Byla 2A-675-178/2015
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-166-577/2015 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, atstovaujamai filialo uždarosios akcinės bendrovės „Plungės šiluma“, ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė J. K. skunde atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (toliau – ir Komisija) prašo pripažinti, kad: 1) ieškovė teisėtai pakeitė jai priklausančio buto, esančio ( - ), šildymo būdą; 2) ieškovei į butą nebuvo tiekiama centralizuota šilumos energija nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio; 3) atsakovė UAB „Litesko“ netinkamai skirstė šilumos energiją name, esančiame ( - ), todėl būtina perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovės daugiabutyje nuo 2009 m. iki 2014 m. sausio mėnesio.

5Komisija 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. R2-776 (toliau – Sprendimas) nutraukė dalies ieškovės skundo nagrinėjimą dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir skaičiuojamų mokėjimų už šildymą už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. ir nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio, o kitus skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus (t. 1, b. l. 18-24).

6Ieškovė ieškinyje prašo: 1) įpareigoti UAB „Litesko“, atstovaujamą filialo UAB „Palangos šiluma“, atlikti apeliantei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą, įvertinant autonominiu būdu šildomą jos butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kuris į bendro naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai nešildomų bendro naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna tik iš butų, šildomų vietiniu arba centralizuotu būdu, nes atsakovė ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name; 2) įpareigoti Komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškovės skundo dalį, kurią atsakovas Sprendimu atsisakė nagrinėti, nes tik tada dėl šios skundo dalies ieškovė galės kreiptis į teismą (t. 1, b. l. 1-17, 54-56, 69-74).

7Nurodė, kad Komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį ieškovės reikalavimų dėl to, jog ginčas neva jau yra išspręstas civilinėse bylose Nr. 2-28-739/2012 ir Nr. 2-142-488/2014. Ieškovės nuomone, nurodytų civilinių bylų ir ieškovės pareikšto Komisijai skundo dalykas, pagrindas bei pats ginčas tarp šalių nėra tapatūs. Paminėtose civilinėse bylose buvo sprendžiamas tik reikalavimo dėl skolos už ieškovės buto šildymą priteisimo pagrįstumas, o ieškovės skundo Komisijai dalyką sudaro pareikšti reikalavimai dėl mokėjimų už buto ir bendro naudojimo patalpų šildymą perskaičiavimo, buto šildymo būdo pakeitimo pripažinimo teisėtu bei negauto centralizuoto šildymo nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio pripažinimo. Taigi Komisija privalėjo visą ieškovės skundą išnagrinėti išankstine privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, nustatyta Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2-3 dalyse. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu šilumos teikėjas namui, kuriame yra ieškovės butas, tiekiamą šilumos energiją skirstė pagal Komisijos patvirtintą Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodiką (toliau – Metodika) Nr. 4 ir Nr. 5, tačiau šias metodikas taikė netinkamai, neatsižvelgęs į tai, kad ieškovės butas buvo šildomas vietiniu būdu, o ne centralizuotai. Teisės aktų nuostatos numato daugiabučio namo savininkų pareigą, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra šildomos jiems priklausančios nuosavybės teise patalpos, mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, nors jų nuosavas butas ir yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos. Tačiau, ieškovės įsitikinimu, minėtos teisės aktų nuostatos nereikalauja mokėti neproporcingai daug už patalpas, kurios yra šildomos tiek centralizuotai, tiek vietiniu būdu. Be to, UAB „Palangos šiluma“, taikydama Metodikas Nr. 4 ir Nr. 5, neįvertino esminės aplinkybės, kad bendro naudojimo patalpos ginčo name šildomos ne tik šiluma, kurią išskiria centralizuotai šildomi butai ir laiptinėje esantys centralizuoto šildymo šildytuvai, bet ir šiluma, kurią išskiria kitu būdu šildomi butai, taip pažeidžiant proporcingumo principą.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovės J. K. ieškinį atmetė (t. 2, b. l. 233-239).

10Dėl reikalavimo įpareigoti Komisiją išankstine tvarka išnagrinėti ieškovės skundo dalį, kurios nagrinėjimą Komisija nutraukė, teismas nurodė, kad nepagrįstas ieškovės teiginys, jog Komisijos išvada, kuria nutrauktas ginčo dalies nagrinėjimas, užkerta kelią jai kreiptis į teismą ir todėl Komisija turėtų būti įpareigojama išnagrinėti ginčą ikiteismine tvarka. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės ir tokiu atveju, kai Komisija nutraukia ginčo nagrinėjimą. Pažymėjo, kad ir teismų praktikoje yra išaiškinta, jog kreipimasis į Komisiją jau yra laikomas pasinaudojimu išankstine neteismine ginčų sprendimo tvarka, nesvarbu, kad ginčo nagrinėjimas nutraukiamas (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1298-431/2013). Teismas sprendė, kad ieškovė jau yra pasinaudojusi išankstine neteismine ginčų sprendimo tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti Komisiją vėl nagrinėti tą patį ginčą ikiteismine tvarka, o ginčas tarp ieškovės ir šilumos tiekėjo nagrinėtinas teisme iš esmės.

11Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių buto šildymo sistemų atjungimo įteisinimo faktą, tarp jų teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą patvirtinančio akto, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012 ir Panevėžio apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-142-488/2014) jau yra nustatyta, kad ieškovės buto įrenginių atjungimas nuo bendros šildymo sistemos buvo atliktas neteisėtai. Taip pat minėtuose dokumentuose aiškiai konstatuota, kad ieškovės šilumos tiekimo santykiai nuo 2009 m. rugsėjo 22 d. nenutrūko ir, nors į ieškovės butą šilumos energija tiekiama nebuvo, jai kyla pareiga atlyginti už visam namui tiektą šilumą pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą, kadangi jos savavališki veiksmai (atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos) negali būti laikomi teisėtais. Teismas sprendė, kad neturi pagrindo nesivadovauti minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

12Teismas nustatė, jog ginčo namo patalpų savininkai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pasirinkę name suvartoto šilumos kiekio paskirstymo metodo, be to, keturi butai buvo atjungti nuo centralizuotos šildymo sistemos. Todėl ginčo laikotarpiu, atsižvelgiant į namo šildymo sistemą bei įrengtą atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, paskirstant name suvartotą šilumos energiją buvo pagrįstai taikomi Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintas šilumos paskirstymo Metodas Nr. 4 (taikomas, kuomet šilumos pirkimo – pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo – vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį) bei 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintas šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo Metodas Nr. 5 (taikomas, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu). Dėl šių Metodų taikymo pagrįstumo yra pasisakyta ir įsiteisėjusiuose aukščiau nurodytuose Panevėžio apylinkės teismo sprendimuose (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovė buto šildymo įrenginius nuo viso namo bendros šildymo sistemos atjungė 2009 m. rugsėjo 22 d., o nuo 2012 m. spalio 23 d. centralizuota šiluma nebuvo tiekiama apskritai visam pastatui, teismas nesutiko su ieškovės argumentais dėl nagrinėjamo ginčo sąsajų su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-858-13/2014, kuriuo teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovė teisės aktų nustatyta tvarka neįteisino patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, nesudaro pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos ir spręsti, jog ieškovės patalpoms ir bendro naudojimo patalpoms apskaičiuotas šilumos kiekis neteisingas. Dėl nurodyto teismas atmetė ieškovės argumentus tiek dėl neteisingo metodų taikymo, tiek dėl nepagrįsto šilumos paskirstymo ir apskaičiavimo už bendro naudojimo patalpų šildymą, tiek dėl bendro naudojimo patalpų šildymo šiluma, kurią išskiria kitu būdu šildomas ieškovės butas ir proporcingumo principo pažeidimo. Teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimai įpareigoti UAB „Palangos šiluma“ atlikti jai patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki teismo sprendimo priimto šioje byloje įsiteisėjimo, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Ieškovė J. K. (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – pripažinti, kad apeliantė teisėtai pakeitė ginčo buto šildymo būdą, o atsakovas UAB „Litesko“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, bei įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ perskaičiuoti šilumos paskirstymą ginčo name nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (t. 3, b. l. 1-30). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad apeliantė neteisėtai pakeitė šildymo būdą, nepagrįstai rėmėsi negaliojančiais teisės aktais, t. y. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, kurios buvo iš dalies panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kaip prieštaraujančios konstituciniam teisinės valstybės principui ir kurios negali būti taikomos, nepaisant to, kad galiojo skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1858-13/2014, 2013 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1438-35/2013). Tai yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013. Apeliantė nuo 2009 metų atjungė ginčo butą nuo centralizuoto šildymo ir atsakovės UAB „Litesko“ teikiamos energijos nevartojo, 2010 metų spalio mėn. užpildė deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą vykdydama Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio reikalavimus, todėl šilumos tiekėjas, apeliantei faktiškai atsijungus nuo jo įrenginių, nebeturėjo teisės skaičiuoti energijos tiekimo mokesčio, tokiu atveju šilumos tiekėjas turi teisę nebent į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005).
  2. Šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartis, sudaryta tarp apeliantės ir atsakovo UAB „Litesko“, buvo nutraukta nuo teisėto buto šildymo būdo pakeitimo deklaravimo 2010 m. spalio mėnesį. Byloje pateikti įrodymai (buto kadastro byla, 2010 m. spalio 2 d. deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, VĮ „Registrų centras“ išrašas) apie apeliantės buto vietinį šildymo būdą. Pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas pateikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1858-13/2014 panaikintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktuose numatytą šildymo atjungimo aktą, neteisėtai ir nepagrįstai taikė panaikintus ir neegzistuojančius teisės aktus. Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Tokią deklaraciją apeliantė pateikė, tačiau teismas jos reikšmės be pagrindo tinkamai neįvertino (Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d.). VĮ „Registrų centras“ išraše nurodyta, kad apeliantės buto šildymas – vietinis (elektra ir dujomis), o ne centralizuotas, šie duomenys nėra nuginčyti ir laikytini teisingais.
  3. Apeliantės butas buvo šildomas vietiniu būdu nuo 2010 m. spalio mėnesio. Todėl atsakovas UAB „Litesko“ negalėjo taikyti Metodikos Nr. 4, pagal kurią skaičiuojama suvartota centralizuota šiluma, kai daugiabučio namo visi butai ir visos bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. Atsakovas turėjo taikyti kitą metodiką arba sunaudotą šilumos energiją paskirstyti tik tarp tų butų, kurie šildomi centralizuotai, nepriskiriant apeliantės butui centralizuotai tiekiamos šilumos energijos dalies.
  4. Šilumos tiekėjas netinkamai skirstė šilumos energiją ir dėl to, kad pažeidžia namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolei mokėti už bendro naudojimo objektų šildymą taikomą proporcingumo principą (CK 4.82 str. 5 d.), apeliantei priskirdamas dalį namo bendro naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos, nors apeliantės kaimynams tokia pati dalis už jų turimus sandėliukus nėra priskiriama. Be to, atsakovas apeliantės kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendro naudojimo patalpų šildymui.
  5. Atsakovas UAB „Litesko“, taikydamas Metodiką Nr. 4, neįvertino esminės aplinkybės, kad bendro naudojimo patalpos name yra šildomos ne tik šiluma, kurią išskiria centralizuotai šildomi butai, bet ir šiluma, kurią išskiria kitu būdu šildomi butai, tokiu būdu vėlgi pažeisdamas proporcingumo principą (Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d.).
  6. Įstatymo nuostatos, numatančios daugiabučio namo savininkų pareigą mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą, nors jų butas ir atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos, nereikalauja mokėti už centralizuotai nešildomas patalpas. Ginčo namo bendro naudojimo patalpose nėra įrengtų šildymo prietaisų (radiatorių), todėl laikoma, kad jos nėra centralizuotai šildomos, o atsakovo teiginiai, kad bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, nes per jas eina centralizuoto šildymo vamzdynai, yra nepagrįsti. Taigi apeliantė neprivalo mokėti už „šildymą“, kurio nenaudojo (Šilumos ūkio įstatymo 25 str.).
  7. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų ir prejudicinių faktų vertinimo taisykles bei rungtyniškumo principą, nes neįvertino Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-504-212/2014 nustatyto fakto, kad apeliantė ginčo laikotarpiu negavo centralizuotos šilumos kiekio, nes šilumos energija į jos butą nebuvo tiekiama.

15Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Komisija prašo jį atmesti (t. 3, b. l. 32-34). Nurodo, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė neskundžia teismo sprendimo dalies dėl ieškinio atmetimo atsakovo atžvilgiu, be to, nenurodo jokių kitos teismo spendimo dalies panaikinimo pagrindų, t. y. procesinės ir materialinės teisės pažeidimų, dėl kurių byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

16Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Litesko“ prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą (t. 3, b. l. 37-41). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Bylos nagrinėjimo ribos buvo aiškiai suformuotos įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi ir byla išnagrinėta dėl priimtos ieškinio dalies, tuo tarpu apeliaciniame skunde keliami ir su bylos nagrinėjimu nesusiję klausimai. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ginčo buto šildymo būdo pakeitimo (ne)teisėtumo klausimo. Paminėta 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi teismas atsisakė priimti apeliantės ieškinio dalį dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, nes nustatė, kad yra įsiteisėjęs Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimas, kuriuo analogiškas apeliantės reikalavimas buvo atmestas (CPK 137 str. 1 d. 4 p., 182 str., 279 str. 4 d.). Taigi įsiteisėjusiais teismo sprendimais jau yra nustatyta, kad ginčo buto šildymo įrenginiai nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo demontuoti, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos.
  2. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl netinkamo šilumos paskirstymo metodo taikymo ginčo name laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. ir nuo 2010 m. spalio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio, kadangi ginčas dėl šilumos paskirstymo ginčo name nurodytais laikotarpiais jau yra išspręstas apeliantės nenaudai įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Dėl to Komisija turėjo pagrindo nutraukti apeliantės skundo dėl šios dalies nagrinėjimą.
  3. Ginčas dėl šilumos energijos suvartojimo apskaičiavimo, atsižvelgiant į įsiteisėjusius teismų ir Komisijos sprendimus bei laikotarpius, kuomet šilumos energija ginčo namui nebuvo tiekiama, yra tik dėl šilumos energijos apskaičiavimo 2009 m. spalio mėn., o atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad apeliantės įsiskolinimo už šį mėnesį nėra.
  4. Ginčo name daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, šilumos paskirstymo Metodas Nr. 4 papildomas Metodu Nr. 5, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl šilumos priskyrimo apima visą pastate suvartotą centralizuotai pagamintą šilumos energiją, t. y. visame pastate suvartotos šilumos kiekis reiškia visą pastate suvartotą centralizuotai pagaminamos, tiekiamos šilumos energijos kiekį, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad turėjo būti apskaitoma ne tik centralizuotai tiekiama, bet ir vietiniu būdu (ginčo bute) pagaminta šilumos energija. Taigi atsakovas skaičiavimus atliko teisės aktų nustatyta tvarka.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

19Be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliantė nenurodo absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija tokių pagrindų ex officio nenustatė. Todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas jo teisinio ir faktinio pagrindo ribose.

20Apeliacinis skundas netenkintinas.

21Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

22Apeliantė, ieškinyje nurodydama, kad kreipiasi į teismą, prašydama panaikinti Komisijos Sprendimą ir įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus, suformulavo 3 reikalavimus: 1) pripažinti jos buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėn.; 2) įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ atlikti apeliantei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; 3) įpareigoti Komisiją išankstine tvarka išnagrinėti apeliantės skundo dalį, kurios nagrinėjimą Komisija nutraukė (t. 1, b. l. 1-17). Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2014 m. balandžio 1 d. nutartimi (palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-971/2014) apeliantės reikalavimą dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio atsisakė priimti (t. 1, b. l. 54-56, 69-74). Kaip matyti iš paminėtų teismų nutarčių, šį reikalavimą buvo atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, kadangi įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu analogiškas apeliantės reikalavimas (pripažinti jos buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo mėn.) buvo atmestas. Taigi byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta pagal apeliantės antrąjį ir trečiąjį reikalavimus, kurie teismo buvo atmesti (t. 2, b. l. 233-239).

23Apeliantė apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantė neskundžia teismo sprendimo dalies dėl netenkinto jos reikalavimo įpareigoti Komisiją išankstine tvarka išnagrinėti apeliantės skundo dalį, kurios nagrinėjimą Komisija nutraukė (t. 3, b. l. 1-30). Vadinasi, nagrinėjamoje byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas apeliantės reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ atlikti apeliantei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 320 str.).

24Be to, apeliaciniame skunde apeliantė, prašydama panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą, be kita ko, prašo pripažinti, kad ji teisėtai pakeitė savo šildymo būdą (t. 3, b. l. 1-30), nors tokio reikalavimo ieškinyje ji nebuvo suformulavusi ir byla pagal tokį reikalavimą nebuvo išnagrinėta. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme; naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015, 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Taigi apeliantė neturi teisės reikšti reikalavimo pripažinti, kad ji teisėtai pakeitė savo buto šildymo būdą apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.). Tuo tarpu antrasis apeliantės reikalavimas, suformuluotas apeliaciniame skunde, - pripažinti, kad atsakovas UAB „Litesko“ ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, yra tiesiogiai susijęs su jos ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimu dėl įpareigojimo perskaičiuoti patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą, kadangi pastarasis reikalavimas galėtų būti patenkintas tik tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta, jog atsakovas UAB „Litesko“ ginčo laikotarpiu netinkamai skirstė šilumos energiją ginčo name.

25Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nagrinėja apeliantės apeliacinį skundą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas apeliantės reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ atlikti apeliantei patiektos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, ir apeliacinio skundo reikalavimo priimti naują teismo sprendimą dėl šio reikalavimo apeliantės naudai teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 312 str., 320 str.).

26Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galios

27CPK 18 straipsnyje numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; be to, įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 str. 4 d.).

28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią; tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius: procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 str. 1 d.); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 str. 4 d.), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 str. 2 p.). Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): 1) prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; 3) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2005).

29Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas UAB „Litesko“ neteisingai apskaičiavo jos butui patiektą šilumos energiją, kadangi neatsižvelgė į tai, jog apeliantė, anot jos, jau nuo 2009 metų rugsėjo mėnesio yra teisėtai atsijungusi nuo centrinio šildymo sistemos, t. y. jos butui nebetiekiama centralizuota šildymo sistema. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šį apeliantės argumentą, teisingai nurodė, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra konstatuotas apeliantės atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos neteisėtumas (CPK 182 str. 2 p.). Įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012 (paliktu nepakeistu Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-477-280/2012) buvo atmestas apeliantės priešieškinis, kuriuo ji prašė pripažinti, kad apeliantės ir atsakovo UAB „Litesko“ šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis laikoma nutraukta nuo 2009 m. rugsėjo 23 d., kai apeliantė faktiškai atsijungė nuo centralizuoto šilumos energijos tiekimo. Panevėžio miesto apylinkės teismas paminėtame teismo sprendime konstatavo, jog apeliantė nesilaikė teisės aktuose nustatytos tvarkos, atjungdama savo buto šildymo įrenginius nuo namo bendros šildymo sistemos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jos ir šilumos tiekėjo santykiai bei šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d.) nutrūko. Be to, įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-142-488/2014 (paliktu nepakeistu Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-504-212/2014) taip pat nustatyta, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu konstatuotos ginčo buto šildymo sistemos atjungimo nuo bendros sistemos aplinkybės, dėl kurių buvo pripažintas šildymo sistemos atjungimo neteisėtumas, nepakito ir ginčo šioje byloje nagrinėjimo metu.

30Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012 teismas nusprendė, kad, apeliantei teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, nėra teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir apeliantės patalpoms pagal teisės aktus (tarp jų Metodą Nr. 4 ir Metodą Nr. 5) apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Nurodytoje byloje teismas priteisė iš apeliantės atsakovui (šilumos tiekėjui) UAB „Litesko“ skolą už šilumos energiją, suteiktą laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Taip pat ir įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012, konstatavus teisingai paskaičiuotą skolos dydį, iš apeliantės paminėto atsakovo naudai priteista skola už patalpų šildymą laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad apeliantė iki 2012 m. balandžio 5 d. teismo sprendimo priėmimo nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka atlikusi ir įteisinusi ginčo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos, o atsakovas UAB „Litesko“ laikotarpiais nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. ir nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. teisingai apskaičiavo apeliantės mokėtiną už šildymo energiją sumą. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad ginčas dėl apeliantės atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo ir mokėtinos sumos už šildymo energiją dydžio, t. y. ir paskaičiavimo teisingumo, nurodytais laikotarpiais yra išspręstas kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tos pačios šalys (apeliantė ir atsakovas UAB „Litesko“), o šios aplinkybės buvo esminės, sprendžiant paminėtas bylas. Vadinasi, nurodytas ginčas tarp šalių jau yra galutinai išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje (CPK 18 str., 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.).

31Minėta, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliantės reikalavimo dėl šildymo būdo pakeitimo pripažinimo teisėtu, tačiau atkreipia dėmesį, jog neturi pagrindo apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nebegaliojančiais teisės aktais, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui. Byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ginčo namas, kuriame yra apeliantės butas, buvo atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo nuo 2012 m. spalio 23 d. Todėl, sprendžiant šį ginčą, neturi teisinės reikšmės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-858-13/2014, kuriuo teismas pripažino, kad jau po namo atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įsigaliojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcijos 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad apeliantė yra prašiusi atnaujinti procesą Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012 ir priimti byloje naują sprendimą (ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti), be kita ko, teigdama, jog dar iki skolos susidarymo laikotarpio ji šilumos energijos tiekimo sutartį, kaip paaiškėjo po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1438-35/2013, buvo nutraukusi teisės aktų nustatyta tvarka. Įsiteisėjusia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimi (palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi) buvo atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-28-739/2012, konstatavus, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimas neturi reikšmės byloje, kadangi apeliantė nėra įvykdžiusi taisyklių reikalavimų, kurie nepripažinti prieštaraujančiais įstatymams. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra nuspręsta, kad ir paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas neturi įtakos, sprendžiant klausimą dėl apeliantės atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos teisėtumo (CPK 18 str., 279 str. 4 d.).

32Dėl ginčo esmės

33Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nagrinėja, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės reikalavimą įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ perskaičiuoti apeliantei patiektos centralizuotos šilumos energijos paskirstymą nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog ginčo namui nuo 2012/2013 m. šildymo sezono pradžios (t. y. nuo 2012 m. spalio 23 d.) nebetiekiama centralizuota šilumos energija, todėl ginčo laikotarpis šioje byloje yra nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2011/2012 m. šildymo sezono pabaigos (t. 1, b. l. 84-87, 108-110). Taip pat nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo mėnesį bei laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. rugsėjo mėnesio dar nebuvo pradėtas šildymo sezonas, todėl šilumos energija ginčo namui taip pat nebuvo tiekiama (t. 1, b. l. 84-87). Be to, pirmiau nurodyta (tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas), kad ginčas dėl šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo už laikotarpius nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. ir nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. jau yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl dėl šios dalies reikalavimo apeliantė neturi teisės kvestionuoti šilumos energijos paskirstymo teisingumo (CPK 18 str., 279 str. 4 d.). Taigi pagal nustatytas aplinkybes spręstinas ginčas dėl centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo tik už 2009 m. spalio mėnesį, už kurį, be kita ko, atsakovo UAB „Litesko“ duomenimis, įsiskolinimo nėra (t. 3, b. l. 37-41).

34Ne kartą aukščiau minėta, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra konstatuotas prejudicinę reikšmę šioje byloje turintis faktas, kad apeliantė viso šios bylos ginčo laikotarpio metu nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka atlikusi ir įteisinusi ginčo buto šildymo sistemos atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos (CPK 182 str. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo sistemos atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Be to, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde apeliantė teigė, kad ji 2009 m. rugsėjo 22 d. faktiškai atsijungė nuo centralizuoto šildymo sistemos ir ginčo butas buvo šildomas vietiniu (elektriniu) šildymo būdu, tačiau net ir pati apeliantė iš esmės pripažino, kad šilumos tiekėjo ir jos sutartis dėl šilumos energijos tiekimo buvo nutraukta nuo 2010 m. spalio 1 d., užpildžius deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, kaip tai numatyta Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje (t. 1, b. l. 1-17, 144-146; t. 3, b. l. 1-30). Todėl nagrinėjamu atveju likus neišspręstam tik klausimui dėl šilumos paskirstymo 2009 m. spalio mėnesį, akivaizdu, jog šiuo laikotarpiu iš esmės vadovaujantis net ir pačios apeliantės argumentais bei pozicija, tuo metu dar nebuvo pakeistas ginčo buto šildymo būdas iš centrinio į vietinį. Juolab kad Nekilnojamojo turto registro duomenys apie apeliantės buto šildymo būdo pakeitimą buvo įregistruoti 2012 m. sausio 6 d., 2012 m. sausio 5 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu, kurioje nurodyta, kad rašytinis pritarimas statinio projektui suteiktas Palangos miesto savivaldybės administracijos 2011 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 64 (t. 1, b. l. 25-26, 46-47).

35Taigi ginčo laikotarpiu (tiek likusio ginčo dėl 2009 m. spalio mėnesio, tiek ir viso apeliantės nurodyto ginčo laikotarpiu iki 2011-2012 m. šildymo sezono pabaigos) apeliantė nebuvo teisės aktų tvarka atlikusi ir įregistravusi savo buto šildymo būdo pakeitimo iš centrinio į vietinį, t. y. nenustatyta, jog būtų pasikeitusios aplinkybės, turinčios reikšmės šilumos energijos paskirstymo apskaičiavimo metodikai. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog atsakovas UAB „Litesko“ turėtų perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą apeliantės butui tiek dėl jo šildymo vietiniu būdu, tiek dėl jo išskiriamos šilumos energijos. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, atmesdamas ir kitus apeliantės argumentus dėl netinkamo šilumos energijos paskirstymo, susijusius su CK 4.82 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo pažeidimais (CPK 185 str.). Civiliniame procese vyrauja rungtyniškumo principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, kad atsakovas UAB „Litesko“ ir dėl kitų priežasčių (t. y. netinkamo nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykio nustatymo bei nešildomų laiptinių) netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo butui, o savo teiginius grindė tik prielaidomis (CPK 12 str., 176-178 str., 314 str.).

36Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

38Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė J. K. skunde atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės... 5. Komisija 2014 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. R2-776 (toliau – Sprendimas)... 6. Ieškovė ieškinyje prašo: 1) įpareigoti UAB „Litesko“, atstovaujamą... 7. Nurodė, kad Komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti dalį ieškovės... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovės J. K.... 10. Dėl reikalavimo įpareigoti Komisiją išankstine tvarka išnagrinėti... 11. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą UAB „Litesko“ atlikti ieškovei... 12. Teismas nustatė, jog ginčo namo patalpų savininkai teisės aktų nustatyta... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 14. Ieškovė J. K. (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 15. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Komisija prašo jį atmesti (t. 3,... 16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Litesko“ prašo jį... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 19. Be to, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329... 20. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 21. Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų... 22. Apeliantė, ieškinyje nurodydama, kad kreipiasi į teismą, prašydama... 23. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą pirmosios... 24. Be to, apeliaciniame skunde apeliantė, prašydama panaikinti skundžiamą... 25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas šioje... 26. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galios... 27. CPK 18 straipsnyje numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis,... 28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo... 29. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde... 30. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto... 31. Minėta, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliantės... 32. Dėl ginčo esmės... 33. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nagrinėja, ar pagrįstai... 34. Ne kartą aukščiau minėta, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra... 35. Taigi ginčo laikotarpiu (tiek likusio ginčo dėl 2009 m. spalio mėnesio,... 36. Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 38. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą....