Byla e2A-327-881/2017
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-27894-432/2015 pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė R. T. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 289,62 Eur turtinės ir 289,62 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo VšĮ „Atgauk algą“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-25707-430/2013, kuriuo priteisė R. T. skolą, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas VšĮ „Atgauk algą“ pateikė apeliacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-83-258/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2014 m. gegužės 26 d. ieškovė pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl papildomo sprendimo, kuriuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 27 d. R. T. prašymą atmetė, kadangi prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateiktas 2014 m. gegužės 26 d. Ieškovė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė 2014 m. birželio 3 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d. kasacinius skundus, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ieškovei nurodė, kad nėra pagrindų peržiūrėti bylą kasacine tvarka, kadangi nesuformuluota teisės aiškinimo ir taikymo problema, kuri turėtų esminės reikšmės teisės aiškinimo ir taikymo vienodumui, precedento suformulavimui. Prašymas priteisti ieškovės patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą buvo nurodytas 2013 m. spalio 24 d. atsiliepime į apeliacinį skundą; bylinėjimosi išlaidas patvirtinantis dokumentas pridėtas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą. Ieškovės manymu, Vilniaus apygardos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, turėjo priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nepriteisdamas išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, Vilniaus apygardos teismas atliko neteisėtus veiksmus.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovės atsiliepime į VšĮ „Atgauk algą“ apeliacinį skundą (civ. bylos Nr. 2-25707-430/2013 b. l. 71- 75102-105) pareikštas reikalavimas priteisti ieškovės patirtas išlaidas advokato, parengusio atsiliepimą į apeliacinį skundą, pagalbai apmokėti. Prie atsiliepimo per EPP sistemą pridėta mokėjimo nurodymo, kuriuo iš ieškovės sąskaitos 1 000 Lt pervesta į AG Invest advokatų profesinės bendrijos sąskaitą, kopija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartyje (civ. bylos Nr. 2-25707-430/2013 b. l. 115) ir nutartyje dėl papildomo teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (civ. bylos Nr. 2-25707-430/2013 b. l. 122) konstatavęs, kad kartu su prašymu nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, nutarė šių išlaidų ieškovei nepriteisti. Abi paminėtos Vilniaus apygardos teismo nutartys yra įsiteisėjusios. Pagal CPK 18 straipsnio nuostatas, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo kitaip vertinti aplinkybes, kad ieškovė laiku nepateikė visų CPK 98 straipsnio 1 dalyje išvardintų dokumentų (prašymo, išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų), būtinų tokio pobūdžio išlaidoms priteisti. Ieškovė nepasinaudojo CPK 277 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta galimybe apskųsti nutartį dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo atskiruoju skundu. Todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas išspręstas galutinai įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi.
  3. Taigi teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria galutinai išspręstas ieškovės bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-25707-430/2013 apeliacinės instancijos teisme, klausimas (civ. bylos Nr. 2-25707-430/2013 b. l. 121, 122), yra įsiteisėjusi, ieškovė šios nutarties neapskundė CPK 277 straipsnio 5 dalyje numatyta tvarka. Todėl nėra pagrindo kvestionuoti šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 18 str.). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad teisėjas ar teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2-25707-430/2013 pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus. Nesant šio valstybės civilinės atsakomybės už teisėjo ar teismo veiksmus elemento (neteisėtų veiksmų), nėra galima ir valstybės civilinė atsakomybė.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovė R. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
    1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad pavedimo už advokato teisinę pagalbą kopija buvo pateikta kartu su 2013 m. spalio 24 d. ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą EPP sistemoje. Tačiau bylos medžiagoje (popieriniame variante) pavedimo kopija nebuvo įtraukta (atspausdinta), todėl Vilniaus apygardos teismo teisėja nematė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų (nors 2013 m. spalio 24 d. atsiliepime į apeliacinį skundą buvo nurodyta, kad pridedamas ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinantis dokumentas). Taigi akivaizdu, kad buvo padaryta klaida, tai pripažino ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu, todėl nepriteisdamas advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme Vilniaus apygardos teismas atliko neteisėtus veiksmus. Skųsti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį nebuvo teisinio pagrindo, nes bylinėjimosi išlaidų klausimas buvo išspręstas 2014 m. gegužės 15 d. nutartyje. Be to, ieškovė tris kartus teikė kasacinius skundus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kurie nebuvo priimti dėl esminės reikšmės teisės aiškinimo ir taikymo vienodumui nebuvimo. Ieškovė nebeturi kitų teisinių priemonių šios klaidos ištaisymui.
    2. Vilniaus apygardos teismui nepriteisus 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų, ieškovė patyrė 1 000 Lt nuostolių, nes ši suma turėjo būti priteista ieškovei, kuri ją būtų atgavusi (išieškojusi) iš atsakovo VšĮ „Atgauk algą“. Be to, Vilniaus apygardos teismui padarius akivaizdžią klaidą nepriteisiant advokato pagalbos išlaidų ir neištaisant savo klaidos (2014 m. gegužės 27 d. nutartis dėl papildomo sprendimo), ieškovė prarado pasitikėjimą teismais ir Lietuvos Respublika, patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, pažeminimą ir ignoravimą dėl akivaizdžios klaidos padarymo ir nenoro jos ištaisyti. Ieškovė patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Lt suma. Tarp Vilniaus apygardos teismo neteisėtų veiksmų – bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo – ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, be to, egzistuoja ir teismo kaltė, nes nepriteisdamas bylinėjimosi išlaidų Vilniaus apygardos teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, kurios kitas teisėjas nebūtų padaręs.
    3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. buvo priėmęs nutartį, kuria buvo atsisakęs priimti ieškovės ieškinį motyvuodamas tuo, kad ieškinys grindžiamas abejonėmis dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, o nutartis yra įsiteisėjusi, t. y. iš esmės tuo pačiu motyvu, dėl kurio netenkintas ieškinys. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikino ir perdavė ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šioje nutartyje Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad nors ieškiniu prašomi atlyginti nuostoliai yra kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-83-258/2014 ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau CPK įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisinis reguliavimas neužkerta kelio ieškovei pareikšti ieškinio dėl tokių išlaidų kaip nuostolių atlyginimo, kuriuos, anot ieškovės, sąlygojo neteisėti civilinę bylą Nr. 2A-83-258/2014 nagrinėjančios teisėjos veiksmai.
  1. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas, be to, dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (išspręstos bylos) galią ir prejudicinę reikšmę. Apeliantės bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas išspręstas galutinai įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi.

9Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais teismo veiksmais civilinėje byloje.
  3. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.
  4. Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį atsirasti yra būtina visų keturių deliktinės atsakomybės sąlygų visuma: žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.).
  5. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje esminis klausimas yra susijęs su teismo neteisėtų veiksmų nustatymu, nes pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad teismo neteisėtų veiksmų nėra, ir kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nenagrinėjo.
  6. Teismo neteisėtais veiksmais apeliantė įvardijo Vilniaus apygardos teismo, apeliacine tvarka nagrinėjusio civilinę bylą Nr. 2A-83-258/2014, atsisakymą priteisti apeliantei apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  7. Nurodytų bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą Vilniaus apygardos teismas sprendė du kartus – Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi dėl bylos esmės ir 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi dėl apeliantės pateikto prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo. Abiem atvejais teismas atsisakė priteisti apeliantei jos nurodytas bylinėjimosi išlaidas, konstatavęs, kad iki bylos išnagrinėjimo pabaigos apeliantė nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų.
  8. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad minėta Vilniaus apygardos teismo konstatuota aplinkybė buvo klaidinga, nes, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, apeliantė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o būtent, kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, buvo pateikusi bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus (mokėjimo pavedimą). Vis dėlto pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pirmiau nurodytos Vilniaus apygardos teismo nutartys yra įsiteisėjusios, todėl teismas, remdamasis CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo sprendimo privalomumo principu, negali kitaip vertinti jose nurodytų aplinkybių, atitinkamai konstatuoti neteisėtų teismo veiksmų.
  9. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Nors nurodyta teisės aiškinimo taisyklė suformuluota byloje, kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu klausimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši taisyklė aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės reglamentavimas teismo neteisėtų veiksmų aspektu nenumato kitokių valstybės civilinės atsakomybės taikymo taisyklių ar apribojimų.
  10. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad žala yra kildinama iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, savaime nėra pagrindas ieškinį atmesti / nekonstatuoti teismo neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką.
  11. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, padarė akivaizdžią klaidą, t. y. sprendė, kad ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikusi bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų, nors tokie dokumentai buvo pateikti (per EPP sistemą). Taigi atsižvelgiant į tai, kad teismo padaryta klaida yra akivaizdi, ji lėmė ieškovės pareikšto prašymo atmetimą, t. y. akivaizdžiai neteisėto procesinio sprendimo priėmimą, yra pagrindas spręsti, kad teismo neteisėti veiksmai, kaip viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str. 1 d.), nagrinėjamoje byloje nustatyta.
  12. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovė nepasinaudojo CPK 277 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta galimybe apskųsti nutartį dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo atskiruoju skundu, yra teisiškai nepagrįstas, nes nutartį dėl papildomo sprendimo (nutarties) priėmimo priėmė apeliacinės instancijos teismas, kurio nutartys atskiruoju skundu negali būti skundžiamos. Be to, minėtoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, ar asmuo išnaudojo visas galimybes įstatymo nustatyta tvarka skųsti priimtus teismų sprendimus, gali būti reikšminga sprendžiant dėl žalos padarymo ir jos atlyginimo dydžio (o ne dėl neteisėtų veiksmų).
  13. Konstatavęs, kad teismo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nagrinėjamu atveju nėra, pirmosios instancijos teismas kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo neanalizavo, todėl siekiant išnagrinėti ieškovės pareikštą ieškinį iš esmės apeliacinės instancijos teisme, byla turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi – dėl trijų iš keturių deliktinės atsakomybės sąlygų – naujais aspektais. Kadangi tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai