Byla e2A-545-524/2018
Dėl juridinę reikšmę turinčių faktų apie giminystės santykius nustatymo, suinteresuoti asmenys I. M. B. ir V. V. K

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio, Giedrės Seselskytės,

2sekretoriaujant Jolantai Dryžienei,

3dalyvaujant pareiškėjo V. M. atstovui advokatui A. P. (A. P.),

4suinteresuotam asmeniui V. V. K., jos atstovui advokatui G. L.,

5viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų apie giminystės santykius nustatymo, suinteresuoti asmenys I. M. B. ir V. V. K..

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I . Ginčo esmė

8

  1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad V. K. yra pareiškėjo V. M. tėvas ir kad A. K. yra pareiškėjo V. M. brolis.
  2. Pareiškimas grindžiamas aplinkybėmis, jog 2017 m. balandžio 17 d. mirė jo brolis A. K., gyvenęs adresu ( - ). Po jo mirties liko palikimas, kurį sudaro: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, garažas, sandėlis, kiemo statiniai (šulinys), žemės sklypas, adresu ( - ). Mirus broliui, jis turi teisę pretenduoti kaip ketvirtos eilės įpėdinis pagal įstatymą į atsiradusį palikimą, tačiau tam reikia, kad teismas pripažintų šią jų giminystę. Nurodė, jog jo ir A. K. tėvas yra vienas ir tas pats asmuo V. K., tačiau pareiškėjo gimimo liudijime nėra įrašyti duomenys apie jo tėvą, įrašyta tik motina – I. M. B. Po A. K. mirties pagal jo sesers V. V. K. pareiškimą yra užvesta paveldėjimo byla. Šis suinteresuotas asmuo notarei pateikė neteisingus duomenis, nurodydamas, kad kitų įpėdinių, pretenduojančių į mirusio A. K. palikimą, nėra, nors ji žino, jog jis yra A. brolis. Jis taip pat pateikė notarui prašymą dėl palikimo priėmimo po A. K. mirties, kuriame nurodė, jog kreipsis į teismą dėl giminystės faktų nustatymo. Nurodė, jog jis neturi jokių prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus patvirtinančių dokumentų, nes duomenys apie jo tėvą V. K. nėra įrašyti jo gimimo liudijime. Apie tai, jog A. K. yra jo brolis, jis sužinojo iš kaimynystėje gyvenančių žmonių tik būdamas maždaug 15 metų, nors jie gyveno ir augo kartu, nuolat bendravo. Juridinę reikšmę turinčius faktus jis siekia nustatyti tam, kad galėtų įgyvendinti įpėdinio teises, sukurti prielaidas turtinėms paveldėjimo teisėms atsirasti.

9II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

10

  1. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimu visiškai patenkino pareiškėjo V. M. pareiškimą. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. J. K., gimęs ( - ), miręs ( - ), buvo pareiškėjo V. M. tėvas, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. K., gimęs ( - ), miręs ( - ), buvo pareiškėjo V. M. brolis, priteisė iš suinteresuoto asmens V. V. K. pareiškėjui V. M. 38 EUR bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus – kad V. J. K. yra jo tėvas ir kad A. K. – V. J. K. sūnus – yra jo brolis. Juridinę reikšmę turinčius faktus pareiškėjas siekia nustatyti dėl turtinių teisių į spėjamo brolio palikimą, kurį esant patvirtina byloje esantys VĮ Registrų centro išrašas ir paveldėjimo bylos duomenys. Pareiškėjo, jo motinos ir liudytojų parodymai patvirtina, kad V. J. K., kuris visiems jiems buvo žinomas kaip V. K. (antrasis vardas, greičiausiai, minimas tik dokumentuose), buvo V. M. tėvas. I. M. B. tai žinojo tiesiogiai, pati būdama šio asmens motina, pareiškėjas ir liudytojai sąžiningai patvirtino jiems žinomą informaciją apie šių pamatinių giminystės santykių buvimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo buvo nurodyta, kad nagrinėjant civilines bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai kreipiamasi dėl tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko tėvui, turi būti vadovaujamasi vaiko gimimo metu galiojusiais įstatymais (Nutarimo 14.4 punktas). Kadangi pareiškėjas yra gimęs ( - ), nustatant jo atžvilgiu tėvystę turi būti taikomos CK, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d., 3.146–3.148 straipsnių nuostatos. Kai vaikas yra gimęs laikotarpiu nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1968 m. spalio 1 d., teismas turi vadovautis tuo metu galiojusiu 1969 m. gruodžio 2 d. įsaku „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso įsigaliojimo tvarkos“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-29 Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga Nr. 56). Šio įsako 10 straipsnyje numatyta, kad vaiko, gimusio iki 1968 m. spalio 1 d., tėvystės pripažinimo faktas gali būti nustatomas teisme, jei nurodomas tėvu asmuo išlaikė vaiką ir pripažino save jo tėvu. Suinteresuotas asmuo V. V. K. bei jos atstovas, siekdami paneigti pareiškėjo poziciją, būtent ir rėmėsi tuo, kad V. J. K. niekada nepripažino savęs pareiškėjo tėvu ir jo neišlaikė. Byloje išties vienareikšmiškai nustatyta, kad V. J. K. pareiškėjo niekada neišlaikė, tai patvirtino ir pats pareiškėjas, ir jo motina, ir visi kiti ką nors apie tai žinoję liudytojai. Tai, kad V. J. K. prieš pat mirtį vis dėlto žodžiu pripažino pareiškėją savo sūnumi, patvirtino ne tik pareiškėjas, bet ir du patikimi liudytojai, tačiau teismas sutinka, kad šis pripažinimas buvo labai simbolinis ir ne visai toks, apie kurį kalbama pareiškėjo gimimo metu galiojusiuose teisės aktuose. Paviršutiniškai vadovaujantis šiais dviem formaliais kriterijais, nebūtų jokio pagrindo patenkinti V. M. pareiškimą, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje surinktų ir aptartų įrodymų visumą ir tuometinių visuomenės santykių kontekstą, tai neatitiktų nei teisingumo, nei sąžiningumo principų ir, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjo atstovas, vyrams būtų palikta teisė pasirinkti, kuriuos savo vaikus tokiais pripažinti, o kurių – ne. Teismo vertinimu, aptartoji įsako norma nepateikia baigtinio tėvystės nustatymo pagrindų sąrašo ir nėra imperatyviai draudžianti nustatyti tėvystę kitais pagrindais. Todėl, teismo vertinimu, nei įstatymai, nei teismų praktika nedraudžia surinkus tokią kaip šioje byloje įrodymų visumą pripažinti asmenį, pradėjusį vaiką ir klasikiniu būdu išvengusį tėvystės rūpesčių, buvus konkretaus vaiko tėvu ir tik toks pripažinimas išties atitinka teisingumo ir sąžiningumo principus bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Pareiškėjas pakankama leistinų įrodymų visuma pagrindė, jog V. J. K. yra jo tėvas, ir tai sudaro pagrindą patenkinti pareiškėjo reikalavimą nustatyti šį juridinę reikšmę turintį faktą. Nustačius juridinį faktą dėl tėvystės, akivaizdus ir teisinis pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. K. buvo V. M. brolis, kadangi abiejų šių asmenų tėvas buvo tas pats asmuo. Todėl pareiškėjo pareiškimas visiškai patenkintas.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

12

  1. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nors ir pasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu reglamentuojamų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismų praktikoje, tačiau juo nesivadovavo.
    2. Pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino ne tik visų liudininkų parodymus, bet ir savo sprendimu konstatavo tik tas aplinkybes, kurios turi reikšmės priimant pareiškėjui palankų teismo sprendimą, todėl buvo aiškiai nukrypsta nuo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo bylose.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atmesti suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
    1. Nepagrįstas suinteresuoto asmens argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas teismo sprendimą, vadovavosi tik pareiškėjo ir pareiškėjo liudytojų parodymais. Teismas turėjo objektyvias priežastis vadovautis priimdamas sprendimą būtent pareiškėjo ir jo poziciją palaikančių liudytojų parodymais, o apeliantės ir jos poziciją neva palaikančių liudytojų parodymais nesivadovauti. Pareiškėjo ir jo liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja nei vieni kitiems, nei patys sau, nei, kas svarbiausia, byloje esantiems objektyviems rašytiniams įrodymams. O apeliantės ir jos poziciją palaikančių liudytojų parodymai didžiąja ir esmine bylos nagrinėjimui dalimi iš esmės nieko nepatvirtino ir nepaneigė, dėl to buvo juridiškai nereikšmingi ir į juos negalėjo būti atsižvelgta priimant sprendimą.
    2. Apeliantės nuomone, tokioje byloje juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas, esant dviem aplinkybėms: pirma, asmuo išlaikė vaiką; antra, pripažino save vaiko tėvu. Būtent šie du įrodomieji faktai, apeliantės nuomone, turėjo sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Liudytojų parodymais bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, jog V. K. viešai (tai yra girdint ir pašaliniams, nesuinteresuotiems bylos baigtimi asmenims) pripažino pareiškėją savo vaiku. Taigi net siauriai ir primityviai interpretuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimą galima pasakyti, kad pareiškėjas neginčijamai būtų pripažintas V. K. sūnumi, jeigu ne kita šio išaiškinimo dalis, numatanti neva būtiną vaiko išlaikymą. Aiškinant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimą minėtu labai jau primityviu būdu, paaiškėja, kad iš esmės iš vaikų atimama galimybė užaugus teisiškai nustatyti savo mirusį tėvą, net tais atvejais, kai yra patikimų įrodymų, leidžiančių nustatyti tėvystę, ir net jei asmuo viešai pripažindavo asmenį savo vaiku. Toks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo interpretavimas ir taikymas asmenims, pareiškėjo nuomone, prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.
    3. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pareiškėjas yra nesąžiningas. Kaip buvo minėta, pareiškėjas jau maždaug nuo 15-os metų žinojo, kad V. K. yra jo tėvas, o A. K. yra jo brolis. Kol šie asmenys buvo gyvi ir pareiškėjas nepretendavo į liekantį po jų mirties palikimą, giminystės nustatymo faktas jam nebuvo aktualus. Bet mirus šiems asmenims pareiškėjui tapo aišku, kad produktyviam bendravimui su kitais asmenimis, su valstybės atstovais palikimo priėmimo klausimais ir atsižvelgiant į jo teisę teisiškai nustatyti savo tėvą ir brolį vien tik jo žinojimo neužtenka. Pareiškėjas pamatė būtinybę savo žinojimą oficialiai įforminti ir bandydamas pasinaudoti savo valstybės garantuotomis teisėmis kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
  3. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka siekiant išsiaiškinti dalyvaujančių asmenų nuomonę dėl DNR ekspertizės skyrimo pagal pareiškime nurodytą aplinkybę, jog suinteresuotas asmuo V. V. K. yra mirusiojo A. K. sesuo. Dalyvaujantys byloje asmenys nurodė, jog ši aplinkybė pareiškime nurodyta klaidingai, nes šie asmenys yra kilę tik iš bendros motinos.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14Apeliacinis skundas tenkintinas.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

16

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
  2. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).
  3. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005;).
  4. Šioje byloje pareiškėjas prašomus nustatyti giminystės faktus įrodinėjo tik liudytojų V. B., D. B., V. D., S. D., D. G. parodymais bei savo mamos suinteresuoto asmens I. M. B. (M.) paaiškinimu.
  5. Įrodymų pakankamumo prasme paminėtų liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis, t. y. iš jų parodymų nustatyta, jog jie pareiškėjo įrodinėjamas aplinkybes girdėjo iš kitų asmenų pasakojimo. Liudytojai V. D. ir S. D. parodė, kad iš savo tėvų pasakojimų žinojo apie įrodinėjamą pareiškėjo ir V. K. giminystę, iš liudytojos D. G. parodymų nustatyta, jog pareiškėjo mama jai pasakojo, jog V. K. jai nepadeda išlaikyti sūnaus. Liudytojai V. B. ir D. B. taip pat neparodė aplinkybių, jog V. K. pareiškėją pripažino kaip sūnų ir jį išlaikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik liudytojų parodymų, kurie yra silpnesnės įrodomosios galios dėl savo subjektyvaus pobūdžio, įrodinėjamiems faktams konstatuoti nepakanka. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šios kategorijos bylose liudytojų parodymai įprastai yra paremti nuotraukomis, laiškais ar kitokiais tėvystės pripažinimą įrodančiais duomenimis, tačiau šioje byloje jokių kitų įrodymų nėra, todėl nepakanka įrodymų nustatyti pareiškėjo prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojos D. B. parodymus dėl aplinkybės, jog V. K. sutinkant Naujuosius metus pavadino pareiškėją sūnumi, nutarė, kad tai buvo simbolinis pripažinimas, nesivadovavo paminėta įrodymų pakankamumo taisykle, nes neįvertino ir nepasisakė dėl suinteresuoto asmens V. V. K. liudytojų parodymų. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje apklausti liudytojai E. Z., R. B. jokių aplinkybių dėl prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų nepatvirtino, tačiau teismas šios liudytojų grupės parodymų neįvertino.
  6. Vaiko teisė žinoti savo kilmę yra vienas iš tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais saugomų ir ginamų vaiko interesų. 1975 m. Europos konvencija dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso (ratifikuota 1995 m. rugsėjo 17 d. įstatymu Nr. 1519) buvo priimta siekiant sumažinti skirtumus tarp nesantuokinių ir santuokinių vaikų teisinio statuso, kuris teisiškai ir socialiai yra nepalankus pirmiesiems. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad kiekvieno nesantuokinio vaiko tėvystė gali būti įrodoma arba nustatoma savanorišku pripažinimu arba teismo sprendimu, o 5 straipsnyje nurodyta, kad bylose dėl tėvystės nustatymo priimami moksliniai įrodymai, kurie gali padėti nustatyti arba paneigti tėvystę. Taigi tarptautinės teisės normos orientuoja į objektyvius biologinių vaiko tėvų nustatymo būdus. Moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados) nurodyti ir CK 3.148 straipsnio 1 dalyje kaip vienas iš pagrindinių tėvystės nustatymo pagrindų. DNR ekspertizės išvados laikomos patikimu ir objektyviu moksliniu įrodymu, patvirtinančiu arba paneigiančiu vaiko kilmę iš konkretaus tėvo. Dėl to jis pripažįstamas turinčiu didesnę įrodomąją galią tėvystės nustatymo bylose. Apeliacinės instancijos teismas sudarė pareiškėjui galimybę prašyti skirti DNR ekspertizę šioje byloje, nes tokios ekspertizės yra atliekamos ir iš mirusiųjų asmenų giminių kraujo mėginių. Iš suinteresuoto asmens V. V. K. paaiškinimo nustatyta, jog jai žinoma, jog miręs V. K. turėjo seserį, tačiau pareiškėjas jokių prašymų dėl ekspertizės skyrimo nepateikė.
  7. Nagrinėdami bylas dėl tėvystės fakto nustatymo mirus spėjamam vaiko tėvui teismai turi vadovautis vaiko gimimo metu galiojusiais įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-29 nutarimas Nr. 56). Pareiškėjo gimimo laiku – ( - ) Lietuvos TSR teritorijoje galiojo Rusijos TFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas kartu su Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 m. rugpjūčio 3 d. įsaku „Dėl veikiančių Lietuvos TSR teritorijoje Santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodekso ir Civilinio proceso kodekso pakeitimų“ padarytais pakeitimais. TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindai buvo įtvirtinti nuo 1968 m. spalio 1 d. Vadovaujantis pagrindais kiekviena sąjunginė respublika priėmė savo Santuokos ir šeimos kodeksus (SŠK). Lietuvos TSR SŠK įsigaliojo 1970 m. sausio 1 d. Lietuvos TSR 1969 m. liepos 16 d. įstatymo „Dėl Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodekso patvirtinimo“ 10 str. pasakyta, kad „<...> mirus asmeniui, kuris išlaikė vaiką (gimusį iki 1968 m. spalio 1 d.) ir pripažino save vaiko tėvu, tėvystės pripažinimo faktas gali būti nustatytas teismine tvarka <...>“. Taigi, kai vaikas yra gimęs laikotarpiu nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1968 m. spalio 1 d., o pareiškėjas gimė ( - ), teismas turi vadovautis tuo metu galiojusio 1969 m. gruodžio 2 d. įsako „Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso įsigaliojimo tvarkos“ 10 straipsniu ir tėvystės pripažinimo faktas šioje byloje gali būti nustatytas, esant dviem aplinkybėmis: asmuo išlaikė vaiką ir pripažino save vaiko tėvu. Būtent šie du įrodomieji faktai turi būti ir jie sudaro įrodinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje. Teismas privalo atsižvelgti į nurodyto kodekso 55 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo bendrą gyvenimą, bendrą ūkio tvarkymą iki vaiko gimimo arba bendrą vaiko auklėjimą arba išlaikymą, arba į įrodymus, patikimai patvirtinančius, kad asmuo pripažino tėvystę (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2001). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šis įsakas nepateikė baigtinio tėvystės nustatymo pagrindų sąrašo, nes įsake nėra jokios nuorodos į kitus galimus tėvystės nustatymo pagrindus, ir vadovaudamasis CK 1.5 str. įtvirtintais principais teismas neturėjo pagrindo išplėsti šios teisės normos taikymą, nes iš esmės nė vienas iš nurodytų pagrindų šioje byloje nebuvo įrodytas. Jei šalys atsisako ekspertizės, pagrindas tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas, taip pat ir kiti įrodymai.
  8. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo mama būtų bendrai gyvenusi su spėjamu vaiko tėvu, su juo vedusi bendrą ūkį, to neįrodinėjo ir pats pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad spėjamas vaiko tėvas kartu su pareiškėjo mama būtų bendrai auklėjęs vaiką ar kad spėjamas pareiškėjo tėvas būtų dalyvavęs jo gyvenime. Vaiko auklėjimas, kaip įrodomasis faktas, patvirtinantis tėvystę, pasireiškia tuo, kad spėjamas vaiko tėvas rūpinasi vaiku kaip savu, su juo bendrauja, priima sprendimus dėl vaikui rūpimų dalykų, tėviškai rūpinasi jo fiziniu ir dvasiniu vystymusi ir kt. Tuo tarpu iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos duomenų matyti, kad spėjamas vaiko tėvas su sūnumi tokiu būdu nebendravo net minimaliai. Tik liudytojų parodymais įrodyta, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad V. J. K. teikė išlaikymą pareiškėjui nors kokia forma, nors jie gyveno netoli vienas nuo kito. Byloje taip pat nenustatyta, kad spėjamas pareiškėjo tėvas būtų pripažinęs tėvystę. Tėvystės pripažinimas gali reikštis įvairiomis formomis: spėjamo tėvo laiškai ar kiti rašytiniai įrodymai, kuriuose jis save laiko vaiko tėvu, nuotraukos, civilinės metrikacijos skyriuje neįregistruotas tėvystės pripažinimo pareiškimas ir pan. Šioje byloje nustatyta, jog iš liudytojos parodymų padaryta išvada, jog sutinkant 2007 m. V. J. K. pasveikindamas pareiškėją su Naujaisiais metais kreipėsi į jį ,,sūnau“, nėra pakankamas įrodymas tėvystei nustatyti.
  9. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant CPK normas dėl įrodymų pakankamumo, išsamiai neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių bei netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir pareiškimas atmestinas (CPK 326 str.1d.2p., 330 str.).
  10. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika – paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nustatyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pirmosios instancijos teisme suinteresuotas asmuo V. V. K. turėjo 500 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl ši suma priteistina iš V. M.. Ši suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nustatyto dydžio.

17Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

18Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir pareiškimą atmesti.

19Priteisti Vilijai V. K. iš V. M. 500 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Ryšiai