Byla 3K-3-141/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Abuva“ kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S. ir N. S. ieškinį atsakovui UAB „Abuva“ dėl taikos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir 13 000 Lt priteisimo už prarastą daiktą.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai, remdamiesi CK 6.252 straipsniu, 6.845 straipsnio 1 dalimi, 6.846 straipsnio 1 dalimi, prašė teismo pripažinti 2002 m. balandžio 8 d. UAB „Abuva“ ir N. S. sudarytos taikos sutarties 3 punktą negaliojančiu, priteisti iš atsakovo 13 000 Lt už perduoto daikto praradimą ir 40 Lt nuostolių. Jie nurodė, kad 2002 m.vasario 15 d. pagal pažymą–sąskaitą iš UAB „Raliga“ įsigijo automobilį „Audi C4“ (duomenys neskelbtini), kurį tą pačią dieną pastatė atsakovo automobilių stovėjimo aikštelėje Utenoje, Metalo g. 7; 2002 m. vasario 16 d. automobilis iš aikštelės buvo pavogtas. Ieškovas ir atsakovas buvo sudarę atlygintinę pasaugos sutartį, dėl to atsakovas turėjo užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą, tačiau automobilis buvo pavogtas, todėl šis turi atlyginti ieškovui patirtą žalą, atsiradusią dėl didelio neatsargumo, t. y. dėl atsakovo darbuotojų netinkamo pareigų vykdymo. Ieškovai laikė nesąžininga ir neteisėta su atsakovu sudarytos taikos sutarties dalį, kuria šalys susitarė dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo; sudarant šią sutartį, ieškovė nedalyvavo ir savo valios neišreiškė.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

6Utenos rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad Utenos rajono valdybos 1993 m. spalio 21 d. potvarkiu, 1995 m. lapkričio 9 d. sprendimu atsakovui leista prekiauti automobiliais naujai įrengtoje turgavietėje Utenoje, Metalo g. 7; atsakovo įstatuose, patvirtintuose 1998 m. spalio 1 d., nustatyta įmonės veiklos rūšis: laikymas ir sandėliavimas, automobilių ir motociklų pardavimas; 2000 m. spalio 4 d. įstatai papildyti nauja veiklos sritimi – automobilių stovėjimo aikštelės eksploatavimu. Teismas, įvertinęs atsakovo teiginius, kad pasaugos sutartis nebuvo sudaryta, o aikštelė naudojama kaip turgavietė, ieškovui suteikiant teisę joje pastatyti savo automobilį tam, jog pirkėjai turgavietės darbo metu galėtų jį apžiūrėti, nurodė, kad pasaugos sutartimi saugotojas įsipareigoja saugoti davėjo perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 straipsnis), todėl sprendžiant šalių ginčą svarbu yra tai, ar jos susitarė dėl pasaugos paslaugos teikimo. Atsakovo parengtų Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 3 punkte nustatyta, kad atsakovas ima mokestį už automobilių įvažiavimą į turgavietę ir už stovėjimą joje. Bylos duomenimis, teritorija, kurioje stovi automobiliai, yra aptverta tvora, naktimis budi sargai. Ieškovas 2002 m. vasario 15 d. nupirktą automobilį pastatė ir paliko nakčiai atsakovo automobilių turgavietėje, t. y. perdavė automobilį atsakovui; šis jį gavo, nes išdavė ieškovui kvitą, pagal kurį apskaičiuojamas aikštelėje išbūtas laikas ir mokestis; ieškovo pavardė buvo įrašyta į atsakovo tvarkomą įvažiuojančių automobilių apskaitą. Teismo vertinimu, faktų visuma rodė, kad šalys buvo sudariusios pasaugos sutartį; teismas taip pat motyvavo, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog automobilis būtų pavogtas turgavietės darbo metu. Teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimas priteisti 13 000 Lt yra pagrįstas; nors pažymoje–sąskaitoje nurodyta, kad ieškovas automobilį įsigijo už 4000 Lt, teismo vertinimu, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta suma yra tik konkrečių pirkėjų ir pardavėjų automobilio vertės patvirtinimas tam tikromis aplinkybėmis, tačiau tikroji yra ekspertų nustatyta automobilio rinkos vertė – 15 000 Lt. Ieškovas iš atsakovo jau gavo 2000 Lt, todėl teismas priteisė 13 000 Lt. Teismas taip pat argumentavo, kad šalių taikos sutarties 3 punkte aptarti pašalpos, moralinės, bet ne turtinės žalos atlyginimo klausimai, dėl to nurodytą sutarties punktą pripažino prieštaraujančiu CK 6.252 straipsnio 1 daliai ir negaliojančiu.

7Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija motyvavo, kad atsakovo patvirtintų Taisyklių 3 punkte nustatytas mokestis už automobilio stovėjimą turgavietėje iki kelių parų; atsakovas neprieštaravo, kai ieškovas paliko automobilį nakčiai stovėti turgavietės teritorijoje. Pagal CK 6.831 straipsnio 3 dalį pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas saugotojo išduotu kvitu ar kitu dokumentu, žetonu arba kitokiu ženklu; ieškovui įvažiuojant į turgavietės teritoriją, buvo išduotas kvitas. Kolegija sprendė, kad ieškovas suprato ir žinojo, jog atsakovas teikia automobilių saugojimo paslaugas ir su juo sudaro pasaugos sutartį. Atsakovo teiginį, kad su ieškovu buvo sudaryta atlygintinų paslaugų teikimo, bet ne pasaugos sutartis, kolegija vertino kritiškai; asmenys, nuolat besinaudojantys atsakovo paslaugomis, žinojo, kad automobiliai yra saugomi ir už paslaugą apmokama, pardavus transporto priemonę; atsakovo veiksmai, t. y. teritorijos ir transporto priemonių apsauga, leidimas palikti automobilį ilgam laikui, mokestis už suteiktą paslaugą ir kt., rodo, kad su turgavietės klientais atsakovas sudaro pasaugos sutartis. Atsakovas Taisyklėse suteikė visą informaciją, turinčią reikšmės klientui nuspręsti dėl sutarties sudarymo. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo automobilis buvo prarastas dėl atsakovo kaltės, todėl jis privalo atlyginti ieškovui nuostolius, kurių dydį, nustatytą pagal rinkos vertę, pripažino realiu (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas automobilio nuosavybės teisę ieškovui, pažeidė CK 1.75 straipsnio 2 dalies normą, nes automobilio vagystės metu ieškovai nebuvo įregistravę automobilio pirkimo–pardavimo sandorio teisės aktų nustatyta tvarka, taigi negalėjo panaudoti šio sandorio prieš trečiąjį asmenį – atsakovą, taip pat negalėjo įrodinėti savo teisių prieš atsakovą, remdamiesi kitais įrodymais. Kolegija nenustatė, kad buvo pažeistos CK 6.314 straipsnio 2 dalies nuostatos; laikė, kad automobilis ieškovui buvo perduotas nuosavybėn ir už jį sumokėta sutarta pinigų suma (CK 4.48, 4.49 straipsniai, 4.50 straipsnio 1 dalis). Ieškovo ir UAB „Raliga“ veiksmai atitiko CK 6.305 straipsnio reikalavimus, pardavus automobilį, UAB „Raliga“ nuostolių dėl automobilio vagystės nepatyrė, reikalavimo teisę dėl nuostolių atlyginimo įgijo tik ieškovai. Kolegija nurodė, kad ieškovas neįregistruoto automobilio neeksploatavo, įsigijimo dieną jį pastatė atsakovo turgavietėje; aplinkybė, kad transporto priemonė neįregistruota ieškovų vardu, nėra pagrindas išvadai, kad nuostolius patyrė UAB „Raliga“ ir kad ji turi reikalavimo teisę; be to, pagal CK 6.832 straipsnio 3 dalį atsakovas neturi teisės reikalauti, kad asmuo, kuriam turi būti daiktas grąžintas, įrodytų, jog šis yra saugomo daikto savininkas. Kolegija taip pat pripažino, kad šalių sudarytos taikos sutarties 3 punktas, kuriame ieškovas, gavęs žalos atlyginimą, atsisakė nuo bet kokių pretenzijų, ieškinių ar reikalavimų atsakovui, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje nustatytam įpareigojimui civilinių teisinių santykių subjektams veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus; ši sąlyga suvaržė ieškovo teises ir suteikė pranašumą atsakovui (CK 6.228 straipsnio 1 dalis); ieškovai, praradę automobilį, patyrė 15 000 Lt nuostolių, tuo tarpu iš atsakovo gavo 2000 Lt.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Abuva“ prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 28 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

101. Teismų išvada, kad šalys sudarė pasaugos sutartį yra nepagrįsta, nes teismai neįvertino šalių sudarytos sutarties sąlygų, nepagrįstai apsiribojo tik neišsamia šalių faktinių veiksmų analize. Pagal CK 6.161 straipsnį ir 6.719 straipsnio 2 dalį šalių sudaryta sutartis laikytina viešąja sutartimi, nes turgavietės paslaugų teikimas buvo atsakovo verslas; prisijungimo būdu sudaromos viešosios paslaugų teikimo sutartys yra sudaromos pagal standartines sąlygas; atsakovas su turgavietės klientais sudarydavo viešąsias paslaugų teikimo sutartis pagal Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisyklių standartines sąlygas. Šias Taisykles atsakovas pagal CK 6.719 straipsnio ir 6.185 straipsnio 2 dalies reikalavimą buvo iškabinęs (paskelbęs viešai) visiems klientams laisvai prieinamoje vietoje, todėl laikytina, kad ieškovas, gavęs įvažiavimo į turgavietę taloną ir pastatęs automobilį turgavietės aikštelėje, siūlytas sutarties sąlygas sužinojo, pasiūlymą priėmė (akceptavo) ir įsipareigojo jų laikytis. Teismai nepagrįstai pasaugos paslaugos teikimą vertino kaip numanomą šalių sudarytos sutarties sąlygą; sutartyje – Taisyklių 6 punkte – aiškiai nurodyta, kad atsakovas neteikia automobilių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veiklos, todėl, sutarties sąlygoms esant pakankamai aiškioms, nebuvo pagrindo aiškinti jos turinio, vadovaujantis CK 6.193 straipsniu. Teismai neatsižvelgė į sudarytos sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus: tikrasis ieškovo ketinimas buvo parduoti automobilį turgavietėje, o ne perduoti jį saugoti; turgavietės paskirtis – ne saugoti automobilius, bet sudaryti sąlygas juos parduoti pirkėjams, laisvai apžiūrėti norimą įsigyti automobilį; talonas nereiškia, kad atsakovas, jį išduodamas, tvarko jam perduoto turto apskaitą, dėl to sudaro pasaugos sutartį. Įvažiuojančiam į turgavietės teritoriją asmeniui talonas išduodamas tam, kad turgavietės klientai nesukčiautų, ištaisydami įvažiavimo į turgavietę datą, taip sumažintų už paslaugas mokėtiną mokestį. Atsakovo įstatuose nustatyta veiklos rūšis – automobilių stovėjimo aikštelių eksploatavimas – nurodyta kaip artimiausia, nesant ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje turgavietės ar prekybos eksploatavimo veiklos; mokestis imamas ne už automobilio saugojimą, bet už turgavietės paslaugų teikimą.

112. Teismai, patenkinę ieškovų reikalavimus dėl 13 000 Lt už prarastą daiktą priteisimo, inter alia pripažino negaliojančia šalių sudarytos sutarties sąlygą, nustatančią, kad atsakovas „neteikia automobilių apsaugos nuo vagystės, plėšimo, trečiųjų asmenų nusikalstamos veiklos paslaugų“; teismų veiksmai vertintini kaip ieškinio ribų peržengimas, nes buvo pakeistas ieškinio dalykas (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taip teismai pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalį ir CPK 265 straipsnio 2 dalį.

123. Apeliacinės instancijos teismas turi motyvuotai atsakyti į visus apeliacinio skundo teisinius ir faktinius argumentus (CPK 331 straipsnio 4 dalis); kadangi apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl vagystės laiko ir nenurodė jų atmetimo motyvų, tai nutartis nėra pakankamai motyvuota, dėl to naikintina. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lindra“ prieš V. B. individualią įmonę, bylos Nr. 3K-3-169/2005 ir kt.).

134. Pagal CK 6.305 straipsnio 3 dalį įstatymas gali nustatyti atskirų daiktų (prekių) pirkimo–pardavimo ypatumus. Ieškovo automobiliui buvo išduoti laikinieji valstybiniai numeriai. Ieškovai automobilio vagystės metu nebuvo įregistravę automobilio įsigijimo sandorio, apeliacinės instancijos teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės. Pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį ieškovai negalėjo panaudoti neįregistruoto sandorio prieš trečiąjį asmenį – atsakovą – ir negalėjo įrodinėti savo teisių prieš atsakovą remdamiesi kitais įrodymais; tarp ieškovo ir UAB „Raliga“ susiklostė ne pirkimo–pardavimo, bet pavedimo teisiniai santykiai; automobilio pardavimą patvirtinanti pažyma–sąskaita buvo surašyta po 2002 m. vasario 16 d. įvykusios vagystės; nors pažymoje nurodyta, kad pinigus ieškovai sumokėjo 2002 m. vasario 15 d. , tačiau iš UAB „Raliga“ kasos aparato kontrolinės juostos išrašo matyti, jog ieškovai 4000 Lt sumokėjo 2002 m. vasario 17 d. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad kasos kontrolinės juostos išrašas, jog pinigai buvo sumokėti 2002 m. vasario 17 d., negali būti pakankamu įrodymu, kad 2002 m. vasario 15 d. išrašant pažymą–sąskaitą apie automobilio pirkimą ir šį perduodant ieškovui automobilis nebuvo parduotas ir perduotas disponuoti ieškovui, nes pinigus į kasą įnešė ne ieškovas, o pardavėjas. Teismas patikimus įrodymus laikė nepakankamais, todėl pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 14 punktą.

145. CK 6.983 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė jos dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia; vadinasi, pripažinti taikos sutartį negaliojančia iš dalies draudžiama. Teismai pažeidė šią imperatyviąją teisės normą, nes pripažino ieškovo ir atsakovo 2002 m balandžio 8 d. sudarytos taikos sutarties 3 punktą negaliojančiu pagal CK 6.252 straipsnį. Teisės doktrinoje – CK komentare – yra nuostata, kad ši teisės norma netaikoma taikos sutartims, kurios sudaromos, kai padaryta žalos (Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. I tomas. Vilnius, Justitia, 2003, p. 348). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas nebūtų sudaręs taikos sutarties be 3 punkto nuostatų, nes būtent jame šalys sulygo dėl esminės sutarties sąlygos – kompensacijos už patirtą žalą dydžio. Atsakovas, sudarydamas taikos sutartį, atlygino ieškovui pusę jo patirtų nuostolių; jis nežinojo apie pažymą, kuria ieškovai įrodinėjo kitą patirtų nuostolių dydį; teismo išvada, kad pelno siekianti įmonė UAB „Raliga“ pardavė ieškovams už 4000 Lt automobilį, kuris tą pačią dieną pabrango iki 15 000 Lt, prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kartu ir teismo išvadai, jog taikos sutarties 3 punktas suvaržė ieškovo teises bei suteikė atsakovui pranašumą.

156. Šalims susitarus dėl taikos sutarties, Utenos rajono apylinkės teisme civilinė byla (Nr. 2-654-02/2004) pagal ieškovo N. S. ieškinį atsakovui UAB „Abuva“ turėjo būti nutraukta; nutartyje dėl bylos nutraukimo teismas klaidingai nurodė procesinę teisės normą (1964 m. CPK 150 straipsnį); iš nutartyje teismo nurodytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad ieškovas atsisakė nuo ieškinio ir teismas atsisakymą priėmė, bylą nutraukė. 1964 m. CPK 244 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas draudimas, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; ieškovas pareiškime teismui patvirtino, kad jam žinomos bylos nutraukimo pasekmės. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovų ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, o šiai aplinkybei paaiškėjus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra duomenų, jog teismas būtų priėmęs nutartį dėl ieškovo atsisakymo nuo ieškinio, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 14 punktą.

16Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai nustatę faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog šalys susitarė dėl pasaugos paslaugų; byloje nustatyta, kad šalys atliko veiksmus, kuriais ieškovas perdavė automobilį saugoti, o atsakovas įsipareigojo jį išsaugoti ir grąžinti išsaugotą. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atsakovas neteikė automobilių parkavimo paslaugų, bet tik suteikdavo vietą aikštelėje automobilio prekybai. Atsakovo įstatuose buvo nustatyta įmonės veiklos rūšis – automobilių parkavimo paslauga, visa automobilių turgavietė buvo aptverta tvora, vartai rakinami, visą parą budėjo sargai, atsakovas ėmė mokestį už automobilio laikymą automobilių turgavietės aikštelėje; tai rodo, kad šalys sudarė ir vykdė pasaugos sutartį. Teismai neperžengė ieškinio reikalavimų, nes procesiniuose sprendimuose pasisakė tik dėl ieškovų pareikštų reikalavimų. Kasacinio skundo argumentus dėl nuosavybės teisės į automobilį laiko teisiškai nereikšmingais, nes pagal CK 6.832 straipsnio 3 dalį saugotojas neturi teisės reikalauti, kad davėjas ar asmuo, kuriam turi būti daiktas grąžintas, įrodytų, kad yra saugomo daikto savininkas arba turi kitokią teisę į tą daiktą. Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad taikos sutarties 3 punktas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, be to, suvaržė ieškovo teises, ieškovai laiko pagrįsta; atsakovas, sumokėjęs 2000 Lt, atlygino tik neturtinę žalą, tačiau ieškovai šią sumą įskaitė į padarytos turtinės žalos atlyginimą.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

19Utenos rajono valdybos 1995 m. lapkričio 9 d. sprendimu atsakovui leista prekiauti automobiliais naujai įrengtoje turgavietėje Utenoje, Metalo g. 7. Atsakovo įstatuose (1998 m. spalio 1 d.) nustatyta bendrovės ūkinės veiklos sritis – laikymas ir sandėliavimas; automobilių ir motociklų pardavimas; 2000 m. spalio 4 d. įstatai papildyti nauja veiklos rūšimi – automobilių stovėjimo aikštelės eksploatavimu. Ieškovas 2002 m. vasario 15 d. įsigijo automobilį „Audi C4“ (duomenys neskelbtini) ir tą pačią dieną jį pastatė atsakovo automobilių turgavietės teritorijoje; ieškovui buvo išduotas kvitas, pagal kurį nustatomas buvimo aikštelėje laikas ir apskaičiuojamas mokestis, ieškovo pavardė įrašyta į atsakovo tvarkomą įvažiuojančių automobilių apskaitą. 2002 m. vasario 16 d. automobilis iš aikštelės buvo pavogtas. Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisyklių 1 punkte nurodyta, kad įmonė už tam tikrą mokestį suteikia teisę prekiauti automobilių prekybos aikštelės teritorijoje, o 6 punkte – kad bendrovė neteikia apsaugos paslaugų. Teismai pagal byloje nustatytų faktų visumą sprendė, kad šalys sudarė ir vykdė pasaugos sutartį.

20V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus kasacijos pagrindus bylą nagrinėjant kasacinio proceso tvarka teisės klausimais pripažįstami ir tiriami tokie argumentai, kuriuose nurodomi materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; kasacijos pagrindas taip pat yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus bylą nagrinėjant kasacine tvarka esminis teisės klausimas yra šalis siejusių sutartinių santykių teisinis kvalifikavimas.

22Atsakovas yra verslo įmonė, jos veiklos pobūdį nustato teisės aktų nustatyta tvarka gauti leidimai (licencijos), įmonės įstatai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad atsakovui 1995 m. leista prekiauti automobiliais naujai įrengtoje turgavietėje: pagal įmonės įstatus ši nuo 1998 m. užsiėmė laikymu ir sandėliavimu, nuo 2000 m. – ir automobilių stovėjimo aikštelės eksploatavimu. Bylą nagrinėję teismai priėjo išvadą, kad šalys sudarė ir vykdė automobilio „Audi C4“ pasaugos sutartį.

23Nagrinėjant klausimą, ar teismai tinkamai kvalifikavo šalis siejusius sutartinius santykius, reikšminga aplinkybė yra ta, kad atsakovo teikiamos paslaugos (bent jau tos, kurias aptarinėjo ir vertino teismai nagrinėjamoje byloje) yra viešos. Vadinasi, šalių sudaryta automobilio pasaugos ar kitokių paslaugų suteikimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis).

24Viešosios sutartys sudaromos klientui prisijungiant (CK 6.160 straipsnio 2 dalis) ir priimant sutarties sąlygas, kurias vienašališkai nustato kita šalis (CK 6.184, 6.185 straipsniai). Vadinamosios sutarties standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt. Nagrinėjamos bylos duomenimis, atsakovo teikiamų paslaugų standartinės sąlygos nustatytos įmonės parengtose Prekybos automobilių pardavimo ir parkavimo aikštelėje taisyklėse. Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (CK 6.185 straipsnis). Kasatoriaus teigimu, Taisyklės buvo viešai paskelbtos – pagal CK 6.719 straipsnio 2 dalies reikalavimą iškabintos visiems galimiems klientams laisvai prieinamoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad Taisyklės suteikė klientui išsamią informaciją apie teikiamas paslaugas, jų teikimo sąlygas, kainą, galimas pasekmes, t. y. suteikė informaciją, turinčią įtakos klientui apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Teismas sprendė, kad Taisyklės, šalių veiksmai ir kitos faktinės aplinkybės patvirtina, jog šalys sudarė automobilio pasaugos sutartį.

25Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje (CK 6.830 straipsnio 1 dalis). Teismai nenustatė, kad išvardytuose individualiuose (lokaliniuose) teisės aktuose dėl ieškovo verslo būtų tiesiogiai nurodytos automobilių saugojimo paslaugos, o apie tokių paslaugų teikimą sprendė pagal byloje nustatytų kitų aplinkybių visetą. Teisėjų kolegija sutinka, kad įmonės Įstatuose nurodyta veikla, atsižvelgiant į kitas faktines aplinkybes, iš esmės gali apimti ir pasaugos paslaugų teikimą, tačiau bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados negalima laikyti pagrįsta, nes byloje nevisapusiškai ištirtos aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant šalių ginčą, visų pirma – Taisyklėse nustatytos atsakovo teikiamų paslaugų sąlygos. Minėta, kad įmonės Įstatuose tiesiogiai nenurodytos automobilių saugojimo paslaugos; su klientais sudaromų sutarčių standartines sąlygas nustačiusių Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad įmonė už tam tikrą mokestį suteikia teisę prekiauti automobilių prekybos aikštelės teritorijoje, o Taisyklių 6 punkte – kad neteikia automobilių apsaugos. Bylą nagrinėję teismai Taisyklių 1, 6 punktuose nustatytų sąlygų netyrė, nepasisakė dėl jų reikšmės teisiškai kvalifikuojant šalių sutartinius santykius. Viešoji sutartis, kurios viena šalis yra fizinis asmuo, yra ir vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis). Vartotojas – silpnesnė sutarties šalis, priversta priimti jam primetamas stipraus kontrahento sutarties sąlygas, todėl įstatymuose nustatyta stipresnė vartotojo interesų apsauga, pavyzdžiui, CK 6.188 straipsnio nuostatos dėl vartojimo sutarties nesąžiningų sąlygų, kurias pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį teismas gali tirti ir vertinti e? officio (savo iniciatyva); tai reiškia, kad atsakovo nustatytos teikiamų paslaugų sąlygos vertintinos ir šiuo požiūriu, tačiau tik ištyrus visas Taisyklėse nustatytas sąlygas, nustačius jų tarpusavio ryšį, įvertinus šalių veiksmus sudarant ir vykdant sutartį bei kitus byloje esančius įrodymus, galima spręsti, kokią sutartį šalys sudarė, ar atsakovui atsirado prievolė atlyginti ieškovų patirtus nuostolius (CPK 185, 270, 331 straipsniai). Byloje to nepadarius, skundžiama apeliacinės instancijos nutartis dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikintina, byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šalis siejusių sutartinių santykių teisinis kvalifikavimas turi lemiamos reikšmės, sprendžiant kitus klausimus nagrinėjamoje byloje, kaip antai: pareikštų reikalavimų ribas, automobilio vagystės aplinkybės, ieškovų teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, taikos sutarties 3 punkto pripažinimo negaliojančiu ir kt., todėl skundžiamą nutartį pripažinus naikintina tuo pagrindu, kad byloje reikiamai neištirta, kokią sutartį sudarė šalys, kitų kasacinio skundo argumentų nagrinėjimas yra neaktualus; bylą nagrinėdamas iš naujo, teismas spręs kasatoriaus keliamus klausimus ir taikys įstatymų normas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

27Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

28Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai, remdamiesi CK 6.252 straipsniu, 6.845 straipsnio 1 dalimi, 6.846... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 6. Utenos rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį... 7. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Abuva“ prašo Utenos rajono apylinkės... 10. 1. Teismų išvada, kad šalys sudarė pasaugos sutartį yra nepagrįsta, nes... 11. 2. Teismai, patenkinę ieškovų reikalavimus dėl 13 000 Lt už prarastą... 12. 3. Apeliacinės instancijos teismas turi motyvuotai atsakyti į visus... 13. 4. Pagal CK 6.305 straipsnio 3 dalį įstatymas gali nustatyti atskirų daiktų... 14. 5. CK 6.983 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad taikos sutarties pagrindu... 15. 6. Šalims susitarus dėl taikos sutarties, Utenos rajono apylinkės teisme... 16. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti.... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės... 19. Utenos rajono valdybos 1995 m. lapkričio 9 d. sprendimu atsakovui leista... 20. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 21. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime... 22. Atsakovas yra verslo įmonė, jos veiklos pobūdį nustato teisės aktų... 23. Nagrinėjant klausimą, ar teismai tinkamai kvalifikavo šalis siejusius... 24. Viešosios sutartys sudaromos klientui prisijungiant (CK 6.160 straipsnio 2... 25. Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 27. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005... 28. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...