Byla 3K-3-252/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Gintaro Kryževičiaus, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „If draudimas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „If draudimas“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ dėl viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Constructus“, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje, – Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės neskelbiamų derybų būdu 2007 m. vasario mėn. įvykdytą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) griūties tyrimo paslaugų viešąjį pirkimą iš atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“. Ieškovas nurodė, kad, 2007 m. sausio 25 d. įgriuvus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) sienai, esančiai šalia UAB „Constructus“ vykdomų statybų (duomenys neskelbtini), jis pradėjo tyrimą, siekiant nustatyti, ar dėl nurodyto įvykio kyla draudėjo – UAB „Constructus“ civilinė atsakomybė; jeigu civilinė atsakomybė kyla, tai ar nurodytas įvykis laikytinas draudiminiu; jei įvykis draudiminis, tai kokio dydžio draudimo išmoka mokėtina pagal ieškovo ir UAB „Constructus“ sudarytą Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Nurodytos griūties priežastims ištirti Vilniaus miesto savivaldybė 2007 m. vasario mėnesį surengė viešojo pirkimo procedūras neskelbiamų derybų būdu ir 2007 m. vasario 28 d. sudarė sutartį dėl statinio ekspertizės su UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“. Ieškovas kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl viešojo pirkimo teisėtumo. Ji, atlikusi tyrimą, konstatavo, kad perkančioji organizacija, vykdydama šį pirkimą pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Anot ieškovo, Vilniaus miesto savivaldybės neskelbiamų derybų būdu 2007 m. vasario mėnesį įvykdytas paslaugų viešasis pirkimas pripažintinas neteisėtu ir negaliojančiu, nes: 1) Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo būti šio statinio avarijos ekspertizės užsakovė ir negalėjo apmokėti už ekspertizės paslaugas, nes naudojamo statinio ekspertizės paslaugas perka ir už jas apmoka ne koks nors viešojo administravimo subjektas, o šio statinio savininkas; tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė nėra gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininkė; 2) už statinio ekspertizę nustatyta kaina – 440 000 Lt – yra neracionaliai per didelė ir taip šiurkščiai pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nurodytas racionalaus lėšų naudojimo principas; 3) viešojo pirkimo procedūros vyko šiurkščiai pažeidžiant VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatas, nes: a) atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ direktorius R. K. buvo įtrauktas į savivaldybės mero 2007 m. sausio 26 d. potvarkiu sudarytą namo griūties tyrimo komisiją; b) atsakovas UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ ėmėsi statinio ekspertizės ir tyrimo nelaukiant sutarties sudarymo, ginčijamas viešasis pirkimas įvykdytas praėjus daugiau kaip trims savaitėms po to, kai šis atsakovas faktiškai pradėjo vykdyti darbus, taip buvo sudarytos sąlygos neracionaliam savivaldybės lėšų švaistymui, nes darbus jau pradėjęs tiekėjas gali diktuoti kainas; c) atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ pateiktus dokumentus konkursui pasirašė ne tas asmuo, kuris nurodytas dokumentuose; d) atsakovo dokumentai buvo surašyti atgaline data, o viešojo pirkimo dokumentuose nurodytos procedūros buvo fiktyvios; e) pirkimo objektas nebuvo aiškiai ir tinkamai apibrėžtas; f) neaiški pirkimo kainos apskaičiavimo metodika; g) derybos vyko tik formaliai.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas yra trečiojo asmens UAB „Constructus“ draudikas pagal 2005 m. rugpjūčio 26 d. sudarytą Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudėjas UAB „Constructus“ 2007 m. sausio 26 d. pranešimu Nr. 01-07-631 informavo ieškovą (draudiką) apie tai, kad 2007 m. sausio 25 d. įgriuvo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) siena, esanti šalia UAB „Constructus“ vykdomų statybų (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracija neskelbiamų derybų būdu 2007 m. vasario mėnesį įvykdė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) griūties tyrimo paslaugų viešąjį pirkimą ir 2007 m. vasario 28 d. su atsakovu UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ sudarė sutartį, kuri visiškai įvykdyta. Atsakovas UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ 2007 m. gegužės 15 d. ekspertizės akte nurodė, kad už nurodyto pastato sugriovimą yra atsakinga UAB „Constructus“. Teismas konstatavo, kad pagal VPĮ ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus ir dėl šio įstatymo pažeidimo kreiptis į teismą gali tik tiekėjai iki pirkimo sutarties sudarymo (VPĮ 120-122 straipsniai). Pažymėjęs, kad ieškovas nėra ginčo pirkimų tiekėjas, taip pat neturi teisės reikšti ieškinį ginant viešąjį interesą CPK 49 straipsnio pagrindu, teismas konstatavo, jog pagal pareikšto ieškinio pagrindą ieškovas neturi reikalavimo teisės. Be to, teismo vertinimu, ieškovo nurodyti viešųjų pirkimų procedūrų iki sutarties sudarymo pažeidimai savaime ieškovo teisėms ir pareigoms įtakos neturi. Teismas konstatavo, kad, nesant reikalavimo teisės, teismas neturi pagrindo šioje byloje svarstyti kiekvieną ieškovo nurodytą pirkimų pažeidimą ir pasisakyti dėl jų teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad netgi sutikus su ta aplinkybe, jog ieškovas turi subjektinę teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą, tai toks teisių gynimo būdas nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes viešasis pirkimas buvo užbaigtas atsakovų sudaryta 2007 m. vasario 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y. sandoriu. Sutikęs, kad sutartyje nurodyta kaina savaime sukėlė neigiamų teisinių pasekmių ieškovui riziką, teismas pažymėjo, jog šio sandorio ieškovas neginčija ir byloje nėra įrodymų, kad šis sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu dėl teismo pareigos ex officio šį sandorį pripažinti niekiniu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas konstatavo, kad ekspertizės akte nurodytos išvados teisėtumas ir pagrįstumas gali būti savarankiško ginčo objektas, juolab kad dėl šio akto nagrinėjama byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsisakė priimti ieškovo reikalavimo, o jį priėmęs bylos nenutraukė ir nepaliko ieškinio nenagrinėtu, priešingai, teismas bylą išsprendė iš esmės priėmęs skundžiamą sprendimą. Tai, kad ieškinys buvo atmestas, savaime negali reikšti, kad iš ieškovo buvo atimta teisė kreiptis į teismą. Priešingu atveju, sutikus su ieškovo teiginiu, būtų sukurtas ydingas precedentas, kuriuo remiantis iš esmės kiekviena bylą pralaimėjusi šalis galėtų teigti, kad buvo pažeista jos teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą bei teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principai. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nei ieškinyje, nei ieškovo dublike nebuvo jokių nuorodų į CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktą, į kurį apeliuoja savo skunde. Konstatavusi, kad teisės pripažinimas, kaip teisminės gynybos būdas, yra galimas tik tuo atveju, kai asmuo tokias civilines teises turi ir kai jos yra ginčijamos, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi specialiuoju VPĮ, kurio 122 straipsnyje pateiktas asmenų, turinčių teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą, sąrašas, į kurį ieškovas nepatenka. Ieškovo nuoroda į tai, kad jis ginčija ne tik perkančiosios organizacijos, bet ir paties tiekėjo veiksmų neteisėtumą, kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos išvados nepaneigia, nes būtent perkančioji organizacija turi užtikrinti, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti įvykusios pirkimo procedūros teisėtumo. Kolegija pažymėjo, kad pagal VPĮ, jeigu perkančioji organizacija ar tiekėjas neįvykdo šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų pareigų arba jas vykdo netinkamai, arba atlieka veiksmus, kuriuos draudžia atlikti šis įstatymas, tai nukentėjusi šalis, kuria nagrinėjamoje byloje save laiko ieškovas, turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Be to, kolegija nustatė, kad Viešųjų pirkimų tarnyba, įvertinusi ginčijamą viešąjį pirkimą, savo vertinimo išvadą bei surinktą medžiagą pateikė Generalinei prokuratūrai, t. y. asmeniui, turinčiam teisę reikšti ieškinį viešajam interesui ginti (CPK 49 straipsnis). Kolegijos vertinimu, ieškovas, įvardydamas save nagrinėjamame ginče suinteresuotu asmeniu, negali turėti teisių daugiau, negu įstatymų leidėjas suteikė jų asmenims, turintiems teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą. Šiuo atveju įstatymo leidėjas, siekdamas išlaikyti teisinių santykių stabilumą, aiškiai nurodė, kad asmuo, turintis teisę ginčyti viešojo pirkimo procedūrų teisėtumą, tai turi padaryti iki jos pagrindu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas reikalavimą pareiškė jau po to, kai ginčijamo viešojo pirkimo neskelbiamų derybų būdu procedūrų pagrindu sudaryta sutartis jau buvo įvykdyta, be to, ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia. Kolegija konstatavo, kad kreipimasis į teismą vien tam, kad būtų nustatytos vienos ar kitos aplinkybės arba tam tikri faktai, reikalingi tarp tų pačių arba tarp kitų asmenų kilusiems teisminiams ginčams, kurie buvo pradėti nagrinėti dar iki šios bylos iškėlimo, išspręsti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio bei CPK 5 straipsnio nuostatų prigimčiai, nes šiems tikslams pasiekti skirtos CPK II dalies bei Administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus nuostatos. Tuo tarpu, anot kolegijos, ieškovas pripažino, kad nagrinėjama byla buvo iškelta būtent pirmiau nurodytiems tikslams pasiekti (aplinkybėms nustatyti, kitų bylų išnagrinėjimui reikalingiems įrodymams rinkti). Kolegijos vertinimu, neištyręs pateiktų įrodymų, pirmosios instancijos teismas negalėjo daryti išvados, kad byloje nėra įrodymų, jog viešojo pirkimo procedūrų pagrindu sudaryta sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl šis teismo motyvas pašalinamas iš skundžiamo sprendimo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį ir ieškinį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Konstatuodami, kad pagal VPĮ nuostatas viešojo pirkimo procedūras ginčyti turi teisę tik šių procedūrų dalyviai – perkančioji organizacija ir tiekėjai, tuo tarpu kitiems suinteresuotiems asmenims tokia teisė nesuteikta, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą. Kasatoriaus nuomone, šios teismų išvados padarytos netinkamai atskleidus ir įvertinus teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principo turinį, be to, ydingai išaiškinus VPĮ turinį ir šio įstatymo bei kitų norminių teisės aktų nuostatų konkurenciją. Teisė kreiptis į teismą, kaip prigimtinė teisė, taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje. Visos abejonės, jeigu tokių ir kiltų, turi būti aiškinamos teisės kreiptis į teismą naudai (CPK 24 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 38/06). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-470/1999, nurodyta teismams, kad šie nepagrįstai neapribotų teisminės gynybos prieinamumo ir kiekvienam asmeniui, manančiam, jog jo teisės pažeistos, suteiktų prieinamą teisminę gynybą. Kasatoriaus nuomone, teisės į teisminę gynybą realumo bei jos užtikrinimo kontekste esminę reikšmę turi ne tai, kokia procedūrine forma buvo priimtas sprendimas atsisakyti ginti suinteresuoto bylos baigtimi asmens teisėtus interesus, bet atsisakymo ginti pažeidžiamas teises faktas, kaip toks, ypač kai savo pobūdžiu ir prigimtimi toks atsisakymas yra ne kas kita, o pripažinimas, kad ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą apskritai. Be to, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal H. J. skundą dėl Vilniaus miesto valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo, bylos Nr. 3K-3-50/1999; 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Japan Tobacco Inc. v. Schrader-Bridgeport International Inc., bylos Nr. 3K-3-1191/2003), kasatorius nurodo, kad, siekiant nustatyti tikrąjį VPĮ nuostatų turinį ir jų santykį su CK įtvirtintomis teisinės gynybos priemonėmis, turi būti mutatis mutandis taikomas sisteminis struktūrinis teisės aiškinimo metodas. Vadovaujantis šiuo metodu, darytinos tokios išvados: a) galimybė reikšti ieškinį dėl teisių pripažinimo tiesiogiai ir atskirai įtvirtinta CK 1.138 straipsnio 1 punkte; b) VPĮ neriboja suinteresuotų asmenų, kurie nėra tiekėjai, teisės ginčyti neteisėtas viešųjų pirkimo procedūras, kiek tos procedūros gali turėti įtakos ieškovų teisėms ir pareigoms; c) nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl abiejų atsakovų (o ne vien perkančiosios organizacijos) veiksmų pripažinimo neteisėtais. Apibendrindamas nurodytus argumentus, kasatorius teigia, kad toks VPĮ aiškinimas, pagal kurį kasatorius neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl neteisėtų viešojo pirkimo procedūrų nuginčijimo, prieštarauja Konvencijos 6 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Teismų įstatymo 4 straipsniui, CPK 5, 22, 24 straipsniams ir pažeidžia teisės doktrinoje ir teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo taisykles.

112. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 1.138 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų ar ginčijamų teisių pripažinimo turinį bei paskirtį. Kasatoriaus nuomone, CK 1.138 straipsnio 1 punkto nuostatos konstrukcija loginiu pobūdžiu yra besąlyginė, todėl šis konkretus teisių gynimo būdas, kilus abejonių dėl jo turinio bei apimties, turėtų būti aiškinamas pačiu plačiausiu būdu. Kasatorius pripažįsta faktą, kad šioje civilinėje byloje pareikšti reikalavimai bei jų teisinis įvertinimas yra aktualūs kitoms civiline ir administracine tvarka nagrinėjamoms byloms, kuriose dalyvauja ir kasatorius, tačiau jo ketinimas kituose teismo procesuose remtis šioje byloje priimtu teismo sprendimu neturėtų būti vertinamas kaip negalimas, nes: 1) CK 1.138 straipsnio 1 punkte nenustatyta kokių nors išlygų ar sąlygų, su kurių buvimu būtų siejamas šios teisės įgyvendinimas; 2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-470/1999) visos abejonės dėl to, kaip turėtų būti aiškinamas teisės į teisminę gynybą turinys, yra šalinamos prioritetą suteikiant teisminės gynybos užtikrinimui bei atskirų pažeistų ar ginčijamų teisių gynybos būdų institucionalizavimui; 3) pripažinus apeliacinės instancijos teismo poziciją pagrįsta, būtų suformuotas precedentas, pagal kurį asmeniui būtų leidžiama kreiptis į teismą su ieškiniu tik ta apimtimi, kiek prašoma pripažinti teisę, kuri niekaip nėra susijusi su jokiais kitais teisiniais konfliktais; toks precedentas iškreiptų nusistovėjusią praktiką ir sukurtų teisiškai ydingą situaciją, kai tas pats teisinis santykis būtų reglamentuojamas dviejų tipų proceso teisės normomis – ginčo teisenos ir ypatingosios teisenos; 4) kasatoriaus pateiktame dublike yra atkreiptas dėmesys į tai, kad kasatoriaus prašomas taikyti teisių gynimo būdas yra tiesiogiai nurodytas CK 1.138 straipsnio 1 punkte, be to, būtent šia CK norma kasatorius grindė ieškinio reikalavimus ir žodiniuose paaiškinimuose.

123. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80, 1.78 straipsnių nuostatas, pagal kurias teismas turi pareigą, o ne tik teisę, iš esmės įvertinti, ar konkretus sandoris yra teisėtas, jeigu bylą nagrinėjančiam teismui nurodomos aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių dėl sandorio prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Anot kasatoriaus, jis bylą nagrinėjusiems teismams pateikė daug teisinių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija viešojo pirkimo procedūras vykdė šiurkščiai pažeisdama VPĮ nuostatas. Tokie pažeidimai, kasatoriaus vertinimu, savo prigimtimi bei pobūdžiu atitinka imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ v. UAB „Vingės statyba“, bylos Nr. 3K-3-458/2007). Atsižvelgdamas į CK 1.80 straipsnio ir 1.78 straipsnio 5 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad teisme kilus klausimui dėl to, ar konkreti sutartis (sandoris) yra teisėta, o ginče dalyvaujančiam asmeniui teisme nurodžius aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių apie tai, jog sutartis gali prieštarauti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, teismas turėtų imtis aktyvių veiksmų ir savo iniciatyva atlikti abejonių keliančios sutarties teisėtumo patikrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005). Tokios pareigos – o ne tik teisės – pripažinimas bei įgyvendinimas yra vienas realiausių veiksnių, galinčių užtikrinti niekinių sandorių eliminavimą iš civilinės apyvartos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-905/2000). Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai pripažino, kad teismas turi diskrecijos teisę – o ne pareigą – vertinti, ar konkretus sandoris yra niekinis. Toks teismų požiūris neatitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos teismo aktyvumo procese koncepcijos, pagal kurią Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Bylą nagrinėjusių teismų argumentas, kad kasatorius galbūt turėjo reikšti ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, o teismų praktika turėtų būti formuojama ta linkme, kad ieškovas neprivalo reikšti ieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, jeigu ieškovo interesas nėra restitucijos kaip niekinio sandorio teisinių padarinių taikymas. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju sutarties neteisėtumo konstatavimas ir su tuo susijusių pasekmių taikymas atitinka ne kasatoriaus, bet viešojo intereso gynybą. Apibendrindamas nurodytus argumentus, kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė kasatoriaus ieškiniu apibrėžtas jo privataus teisinio intereso ribas ir šio privataus bei viešojo interesų tarpusavio santykį, teismo vaidmenį ir pareigas ginant viešąjį interesą.

134. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CPK 300 straipsnyje įtvirtinto atskirosios nutarties instituto pobūdį, tikslus ir su tuo susijusias teismo veiklos aktyvumo ribas, neužtikrino teisingumo įgyvendinimo. Nors šios bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų ir įrodymų, suponuojančių išvadą, kad atsakovai galbūt padarė nusikalstamą veiką, tačiau nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų apie šį faktą neinformavo prokuroro (CPK 300 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad šiuo metu prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas (tik pagal BK 228 straipsnyje numatytos veikos „Piktnaudžiavimas“ požymius, tuo tarpu dėl BK 300 straipsnyje numatytos veikos „Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“ ikiteisminis tyrimas neatliekamas), neturėtų būti laikoma kaip pateisinanti bylą nagrinėjusių teismų atsisakymą priimti atskirąją nutartį dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos.

14Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

151. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis reglamentuoja fizinio asmens teises, o kasatorius yra juridinis asmuo, todėl jam nurodyti teisės aktai netaikomi. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Anot atsakovo, kasatorius nagrinėjamoje byloje nenurodė, kaip ir kokios jo teisės pažeistos viešuoju pirkimu, taip pat kokią konkrečiai teisę jis siekia pripažinti. Atsakovo teigimu, kitose kasatoriaus nurodomose civilinėse ir administracinėse bylose dalyvauja kitokie asmenys, todėl šioje byloje nustatytos aplinkybės neturės prejudicinės reikšmės. Netgi patenkinus kasatoriaus ieškinio reikalavimus, tai nereikštų, kad savaime taptų neteisėtas ir ekspertizės aktas, juolab kad nagrinėjamu atveju restitucija apskritai negalėtų būti taikoma, nes tai būtų susiję su didelėmis papildomomis ir neprotingomis išlaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005).

162. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-147/2007). Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad kasatorius neturi reikalavimo teisės, netyrė ir nevertino kaip teisiškai nereikšmingų kasatoriaus argumentų dėl VPĮ pažeidimų, t. y. VPĮ pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl VPĮ pažeidimų yra ne teisės, bet fakto klausimai, kurie apskritai neturėtų būti vertinami nagrinėjant bylą kasacine tvarka (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

173. CPK 300 straipsnio tikslas – informuoti prokurorą apie galbūt padarytas nusikalstamas veikas, todėl šis tikslas jau pasiektas ir teismams papildomai priimti atskirąją nutartį nebuvo jokio pagrindo. Ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas tik pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tačiau neatliekamas pagal BK 300 straipsnį, nepagrindžia CPK 300 straipsnio pažeidimo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs kitos nusikalstamos veikos požymius, pradės ikiteisminį tyrimą ir dėl šios nusikalstamos veikos.

18Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

191. Nurodant, kad teisė kreiptis į teismą negali būti ribojama arba paneigiama, kasaciniame skunde nepagrįstai išplečiamas teisminės gynybos instituto aiškinimas. Anot atsakovo, teisė į teisminę gynybą nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip priklausanti bet kuriam asmeniui, nepriklausomai nuo teisinio santykio, dėl kurio kreipiamasi į teismą, prigimties ir jo teisinio reguliavimo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad konstitucinė norma, laiduojanti teisminės gynybos prieinamumą, reiškia tik procesinę galimybę CPK ir kituose specialiuosiuose įstatymuose (šiuo atveju – VPĮ) nustatyta tvarka kreiptis į teismą, siekiant apginti pažeistą asmens subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

20R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2000). Apeliacinės instancijos teismas, atsakovo nuomone, teisingai nurodė, kad kasatoriui buvo suteikta procesinė galimybė kreiptis į teismą ir ja kasatorius pasinaudojo. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad esminis teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principų pažeidimas yra susijęs su tuo, kad bylą nagrinėję teismai neva atsisakė ginti suinteresuoto bylos baigtimi asmens teisėtus interesus, tačiau atsakovas pažymi, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo, jog kasatorius neturi teisinio suinteresuotumo dėl ginčo dalyko.

212. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl CK ir VPĮ normų konkurencijos. Anot atsakovo, viešieji pirkimai yra specifinis civilinės teisės reguliavimo dalykas, todėl su viešaisiais pirkimais susiję teisiniai santykiai reglamentuojami specialiojo įstatymo. Savo teisę kreiptis į teismą CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kasatorius galėtų pagrįsti tik tuo atveju, jeigu viešuosius pirkimus reguliuojančios teisės normos nenustatytų jokio materialinį suinteresuotumą viešųjų pirkimų rezultatais turinčių asmens teisių apsaugos mechanizmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Atsakovo vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai vadovavosi VPĮ nuostatomis (lex speciali derogat legi generali). Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad tokią pat suinteresuoto asmens, turinčio teisę kreiptis dėl viešojo pirkimo procedūros peržiūros, sampratos aiškinimą pateikia ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, kuris nurodė, jog perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis, t. y. turinčiam teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. birželio 24 d. sprendimas Nr. C-212/02, Komisija prieš Austriją; 2005 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. C-26/03 Stadt Halle prieš RPL Lochau). Atsakovas pažymi ir tai, kad viešųjų pirkimų reguliavimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl viešųjų pirkimų reguliavimui taikytinas imperatyvus metodas, kuris neleidžia vadovautis kasatoriaus pateiktu aiškinimu, grindžiamu taisykle „leidžiama viskas, kas tiesiogiai neuždrausta“. Nors kasatorius ir teigia, kad į teismą kreipėsi su ieškiniu ne tik dėl perkančiosios organizacijos, bet ir tiekėjo veiksmų pripažinimo neteisėtais, tačiau, atsakovo teigimu, kasatorius nesuformulavo jokio reikalavimo atsakovui kaip tiekėjui.

223. CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisių pripažinimas, kaip teisminės gynybos būdas, galimas tik tuo atveju, kai šias teises kuris nors asmuo ginčija. Šios teisės normos taikymui reikalinga, kad asmuo turėtų konkrečias teises ir kad šios teisės būtų ginčijamos ar nepripažįstamos. Tuo tarpu nė vienas iš atsakovų neginčijo jokių kasatoriaus teisių. Be to, kasatorius ieškinio pagrindą siejo su VPĮ pažeidimais, o kaip ieškinio dalyką nurodė reikalavimą pripažinti viešąjį pirkimą neteisėtu ir negaliojančiu. Taigi pagal CPK 5 straipsnio 1, 3 dalis kasatoriaus materialinis teisinis suinteresuotumas ginčo dalyku turi būti kildinamas iš viešųjų pirkimų procedūrų. Atsakovo manymu, kasatoriaus argumentai, kad šis teismo sprendimas turėtų prejudicinę galią kitoms administracinio ir civilinio proceso tvarka nagrinėjamoms byloms, tik pagrindžia kasatoriaus savarankiško teisinio suinteresuotumo šioje byloje nebuvimą, nes, anot kasatoriaus, skundžiami teismų sprendimai kasatoriui nesukels jokių tiesioginių padarinių tol, kol nebus „kaip įrodymai“ panaudoti kituose teisminiuose procesuose. Tokie kasatoriaus veiksmai nesuderinami nei su civilinio proceso tikslais, įtvirtintais CPK 2 straipsnyje, nei su įrodinėjimo taisyklėmis, neleidžiančiomis į įrodymų rinkimo procesą įtraukti nesusijusių asmenų, juolab – teismo (CPK 7 straipsnio 2 dalis, 112 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis). Atsakovo įsitikinimu, galimas prejudicinės galios buvimas ar nebuvimas savaime nepatvirtina kasatoriaus suinteresuotumo ginčijamomis viešųjų pirkimų procedūromis.

234. Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad kasatorius neturėjo subjektinės teisės reikalauti pripažinti neteisėtomis ir negaliojančiomis viešojo pirkimo procedūras, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl kitų ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytų argumentų. Neatlikę įrodymų teisinio vertinimo, teismai neturėjo teisinio pagrindo ex officio pripažinti sandorį prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir pasinaudoti CPK 300 straipsnyje įtvirtintu institutu. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog Viešųjų pirkimų tarnyba savo vertinimo išvadą bei surinktą medžiagą pateikė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

26Dėl teisės į teisminę gynybą

27Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).

28Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal P. E. D. ir kt. kasacinį skundą, bylos Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009).

29Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

30Kasaciniame skunde, teigdamas apie teisminę gynybą, jos prieinamumo ir universalumo principą, kasatorius remiasi, be kita ko, Konvencijos 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, Teismų įstatymo 4 straipsniu ir CPK 5, 22, 24 straipsniais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad Konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis reglamentuoja fizinio asmens teises, o kasatorius yra juridinis asmuo, todėl jam nurodyti teisės aktai neva netaikomi. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies turinys, šios normos aiškinimo ir taikymo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, bylos Nr. 02/06-23/06-37/06-50/06-31/07, ir 2008 m. birželio 30 d. nutarimas, bylos Nr. 38/06) patvirtina, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies normos taikytinos ir juridiniams asmenims. Tuo tarpu EŽTT praktika patvirtina, kad Konvencijos nuostatos taip pat taikytinos ir juridiniams asmenims (pavyzdžiui, Capital Bank AD v. Bulgaria, no. 49429/99, judgment of 24 November 2005; LB Interfinanz A.G. v. Croatia, no. 29549/04, judgment of 27 March 2008; ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Taigi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, užtikrinant bylos šalims efektyvią teisę kreiptis į teismus dėl „civilinio pobūdžio teisių ir pareigų“ klausimo išsprendimo, valstybei suteikta galimybė pasirinkti taikytinas priemones šiame kontekste. Svarbu, kad taikomi apribojimai nesuvaržytų ar nesumažintų pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų teisės į teismą esmę. Taikomi apribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. Golder v. United Kingdom, no. 4451/70, judgment of 21 February 1975; Guérin v. France, no. 25201/94, judgment of 29 July 1998; ir kt.).

31Pirmiau nurodytų teisės normų ir išdėstytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde keliamus teisės klausimus, susijusius su teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principu civiliniame procese, reglamentuoja CPK 5 straipsnio 1 dalis. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Joje numatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Be to, pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šia (blanketine) teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę suinteresuotų asmenų teisę kreiptis į teismą (šios teisės įgyvendinimo tvarką) reglamentuoti ir kitais įstatymais (CPK 1 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad vien tai, jog ieškinio reikalavimas atmestas, nereiškia CPK 2, 5 straipsnių pažeidimo, nes šios normos neužtikrina asmeniui teisės į palankų jam ginčo sprendimą. Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006).

32Pasisakydami dėl kasatoriaus teisės į teisminę gynybą, bylą nagrinėję teismai rėmėsi, be kita ko, Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis. Kasatoriaus vertinimu, bylą nagrinėję teismai ydingai išaiškino VPĮ turinį bei šio ir kitų norminių teisės aktų nuostatų konkurenciją. Šiuo aspektu greta pirmiau šioje nutartyje išdėstytų argumentų dėl CPK 5 straipsnio 1 dalies ir 1 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į VPĮ 1 straipsnio 1 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija), kurioje nurodyta, kad šis įstatymas nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. Ši įstatymo norma reiškia, kad su viešaisiais pirkimais susijusiems ginčams taikytinos pirmiausiai VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatos, o kitų – bendrųjų – įstatymų nuostatos taikytinos tada, kai tam tikro viešojo pirkimo teisinio santykio nereguliuoja specialiosios VPĮ normos arba kai pačiame VPĮ įtvirtinamos nuorodos į kitus teisės aktus, pavyzdžiui, VPĮ 122 straipsnio 2 dalis (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija).

33Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo pirkimo apskundimo procedūras reglamentuoja tiek nacionalinė, tiek Europos Bendrijos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Versmės“ leidykla v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35/2009). Europos Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665) subjektams, suinteresuotiems viešojo pirkimo sutarties sudarymu, nustato minimalųjį apsaugos standartą ir viešojo pirkimo peržiūros procedūrų bendruosius kriterijus, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, siekiant užtikrinti Bendrijos teisės reikalavimų sudarant viešojo pirkimo sutartis laikymąsi (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas GAT, C-315/01, Rink. p. I-6351).

34VPĮ (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) 120 straipsnio, reglamentuojančio ginčų dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų nagrinėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad tiekėjas, kuris mano, kad perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, turi teisę iki pirkimo sutarties sudarymo pareikšti pretenziją perkančiajai organizacijai dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ar priimtų sprendimų. Šio įstatymo 122 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio pateikimą ir išnagrinėjimo terminus, 1 dalyje subjektu, turinčiu teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, įvardijamas tiekėjas. Remiantis VPĮ 2 straipsnio 26 punktu, tiekėjas – kiekvienas ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis juridinis asmuo, viešasis juridinis asmuo ar tokių asmenų grupė – galintis pasiūlyti ar siūlantis prekes, paslaugas ar darbus. Remiantis to paties straipsnio 5 punktu, dalyviu pripažįstamas tiekėjas, pateikęs pasiūlymą. Vadinasi, VPĮ V skyriaus nuostatomis gali remtis ne tik viešojo pirkimo procedūrose dalyvaujantis subjektas, bet ir subjektas, kuris formaliai jose nedalyvavo, t. y. ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo, bet dėl vienų ar kitų priežasčių to nepadaręs: pavyzdžiui, jei tiekėjas nebuvo informuotas apie pirkimą arba tokia informacija disponavo, tačiau nepateikė pasiūlymo, nes pirkimo sąlygos (galbūt diskriminacinės) jį atgrasė nuo dalyvavimo ir pan. Ši nuostata ypač aktuali vykdant pirkimą neskelbiamų derybų būdu.

35Pažymėtina, kad toks nacionalinis reglamentavimas atitinka ir Teisingumo Teismo praktiką. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta nagrinėjama viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalą, nepaisant galimybės gauti nuostolių atlyginimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-212/02, nepaskelbtas rinkinyje), nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškia savo valią, galinčią sukelti teisines pasekmes (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I-1). Be to, tam, kad galima būtų pasinaudoti perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, peržiūrėjimo procedūromis, užtenka parodyti teisinį suinteresuotumą viešojo pirkimo sutarties sudarymu, o toks teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu nebūtinai sietinas su formaliu dalyvio ar kandidato statusu (nurodytas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau).

36Taigi, sprendžiant asmenų procesinio subjektiškumo klausimą ne tik subjekto, galinčio patenkinti perkančiosios organizacijos poreikius, statusas, bet ir jo teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutartimi yra teisiškai reikšmingas. Dėl to teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės (pavyzdžiui, iš viešojo pirkimo konkurso pašalintas tiekėjas dėl neatitikties kokybinės atrankos kriterijams) padėties viešojo pirkimo procedūrose, privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009).

37Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą nacionalinį asmenų procesinio subjektiškumo reglamentavimą ir teismų praktiką bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją, šioje byloje konstatuoja, kad pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisę ginčyti kasatoriaus ginčijamą viešąjį pirkimą turi tiekėjai, kurie gali ir teikia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nusipirktas paslaugas ir viešojo pirkimo procedūrų apskundimo procese gali įrodyti teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo. Šią bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatorius neturi tiekėjo statuso. Pagal bylos duomenis kasatorius nei teikia statinių ar kitų konstrukcijų techninių savybių, jų griūties priežasčių ekspertinį vertinimą, nei turi teisinį suinteresuotumą viešojo paslaugų pirkimo sutarties, kurią neskelbiamų derybų būdu sudarė ieškovai, kaip tokios sudarymu.

38Kasatorius kasaciniame skunde iškelia savo teisinį suinteresuotumą ginčijamai viešojo pirkimo sutarčiai. Šis suinteresuotumas, anot kasatoriaus, yra tiek individualaus, tiek viešojo pobūdžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius neturi teisinio subjektiškumo ginčyti viešojo pirkimo procedūras, ne tik remdamasi viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo procedūrų teisiniu reglamentavimu (nors šis vienas pagrindas yra pakankamas), bet ir kasatoriaus tikrąja valia, siekiant pripažinti viešąjį pirkimą neteisėtu ir negaliojančiu. Pats kasatorius pripažįsta, kad ši byla turi ryšį su kitais šiuo metu vykstančiais procesais. Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad kasatoriaus tikrasis tikslas yra ne apsaugoti ir ne atkurti neva pažeistą teisinę tvarką, o kvestionuoti ginčijamos viešojo pirkimo sutarties rezultatą – Statinio ekspertizės akto išvadas. Nors kasatoriui ir svarbus viešojo pirkimo sutarties rezultatas – Statinio griūties ekspertizė – dėl kurio jam gali kilti civilinė atsakomybė atlyginti nuostolius, VPĮ V skyriaus nuostatų prasme jis negali būti laikomas suinteresuotu viešojo pirkimo sutarties sudarymu. Teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, tačiau nereiškia naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu, kaip tokiu, ypač nagrinėjamo pobūdžio pirkimo objekto atžvilgiu.

39Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad tarp teisminių procesų gali egzistuoti ryšys, kuris neretai turi prejudicinę reikšmę vienas kitam. Tačiau pažymėtina, jog šis ryšys nereiškia, kad asmuo yra visiškai laisvas naudotis procesinėmis priemonėmis. Jo laisvę būtent riboja „įstatymų nustatyta tvarka“ (CPK 5 straipsnio 1 dalis, CK 1.138 straipsnis), kuriai teisės subjektai turi paklusti. Šios bylos kontekste įstatymų nustatyta tvarka reiškia VPĮ V skyriaus nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad jei ši normatyvinė tvarka būtų aiškinama ir taikoma priešingai, iškiltų grėsmė teisinės sistemos stabilumui ir teisinio saugumo principui. Sutikus su kasatoriaus pozicija dėl neribojamos laisvės paduoti ieškinius ginčijant viešojo pirkimo procedūras, kiltų grėsmė viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo specifiškumui ir stabilumui: tokiu atveju tiek perkančioji organizacija, tiek viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pripažintas tiekėjas niekada (ieškinio senaties ribose) nebūtų užtikrinti sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo nepertraukiamumu, nes visi subjektai, parodę netiesioginį ryšį su ginčijamomis viešojo pirkimo procedūromis, galėtų jas kvestionuoti, pavyzdžiui, prekių gamintojai galėtų inicijuoti peržiūros procedūrą, jeigu jų prekėmis prekiaujantys tiekėjai nebuvo pripažinti konkurso nugalėtojais arba iš viso nedalyvavo viešojo pirkimo procedūrose dėl diskriminacinių konkurso sąlygų.

40Kasaciniame skunde kasatorius remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kuriais draudžiama apriboti ar paneigti asmens teisę kreiptis į teismą. Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirma, darydami išvadą, jog kasatorius neturi reikalavimo teisės ginčyti viešojo pirkimo, bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė atitinkamas teisės normas, reglamentuojančias teisę ginčyti viešąjį pirkimą, šios teisės ribas ir įgyvendinimo tvarką; antra, nagrinėjamu atveju kasatoriaus teisė į teisminę gynybą (procesinė teisė kreiptis į teismą) pažeista nebuvo, nes bylą nagrinėję teismai kasatoriaus pareikštus ieškinio reikalavimus priėmė nagrinėti ir juos CPK nustatyta tvarka išnagrinėjo. Taigi nuo kasatoriaus nurodomų Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų nebuvo nukrypta. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad ieškinio reikalavimai, juos išnagrinėjus, buvo atmesti kaip nepagrįsti, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo konstatuoti, jog taip neva buvo pažeista kasatoriaus teisė į teisminę gynybą. Pabrėžtina, kad kasatoriaus pareikšti ieškinio reikalavimai buvo atmesti ne formaliais procedūriniais ar procesiniais pagrindais, o būtent išnagrinėjus CPK nustatyta tvarka visą bylos medžiagą, įvertinus teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, nustačius ir kvalifikavus tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir jų pagrindu padarius išvadą dėl kasatoriaus teisinio suinteresuotumo buvimo (nebuvimo) bei jo teisės ginčyti atsakovų veiksmus.

41Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pasisakydami dėl kasatoriaus teisės į teisminę gynybą (tiksliau – dėl kasatoriaus teisės ginčyti viešąjį pirkimą), bylą nagrinėję teismai teisės normų nepažeidė, tinkamai išaiškino ir taikė CPK 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, tinkamai aiškino VPĮ turinį ir šio įstatymo normų konkurenciją su kitų norminių teisės aktų nuostatomis bei pagrįstai vadovavosi būtent VPĮ normomis.

42Padariusi išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai sprendė dėl kasatoriaus teisės ginčyti viešąjį pirkimą ir kad nagrinėjamu atveju vadovautinasi VPĮ nuostatomis, kaip specialiosiomis normomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tampa teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai dėl CK 1.138 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su atsakovo UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“ atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad savo teisę kreiptis į teismą CK 1.138 straipsnio 1 punkto pagrindu kasatorius galėtų pagrįsti tik tuo atveju, jeigu viešuosius pirkimus reguliuojančios teisės normos nenustatytų jokio materialinį suinteresuotumą viešųjų pirkimų rezultatais turinčių asmens teisių apsaugos mechanizmo.

43Dėl sandorio pripažinimo niekiniu teismo iniciatyva

44CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).

45Pagrįsdamas savo teiginius apie teismo pareigą imtis aktyvių veiksmų ir savo iniciatyva atlikti abejonių keliančios sutarties teisėtumo patikrą, kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-905/2000, bei 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Sigma Telas“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005, išdėstytais išaiškinimais, taip pat Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuota teismo aktyvumo procese koncepcija.

46Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde remiamasi kasacinio teismo išaiškinimais, kurie yra suformuluoti tokiose bylose, kurių ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) yra iš esmės skirtingi negu nagrinėjamoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad bandymas taikyti teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-905/2000, pasisakant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, buvo aiškinamos ir taikomos 1964 m. CK 47 straipsnio nuostatos. Be to, abejose kasatoriaus nurodytose kasacine tvarka išnagrinėtose bylose aplinkybės, teikiančios pagrindą tam tikrą sandorį pripažinti negaliojančiu (niekiniu), teismų buvo nustatytos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai netyrė, nenagrinėjo ir todėl nenustatė aplinkybių, kurios, kasatoriaus manymu, teikia pagrindą pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu (niekiniu).

47Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. E. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1319/2001; 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2004; 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-147/2007; ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia kasacinio teismo formuojama CK 1.78 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo praktika koreliuoja su kasatoriaus nurodoma Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuota teismo aktyvumo koncepcija. Atsižvelgdama į egzistuojančią kasacinio teismo praktiką aptariamu teisės klausimu, taip pat remdamasi CK 1.78 straipsnio 3, 5 dalimis bei CPK nuostatomis, įtvirtinančiomis reikalavimus teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis), todėl konstatuotina, jog tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai. Remiantis pirmiau nurodytais motyvais, darytina išvada, kad CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymui nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių apie tai, kad tam tikras sandoris gali prieštarauti imperatyviosioms įstatymų nuostatoms. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis ir skundžiamų procesinių sprendimų turinį, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad bylą nagrinėję teismai, konstatavę, jog kasatorius neturi reikalavimo teisės, netyrė ir nevertino kaip teisiškai nereikšmingų kasatoriaus argumentų dėl VPĮ pažeidimų, t. y. kasatoriaus nurodomų VPĮ pažeidimų nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad taip teismai būtų pažeidę CK 1.78, 1.80 straipsnių normas ir (arba) CPK nuostatas, reglamentuojančias teismo vaidmenį procese.

48Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina ir tai, kad byloje, kurioje ieškinys pareikštas reikalavimo teisės neturinčio ieškovo, teismas negali ex officio konstatuoti niekinio sandorio teisines pasekmių ir niekinio sandorio fakto.

49Dėl atskirosios nutarties instituto (CPK 300 straipsnis)

50CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja dalyvaujančio byloje arba kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui.

51Kasatoriaus vertinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CPK 300 straipsnyje įtvirtinto atskirosios nutarties instituto pobūdį, tikslus ir su tuo susijusias teismo veiklos aktyvumo ribas, neužtikrino teisingumo įgyvendinimo.

52Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatę, jog kasatorius neturėjo subjektinės teisės reikalauti viešąjį pirkimą pripažinti negaliojančiu, bylą nagrinėję teismai netyrė, nenagrinėjo ir nevertino, be kita ko, ir kasatoriaus pateiktų įrodymų, kuriais remdamasis šis teigia apie nusikalstamų veikų požymius turinčių aplinkybių egzistavimą. Tuo tarpu teismams netyrus, nenagrinėjus ir nevertinus (taigi ir nenustačius) tokių aplinkybių, su kurių egzistavimu kasatorius sieja teismų pareigą imtis CPK 300 straipsnio nustatytų veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad teismams tokia pareiga buvo atsiradusi. Kadangi tokia teismų pareiga nebuvo atsiradusi, tai nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CPK 300 straipsnyje įtvirtinto atskirosios nutarties instituto pobūdį, tikslus ir su tuo susijusias teismo veiklos aktyvumo ribas, neužtikrino teisingumo įgyvendinimo.

53Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

54Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

55Kasacinės instancijos teisme patirta iš viso 35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Paliekant galioti skundžiamus procesinius sprendimus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

56Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

57Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistus.

58Priteisti valstybės naudai iš ieškovo akcinės bendrovės „If draudimas“ (j. a. k. 111686815) 35 (trisdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Vilniaus miesto... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m.... 10. 1. Konstatuodami, kad pagal VPĮ nuostatas viešojo pirkimo procedūras... 11. 2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CK 1.138 straipsnio 1 punkte... 12. 3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80, 1.78... 13. 4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CPK 300 straipsnyje... 14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės... 15. 1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei... 16. 2. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas ex officio taiko niekinio sandorio... 17. 3. CPK 300 straipsnio tikslas – informuoti prokurorą apie galbūt padarytas... 18. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Statybinių konstrukcijų... 19. 1. Nurodant, kad teisė kreiptis į teismą negali būti ribojama arba... 20. R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės... 21. 2. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl CK ir VPĮ normų... 22. 3. CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas teisių pripažinimas,... 23. 4. Bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad kasatorius neturėjo subjektinės... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 26. Dėl teisės į teisminę gynybą... 27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo,... 28. Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos... 29. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje,... 30. Kasaciniame skunde, teigdamas apie teisminę gynybą, jos prieinamumo ir... 31. Pirmiau nurodytų teisės normų ir išdėstytų išaiškinimų kontekste... 32. Pasisakydami dėl kasatoriaus teisės į teisminę gynybą, bylą nagrinėję... 33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo pirkimo... 34. VPĮ (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) 120 straipsnio,... 35. Pažymėtina, kad toks nacionalinis reglamentavimas atitinka ir Teisingumo... 36. Taigi, sprendžiant asmenų procesinio subjektiškumo klausimą ne tik... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą nacionalinį asmenų procesinio... 38. Kasatorius kasaciniame skunde iškelia savo teisinį suinteresuotumą... 39. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad tarp teisminių... 40. Kasaciniame skunde kasatorius remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 41. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad,... 42. Padariusi išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai sprendė dėl... 43. Dėl sandorio pripažinimo niekiniu teismo iniciatyva... 44. CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio... 45. Pagrįsdamas savo teiginius apie teismo pareigą imtis aktyvių veiksmų ir... 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde remiamasi kasacinio teismo... 47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo... 48. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina ir tai, kad byloje, kurioje... 49. Dėl atskirosios nutarties instituto (CPK 300 straipsnis)... 50. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant civilinę bylą... 51. Kasatoriaus vertinimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CPK 300... 52. Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija dar... 53. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus... 54. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo... 55. Kasacinės instancijos teisme patirta iš viso 35 Lt išlaidų, susijusių su... 56. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 57. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir Lietuvos... 58. Priteisti valstybės naudai iš ieškovo akcinės bendrovės „If draudimas“... 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...