Byla 2A-101/2013
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-882-232/2011 pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams „Velva Trading Inc.“, S. A. ir R. P

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-882-232/2011 pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams „Velva Trading Inc.“, S. A. ir R. P..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė T. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti iš pagrindinio skolininko įmonės „Velva Trading Inc.“, taip pat subsidiariųjų skolininkų S. A. bei R. P. solidariai 120 000 Lt skolos, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškinyje nurodė, kad 2000 m. balandžio 19 d. su atsakovais S. A. ir R. P. sudarė rašytinę sutartį, kuria atsakovai S. A. ir R. P. įmonės „Velva Trading Inc“ vardu pasiskolino iš jos 30 000 JAV dolerių vienerių metų terminui. Sudarant sutartį, atsakovai jokių dokumentų, liudijančių teisę sudaryti sutartį įmonės vardu, nepateikė, sutartį pasirašydami teigė, kad paskolą ima bendram verslui, prievolės įvykdymą garantavo įmonės „Velva Trading Inc.“ ir asmeniniu turtu. Suėjus vienerių metų laikotarpiui, atsakovai savo įsipareigojimų ir garantijų neįvykdė, skolos negrąžino. Pagrindiniam skolininkui įmonei „Velva Trading Inc.“ jos oficialiu adresu (Belizo valstybėje) buvo išsiųstas raginimas įvykdyti įsipareigojimus pagal 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartį, tačiau įsipareigojimai neįvykdyti, atsakymas į pretenziją nepateiktas. Atsakovo R. P. buvimo vietos nustatyti nepavyko. S. A. į ieškovės raginimus tiek žodžiu, tiek raštu nereagavo.

6Ieškovės teigimu, sudaryta paskolos sutartis laikytina kartu ir garantijos sutartimi, pagal kurią atsakomybė neįvykdžius prievolės ar ją įvykdžius netinkamai kyla sutartyje nurodytiems subjektams (įmonei „Velva Trading Inc.“, R. P. ir S. A.). Kadangi pagrindinis skolininkas įmonė „Velva Trading Inc.“ suteiktos paskolos negrąžino, gali būti, kad išieškojimas iš jos bus objektyviai neįmanomas, tokiu atveju skola turi būti išieškoma iš subsidiariųjų skolininkų R. P. ir S. A. turto, kuriuo šie atsakovai taip pat užtikrino prievolės įvykdymą. Ieškovė pažymėjo, kad subsidiarus šių atsakovų atsakomybės pobūdis reiškia, jog prievolės įvykdymo iš pradžių reikia reikalauti iš pagrindinio skolininko, o šiam reikalavimo nepatenkinus, toliau dviejų analogišką statusą turinčių garantų prievolė kreditoriui laikoma solidariąja. Toks prievolės pobūdis, pasak ieškovės, kyla iš to, kad minėti atsakovai prievolės įvykdymą garantavo ir savo asmeniniu turtu, jie yra susiję su pagrindiniu skolininku (buvo įmonės akcininkai), jie veikė bendrai, susitarę (kartu pasirašė paskolos ir garantijos sutartį). Ieškovė taip pat pažymėjo, jog atsakovai praleido prievolės įvykdymo terminą, o po šio termino pabaigos dėl valiutų kursų pasikeitimo valiuta, kuria turi būti grąžinama skola, nuvertėjo. Todėl, anot jos, skolininkas privalo kompensuoti kreditorei prievolės valiutos nuvertėjimą ir padengti valiutų skirtumą, susidariusį dėl pasikeitusio kurso.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovei T. S. 120 000 Lt skolos, 7230 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo iš atsakovo firmos „Velva Trading Inc.“, o nesant galimybės sprendimą įvykdyti iš „Velva Trading Inc.“, išieškojimą nurodė vykdyti solidariai iš atsakovų R. P. ir S. A.. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo „Velva Trading Inc.“ 2400 Lt žyminio mokesčio valstybei, o nesant galimybės sprendimą įvykdyti iš „Velva Trading Inc.“, ir šios sumos išieškojimą nurodė vykdyti solidariai iš atsakovų R. P. ir S. A..

8Teismas pažymėjo, kad atsakovas S. A. neneigė fakto, jog jis su kitu atsakovu R. P., būdami verslo bendrasavininkiai, skolindavosi savo verslo įmonei apyvartines lėšas prekių pirkimui, tame tarpe ir iš ieškovės sutuoktinio V. S., ir toks skolinimasis buvo įprastinė verslo praktika, ir kad jam parduodant akcijas R. P., įmonė liko skolinga ir ieškovės sutuoktinis buvo informuotas, jog skolą gražinsiąs R. P..

9Teismo vertinimu, atsakovas neteisingai traktuoja, kad jo pasirašyta garantija yra dvišalis sandoris. Prie vienašalių sandorių priskirtinos prievolių užtikrinimo priemonės, o viena iš jų yra garantija. Teismo nuomone, atsakovas savo atsikirtimus nepagrįstai grindė 1964 m. CK 200, 201 straipsniais, reguliuojančiais turto įkeitimą. Nors sutarties tekste ir minimas atsakovų turtas, tačiau, teismo nuomone, ieškovai nesudarė įkeitimo sutarties, bet garantavo paskolos įvykdymą.

10Anot teismo, nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog kreditorius negali reikalauti prievolės įvykdymo iš garanto, kadangi nepabandė išsiieškoti skolos iš pagrindinio skolininko. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė dėjo maksimalias pastangas išsiieškoti skolą iš pagrindinio skolininko, nes ji kreipėsi į policiją bei privačią paieškos firmą. Todėl teismas pripažino, kad CK 6.245 straipsnio 5 dalyje numatytą kreditoriaus pareigą ieškovė įvykdė tinkamai.

11Teismas, nustatęs, jog skolos sudarymo metu verslas atsakovui S. A. priklausė lygiomis dalimis su kitu bendrasavininkiu ir atsakovu, padarė išvadą, kad atsakovas S. A. nebuvo tik nominalus garantas, bei pažymėjo, kad pagal paskolos sutarties, kuri kartu yra ir garantija, turinį, abu atsakovai yra įsipareigoję atsakyti savo turtu, kadangi sutartyje nekalbama apie garantų dalis prievolėje, pripažino, kad abu garantai įsipareigojo solidariai atsakyti pagal paskolos sutartį.

12Atsižvelgęs į tai, kad paskolos terminui suėjus ir pagrindiniam skolininkui „Velva Trading inc.“ skolos negražinus, teismas pripažino, kad kreditoriui (ieškovei) atsirado teisė nukreipti išieškojimą į garantijos davėjus. Ši prievolė, anot teismo, nėra ribojama priemonėmis, išskyrus skolos termino suėjimą. Teismas nustatė, kad šiuo atveju garantija yra neterminuota, todėl jos pabaiga galima tik įrodžius, kad prievolė, kuriai užtikrinti ji buvo duota, yra įvykdyta arba kreditorius atsisakė savo teisių pagal garantiją, arba pripažinus ją negaliojančia. Taikyti atsakovo atsiliepime nurodytą CK 6.96 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir laikyti, kad baigėsi garantijos terminas, teismo vertinimu, šioje byloje nėra galimybės visų pirma todėl, kad minėto straipsnio nuostatomis reguliuojama speciali garantijų rūšis – banko garantija, antra, ginčo byloje atsakovo pasirašyta garantija yra neterminuota. Paskolos raštelyje, kuris tuo pačiu metu yra ir garantija, apibrėžtas ne garantijos, bet ja užtikrintos prievolės (paskolos atidavimo), terminas (vieneri metai), kuriam suėjus kreditoriaus teisė reikalauti iš garantų subsidiarios atsakomybės atsiranda, o ne pasibaigia.

13Atsakovo teiginius, kad ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis, ilgą laiką nereikalaudama iš garantų prievolės įvykdymo, teismas pripažino nepagrįstais, pažymėjęs, kad ieškovė nereikalauja dėl ilgo neatsiskaitymo kilusių nuostolių atlyginimo, bei atkreipė dėmesį į tai, kad pripažino, kad atsakovas S. A., veikdamas pagal verslininkui keliamus padidinto apdairumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimus, parduodamas akcijas kitam atsakovui, turėjo pasidomėti, ar yra įvykdyta prievolė, už kurią jis garantavo ir kurios terminai buvo suėję, o aplinkybę, kad prievoles įvykdys R. P., turėjo aptarti su ieškove. Atsakovo argumentus, kad ieškovė veikia nesąžiningai, siekdama prisiteisti visą paskolą tik iš atsakovo, kuris realiai pasiekiamas išieškotojams ir Lietuvoje turi turto, teismas pripažino neatitinkančiais tikrovės. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, paremtus paskolos suteikimo metu galiojusiu Pinigų įstatymo 2 straipsniu bei Užsienio valiutos įstatymo 3 straipsniu, pažymėjęs, kad ieškovė dėjo pastangas išsiieškoti skolą iš pagrindinio kreditoriaus ir laiduotojo R. P., todėl, vadovaudamasis CK 6.36 straipsnio 3-5 dalimis ir atsižvelgęs į tai, kad skolininkas neįrodė, kad prievolė uždelsta dėl ieškovės kaltės, nusprendė priteisti sumą, apskaičiuotą litais pagal paskolos sutarties metu galiojusį JAV dolerio kursą, kas sudaro 120 000 Lt.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atsakovas S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas jo turto atžvilgiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Maksimalios pastangos, kurias dėjo ieškovė, ieškodama firmos „Velva Trading Inc.“, yra vertintinos kaip tapačiai protingam žmogui nesuprantama įvykių eiga. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė rėmėsi nežinojimu, todėl siuntinėjo užklausimus į netinkamas organizacijas, sudarinėjo komercines sutartis su privačiais detektyvais. Anot apelianto, niekas jam jokių pretenzijų neturėjo, neįteikė jokio reikalavimo dėl garanto atsakomybės, nepaklausė, jeigu turėjo interesą, kur iš ties yra ta firma, kas tai per firma, ar turi turtą, sąskaitas ir t. t. Be to, ieškovės kviestas liudytojas

    17E. G. patvirtino, kad ieškovės sutuoktinis dažnai lankėsi ofise (jo name), bendravo su juo, tačiau kažkodėl nesugebėjo išsiaiškinti dėl firmos rekvizitų. Šie beveik po aštuonerių metų nuo teisės atsiradimo apginti pažeistas teises pagal sutartį veiksmai, netitinkantys protingo žmogaus požiūrio, įrodo, kad visas šis procesas buvo atliekamas tik dėl akių, turint tikslą tariamą skolą gauti iš Lietuvoje esančio ir lengviausiai pasiekiamo apelianto S. A..

  2. Apeliantui, kaip verslininkui, teismas taikė padidintus apdairumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimus ir nurodė, jog jis, prieš parduodamas akcijas, turėjo pasidomėti, ar įvykdyta prievolė, kurią garantavo ir kurios terminai buvo suėję. Tačiau apeliantui nebuvo žinoma apie kokią nors ieškovės paskolintą piniginių lėšų sumą, todėl jam jokie klausimai dėl to nekilo. Atsakovas žinojo ir niekada neneigė, kad ieškovės sutuoktinis buvo pastovus firmos kreditorius ir kad firmos apyvartoje pastoviai buvo naudojami ir V. S. (ieškovės sutuoktinio) pinigai. Pastarasis buvo informuotas apie apelianto pasitraukimą iš verslo, tačiau S. S. savo valia ir toliau pasiliko firmoje „Velva Trading Inc.“ kartu su R. P. pagal tokią pat susiformavusią verslo kreditavimo praktiką.
  3. Garantija, kaip specialus sandoris, neatleidžia garanto gavėjo nuo pareigos savo teisėmis naudotis sąžiningai, rūpestingai, kad nebūtų pažeisti bendrieji teisės principai, kuriais grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kylantys iš civilinių teisinių santykių. Šios aplinkybės, anot apelianto, nepaneigia garanto teisės išsiaiškinti, ar reikalavimai jų pateikimo momentu yra pagrįsti ir sąžiningi. Pretenziją įvykdyti reikalavimą geruoju iš ieškovės apeliantas gavo 2008 m. rugsėjo 10 d. ir tik tada sužinojo esąs neva skolingas ieškovei pagal jos pateiktą 2000 m. balandžio 19 d. ketinimų lapelį. Tokios aplinkybės, kai kreditorius nepateikė skolos atsiradimo faktą patvirtinančių dokumentų, įrodančių piniginių lėšų perdavimą, iš skolininko „Velva Trading Inc.“ skolos nereikalavo 8 metus, nepateikė teismui įrodymų, jog siekė susigrąžinti skolą, kai suėjo skolos mokėjimo terminas, ieškovė skolininko pradėjo ieškoti tik tuo metu, kai skolininkas nutraukė veiklą Lietuvoje, suponuoja faktą, kad skolos ginčo raštelio pagrindu ir nebuvo.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė T. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

  1. Kadangi pinigai buvo perduoti iš vakaro prieš pasirašant sutartį ieškovės namuose, firmos „Velva Trading Inc.“ biure pasirašyta paskolos sutartis buvo tik formalumas, įteisinęs jau įvykusį pinigų perdavimo faktą.
  2. Ieškovė su apeliantu buvo seni draugai, vienas kitu pasitikėjo, tarp jų buvo susiklosčiusi verslo praktika, t. y. ieškovė skolindavo apeliantui ir jo partneriui R. P. pinigų ir gaudavo palūkanų. Ieškovė neturėjo pagrindo nepasitikėti apeliantu, jai buvo žinoma, kad S. A. ir R. P. buvo sąžiningi verslininkai, ankstesnės paskolos fiziniams asmenims buvo gražintos laiku, palūkanos buvo mokamos, o ir jie buvo seni draugai. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Anot ieškovės, negalima teigti, jog faktas, kad E. G. buvo išduotas skolos lapelis su firmos antspaudu, paneigia 2000 m. balandžio 4 d. paskolos sutarties buvimą, nes ši yra be firmos rekvizitų.
  3. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovės parašo nebuvimas paskolos sutartyje paneigia paskolos sutarties buvimą. Pagal teismų praktiką, paskolos sutartis yra vienašalė sutartis, nes pareigos, kylančios iš šios sutarties (grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku), tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja teises (reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008). Pažymėtina, kad apeliantas neneigia, kad pasirašė skolos lapelį, neneigė skolos ir po akcijų pardavimo, teigė, jog skolą grąžins R. P.. Taigi, tai įrodo, jog apeliantas pripažino ieškovei skolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).
  4. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Apeliantas, kaip ir ieškovė, taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi šalis, jo parodymuose yra daug neatitikimų ir prieštaravimų.
  5. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta, konstatavo, jog tinkamai neįvykdžius sutarties pagrindiniam skolininkui firmai „Velva Trading Inc.“, apeliantui kyla subsidiarinė atsakomybė. Skirtingai nei teigia apeliantas, ieškovė dėjo maksimalias pastangas surasti firmą „Velva Trading Inc.“ ir pateikė pretenzijas, tačiau nei vieno iš jų atsakymų negavo. Apeliantas atsakymo į pretenzija taip pat nepateikė. Ieškovė kreipėsi į privačių detektyvų biurą, taip pat i oficialią instituciją - policiją, kuri atsisakė vykdyti ikiteisminį tyrimą, nes ieškovę su atsakovais, jų manymu, sieja civiliniai sutartiniai santykiai.
  6. Apeliantas teigia, kad parduodamas firmos akcijas, jis jautėsi pagrįstai niekam neskolingas. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas, prieš parduodamas akcijas, veikė pagal padidintus verslininkui reikalavimus ir dėjo maksimalias pastangas išsiaiškinti 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties įvykdymo faktą. Kaip posėdžio metu apeliantas nurodė, jis nesigilino į sutarties tekstą, o jį tiesiog pasirašė R. P. paliepimu, nesigilino į vedamą firmos buhalteriją, nes ji buvo vedama jo bendrasavininkio R. P. anglų kalba.

19Teisėjų kolegija konstatuoja:

20Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

21IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

23Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

24Šioje byloje ieškovės T. S. pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo pirmosios instancijos teismas patenkino ir priteisė ieškovei 120 000 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas bei palūkanas nuo priteistos sumos iš atsakovo „Velva Trading Inc.“, kaip paskolos gavėjo, o nesant galimybės sprendimą įvykdyti iš šio atsakovo, teismas nusprendė priteistą sumą išieškoti iš atsakovų S. A. ir R. P. solidariai, kaip garantavusių už paskolos gavėjo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymą ir atsakingų pagal paskolos sutartį subsidairiai.

25Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas S. A. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad p

26askolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatą, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.

272000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje, kurios pagrindu ieškovė prašo priteisti negrąžintą paskolą, užfiksuota: ,,Mes, R. P., (....), ir S. A., (...), firmos VELVA TRADING INC. vardu (...) pasiskoliname iš T. S. (...) 30 (trisdešimt) tūkstančių JAV dolerių 1 (vieneriems) metams.“

28Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktiką, sprendžiant klausimą, ar paskolos sutartis pripažintina sudaryta, ar ne, pažymėjo, kad sutarties tekste žodis „pasiskolino“ negali būti suabsoliutintas pripažįstant, jog tokio žodžio buvimas aiškiai patvirtina pinigų perdavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013). Tačiau kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010).

29Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti tai, kad šioje byloje nėra pareikštas paskolos gavėjo reikalavimas, ginčijant paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam nebuvo perduoti ar jų buvo perduota mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje. Pinigų perdavimo paskolos gavėjui aplinkybės neginčijo ir atsakovas S. A., savo atsiliepimuose į ieškinį, teigdamas, kad paskolos gavėjas buvo atsakovas „Velva Trading Inc.“, o ne jis (S. A.), rašytinės garantijos sutarties jis nepasirašė, ir nėra įrodyta, kad paskolos gavėjas yra nemokus, todėl prievolės vykdymo nukreipimas į garantą yra neteisėtas ir jis (S. A.) yra netinkamas atsakovas (83-85, 157-159 b. l., 1 t.). Atsiliepime į patikslintą ieškinį šis atsakovas taip pat neigė gavęs pinigus pagal paskolos sutartį bei nurodė, kad jam nėra žinoma, ar pinigus pagal aptariamą paskolos sutartį gavo atsakovas „Velva Trading Inc.“, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas (apeliantas) pripažino, kad pinigus skolinosi verslui, jie buvo perduoti „Velva Trading Inc.“ grynaisiais, Staponavičiai buvo paskolinę ne tik 30 000, bet ir daugiau paskolų, paskolos negrąžino, nes pinigai toliau buvo naudojami versle (170- 171 b. l., 2 t.). Taigi, byloje yra pakankamai duomenų išvadai, jog askolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo „Velva Trading Inc.“ buvo sudaryta, pinigai pagal šią paskolos sutartį buvo perduoti, esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą, nėra, o aplinkybė, kad paskolos s ir apelianto teiginys, kad

30paskolos raštelyje, kuris tuo pačiu metu yra ir garantija, apibrėžtas ne garantijos, bet ja užtikrintos prievolės (paskolos atidavimo), terminas (vieneri metai), kuriam suėjus kreditoriaus teisė reikalauti iš garantų subsidiarios atsakomybės atsiranda, o ne pasibaigia, 2000 m. balandžio 19 d. S. A. ir R. P. tuo pačiu vienašališkai įsipareigojo atsakyti kredito davėjai (ieškovei), jei paskolos gavėjas (

31ivilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties pagrindu perduotus pinigus, kaip paskolos dalyką (skolos sumą), iš atsakovo S. A. bei R. P., kaip garantų, atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), šioje byloje nėra pareikštas. Todėl

32Garantijos sampratą ir garanto prievolės ribas nustato CK 6.90 – 6.92 straipsniai. Pagal CK 6.90 straipsnio 1 dalies nuostatą, garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma. Tai reiškia, kad kreditorius pirmiausia turi pareikalauti įvykdyti prievolę iš skolininko, ir tik šiam atsisakius vykdyti prievolę ar neįvykdžius per nustatytą terminą, šios prievolės įvykdymo jis gali reikalauti iš garanto.

332000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje yra nurodyta: ,,Garantu skolinamajai sumai yra firmos ir asmeninis turtas“. Taigi, atsakovų, kaip garantų, prievolės ribos sutampa su suteiktos paskolos suma ir šia suma atsakovai S. A. bei R. P. prisiėmė atsakyti paskolos davėjai subsidiariai, t. y. papildomai, tuo atveju, jeigu prievolę paskolos gavėjas atisakys vykdyti arba neįvykdys per nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė dėjo maksimalias pastangas, siekdama išieškoti skolą iš pagrindinio skolininko: nustačius, kad skolininkas R. P. buvimo vietos nustatyti nepavykus, darytina pagrįsta išvada, kad kreditorius tinkamai įvykdė savo pareigą pareikalauti įvykdyti prievolę iš skolininko ir šis prievolės neįvykdė ir teigti, kad kreditorius savo teisėmis naudojosi nesąžiningai, nerūpestingai ar pažeidė bendruosius teisės principus, nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir aplinkybė, kad pretenzija įvykdyti reikalavimą geruoju apeliantui buvo pateikta tik 2008m. rugsėjo 10 d., t. y. po to, kai pagrindinio skolininko ieškovei nepavyko rasti.

34Apelianto teiginys, kad jam, nebuvo žinoma apie kokią nors ieškovės paskolintą piniginių lėšų sumą, negali būti pripažįstamas pagrįstu, nes jis, pasirašydamas paskolos sutartį ir tuo pačiu patvirtindamas, kad skolinamos sumos grąžinimą garantuoja savo asmeniniu turtu, negalėjo nežinoti, už kokią pinigų sumą jis garantuoja, t. y. kokia yra skolinamoji suma, kuri yra nurodyta toje pačioje paskolos sutartyje, kurios visas tekstas yra viename lape (3 b. l., 1 t.).

35eismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė T. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį... 5. Ieškinyje nurodė, kad 2000 m. balandžio 19 d. su atsakovais S. A. ir R. P.... 6. Ieškovės teigimu, sudaryta paskolos sutartis laikytina kartu ir garantijos... 7. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas S. A. neneigė fakto, jog jis su kitu... 9. Teismo vertinimu, atsakovas neteisingai traktuoja, kad jo pasirašyta garantija... 10. Anot teismo, nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog kreditorius negali reikalauti... 11. Teismas, nustatęs, jog skolos sudarymo metu verslas atsakovui S. A. priklausė... 12. Atsižvelgęs į tai, kad paskolos terminui suėjus ir pagrindiniam skolininkui... 13. Atsakovo teiginius, kad ieškovė piktnaudžiavo savo teisėmis, ilgą laiką... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Atsakovas S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 16. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    17. E. G. patvirtino, kad ieškovės sutuoktinis dažnai lankėsi ofise (jo name),... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė T. S. prašo Vilniaus apygardos... 19. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 20. Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10... 21. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 22. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2... 23. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal... 24. Šioje byloje ieškovės T. S. pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo... 25. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas S. A.... 26. askolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo... 27. 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje, kurios pagrindu ieškovė prašo... 28. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas sutartinių santykių teisinio... 29. Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti tai, kad šioje byloje nėra pareikštas... 30. paskolos raštelyje, kuris tuo pačiu metu yra ir garantija, apibrėžtas ne... 31. ivilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi... 32. Garantijos sampratą ir garanto prievolės ribas nustato CK 6.90 – 6.92... 33. 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje yra nurodyta: ,,Garantu... 34. Apelianto teiginys, kad jam, nebuvo žinoma apie kokią nors ieškovės... 35. eismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 37. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti...