Byla 2A-2171-656/2016

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Almos Urbanavičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiasis asmuo – Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Vilniaus skyrius, dėl atsisakymo parduoti žemės sklypą, įsakymo dalies panaikinimo, žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutarties sudarymo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė G. K. prašo patikslintu ieškiniu panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2015-05-14 Nr. 48SD-5227-(14.48.104.) atsisakymą parduoti ieškovei G. K. asmeninio ūkio žemės sklypus 0,13 ha ir 0,15 ha, esančius ( - ); iš dalies panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-08-01 įsakymą Nr.48VK 14.48.2.)-2020 „Dėl Vilniaus rajono, Riešės seniūnijos, Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo" punktą 1.1, kuriuo buvo išskirti, nepatvirtinti suformuoti ieškovei asmeninio ūkio žemės sklypai (projektinis Nr. 1066-1, 0,15 ha ir Nr, 1066-2, 0,13 ha), ( - ); įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių patvirtinti ir parduoti ieškovei G. K. suformuotus asmeninio ūkio žemės sklypus, projektinis Nr.1066-1 0,15 ha ir Nr.1066-2 0,13 ha, esančius ( - ), Vyriausybės nustatyta tvarka, įforminant žemės sklypų pardavimą laike 3-jų mėnesių.
  2. Ieškovė nurodė, kad ieškovės motinai J. V. Vilniaus rajono Riešės apylinkės tarybos sprendimu iki 1990 m. spalio 19 d. ( - ), suteiktas 0,15 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui, o tėvui J. V. minėtu sprendimu – 0,13 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui. Ieškovė tėvų turtą paveldėjo pagal testamentą ir šiais sklypais naudojasi.
  3. Minėti duomenys įrašyti į ūkinių knygų sąrašus, Riešės apylinkės 1994 m. sudarytus sąrašus buvusių Gulbinų žemės ūkio įmonės gyventojų, kuriems išskirta iki 2-jų ha asmeninio ūkio žemės. Šis sąrašas patvirtintas Riešės apylinkės viršininko (seniūno), todėl asmeninio ūkio žemės suteikimas tėvams atitiko tuo metu galiojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo" Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 2 d. nutarimas Nr. 308 „ Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir apskaitos tvarkos ").
  4. Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. rugpjūčio 1 d. priėmė įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-2020 „Dėl Vilniaus rajono, Riešės seniūnijos, Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtverkos projekto patvirtinimo", kuriuo patvirtino Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Riešės sniūnijos, Didžiosios riešės kadastro vietovėje VĮ „Valstybės žemės fondas" parengtą Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas ir plotus, nustatytas žemės naudojimo paskirtis, būdus, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei servitutus. Tačiau be teisėto pagrindo išskyrė, netvirtino ieškovei suformuotų asmeninio ūkio žemės sklypų (projektinis Nr. 1066-1, 0,15 ha ir Nr. 1066-2, 0,13 ha, ( - )).
  5. Nacionalinės žemės ūkio tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, 2015 m. gegužės 14 d. atsakyme ieškovės prašymo dėl šių sklypų privatizavimo netenkino tuo pagrindu, kad žemės sklypai patenka į ( - ) buvusią dvaro sodybos teritoriją ir nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalį žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų – buvusių dvarų sodybų teritorijoje, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
  6. Ieškovė pažymęjo, kad jai suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai 0,13 ha ir 0,15 ha yra jos namų valdoje – prie gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, todėl ieškovei taikomos Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos, suteikiančios teisę privatizuoti žemės sklypus, kurie yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
  7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovas nesuprojektavo, nepatvirtino ginčo sklypų todėl, kad projektas nesuderintas su Kultūros paveldo departamentu, nes sklypai yra dvarvietės teritorijoje (Žemės reformos įstatymo 13 str.). Priežasčių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui nėra, nes visa informacija skelbiama viešai (tai numatyta projektų rengimo Metodikoje).
  8. Jei negalima privatizuoti, tai nereiškia, kad negalima naudotis, galima nuomotis. Nacionalinė žemės tarnyba vadovaujasi įstatymo nuostatomis, bet ne kokiomis nors priežastimis. Ginčo sklypų projektui nepritarė Kultūros paveldo departamentas, nes jis (projektas) neatitinka Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 d.; nėra pagrindo taikyti išimtis (pagal NTR žemėlapį, kur yra ginčo sklypai, kuriuos valdo ieškovė, nėra pagrindų privatizuoti sklypus, nes namų valdą skiria gatvė, tad nėra jokioje namų valdoje ginčo sklypų; jei būtų priešinga situacija – sklypai galėtų būti privatizuotini).
  9. Tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog ieškovės asmeninio ūkio 0,13 ha ir 0,15 ha žemės sklypai (projektinis Nr. 1066-1 ir Nr. 1066-2) patenka į kultūros vertybės - ( - ) dvaro sodybos fragmentų (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 917) teritoriją. Kultūros vertybių registro duomenys, vadovaujantis LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 12 dalimi, yra vieši ir skelbiami viešai internete. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad žemės neprivatizuojama, jeigu ji yra kultūros paveldo objektų - buvusių dvarų sodybų - teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
  10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-05-27 nutarimo Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos" 5.1 punktas nustato, kad saugomos šios buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų kraštovaizdžio, architektūros, meno bei istorijos vertybės - istoriškai susiformavęs ir išlikęs vientisas sodybos sklypas su visais jame esančiais įvairios paskirties elementais. Vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, trečiasis asmuo 2013-04-08 raštu Nr. (12.53.-V)2V-506 priėmė sprendimą nepritarti naujų sklypų formavimui buvusio dvaro sodybos teritorijoje.
  1. Teismo sprendimo esmė
  1. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino ir nusprendė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per 3 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti ieškovei G. K. Vilniaus rajono skyriaus patvirtintus 0,15 ha ir 0,13 ha suformuotus asmeninio ūkio žemės sklypus (projektinis Nr. 1066-1 ir Nr. 1066-2), esančius ( - ), Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti su ieškove G. K. minėtų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis.
  2. Teismas sprendime nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintos nuostatos apie neprivatizuojamą žemę, kuri žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarka negalėjo iš valstybinės tapti privačia nuosavybe. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje buvo nustatyta išimtis, pagal kurią žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių nelaikomi neprivatizuojamais. Tai reiškia, kad tokie sklypai žemės reformos tvarka ar žemės privatizavimo tvarka (pavyzdžiui, parduodant valstybinės žemės sklypus) galėjo pereiti privačių asmenų nuosavybėn, bet laikantis taip pat ir kitų įstatymų reikalavimų.
  3. Remiantis 2010 metų Vilniaus rajono teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, ieškovės paaiškinimu teismo posėdžio metu, nustatyta, jog ieškovės tėvai buvo pateikę prašymus pirkti jiems priklausančią asmeninio ūkio žemę, tačiau dokumentai buvo pamesti. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų apie tai, jog Vilniaus apskrities viršininko 2006-12-27 įsakymu Nr. 2.3-12606-41 patvirtintame Vilniaus rajono Didžiosios kadastro vietovės Raudondvario ir kitų kaimų žemės reformos žemėtvarkos projekte prie pareiškėjai ir kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančio daugiabučio namo buvo suprojektuotas namų valdos (kitos paskirties) žemės sklypas Nr. 727 (0,53 ha) ploto.
  4. Nagrinėjamu atveju aktualus 1992-04-07 Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų-istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“, kurio 3 punkte nustatyta, jog rajonų, miestų valdybos turėjo: pagal paminklotvarkos tarnybų pateiktus duomenis baigti tvirtinti iki 1992 m. balandžio 30 d. buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų nustatytas apsaugos zonas; neprivatizuotinas buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijas priskirti vienam naudotojui, šiuo metu valdančiam pagrindines tokių sodybų dalis. Minėtu nutarimu buvo patvirtinti neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų sąrašas bei neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašas. Kaip matyti iš šių sąrašų, ( - ) buv. dvaro sodyba, kurios teritorijoje yra ginčo sklypai, į šiuos sąrašus įtraukta nebuvo, tačiau buvo įtraukta į Privatizuotinos su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybos - istorijos ir kultūros paminklai sąrašą.
  5. Teismas sprendė, kad ieškovės ginčo žemės sklypai (asmeninio ūkio žemė) buvo suteikti anksčiau iki tvirtintini neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų sąrašai bei neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijų sąrašai, todėl sprendžiant dėl pavėluoto valstybės institucijos sprendimo dėl ginčo sklypų pardavimo, nereiškia, kad ieškovės teisinė padėtis ir teisėti lūkesčiai gali būti bloginami, nes tokios priešingas situacijos aiškinimas prieštarautų protingumo bei sąžiningumo reikalavimams (CK 1.5 str.).
  6. Ieškovės šeimos narių žemė buvo dirbama nuo 1971 metų, asmeninio ūkio žemė faktiškai buvo suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir nepertraukiamai naudojama iki šiol. Nustatyta ir tai, kad ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai buvo visą laiką naudojami pagal paskirtį. Todėl konstatuotina, jog esant tokioms aplinkybėms ieškovės ginčo asmeninio ūkio žemė buvo suteikta teisėtai ir taikytinos Žemės reformos įstatymo nuostatos, kurios galiojo priimant administracinius aktus dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, bet ne 2012-03-15 Žemės reformos įstatymo nuostatų pakeitimai.
  7. Bendroji materialiosios teisės normos taikymo laiko atžvilgiu taisyklė yra ta, kad administracinio akto, sandorio ar sutarties kaip vieno iš sandorio atitiktis įstatymui konstatuojama pagal tą teisinį aktą ir tas jo nuostatas, kurios galiojo akto ar sandorio sudarymo metu, išskyrus atvejus, jeigu buvo priimtas grįžtamąją galią turintis teisės aktas. Kaip matyti iš bylos duomenų, į buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo sąrašą ir į registrą ( - ) buv. dvaro sodyba įtraukta 1992-05-04, leidžiant privatizuoti su tam tikromis išimtimis. Todėl ginčas dėl sklypų privatizavimo, turėjo būti sprendžiama, taikant pirmiau nurodytą nutarimą ir Žemės reformos įstatymo galiojusios redakcijos normas.
  8. Kadangi pažeidimai padaryti iš viešojo administravimo subjekto pusės, kuris nesilaikė teisės akte nustatyto reikalavimo jo kompetencijai priskirtą klausimą spręsti tam tikru būdu, t.y. veikė neteisėtai, o teisėtumo viešojo administravimo srityje užtikrinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, todėl siekiant apginti pažeistas teises CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais, yra pagrindas įpareigoti atsakovą teismo nustatytu terminu pašalinti padarytus pažeidimus.
  9. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad skundžiamas Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-08-01 įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2020 (skundžiamas tik 1.1. punktas) buvo ieškovei įteiktas. Iš minėto įsakymo 3.2. punkto matyti, kad pavesta Vilniaus rajono skyriaus specialistams informuoti tuos pretendentus, kurie išbraukti iš pretendentų gauti žemę sąrašo ir nurodyta jiems galimybė gauti žemę, rengiant žemėtvarkos projekto papildymą arba kitoje kadastro vietovėje, tačiau nenumatytas informavimas tų pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai yra nepatvirtinti, bet neišbraukti iš pretendentų sąrašo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei pranešimas apie tai būtų buvęs įteiktas, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju termino pradžia laikytinas momentas, kai ieškovė prarado teisėtus lūkesčius, jog institucija, išspręs ieškovės teisme ginčijamų žemės sklypų privatizavimo klausimą, dėl šios priežasties teismas laiko pagrįsta ieškovės poziciją, jog ji siekdama apginti savo teisėtus lūkesčius, dėl kurių ji 2015-06-01 ieškiniu kreipėsi į teismą. Dėl šių priežasčių, o taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), teismas sprendžia, jog terminas administraciniam aktui apskųsti nėra praleistas.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
  1. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  2. Atsakovas nurodė, kad teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl ieškinio reikalavimų panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2015-05-14 Nr. 48SD-5227-(14.48.104.) atsisakymą parduoti ieškovei G. K. asmeninio ūkio žemės sklypus 0,13 ha ir 0,15 ha, esančius ( - ); iš dalies panaikinti Nacionalnės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-08-01 įsakymą Nr.48VK 14.48.2.)-2020 „Dėl Vilniaus rajono, Riešės seniūnijos, Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo" punktą 1.1, kuriuo buvo išskirti, nepatvirtinti suformuoti ieškovei asmeninio ūkio žemės sklypai (projektinis Nr. 1066-1, 0,15 ha ir Nr, 1066-2, 0,13 ha), ( - ). Teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo procesinių normų taikymo.
  3. Ieškovė nebuvo asmeniškai informuota apie skundžiamus administracinius aktus, tačiau ginčijami žemės reformos projektai buvo viešai skelbiami ir viešai svarstomi. Susirinkimo, vykusio 2014-10-06, protokole užfiksuota, kad ieškovė naudoja asmeninio ūkio žemę, kuri patenka į ( - ) dvaro teritoriją, kuri pagal Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 d. nuostatas bei Kultūros paveldo departamento 2013-04-19 raštą negali būti privatizuojama. Ieškovė apie skundžiamus aktus sužinojo 2014-10-06, todėl praleido terminą skundui paduoti.
  4. Žemėtvarkos projekto derinimas su Kultūros paveldo departamentu yra privalomas. Teismuose nagrinėjamos bylos, kuriose ginčijami Kultūros paveldo departamento nederinimo veiksmai rengiant asmeninio ūkio žemės sklypų, esančių dvarų teritorijoje.
  5. Sprendimo patenkinus ieškinį įgyvendinimas neįmanomas nesuformavus žemės sklypo. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta išimtis, pagal kurią žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių nelaikomi neprivatizuojamais, taikoma kai žemės sklype egzistuoja privatus gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai.
  6. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.
  7. Trečiasis asmuo iš esmės nurodė tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas. Nurodė, kad žeėms sklypai sutiekit ieškovės tėvams tik naudojimuisi.
  8. Ieškovė G. K. atsiliepime prašė apeliacinius skundus atmesti ir nurodė, atsakovas be pagrindo tvirtina, kad ginčijamas įsakymas buvo paskelbtas viešai. Faktiškai minėtas įsakymas ieškovei nebuvo įteiktas, viešo paskelbimo nebuvo, o įsakymas ieškovei nebuvo įteiktas, nors jis liečia ieškovės interesus.
  9. Ieškovė 2014-10-27 su prašymu kreipėsi į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyrių dėl ginčo sklypų privatizavimo, atsakymas buvo vilkinamas ir tik po 7 mėnesių vilkinimo 2015-05-14 gavusi atsakymą ieškovė laiku kreipėsi į teismą.
  10. Ieškovės žemės sklypai nenutolę nuo ieškovės gyvenamojo namo ir ūkinio pastato. Gyvenamasis namas yra prie pat ( - ) alėjos, o už gatvės ūkinis pastatas ir prie jo žemės sklypas. Be to, įstatymas nenumato, kad pastatai ribotųsi, turėtų bendrą ribą, jie turi būti arti vienas kito ir turėtų bendrą ūkinę paskirtį.
  11. Atsakovas apeliaciniame skunde daug vietos skiria LR Vyriausybės 1998-04-01 nutarimui Nr. 385 “Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje” (toliau – Aprašas), taip pat LR Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998-04-23 įsakymu Nr. 207 “Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo (toliau – Metodika), tačiau nenurodo, kokią tai prasmę jie turi nagrinėjant bylą, nedaro teisinių išvadų, neaišku, kodėl teismo sprendimas negali būti įvykdytas.
  12. Ginčo sklypai ieškovės tėvams buvo suteikti asmeniniam ūkiui ir galėjo būti privatizuojama, šią teisę ieškovė paveldėjo. Apeliantas nenurodo, kuo pablogins saugomas teritorijas jų privatizavimas, nes žemės sklypuose nėra jokių dvaro sodybos fragmentų. Sklypuose yra daržai ir ta pati veikla bus vykdoma po privatizacijos.

3IV. Teismo nutarties argumentai

  1. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; kt.).
  2. Administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.
  3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, jis laikomas asmeniui paskelbtu, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-550/2007). Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-8/2006; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).
  4. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad skundžiamas Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-08-01 įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2020 buvo ieškovei įteiktas. Iš minėto įsakymo 3.2. punkto matyti, kad pavesta Vilniaus rajono skyriaus specialistams informuoti tuos pretendentus, kurie išbraukti iš pretendentų gauti žemę sąrašo ir nurodyta jiems galimybė gauti žemę, rengiant žemėtvarkos projekto papildymą arba kitoje kadastro vietovėje, tačiau nenumatytas informavimas tų pretendentų, kuriems suprojektuoti žemės sklypai yra nepatvirtinti, bet neišbraukti iš pretendentų sąrašo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei pranešimas apie tai būtų buvęs įteiktas, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju termino pradžia laikytinas momentas, kai ieškovė prarado teisėtus lūkesčius, jog institucija, išspręs ieškovės teisme ginčijamų žemės sklypų privatizavimo klausimą, dėl šios priežasties teismas laiko pagrįsta ieškovės poziciją, jog ji siekdama apginti savo teisėtus lūkesčius, dėl kurių ji 2015-06-01 ieškiniu kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog terminas administraciniam aktui apskųsti nėra praleistas.
  5. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl pirmųjų dviejų patikslinto ieškinio reikalavimų: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2015-05-14 Nr. 48SD-5227-(14.48.104.) atsisakymą parduoti ieškovei G. K. asmeninio ūkio žemės sklypus 0,13 ha ir 0,15 ha, esančius ( - ); 2) iš dalies panaikinti Nacionalnės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-08-01 įsakymą Nr.48VK 14.48.2.)-2020 „Dėl Vilniaus rajono, Riešės seniūnijos, Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo" punktą 1.1, kuriuo buvo išskirti, nepatvirtinti suformuoti ieškovei asmeninio ūkio žemės sklypai (projektinis Nr. 1066-1, 0,15 ha ir Nr, 1066-2, 0,13 ha), ( - ).
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovė gina subjektinę teisę privatizuoti žemės sklypus ir pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo pripažindamas šią teisę įvertino ir skundžiamų administracinių aktų pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas fakto ir teisės klausimus turi pakankamai duomenų ištaisyti nurodytą procesinių normų pažeidimą išspręsdamas visų ieškinio reikalavimų pagrįstumą.

5Dėl materialinio reikalavimo

  1. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir taikė materialinės teisė normas (Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p.), todėl apeliaciniai skundai tenkinami ir skundžiamas sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ieškinį atmesti visiškai.
  2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nuosavybės įgijimo ir privatizavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai netaikė Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 p. (aktuali redakcija nuo 1997-07-23) kurioje imperatyviai įtvirtinta, kad žemė neprivatizuojama, jei yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
  3. Byloje nustatyta, kad ( - ) buv. dvaro sodybos fragmentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-04-07 nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą" (Žin., 1992, Nr. 17-491) įtraukti į Privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų sąrašą Nr. AtV-801, IP-910 At.
  4. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo" (Žin., 1995, Nr. 9-184) 9 str. į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, buvo saugomi, kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Taigi, kultūros vertybė - ( - ) buv. dvaro sodybos fragmentai iki jų įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo saugoma, kaip nekilnojamoji kultūros vertybė.
  5. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 153-5571) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo" 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos (3 straipsnio 2 dalis). Taigi, kultūros vertybė - ( - ) buv. dvaro sodybos fragmentai iki jų įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą buvo saugomi, kaip nekilnojamoji kultūros vertybė.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-04-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-243-916/2016 pripažino, jog teisės ir pareigos, susijusios su kultūros vertybių apsauga, atsiranda nuo įstatyme nustatytų aplinkybių, su kuriomis siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas, o ne nuo juridinio fakto išviešinimo (registracijos) Nekilnojamojo turto registre.
  7. Kultūros vertybių registro duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) (toliau - NKPAĮ) 8 straipsnio 12 dalimi, yra vieši ir skelbiami tinklapyje http://kvr.kpd.lt/heritage.
  8. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. -560-723/2010 nuosavybės teisių po paveldėjimo įgyvendinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, jog ieškovės G. K. motinai J. V. Vilniaus rajono Riešės apylinkės tarybos sprendimu iki 1990-10-19 ( - ), buvo suteiktas 0,15 ha žemės sklypas asmeniniams ūkiui ir, kad G. K. tėvui J. V. Vilniaus rajono Riešės apylinkės tarybos sprendimu iki 1995-10-19 ( - ) buvo suteiktas 0,13 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui.
  9. Nėra rašytinių duomenų apie tai, kada konkrečiai pretendentai pateikė pareiškimus dėl asmeninio ūkio žemės pirkimo, kodėl nebuvo priimti atitinkami sprendimai. Taip pat ieškovė pateikė paaiškinimus, jog ieškovės tėvai buvo pateikę prašymus pirkti jiems priklausančią asmeninio ūkio žemę, tačiau dokumentai buvo pamesti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės paaiškinimai vertintini kritiškai, nes iš viso nėra kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad išpirkimo procedūra buvo pradėta.
  10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus rajono teismo sprendimu nustatyta aplinkybė, jog ieškovės tėvai buvo pateikę prašymus pirkti jiems priklausančią asmeninio ūkio žemę, tačiau dokumentai buvo pamesti. Priešingai, 2010 m. gegužės 28 d. teismo sprendimu buvo nustatytas tik juridinis faktas, kad ieškovės tėvams apylinkės tarybos sprendimui buvo suteikti žemės sklypai asmeniniam naudojimui.
  11. Galima daryti išvadą, kad ieškovės tėvams asmeninio ūkio žemės sklypas buvo suteiktas tik naudojimui, t.y. ieškovės tėvai neįgijo nuosavybės, o dėl minėtų sklypų privatizavimo kreiptasi tik 2010-07-27 ir 2012-09-12. Nėra pagrindo spręsti, kad mirę ieškovės tėvai ar pati ieškovė galėjo iki ( - ) buv. dvaro sodybos, kurios teritorijoje yra ginčo sklypai, įtraukimo į Privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybos - istorijos ir kultūros paminklai sąrašą bei privatizavimo apribojimų nustatymo Žemės reformos įstatyme įgyti teisę privatizuoti ginčo sklypus ir turėti teisėtus lūkesčius, kad bus pradėta ginčo sklypų privatizavimo procedūra.
  12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai naudojimąsi žemės sklypu juridinį faktą vertino kaip lemianti ieškovės tesėtų lūkesčių įsigyti nuosavybės atsiradimo pagrindą ir nepagrįstai nustatė, kad minėtų žemės sklypų privatizavimui netaikytinos nuo 1997-07-23 galiojančios Žemės reformos įstatymo nuostatos.
  13. Žemės reformos įstatymo 13 str. 4 d. (aktuali redakcija nuo 1997-07-23 iki 2012-11-24) nustatė, kad žemė neprivatizuojama, jei yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip pat yra buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Šiuo metu galiojanti Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies redakcija taip pat nustato, kad žemė neprivatizuojama, jei yra kultūros paveldo objektų - buvusių dvarų sodybų - teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
  14. Nurodyta išimtis, kad minėto įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos netaikytinos žemės sklypams esantiems kultūros paveldo teritorijose jie šie sklypai yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių, nes byloje nustatyta, jog ginčo žemės sklypai, kuriuos siekiama privatizuoti yra paminklo teritorijoje, tačiau nėra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių.
  15. Vadovaujantis nekilnojamojo turto registro išrašais ir Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapiu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis statinys unikalus Nr. ( - ) (patalpa-butas), taip pat ūkinis statinys unikalus Nr. ( - ) nesiriboja su asmeninio ūkio žemės sklypais projektinis Nr. 1066-1 ir Nr. 1066- (jie nutolę, taip pat juos skiria ( - ) gatvė, kitos namų valdos), tai nėra žemės sklypai, kurie būtų reikalingi minėtų statinių eksploatacijai.
  16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-01-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012 pasisakė dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų taikymo teritorijoms, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra žemės reformos dalis, todėl, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, taikomos ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatos. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtintos nuostatos apie neprivatizuojamą žemę, kuri žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarka negalėjo iš valstybinės tapti privačia nuosavybe. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje buvo nustatyta išimtis, pagal kurią žemės sklypai prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių nelaikomi neprivatizuojamais. Tai reiškia, kad tokie sklypai žemės reformos tvarka (sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kt.) ar žemės privatizavimo tvarka (pavyzdžiui, parduodant valstybinės žemės sklypus) galėjo pereiti privačių asmenų nuosavybėn, bet laikantis taip pat ir kitų įstatymų reikalavimų.
  17. Lietuvos apeliacinis teismas 2012-03-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-22/2012 nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat yra buvusių dvarų sodybų - istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas draudimas yra imperatyvaus pobūdžio ir jo privalu laikytis.
  18. Analogiškai teisės normos išaiškintos ir Lietuvos apeliacinis teismo 2012-02-15 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-33/2012, kuriame nurodyta, kad tam, jog būtų galima pasinaudoti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta išimtimi privatizuoti žemės sklypą, žemės sklype turi egzistuoti privatus gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai.
  19. Nors atsakovas pagal Žemės įstatymo 10 str. 1 d. 4 p. yra atsakinga už valstybės žemės pardavimą institucija, tačiau Aprašo 18.2. punkte imperatyviai nustatyta, kad parengti žemės reformos žemėtvarkos projektai turi būti suderinti su Kultūros paveldo departamentu, kai suprojektuoti žemės sklypai yra kultūros paveldo projektų ar vietovių.
  20. Atsakovas be trečiojo asmens sutikimo negalėtų suformuoti ieškovei žemės sklypo, skirto privatizavimui, todėl panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2015-05-14 Nr. 48SD-5227-(14.48.104.) atsisakymą parduoti ieškovei G. K. asmeninio ūkio žemės sklypus 0,13 ha ir 0,15 ha, esančius ( - ); iš dalies panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-08-01 įsakymą Nr.48VK 14.48.2.)-2020 „Dėl Vilniaus rajono, Riešės seniūnijos, Didžiosios Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo" punktą 1.1, kuriuo buvo išskirti, nepatvirtinti suformuoti ieškovei asmeninio ūkio žemės sklypai, nėra pagrindo.

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Nutarė

7Atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apeliacinius skundus patenkinti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti visiškai.

Proceso dalyviai
Ryšiai