Byla eA-3010-662/2017
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. (G. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. spalio 31 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (15/6-12)-00558 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto ( - ) G. K., panaikinimo“, įpareigojant atsakovą išnagrinėti pareiškėjos bylą iš naujo ir priimti naują sprendimą.

6Pareiškėjos nuomone, atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos valstybe, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, neproporcingai suvaržantį jos teises. Pareiškėja 1986–1992 m. mokėsi Panevėžio 3 vidurinėje mokykloje (dabar – „Vilties“ progimnazija), nuo 2014 m. lapkričio 24 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą ( - ). 2015 m. vasario 10 d. – 2016 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja dirbo pagal verslo liudijimus, teikdama paslaugas kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikloje, 2016 m. liepos 19 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Tete-a-tete“ dėl administratoriaus pareigų. Pareiškėja sudarė pensijų kaupimo sutartį su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Aviva“. Taigi, pareiškėją su Lietuva siejo glaudus ekonominis ryšys, nes būtent čia pareiškėja ilgą laiką gyveno, sėkmingai dirbo tiek savarankiškai, tiek pagal darbo sutartį. Be to, pareiškėja 2015 m. išlaikė valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą, o tai įrodė jos integraciją Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 7 d. – 2016 m. rugsėjo 26 d. teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje, t. y. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), kuris turėjo galioti iki 2017 m. lapkričio 26 d. Per šį laiką susiformavo pareiškėjos socialinė aplinka (ryšiai), t. y. Lietuvoje buvo jos draugai ir pažįstami, o ( - ) pareiškėja jokių ryšių neturėjo. Grįžimas į ( - ) pareiškėjai reikštų bedarbystę ir (galbūt) apgyvendinimą pabėgėlių stovykloje. Tai pažeistų ir pareiškėjos teisėtus lūkesčius, nes valstybė, suteikusi pareiškėjai paramą integracijai į lietuvių visuomenę, drauge išreiškė ilgalaikės perspektyvos požiūrį į jos gyvenimą Lietuvoje, jos tapimą visuomenės nare. Pareiškėja taip pat pabrėžė, kad, prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui.

7Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

8Atsakovas paaiškino, kad Departamento 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (15/6-8) 12PR-94 pagrindu pareiškėjai 2015 m. sausio 8 d. buvo išduotas Leidimas, galiojęs iki 2015 m. lapkričio 7 d. Departamentas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (15/6-12) 21PR-6 panaikino pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą, šį sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad dėl 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dar nebuvo priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 2015 m. lapkričio 26 d. nusprendė pakeisti pareiškėjos Leidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. galutine ir neskundžiama nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Remdamasis tuo ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius skundžiamu 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, o savo skundą grindė iš esmės subjektyviomis aplinkybėmis, nesusijusiomis nei su turėto Leidimo pakeitimo, nei su jo panaikinimo pagrindais.

9Atsakovas teigė, jog pareiškėjos skunde nurodyti socialiniai ir ekonominiai ryšiai savaime nesudarė pagrindo gauti Leidimą. Įstatymo 50 straipsnyje neįtvirtintos jokios išimtys, pagal kurias, panaikinus užsieniečiui suteiktą papildomą apsaugą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas papildomos apsaugos suteikimo pagrindu, neturėtų būti panaikintas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos vertinti pareiškėjos socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą, nes pareiškėja nebeatitiko Leidimo išdavimo pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad Departamentas skundžiamu sprendimu nenusprendė pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindai nustatyti Įstatymo 126 straipsnyje, taigi, tuo atveju, jeigu pareiškėja atitiks bent vieną iš šiame straipsnyje nustatytų išsiuntimo pagrindų, jos teisinės padėties klausimas bus sprendžiamas vadovaujantis Įstatymu, atsižvelgiant į faktinę situaciją. Kitaip tariant, aplinkybės, kad ateityje pareiškėjos atžvilgiu galbūt bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo, nesudarė pagrindo skundžiamą sprendimą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog vidinis persikėlimas jai būtų neproporcinga našta, nesudarė pagrindo skundžiamą Departamento sprendimą laikyti nepagrįstu.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos G. K. skundą atmetė.

12Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvoje, kol pasibaigs kariniai veiksmai ( - ). Departamentas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. (15/6-8) 12PR-94 pareiškėjai suteikė papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes, remiantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, grįžus į kilmės valstybę galėjo grėsti pavojus jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuris kilo karinio konflikto metu arba kuris sudarė sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, ir pareiškėja negalėjo pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, tačiau pabėgėlio statusas pareiškėjai nebuvo suteiktas. Šiuo sprendimu pareiškėjai taip pat išduotas Leidimas, turėjęs galioti iki 2015 m. lapkričio 7 d. Pareiškėja 2015 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti Leidimą, kadangi Lietuvos Respublikoje jai suteikta laikinoji apsauga.

13Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, vadovaudamasis, be kita ko, Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2015 m. lapkričio 5 d. išvadoje Nr. (15/6-12) 14PR-6RN pasiūlė panaikinti pareiškėjai papildomą apsaugą. Išvadoje nurodyta:

141. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjai suteikta papildoma apsauga gali būti panaikinta pagal Įstatymo 92 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pareiškėja 2015 m. spalio 1 d. gautame paaiškinime nurodė negalinti grįžti į ( - ), nes ( - ) sritis, kurioje ji gyveno, vis dar apibūdinama kaip karinių konfliktų erdvė, o persikėlimas šalies viduje nebuvo efektyvus, nes trūko gyvenamųjų patalpų, nesuteikiama medicininė pagalba, viduje persikėlusiems asmenims neužtikrinamos orios gyvenimo sąlygos. ( - ) teikiama pagalba viduje persikėlusiems asmenims buvo deklaratyvi.

152. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. parengė pažymą Nr. UKR15/6-3-24 apie padėtį ( - ), kurioje pateikta vizito į ( - ) metu surinkta informacija. Tarptautinės migracijos organizacijos, Raudonojo Kryžiaus, nevyriausybinės organizacijos „( - )“ atstovų nuomone, minimalūs, baziniai viduje persikėlusių asmenų poreikiai ( - ) buvo patenkinami, kartu apėmus valstybės ir paramos organizacijų teikiamą paramą. Pagrindine paramos, kuri apėmė labai platų spektrą žmonių, teikėja išliko valstybė, o labdaros organizacijos taikė tam tikrus atrankos kriterijus paramos gavėjams. Kartu pripažinta, jog šie žmonės neretai susidūrė su socialine diskriminacija ieškodami darbo, būsto, tačiau šios kliūtys nebuvo pagrindas teigti, kad viduje persikėlę asmenys negalėjo pasinaudoti savo teisę į išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir darbą. Tarptautinės migracijos organizacijos, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro, „Right to protection“ atstovų nuomone, prie itin pažeidžiamų žmonių priskirtini žmonės su negalia, vyresnio amžiaus žmonės, sergantieji sunkiomis lėtinėmis ligomis, asmenys, kuriems reikalingas chirurginis gydymas, netradicinės seksualinės orientacijos asmenys, religinių mažumų tikintieji (pvz.,, protestantai), šeimos su mažais vaikais.

163. Atsižvelgiant į naujai surinktą informaciją apie padėtį ( - ) bei į tai, kad pareiškėja buvo jauna, darbingo amžiaus, profesinį išsilavinimą turinti pilnateisė ( - ) pilietė, kuriai garantuojama teisė į socialines garantijas ir medicininę pagalbą, manytina, jog ji kitoje ( - ) vietovėje, kur nevyko ginkluotas konfliktas, galėjo pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėjai suteikta papildoma apsauga turėtų būti panaikina, nes neliko aplinkybių, dėl kurių ši apsauga jai buvo suteikta.

17Atsakovas, remdamasis, be kita ko, šia Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus išvada, 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu panaikino papildomą apsaugą pareiškėjai. Atsakovas 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu nusprendė pakeisti pareiškėjai suteiktą Leidimą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4821-171/2016 pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

18Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius skundžiamu 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. (15/6-12)-00558 nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą, galiojusį iki 2017 m. lapkričio 26 d., ir, įsigaliojus šiam sprendimui, persiųsti jį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui spręsti pareiškėjos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą. Pareiškėja su šiuo sprendimu, jį išvertus į rusų kalbą, supažindinta pasirašytinai 2016 m. spalio 17 d.

19Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja dirbo pagal verslo liudijimą 2015 m. vasario mėn. – 2016 m. rugpjūčio mėn. (teiktos paslaugos: kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veikla), 2015 m. išlaikė valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą pagal antrosios kategorijos (B1, „Slenkstis“) reikalavimus, 2016 m. liepos 19 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Tete-a-tete“ kazino, pagal kurią buvo įdarbinta administratore.

20Teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, padarė išvadą, kad jis priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 punkto, kuriame nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui panaikinamas, kai panaikinama užsieniečiui suteikta papildoma arba laikinoji apsauga, bei įsiteisėjusių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-4821-171/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016 pagrindu. Kitaip tariant, skundžiamas sprendimas panaikintas todėl, kad nebeliko aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (išnyko papildomos apsaugos suteikimo pagrindai). Vadinasi, skundžiamame sprendime pagrįstai nevertinti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai nebuvo priežasties panaikinti skundžiamą Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos bylą iš naujo ir priimti naują sprendimą.

21Teismas pareiškėjai taip pat paaiškino, kad ji turėjo teisę prašyti išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu atitiko Įstatyme nustatytas sąlygas (Įstatymo 40 str. 1 d).

22III.

23Pareiškėja G. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jos skundą.

24Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais. Pareiškėja papildomai nurodo, kad, panaikinus Leidimą, ji neteks teisės dirbti Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teiginiai, kad pareiškėja turi teisę gauti leidimą gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje kitais Įstatyme numatytais pagrindais, šiuo metu yra neįgyvendinami, nes pareiškėja įgytų teisę tęsti darbą toje pačioje darbovietėje tik nuo 2017 m. liepos 20 d., t. y. kai įgis vienerių metų darbo stažą (Leidimų dirbti užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133, 18.4 p.). Pareiškėja pakartotinai pabrėžia, jog leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimas neturėtų būti nagrinėjamas atskirai nuo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, kadangi, nusprendus nepratęsti šio leidimo, asmuo netenka teisės gyventi Lietuvoje ir yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 125 str. 2 d.), o, per nustatytą laiką šio įpareigojimo neįvykdžius, iš Lietuvos Respublikos yra išsiunčiamas (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjos nuomone, dėl šių priežasčių, prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę.

25Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

26Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kurioms esant leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galėjų būti nepanaikintas net ir nustačius šio leidimo panaikinimo pagrindą. Akivaizdu, kad, panaikinus pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, ji neteko visų išimtinių teisių, kurias ši apsauga suteikė, tarp jų ir turėti Leidimą. Tačiau pastebėtina, kad skundžiamu sprendimu nebuvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 128 straipsnio nuostatos taikytinos tik priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, o ne priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, todėl Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo atsižvelgti į pareiškėjos ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos valstybe. Atsakovas pažymi, kad skunde nurodyti pareiškėjos socialiniai ir ekonominiai ryšiai savaime nesudaro pagrindo gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo, pageidaujantis gauti tokį leidimą, turi atitikti bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintų šio leidimo išdavimo pagrindų ir teisės aktų nustatyta tvarka pateikti prašymą dėl šio leidimo išdavimo konkrečiu pagrindu.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV.

29Nagrinėjamu atveju pareiškėja G. K. nesutiko su atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 10-11).

30Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas Leidimą panaikino pagrįstai.

31Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad skundžiamas sprendimas priimtas neatsižvelgus į jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva.

32Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu šio įstatymo nustatyta tvarka panaikinama užsieniečiui suteikta papildoma apsauga. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad papildomos apsaugos užsieniečiui panaikinimas yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrindu (Įstatymo 50 str. 1 d. 12 p.).

33Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis: 1) gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga; 2) papildomą apsaugą gavo apgaulės būdu, išskyrus atvejus, kai jo pateikta informacija apie save neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą suteikti jam tokią apsaugą; 3) gavo papildomą apsaugą, nors ji jam neturėjo būti suteikta dėl šio Įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje numatytų aplinkybių.

34Nagrinėjamu atveju Departamentas pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą panaikino 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu Nr. (15/6-12)21PR-6, nustatęs, kad egzistavo Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos aplinkybės. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4821-171/2016 pareiškėjos skundą atmetus, šį teismo sprendimą apeliacine tvarka apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4346-624/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, kad papildoma apsauga pareiškėjai panaikinta pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad dėl Departamento 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo panaikinti pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą buvo priimta galutinė ir neskundžiama teismo nutartis, šio sprendimo pagrįstumas šioje byloje nėra vertinamas.

35Pareiškėja nesutiko su ginčijamu Departamento sprendimu panaikinti Leidimą iš esmės dėl to, kad Departamentas šį sprendimą priėmė neatsižvelgęs į individualias jos aplinkybes.

36Teisėjų kolegija akcentuoja, jog užsieniečio socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika yra aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą užsienietį grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas (Įstatymo 128 str. 1 d. 3 p.). Šiuo atveju ginčijamu sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą, galiojusį iki 2017 m. lapkričio 26 d., ir, įsigaliojus šiam sprendimui, persiųsti jį Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti pareiškėjos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą. Taigi, nei įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos, nei sprendimas grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos pareiškėjos atžvilgiu nebuvo priimtas. Pareiškėjos įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas dar net nebuvo svarstytas, kadangi pareiškėja ginčijamą Departamento sprendimą apskundė teismui, taip sustabdydama jo įsigaliojimą. Iš to darytina išvada, kad Departamentas, spręsdamas dėl Leidimo panaikinimo ir nustatęs Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 punkte įtvirtintą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neturėjo vertinti kitų (papildomų) aplinkybių, inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) užsieniečio, kurio leidimą laikinai gyventi svarstoma panaikinti, socialinius ir / ar ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika.

37Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjos teiginį, jog leidimo laikinai gyventi panaikinimas neturėtų būti nagrinėjamas atskirai nuo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pastebėtina, kad šis teiginys grindžiamas argumentais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusiais su pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas aplinkybes ne tik priimant sprendimą užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, bet ir įpareigojant išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šie skundo ir apeliacinio skundo argumentai nelaikytini reikšmingais, kadangi nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra sprendžiama. Pareiškėja turi teisę pateikti prašymą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, taip pat siekti likti Lietuvoje kitais teisėtais būdais, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas savaime nereiškia, kad pareiškėja bus įpareigota išvykti arba išsiųsta iš Lietuvos Respublikos. Remiantis tuo, darytina išvada, jog pareiškėjos teiginiai apie poreikį klausimus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ir įpareigojimo išvykti ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nagrinėti kartu yra atmestini.

38Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad Leidimo panaikinimas ginčijamu sprendimu savaime reiškia, jog pareiškėja turės grįžti į ( - ), kur jai grėstų bedarbystė ir (galbūt) apgyvendinimas pabėgėlių stovykloje. Kaip minėta, klausimą dėl pareiškėjos teisinio statuso, inter alia galimybės likti Lietuvos Respublikoje, spręs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba, įsigaliojus ginčijamam Departamento sprendimui. Be to, pareiškėjos teiginių dėl jos galimos ekonominės ir socialinės padėties grįžus į ( - ) kontekste pastebėtina, kad ginčo dėl to, jog padėtis rytiniuose ir pietiniuose ( - ) rajonuose yra itin nestabili bei greitai kintanti ir ši teritorija dėl joje vykstančių karinių veiksmų itin pavojinga civiliams gyventojams, nėra. Tačiau pabrėžtina, kad ( - ) Prezidentas 2014 m. lapkričio 19 d. pasirašė įstatymą Nr. 4490-1 „Dėl viduje persikėlusiųjų asmenų teisių ir laisvių užtikrinimo“. Šiame įstatyme nustatyta, jog ( - ) pilietis turi teisę į apsaugą nuo priverstinio vidinio persikėlimo arba priverstinio grįžimo į paliktą gyvenamąją vietą. Vidinio persikėlimo faktą patvirtina pažymėjimas apie tai, kad asmuo įtrauktas į viduje persikėlusių asmenų registrą. Pagal anksčiau minėto įstatymo nuostatas, asmuo be kitų teisių turi teisę į saugias gyvenimo ir sveikatos sąlygas, į valstybės, savivaldybės ar privačių asmenų suteiktą gyvenamąjį plotą 6 mėnesių laikotarpiui (su sąlyga, kad asmuo mokės komunalines išlaidas), į pagalbą pergabenant jo kilnojamąjį turtą, pagalbą grįžti į paliktą gyvenamąją vietą, į aprūpinimą vaistais įstatymų numatyta tvarka, į nemokamą naudojimąsi visomis viešojo transporto priemonėmis, jei, išnykus aplinkybėms, dėl kurių jis buvo priverstas persikelti, jis grįžtų į paliktą gyvenamąją vietą. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad vietos valdžios institucijos privalo pasirūpinti nemokamu viduje persikėlusių asmenų maitinimu iki jie bus pripažinti bedarbiais arba gaus darbą, bet ne ilgiau nei 1 mėnesį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015). Taigi, iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog pareiškėjos prielaidos dėl gyvenimo sąlygų ( - ) pasinaudojus vidinio persikėlimo alternatyva yra nepagrįstos.

39Teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas, nustatęs, jog pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjai buvo išduotas Leidimas, išnyko, t. y. buvo panaikinta jai suteikta papildoma apsauga, pagrįstai ir teisėtai nusprendė panaikinti Leidimą, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamą Departamento sprendimą yra atmestinas.

40Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

41Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Pareiškėjos G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

43Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m.... 6. Pareiškėjos nuomone, atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjos socialinius ir... 7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 8. Atsakovas paaiškino, kad Departamento 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr.... 9. Atsakovas teigė, jog pareiškėjos skunde nurodyti socialiniai ir ekonominiai... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu... 12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą... 13. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius, vadovaudamasis, be kita ko,... 14. 1. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjai suteikta papildoma apsauga gali... 15. 2. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2015 m. liepos 15 d. parengė... 16. 3. Atsižvelgiant į naujai surinktą informaciją apie padėtį ( - ) bei į... 17. Atsakovas, remdamasis, be kita ko, šia Departamento Prieglobsčio reikalų... 18. Departamento Prieglobsčio reikalų skyrius skundžiamu 2016 m. rugsėjo 26 d.... 19. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja dirbo pagal verslo liudijimą 2015... 20. Teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, padarė išvadą, kad jis... 21. Teismas pareiškėjai taip pat paaiškino, kad ji turėjo teisę prašyti... 22. III.... 23. Pareiškėja G. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus... 24. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skundo argumentais. Pareiškėja... 25. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų... 26. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių, kurioms esant... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV.... 29. Nagrinėjamu atveju pareiškėja G. K. nesutiko su atsakovo... 30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad... 31. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir... 32. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1... 33. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečiui suteikta... 34. Nagrinėjamu atveju Departamentas pareiškėjai suteiktą papildomą apsaugą... 35. Pareiškėja nesutiko su ginčijamu Departamento sprendimu panaikinti Leidimą... 36. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog užsieniečio socialiniai, ekonominiai ir... 37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pareiškėjos teiginį, jog leidimo... 38. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad Leidimo... 39. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas, nustatęs, jog pagrindas,... 40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 41. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 42. Pareiškėjos G. K. (G. K.)... 43. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą... 44. Nutartis neskundžiama....