Byla 2S-2870-803/2015
Dėl vartotojų teisių gynimo atsakovui MB „Muzikos industrija“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškinį dėl vartotojų teisių gynimo atsakovui MB „Muzikos industrija“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį atsakovui „Muzikos industrija“, kuriame prašė: 1) pripažinti MB „Muzikos industrija“ pinigų už vartotojams suteiktas paslaugas (neįvykusius renginius) negrąžinimą (neteisėtą veikimą) viešojo intereso pažeidimu ir nutraukti viešojo intereso pažeidimą, įpareigojant atsakovą grąžinti vartotojams iš anksto už bilietus į renginius „Peter Marvey – Magician without Limits“ ir „Boris Moiseev koncertas“ sumokėtus pinigus; 2) priteisti iš atsakovo ieškinyje nurodytiems tretiesiems asmenims ieškinio reikalavime nurodytas sumas. Nurodo, jog į ieškovą iki 2015 m. kovo 4 d. kreipėsi apie 200 vartotojų (ieškinyje nurodyti trečiaisiais asmenimis) dėl atsakovo negrąžinamų pinigų už atsakovo organizuotus ir neįvykusius renginius „Peter Marvey – Magician without Limits“ ir „Boris Moiseev koncertas“, kuriuos vartotojai įsigijo per bilietų platintojus UAB „Tiketa“ ir UAB „NACIONALINIS BILIETŲ PLATINTOJAS“. Ieškovo teigimu, atsakovas nereagavo nė į vieną iš ieškovo atsiųstų raštų, nepateikė informacijos apie pinigų grąžinimą tretiesiems asmenims ir paaiškinimų dėl trečiųjų asmenų prašymuose išdėstytų aplinkybių. Ieškovas nurodo, jog pagal teisinį reglamentavimą tarp trečiųjų asmenų ir atsakovo sudarytos sutartys kvalifikuotinos kai vartojimo sutartys. Ieškovo teigimu, jis pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra vartotojų viešąjį interesą ginanti institucija, todėl pagal minėto įstatymo 32 straipsnio 1 dalį nustatęs pažeistą vartotojų viešąjį interesą turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir pasiūlyti jam per 14 dienų nuo pasiūlymo gavimo dienos nutraukti viešojo intereso pažeidimą, o pardavėjui ar paslaugų teikėjui nenutraukus viešojo intereso pažeidimo, kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl viešojo intereso gynimo (b. l. 1-49).

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2015 m. spalio 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Nurodė, kad ieškovo vienas iš reikalavimų yra priteisti iš atsakovo skirtingas pinigų sumas 348 asmenims. Būtent šis reikalavimas yra ieškinio esmė. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretiesiems asmenims bylos išsprendimas gali turėti įtakos, tačiau negali tiesiogiai sukurti jiems teisių ar pareigų ar tiesiogiai pakeisti teisinių santykių, kurių dalyviai yra tretieji asmenys. Bylos išsprendimas gali tiesiogiai paveikti tik šalių (CPK 41 straipsnis) teises ir pareigas. Vadinasi, ieškovo nurodyti tretieji asmenys, siekdami ieškinyje nurodytų lėšų priteisimo, patys ar per atstovą turėjo pareikši atitinkamus reikalavimus. Ieškovas neturi įgalinimų ginti individualių vartotojų interesų. Reikalavimai priteisti sumas 348 konkretiems asmenims nėra bendrasis interesas, tai 348 individualūs interesai. Tokius reikalavimus turi pareikšti patys lėšų reikalaujantys asmenys kaip ieškovai. Tam, kad ieškovas galėtų pareikšti paminėtus reikalavimus dėl lėšų priteisimo, jis turi tinkamai (pagal CPK 51 – 60 straipsnių nuostatas) atstovauti lėšų priteisimo reikalaujantiems asmenims – ieškovams. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatyme (Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme) nenumatyta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos galimybė atstovauti vartotojams teisme, pareiškiant ir nagrinėjant jų individualius reikalavimus. Taip pat tarnyba negali būti asmenų, kuriems ieškinyje reikalaujama priteisti lėšas, atstovu pagal pavedimą (CPK 56 straipsnis) ir neturi įgaliojimų, atitinkančių CPK 57 straipsnis nuostatas. Teismas konstatavo, jog ieškinį už 348 asmenis pareiškė neįgaliotas vesti bylą asmuo (b. l. 188).

7II. Atskirojo skundo argumentai

8Apeliantas (ieškovas) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį. Nurodė, kad pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį jis turi pavedimą reikšti ieškinį. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis turi būti sistemiškai taikoma su įstatymo septinio skirsnio „Vartotojų viešojo intereso gynimas“ nuostatomis. Įvertinus įtvirtintą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog Tarnyba kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl vartotojų viešojo intereso pažeidimo nutraukimo, jei 1) konstatuoja vartotojų viešojo intereso pažeidimą (šiuo atveju konstatuota, jog MB „Muzikos industrija“ neveikimu, t.y. negrąžinant pinigų, pažeidė vartotojų teises), 2) pardavėjas ar paslaugų teikėjas per Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą nesutinka nutraukti vartotojų viešojo intereso pažeidimo. Tarnyba 2015 m. vasario 13 d. raštu Nr. 4-1887 konstatavo viešojo intereso pažeidimą apie tai informuodama MB „Muzikos industrija“ ir pasiūlė per 14 d. nuo pasiūlymo gavimo dienos nutraukti vartotojų viešojo intereso pažeidimą. Pažeidėjui neįvykdžius reikalavimo, Tarnyba kreipėsi į teismą.

9III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Tarnybos teisės kreiptis į teismą, ginant vartotojus nuo viešojo intereso pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio esmė yra reikalavimai priteisti iš atsakovo skirtingas pinigų sumas 348 asmenims, išaiškindamas, jog šioje byloje nėra jokio viešojo intereso. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia teismo išvadą, konstatuodamas, jog ji padaryta pažeidžiant proceso ir materialines teisės normas, dėl ko neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

11Pirma, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad jis skirtas vartotojų teisių gynimui ne kaip abstrakčiai substancijai, o siekiant užtikrinti tokią vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, kad ji būti reali, padedanti praktiškai įgyventi pažeistų teisių gynybą. Tuo tikslu yra numatyta vartotojų teisių apsaugos institucijų kompetencija, kurią įgyvendinant gali būti kreipiamasi į teismą (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 7 straipsnio 3 punktas). Bet kuriuo atveju, Vartotojų teisių apsaugos įstatymas reglamentuoja ir vartotojų ekonominių interesų, turinčių materialinę išraišką, apsaugą. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad taikant analizės metodą, akivaizdu, jog reikalavimas dėl piniginių sumų 348 asmenims priteisimo, jei jis įrodinėjamas kaip kylantis iš vartotojų viešojo intereso pažeidimo yra gintinas Tarnybos teisme kaip kompetentingos institucijos. Priešingu atveju bet koks privataus intereso buvimas teisiniame santykyje, kai iš esmės pati vartotojo teisė yra kildinama iš civilinių teisinių santykių, eliminuotų Tarnybos teisę kreiptis į teismą. Toks aiškinimas visiškai neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normą.

12Antra, pagal šiuo metu aktualų teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką vartotojo teisė per se yra vertybė. Teismo ne kartą išaiškinta, jog vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Taigi šalių lygiateisiškumo principo išimtys yra pagrindžiamos viešuoju interesu, kuris laikomas didesne vertybe.

13Pagal pirmosios instancijos teismo išaiškinimą tuo atveju, jei teisių gynimas įgauna materialinę išraiškos formą, jau negali būti ginamas Tarnybos, nes teismas atsisakė priimti ieškinį dėl visų reikalavimų, nepasisakydamas, kodėl reikėtų ieškovui turėti įgaliojimą, reiškiant prašymus: 1) pripažinti MB „Muzikos industrija“ pinigų už vartotojams suteiktas paslaugas (neįvykusius renginius) negrąžinimą (neteisėtą veikimą) viešojo intereso pažeidimu; 2) nutraukti viešojo intereso pažeidimą, įpareigojant atsakovą grąžinti vartotojams iš anksto už bilietus į renginius „Peter Marvey – Magician without Limits“ ir „Boris Moiseev koncertas“ sumokėtus pinigus. Kita vertus, toks aiškinimas, kuriuo nagrinėjamoje byloje pagrindžiamas atsisakymas priimti ieškinį, neturi dogmatinio pagrindimo, nes tuomet Tarnybos veikla būti deklaratyvi, neturinti jokio praktinio pritaikomumo, o aiškinimas paneigtų pačios Tarnybos įsteigimo legalumą. Kitaip tariant, aiškinimas, kai neigiama įstatymo leidėjo valia sukurti tokią vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą, kuri garantuotų realų teisių gynimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 109 straipsnio 3 daliai. Taip pat minėtas aiškinimas neatitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluoto uždavinio dėl poreikio apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, nes visa vartotojų teisių apsaugai suskurta sistema turi veikti vieningai, t.y. negali būti taikomi apribojimai pagal konkrečias institucijas, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas ir Lietuvos valstybės įsipareigojimas.

14Trečia, priėmus Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, valstybė perėmė dalį vartotojų pareigų įgyvendinimo ginant savo subjektines teises. Pažymėtina, jog iš vartotojų intereso, inter alia, kyla privati teisė. Tačiau tai nepaneigia jos vertinimo kaip viešojo intereso gynimo aspektu. Tai parodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra neteisinga, jog tuo atveju, kai Tarnybos ieškinys sukuria teises ir pareigas tretiesiems asmenims, yra negalimas. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nustačiusi, kad pažeistas vartotojų viešasis interesas, turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir pasiūlyti jam per 14 dienų nuo šio pasiūlymo gavimo nutraukti viešojo intereso pažeidimą, taip pat nurodyti pardavėjui ar paslaugų teikėjui, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kreipsis į teismą su ieškiniu ar pareiškimu (skundu) viešajam interesui ginti, jeigu pardavėjas ar paslaugų teikėjas nenutrauks viešojo intereso pažeidimo. Taigi, bet kuriuo atveju, kreipimusi į teismą yra sukuriamos privalomos pareigos pažeidėjui, o tai suponuoja teisių atsiradimą vartotojui, t.y. Tarnybai jokios teisės neatsiranda, kai reiškiamas ieškinys pagal CPK 49 straipsnį.

15Ketvirta, Vartotojų teisių apsaugos įstatyme įtvirtintas vartotojo teisių apsaugos mechanizmas parodo, jog tai trečios kartos teisė, o tai reiškia, jog ribojant Tarnybos teisę kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškiniu yra paneigiama socialinės teisinės valstybės koncepcija. Vartotojai net yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip siekiant užtikrinti jų teisę į teisminę gynybą. Taigi visas teisinio reguliavimo nukreipimas yra į tai, kad vartotojams būtų greičiau ir paprasčiau išspręsti ginčus su pardavėjais ar paslaugų teikėjais. Vadinasi, ribojimas Tarnybai kreiptis į teismą, t.y. pradėti procesą, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 30 straipsnyje laiduojamos teisės, valstybės užsibrėžtų strateginių tikslų įgyvendinimo. Siaurinamasis civilinio proceso normos aiškinimas, kai riboja teisė kreiptis į teismą įgaliojimo turėjimu nėra konstituciškai pagrįsta. Be to, pažymėtina, kad tarnybos teisė pradėti teisminį procesą yra pagrįsta CPK 49 straipsniu. Pagal minėto straipsnio 4 dalį „jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui ginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba jų pačių iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese bendraieškiais“. Tai reiškia, kad iš viešojo intereso kylantis santykis yra reguliuojamas specialiąją norma, o ne CPK 57 straipsniu. Be to, kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką vartotojų teisių gynimo bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese. Tokiu atveju teismas, manantis, jog dalyje reiškiamų reikalavimų ieškovas yra netinkamas, privalo taikyti CPK 45 straipsnį sistemiškai su CPK 49 straipsnio 4 dalimi, o ne atsisakyti priimti ieškinį apskritai, nepasisakant dėl kitų ieškinio reikalavimų atsisakymo priimti pagrindo. Reikalavimas dėl sisteminio teisės normų taikymo yra kylantis iš pačios teisės esmės, tame tarpe, garantuojantis teisę į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės normos pažeidimą, numatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

16Kasacinis teismas yra nurodęs, jei teismo kompetencijai priklauso tam tikrų klausimų sprendimas, tai jis neturi teisinio pagrindo palikti ginčą neišnagrinėtą ar kitu būdu nusišalinti nuo teisingumo vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-695/2015). Taip pat kasacinis teismas, nuosekliai formuodamas vienodą praktiką, yra pažymėjęs, kad, nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir pagrįstą proporcingumo ryšį tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-26/2010; 2010 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas“ v. AB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-149/2010; kt.).

17Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas CPK 57 straipsnis, jis atsisakydamas priimti ieškovo reikalavimą nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Tai reiškia CPK 4 straipsnio pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, analizuodama panašaus pobūdžio klausimus procesinio dokumento priėmimo stadijoje, yra išaiškinusi, kad teismų atliktas proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas, kai atsisakoma priimti dokumentą, kai nėra pateiktas įgaliojimas atstovauti teisme, yra formalus. Pažymėjo, kad jei procesinė teisė vesti bylą per atstovą įgyvendinama netinkamai, įstatymas nustato galimybę pašalinti su teisės į tinkamą atstovavimą įgyvendinimu susijusius trūkumus, pvz., tuo atveju, kai, teismo nuomone, byloje dalyvaujantis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių, teismas gali jam pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu byloje (CPK 161 straipsnis), kai byloje dalyvaujančio asmens vardu procesinį dokumentą pasirašo asmuo, neturintis įgaliojimų atstovauti teisme (negalintis būti atstovu pagal pavedimą), taikomas procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis), ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-708/2013).

18Kadangi ieškinio priėmimo klausimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą tenkina ir skundžiamą nutartį panaikina bei perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 2, 8, 13, 29 straipsniai 137 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

19Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

20panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį ir ieškovo ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai