Byla e3K-3-295-686/2017
Dėl servituto nustatymo; trečiasis asmuo – T. J. D

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gobis keramika“ dėl statinių ir želdinių iškėlimo iš žemės sklypo ir atsakovės priešieškinį dėl servituto nustatymo; trečiasis asmuo – T. J. D.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą žemės sklype, kuriame yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantys statiniai, pastatyti iki nuosavybės teisių į šį žemės sklypą atkūrimo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė I. A. N. prašė: įpareigoti atsakovę UAB „Gobis keramika“ per vieną mėnesį savo sąskaita išsikelti ar nugriauti ieškovei priklausančiame žemės sklype esančius atsakovės kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, sutvarkyti sklypo teritoriją bei nustatyti, kad, neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę atlikti nurodytus veiksmus atsakovės sąskaita, o tuo atveju, jei nurodytas reikalavimas nebūtų tenkinamas, pagal byloje esantį planą nustatyti 8,6 aro žemės sklypo teritorijos servitutą atsakovei priklausantiems statiniams eksploatuoti, nustatant periodinį servituto atlyginimą po 7,17 Eur per mėnesį.
  3. Ieškovė nurodė, kad prieš atkuriant nuosavybės teises į ginčo sklypą, esantį Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), šis ginčo sklypas 2004 m. birželio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi buvo išnuomotas sklype esančių pastatų savininkui T. J. D., o jis vėliau pastatus perleido atsakovei – savo vadovaujamai UAB „Gobis keramika“. 2014 m. birželio 17 d. pasibaigus ginčo žemės sklypo nuomos sutarčiai, atsakovė ginčo žemės sklypu naudojasi neteisėtai.
  4. Atsakovė UAB „Gobis keramika“ priešieškiniu prašė nustatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype neterminuotą žemės servitutą jos pastatui – veršidei eksploatuoti, remontuoti, rekonstruoti, perstatyti, atstatyti pastatą, prie jo prieiti ir privažiuoti, keisti jo paskirtį, tiesti komunikacijas, atlikti kitus veiksmus, susijusius su pastato savininko teisėmis jį naudoti, priteisti ieškovei kompensaciją už naudojimąsi servitutu, mokant periodinę metinę 50 Eur kompensaciją.
  5. Atsakovė nurodė, kad žemės nuomos sutartyje buvo nustatyta, jog, pasibaigus žemės nuomos terminui, pastatai ir įrenginiai lieka jų savininkams, kurie turės teisę į nuomotojo nustatyto dydžio žemės servitutą. Servitutas reikalingas pastatams pagal jų paskirtį eksploatuoti.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Molėtų rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nustatė T. J. D. 0,45 ha žemės sklype, esančiame Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame ieškovei I. A. N., neterminuotą 8,6 aro teritorijos servitutą, UAB „Via Forma“ parengtame plane pažymėtame indeksu „A“ ir taškais „5-6-7-15-5“, nustatė už jį 7,17 Eur dydžio periodinį servituto atlyginimą per mėnesį (86 Eur per metus), mokėtiną ieškovei; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – kitos paskirties žemė, komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektų teritorijos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti, o atsakovė ketina plėtoti būtent su keramika susijusį smulkųjį verslą, todėl netenkino ieškovės reikalavimo išsikelti ar nugriauti priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus savo sąskaita. Ieškovei nesutinkant su servituto nustatymu visam sklypo plotui, teismas pažymėjo, kad, nustatant servitutą, būtina laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo, minimalaus žemės savininko teisių ribojimo principo. Ginčo sklypas nėra visiškai užstatytas – pagal aiškinamąjį raštą užstatymo plotas tėra 726 kv. m, arba 16 proc. sklypo ploto, be to, yra pagrindas manyti, kad T. J. D. siekia buvusios veršidės pastatą naudoti ne su keramika susijusiam verslui, bet kaip gyvenamąjį namą, jį pritaikydamas kaimo turizmui. Dėl to, nesant objektyvaus būtinumo, prašomo nustatyti servituto apimtis siaurintina ir jis nustatytinas ne visam sklypui, bet tik 8,6 aro plotui, kuris suteiks atsakovei tik teisę prieiti, privažiuoti prie rekonstruojamo pastato ir minimaliai naudotis tarnaujančiojo žemės sklypo dalimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.112 straipsnis). Kartu teismas pripažino, kad toks servitutas galbūt nebus pakankamas visapusiškam pastato eksploatavimui užtikrinti bei ateityje ketinamai jo paskirčiai pritaikyti ar keisti, todėl ateityje šalys turės dėl to arba geranoriškai susitarti, arba papildomą servitutą nustatyti teismine tvarka.
  3. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies; ieškinį dėl įpareigojimo atsakovę savo sąskaita išsikelti ar nugriauti ieškovei A. N. priklausančiame žemės sklype atsakovei UAB „Gobis keramika“ priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus ir sutvarkyti žemės sklypo teritoriją bei nustatyti, kad, neįvykdžius šio įpareigojimo, ieškovė turi teisę atlikti nurodytus veiksmus atsakovės sąskaita, atmesti; nustatyti atsakovei UAB „Gobis keramika“ 0,45 ha žemės sklypui, esančiame Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam I. A. N., neterminuotą žemės servitutą pastatui – veršidei eksploatuoti, remontuoti, rekonstruoti, perstatyti, atstatyti pastatą, prie jo prieiti ir privažiuoti, atlikti kitus veiksmus, susijusius su pastato savininko teisėmis naudotis pastatu, nustatyti už jį 450 Eur dydžio mokestį kasmet nuo servituto nustatymo dienos.
  4. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – kitos paskirties žemė, komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektų teritorijos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti, o trečiasis asmuo ketina plėtoti būtent su keramika susijusį smulkųjį verslą, galbūt ten apsigyventi.
  5. Ieškovė ginčo žemės sklypą paveldėjo po motinos mirties 2008 m. kovo 2 d. Atkuriant nuosavybės teises į šį sklypą Utenos apskrities viršininko 2006 m. liepos 5 d. sprendimu, buvo žinoma, kad yra sudaryta nurodyto žemės sklypo nuomos sutartis su T. J. D. ir sklype yra jam priklausantys pastatai. Registrų centro duomenimis, ginčo sklypas buvo suformuotas 2004 m. balandžio 6 d., o valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta 2004 m. birželio 17 d. Teismas pagal duomenis apie žemės sklypo suteikimą bei nuomą sprendė, kad ginčo žemės sklypas suformuotas jame esantiems pastatams eksploatuoti, nes jis tokio dydžio suformuotas ne jo grąžinimo, bet pastatų eksploatavimo tikslu.
  6. Teismas sprendė, kad servituto nustatymo visam 0,45 ha ploto žemės sklypui reikalingumą patvirtina 2004 m. birželio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutartis, kurios 3 punkte įrašyta, jog pagrindinė išnuomojamo žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas – kitos paskirties žemės, komercinės paskirties ir smulkiojo verslo objektų teritorijos, teritorijos prekybos, smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti, 2008 m. rugsėjo 19 d. išduotas statybas leidžiantis dokumentas, kuriame įvardytas statybų darbų tikslas bei objektas – veršidžių rekonstrukcija, pritaikant dailiosios keramikos dirbtuvių smulkiajam verslui, paskirtis – negyvenamoji, gamybos ir pramonės paskirties pastatas. Šiems pastatams eksploatuoti buvo išnuomotas visas žemės sklypas.
  7. Ieškovės pateiktoje ginčo sklypo vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad ginčo žemės sklypas yra praradęs savo vientisumą ir yra tapęs neatsiejama viso turtinio komplekso – pastato su žemės sklypu – dalimi; atsakovui priklausantis pastatas dėl savo išdėstymo žemės sklypo centre apriboja sklypo atidalijimo ir alternatyvaus panaudojimo galimybes; žemės sklypai, užstatyti pastatais, rinkoje nėra paklausūs; labiausiai tikėtinas sklypo pirkėjas yra pastato savininkas.
  8. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs servitutą 8,6 aro plotui, neišsprendė šalių ginčo, pripažindamas, kad toks servituto nustatymas galbūt bus nepakankamas pastatui visapusiškai eksploatuoti. Teismo nustatytas servitutas leidžia atsakovui prieiti tik prie vieno jam priklausančio pastato. T. J. D. turi išduotą statybų leidimą iki 2018 m. rugsėjo 19 d. ir todėl bus reikalingas priėjimas prie visų, nors šiuo metu ir nenaudojamų, pastatų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendimu servitutas turi būti nustatomas tokio dydžio, kuris užtikrintų realią galimybę atsakovui naudotis jame esančiais daiktais pagal paskirtį bei išvengti ateityje galbūt kilsiančių konfliktinių situacijų.
  9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenis, į tai, kad ieškovė negali naudotis visu žemės sklypu dėl atsakovei priklausančių pastatų centruoto išsidėstymo, kad atsakovo pastatai pastatyti iki nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, padarė išvadą, kad atsakovė privalo mokėti ieškovei periodinę kompensaciją po 450 Eur kasmet nuo servituto nustatymo dienos. Teisėjų kolegijos nuomone, toks kompensacijos dydis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą, palikti galioti Molėtų rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą ir priteisti visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ginčo žemės sklypą sudaro 45 arai, o jame esančių statinių plotas, įskaitant prieiti bei privažiuoti prie statinių reikalingą žemės sklypo plotą, sudaro 8,6 aro. Apeliacinės instancijos teismas ne tik per daug suvaržė ieškovės nuosavybės teises (nustatė 5 kartus didesnį, nei statiniams naudoti pagal tikslinę paskirtį objektyviai būtinas, servituto dydį), bet ir visiškai panaikino ieškovės galimybę naudotis žemės sklypu. Teismas pažeidė savininko teisių minimalaus suvaržymo principą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, pagal kurią servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, nes nenustačius servituto neįmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; kt.); nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; kt.).
    2. Teismams privalu taikyti įrodymų sąsajumo taisyklę, todėl teismai turi priimti, tirti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 180 straipsnis). Ginčo atveju įrodinėjimo dalyką sudarė išskirtinai tik statinių naudojimo pagal tikslinę paskirtį objektyvus poreikis (statiniams pagal tikslinę paskirtį naudoti būtina žemės sklypo dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo į įrodinėjimo dalyką nepatenkančias aplinkybes: trečiojo asmens ketinimą gyventi šioje teritorijoje ir žemės sklypą naudoti savo asmeniniams poreikiams; ketinimą vykdyti statybos darbus. Netinkamas įrodinėjimo dalyko nustatymas lėmė netinkamą ginčo išsprendimą.
    3. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Skundžiamame teismo sprendime nenurodoma jokių įrodymų ir nustatytų objektyvių aplinkybių, dėl kurių statiniai negalėtų būti naudojami pagal tikslinę paskirtį, nustatant mažesnio dydžio (8,6 aro) servitutą. Faktinis žemės sklypo naudojimas ankstesniais laikotarpiais niekaip nesusijęs su statinių naudojimo pagal tikslinę paskirtį objektyviais poreikiais. Vertinimo ataskaitoje nurodomos aprašomosios aplinkybės yra susijusios išskirtinai su žemės sklypo vertės nustatymą lemiančiomis aplinkybėmis, todėl nelaikytinos statinių naudojimo poreikių įrodymu.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti jai iš ieškovės išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10VĮ Registrų centro duomenimis, ginčo sklypas buvo suformuotas 2004 m. balandžio 6 d., o valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis sudaryta 2004 m. birželio 17 d. Todėl teismas ginčijamu sprendimu teisingai konstatavo, kad tokio dydžio ginčo žemės sklypas suformuotas ne jo grąžinimo, bet pastatų eksploatavimo tikslu. Servitutas turi būti nustatomas tokio dydžio, koks užtikrintų realią galimybę atsakovei naudotis jame esančiais daiktais pagal paskirtį bei išvengti ateityje galbūt kilsiančių konfliktinių situacijų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs servitutą 8,6 aro plotui, neišsprendė iš esmės šalių ginčo, pripažindamas, kad toks servituto nustatymas galimai bus nepakankamas pastatui visapusiškai eksploatuoti. Toks servitutas sudaro galimybę atsakovei prieiti tik prie vieno jai priklausančio pastato.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl žemės servituto statiniams eksploatuoti žemės sklype, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, dydžio

  1. Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, reglamentuojamas teisės aktuose. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytas servitutas išlieka (CK 4.111 straipsnio 2 dalis).
  2. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).
  3. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės servitutą, dėl kurio dydžio kilo ginčas, nustatyti tapo būtina dėl to, kad ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, į kurį 2006 m. liepos 5 d. atkurtos nuosavybės teisės, yra atsakovei priklausantys statiniai, pastatyti iki nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės, reikalingos statiniams eksploatuoti, nuomos sutarties, sudarytos 2004 m. birželio 17 d., vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, terminas baigėsi. Taigi nagrinėjamu atveju tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų santykius reglamentuoja ne tik CK, bet ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normos. Teisiniams santykiams, kurie sureguliuoti specialiuose teisės aktuose įtvirtintu būdu, nėra pagrindo taikyti bendrųjų teisės normų nuostatas, išskyrus tuos santykių aspektus, kurių specialiosios normos nereglamentuoja.
  5. Ieškovės kasaciniame skunde cituojamos kasacinio teismo nutartys priimtos civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl servituto, nesusiję su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, todėl, prieš remiantis šiose nutartyse suformuota teismų praktika, būtina atsižvelgti į nagrinėjamų santykių specifiką. Tais atvejais, kai bylose, kuriose pateikti išaiškinimai, ir nagrinėjamoje byloje skiriasi nustatytos esminės faktinės aplinkybės, pateikti išaiškinimai neaktualūs.
  6. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, jog įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas).
  7. Nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemės sklypą metu galiojusios redakcijos Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kaimo vietovėje žemė, kuri naudojama arba nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims, personalinėms įmonėms nuosavybės teise turimų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai ir kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį nepriskirta valstybės išperkamai žemei, grąžinama natūra šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais; teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip.
  8. Nurodyto įstatymo nuostatas detalizuojančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 18 punkte nurodyta: apskrities viršininkui priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesutaria kitaip; šių žemės sklypų plotai ir ribos nustatomi žemės reformos žemėtvarkos projektuose.
  9. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 39.6 punktą, su pastatų ir statinių savininku sudaromoje valstybinės žemės nuomos sutartyje turi būti nurodyta: išnuomojamoje žemėje esančių žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, įrenginių ir kitų statinių naudojimo sąlygos ir naujų pastatų, įrenginių bei kitų statinių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, taip pat pastatų, įrenginių ir (ar) kitų statinių naudojimo sąlygos pasibaigus žemės nuomos terminui. Šis reikalavimas nagrinėjamos bylos atveju įvykdytas 2004 m. birželio 17 d. valstybinės žemės nuomos sutarties 4 punkte, nurodant, kad statinių savininkas turės teisę į nuomotojo nustatyto dydžio žemės servitutą. Valstybinės žemės nuomotojas, prieš sudarydamas žemės nuomos sutartį, teisės aktuose įtvirtinta tvarka nustatė statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo dydį – 0,45 ha.
  10. Ginčo pastatų savininkui 2004 m. birželio 17 d. sudarant nuomos sutartį galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos 15 punkte nurodyta: kai grąžinamame natūra žemės sklype yra įsiterpęs žemės sklypas, naudojamas arba nuomojamas asmenų nuosavybės teise turimiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems), taip pat poilsiaviečių pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti, ir šiuos žemės sklypus piliečiai pageidauja susigrąžinti natūra, žemės reformos žemėtvarkos projekte atskiru žemės sklypu pažymimi šiems pastatams ir statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai, nustatomi jų plotai, numatomi keliai, įrašomi žemės naudojimo apribojimai ir servitutai; iki žemės sklypų sugrąžinimo natūra apskrities viršininkas su pastatų ar statinių (statomų ar pastatytų) savininkais sudaro valstybinės žemės nuomos sutartis. Vėlesnėje šio Vyriausybės nutarimo redakcijoje, galiojusioje nuo 2005 m. gegužės 27 d., iš esmės tas pačias nuostatas įtvirtino Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 11 punktas. Analogiškos nuostatos išdėstytos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 10 punkte.
  11. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2003 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-137/164 patvirtintose Žemės sklypų formavimo rengiant žemėtvarkos projektus taisyklėse (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. balandžio 12 d. iki 2004 m. spalio 10 d.) nurodyta, kad pertvarkomų žemės sklypų ribos turi būti derinamos su natūraliomis (gamtinėmis) ribomis (upės, upeliai, melioracijos kanalai, ežerai, tvenkiniai, griovos (raguvos), medžių eilės) arba su statinių bei įrenginių išdėstymu (18 punktas); formuojant žemės sklypų ribas prie pastatų, laikomasi minimalių atstumų, nurodytų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 patvirtintų respublikinių statybos normų RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“ 2.7 punkte. Pastarojoje teisės normoje nurodyta, kad minimalus atstumas atskirai stovinčių statinių nuo kaimyninio sklypo ribos turi būti ne mažesnis nei 1 metras, tais atvejais, kai pastatas statomas pietų pusėje nuo sklypo ribos, šis atstumas turi būti ne mažesnis kaip 3 metrai.
  12. Šis reglamentavimas patvirtina, kad konkretaus dydžio žemės sklypas jame esančių statinių savininkui nėra išnuomojamas be pakankamo pagrindo – jo plotas, reikalingas statiniams (statomiems ar pastatytiems) tinkamai eksploatuoti, individualiai nustatomas pagal pirmiau išdėstytų teisės normų reikalavimus.
  13. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (grąžinimas į pirmesnę padėtį), bet ribotą restituciją; įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį); įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); naujų sąlygų, kurios taikomos atkuriant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia (be kita ko), atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai); atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimas); įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
  14. Konstitucinis Teismas 2013 m. spalio 9 d. nutarimu spręsdamas, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) nuostata „teisės ir pareigos pagal žemės nuomos sutartį pereina žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip“ neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, kad, atkuriant savininkų nuosavybės teises į žemę grąžinant ją natūra, galimos ir tokios situacijos, kai, inter alia, dėl objekto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, pobūdžio, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, inter alia, jų konstitucinę teisę į nuosavybę, šios žemės naudotojams turi būti sudarytos galimybės ja naudotis ir toliau. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą derinti žemės savininkų ir naudotojų interesus, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones; tai darydamas jis privalo paisyti Konstitucijos, inter alia, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio, inter alia, konstitucinį proporcingumo principą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, tarp žemės savininko ir joje esančių statinių savininko nutrūkus žemės nuomos santykiams, statinių savininko galimybė naudotis žeme, reikalinga šiems statiniams naudoti pagal paskirtį, gali būti užtikrinta servitutu, kuris, statinių ir žemės savininkams nesusitarus, gali būti nustatytas teismo tvarka. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu žemės savininko, kuriam atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą užstatytą žemę grąžinant ją natūra, nuosavybės teisės, sutarties sudarymo laisvė buvo apribotos neproporcingai.
  15. Taigi įstatymų leidėjas teisės aktais reglamentavo žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės ir joje esančių statinių savininkų santykius kaip kompromisinius, siekdamas nepažeisti nei statinių, nei žemės savininkų teisėtų interesų, užtikrinti jų apsaugos balansą. Dėl to teisės aktuose buvo nustatyta nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlyga – nuosavybės teisės į žemės sklypus, kuriuose yra kitiems asmenims priklausančių statinių, atkuriamos tik šias teises suvaržius statinių savininko naudai servitutu arba nuomos sutartimis. Valstybė atkūrė nuosavybės teises į žemę tik nustačiusi pastatų ir žemės savininkų apibrėžtus teisinius santykius bei nustačiusi konkrečius pastatų savininkams suteikiamų naudoti žemės sklypų dydžius, taip siekdama išvengti šių santykių dalyvių konfliktų ateityje.
  16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-469/2015, be kita ko, laikėsi nuostatos, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimo procese nustatytas žemės sklypo, reikalingo pastatams eksploatuoti, naudojimas servituto pagrindu, tiek naudojimas žemės nuomos sutarties pagrindu yra lygiavertės priemonės, jų paskirtis yra ta pati – garantuoti pastatų, esančių žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininkų teisių įgyvendinimą.
  17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog pasibaigė žemės nuomos sutartis ir statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypas pradedamas naudoti žemės servituto pagrindu, per se (pats savaime) nėra pagrindas iš naujo nustatyti vieną kartą jau nustatytą statiniams tinkamai eksploatuoti reikalingo žemės sklypo dydį. Toks pagrindas galėtų būti konstatuotas, nustačius, kad anksčiau buvęs poreikis naudotis nustatyto dydžio sklypu iš esmės pasikeitė (pvz., buvusių statinių neliko ar anksčiau planuoti sklype statyti statiniai nebebus statomi). Be to, kai yra nustatytas statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypas, nėra pagrindo taikant CK 4.112 straipsnio 2 dalį konstatuoti, kad nėra galimybių tiksliai nustatyti servituto turinį ir laikyti, kad jis yra mažiausias.
  18. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs 8,6 aro ploto (iš esmės – po statiniais esančio žemės ploto) servitutą, kuris suteikė atsakovei tik teisę prieiti, privažiuoti prie rekonstruojamo pastato ir minimaliai naudotis tarnaujančiojo žemės sklypo dalimi, nors pripažino, kad toks servitutas gali būti nepakankamas pastatui visapusiškai eksploatuoti, nenustatė servituto, kuris atitiktų įstatyme nurodytą kriterijų, t. y. užtikrinančio tinkamą daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), naudojimą, ir neužtikrino šalių teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo. Pažymėtina, kad, nustačius minimalų servitutą, neužtikrinantį tinkamo pastatų naudojimo, remiantis vien tuo, kad konkrečiu momentu statiniai nėra intensyviai naudojami, vėliau nustatyti reikiamą servitutą gali būti sudėtinga ar net neįmanoma, jei sklypo savininkas neužimtą servitutu sklypo dalį užimtų augalais ar statiniais.
  19. Apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs žemės ploto, reikalingo statiniams tinkamai eksploatuoti, poreikio sumažėjimo, pagrįstai nustatė žemės servitutą tokio pat dydžio žemės sklypui, koks buvo suformuotas sudarant 2004 m. birželio 17 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl įrodinėjimo dalyko nesudarančių aplinkybių – trečiojo asmens ketinimų gyventi ginčo teritorijoje, šie teismo argumentai nelėmė neteisingų išvadų dėl sklypo poreikio statiniams eksploatuoti.
  20. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti jį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atsakovė, prašydama priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 1210 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad atsakovės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.
  2. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš ieškovės I. A. N. atsakovei UAB „Gobis keramika“ 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.

18Priteisti valstybei iš ieškovės I. A. N. 8,31 Eur (aštuonis Eur 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai