Byla 2A-22/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

3dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Laurai Paulikienei,

4atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“ atstovams advokatui Jovitui Elzbergui, E. K.,

5atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovui J. Ž.,

6trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui S. S., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-482-125/2010 pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, akcinei bendrovei „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, tretiesiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

8I. Ginčo esmė

9Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas:

101. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1895 „Dėl leidimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai“ įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą Klaipėdos mieste“. Klaipėdos apskrities viršininkas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1423 patvirtinta „Prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo nustatytiems nacionaliniams ir užsienio subjektams pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo tvarka“ bei AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. liepos 13 d. prašymu, leido AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties 1,8377 ha žemės sklypą 2000 m. kovo 30 d. Klaipėdos m. tarybos sprendimu Nr. 49, patvirtintą teritorijoje tarp N. Uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliajame plane pažymėtą Nr. 3, Klaipėdos mieste kitai paskirčiai (pramoninei veiklai plėtoti).

112. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 12 „Dėl ne žemės ūkio paskirties sklypo įsigijimo nuosavybėn“. Šis leidimas išduotas vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1895 ir suteikė teisę AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ įsigyti nuosavybėn 1,8377 ha ploto ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą 2000 m. kovo 30 d. Klaipėdos m. tarybos sprendimu Nr. 49, patvirtintą teritorijoje tarp N. Uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliajame plane pažymėtą Nr. 3.

123. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2704 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), pardavimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija““. Klaipėdos apskrities viršininkas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka“, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl teritorijos tarp Naujosios uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 413, leido pirkti 1,8377 ha žemės sklypą esantį ( - ), AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ kitai paskirčiai: pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkiniams objektams eksploatuoti (treilerių stovėjimo aikštelė) pagal priedą (1 pozicija).

134. Pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0160, taikyti restituciją ir priteisti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1156337,40 Lt, o žemės sklypą, esantį ( - ), grąžinti valstybės nuosavybėn.

145. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1896 „Dėl leidimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai“ įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą Klaipėdos mieste“. Klaipėdos apskrities viršininkas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 1423 patvirtinta „Prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo nustatytiems nacionaliniams ir užsienio subjektams pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo tvarka“ bei AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. liepos 13 d. prašymu, leido AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties 0,9246 ha žemės sklypą 2000 m. kovo 30 d. Klaipėdos m. tarybos sprendimu Nr. 49, patvirtintą teritorijoje tarp N. Uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliajame plane pažymėtą Nr. 25 ir 26, Klaipėdos mieste kitai paskirčiai (pramoninei veiklai plėtoti).

156. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 11 „Dėl ne žemės ūkio paskirties sklypo įsigijimo nuosavybėn“. Šis leidimas išduotas vadovaujantis Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1896 ir suteikė teisę AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ įsigyti nuosavybėn 0,9246 ha ploto ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą 2000 m. kovo 30 d. Klaipėdos m. tarybos sprendimu Nr. 49, patvirtintą teritorijoje tarp N. Uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliajame plane pažymėtą Nr. 25 ir 26.

167. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 3028 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), dalies pardavimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ bei kadastro duomenų patikslinimo“. Klaipėdos apskrities viršininkas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka“, Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl teritorijos tarp Naujosios uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 413, leido pirkti 0,5388 ha žemės sklypą esantį ( - ), AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ kitai paskirčiai: pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkiniams objektams eksploatuoti (treilerių stovėjimo aikštelė) pagal priedą (1 pozicija). Pakeitė žemės sklypo (kadastrinis Nr. ( - )) pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį: iš kitos paskirties – komercinei veiklai į kitos paskirties – pramoninei veiklai. Pagal detalųjį planą sujungė abu sklypus į vieną sklypą, suteikiant adresą ( - ) bei kadastrinį Nr. ( - ). Naujai suformuoto sklypo plotas 0,6058 ha, nominali neindeksuota žemės sklypo kaina – 304323,63 Lt.

178. Pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. gruodžio 29 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0170, taikyti restituciją ir priteisti

18AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 345995,93 Lt, o žemės sklypo, esančio ( - ), dalį, sudarančią 0,5388 ha, grąžinti valstybės nuosavybėn.

199. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2705 „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), pardavimo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“. Klaipėdos apskrities viršininkas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1166 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ dalinio pakeitimo“, 2.17 p., Klaipėdos miesto tarybos 2000 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 49 „Dėl teritorijos tarp Naujosios uosto, Uosto ir Sankryžos gatvių detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgiant į Klaipėdos miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 453, leido pirkti 0,3858 ha žemės sklypą esantį ( - ), AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ kitai paskirčiai: pramonės, sandėliavimo ir kitiems ūkiniams objektams eksploatuoti (treilerių stovėjimo aikštelė) pagal priedą (1 pozicija).

2010. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0161, taikyti restituciją ir priteisti AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 274626 Lt, o žemės sklypą, esantį ( - ), grąžinti valstybės nuosavybėn.

21Ieškovas nurodė, kad žemės sklypai ( - ), patenka į Miesto istorinės dalies teritoriją, kuri priskiriama prie Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatyme minimos neprivatizuojamos žemės teritorijos, t. y. šie sklypai yra miesto teritorijos dalyje, kuri kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 120 įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininkas negalėjo sudaryti sandorių su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ dėl šių žemės sklypų pardavimo ir sudaryti sandoriai: 2000 m. lapkričio 30 d. sutartis Nr. P21/2000-0160, kurios pagrindu AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ už 1584023,89 Lt įsigijo nuosavybėn 1,8377 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ); 2000 m. gruodžio 29 d. sutartis Nr. P21/2000-0170, kurios pagrindu AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ už 464424,05 Lt įsigijo nuosavybėn 0,6058 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), dalį, sudarančią 0,5388 ha; 2000 m. lapkričio 30 d. sutartis Nr. P21/2000-0161, kurios pagrindu AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ už 376200 Lt įsigijo nuosavybėn 0,3858 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), yra niekiniai, prieštaraujantys įstatymams bei poįstatyminėms teisės normoms, todėl pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

22Atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Klaipėdos miesto istorinės dalies ribos, kuriame yra ginčo sklypai, yra nustatytos ne pagal įstatymo reikalavimus, kadangi ne Kultūros paveldo centras tai galėjo nustatyti, o tik Kultūros vertybių apsaugos departamentas, todėl atsakovas nurodė, kad šiems sklypams negali būti taikomi apribojimai dėl šių sklypų perleidimo. Ginčo žemės sklypai buvo įsigyti nuosavybėn ne privatizavimo procedūrų būdu, todėl Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. negali būti taikomas. Atsakovas nurodė, kad sandoriai buvo sudaryti teisėtai ir nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio.

23Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija nurodė, kad prieštarauja, jog būtų panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko sprendimai, susiję su žemės sklypų perdavimu privatinėn nuosavybėn AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“. Atsakovas nurodė, kad informacijos, jog žemės sklypai ( - ), priskirti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai įstatymu ar Vyriausybės nutarimu, kad teritorija įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, neturi. Žemės sklypai buvo perleisti teisėtai, todėl atsakovas prieštaravo, kad būtų panaikinti sprendimai.

24Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad žemės sklypai patenka į Miesto istorinės dalies teritoriją, todėl žemės sklypai negalėjo būti parduoti.

25Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad sutinka su pareikštu ieškiniu.

26II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

27Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:

281) Pripažino negaliojančiais Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1895, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 12, Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2704, Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0160, taikė restituciją ir priteisė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1584023,89 Lt, o žemės sklypą, esantį ( - ), grąžino valstybės nuosavybėn.

292) Pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 1896, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 16 d. leidimą Nr. 11, Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 3028 1 p., Klaipėdos apskrities viršininko su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. gruodžio 29 sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0170, taikė restituciją ir priteisė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 464424,05 Lt, o žemės sklypo, esančio ( - ), dalį, sudarančią 0,5388 ha, grąžino valstybės nuosavybėn.

303) Pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 14 d. įsakymą Nr. 2705, Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo su AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 2000 m. lapkričio 30 d. sudarytą sutartį Nr. P21/2000-0161, taikė restituciją ir priteisė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 376200 Lt, o žemės sklypą, esantį ( - ), grąžino valstybės nuosavybėn. Kitą ieškinio dalį atmetė.

31Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“ po 19500 Lt žyminio mokesčio valstybei.

32Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2000 m. gruodžio 29 d. sutartimi Nr. P21/2000-0170 Klaipėdos apskrities viršininkė, atstovaujama Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, pardavė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 0,6058 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ); 2000 m. lapkričio 30 d. sutartimi Nr. P21/2000-0161 Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas, atstovaujamas Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, pardavė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 0,3858 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ); 2000 m. lapkričio 30 d. Nr. P21/2000-0160 Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojas, atstovaujamas Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, pardavė AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ 1,8377 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ). Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog parduoti žemės sklypai patenka į Miesto istorinės dalies teritoriją, todėl padarė išvadą, kad jie parduoti pažeidžiant galiojančius įstatymus ir poįstatymines teisės normas. Žemės sklypai parduoti galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. 1964 m. CK 255 str. nustatė, kad sandoriai dėl nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo turi būti notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti turto registravimo įstaigoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartys nebuvo notariškai įformintos, todėl šių taisyklių nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Teismas taip pat pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija suformuotus žemės sklypus iš pradžių turėjo įregistruoti Registrų centre, o tik po to juos parduoti. Įvertinęs bylos duomenis, teismas priėjo išvados, kad žemės sklypai buvo parduoti pažeidžiant įstatymus (CPK 178 str., 185 str.). CK 1.80 str. numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nustačius, kad valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos pažeidžiant jos metu galiojusius teisės aktus, sandoriai pripažinti negaliojančiais ir taikytina restitucija (CK 6. 145 str.). Dėl ieškovo reikalavimo pripažinti Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. 3028 negaliojančiu teismas pažymėjo, kad įsakymo 1 p. buvo leista pirkti valstybinės žemės sklypą, esantį ( - ), 2 p. pakeista žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimosi paskirtis, 3 p. sujungti du sklypai į vieną, suteikiant adresą ( - ). Iš minimo įsakymo teismas padarė išvadą, kad su nagrinėjamu ginču susijęs tik įsakymo pirmas punktas, todėl nusprendė naikinti tik dalį įsakymo.

33Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, nurodė, kad iš AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ grąžintinos sandorio sumos turi būti išminusuojamas nuomos mokestis, tačiau teismas su tokiu ieškovo motyvu nesutiko. Teismas pažymėjo, kad ne tik žemės nuomininkas privalo mokėti 3 proc. nuomos mokestį nuo žemės kainos, bet ir žemės savininkas privalo mokėti žemės mokestį. Be to, teismas pažymėjo, kad sutarties šalys yra skirtingos ir išminusavus žemės nuomos mokestį, Klaipėdos miesto savivaldybė negautų nustatyto mokesčio. Dėl ieškovo reikalavimo taikant restituciją atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ lėšas priteisti iš valstybės teismas konstatavo, kad sandorį pripažinus negaliojančius, pinigai turi būti priteisti iš sandorį sudariusių atsakovų, kurie gavo pinigus, šiuo atveju iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. Patenkinus ieškovo ieškinį iš atsakovų priteistos bylinėjimosi išlaidos – po 19 500 Lt žyminio mokesčio (CPK 96 str. 1 d.).

34III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

351) Apeliaciniu skundu atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinys. Ieškinį prašo atmesti. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

361. Šiam ginčui taikytinas ne Žemės reformos įstatymas, o Žemės įstatymas, nes įstatymų leidėjas, spręsdamas teisės normų kolizijos klausimą, aiškiai nurodė, jog esant neatitikimų tarp skirtingų teisės aktų, reglamentuojančių tuos pačius teisinius santykius, turi būti taikomos Žemės įstatyme įtvirtintos nuostatos.

372. Žemės sklypas jokiais Seimo aktais nėra įtrauktas į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus aktus ir parduodama žemės sklypus atsakovui nepažeidė teisės aktų.

383. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje numatyti apribojimai negalėtų būti taikomi dėl to, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijamų administracinių aktų ir civilinių sandorių sudarymo metu nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka priimto, patvirtinto ir galiojančio dokumento, pagal kurį būtų galima identifikuoti Žemės reformos 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos saugomos kultūros vietovės – Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos – ribų.

394. Teismas netinkamai taikė restituciją, nes vadovaujantis 1999 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktu, lėšos, gautos už naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduotus kitai paskirčiai miestų savivaldybių, kaip administracinių vienetų, ribose ir teritorijose, esančiose nustatytąja tvarka patvirtintose miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribose, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais miestams priskirtose teritorijose, paskirstomos taip: 50 procentų - Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos kaip šios tarnybos pajamų įmokos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, iš kurių 10 procentų skiriama apskričių viršininkų administracijoms.

405. Skundžiamo sprendimo dalis, kurioje iš dalies patenkintas ieškinys nėra motyvuota teisės normomis bei teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir dėl to naikintina esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui, numatytam CPK 329 str. 2 d. 4 p.

412) Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinys ir priimti naują sprendimą. Ieškovo pareikštą ieškinį prašo atmesti. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

421. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, sprendime nepasisakė dėl svarių atsakovų nurodytų teisinių argumentų, tuo pažeisdamas reikalavimą priimti teisingą sprendimą ir tinkamai jį motyvuoti.

432. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ teisinių argumentų, jog kilęs ginčas turėjo būti sprendžiamas ne bendrosios, tačiau specialiosios kompetencijos (administraciniame) teisme.

443. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovų teisinių argumentų, jog ginčo atveju nėra viešojo intereso, kurį galėtų ginti ieškovas, reikšdamas ieškinį. Atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, nebuvo pagrindo ieškovo ginamo intereso laikyti viešuoju.

454. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime neatsižvelgė ir visiškai nevertino atsakovo dėstomų argumentų dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, todėl remdamasis vien tik ieškovo nepagrįstais motyvais, priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą.

465. Teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai ir administraciniai teisės aktai pažeidžia Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes minėtas straipsnis reglamentuoja tik tuos teisinius santykius, kurie kyla iš privatizavimo procedūrų ir atitinkamai nereglamentuoja tų, kurie atsiranda kitais (ne privatizavimo) pagrindais.

476. Klaipėdos miesto istorinės dalies ribos, kuriame pasak ieškovo, yra ginčo sklypai, yra nustatytos ne pagal įstatymo reikalavimus, todėl šių sklypų atžvilgiu negali būti taikomi apribojimai dėl šių sklypų perleidimo.

487. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai ir administraciniai teisės aktai pažeidžia Konstitucinį įstatymą.

498. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais 1964 m. CK 255 straipsnio pagrindu.

509. Nėra aišku, kokiu principu vadovaudamasis teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, nes teismas nepateikė jokio priteistos sumos paskaičiavimo.

51Klaipėdos apskrities viršininko administracija taip pat pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, kuriame nurodo, kad susipažinę su atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliaciniu skundu ir vadovaujantis CPK 309 straipsnio 1 dalimi prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo.

52Atsiliepimu į apeliacinius skundus (42-45 b.l., t. 2) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įgaliotas atstovas J. Ž. nurodo, kad išnagrinėjęs Klaipėdos apskrities viršininko ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliaciniuose skunduose išdėstytus reikalavimus ir argumentus, pareiškia su jais nesutinkantis, išskyrus Klaipėdos apskrities viršininko argumentą dėl restitucijos taikymo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu buvo surinkti įrodymai, kurie liudija apie lėšų, gautų iš AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ pagal ginčijamas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, pasiskirstymą, tačiau teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę bei priteisė visą sumą iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos.

53Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad Klaipėdos apygardos prokuratūrai pateikė specialisto išvadą Nr. 4R-1 dėl žemės sklypų (tarp jų ir ( - )) pardavimo teisėtumo. Tretysis asmuo prašo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka specialisto išvadoje išdėstytus argumentus laikyti teisingais ir išsamiais, o bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

54Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad su apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nesutinka.

55Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo apeliantų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą. Tretysis asmuo nurodo, kad Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ribų planas buvo patvirtintas tinkamai, o apeliantų (atsakovų) teiginiai yra nepagrįsti.

56IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

57teisiniai argumentai ir išvados

58Apeliaciniai skundai netenkintini.

59Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybinės žemės pardavimo teisėtumo klausimas.

60Byloje buvo keliamas priskirtinumo klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi, atsižvelgdamas į tai, kad remiantis bylos duomenimis iškilo pagrįstų abejonių dėl šios bylos priskirtinumo bei atsižvelgiant į atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliaciniame skunde ir ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą, nurodytus argumentus dėl šio ginčo priskirtinumo bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismams, nutarė kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti, ar byla priskirtina nagrinėti bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi konstatavo, kad ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

61Apeliacinius skundus dėl skundžiamo teismo sprendimo padavė atsakovai Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, kurie skundė sprendimą ta apimtimi, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinys. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas pareiškė, kad palaiko Klaipėdos apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą tik dalyje dėl restitucijos taikymo.

62Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

63Apeliaciniame skunde atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, sprendime nepasisakė dėl svarių atsakovų nurodytų teisinių argumentų, tuo pažeisdamas reikalavimą priimti teisingą sprendimą ir tinkamai jį motyvuoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra visiškai nemotyvuotas, nes teismas pasisakė dėl ginčijamų administracinių aktų ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių teisėtumo, nurodė padarytų išvadų argumentaciją. Dėl to negalima išvada, kad byloje nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

64Dėl viešojo intereso nagrinėjamu atveju buvimo

65Apelianto AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ teigimu, teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovų teisinių argumentų, jog ginčo atveju nėra viešojo intereso, kurį galėtų ginti ieškovas, reikšdamas ieškinį, nes jo manymu atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, nebuvo pagrindo ieškovo ginamo intereso laikyti viešuoju.

66Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Tokie interesai turi būti konkretūs, aiškiai apibrėžti, turi būti nurodyta, kokios visuomenės grupės interesai yra ginami (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimai). Viešasis interesas yra bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų naudojimui turi būti grindžiamas įstatymu. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų naudojimui tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka visuomenės poreikio, viešojo intereso, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Taigi, yra svarbu, kad būtų griežtai laikomasi įstatymuose nustatyto valstybei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo sąlygų ir tvarkos, todėl tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Dėl to prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis priemonėmis, kad pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams savivaldos institucijų priimti administraciniai teisės aktai bei jų pagrindu sudaryti neteisėti sandoriai.

67Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir kt. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus m. apylinkės prokuroras v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-279/2009; kt.).

68Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos vyriausias prokuroras, gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 2009 m. kovo 31 d. specialisto išvadą dėl valstybinės žemės sklypų įeinančių į Klaipėdos senamiesčio ir miesto istorinės dalies teritoriją, pardavimo teisėtumo, turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl administracinių aktų ir sandorių prieštaraujančių įstatymams, remdamasis viešojo intereso gynimu, nes valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimas, griežtai laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, neabejotinai yra viešasis interesas. Dėl išdėstytų motyvų apeliacinio skundo argumentai aptartu klausimu nepagrįsti.

69Dėl reikalavimų pagrįstumo

70Apeliantas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime neatsižvelgė ir visiškai nevertino atsakovo dėstomų argumentų dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Jo nuomone, ginčo žemės sklypai jokiais teisės aktais nėra įtraukti į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus aktus ir parduodama žemės sklypus atsakovui nepažeidė teisės aktų. Skunde taip pat teigiama, kad Klaipėdos miesto istorinės dalies ribos, kuriame yra ginčo sklypai, yra nustatytos ne pagal įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – NKVAĮ) ginčui aktualios redakcijos 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas turi kultūros vertybių apsaugos kontrolės, apskaitos ir ekspertizės tarnybas bei departamento padalinius savivaldybės teritorijose. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 89 buvo patvirtinti Kultūros paveldo centro nuostatai (65-69 b.l., t.2). Šių nuostatų 1 punkte nustatyta, kad Kultūros paveldo centras yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento kultūros vertybių apskaitos tarnyba. Minėtų nuostatų 11 punkte buvo įtvirtinti svarbiausi Kultūros paveldo centro uždaviniai (1. Organizuoti ir vykdyti nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą; 2. Kaupti ir saugoti valstybei reikalingą informaciją apie materialųjį kultūros paveldą, nekilnojamąsias kultūros vertybes ir paminklus; 3. Propaguoti materialųjį kultūros paveldą, nekilnojamąsias kultūros vertybes ir paminklus, jų apsaugą). NKVAĮ 8 straipsnyje buvo numatytos nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos sudėtinės dalys. Šio straipsnio 1 dalis nustatė, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą sudaro šių vertybių paieška, nustatymas, įvertinimas, inventorizavimas ir registravimas, o šio straipsnio 3 dalyje, numatyta, kad nustatymo ir įvertinimo metu turi būti nustatoma objektų sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė bei teritorijos. NKVAĮ 8 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūros paveldo centras, vadovaudamasis nuostatais bei NKVAĮ 8 straipsnio 3 dalimi, 1996 m. spalio 15 d. nustatė Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją. Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius, atsižvelgdamas į NKVAĮ 8 straipsnio 4 dalį, po to kai nekilnojamoji kultūros vertybė - Klaipėdos miesto istorinės dalis buvo nustatyta ir įvertinta, bei nustatymo ir įvertinimo metu buvo nustatyta jos teritorija, vadovaudamasis NKVAĮ 9 straipsnio 3 ir 4 dalimi, 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 (Žin., 1996, Nr. 110-2523) įrašė Klaipėdos miesto istorinę dalį į Kultūros vertybių registrą. Dėl didelės minėto įsakymo apimties teritorijos ribų planai Valstybės žiniose nebuvo paskelbti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis teismas 2010 m. vasario 9 d. nutarime yra pasisakęs dėl didelės apimties grafinės medžiagos skelbimo, byloje dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos atitikties Konstitucijai. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad: „Remiantis šiomis aplinkybėmis, kurios yra res iudicata nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste, konstatuotina, kad 1993 m. patvirtintos Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir t.t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“, kuriose pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) turėjo būti oficialiai skelbiami Vyriausybės nutarimai, iš esmės nebuvo techninių galimybių.“ Konstitucinis teismas nutarė, kad Vyriausybės 1993-12-06 nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kitoje byloje Konstitucinis teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu nutarė, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nors juo patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) nebuvo visa paskelbta „Valstybės žiniose“. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ribų planas buvo patvirtintas tinkamai, o ta aplinkybė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus, 1996 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. 120 buvo paskelbtas Valstybės žiniose (Žin., 1996, Nr. 110-2523), rodo, kad šie duomenys buvo tinkamai paskelbti ir visuotinai žinomi, todėl laikytina, kad prieš pasirašant ginčo sandorius šalys turėjo pasidomėti ar nėra ribojimų įsigyti perkamus ginčo sklypus.

71AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ skunde nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog ginčijami sandoriai ir administraciniai teisės aktai pažeidžia Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes minėtas straipsnis reglamentuoja tik tuos teisinius santykius, kurie kyla iš privatizavimo procedūrų ir atitinkamai nereglamentuoja tų, kurie atsiranda kitais (ne privatizavimo) pagrindais.

72Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Tokio draudimo tikslas – užtikrinti veiksmingą kultūros paveldo objektų apsaugą šiose teritorijose; kita vertus, įstatymo nuostata nustato bendrosios taisyklės išimtį – valstybinė žemė, esanti tokiose miestų teritorijose, gali būti privatizuojama, jeigu ji yra prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Žemės reforma – tai valstybės vykdomas žemės santykių pertvarkymas, kai keičiama žemės priklausomybė ir naudojimo tvarka. Žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei patvirtinimą, tikslinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško, ar vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą. Vienas iš žemės reformos tikslų – asmenų teisės į žemės nuosavybę bei naudojimą įgyvendinimas įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis parduodant žemę, pageidaujantiems ją pirkti. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytas draudimas yra imperatyvaus pobūdžio ir jo privalu laikytis. Teisėjų kolegija, apelianto argumentus laiko nepagrįstais, nes valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn yra žemės reformos sudėtinė dalis, todėl minėtas įstatymas nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas tinkamai

73Apelianto AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ nuomone pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai ir administraciniai teisės aktai pažeidžia Konstitucinį įstatymą.

74Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (aktuali redakcija iki 2004-07-12) numatyta, kad nacionaliniams subjektams žemė parduodama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinio įstatymo 3 straipsnio 1 punkte, numatyta, kad pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybėn pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatavimui reikalingus žemės sklypus gali būti leidžiama, nacionaliniams subjektams. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nustatyti subjektai, laikydamiesi šio įstatymo nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali įsigyti nuosavybėn savo tiesioginei veiklai skirtų esamų pastatų ir įrenginių eksploatacijai reikalingus ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, taip pat žemės sklypus tokių pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatacijai, išskyrus žemę, nurodytą šio įstatymo 7 straipsnyje, kitą žemę, kuri yra būtina jų tiesioginei ūkinei veiklai Lietuvoje, šie subjektai gali tik nuomoti. Konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas draudimas šio įstatymo subjektams įsigyti nuosavybėn valstybės saugomų gamtinio karkaso, gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų bei jų apsaugos teritorijų žemę. LR Vyriausybė priėmė 1998 m. gruodžio 10 d. nutarimą Nr. 1423 bei 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260, kuriuose buvo detalizuotos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo normos. LR Vyriausybės 1998 m. gruodžio 10 nutarimu Nr. 1423 buvo patvirtinta tvarka „Dėl prašymų leisti įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo nustatytiems nacionaliniams ir užsienio subjektams pateikimo, nagrinėjimo ir leidimų išdavimo“. Šio nutarimo 14 punkte įtvirtinta nuostata, jog įsitikinęs, kad ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą norintis įsigyti subjektas ir žemės sklypas atitinka Konstitucinio įstatymo sąlygas, apskrities viršininkas priima sprendimą išduoti leidimą įsigyti nuosavybėn pageidaujamą ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą. LR Vyriausybė 1999 m. kovo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“.

75Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą valstybinės žemės pardavimo teisinį reglamentavimą, kuris galiojo ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Klaipėdos apskrities viršininko ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ pasirašyti sandoriai dėl žemės sklypų esančių ( - ) yra prieštaraujantys nurodytiems įstatymams bei poįstatyminėms teisės normoms, todėl teismo pagrįstai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Tuo tarpu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimti administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo sudaryti aukščiau paminėti sandoriai, teismo pagrįstai buvo pripažinti negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 yra konstatuota, kad valstybės nuosavybė, skirtingai negu privati, gali būti naudojama, valdoma ir juolab perleidžiama kitų asmenų nuosavybėn ne bet kaip, o tik įstatyme nustatytais būdais ir tvarka.

76Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais 1964 m. CK 255 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo notariškai įformintos, todėl šių taisyklių nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija suformuotus žemės sklypus iš pradžių turėjo įregistruoti Registrų centre, o tik po to juos parduoti ir tuo pagrindu priėjo išvados, kad žemės sklypai buvo parduoti pažeidžiant įstatymus. Teisėjų kolegija šioje dalyje negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 yra pasisakęs dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos iki naujojo CK įsigaliojimo notarinės formos privalomumo. Sandorio sudarymo metu galiojo CK 255 straipsnio 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija, pagal kurią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. Tuo pat metu galiojęs Žemės įstatymas numatė, kad jis reguliuoja žemės nuosavybės teisinius santykius (1 str.), o žemės sandorių formą nustatė šio teisės akto 14 straipsnio 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. I-1540 redakcija. Joje nurodyta, kad žemės sandoriai sudaromi raštu. Privačios žemės sandoriai (išskyrus žemės nuomos ir panaudos) turėjo būti patvirtinti notariškai. Civiliniame kodekse tuo metu nebuvo įtvirtinta kodekso nuostatų viršenybė prieš kitus įstatymus. CK 255 str. įtvirtinta taisyklė kalba apie visą nekilnojamąjį turtą, tai yra bendroji nuostata. Tuo tarpu Žemės įstatymas reguliuoja sudaromus sandorius dėl vienos nekilnojamojo turto rūšies – žemės. Esant šių normų kolizijai, pirmenybė teikiama specialiajam įstatymui. Jame nustatyta, kad notarine forma privaloma privačios žemės sandoriams, o valstybinės žemės sklypų sandoriai sudaromi raštu, bet ne notarine forma. Tai aiškintina tuo, jog valstybė, būdama viena iš sandorio šalių, per savo pareigūnus ir institucijas, sudarančius sutartis, užtikrins įstatymų laikymąsi ir nesukels sandorių šalims papildomų rūpesčių ir išlaidų dėl jų įforminimo. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą praktiką minėtoje byloje, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančiais 1964 m. CK 255 straipsnio pagrindu, nes nagrinėjamu atveju sandoriai dėl žemės pirkimo-pardavimo buvo sudaryti tarp valstybės ir juridinio asmens, kuriems sudaryti pakako rašytinės formos.

77Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį skundžiamu sprendimu konstatavo administracinių aktų, susijusių su valstybinės žemės sklypų pardavimu prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pagrįstai šių aktų pagrindu sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius pripažino negaliojančiais, nes pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

78Dėl restitucijos

79CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytos sandorių pripažinimo negaliojančiais pasekmės: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi, t. y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija) (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Restitucijos taikymo ir jos būdo klausimai reglamentuojami CK 6.145, 6.146 straipsniuose. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad restitucija taikoma natūra, t. y. šalis gautą iš kitos šalies konkretų individualiais požymiais apibūdinamą daiktą taikant restituciją turi grąžinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo taikant restituciją atsakovui AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ lėšas priteisti iš valstybės konstatavo, kad sandorį pripažinus negaliojančiu, pinigai turi būti priteisti iš sandorį sudariusių atsakovų, kurie gavo pinigus, šiuo atveju iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. Taigi teismas taikė restituciją natūra: žemės sklypai pagal negaliojančiais pripažintus pirkimo-pardavimo sandorius atiteko valstybei, o atsakovams iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos buvo priteisti už žemės sklypus sumokėti pinigai. Nagrinėjamu atveju, ginčo sandorio objektu buvo valstybės nuosavybė - valstybinės žemės sklypai. Todėl būtina atsižvelgti į tai, kad restitucijos klausimas kilęs iš sutartinių santykių, tai yra, kad ginčo sandorio šalimi nagrinėjamuoju atveju buvo valstybė, kurią atstovavo Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kuri pagal sutarties sąlygas veikė tik kaip pardavėjo atstovas. Pažymėtina, kad įgyvendinus Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3661) nuostatas, nuo 2010 m. liepos 1 dienos apskričių viršininkų pareigybės buvo panaikintos ir apskričių viršininkų administracijos likviduotos teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 str. 4 d.). Apskričių viršininkų administracijų teises ir pareigas bylose dėl žemės perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Bylos duomenimis, už žemę gauti pinigai buvo sumokėti į Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą, o po to padalinti po 50 procentų pervedant VMI ir Žemės reformos skyriui (b.l. 147-153, t.1). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Taigi pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), o teisėjų kolegijai nustačius, kad nagrinėjamuoju atveju viena iš sandorio šalių (pardavėjas) buvo valstybė (šiuo metu atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos), todėl AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ sumokėtus pinigus įpareigotina grąžinti Lietuvos valstybę atstovaujanti institucija - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja (CK 1.80 str. 2 d., 2.36 str.). Vyriausybės atstovas atstovaujantis valstybę, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad į VMI sąskaitą pervesti pinigai buvo paskirstyti pervedant juos Klaipėdos miesto savivaldybei (193 b.l., t.1). Teisėjų kolegija su tokia Vyriausybės atstovo atstovaujančio valstybę išsakyta pozicija sutikti negali ir konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog valstybė teisės aktų nustatyta tvarka perskirstė už valstybinės žemės pardavimą gautus pinigus tarp biudžeto asignavimų valdytojų, nepaneigia aplinkybės, kad ginčo sandorio šalimi (pardavėju) buvo valstybė, kuriai ir buvo sumokėta pagal sandorį gauta pinigų suma. Aplinkybė, kad už parduotus ginčo žemės sklypus gautas lėšas valstybės valdymo institucijos pagal LR Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktą paskirstė į valstybės ir savivaldybės biudžetus, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkėjo sumokėtus pinigus turi grąžinti ne juos gavusi sandorio šalis, o po gautų pinigų paskirstymo lėšas įgijusios institucijos. Tokią išvadą lemia restitucijos, pripažinus sandorį negaliojančiu ab initio, taikymo esmė, pagal kurią šalys grąžinamos į iki neteisėto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Ginčo sandorių šalimi nebuvusioms kitoms valstybės institucijoms restitucija negali būti taikoma, nes jos pinigus gavo ne sandorio, o teisės akto pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu pasikeitė valstybę šiuose santykiuose atstovaujanti institucija, todėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (4p.,8p.,10p.) nurodytina, jog taikant restituciją piniginės sumos priteisiamos ne iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, bet iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybės atstovo.

80Dėl bylinėjimosi išlaidų

81Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus atsakovų apeliacinių skundų, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Apeliantas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ skunde nurodo, kad nėra aišku, kokiu principu vadovaudamasis teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, nes teismas nepateikė jokio priteistos sumos paskaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“ po 19500 Lt žyminio mokesčio valstybei. Taigi, bendra žyminio mokesčio už ieškinį suma sudaro 39000 Lt. Tai yra maksimalus žyminio mokesčio dydis, kurį teismas padalijo pusiau. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai paskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu pasikeitusią valstybę atstovaujančią instituciją, teismo sprendimo revoliucinės dalies 3 p. nurodytina, jog žyminis mokestis priteisiamas ne iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, bet iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

82Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

83Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, įrašant sprendimo 4p., 8p., 10p. ir 3 d. vietoje žodžių „priteiti iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos“, žodžius „priteisti iš Lietuvos valstybę atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,... 3. dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Laurai Paulikienei,... 4. atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos“ atstovams advokatui... 5. atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 6. trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 8. I. Ginčo esmė... 9. Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą su patikslintu... 10. 1. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 11. 2. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos... 12. 3. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 13. 4. Pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo su... 14. 5. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 15. 6. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko administracijos... 16. 7. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 17. 8. Pripažinti negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko su AB... 18. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ iš Klaipėdos apskrities... 19. 9. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 20. 10. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko pavaduotojo su... 21. Ieškovas nurodė, kad žemės sklypai ( - ), patenka į Miesto istorinės... 22. Atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ atsiliepimu į... 23. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko... 24. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos... 25. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 26. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 27. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino... 28. 1) Pripažino negaliojančiais Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 29. 2) Pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 30. 3) Pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m.... 31. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš Klaipėdos apskrities viršininko... 32. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2000 m. gruodžio 29 d.... 33. Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, nurodė, kad iš AB „Klaipėdos... 34. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 35. 1) Apeliaciniu skundu atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko... 36. 1. Šiam ginčui taikytinas ne Žemės reformos įstatymas, o Žemės... 37. 2. Žemės sklypas jokiais Seimo aktais nėra įtrauktas į valstybinės... 38. 3. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje numatyti apribojimai negalėtų... 39. 4. Teismas netinkamai taikė restituciją, nes vadovaujantis 1999 m. kovo 9 d.... 40. 5. Skundžiamo sprendimo dalis, kurioje iš dalies patenkintas ieškinys nėra... 41. 2) Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“... 42. 1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą,... 43. 2. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo AB „Klaipėdos jūrų... 44. 3. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovų teisinių argumentų, jog... 45. 4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime neatsižvelgė ir... 46. 5. Teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami sandoriai ir administraciniai... 47. 6. Klaipėdos miesto istorinės dalies ribos, kuriame pasak ieškovo, yra... 48. 7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami... 49. 8. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijami... 50. 9. Nėra aišku, kokiu principu vadovaudamasis teismas paskirstė bylinėjimosi... 51. Klaipėdos apskrities viršininko administracija taip pat pateikė pareiškimą... 52. Atsiliepimu į apeliacinius skundus (42-45 b.l., t. 2) atsakovo Lietuvos... 53. Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba... 54. Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas prašo Klaipėdos apygardos... 55. Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis asmuo Kultūros paveldo... 56. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,... 57. teisiniai argumentai ir išvados... 58. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 59. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybinės žemės pardavimo teisėtumo... 60. Byloje buvo keliamas priskirtinumo klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011... 61. Apeliacinius skundus dėl skundžiamo teismo sprendimo padavė atsakovai... 62. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo... 63. Apeliaciniame skunde atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“... 64. Dėl viešojo intereso nagrinėjamu atveju buvimo... 65. Apelianto AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ teigimu, teismas... 66. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją... 67. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti... 68. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos... 69. Dėl reikalavimų pagrįstumo... 70. Apeliantas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ skunde nurodo, kad... 71. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ skunde nurodo, kad teismas... 72. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte reglamentuota, kad... 73. Apelianto AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ nuomone pirmosios... 74. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje (aktuali redakcija iki... 75. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą valstybinės žemės... 76. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad... 77. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį... 78. Dėl restitucijos... 79. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytos sandorių pripažinimo negaliojančiais... 80. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 81. Pagal CPK 93 straipsnio nuostatas šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas,... 82. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 83. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą iš esmės palikti...