Byla eA-357-525/2018
Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai ir Druskininkų savivaldybei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. birželio 19 d. nutarimą Nr. O3-381 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-381); 2) panaikinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. TI-53 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T1-53) pakeisto Druskininkų savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. TI-191 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai teikiamos šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T1-191) 2.4 punktą; 3) panaikinti Komisijos 2015 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. O3-450 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-450); 4) įpareigoti Druskininkų savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybą perskaičiuoti šilumos kainų dedamąsias antriesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, nepadengtų kuro sąnaudų / papildomai gautų pajamų skaičiavimuose 2013 m. lapkričio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. laikotarpiu dėl šilumos kainoje įskaitytų ir faktinių kuro kainų skirtumo, taikant bazinę šilumos kainos kuro struktūrą (kuro sąnaudas).
  2. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas Nr. O3-381 ir Sprendimas Nr. T1-53 yra neteisėti, juose pateikti pareiškėjo papildomai gautų pajamų skaičiavimai pažeidžia Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatas, nes 2013 m. lapkričio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. laikotarpiu dėl šilumos kainoje įskaitytų ir faktinių kuro sąnaudų skirtumo buvo taikyta ne bazinė, o faktinė kuro struktūra, tuo pažeidžiant nepadengtų kuro sąnaudų / papildomai gautų pajamų dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo apskaičiavimo principus. Be to, pareiškėjo manymu, skundžiamais aktais buvo pažeistas Lietuvos respublikos viešojo administravimo įstatymo 362 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas metodinės pagalbos principas, turintis užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektai teiktų vienodas konsultacijas ir neklaidintų ūkio subjektų, nepažeistų jų teisėtų lūkesčių.
  3. Pareiškėjas paaiškino, kad vadovaujantis Metodikos 76 punktu, skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas, reikia vadovautis kituose Metodikos punktuose nustatytais apribojimais, iš kurių vienas – laikytis bazinėje kainoje nustatytų kuro proporcijų. Pareiškėjo teigimu, Metodikos 22 priede įtvirtinta „Ūkio subjekto sąnaudų (pajamų) dėl taikytų kuro įsigijimo ir suvartojimo bei šilumos įsigijimo kainų skirtumo ataskaita“, skirta nepadengtų kuro sąnaudų apskaičiavimui, aiškiai nustato, kad turi būti naudojami ne faktiniai, o pagal bazinę kuro proporciją apskaičiuoti kuro kiekiai; analogišką skaičiavimo principą numato ir pačios Komisijos oficialiai paskelbtas šilumos kainos perskaičiavimo modulis; jokių išimčių nei Metodikoje, nei minėtame modulyje nėra nustatyta; tokios skaičiavimo praktikos iki šiol laikėsi ir Komisija. Pareiškėjo nuomone, nepriklausomai nuo ataskaitinio laikotarpio faktinių kuro sąnaudų, bazinės šilumos kainos nustatymo metu patvirtinta kuro struktūra, skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas, negali būti keičiama.
  4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai nepagrįstai pareiškėjo atveju patvirtino papildomą dedamąją, ir kad pareiškėjo šilumos bazinės kainos, perskaičiuotos institucijų, atsakingų už teisingą dedamųjų apskaičiavimą ir Metodikos taikymą, buvo keičiamos 3 kartus, visais atvejais teigiant, kad jos apskaičiuotos pagal Metodiką. Pareiškėjas teigė, kad jam nesuprantama, kaip neatsiradus jokioms naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projekto pateikimo metu, nepasikeitus jokiam teisės aktui, taikant tas pačias Metodikoje nustatytas formules, nekonstatavus jokios skaičiavimo klaidos, buvo įmanoma gauti 3 skirtingus rezultatus.
  5. Pareiškėjas teigė, kad Komisijai priėmus Nutarimą Nr. O3-381, nebeaišku, kokiu kriterijumi vadovaujantis nepadengtos kuro sąnaudos gali būti skaičiuojamos ne pagal bazinę kuro struktūrą, ir kodėl analogiškas principas netaikomas kitoms šilumos tiekimo įmonėms. Nutarimas Nr. O3-450, pareiškėjo nuomone, taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi juo konstatuojamas Sprendimo Nr. T1-53, o kartu ir Nutarimo Nr. O3-381 turinio tinkamumas. Pareiškėjo manymu, skundžiamų aktų neteisėtumą taip pat patvirtina aplinkybė, kad Komisija po jų priėmimo inicijavo Metodikos pakeitimo projekto, kuriuo siūlo įtvirtinti visiškai naują reglamentavimą, kurio pareiškėjas niekaip negalėjo numanyti ir kuris anksčiau nebuvo taikomas praktikoje, parengimą.
  6. Atsakovas Komisija atsiliepimuose į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad Metodikos 76 punkte nustatyta galimybė šilumos bazinės kainos perskaičiavimo metu įvertinti ūkio subjekto šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti dydžio neatitikimus, laikantis Metodikos konkrečiuose punktuose (įskaitant 58.1, 58.4.4, 58.4.5, 58.4.7 punktus) nurodytų apribojimų. Atsakovo teigimu, Metodikos 76 punkto taikymo apribojimuose nėra nustatytas reikalavimas laikytis bazinėje šilumos kainoje nustatytų kuro proporcijų, o kiti pareiškėjo skunde minimi Metodikos punktai yra teisiškai nereikšmingi.
  7. Atsakovas manė, kad pareiškėjas tendencingai bei subjektyviai remiasi tam tikromis Metodikos nuostatomis ir ignoruoja kitas Metodikos normas, teisiškai reikšmingas nagrinėjant ginčą. Metodikos 58, 75 ir 76 punktų nuostatos paneigia pareiškėjo argumentus bei suteikia teisę reguliuojančioms institucijoms keisti bazinės šilumos kainos nustatymo metu patvirtintą kuro struktūrą skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo faktinės kuro sąnaudos yra mažesnės nei jo apskaičiuotos sąnaudos, pageidaujamos įvertinti šilumos kainoje.
  8. Be to, atsakovas teigė, kad Metodikos nuostatos negali būti aiškinamos ir taikomos ignoruojant įstatymo leidėjo įtvirtintus šilumos ūkio sektoriaus reguliavimo tikslus bei principus; Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti jo tikslai, be kita ko, apima užtikrinimą, kad šilumos vartotojams būtų tiekiamas kokybiškas šilumos tiekimas mažiausiomis sąnaudomis, taip pat kad būtų ginamos šilumos vartotojų teisės ir interesai. Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju kitoks, nei įtvirtinta skundžiamuose sprendimuose, Šilumos ūkio įstatymo bei Metodikos nuostatų interpretavimas būtų lėmęs didesnius ekonominius nuostolius bei žalą vartotojams; Komisija pasirinko optimaliausią sprendimo variantą, siekdama suderinti skirtingų subjektų – energetikos įmonių ir vartotojų, interesus.
  9. Atsakovas Druskininkų savivaldybė atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad skaičiuojant nepadengtas kuro sąnaudas / papildomai gautas pajamas, įvertinamos šilumos tiekėjo faktiškai patirtos sąnaudos kurui jas palyginant su šilumos kainoje įskaičiuotų sąnaudų kurui dydžiu. Nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas patyrė 5 151,7 tūkst. Eur faktinių sąnaudų kurui, o taikydamas nustatytas šilumos kainos dedamąsias gavo 5 771,2 tūkst. Eur pajamų kurui, t. y. 619,5 tūkst. Eur daugiau nei patyrė faktinių sąnaudų.
  10. Savivaldybės nuomone, susidaręs teigiamas skirtumas, įvertinus Metodikos 58.1, 58.4.4, 58.4.5 ir 58.4.7 punktuose nustatytus apribojimus, turi būti kompensuojamas vartotojų naudai. Atsakovas nurodė, kad Metodikos 58 punktas yra skirtas nustatyti kintamųjų (kuro) sąnaudų vieneriems bazinio laikotarpio metams dydį, t. y. remiantis šiuo Metodikos punktu nustatomas pajamų dydis būsimojo laikotarpio kuro sąnaudoms padengti. Pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, šis pajamų dydis yra lyginamas su faktinėmis kuro sąnaudomis ir taip nustatomos nepadengtos kuro sąnaudos ar papildomai gautos pajamos. Nei viename iš Metodikos 58.1, 58.4.4, 58.4.5 ir 58.4.7 punktų nepasisakoma apie bazinėje kainoje nustatytų kuro proporcijų taikymą. Taip pat Savivaldybė teigė, kad pareiškėjo siekiamos į šilumos kainą įtraukti kuro sąnaudos nėra būtinosios sąnaudos, tai yra pareiškėjo gautos papildomos pajamos, kurios pagal Metodikos 76 punktą turi būti grąžintos vartotojams.

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ skundą atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad Komisija 2013 m. gruodžio 27 d. priėmė Nutarimą Nr. O3-768, kurio 1 punkte pareiškėjui iki 2016 m. gruodžio 31 d. nustatė šilumos bazinės kainos dedamąsias. Pareiškėjas 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. 1.21-846 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – Raštas Nr. 1.21-846) pateikė Komisijai ir Druskininkų savivaldybei šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektus ir dokumentus, reikalingus skaičiavimams pagrįsti. Atsižvelgdama į šį raštą, Druskininkų savivaldybės taryba 2014 m. lapkričio 28 d. priėmė Sprendimą Nr. T1-191, kuriuo nustatė UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainų dedamąsias antriesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams nuo 2015 m. sausio 1 d. (1 punktas), konstatavo, kad Komisijos Nutarimu Nr. 03-768 nustatytose šilumos bazinės kainos dedamosiose įtrauktos sąnaudos viršija šilumos tiekėjo būtinąsias sąnaudas ir nutarė kreiptis į Komisiją dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininką šiluma“ bazinių šilumos kainų dedamųjų patikslinimo (2 punktas).
  3. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius 2015 m. birželio 11 d. parengė pažymą Nr. O5-185 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Pažyma Nr. O5-185), kurioje, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo papildomai gautos kuro pajamos sudaro 366,1 tūkst. Eur, o pareiškėjas apskaičiavo 166,5 tūkst. Eur (Pažymos Nr. O5-185 10 psl. 3 p.), ir nustačiusi, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., pareiškėjui pradėjus eksploatuoti biokuro katilą, faktinė vidutinė sąlyginio kuro kaina yra 23 proc. mažesnė nei pareiškėjo apskaičiuota, kuro sąnaudas apskaičiavo pagal faktinę kuro struktūrą, atitinkamai sumažindama šilumos kainą (Pažymos Nr. O5-185 10 psl. 3 p.). Šioje Pažymoje Nr. O5-185 padaryta išvada, kad po šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projekcinė 2015 m. birželio mėn. šilumos kaina, lyginant su galiojančia kaina, mažėja nuo 7,10 ct/kWh iki 6,69 ct/kWh, t. y. 0,41 ct/kWh (Pažymos Nr. O5-185 12 psl. 1–3 p.), ir pasiūlyta Komisijai konstatuoti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos Sprendimu Nr. T1-191 pareiškėjui šilumos kainų dedamosios nustatytos nesilaikant Metodikos 74.2, 74.3, 74.4, 74.5, 74.9, 75.3 bei 76 punktų.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad Komisija, atsižvelgdama į Pažymą Nr. O5-185, 2015 m. birželio 19 d. priėmė skundžiamą Nutarimą Nr. O3-381, kuriame nurodė, jog Druskininkų savivaldybės tarybos Sprendimu Nr. T1-191 pareiškėjui šilumos kainų dedamosios nustatytos nesilaikant Metodikos 74,2, 74.3, 74.4, 74.5, 74.9, 75.3 bei 76 punktų. Atsižvelgdama į Komisijos Nutarimą Nr. O3-381, Druskininkų savivaldybės taryba 2015 m. birželio 30 d. priėmė Sprendimą Nr. T1-53, kuriuo pakeitė savo Sprendimą Nr. T1-191 ir išdėstė jį nauja redakcija. Nauja redakcija išdėstyto Sprendimo Nr. T1-191 2.4 punkte 12 mėnesių laikotarpiui paskirstytos pareiškėjo papildomai gautos 245,96 tūkst. Eur pajamos, mažinant šilumos kainą 0,22 ct/kWh, iš jų šilumos kainos dedamųjų galiojimo nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu dėl faktinių ir į šilumos kainas įskaičiuotų kuro kainų skirtumo gautas 366,1 tūkst. Eur papildomas pajamas, mažinant šilumos kainą 0,3266 ct/kWh. Komisija 2015 m. liepos 23 d. priėmė skundžiamą Nutarimą Nr. O3-450, kuriuo nutarė, jog Druskininkų savivaldybės tarybos Sprendimu Nr. T1-53 pareiškėjui šilumos kainų dedamosios nustatytos be pažeidimų.
  5. Įvertinęs Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje įtvirtintą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Komisija Nutarimo Nr. O3-381 7 punkte pripažindama, kad Druskininkų savivaldybės tarybos Sprendimu Nr. T1-191 buvo pažeistas Metodikos 76 punktas, o Druskininkų savivaldybės taryba, šalindama Komisijos Nutarimo Nr. O3-381 7 punkte nustatytą pažeidimą, Sprendimu Nr. TI-53 pakeisto Sprendimo Nr. T1-191 2.4 punkte pareiškėjo šilumos kainų dedamąsias laikotarpiui nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. perskaičiavusi pagal faktines, o ne bazines kuro kainas, netinkamai aiškino Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje (įskaitant jos 75, 76, 58 punktuose) įtvirtintą teisinį reguliavimą. Taip pat teismas nenustatė, kad Komisija, priimdama skundžiamus Nutarimus Nr. O3-381 ir Nr. O3-450, ir Druskininkų savivaldybės taryba Sprendimu Nr. TI-53 pakeisdama Sprendimo Nr. TI-191 2.4 punktą, būtų padariusios akivaizdžių klaidų, piktnaudžiavusios įgaliojimais ar peržengusios savo diskrecijos ribas. Todėl teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamus aktus ir įpareigoti Druskininkų savivaldybės tarybą perskaičiuoti šilumos kainų dedamąsias antriesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams.

8III.

9

  1. Pareiškėjas UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundo bei patikslinto skundo reikalavimus.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Metodikos nuostatos 2013 m. lapkričio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. laikotarpiu dėl šilumos kainoje įskaitytų ir faktinių kuro kainų skirtumo suteikė teisę taikyti ne bazinę, o faktinę kuro struktūrą. Teismas netinkamai aiškino Metodikos 76 punkto nuostatas ir nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad skundžiamų viešojo administravimo aktų priėmimo metu galiojo tokia Metodikos redakcija, kuri sudarė galimybę faktinės kuro struktūros pagrindu perskaičiuoti tik į ateitį taikomą šilumos kainą. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad Metodikos 76 punktas sudarė pagrindą atsakovams perskaičiuoti pareiškėjui už praėjusį laikotarpį taikytas šilumos kainas, neribojant tokio perskaičiavimo jokiomis taisyklėmis.
    2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad teisinės reikšmės neturi tai, jog jau po skundžiamų teisės aktų priėmimo Komisija inicijavo Metodikos pakeitimus, nustatančius tiksliai tokią taisyklę, kaip Pareiškėjo atveju taikė Komisija, t.y. expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikiančios galimybę perskaičiuoti šilumos kainas praėjusiam laikotarpiui taikant faktiškai buvusią kuro struktūrą ir šios taisyklės neribojant ir nesiejant su kituose Metodikos punktuose nustatytomis taisyklėmis. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje skundžiamų viešojo administravimo aktų priėmimo metu negaliojo jokia teisės norma, suteikianti Komisijai diskreciją skaičiavimus atlikti naudojant ne bazinę, o faktinę kuro struktūrą, kadangi tokią taisyklę Komisija siūlė tik aptariamu Metodikos pakeitimo projektu, o jam pritarta tik 2015 m. spalio mėn., todėl Metodikos pakeitime įtvirtintas reglamentavimas negali būti taikomas atgaline data, toks tesės aktų taikymas būtų nesuderinamas su lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principu.
    3. Teismo išvada, kad Metodikos 76 punkto, kaip suteikiančio teisę perskaičiuoti šilumos kainos dedamąsias už praėjusį laikotarpį atsižvelgiant į faktinę kuro struktūrą, aiškinimas yra suderinamas su įstatymų leidėjo tikslais mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams bei ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, yra nepagrįsta ir nesuderinama nei su ilgalaikių kainų principu, nei su pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsauga ir teisinio aiškumo bei tikrumo principais. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovai iš esmės priėmė savo pačių veiksmams prieštaraujančius ginčijamus sprendimus ir tokiu būdu buvo pažeisti pačių atsakovų suformuoti pareiškėjo lūkesčiai.
  3. Atsakovai Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir Druskininkų savivaldybė atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamiesi argumentais, kurie buvo išdėstyti jų atsiliepimuose į pareiškėjo skundą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. O3-381 bei su jo įgyvendinimu susijusių Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. TI-53 pakeisto šios savivaldybės tarybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. TI-191 2.4 punkto ir Komisijos 2015 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. O3-450. Ginčijamais sprendimais buvo perskaičiuotos pareiškėjo šilumos kainų dedamosios antriesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams dėl šilumos kainoje įskaitytų ir faktinių kuro sąnaudų skirtumo.
  3. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, jog atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, laikėsi teisės aktų nuostatų, nepadarė akivaizdžių klaidų, nepiktnaudžiavo įgaliojimais ir neperžengė savo diskrecijos ribų, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus sprendimus.
  4. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės dėl to, kad, jo manymu, pagal ginčo laikotarpiui aktualias teisės aktų nuostatas šilumos kainos dedamosios už praėjusį 2013 m. lapkričio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. laikotarpį turėjo būti perskaičiuotos pagal bazinę, o ne pagal faktinę kuro struktūrą.
  5. Taigi, pareiškėjas iš esmės kelia Metodikos 76 punkto aiškinimo bei taikymo klausimą, t. y. ar esant susiklosčiusiai faktinei ginčo situacijai, Metodikos 76 punkto nuostatas galima aiškinti taip, jog dėl šilumos kainoje įskaitytų ir faktinių kuro sąnaudų skirtumo perskaičiuojant šilumos kainą, vertinama faktinė kuro struktūra.
  6. Atliekant nurodytą vertinimą, svarbu yra tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 ir kt.).
  7. Pažymėtina, jog byloje ginčo nėra dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad apelianto faktinės kuro sąnaudos, pradėjus eksploatuoti biokuro katilą, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo mažesnės nei apelianto apskaičiuotos ir pageidaujamos įvertinti šilumos kainoje.
  8. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjas pateikė Raštą Nr. 1.21-846) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę (1 dalis), o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tikslai inter alia (be kita ko) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (1 punktas) bei ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (3 punktas). Šilumos kainodarą reglamentuojančio Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis, o sąnaudos, nesusijusios su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiamos į šilumos ar karšto vandens kainas. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta savivaldybių tarybų funkcija vadovaujantis Komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir Metodika nustatyti šilumos kainų dedamąsias kiekvienam šilumos tiekėjui, realizuojančiam ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Savivaldybių tarybų nustatytos šilumos kainos dedamosios galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos (32 straipsnio 7 dalies 3 punktas).
  9. Metodikos (ginčui aktuali redakcija galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) 76 punkte nustatyta, kad, jeigu ūkio subjekto šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydis per atitinkamą laikotarpį neatitiko ūkio subjekto faktiškai patirtų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio, atsižvelgiant į Metodikos 58.1, 58.4.4, 58.4.5 ir 58.4.7 punktuose nustatytus apribojimus, šis skirtumas įvertinamas šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) nustatymo ir jų perskaičiavimo metu.
  10. Metodikos 58 punkte nustatyta, kad kintamųjų sąnaudų, priskirtinų atitinkamai reguliuojamų kainų paslaugai (produktui), apimtis vieneriems bazinio laikotarpio metams nustatoma kaip Metodikos 58.1–58.7 punktuose nurodytų sąnaudų grupių, priskirtinų tai paslaugai (produktui), metinių apimčių suma, kaip nurodyta Metodikos 58.8 punkte: laikantis principo, kad pagamintos, naudojant ūkio subjekto teisėtai valdomus įrenginius, šilumos ir įsigytos iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos proporcija bendroje verslo vieneto, nurodyto Metodikos 13.1 punkte, struktūroje nustatoma, atsižvelgiant į realias galimybes supirkti šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų atitinkamoje teritorijoje ir į laukiamą efektą (58.1 punktas); <...> kuro šilumai gaminti sąnaudų atveju <...> – atsižvelgiant į šilumos nuostolių apimtį atitinkamu laikotarpiu, nustatomą vadovaujantis Metodikos 61.2–61.3 punktais (58.4.4 punktas); atsižvelgiant į atitinkamos kuro rūšies kainas (58.4.5 punktas); <...> naudojant lyginamųjų kuro sąnaudų rodiklius <...> (58.4.7 punktas).
  11. Metodikos 75 punkte nustatyta, kad šilumos bazinės kainos kintamoji dedamoji perskaičiuojama, atsižvelgiant į: faktinius pagamintos ir įsigytos šilumos kiekių (struktūros) pokyčius (75.1 punktas); faktinius pokyčius ūkio subjekto naudojamo kuro srityje (75.2 punktas) (t. y. išaugusią kuro iš atsinaujinančių energijos išteklių dalį ūkio subjekto naudojamo kuro struktūroje, šiuo atveju gali būti koreguojamos šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) skaičiavimo metu nustatytos lyginamosios kuro ir elektros energijos sąnaudos šilumos vienetui gaminti (75.2.1 punktas), pakitusią kuro struktūrą, lyginamąsias kuro ir elektros energijos sąnaudas šilumos vienetui gaminti, kai bazinės kainos (kainos dedamųjų) galiojimo laikotarpiu yra prijungiamos naujos šilumos tiekimo sistemos (75.2.2 punktas)); faktinius elektros energijos ir (ar) geriamojo vandens technologinėms reikmėms kainų pokyčius (75.3 punktas).
  12. Taigi, Metodikos 76 punktas numato galimybę šilumos bazinės kainos perskaičiavimo metu įvertinti ūkio subjekto šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti dydžio neatitikimus faktiškai patirtoms sąnaudoms kurui, o vadovaujantis Metodikos 75.2.1 punktu, šilumos bazinės kainos kintamoji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į faktinius pokyčius ūkio subjekto naudojamo kuro srityje: išaugusią kuro iš atsinaujinančių energijos išteklių dalį ūkio subjekto naudojamo kuro struktūroje; šiuo atveju gali būti koreguojamos šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) skaičiavimo metu nustatytos lyginamosios kuro ir elektros energijos sąnaudos šilumos vienetui gaminti.
  13. Įvertinusi Metodikos 76 punkte ir kitose aptartose Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Druskininkų savivaldybės taryba turėjo teisę ir pareigą perskaičiuojant pareiškėjai nustatytą šilumos bazinę kainą įvertinti jos šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti dydžio neatitikimus, bei kad šios teisės ir pareigos įgyvendinimo niekaip nepaneigia Metodikos 58.1, 58.4.4, 58.4.5 ir 58.4.7 punktuose nustatyti apribojimai.
  14. Teisėjų kolegijos vertinimu, gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kaštus, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotoms didesnėms kuro sąnaudoms, pareiškėjas nepagrįstai gautų papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita. Sisteminė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų analizė ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad tokia situacija nesuderinama su Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais tikslais mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt. Taip pat tai nesuderinama su Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytu reikalavimu šilumos ir (ar) karšto vandens kainas grįsti tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.
  15. Taigi, nagrinėjamu atveju, sistemiškai aiškinant ginčo atveju taikytiną Metodikos 76 punkto nuostatą, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir šilumos ūkio valstybinį valdymą pagrindžiančius tikslus, konstatuotina, kad Druskininkų savivaldybės taryba ir Komisija skundžiamuose sprendimuose, kiek tai susiję su pareiškėjo šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimui pagal faktines, o ne bazines kuro kainas, tinkamai aiškino Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje (įskaitant jos 75, 76, 58 punktuose) įtvirtintą teisinį reguliavimą.
  16. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kitų pareiškėjo pretenzijų, be kita ko, jog Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatų aiškinimo nekeičia ir pareiškėjo argumentai, kad Komisija po skundžiamų aktų priėmimo inicijavo Metodikos pakeitimo projektą.
  17. Konstatavus, kad Druskininkų savivaldybės taryba ir Komisija tinkamai įgyvendino jų kompetencijai priskirtas funkcijas ir naikinti jų skundžiamų sprendimų nėra teisinio pagrindo, taip pat, nenustačius, kad atsakovai būtų padarę akivaizdžių klaidų, piktnaudžiavę įgaliojimais ar peržengę diskrecijos ribas, nėra pagrindo pripažinti ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo. Atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 6 punktą, šilumos tiekėjas, kaip šilumos tiekimo licencijos turėtojas, privalo teisės aktų nustatyta tvarka teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Viešasis interesas šiuo atveju yra visų šilumos energijos vartotojų interesas patikimą ir kokybišką šilumą gauti mažiausiomis sąnaudomis. Be to, kaip minėta, pagal Šilumos ūkio įstatymą vienas iš šilumos ūkio veiklų tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Todėl pareiškėjas, vykdydamas tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad atsakovai, įgyvendindami jiems pavestas funkcijas, prioritetą teiks jo ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų šilumos kainų nustatymo prasme.
  18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ apeliacinį skundą atmesti.

15Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai