Byla 1A-211-366/2016
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių

1Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Grambai, nuteistajai I. M., gynėjai advokatei L. Blinkevičienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

3Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5I. M. nuteista už tai, kad turėdama tikslą padėti savo sugyventiniui K. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal pareikštą kaltinimą dėl jos nepilnametės dukros B. K. gim. ( - ) išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, panaudodama kitokią prievartą siekė paveikti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-1-00482-14 nukentėjusiąją savo dukrą B. K., kad ši teismo metu duotų melagingus parodymus, o būtent nukentėjusios B. K. atžvilgiu darydama psichologinį – emocinį poveikį nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, demonstratyviai nepritardama B. K. duotiems parodymams ir dėl to atsisakydama jos kaip dukros, nutraukdama su ja bet kokius ryšius, tai vėl santykius atnaujindama ir taip sukeldama nukentėjusiajai B. K. emocinius išgyvenimus, norą ir pastangas palaikyti gerus santykius su motina, kėlė jai gailestį bei vertė jaustis kalta dėl K. G. suėmimo, žinodama, kad su dukra bendrauti galima tik dalyvaujant socialiniam pedagogui ar kitam nešališkam asmeniui ir to negalėdama padaryti Panevėžyje, 2015 m. gegužės 4-13 dienomis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytu laiku, specialiai nuvyko į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų psichiatrijos skyrių, kur nukentėjusioji buvo gydoma, ir tokių veiksmų visumos apimtimi išgavo iš B. K. pareiškimą, kuriame ji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 50-1-00482-14 K. G. atžvilgiu davė melagingus parodymus.

6Apeliantė I. M. prašo ją išteisinti, nes ji nepadarė veikos, turinčios BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Skunde apeliantė analizuoja BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį ir nurodo, kad ji nežinojo apie K. G. nusikalstamus veiksmus, nebuvo šių veiksmų tiesioginė liudytoja, apie juos sužinojo jau po to, kai dėl šių veiksmų buvo pradėtas oficialus baudžiamasis persekiojimas.

7Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (nekaltumo prezumpcija). Tokį pat principą formuluoja ir BPK 44 straipsnio 6 dalis. Remiantis šiais principais asmuo yra laisvas pasirinkti, kokia nusikaltimo versija tikėti, t.y., kad nusikaltimas buvo, ar jo nebuvo, ar buvo, bet skirtingomis aplinkybėmis.

8Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis taip pat numato žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, todėl galiojant šiems konstituciniams imperatyvams, jos pasirinkta pozicija tikėti ar netikėti vienokia ar kitokia versija dėl K. G. nusikalstamų veiksmų yra ne tik kad nenusikalstama, bet dar ir laiduojama pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos.

9Apeliantė taip pat analizuoja BK 1702 straipsnio sudėtį, nurodo, kad šiuo straipsniu įstatymų leidėjas saugo ne tik viešąją tvarką nuo nurodytos veikos būdo, bet ir faktinių aplinkybių turinio reikalavimą, todėl lygindama minėto straipsnio nuostatas su BK 233 straipsnio nuostatomis mano, kad ji negalėjo būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn už savo poziciją sugyventinio baudžiamojoje byloje. Tuo pačiu apeliantė mano, kad jeigu ji būtų laikiusi šios pozicijos jau įsiteisėjus nuosprendžiui K. G. byloje, tada būtų galima jai inkriminuoti nusikalstamą poveikį. Kadangi ji, įvertinusi gyvenimo kartu su šiais asmenimis aplinkybes pasirinko poziciją netikėti B. K., pagrįstai susiformavo nuomonę, kad neleistino santykio nebuvo. Tuo pačiu apeliantė nurodo, kad B. K. tėtis pasirinko tikėti dukra ir iš byloje esančių duomenų matyti, kad jis veikė nukentėjusiąją priešinga eiga, t.y., formaliai darė poveikį. Vadinasi darytina išvada, kad negalima traukti asmenų atsakomybėn už poveikį, jei jie nėra tiesioginiai aplinkybių liudytojai, neįrodytas jų tikslingas ir kryptingas siekimas, o jų veiksmai yra sąlygoti emocinės reakcijos ir, svarbiausia, nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio dėl tų aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos kaip poveikio dalykas.

10Kasacinio teismo praktika įpareigoja tiksliai ir neabejotinai nustatyti kitokios prievartos faktą kvalifikuojant veiką pagal BK 233 straipsnio 3 dalį. Apeliantė teigia, kad jos emocinė reakcija yra traktuojama kaip kitokios prievartos išraiška. Tačiau jos nuomone vargu ar sužinojęs apie galimą nusikaltimą ir dėl to patyręs ilgalaikį stresą žmogus, nuolat jausdamas netikrumą ir nesibaigiantį emocinį nestabilumą, galėtų su jį psichologiškai sekinančiais žmonėmis varginančia tema kalbėtis ramiai ir dalykiškai. Pateikti į bylą medicininiai dokumentai apie apeliantės sveikatos būklę neįtikino teismo, kad apeliantės veiksmai su nukentėjusiąja tai ne kruopštus, nuoseklus ir apgalvotas poveikio būdas, o psichologinio sutrikimo išdava.

11Aukščiau aprašyti samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad apeliantė nežinodama, kokia buvo objektyvi tiesa K. G. byloje, negalėjo žinoti, kokie parodymai yra melagingi. Ši aplinkybė, apeliantės nuomone, neabejotinai šalina baudžiamąją atsakomybę. Šias išvadas apeliantė sieja su teismų praktika dėl BK 235 straipsnio 1 dalies ir nurodo, kad jei už poveikį traukiamas atsakomybėn asmuo nežino, kokios buvo tikros (objektyvios) faktinės įvykio aplinkybės, o netiesioginiai duomenys jam leidžia susidaryti nuomonę, nesutampančią su kaltinimo funkciją vykdančių pareigūnų nuomone, traukti atsakomybėn už poveikį nėra jokio pagrindo, nes neatsiranda asmens veikoje tiesioginės tyčios.

12Esant prieštaringiems duomenims apie B. K. preiškimo, kuriame nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje K. G. atžvilgiu davė melagingus parodymus, parašymo aplinkybes, apeliantė prašo pripažinti nepagrįstą pirmos instancijos teismo išvadą, jog šį pareiškimą nukentėjusiąją privertė parašyti ji, t.y. I. M..

13Teismo posėdžio metu nuteistoji I. M. ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinė skundą atmesti.

14Apeliacinis skundas atmetamas.

15Apeliantė I. M. skunde nurodo, kad ji nuteista pagal BK 233 straipsnio 3 dalį nepagrįstai, nes jos veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties. Nurodo, kad ji nebūdama nusikaltimo liudytoja, pasirinko tikėti ne savo dukros B. K. parodymais apie jos atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką, o šiuo metu jau nuteistojo K. G. paaiškinimais apie jo nekaltumą. Apeliantės nuomone, tikėjimas arba netikėjimas vienu ar kitu proceso dalyviu negali būti baudžiamas.

16BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją, panaudojant smurtą ar kitokią prievartą.

17Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apeliantę I. M. pagrįstai pripažino kalta pagal BK 233 straipsnio 3 dalį.

18Kaip jau minėta, skunde nuteistoji I. M. teigia, jog ji negali būti baudžiama už tai, kad pasirinko tikėti ne dukra B. K., o sugyventiniu K. G.. Kolegija pritaria apeliantės argumentams dėl jos laisvės reikšti savo įsitikinimus, dėl nekaltumo prezumpcijos K. G. atžvilgiu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstama veika, numatyta BK 233 straipsnyje, dėl kurios padarymo yra nuteista apeliantė, padaroma ne dėl įsitikinimų turėjimo ar informacijos bei nuomonės skleidimo, o už aktyvius veiksmus, siekiant neleistinais būdais paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis duotų melagingus parodymus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį teismo sprendimą. Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos veikla ir iš esmės teismo veikla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015). Pažymėtina ir tai, kad BK 233 straipsnyje aprašyta nusikalstamos veikos dispozicija visų pirma saugo tokią įstatymo vertybę kaip teisingumas, papildomai saugo asmens sveikatą. Pabrėžtina, kad joks asmuo, nepaisant turimų įsitikinimų, nepaisant turimos nuomonės, negali jokiais aktyviais veiksmais, išskyrus tuos, kurie numatyti įstatyme, t.y., reglamentuojami Baudžiamojo proceso kodekse, kištis į ikiteisminį tyrimą, kuriam vadovauja tik prokuroras ir tik jis sprendžia kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus reikalinga atlikti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymas, būtent BK 233 straipsnis draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų ir nukentėjusiajam. Papildomai pažymėtina, kad toks poveikis negalimas ne tik teisme, bet ir atliekant ikiteisminį tyrimą. Apeliantė žinojo apie pradėtą K. G. baudžiamąjį persekiojimą, apie tai nurodo ir savo apeliaciniame skunde, šią aplinkybę patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga, be to, ji žinojo koks yra jos dukros B. K. statusas ikiteisminiame tyrime (nukentėjusioji) bei santykis su įtariamuoju K. G.. Todėl kaip visiškai nepagrįstas, neteisingas ir nelogiškas laikytinas apeliantės teiginys, kad nusikalstamas poveikis galimas tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuomet yra nustatoma ir teismo pripažįstama asmens kaltė. Kolegija pažymi, kad tokiu atveju teisingumas kaip vertybė nebūtų saugoma ir užtikrinama, be to, joks poveikis nukentėjusiajam, kuomet nuosprendis įsiteisėjęs, būtų netikslingas ir neturėtų nei loginės, nei teisiškai reikšmingos prasmės. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, nepaisant įsiteisėjusio nuosprendžio, kuriuo buvo įrodyta K. G. kaltė, vis tiek teigia esanti įsitikinusi jo nekaltumu.

19Apeliantė teigia, kad ji nenaudojo prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu, kad jos veiksmai, tai tik emocinė reakcija dėl ilgalaikio streso, emocinio nestabilumo ir psichologinio sutrikimo. Tačiau teisėjų kolegija nepritaria tokiems apeliantės argumentams. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti priešingas išvadas, kad apeliantės atlikti veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu buvo pakankamai ilgai trunkantys, nuoseklūs ir tikslingi, siekiant, kad nukentėjusioji duotų jos padiktuotus ir K. G. naudingus parodymus. I. M. atliktą psichologinį spaudimą dukros atžvilgiu patvirtina byloje surinkti įrodymai.

20Iš bylos medžiagos matyti, kad po to, kai 2014-11-28 buvo sulaikytas K. G., 2014-12-02 nukentėjusioji B. K. davė parodymus teisme, nurodydama, kad K. G. ją seksualiai prievartavo. Tą pačią dieną apklausta I. M. teigė, kad netiki savo dukra (t. 1, b.l. 33). Esant tokioms aplinkybėms, 2014-12-12 I. M. nustatytas bendravimo apribojimas su dukra dėl įtarimo galint daryti poveikį dukrai, ją psichologiškai gniuždyti netikint jos parodymų teisingumu (t. 2, b. l. 156). Nežiūrint į tai, viso ikiteisminio tyrimo metu K. G. byloje I. M., manipuliuodama dukros poreikiu išlaikyti tamprius santykius su mama, darė jai psichologinį – emocinį poveikį atsisakyti savo parodymų. Ši aplinkybė nustatyta ne tik nukentėjusiosios nuosekliais ir nesikeičiančiais parodymais, bet ir ją globojusių asmenų, su kuriais mergaitė buvo atvira, parodymais bei asmeniniais pastebėjimais. Byloje apklausta liudytoja Socialinių paslaugų centro Vaikų grupinio gyvenimo vadovė I. T. patvirtino, kad 2015-02-12 paleidžiant B. K. iš Vilniaus psichiatrijos ligoninės, atvykusi I. M. elgėsi su dukra šaltai, be to, grįžtant į namus pasakė, kad jos kartu gyventi nebegalės. Vėliau pasikeitė mobilaus ryšio telefono numerį ir pareiškė, kad nebenorinti bendrauti su dukra. Dėl visų šių I. M. veiksmų B. K. buvo taikyta intensyvi psichologinė pagalba (t. 2, b.l. 3). Šiuos duomenis taip pat patvirtina 2015-02-25 atvejo analizė, atlikta dėl motinos ir dukros įtempto bendravimo, ko pasėkoje nepilnametė B. K. žalojasi (turi suicidinių minčių). Analizės metu I. M. nurodė, kad negyvens su dukra, nes pavargo nuo jos ir nuo jos elgesio (t. 2, b.l. 168). Panevėžio socialinių paslaugų centro Vaikų grupinio gyvenimo namų socialinė darbuotoja I. F. ikiteisminio tyrimo metu smulkiai papasakojo B. K. nuotaikų kaitą bendraujant su tėvais. Nurodė, kad bendravimas su tėčiu mergaitę veikdavo teigiamai, tačiau pabendravus jai su mama, B. K. tapdavo pikta, uždara, neprognozuojama, kartais žalodavo save. Yra ne kartą tekę kviesti greitąją medicinos pagalbą. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad mama ir sesuo dažniausia ieškodavo ryšių su B. K. prieš kokią nors apklausą ar teismo posėdį (2 t., b.l. 49-51). Nukentėjusiosios tėvas G. K. 2015-08-17 davė parodymus, kad dukra B. K., gyvenanti pas jo seserį, yra rodžiusi kaip mama I. M. bandė su ja susisiekti per Feisbook, tačiau mergaitė užblokavo mamą, kad negalėtų susisiekti. Teigė, kad dukra norėtų bendrauti su mama, bet bijo jos spaudimo dėl parodymų davimo. Iš dukters ir dukterėčios žino, kad I. M. skambina, prašo, kad pasigailėtų patėvio. Skambina ir mamos draugė Daiva, prašydama pasigailėti. Kartais mama grasina. B. yra sakiusi, kad mama žadėjo „prisiteisti ją ir uždaryti į psichiatrinę“. Po tokių skambučių B. pablogėja sveikata, jai kyla suicidinės mintys, žaloja save (1 t., b.l. 195 – 199). Panevėžio socialinių paslaugų centro psichologė A. K. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad mergaitė išgyvena ambivalentiškus (dvilypius, turinčius prieštaringų elementų) jausmus – jaučia didelę kaltę, blaškosi vidiniuose išgyvenimuose. B. reikia mamos, jos meilės (2 t., b.l.53-54). Naudodamasi dukros pažeidžiamumu, nuteistoji įvairiais įmanomai būdais stengėsi ją paveikti, kad duotų K. G. naudingus parodymus. Byloje nustatyta, kad I. M. privertė B. K. parašyti pareiškimą, kuriame ji nurodė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje K. G. atžvilgiu davė melagingus parodymus. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nuteistoji nesutinka, tačiau ši aplinkybė byloje neginčijamai įrodyta vienas kitą papildančiais objektyviais įrodymais. 2015-05-26 nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos protokole užfiksuoti nukentėjusiosios parodymai apie jos vadinamų raštelių, kuriais neigė ankstesnius savo parodymus dėl patėvio jos atžvilgiu atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, parašymo bei įteikimo motinai aplinkybes. Kaip priežastį apkaltinti patėvį B. K. teismui nurodė pavydą ir dėmesio stoką. Tačiau liudytoja I. T., 2015-05-26 lydėjusi B. K. į šią apklausą, parodė, kad po apklausos B. labai verkė. Į klausimą kodėl verkia, mergaitė prisipažino, kad viską melavo ir, jei nebūtų buvę mamos, būtų sakiusi tiesą. Mamą matė prieš teismą ant laiptų (2 t., b.l. 90-10). Liudytoja apklausta nukentėjusiosios pusseserė V. S., kurios namuose tuo metu laikinai gyveno nukentėjusioji, teismui papasakojo, kad B. K. apie mamą atsiliepia blogai, sako, kad jos mama nemyli, nes kalbina visą laiką ją meluoti, keisti parodymus, kad būtų geriau K.. V. S. taip pat papasakojo apie B. K. ir jos mamos susitikimą prekybos centre „Maxima“ po 2015-05-26 vykusios apklausos teisme. B., pamačiusi mamą, pradėjo verkti. Priėjusi mama ramino ją ir guodė. Nugirdo, kaip I. M. B.sakė, kad nori pasiimti pas save, o prieš atsisveikinant, pasakė: „Daryk taip kaip tarėmės“. Po susitikimo B. verkė, jai kilo isterija, nes mama jos nemyli, o tik manipuliuoja, norėdama padėti K.. Tą dieną teko B. nuvesti į ligoninės priėmimo skyrių, kur suleido jai vaistus. Po kurio laiko B. jai davė paskaityti dienoraštį, kuriame buvo aprašyti dienos įvykiai. Dienoraštyje buvo parašyta, kad mama vėl liepė jai meluoti teisme neva ji išsigalvojo, kad patėvis prie jos lytiškai priekabiavo. G. S. iš B. pasakojimų taip pat buvo žinoma apie motinos įtakoje ligoninėje rašytus laiškus teisėsaugos institucijoms apie neva išgalvotus kaltinimus K. G. atžvilgiu. Dienoraščio kopijos pridėtos byloje (2 t., 44 – 47). Motinos darytą įtaką B. K. atžvilgiu iš nukentėjusiosios pasakojimų girdėjo ir teismo posėdžio metu patvirtino ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė G. Ž. bei „Lietuvos caritas“ socialinė darbuotoja Ž. L.. Sekančios apklausos, atliktos 2015-09-17, metu nukentėjusioji prisipažino, kad tame laiške yra melas, jį rašė pagal į Šiaulių ligoninę atvažiavusios aplankyti mamos prašymą. Parašiusi laišką, telefonu jį perskaitė mamai, o vėliau perdavė į ligoninę atėjusiam jos draugui su ramentais, kuris turėjo laišką perduoti mamai (1 t., b.l. 171 – 173). Nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir I. T., kuri vyko į Šiaulius pasiimti B. K. iš ligoninės. Ligoninėje ji kalbėjo su mergaitę gydžiusia gydytoja S. G., kuri nurodė, kad pas B. K. gydymo laikotarpiu nuo 2015-04-28 du kartus lankėsi mama I. M.. Taip pat gydytoja nurodė, kad pas B. buvo atėjęs stambaus sudėjimo vyras su ramentais. J. B. padavė kažkokį laišką (2 t., b.l. 2-8). „Lietuvos caritas“ darbuotoja Ž. L., su kuria tampriai bendravo B. K., 2015-05-25 apklausos metu papasakojo apie jos ir B. pokalbį. B. jai papasakojo apie ligoninėje du jos rašytus laiškus: vieną teisėjai, o kitą tyrėjai. Teisėjai rašė, kad nori dalyvauti teisme, o tyrėjai rašė, kad įvykius su patėviu išsigalvojo. Paklausus, kodėl parašė šiuos laiškus, mergaitė pasakė, kad pagailo mamos, kuri paprašė parašyti šiuos laiškus (2 t., b.l. 20-22). Taigi byloje yra pakankamai objektyvių ir patikimų duomenų apie I. M. darytą dukrai psichologinį – emocinį poveikį parašyti raštą nurodant, kad K. G. atžvilgiu sakė netiesą.

21Kaip matyti, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad I. M., pasirinkdama savo sugyventinio K. G. gynybinę poziciją, darė dukrai psichologinį – emocinį poveikį, įvairiais įmanomais būdais - atstumdama ją, atsisakydama bendrauti su ja, kaltindama melavimu, atvirai išsakydama savo nepasitenkinimą, o vėliau vėl ieškodama su ja ryšių, o taip pat versdama parašyti melagingo turinio laiškus dėl K. G. nekaltumo teisėsaugos institucijoms. Dėl tokio motinos elgesio mergaitė patirdavo stresą, jai kildavo suicidinės nuotaikos, kurioms pašalinti reikėdavo psichologo ar net medikų pagalbos. Nesant abejonių dėl I. M. nukentėjusiajai daryto poveikio naudojant prievartą, jos veiksmai pagal BK 233 straipsnio 3 dalį kvalifikuoti teisingai. Todėl tenkinti apeliacinio skundo prašymą panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-05-26 apkaltinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

23atmesti nuteistosios I. M. apeliacinį skundą.

Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. I. M. nuteista už tai, kad turėdama tikslą padėti savo sugyventiniui K. G.... 6. Apeliantė I. M. prašo ją išteisinti, nes ji nepadarė veikos, turinčios BK... 7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo... 8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis taip pat numato žmogaus... 9. Apeliantė taip pat analizuoja BK 1702 straipsnio sudėtį, nurodo, kad šiuo... 10. Kasacinio teismo praktika įpareigoja tiksliai ir neabejotinai nustatyti... 11. Aukščiau aprašyti samprotavimai leidžia daryti išvadą, kad apeliantė... 12. Esant prieštaringiems duomenims apie B. K. preiškimo, kuriame nurodoma, kad... 13. Teismo posėdžio metu nuteistoji I. M. ir jos gynėja prašė apeliacinį... 14. Apeliacinis skundas atmetamas.... 15. Apeliantė I. M. skunde nurodo, kad ji nuteista pagal BK 233 straipsnio 3 dalį... 16. BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris bet kokiu būdu... 17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus... 18. Kaip jau minėta, skunde nuteistoji I. M. teigia, jog ji negali būti... 19. Apeliantė teigia, kad ji nenaudojo prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu,... 20. Iš bylos medžiagos matyti, kad po to, kai 2014-11-28 buvo sulaikytas K. G.,... 21. Kaip matyti, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad I. M.,... 22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 23. atmesti nuteistosios I. M. apeliacinį skundą....