Byla 2A-1566-577/2014
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo antstolė D. M

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų V. M. ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „ADLEX statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Psyops Media“ ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmams dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis asmuo antstolė D. M..

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovas UAB „ADLEX statyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos antstolių rūmų raštu Nr. S-10845-13278 įformintą sprendimą atsisakyti pradėti drausmės bylą antstolės D. M. atžvilgiu, taip pat prašė įpareigoti Lietuvos antstolių rūmus iš naujo svarstyti klausimą pagal ieškovo skundą dėl drausmės bylos iškėlimo antstolei D. M. dėl jos netinkamų pareigų vykdymo. Ieškovas paaiškino, kad gavo antstolės D. M. 2012-04-26 ir 2012-05-21 patvarkymus, priimtus vykdomojoje byloje Nr.0012/12/00930, su kuriais ieškovas nesutiko, kadangi patvarkymai buvo neteisėti, vykdomi praleidus CPK 147 str. 6 d. nustatytą 14 dienų terminą. Ieškovas nurodė, jog kreipėsi į teismą su skundu dėl neteisėtų antstolės veiksmų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi tenkino skundą, nutraukė vykdomąją bylą ir panaikino vykdymo veiksmus. Vilniaus apygardos teismas antstolės skundžiamą teismo nutartį paliko nepakeistą. Pripažinus antstolės veiksmus neteisėtais, ieškovas kreipėsi į Lietuvos antstolių rūmus dėl drausmės bylos antstolei iškėlimo, tačiau Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas nenustatė antstolės drausminės atsakomybės taikymo pagrindų. Ieškovo nuomone, Lietuvos antstolių rūmų veiksmai, kuriais atsisakyta kelti drausmės bylą antstolei, yra neteisėti. Ieškovas pažymėjo, kad antstolės neteisėtais veiksmais, nesant pagrindo, buvo areštuotas ieškovo turtas, o tokie antstolės veiksmai prieštarauja jos profesinės veiklos pagrindą sudarantiems principams. Laikinųjų apsaugos priemonių institutu buvo atvirai piktnaudžiaujama, siekiant nepagrįstai suvaržyti ieškovo veiklą. Ieškovo nuomone, nepaisant akivaizdaus Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų pažeidimų, Lietuvos antstolių rūmai nepagrįstai netenkino ieškovo skundo, be to, tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvavo.

5Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas tvirtino, kad Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas nenustatė antstolės drausminės atsakomybės taikymo pagrindų. Paaiškino, jog nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymas ir jo metu antstolės atlikti veiksmai yra procesiniai, kurių vertinimas priskirtas išimtinai teismo kompetencijai. Atsakovo nuomone, skundžiamas Lietuvos antstolių rūmų atsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis bei yra pakankamai motyvuotas. Atsakovo nuomone, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo atsisakymas iškelti drausmės bylą antstoliui turėtų būti neskundžiamas. Be to, pasak atsakovo, drausmės bylos antstoliui neiškėlimas negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuojamos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu. Atsakovas pažymėjo, kad antstolės veiksmai, dėl kurių prašoma iškelti drausmės bylą, jau yra įvertinti teismo CPK 510 straipsnyje įtvirtinta tvarka. Pabrėžė, kad ieškovo kreipimasis dėl drausmės bylos iškėlimo nėra besąlyginis pagrindas inicijuoti drausminės atsakomybės taikymo procedūrą. Antstolio procesinių veiksmų, kurių kontrolė priskirta teismo kompetencijai, panaikinimas taip pat negali būti pagrindas iškelti antstoliui drausmės bylą.

6Trečiasis asmuo antstolė D. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad gavus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, visi ieškovo banko sąskaitų areštai panaikinti, vykdomoji byla nutraukta ir vykdomasis dokumentas grąžintas jį išdavusiai institucijai. Nesutiko su ieškovu, kad ji pažeidė pareigą elgtis sąžiningai bei piktnaudžiavo savo padėtimi. Paaiškino, kad esant skirtingam CPK 147 str. 6 d. aiškinimui nėra pagrindo teigti, jog antstolė vykdydama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartį jau suėjus 14 dienų terminui, elgėsi nesąžiningai ar sąmoningai piktnaudžiavo savo padėtimi. Pažymėjo, kad iškelti drausmės bylą yra Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo diskrecijos teisė, tačiau ieškovas siekia priversti atsakovą atlikti veiksmus, kurių atlikimui nėra teisinio pagrindo. Antstolės nuomone, teismo nutartis dėl antstolės procesinių veiksmų įvertinimo negali būti visais atvejais pagrindu iškelti antstolei drausmės bylą.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atsakovui Lietuvos antstolių rūmams dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovo prašymas iškelti antstolei drausmės bylą netenkintas ne ieškovo skundžiamu atsakovo 2013-01-17 raštu, bet Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo posėdžio 2013-01-10 nutarimu. Pirmos instancijos teismo nuomone, ieškovo ginčijamas atsakovo 2013-01-17 raštas yra tik informacinio pobūdžio ir neturi ieškovo suteiktos šiam atsakovo rašytiniam dokumentui reikšmės. Pažymėjo, kad atsakovo 2013-01-17 rašto panaikinimas nesukeltų ieškiniu siekiamo tikslo, tačiau konstatavo, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl atsakovo 2013-01-17 rašto panaikinimo nesudaro kliūčių šalių ginčo nagrinėjimui iš esmės. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad teisės aktai, nustatantys subjektus, kuriems pavesta vykdyti antstolių veiklos kontrolės funkciją, subjektus, kurie gali priimti sprendimus dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui, drausmės bylų antstoliams iškėlimo pagrindus ir tvarką, nenumato galimybės skųsti Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo sprendimus dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui ar dėl atsisakymo ją iškelti. Pažymėjo, kad teisės aktuose tik įtvirtinta antstolio teisė apskųsti Antstolių garbės teismo sprendimą. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimą atsisakyti iškelti antstoliui drausmės bylą, kaip ir kitus Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimus, gali panaikinti antstolių susirinkimas arba pats Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Pirmos instancijos teismo nuomone, Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas turi diskrecijos teisę spręsti dėl drausmės bylų antstoliams iškėlimo, o galimybė skųsti Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimus teisiniame reglamentavime nėra numatyta. Teismo vertinimu, ieškovo prašymą iškelti antstolei drausmės bylą išnagrinėjo ir nutarimą atsisakyti iškelti drausmės bylą priėmė teisės aktais įgaliota institucija, veikdama teisės aktų suteiktų įgaliojimų ribose. Nenustatyta faktų, suteikiančių pagrindą pripažinti, kad atsisakymas iškelti antstolei D. M. drausmės bylą yra neteisėtas, nes neatitinka teisės aktų nustatytos drausminių bylų antstoliams iškėlimo procedūros. Taip pat nurodė, kad atsisakymas iškelti antstolei drausmės bylą niekaip nepažeidžia ieškovo teisių ar teisėtų interesų.

8III.

9Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

10Ieškovas UAB „ADLEX statyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamento I skyriaus 13 straipsnis, Drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo tvarką nustatančių drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių II skyriaus 5 straipsnis, Antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalis, kuriuose nėra nurodyta prezidiumo sprendimų dėl drausmės bylų iškėlimo antstoliui ar atsisakymo ją iškelti apskundimo galimybės teismui, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių, Konstitucijos 109 straipsniui, kuris numato, kad teisingumą vykdo tik teismai. Apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas neanalizavo prezidiumo atsisakymo iškelti drausmės bylą antstolei pagrįstumo, tik formaliai nurodė, kad antstolių rūmų prezidiumo nutarimas, kuriuo buvo atsisakyta kelti drausmės bylą antstolei, buvo priimtas nepažeidžiant nustatytos procedūros, tačiau prezidiumo atsisakymo argumentų teisėtumo ir pagrįstumo neanalizavo.

11Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato Lietuvos antstolių rūmų prezidiumui ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui pareigos iškelti antstoliui drausmės bylą numatytais atvejais. Atsakovas tvirtina, kad vien ieškovo subjektyvi nuomone ar nutartis dėl antstolės procesinių veiksmų įvertinimo negali būti pakankamas pagrindas iškelti antstolei drausmės bylą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad antstolės veiksmai, dėl kurių atlikimo prašoma iškelti drausmės bylą, jau buvo įvertinti CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka. Tuo atveju, kai antstolio padarytas pažeidimas motyvuojamas CPK įtvirtintų vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, toks pažeidimas gali sudaryti pagrindą drausmės bylos iškėlimui tik tada, kai teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Nagrinėjamu atveju, pasak atsakovo, nebuvo nustatyta, jog teismai antstolės veiksmus būtų įvertinę kaip pažeidžiančius imperatyviąsias teisės normas. Taip pat atsakovas tvirtina, kad drausmės bylos antstoliui neiškėlimas negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuojamos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu. Atsakovo nuomone, apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą turėtų būti atmestas kaip visiškai nepagrįstas.

12Trečiasis asmuo antstolė D. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Antstolė tvirtina, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie jo pažeistas teises būtent dėl to, jog jai buvo atsisakyta kelti drausmės bylą. Pasak antstolės, Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo atsisakymas iškelti antstoliui drausmės bylą nesukelia tiesioginių pasekmių asmeniui, apskundusiam antstolio veiksmus. Antstolė pažymi, kad apelianto pažeistos teisės buvo apgintos išnagrinėjus skundą dėl antstolės veiksmų, o drausmės bylos iškėlimas nėra pažeistų teisių gynimo būdas. Drausminė nuobauda teisines pasekmes sukelia tik antstoliui, o kitų asmenų teisėms ir pareigoms Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo atsisakymas kelti drausmės bylą antstoliui tiesioginės įtakos neturi.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos antstolių rūmų atsisakymo pradėti drausmės bylą antstolės D. M. atžvilgiu.

16Kaip matyti iš bylos medžiagos, antstolė D. M., pradėdama vykdomąją bylą Nr.0012/12/00930, 2012-04-23 patvarkymu priėmė vykdyti jai 2012-04-23 pateiktą vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2013 m. balandžio 13 d. nutartį c. b. Nr. 2-8054-909/2012 dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo atžvilgiu, t.y., dėl ieškovo turto 14 932 Lt sumai arešto, bei 2012-04-26 patvarkymu įpareigojo ieškovą pateikti duomenis apie turimą turtą, o 2012-04-26 ir 2012-05-21 patvarkymais areštavo 14 932 Lt lėšas ieškovo bankų sąskaitose. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-11248-779/2012 ieškovo skundą dėl antstolės veiksmų tenkino, nutraukė vykdomąją bylą Nr.0012/12/00930 ir panaikino vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje. Minėta nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir buvo palikta nepakeista. Teismai, vadovaudamasis CPK 147 str. 6 d., nurodė, kad jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, į antstolį kreiptis ir patikslinti areštuoto turto duomenis reikėjo iki 2012-04-27, išieškotojo atstovas prašymą antstolei pateikė nepraleidęs įstatymo numatyto 14 dienų termino, tačiau antstolė per įstatyme numatytą 14 dienų terminą areštuoto turto duomenų nepatikslino, todėl laikinosios apsaugos priemonės nustojo galioti savaime pagal įstatymą nuo 2012-04-30, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. nutartis neteko teisinės reikšmės, todėl turto arešto aktas 2012-05-03 buvo išregistruotas. Taigi antstolė 2012-04-30 turėjo nutraukti vykdymo veiksmus. Antstolei nenutraukus vykdymo veiksmų, tokie procesiniai veiksmai vykdomojoje byloje Nr.0012/12/00930 buvo įvertinti teismų Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, pripažinus antstolės veiksmus neteisėtais. Ieškovas 2012-12-18 kreipėsi į Lietuvos antstolių rūmus su 2012-12-14 skundu „Dėl antstolės D. M. netinkamo pareigų vykdymo“, prašydamas iškelti antstolei drausmės bylą ir skirti drausminę nuobaudą dėl netinkamo pareigų vykdymo. Apie skundo išnagrinėjimą ieškovas buvo informuotas Lietuvos antstolių rūmų 2013-01-17 raštu Nr.S-10845-13278, kuriuo ieškovui pranešta, jog Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas išnagrinėjęs skundą nenustatė LR Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų antstolio drausminės atsakomybės taikymo pagrindų. Ieškovas su tokiu sprendimu nesutinka ir prašo Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo 2013-01-10 nutarimą dėl atsisakymo kelti drausmės bylą antstolei panaikinti.

17Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai, antstoliui gali būti taikoma Antstolių įstatyme nustatyta drausminė atsakomybė. To paties įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iškelti antstoliui bylą gali du subjektai: teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Be to, Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamente taip pat yra nustatyta, kad prezidiumas, užtikrindamas Lietuvos antstolių rūmų funkcijų vykdymą, be kitų vykdomų funkcijų, priima sprendimus dėl drausmės bylos iškėlimo antstoliui ar atsisakymo ją iškelti. Ši prezidiumo funkcija yra įtvirtinta ir Drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklėse, kurias tvirtina teisingumo ministras. Kaip matyti iš šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl drausmės bylų antstoliams iškėlimo. Taigi antstolės D. M. procesinius veiksmus, nagrinėjant ieškovo prašymą iškelti antstolei drausmės bylą, įvertino kompetentinga institucija – buvo priimtas nutarimas atsisakyti kelti drausmės bylą. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamento II skyriaus 13 punkte yra aiškiai įtvirtinti subjektai, kurie turi teisę panaikinti prezidiumo nutarimą. Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimus gali panaikinti tik antstolių susirinkimas arba pats Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Pažymėtina, kad Antstolių įstatymo 14 str. numatyta, jog teismui gali būti skundžiami Antstolių garbės teismo sprendimai.

18Kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma svarbu nustatyti ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimas, kuriuo atsisakyta iškelti drausmės bylą, turi kokia nors įtaką ieškovo subjektinėms teisėms, ar ieškovas yra materialiojo santykio dalyvis. Pastebėtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nėra absoliuti – ji įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Konstitucijos 30 str. 1 d. teisę kreiptis į teismą turi asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog viena svarbiausių teisės į teisminę gynybą naudojimosi prielaidų – asmens teisinis suinteresuotumas apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009 ir kt.). Taigi, teisė į teisminę gynybą pripažįstama tik tokiems asmenims, kurių teisės ar teisėti interesai yra pažeisti ar ginčijami. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija nutarimą, kuriuo atsisakyta kelti drausmės bylą antstolei. Drausmės bylos neiškėlimas antstoliui negali būti laikomas kito asmens (nagrinėjamu atveju ieškovo) garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu. Todėl, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą išvadai, kad ieškovas, nagrinėjamu atveju, nėra materialiojo santykio dalyvis, jo subjektinių teisių ar įstatymo saugomo intereso skundžiamas atsisakymas iškelti drausminę bylą antstoliui, nepažeidžia. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog drausminės bylos neiškėlimas antstolei už procesinės veiklos pažeidimus nesukelia ieškovui jokių teisinių pasekmių ir neriboja ieškovo galimybės pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimų netenkino.

19Esant nurodytam, kiti apeliacinio skundo argumentai dėl nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nevertintini kaip neturintys tiesioginės įtakos nagrinėjamo ginčo išsprendimui.

20Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

21Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

22Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje yra aiškiai įtvirtinta Konstitucinio Teismo kompetencija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, ir ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tokia pati nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Pažymėtina, jog nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą procesinį sprendimą. Taigi spręstina, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

23Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamento I skyriaus 13 straipsnis, Drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo tvarką nustatančių drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių II skyriaus 5 straipsnis, Antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalis, kuriuose nėra nurodyta prezidiumo sprendimų dėl drausmės bylų iškėlimo antstoliui ar atsisakymo ją iškelti apskundimo galimybės teismui, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių, Konstitucijos 109 straipsniui, kuris numato, kad teisingumą vykdo tik teismai.

24Pastebėtina, kad Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamentas yra antstolių susirinkime bendru sutarimu patvirtintas vidinis dokumentas. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, šio vidinio Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo įgaliojimus ir darbo tvarką nustatančio teisės akto atitikties Konstitucijai klausimas apskritai negali būti sprendžiamas Konstituciniame Teisme.

25Taip pat pažymėtina, kad teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik dėl įstatymo arba kito teisės akto ar jo dalies, kuri turėtų būti taikomi konkrečioje nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai). Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 6 dalis, dėl kurios atitikties Konstitucijai prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, numato, jog antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylas nagrinėja Antstolių garbės teismas; drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo tvarką nustato drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklės, kurias tvirtinta teisingumo ministras. Minėta nuostata nagrinėjamoje byloje nebuvo tiesiogiai taikoma, todėl ir dėl šios nuostatos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai teismas apskritai negali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Be to, abejojama yra ir dėl Drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo tvarką nustatančių taisyklių II skyriaus 5 straipsnio, kuriame nurodoma, jog Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas antstoliui (antstolio padėjėjui) drausmės bylą iškelia priimdamas nutarimą dėl drausmės bylos iškėlimo, atitikties Konstitucijai. Pažymėtina, kad būtent šioje nuostatoje yra įtvirtinta Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo kompetencija spręsti klausimą dėl drausmės bylos antstoliui iškėlimo/atsisakymo ją iškelti. Ginčo dėl prezidiumo teisės spręsti tokio pobūdžio klausimus nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo.

26Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra paremtas vien tik paties apelianto samprotavimais, kad situacija, jog dabar galiojančiame teisiniame reglamentavime nenumatyta galimybė apskųsti Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo nutarimą dėl atsisakymo iškelti drausmės bylą antstoliui prieštarauja asmens konstitucinei teisei kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas ne kartą ir konstatavęs, jog teismai, kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, turi būti argumentuotas, negali būti apsiribojama vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, pozicija dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi būti pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai).

27Taigi, vadovaujantis išdėstytais motyvais, apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas kaip nepagrįstas.

28Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimas apeliacinio skundu motyvais nėra pagrindo naikinti arba keisti, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

29Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

30Apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.

31Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. ieškovas UAB „ADLEX statyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo... 5. Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su... 6. Trečiasis asmuo antstolė D. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovo... 8. III.... 9. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 10. Ieškovas UAB „ADLEX statyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 11. Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo,... 12. Trečiasis asmuo antstolė D. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos antstolių rūmų atsisakymo... 16. Kaip matyti iš bylos medžiagos, antstolė D. M., pradėdama vykdomąją bylą... 17. Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už Antstolių... 18. Kolegijos nuomone, nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma svarbu nustatyti... 19. Esant nurodytam, kiti apeliacinio skundo argumentai dėl nutarimo neteisėtumo... 20. Pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti... 21. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą... 22. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teismų... 23. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos... 24. Pastebėtina, kad Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo darbo reglamentas yra... 25. Taip pat pažymėtina, kad teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis tik... 26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prašymas dėl kreipimosi... 27. Taigi, vadovaujantis išdėstytais motyvais, apelianto prašymas kreiptis į... 28. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 29. Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas... 30. Apelianto prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.... 31. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti...