Byla A-520-2136-12
Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

3dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ atstovui D. T.,

4pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ atstovui advokatui A. P., E. B.,

5pareiškėjų akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ atstovui advokatui M. I.,

6atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei G. J.,

7viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ skundus atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

8Teisėjų kolegija

Nustatė

9I.

10Pareiškėjai akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“ (toliau – ir AB „Rokiškio sūris”) ir uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės pieno konservai“ (toliau – ir UAB „Marijampolės pieno konservai“) (toliau – ir pareiškėjai) su skundais (I t., b. l. 1-42, II t., b. l. 2-50) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti 2011 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) nutarimą Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2S-13).

11Pareiškėjų nuomone, Nutarimas Nr. 2S-13 buvo priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus, o jame padarytos išvados apie draudimą keistis informacija tarp žalio pieno supirkimo rinkos ir pieno produktų pardavimo rinkos dalyvių bei tokio keitimosi informacija neigiamą poveikį konkurencinei aplinkai yra nepagrįstos.

12Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba paskyrė baudas AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ už tariamus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) pažeidimus, nors nuo tirtų veiksmų praėjęs įstatyme numatytas atsakomybės taikymo senaties terminas. Paaiškino, kad pagal tariamo pažeidimo metu galiojusios Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakciją (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) ūkio subjektai galėjo būti patraukti atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos tirti informacijos mainų tarp pieno perdirbimo bendrovių veiksmai buvo baigti dar 2007 m. gruodžio mėn., o bauda už tariamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 9 d. Pasak pareiškėjų, senaties terminui stabdyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ir ATPK) šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ne šis teisės aktas numato Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo tvarką, terminus bei galimas sankcijas. Pabrėžė, kad termino sustabdymo argumentas galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, jei tai būtų tiesiogiai nurodyta Konkurencijos įstatyme. Taip pat pabrėžė, kad negali būti taikoma įstatymų analogija, kadangi nėra pačios teisės spragos, kurią reikėtų užpildyti. Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba, laikydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) metu sustojo, de facto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka, nors konkurencijos teisės reguliuojamuose santykiuose teisės aktai negali būti taikomi retroaktyviai. Be to, pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba be pagrindo rėmėsi LVAT administracinėje byloje Nr. A822-692/2010 suformuluotomis taisyklėmis, kaip precedentu, priimant skundžiamą nutarimą, kadangi minėtos bylos ratio decidendi yra visiškai skirtinga. Atkreipė dėmesį, kad galimybės stabdyti privačių asmenų patraukimo atsakomybėn senaties terminus už konkurencijos teisės pažeidimus, kai byla yra nagrinėjama teisme, nenumato ir jokie ES teisės aktai, nes 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 nuostatos nacionalinių institucijų atliekamiems tyrimams netaikytinos. Pažymėjo, kad ir pati Konkurencijos taryba „dekupažo“ byloje (Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“) teigė, kad remtis kitų teisės aktų pagrindu skiriamų baudų dydžių nustatymo nuostatomis nėra jokio teisinio pagrindo.

13Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas, po kurio buvo priimtas Nutarimas Nr. 2S-13, jau yra trečiasis tyrimas, atliktas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjų nuomone, pareiškėjų atsakomybės klausimo pakartotinis nagrinėjimas, remiantis iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, esant bylai jau išspręstai dar 2002 metais, pažeidžia draudimą bausti asmenį tuo pačiu pagrindu du kartus. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos pozicija dėl 2002 metais atlikto tyrimo bei jo apimties santykio su 2007 metais atliktu tyrimu yra nevienalytė ir Konkurencijos tarybos tyrėjai nuolat keitė savo paaiškinimus. Paaiškino, kad trečiojo tyrimo metu per 2 metus buvo atliktas tik 1 vienas procesinis veiksmas, todėl, pareiškėjų nuomone, Konkurencijos taryba jokio naujo papildomo tyrimo, kaip tai padaryti buvo įpareigojęs LVAT, realiai neatliko, o baudą pareiškėjams pakartotinai skyrė iš esmės esant nustatytoms toms pačioms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos ir atliktus antrąjį tyrimą 2007 metais ir kurios LVAT buvo pripažintos nepakankamomis tokiai atsakomybei taikyti. Pabrėžė, jog nors LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime Konkurencijos tarybai aiškiai nurodė, kad atliekant papildomą tyrimą ir vertinant susitarimo keistis informacija atitikimą Konkurencijos įstatymui būtina pagrįsti susitarimo antikonkurencinį tikslą ir poveikį ir tuo tikslu įvertinti, ar pasikeitimas informacija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotų įmonių elgesio, tačiau Konkurencijos taryba Nutarime Nr. S2-13 nurodo, kad nustatyti konkurenciją ribojančio tikslo ir poveikio visai nėra svarbu. Pareiškėjų teigimu, atliekant papildomą tyrimą nebuvo analizuotas joks faktinis rinkos ar konkurencijos rinkoje pokytis, taip pat nebuvo tiriamas pareiškėjų elgesys konkurencijos ribojimo pagal tikslą aspektu. Pareiškėjų įsitikinimu, toks elgesys, kada bauda skiriama pasiremiant nauja LVAT praktika, o ne išsamaus papildomo tyrimo, kurį atlikti įpareigojo teismas, metu gautomis išvadomis, yra akivaizdus teismo įpareigojimų nevykdymas. Taip pat pažymėjo, kad LVAT 2009 m. spalio 16 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. A502-34-09 (toliau – ir „popieriaus“ byla) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl „popieriaus“ byloje suformuotos taisyklės negali būti vertinamos kaip precedentas nagrinėjamoje situacijoje. Pareiškėjai nesutinka, jog neįmanoma objektyviai įrodyti keitimosi informacija faktinio poveikio konkurencijai, nes ES institucijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje yra išaiškinta, kad galima įrodyti faktinį poveikį konkurencijai, ir net nurodyta, kaip tai padaryti, pavyzdžiui ESTT Consten and Grundig byloje yra nurodęs, kad ribojantis poveikis pasireiškia pakilusiomis kainomis ir pablogėjusia prekės kokybe ar sumažėjusiu prekės kiekiu rinkoje, kuriuos lėmė sudarytas susitarimas, be to ES institucijų praktikoje yra netgi išskirta vadinamoji „poveikio“ bylų kategorija, kurioje yra reikalaujama įvertinti konkurenciją rinkoje, sveriant pro ir anti konkurencinių veiksnių balansą.

14Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė žaliavinio pieno ir pieno produktų prekių bei geografinę rinkas, kuriose veikia pareiškėjai su kitais pieno perdirbėjais, bei pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį netinkamai įvertino patį pieno perdirbimo bendrovių keitimąsi informacija.

15AB „Rokiškio pienas“ teigimu, atsakovas pasirinko netinkamą kriterijų žalio pieno supirkimo geografinei rinkai nustatyti, nes buvo tiriama ne tai, kokioje rinkoje dėl žalio pieno varžosi tyrime dalyvaujančios įmonės, o tai, kas pieną superka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjo nuomone, toks geografinės rinkos nustatymas yra ydingas, nes bet kuri iš tyrime dalyvaujančių įmonių gali žalią pieną įsivežti iš kaimyninių valstybių, jei jo Lietuvoje trūksta arba jei jis užsienyje yra pigesnis. Pasirinkimą, iš kur supirkti pieną, lemia jo kaina, kokybė ir geografiniai atstumai (transportavimo kaštai), todėl nepagrįsta pieno supirkimo ar pieno produktų pardavimo rinkas apibrėžti tik Lietuvos Respublikos teritorija. AB „Rokiškio pienas“ teigimu, AB „Rokiškio sūris“ grupė eksportuoja apie 75 proc. savo produkcijos, o tai reiškia, kad bendrovė daugiau konkuruoja tarptautinėje rinkoje, todėl konstatuoti, kad tyrimo dalyviai pieno produktus realizuoja tik Lietuvos teritorijoje, nėra pakankamo pagrindo.

16UAB „Marijampolės pieno konservai“ nurodė, kad pagrindiniai jos Lietuvoje parduodami gaminiai yra pienas, apdorotas ultra aukštoje temperatūroje (toliau – ir UATA pienas), pieno konservai bei lieso pieno miltai. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, vadovaujantis Konkurencijos įstatyme pateiktu rinkos apibrėžimu, UATA pienas turi būti išskirtas į atskirą pieno produktų rinką, nes tiek tiekėjų, tiek vartotojų požiūriu ši prekė yra nepakeičiama su pasterizuotu geriamu pienu. Pažymėjo, kad išskyrus UATA pieną į atskirą rinką, matyti, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ Lietuvos rinkoje panašių pagal gamybinius pajėgumus konkurentų neturi. Vienintelis ūkio subjektas, gaminantis ir platinantis šį produktą Lietuvos rinkoje, yra beveik visą likusią rinkos dalį turinti akcinė bendrovė „Pieno žvaigždės“ (toliau – ir AB „Pieno žvaigždės“). UAB „Marijampolės pieno konservai“ įsitikinimu, nei vienai, nei kitai bendrovei nėra aktualu koordinuoti veiksmų, kadangi AB „Pieno žvaigždės“ ir taip yra dominuojanti šio produkto rinkoje, o nesant konkurentų šio produkto rinkoje Lietuvoje, UAB „Marijampolės pieno konservai“ neturi jokio ekonominės naudos siekimo tikslu pagrįsto intereso dalyvauti draudžiamame susitarime, kadangi UAB „Marijampolės pieno konservai“ turi visas praktines galimybes kainas nustatyti pati, atsižvelgdama į vartotojų poreikius ir galimybes, nesitardama su konkurentais.

17Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl pieno produktų pardavimo geografinės rinkos daroma remiantis tik dviem argumentais: vartotojų prisirišimu prie lietuviškų prekių ir kainų tarp valstybių skirtumais, tačiau Konkurencijos taryba nemini užsienio prekės ženklų sėkmės, kurie atskiruose prekių segmentuose sudaro didžiulę konkurenciją Lietuvos gamintojams. Be to, anot pareiškėjų, atsakovo teiginiai dėl sunkumų patenkant į Lietuvos pieno rinką neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjų nuomone, pieno produktų geografinė rinka turėjo būti apibrėžta ne kaip Lietuvos Respublikos teritorija, tačiau bent jau kaip ne mažesnė nei visos ES valstybių narių teritorija ir bent iš dalies – kaimyninės NVS šalys.

18Pareiškėjų teigimu, atsakovas neteisingai nustatė ir pieno produktų prekių rinką. Nurodė, kad visos pieno produktų rinkos yra vadinamos, analizuojamos ir vertinamos kaip viena bendra pieno produktų rinka. Pasak pareiškėjų, kadangi kiekviena konkrečios produktų kategorijos rinka iš esmės skiriasi, toks visų pieno produktų rinkų vertinimas kaip vienalytės rinkos yra klaidingas. Pažymėjo, jog neteisingai nustačius atitinkamą rinką, jokios tolimesnės išvados negali būti teisingos, nes neteisingų duomenų pagrindu negali atsirasti teisingas rezultatas.

19Pažymėjo, kad pareiškėjai ir kiti Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ (toliau – ir asociacija „Pieno centras“) nariai nesiekė riboti konkurencijos ir niekada nesikeitė informacija apie planuojamas būsimas kainas ar kiekius, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėjai ir kitos bendrovės turėjo ketinimą riboti konkurenciją ir buvo sudariusios kartelinį susitarimą, taip pat nėra, taigi siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, turėjo būti analizuojamas informacijos mainų ribojamasis poveikis konkurencijai.

20Pareiškėjai nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiais, kad informacija buvo keičiamasi didelės koncentracijos žalio pieno supirkimo bei pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose. Pareiškėjai nepritaria Konkurencijos tarybos ES masto rinkos, kurioje dešimt įmonių sudaro didžiąją rinkos pasiūlą, ir mažos Lietuvos Respublikos rinkos, kurioje veikia apie dešimt stambesnių pieno supirkimo ir perdirbimo įmonių, koncentruotumo palyginimui. Pareiškėjų teigimu, analizuojant rinkų struktūrą, nebuvo įtraukti visi rinkoje veikiantys ūkio subjektai, pavyzdžiui, Latvijos ir kiti užsienio gamintojai. Be to, vertinant rinkų struktūrą bei skaičiuojant koncentraciją rinkose buvo įtraukta akcinė bendrovė „Žemaitijos pienas“ (toliau – ir AB „Žemaitijos pienas”), nors ji nėra asociacijos „Pieno centras“ narė ir nedalyvauja informacijos mainuose, todėl keitimosi informacija poveikis rinkai yra visai kitoks. Pasak pareiškėjų, informacijos mainuose nedalyvaujant stambiam rinkos dalyviui AB „Žemaitijos pienas“, imant atskirai įmones asociacijos „Pieno centras“ nares, rinkos koncentracijos lygis nėra didelis, todėl žalio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkos yra nekoncentruotos ir konkurencingos. Pažymėjo, kad Europos Komisija Horizontalaus bendradarbiavimo gairėse nurodė, kad labiau tikėtina, kad ribojamasis poveikis konkurencijai bus daromas keičiantis informacija mažose oligopolijose nei ne tokiose mažose oligopolijose, o keičiantis informacija labai suskaidytose rinkose ribojamasis poveikis konkurencijai greičiausiai nebus daromas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos žaliavinio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose veikia apie dešimt ūkio subjektų, šios rinkos yra, pareiškėjų nuomone, laikytinos labai suskaidytomis ir atitinkamai keičiantis informacija ribojamasis poveikis konkurencijai nebuvo daromas.

21Pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba nepagrįstai minėtai informacijai suteikė strateginę reikšmę. Paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjams ir kitiems žaliavinio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose veikiantiems ūkio subjektams strategiškai svarbiausi yra ne su produktų kiekiu, bet su kaina susiję duomenys. Asociacijos „Pieno centras“ siunčiamose lentelėse nebuvo duomenų nei apie konkrečias žaliavinio pieno supirkimo, nei apie konkrečių pieno produktų kainas, todėl, anot pareiškėjų, strategine informacija keičiamasi nebuvo. Be to, atkreipė dėmesį, kad siunčiama informacija neatspindi tikrosios situacijos rinkoje, kadangi asociacijos nariams vieno iš rinkos lyderių AB „Žemaitijos pienas“ duomenys nebuvo žinomi. Pažymėjo, kad platinama informacija nesuteikė galimybės tiksliai įvertinti konkurentų rinkos dalių, kadangi duomenys buvo pateikti tik apie prekybą Lietuvos teritorijoje, o pieno produktų geografinės rinkos ribos sietinos su visos ES ar dar didesnė teritorija.

22UAB „Marijampolės pieno konservai“ papildomai pabrėžė, kad veikia ultra UATA pieno rinkoje, todėl kitos pieno produktų grupės jai apskritai yra neaktualios vykdant ekonominę veiklą ir priimant verslo sprendimus, o tai, pareiškėjo įsitikinimu, patvirtina, kad keitimasis minėta informacija negalėjo turėti net ir minimalaus potencialaus antikonkurencinio poveikio.

23Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba be pagrindo apibūdino informaciją kaip individualią. Pažymėjo, jog siunčiama informacija buvo maksimaliai apibendrinta (bendras superkamo pieno kiekis), o tokia informacija neindividualizuoja rinkoje veikiančių pieną gaminančių ūkio subjektų. Pareiškėjai nurodė, kad asociacijos „Pieno centras“ siunčiamoje informacijoje nebuvo detalizuotų duomenų apie tai, kiek konkrečios rūšies produktų pagaminama, kam, kiek ir už kokias kainas konkrečių produktų parduodama. Be to, siunčiama informacija rinkos dalyviams neatskleidė ūkio subjektų verslo strategijų bei planuojamų sprendimų, kadangi siunčiamose lentelėse buvo apibendrinami pasenę ir nebeaktualūs praeities duomenys, todėl, pareiškėjų nuomone, Konkurencijos taryba šią informaciją taip pat nepagrįstai laikė aktualia.

24Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog nuo pat narystės asociacijoje „Pieno centras“ pradžios 1992 metais gaudavo informaciją apie atitinkamų pieno produktų gamybą bei pardavimus, tačiau šios informacijos nelaikė konfidencialia ir tokio vertingumo informacija, kuri atskleistų konkurentams įmonės verslo strategijas, taigi neturėjo pagrindo manyti, kad tokios informacijos platinimas yra ribojantis konkurenciją ir todėl galėtų būti draudžiamas. Pažymėjo, kad tokią pačią apibendrintą informaciją ir dar labiau detalizuotus duomenis pareiškėjai ir kiti atitinkamų rinkų dalyviai gali įsigyti iš rinkos tyrimo kompanijų, be to, didelė dalis informacijos yra prieinama viešai. AB „Rokiškio sūris“ taip pat pabrėžė, kad duomenų apie bendrus pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybos ir pardavimo apimtis pagal AB „Rokiškio sūris“ paslapčių nuostatus nelaiko konfidencialia informacija.

25AB „Rokiškio sūris“ nuomone, Konkurencijos taryba išsamiai neanalizavo žaliavinio pieno supirkimo rinkos ir klaidingai nustatė rinkos tipą. Paaiškino, kad žvelgiant į žaliavinio pieno rinką iš pieno perdirbimo įmonių pozicijų, kurioje pieno perdirbėjai veikia kaip pirkėjai, rinka yra oligopsoninė, o ne oligopolinė. AB „Rokiškio sūris“ manymu, žalio pieno supirkimo rinka dėl viešai skelbiamos informacijos, dėl didelio skaičiaus pieno tiekėjų, kuriems informacija apie žalio pieno supirkimo kainų pokyčius pranešama iš anksto, ir dėl informacijos apie supirkimo kainų keitimą viešumo tarp pieno tiekėjų, kas sąlygoja visų suinteresuotų asmenų susižinojimą, yra skaidri bei leidžia stebėti konkurentų veiksmus rinkoje per se. Atkreipė dėmesį, kad tokios nuomonės laikėsi ir atsakovas 2002 m. spalio 10 d. nutarime Nr. 112.

26Pareiškėjų nuomone, AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ rinkos dalių svyravimai nuo mažiausiai 10 iki 30 proc. akivaizdžiai patvirtina, kad Konkurencijos tarybos išvados apie rinkos dalių stabilumą žaliavinio pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose yra nepagrįstos. Pabrėžė, kad visi atitinkamų rinkų dalyviai veikia vienodomis sąlygomis ir informacijos mainai nei pareiškėjams, nei kitiems ūkio subjektams nesukūrė palankesnių sąlygų. Anot pareiškėjų, šiuos teiginius patvirtina faktai, kad nuo 1992 m. bankrutavo arba nutraukė veiklą 22 asociacijos „Pieno centras“ steigėjos ir narės, kurios, atsakovo teigimu, turėjo tariamą pranašumą rinkoje.

27Pareiškėjų teigimu, kaip nepagrįsta vertintina ir Konkurencijos tarybos nuomonė, jog pieno produktų rinkos yra izoliuotos nuo potencialių konkurentų įėjimo į jas būtent dėl keitimosi informacija per asociaciją „Pieno centras“. Pareiškėjai pabrėžė, kad duomenų gavimas iš asociacijos „Pieno centras“ nebuvo nustatytas kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas 2002 metais vykdyto Konkurencijos tarybos tyrimo metu. Paaiškino, kad nurodyta informacija ne tik buvo gauta teisėtai, tačiau ji nepadėjo gauti jokio papildomo pelno ar įgyti konkurencinio pranašumo. Nurodė, kad pareiškėjų pelningumas atitinka kitų šioje rinkoje veikiančių įmonių (tiek Europoje, tiek pasaulio mastu) pelningumui. Pažymėjo, jog ESTT byloje GlaxoSmithKline Services Unlimited prieš Europos Komisiją yra pabrėžęs, kad jei susitarimo turinio analizė neatskleidžia pakankamo laipsnio žalos konkurencijai, tada turi būti vertinamos susitarimo pasekmės ir susitarimas bus pripažintas draudžiamu, jei bus įrodytos būtinos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog iš tiesų konkurencija buvo žymia apimtimi apribota, iškreipta ar panaikinta.

28AB „Rokiškio pienas“ nuomone, net jeigu ir būtų pripažinta, kad keitimasis informacija pažeidžia Konkurencijos įstatymą, Konkurencijos taryba netinkamai pritaikė sankciją AB „Rokiškio pienas“. AB „Rokiškio pienas“ teigimu, atsakovas nepagrįstai skyrė dvigubą baudą ir neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei teisėtų lūkesčių principą. Nurodė, kad Konkurencijos taryba 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 2S-3 skirdama baudą atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą) ir baudą AB „Rokiškio sūris“ sumažino 50 proc. iki 824 800 Lt, tačiau, kadangi tyrimas dėl AB „Rokiškio sūris” veiksmų buvo atnaujintas po to, kai AB „Rokiškio sūris” apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą, atsakovas skyrė AB „Rokiškio sūris” dvigubai didesnę, nei buvo paskirta 2008 metais, baudą – 1 649 600 Lt. AB „Rokiškio sūris” teigimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai įvertino jo prisipažinimo buvimą ir/arba jo paneigimą kaip aplinkybes, sudarančias pagrindą skirti dvigubai didesnę ekonominę sankciją, nes AB „Rokiškio sūris“ 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumą sutiko pripažinti tik su ta sąlyga, kad atsakovas paskirs mažesnę baudą. Pabrėžė, kad AB „Rokiškio sūris“ savo sutikimo pripažinti Konkurencijos tarybos nutarimo nėra atšaukusi, t. y. AB „Rokiškio sūris“ sutikimas pripažinti Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumą, jeigu Konkurencijos taryba paskirtų dvigubai mažesnę baudą, ir toliau tebegalioja, todėl vertindama skirtinos baudos dydį, Konkurencijos taryba turėjo į tai atsižvelgti. AB „Rokiškio sūris” manymu, Konkurencijos tarybos siekis paskirti AB „Rokiškio sūris“ dvigubai didesnę sankciją yra akivaizdžiai nesuderinamas ir su Lietuvos administracinių teismų formuojama praktika, pagal kurią turi būti laikomasi draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį.

29UAB „Marijampolės pieno konservai“ teigimu, šiuo atveju turėtų būti taikomas Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis, įtvirtinantis išimtį, kada netaikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, nes informacijos mainai tarp atitinkamų rinkos dalyvių gerino produktų gamybą ir paskirstymą, ir todėl buvo naudingi bei didino veiksmingumą. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, nagrinėjamais informacijos mainais pasiektas didesnis veiksmingumas buvo perduodamas vartotojams ir gaunama nauda nusvėrė galimą ribojamąjį poveikį konkurencijai. Be to, informacijos mainais nebuvo sukelti jokie apribojimai, kurie yra didesni, nei būtini veiksmingumui padidinti. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, informacijos mainai nesuteikė asociacijos „Pieno centras“ narėms galimybių panaikinti konkurenciją didelei nagrinėjamų produktų daliai.

30Pareiškėjų nuomone, kaip aplinkybė, lengvinanti atsakomybę, turėtų būti vertinami valstybės institucijų veiksmai, kadangi nagrinėjamoje byloje svarbų vaidmenį atliko Konkurencijos tarybos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos veiksmai. Anot pareiškėjų, nagrinėjamo tyrimo atveju yra aktuali išimtis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio netaikymo, kai ūkio subjektai veikia valstybės institucijų taisyklių sureguliuotos rinkos, kurioje neveikia laisva konkurencija, sąlygomis. Pareiškėjų įsitikinimu, net ir tuo atveju, jei Konkurencijos taryba manytų, kad nagrinėjamu atveju vis dėlto yra taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, kadangi nacionalinė teisė tik skatino ar palengvino galimybes ūkio subjektams elgtis antikonkurenciškai, valstybės institucijų vaidmuo nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas kaip aplinkybė, lengvinanti pareiškėjų atsakomybę.

31Pažymėjo, jog atsakovo išvados dėl iš asociacijos „Pieno centras“ gaunamos informacijos žalingumo prieštarauja ankstesniems Konkurencijos tarybos nutarimams tuo pačiu klausimu ir dėl to paties dalyko. Konkurencijos tarybos praktika sukūrė teisėtą lūkestį, kad pareiškėjų ir kitų atitinkamų rinkų dalyvių veiksmai žaliavinio pieno ir pieno produktų rinkose, įskaitant ir informacijos teikimą bei gavimą, yra teisėti ir pagrįsti, todėl, anot pareiškėjų, nesuprantama, kodėl už tuos pačius veiksmus, kurie jau buvo pripažinti teisėtais, ūkio subjektus norima bausti dabar. Pareiškėjų nuomone, net ir tuo atveju, jeigu išvados apie informacijos mainų, vykstančių tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos „Pieno centras“, neteisėtumą būtų pripažintos pagrįstomis, tai ši aplinkybė galėtų būti aktuali tik galiojimo į ateitį aspektu. Paaiškino, jog retroaktyvus nustatytos aplinkybės taikymas negalimas, kadangi iki 2007 metų pabaigos informacijos mainai vyko vadovaujantis tuo teisiniu įvertinimu, kurį Konkurencijos taryba pateikė 2002 metais atlikto tyrimo metu.

32Pareiškėjai pabrėžė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno kiekius siuntė ne savo iniciatyva, o vykdydama privalomus valstybės institucijų nurodymus, už kurių nevykdymą grėsė administracinė atsakomybė. Nurodė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno kiekius ir pagamintą produkciją ūkio subjektai siuntė ne asociacijai „Pieno centras“, o valstybės įmonei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui, bei Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Valstybės institucijos apibendrindavo gaunamą informaciją ir pateikdavo ją asociacijai „Pieno centras“. Atkreipė dėmesį, jog visose sutartyse su šiomis valstybės institucijomis buvo aiškiai atskleista, kad informacija bus perduodama nurodytos asociacijos nariams ir nė viena iš šių institucijų tam neprieštaravo. Pareiškėjų teigimu, valstybės institucijoms daugiau nei dešimt metų buvo puikiai žinoma, kokią informaciją gauna asociacijos „Pieno centras“ nariai, todėl asociacijos nariai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad kas mėnesį gaudami iš asociacijos statistikos suvestines daro kokį nors įstatymų pažeidimą. Pareiškėjų nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad keitimasis informacija šiuo atveju gali būti vertinamas kaip neatitinkantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų, tokiu atveju pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių veiksmai neturėtų būti vertinami kaip neteisėti, kadangi šie ūkio subjektai buvo suklaidinti kompetentingų valstybės institucijų, kurios savo elgesiu pripažino nurodytų asmenų elgesio teisėtumą, taigi bauda pareiškėjams negali būti skiriama apskritai arba pareiškėjai turi būti atleisti nuo baudos inter alia atsižvelgiant į mišrios kaltės doktrinos nuostatas.

33Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų skundus (III t., b. l. 145-185) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

34Nurodė, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Paaiškino, kad apibrėžiant atitinkamą rinką yra vertinama ne tai, kokiose teritorijose nagrinėjami ūkio subjektai veikia, ar gali veikti, tačiau tai, kokiose teritorijose veikiantys kiti ūkio subjektai sudaro konkurencinį spaudimą nagrinėjamiems ūkio subjektams. Atkreipė dėmesį, kad toks atitinkamos rinkos aiškinimas atitinka ir Europos Komisijos praktiką, kuri atsispindi Europos Komisijos Pranešime dėl atitinkamos rinkos Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL, 1997 C 372, p. 5). Pasak atsakovo, Lietuvos teritorija šiuo atveju yra aktuali dėl to, kad ją galima vertinti kaip minimalią teritoriją, kurioje vienodomis sąlygomis veikia ir atitinkamai turi vienodas sąlygas tarpusavyje konkuruoti (darant prielaidą, kad nėra sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo) pareiškėjai bei kiti nagrinėjamuose informacijos mainuose dalyvavę asociacijos „Pieno centras“ nariai.

35Pasak atsakovo, aplinkybė, kad pareiškėjai ar kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai gali supirkti pieną iš Latvijos ir Lenkijos, nepakeičia fakto, kad Lietuvoje esantys žalio pieno gamintojai nagrinėtu laikotarpiu neturėjo galimybių parduoti savo produkcijos kitų valstybių pieno perdirbėjams ir realiai ją visą parduodavo Lietuvoje veikiantiems pieno perdirbėjams, įskaitant pareiškėjus, kitus asociacijos „Pieno centras“ narius. Pažymėjo, jog Konkurencijos taryba vertino, koks Lietuvoje pagaminto žalio pieno kiekis yra išvežamas į kitas valstybes, tačiau, atsižvelgus į tai, kad iš esmės visas Lietuvoje pagamintas žalias pienas taip pat buvo superkamas Lietuvoje, o išvežamo žalio pieno kiekis nuo 2006 metų sudarė tik apie 0,5 proc. viso Lietuvoje pagaminto žalio pieno, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad nagrinėjama atitinkama rinka apibrėžtina kaip žalio pieno supirkimo Lietuvos Respublikos rinka. Paaiškino, kad, kaip rodo tyrimo metu surinkti duomenys apie išvežamo iš Lietuvos Respublikos žalio pieno kiekius, pakeičiamumas yra toks nežymus (išvežama iki 1 proc. viso Lietuvoje pagaminamo pieno), kad nesudaro pagrindo žalio pieno supirkimo perdirbimui geografinę rinką apibrėžti plačiau nei Lietuvos Respublikos teritorija.

36Paaiškino, jog siekiant įvertinti geografinės rinkos ribas reikia atsižvelgti į importuojamų į Lietuvos Respubliką pieno produktų kiekius, kas galėtų rodyti, ar kitose valstybėse veikiantys ūkio subjektai gali sudaryti konkurenciją Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams, tuo nustatant geografines atitinkamų pieno produktų rinkų ribas, kuriose panašiomis konkurencijos sąlygomis konkuruotų tiek Lietuvos pieno perdirbimo ir pieno produktų gamyba bei pardavimu užsiimantys ūkio subjektai, tiek ir analogiška veikla užsiimantys kitų valstybių ūkio subjektai, todėl duomenys apie pareiškėjų ar kitų Lietuvoje veikiančių pieno perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų pieno produktų eksporto apimtis nagrinėjamu atveju nėra tinkamas kriterijus sprendžiant apie pieno produktų geografinių rinkų ribas. Paaiškino, kad iš surinktų duomenų buvo matyti, kad didžioji dalis atskirų pieno produktų rūšių nepasižymėjo dideliais įvežimo į Lietuvos Respubliką kiekiais, o reikšmingesni įvežamų pieno produktų kiekiai nebuvo tikslūs, todėl pareiškėjų argumentai dėl to, kad atskirų pieno produktų grupių importo apimtys paneigia Nutarime Nr. 2S-13 daromas išvadas, kad atitinkamos atskirų pieno produktų geografinės rinkos apima Lietuvos Respublikos teritoriją, yra nepagrįsti ir atmestini.

37Anot atsakovo, aplinkybė, kad užsienio gamintojams nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo pelninga Lietuvoje pardavinėti savo produkciją, nes vietinė produkcija buvo pigesnė iš esmės netgi savaime gali leisti atskirti Lietuvos Respublikos teritoriją nuo kitų teritorijų geografinių rinkų nustatymo prasme, ką patvirtina ir tyrimo metu surinkta faktinė informacija. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog patys pareiškėjai savo skunduose iš esmės pripažįsta, kad Lietuvoje, nepaisant formalių kliūčių įvežti pieno produktus nebuvimo ir formalaus rinkos atvirumo, konkurencijos sąlygos skyrėsi nuo sąlygų kitose valstybėse bent jau dėl žemesnio kainų lygio, tuo sudarant pagrindą ir atitinkamas pieno produktų rinkas apibrėžti kaip nacionalines, apimančias Lietuvos Respublikos teritoriją. Taip pat paaiškino, jog dėl kainų skirtumo net ir Lietuvoje veikiantiems pieno produktų gamyba ir prekyba užsiimantiems ūkio subjektams pabranginus savo produkciją 5 – 10 proc., mažmenines prekyba maisto produktais užsiimantiems ūkio subjektams vis tiek būtų palankiau pardavinėti lietuviškus pieno produktus, nei juos atsivežti iš kaimyninių valstybių. Tai tik patvirtina, kad atitinkamų pieno produktų prekių rinkų atveju pakeičiamumas tarp Lietuvos ir kaimyninių valstybių teritorijų neegzistuoja.

38Konkurencijos taryba nurodė, kad atsižvelgusi į produktų savybes bei iš mažmenine prekyba maisto produktais užsiimančių ūkio subjektų gautus paaiškinimus, kaip atskiras produktų rinkas išskyrė atskiras pieno produktų rūšis. Pažymėjo, jog tiek rinkos dalyvius, tiek rinkos struktūrą vertino pagal kiekvieną iš šių rinkų atskirai. Paaiškino, kad dėl kitų atitinkamų atskirų pieno produktų rinkų tyrimo metu nebuvo gauta tikslių visapusiškų duomenų dėl konkrečių ūkio subjektų jose užimamų rinkos dalių todėl nebuvo nebuvo parengti analogiški grafikai ir lentelės, tačiau tai nepaneigia to, kad Konkurencijos taryba tinkamai ir pakankamai pagrįstai įvertino šias pieno produktų rinkas, remdamasi kitomis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad atitinkamos atskiros pieno produktų rinkos praktiniais sumetimais buvo įvardijamos bendrai kaip atitinkamos „pieno produktų rinkos“, tačiau tai nepaneigia nei atskirų šių produktų rinkų apibrėžimo, nei Nutarime Nr. 2S-13 padarytų išvadų dėl jų struktūros ir konkurenciją ribojančio poveikio joms, pareiškėjams bei kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija.

39Atkreipė dėmesį, kad net duopolijos atveju, strateginė sąveika arba tarpusavio veiksmų priklausomybė tarp ūkio subjektų lieka, nes rinkoje, kurioje veikia nedidelis stambių ūkio subjektų skaičius, šie ūkio subjektai vis tiek neišvengiamai veikia tarpusavio veiksmų priklausomybės sąlygomis, todėl teiginys, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ nėra aktualu dalyvauti draudžiamuose susitarimuose vien dėl to, kad be jos UATA pieną Lietuvoje gamina tik AB „Pieno žvaigždės“, yra visiškai nepagrįstas. Pabrėžė, kad konkurencijos galimybė egzistuoja net tokiose rinkose, kuriose veikia tik vienas ūkio subjektas, nes yra galimybės kitiems ūkio subjektams pradėti veiklą tokioje rinkoje. Paaiškino, jog tai, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ turi visas galimybes pieno produktų kainas nustatyti nesitardama su konkurentais, taip pat nepaneigia nutarimo Nr. 2S-13 išvadų, nes tarpusavio kainų derinimas, nėra būtina nagrinėjamo pažeidimo konstatavimo sąlyga. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, konstatuojant Konkurencijos įstatymo pažeidimą, yra svarbu, ar iš viso UAB „Marijampolės pieno konservai“ parduoda savo produktus Lietuvoje, o ne tai, kokią savo produkcijos dalį šis ūkio subjektas parduoda Lietuvoje. Atsakovas nesutinka ir su UAB „Marijampolės pieno konservai“ argumentais dėl atskiros UATA pieno rinkos išskyrimo, nes UATA pienas priklauso nutarime Nr. 2S-13 apibrėžtai geriamo pieno rinkai.

40Pažymėjo, kad vienokia ar kitokia atitinkamos rinkos struktūra su vienokiomis ar kitokiomis būdingomis savybėmis ir bruožais egzistuoja objektyviai, t. y. nepriklausomai nuo to, ar tokioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai yra sudarę kokius nors konkurenciją ribojančių susitarimų ir pan., todėl pareiškėjų argumentai, kad nagrinėdama atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų struktūrą Konkurencijos taryba neišsamiai ištyrė pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių vykdyto keitimosi informacija poveikį rinkai, bei neatsižvelgė į tai, jog AB „Žemaitijos pienas“ informacijos mainuose nedalyvavo, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi.

41Konkurencijos tarybos teigimu, žalio pieno supirkimo rinkoje tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai užsiima pieno supirkimu, tačiau kadangi jie yra būtent tie ūkio subjektai, kurių veiksmai yra nagrinėjami, t. y. jie yra žalio pieno supirkimo rinkos analizės atskaitos taškas, tai sąlyginai rinkos analizės būtent iš jų pusės tikslais jie vertintini kaip tiekėjai ir vertintina jų tarpusavio padėtis rinkoje. Nurodė, kad atlikus tokią analizę, nustatyta, kad atitinkama žalio pieno supirkimo rinka yra būtent oligopolinė, nes joje iš esmės veikia tik keli stambūs rinkos dalyviai, kurie veikdami tarpusavio sąveikos sąlygomis iš esmės nulemia konkurencijos sąlygas visoje atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje. Pasak atsakovo, net ir sutikus su pareiškėjo nuomone dėl žalio pieno supirkimo rinkos kaip oligopsoninės rinkos, Nutarime Nr. 2S-13 padarytos išvados dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo savaime netampa neteisėtomis. Be to, atkreipė dėmesį, kad vertinant informacijos mainus kaip konkurencijos teisės normų pažeidimą yra svarbu ne konkretus vienoks ar kitos atitinkamos rinkos struktūros įvardijimas, o pats faktas, kad nagrinėjamoje rinkoje veikia tik keli dideli ūkio subjektai.

42Konkurencijos taryba nesutinka, kad oligopolinėje rinkoje savaime egzistuoja toks skaidrumas, kuris savaime leidžia tokios rinkos dalyviams žinoti savo konkurentų veiklos strategiją, nes ne visos be išimties oligopolinės rinkos yra vienodai skaidrios, be to, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad kitose rinkose, kuriose veikia keli dideli ūkio subjektai būtų viešai prieinama tokia informacija, kokia yra prieinama pieno produktų rinkose ir kuria pareiškėjai su kitais asociacijos „Pieno centras“ nariais keitėsi tarpusavyje. Pabrėžė, jog oligopolinė rinkos struktūra jokiu būdu nepateisina ir nepašalina ūkio subjektų veiksmų, ribojančių konkurenciją, neteisėtumo.

43Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje konkurencijos sąlygos parduodant pieno produktus skiriasi nuo konkurencijos sąlygų gretimose teritorijose, nagrinėjamu atveju buvo apibrėžtos atitinkamos nacionalinės pieno produktų rinkos, t. y. nagrinėta pieno produktų gamyba ir prekyba Lietuvos Respublikoje.

44Atsakovo teigimu, vien tik atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų skaičius savaime neleidžia daryti išvados, ar konkrečios nagrinėjamos rinkos yra suskaidytos, ar ne, kadangi neišvengiamai reikia atsižvelgti ir į atskirų ūkio subjektų padėtį rinkoje, t. y. užimamas atitinkamų rinkų dalis.

45Pasak Konkurencijos tarybos, vertinant informacijos strateginę reikšmę, atsižvelgiama į tai, kad esant normalioms konkurencijos sąlygoms, ūkio subjektai tokios informacijos neatskleistų, nes ji tiksliausiai atspindi konkretaus ūkio subjekto veiklos rinkoje ir jų pokyčių rodiklius. Pažymėjo, jog tokios nuomonės laikosi Europos Komisija, viename iš savo sprendimų nurodžiusi, kad tokia informacija, kuri apima tikslius duomenis apie kiekvieno dalyvio pardavimų apimtis ir rinkos dalis, paprastai laikoma komercine paslaptimi, kuri suteikia konkurencinį pranašumą, ir dėl šios priežasties neturėtų būti atskleidžiama ar ja dalinamasi su konkurentais. Be to, Europos Komisija pažymėjo, jog tokia informacija yra sunkiausiai gaunama rinkos informacija ir yra tikslus prekybos rinkoje bruožų ir jų pokyčių indikatorius. Atsakovo teigimu, detali informacija, kuria keitėsi pareiškėjai, leido aiškiai matyti visus su konkurentų vykdoma ūkine veikla tiek superkant pieną, tiek užsiimant pieno produktų gamyba veiklos pokyčius, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad minėta informacija laikytina strateginę reikšmę turinčia informacija.

46Konkurencijos taryba taip pat pažymėjo, kad tai, jog informacijos mainuose nedalyvavo AB „Žemaitijos pienas“, nepaneigia to, kad pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ vykdyti informacijos mainai apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, nes nagrinėtu laikotarpiu asociacija „Pieno centras“ apėmė visus didžiausius atitinkamų rinkų dalyvius (išskyrus AB „Žemaitijos pienas“). Kartu informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai atitinkamose rinkose galėjo užimti itin dideles atitinkamų rinkų dalis, todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, Nutarime Nr. 2S-13 pagrįstai konstatuota, jog informacijos mainai apėmė būtent dideles atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų dalis. Be to, bet kuriuo atveju, žinodami, kad likusioje atitinkamų rinkų dalyje veikia iš esmės tik vienas didelis ūkio subjektas AB „Žemaitijos pienas“, pareiškėjai bei kiti informacijos mainų dalyviai galėjo informacijos mainų dėka pakankamai tiksliai sekti ir stebėti pokyčius iš esmės visose atitinkamose rinkose. Atitinkamai jie bet kuriuo atveju turėjo itin detalią ir tikslią informacija apie didžiąją dalį atitinkamų rinkų, ko neturėjo ir negalėjo turėti nei AB „Žemaitijos pienas“, nei kiti maži atitinkamose rinkose veikiantys, tačiau informacijos mainuose nedalyvaujantys ūkio subjektai.

47Atsakovo teigimu, informacijos mainai apėmė akivaizdžiai individualaus pobūdžio informaciją, kadangi joje buvo pateikiami duomenys apie kiekvieną atskirą pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimantį ūkio subjektą, t. y. iš šių duomenų buvo galima sužinoti tiek AB „Rokiškio sūris“, tiek UAB „Marijampolės pieno konservai“, tiek ir kitų atskirų asociacijos „Pieno centras“ narių veiklos atitinkamose rinkose rodiklius.

48Konkurencijos taryba nurodė, jog pareiškėjai, kaip ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, minėtą informaciją gaudavo kas mėnesį, taigi tokie ilgai trunkantys, periodiški ir dažni, itin detalios individualizuotos informacijos apie kiekvieno iš asociacijos „Pieno centras“ narių supirkto žalio pieno ir pagamintų bei parduotų pieno produktų kiekius mainai, Konkurencijos tarybos nuomone, laidžia daryti išvadą, kad jie vis dėlto apėmė aktualią, o ne istorinę informaciją. Atkreipė dėmesį, kad LVAT „popieriaus“ byloje bei Europos Komisija pripažino aktualia ir tokią informaciją, kuria ūkio subjektai keitėsi kas metų ketvirtį.

49Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nė viename iš pareiškėjų nurodytų viešų informacijos šaltinių pateikiama informacija neatitinka tos informacijos, kuria keitėsi nagrinėti ūkio subjektai, pobūdžio. Nurodė, jog esminis skirtumas tarp viešai prieinamos informacijos ir tos, kuria buvo keičiamasi per asociaciją „Pieno centras“, yra tas, kad viešai prieinama informacija nesudarė sąlygų vertinti konkurentų veiklos rodiklių, o informacija, kuria buvo keičiamasi, sudarė tam ypatingai palankias sąlygas visus itin detalius duomenis pateikiant pagal atskirus ūkio subjektus. Taip pat nurodė, jog informacijos konfidencialumas, kaip ir jos strateginė svarba ar aktualumas, konkurencijos teisės prasme nėra vertinama pagal subjektyvius ūkio subjektų vertinimus, kadangi konkurenciją ribojantis poveikis gali pasireikšti nepriklausomai nuo to, ar konkrečią informaciją ūkio subjektas laiko ar nelaiko savo komercine paslaptimi. Konkurencijos tarybos manymu, tai, kad nagrinėjamą informaciją pareiškėjai bei kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai atskleidė tik abipusiškumo pagrindu, t. y. tik mainais į kitų ūkio subjektų gaunamą analogišką informaciją, patvirtina tai, kad visi šie ūkio subjektai sutiko atskleisti savo atitinkamus duomenis tik tiems kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams, kurie taip pat yra davę sutikimus atskleisti jų pačių atitinkamą informaciją, nes vienašališkas tokių duomenų atskleidimas ūkio subjektams būtų nenaudingas ir net žalingas.

50Konkurencijos tarybos nuomone, argumentą dėl informacijos vertinimo kaip nekonfidencialios informacijos paneigia ir AB „Rokiškio sūris“ parengti vidiniai dokumentai, kuriuose pateikta informacija apie ūkio subjektų įvairių rinkų dalis yra įvardinta kaip konfidenciali. Be to, ir prie AB „Rokiškio sūris“ skundo pridėti priedai, kuriuose atsispindi informacijos, kuria keitėsi ūkio subjektai, turinio pobūdis patvirtina, kad tokius duomenis pareiškėjas laiko konfidencialiais, nes teismo prašo pripažinti juos konfidencialiais ir užtikrinti šių priedų apsaugą nuo kitų asmenų.

51Atsakovo teigimu, pažeidimą sudaro būtent pats faktas, kad vis dėlto tokie informacijos mainai buvo vykdomi, o tai, kad pareiškėjai ir kiti ūkio subjektai šiuos mainus įgyvendino per asociaciją „Pieno centras“, įtakos pažeidimui kvalifikuoti neturi. Pasak atsakovo, konkurencijos teisės pažeidimais laikomi ne tik tokie konkurentų sudaryti susitarimai, kurie turi tikslą riboti konkurenciją, tačiau ir tokie, kurie turi konkurenciją ribojantį poveikį. Konkurencijos taryba nurodė, jog Nutarime Nr. 2S-13, atsižvelgus į informacijos mainų pobūdį ir atitinkamų nagrinėtų rinkų savybes, buvo padaryta pagrindinė išvada, kad tokie informacijos mainai sudarė kuo palankiausias sąlygas informacijos mainų dalyviams stebėti ir pastebėti iš esmės bet kokius pokyčius tiek pagrindinių ir didžiausių konkurentų veikloje, tiek esant poreikiui imtis atsakomųjų veiksmų vieniems prieš kitus ar prieš informacijos mainuose nedalyvavusius atitinkamų rinkų dalyvius. Tokios visapusiškos atitinkamų rinkų stebėjimo sistemos sudarymas ūkio subjektų susitarimo pagrindu (o ne natūraliai atitinkamose rinkose egzistuojančio tam tikro lygio skaidrumo dėka) leido tokios informacijos mainų sistemos dalyviams, įskaitant ir pareiškėjus, sumažinti netikrumą dėl savo konkurentų veiksmų atitinkamose rinkose, tokiu būdu pakeičiant normaliomis konkurencijos sąlygomis egzistuojančią riziką (susijusią su nežinojimu ar nepakankamai tiksliu žinojimu apie konkurentų veiklą) pakeitę praktiniu bendradarbiavimu (sudarydami susitarimą keistis konfidencialaus pobūdžio informacija). Atsakovo įsitikinimu, tokio pobūdžio informacijos mainai, nors savaime neapribojo konkurencijos iki tokio lygio, kad konkurencija apskritai būtų eliminuota, vis dėlto ribojo konkurenciją, nes konkurencijos sąlygos atitinkamose rinkose būtų buvusios kitokios nesant nagrinėtų asociacijos „Pieno centras“ narių vykdytų informacijos mainų. Pabrėžė, kad tokį konkurencijos ribojimą lėmė tai, kad tokio pobūdžio informacijos mainai pašalino netikrumą tiek dėl atskirų konkurentų veiksmų, tiek apskritai dėl rinkos veikimo, o tai atitinkamai lėmė, kad informacijos mainų dalyviai vengė aktyvios tarpusavio konkurencijos bei sudarė sąlygas riboti ir kitų informacijos mainuose nedalyvavusių ūkio subjektų galimybes konkuruoti.

52Pasak Konkurencijos tarybos, susitarimo keistis informacija potencialaus poveikio vertinimo kriterijai, yra apibendrinti ESTT Asnef-Equifax sprendime, LVAT „popieriaus“ byloje bei Europos Komisijos Horizontalaus bendradarbiavimo gairių 61 punkte, iš kurių yra akivaizdu, jog nagrinėjant informacijos mainus kaip savarankišką konkurencijos teisės pažeidimą, yra pripažįstama, kad informacijos mainų poveikis konkurencijai gali būti vertinamas pagal jo pagrįstai tikėtinus padarinius atitinkamoje rinkoje. Atsakovo teigimu, tai reiškia, kad informacijos mainai laikomi konkurencijos teisės pažeidimu, jei atsižvelgus į visas su jais susijusias aplinkybes galima pagrįsti, jog tokie informacijos mainai pašalina netikrumą dėl ūkio subjektų veiklos rinkoje. Tokio netikrumo pašalinimas atitinkamai lemia paskatų konkuruoti sumažėjimą, sudaro prielaidas ne tik riboti kitų ūkio subjektų galimybes veikti atitinkamoje, tačiau ir sudaryti kitus konkurenciją ribojančius susitarimus. Paaiškino, kad tokiu atveju potencialus konkurenciją ribojantis informacijos mainų poveikis yra įrodinėjamas per tai, ar ir kiek dėl informacijos mainų pašalinama netikrumo dėl atitinkamos rinkos veikimo.

53Anot Konkurencijos tarybos, konkurenciją ribojantį poveikį informacijos mainai gali sukelti, kai atitinkamos rinkos struktūra yra nefragmentiška arba nesuskaidyta. Pažymėjo, kad tai patvirtina ESTT Thyssen Stahl sprendimas bei LVAT „popieriaus“ byla. Nurodė, kad Konkurencijos taryba, atlikusi atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų analizę nustatė, kad šiose rinkose veikia keli stambūs pieno perdirbėjai, kas leido padaryti išvadą, jog šių rinkų struktūra nepasižymi daugybės smulkių ūkio subjektų suskaidyta pasiūla, taigi minėtų rinkų struktūra nagrinėtu laikotarpiu buvo būtent tokia, kai informacijos mainai kelia didelę konkurencijos ribojimo grėsmę, kadangi tokios struktūros rinkose ūkio subjektai ūkinę veiklą vykdo tarpusavio sąveikos sąlygos ir atitinkamai savo veiklos strategiją grindžia inter alia ir tuo, kaip, jų nuomone, į vienokį ar kitokį jų sprendimą galėtų reaguoti pagrindiniai, didžiausi su jais konkuruojantys atitinkamų rinkų dalyviai.

54Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas grindžiamas ne tuo, kad informacijos mainai visiškai eliminavo konkurenciją, o tuo, kad dėl vykdytų informacijos mainų buvo iš esmės pašalintas netikrumas dėl konkurentų veiksmų atitinkamoje rinkoje, dėl ko galėjo būti apribota tarpusavio konkurencija bei kitų ūkio subjektų konkurencijos galimybės. Nurodė, jog ESTT bei LVAT praktiką nagrinėjant susitarimus dėl keitimosi informacija yra pripažįstama, jog pakanka nustatyti potencialų tokių susitarimų poveikį. Atsakovas nurodė, jog LVAT yra pažymėjęs, kad negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios. Tai, savo ruožtu, jau būtų realus poveikis konkurencijai. Atsakovo įsitikinimu, akivaizdu, kad pateikti tiesioginių įrodymų, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama.

55Pasak atsakovo, atitinkamų rinkų dalių svyravimai, naujų ūkio subjektų atėjimas ar pasitraukimas iš atitinkamų žalio pieno supirkimo ar pieno produktų rinkų nepaneigia nagrinėtų informacijos mainų konkurenciją ribojančio poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujiems rinkos dalyviams ateiti. Pažymėjo, kad asociacijos „Pieno centras“ buvę nariai, kurie bankrutavo ar dėl kitų priežasčių nutraukė savo veiklą pieno supirkimo ir perdirbimo sferoje, taip pat nepaneigia konkurenciją ribojančio keitimosi informacija poveikio, nes informacijos mainai negali savaime garantuoti, jog tokiuose mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai, nepriklausomai nuo jokių kitų aplinkybių, bet kuriuo atveju sėkmingai veiks atitinkamose rinkose. Be to, tai, kad svyravo atitinkamų rinkų dalys, bet kuriuo atveju nepaneigia to, kad iš esmės atitinkamų rinkų struktūra nepakito. Pažymėjo, kad, informacijos mainai leido jų dalyviams reaguoti į atitinkamus pokyčius juose ir jiems daryti įtaką, kol bus pasiektas atitinkamas jiems priimtinas lygis. Taigi, atitinkamų rinkų dalių svyravimai galėjo atsirasti dėl to, kad ūkio subjektai iš dalies leido vieni kitiems tam tikrose ribose konkuruoti, tačiau tai nepaneigia to, kad nesant informacijos mainų ir atitinkamai dirbtinai padidinto rinkų skaidrumo, konkurencija atitinkamose rinkose būtų buvusi aktyvesnė, kas būtų galėję lemti ir itin reikšmingų rinkos dalių pasiskirstymo pokyčius.

56Konkurencijos taryba taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį pareiškėjai turėjo pareigą Konkurencijos tarybai pateikti atitinkamus įrodymus, kurie patvirtina, kad konkurenciją ribojantys informacijos mainai iš tikrųjų turi jų nurodomą teigiamą poveikį, tačiau, pasak atsakovo, pareiškėjai nepateikė jokių aiškių įrodymų, patvirtinančių jų teiginius. Taip pat pabrėžė, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ savo skunde yra nurodžiusi, kad pati neturi jokio ekonominės naudos siekimu pagrįsto intereso dalyvauti nagrinėjamuose informacijos mainuose, todėl kitoje skundo dalyje visiškai priešingos nuomonės dėl informacijos mainų teikiamos ekonominės naudos pareiškimas, tik patvirtina, kad pats pareiškėjas nemano, kad tokia nauda galėtų būti.

57Konkurencijos tarybos nuomone, kai 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-750/2009 byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, patraukimo atsakomybėn terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT sprendimo priėmimo dienos, nes toks termino eigos vertinimas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi nebūtų sudaryta galimybė ūkio subjektams išvengti atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Pažymėjo, kad priešingu atveju susidarytų situacija, kai dėl ilgai trunkančio bylinėjimosi teismuose išnyktų galimybė ištaisyti Konkurencijos tarybos tyrimo trūkumus, jeigu tokius nustatytų teismas, bei atitinkamai įvykdyti teismo sprendimą dėl tinkamo ūkio subjektų veiksmų ištyrimo atliekant papildomą tyrimą. Taip pat pažymėjo, jog bylinėjimasis administraciniuose teismuose gali užtrukti kelerius metus, taigi, jei teismo sprendimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo įsiteisėtų jau praėjus 3 metų terminui nuo vykdyto pažeidimo, susidarytų situacija, kad teismo sprendimas taptų beprasmis, nes Konkurencijos taryba, atlikusi papildomą tyrimą ir konstatavusi konkurencijos teisės pažeidimą, negalėtų tinkamai to įvertinti skirdama ūkio subjektui sankciją už tai. Atsakovo įsitikinimu, tokia 2004 m. gegužės 1 d. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija, dėl kurios galėjo susidaryti aptariama atsakomybės išvengimo situacija, rodo teisės spragą, kuri turi būtų aiškinama vadovaujantis įstatymo analogija, t. y. vadovaujantis panašius santykius reglamentuojančiu įstatymu, kas šiuo atveju yra ATPK, kuris kaip ir Konkurencijos įstatymas taip pat reglamentuoja atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus. Konkurencijos tarybos nuomone, būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau pavojingų pažeidimų atveju taikyti griežtesnes patraukimo atsakomybėn taisykles nei konkurencijos teisės normų pažeidimo atveju, ypač, kai LVAT yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams (LVAT 2004 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P5-82/2004). Taigi, pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikoma ATPK 35 straipsnio 5 dalies (anksčiau – 4 dalies) nuostata, todėl nesvarbu, kaip bebūtų skaičiuojama 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto termino pradžia, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šis terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo. Atkreipė dėmesį į LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-692/2010, kurioje padaryta išvada, kad tada, kai Konkurencijos taryba atlieka tyrimą po teismo sprendimo grąžinti bylą jai papildomam tyrimui atlikti, Konkurencijos taryba tik atnaujina anksčiau vykdytą tyrimą vykdant teismo įpareigojimą, o ne pradeda naują tyrimą, tuo tarpu 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią ūkio subjektai galėjo būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, sietinas su naujo tyrimo pradėjimu. Konkurencijos tarybos nuomone, kadangi nagrinėjamu atveju tyrimas dėl pareiškėjų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams buvo atnaujintas, o ne pradėtas naujas, 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas yra netaikytinas. Konkurencijos tarybos manymu, iki 2011 m. balandžio 21 d. egzistavo teisės spraga, kuri buvo pašalinta Konkurencijos įstatymo pakeitimu, tačiau tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba negalėjo iki to laiko egzistavusios teisės spragos aiškinti vadovaudamasi įstatymo analogija, t. y. pagal atitinkamas ATPK nuostatas ir LVAT išaiškinimus.

58Konkurencijos tarybos teigimu, pareiškėjai nenurodė nė vieno nacionalinio teisės akto, kuris būtų lėmęs būtinybę ūkio subjektams sudaryti atitinkamus susitarimus ir dalyvauti tokiuose informacijos mainuose, kokie buvo vykdomi tarp asociacijos „Pieno centras“ narių. Pažymėjo, jog tam, kad būtų buvusi sukurta nagrinėta informacijos mainų sistema, patys ūkio subjektai turėjo duoti atitinkamus sutikimus. Jei jie nebūtų davę tokių sutikimų, asociacija „Pieno centras“ nebūtų turėjusi galimybių gauti jų duomenis iš Lietuvos statistikos departamento ir valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, bei atitinkamai nebūtų galėjusi jų duomenų platinti kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams. Tuo pačiu tokių sutikimų nedavę ūkio subjektai, atsižvelgus į juose nurodytas sąlygas, nebūtų gavę atitinkamų duomenų apie kitus asociacijos narius, savo konkurentus. Atkreipė dėmesį, kad ne visi atitinkamose rinkose veikę ūkio subjektai dalyvavo informacijos mainuose, todėl informacijos mainai, kokius vykdė pareiškėjai ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, negali būti laikoma vieninga ir tuo labiau teisės aktų reikalaujama ūkio subjektų praktika atitinkamose rinkose. Pažymėjo, kad pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad informacijos mainuose nedalyvavusiems ūkio subjektams būtų taikytos kokios nors poveikio priemonės už, kaip teigia pareiškėjai, privalomų teisės aktų reikalavimų keistis informacija nesilaikymą. Nurodė, kad pareiškėjų skunduose nurodyti Žemės ūkio ministro įsakymas ir Statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymas taip pat nėra tokio pobūdžio, kad lemtų informacijos mainus tarp konkuruojančių ūkio subjektų. Pažymėjo, kad faktas, jog asociacija „Pieno centras“ su valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru ir Statistikos departamentu buvo sudariusi sutartis dėl duomenų gavimo, kuriose buvo nurodyta, jog šie duomenys bus perduodami asociacijos nariams, taip pat nepašalina pareiškėjų atsakomybės dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, nes minėtos įstaigos nėra kompetentingos vykdyti Konkurencijos įstatymo laikymosi priežiūrą, todėl tai, kad jos neįžvelgė Konkurencijos įstatymo pažeidimo galimybės dar nereiškia, kad tokio pažeidimo negali būti.

59Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrįstai tvirtino, jog Konkurencijos taryba tuos pačius pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių veiksmus keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija vertina skirtingai, kadangi ankstesnio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad asociacija „Pieno centras“ paruoštas lenteles su individualizuotais savo narių duomenimis apie superkamo žalio pieno kiekius platino savo nariams, ir kad asociacijos nariai yra davę sutikimus bei leidimus asociacijai atskleisti jų duomenis konkurentams, taigi ankstesnio 2002 metų tyrimo metu nebuvo pagrindo įtarti, kad yra sukurta tokia keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija sistema, kokia buvo įvardinta tiek Nutarime Nr. 2S-13, tiek ankstesniame Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarime Nr. 2S-3.

60Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba ėmėsi priemonių, susijusių su teisės aktų reikalavimų tobulinimu, kad nebūtų sudaromos konkurenciją ribojančios sąlygos, t. y. pasiūlė Žemės ūkio ministerijai peržiūrėti 2006 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 3D-48 patvirtinto Pieno supirkimo kainos priemokų ir nuoskaitų rekomendacinio diferencijavimo aprašo nuostatas, kaip galinčias riboti konkurenciją tarp žalią pieną superkančių ūkio subjektų, tačiau pabrėžė, kad minėtas žemės ūkio ministro įsakymas taip pat neįpareigojo ūkio subjektų keistis informacija apie superkamo ir perdirbamo pieno kiekius.

61Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį, jog LVAT 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N3-863-07 konstatavo, kad institucija gali perkvalifikuoti veiką, jei administracinio teisės pažeidimo protokole nurodoma teisės pažeidimo, į kurį asmens veika perkvalifikuojama pakeičiant nuorodą į atitinkamą ATPK straipsnį ar jo dalį, esmė, ir ji nereikalauja papildomo tyrimo. Anot atsakovo, aplinkybė, kad bylą nagrinėjant institucijoje pakeičiama veikos kvalifikacija, kartu ir iš lengvesnio pažeidimo pakeičiama į sunkesnį, nėra principo draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį pažeidimas. Tai, kad 2008 metais pažeidimo pripažinimas buvo iš esmės tik sąlyginis, niekaip nepaneigia to fakto, kad skiriant baudą Nutarimu Nr. 2S-13 neegzistavo tos aplinkybės, kurios lėmė baudos sumažinimą 50 proc. 2008 metais. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-294/2011 pateiktą išaiškinimą, jog tam, kad būtų pagrindas taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę už pažeidimo pripažinimą, ūkio subjektai turi besąlygiškai ir eksplicitiškai sutikti, jog buvo padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas; toks pripažinimas turėtų būti aiškus, nedviprasmiškas ir besąlyginis, taigi, tokia LVAT praktika bei AB „Rokiškio sūris“ skunde pateikti paaiškinimai iš esmės suponuoja, jog jau priimant 2008 metų nutarimą Konkurencijos taryba turėjo įvertinti tai, kad vis dėlto AB „Rokiškio sūris“ pripažinimas nebuvo besąlyginis, ir netaikyti 50 proc. baudos sumažinimo. Pažymėjo, kad ir dabar skundžiamo Nutarimo Nr. 2S-13 atveju AB „Rokiškio sūris“ teigia, kad pripažintų pažeidimą tik tokiu atveju, jei Konkurencijos taryba paskirtų dvigubai mažesnę baudą, darytina išvada, kad ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti baudą, nes toks sąlyginis pažeidimo pripažinimas nelaikytinas atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Be to, atsakovo teigimu, ir paties skundo turinys iš esmės jau savaime rodo, kad vis dėlto AB „Rokiškio sūris“ padaryto pažeidimo iš tikrųjų nepripažįsta.

62Anot atsakovo, vertinant Konkurencijos tarybos 2002 metų, 2008 metų ir 2011 metų tyrimų išvadas bei LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, pastebėtina, kad tarp jų nėra prieštaravimų, nes visi jie yra priimti atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes ir atlikus jų įvertinimą konkurencijos teisės normų prasme. Pažymėjo, kad 2002 metais Konkurencijos taryba nenagrinėjo informacijos mainų, vykdytų per asociaciją „Pieno centras“, nes tyrimo metu surinkti duomenys neleido Konkurencijos tarybai įtarti, kad apskritai tokie mainai buvo vykdyti, o ne dėl to, kad nemanė, jog manai gali riboti konkurenciją.

63Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagrindinis LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime išreikštas priekaištas Konkurencijos tarybai yra susijęs su tuo, kad, nors Konkurencijos taryba 2008 m. vasario 28 d. nutarimu pripažino konfidencialaus pobūdžio informacijos mainus savaime ribojančiais konkurenciją, LVAT konstatavo, jog tokiai išvadai būtinas įrodyti konkurenciją ribojantis tikslas nebuvo įrodytas. Anot atsakovo, Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papilomą tyrimą, kad išsamiau panagrinėtų su informacijos mainais susijusias aplinkybes, tačiau teismas konkrečiai nenurodė, kad Konkurencijos taryba turi įrodyti realų (faktinį) konkurenciją ribojantį poveikį. Atsakovo teigimu, atlikusi papildomą tyrimą ir įvertinusi nustatytas aplinkybes ji pagrindė, kad asociacijoje „Pieno centras“ vykdyti informacijos mainai riboja konkurenciją, tačiau šį poveikį pagrindė pagrįstai tikėtinu (potencialiu) tokių mainų poveikiu konkurencijai atitinkamose rinkose, taigi atsižvelgė į LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime nurodytus ankstesnio tyrimo ir jo išvadų trūkumus ir papildomo tyrimo metu juos pašalino.

64II.

65Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundą tenkino visiškai, t. y. panaikino 2011 m. birželio 9 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“.

66Teismas nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-116 buvo pradėtas tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, I t., b. l. 29-30). 2007 m. spalio 25 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-137 minėtas tyrimas buvo papildytas Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimu (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, I t., b. l. 31 abi lapo pusės), o 2007 m. lapkričio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-147 tyrimas buvo papildytas ir akcinės bendrovės „Kelmės pieninė“, uždarosios akcinės bendrovės „Kelmės pieno centras“, akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Modest“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams vertinimu (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, I t., b. l. 32 abi lapo pusės). 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo AB „Rokiškio sūris“ buvo paskirta 824 800 Lt, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt dydžio bauda už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą (I t., b. l. 43-52; II t., b. l. 51-62). Minėtame nutarime laikytasi nuostatos, kad susitarimai dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija, vykdomi koncentruotose oligopolinėse rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindinių rinkos dalyvių skaičiumi, laikomi savaime ribojančiais konkurenciją, taip pat ši išvada nutarime konkretizuota bylos aplinkybių pagrindu, teigiant, kad susitarimas dėl keitimosi informacija, kokį vykdė pareiškėjai ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, laikytinas savaime ribojančiu konkurenciją, kadangi vyko koncentruotose oligopolinėse pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose, o tai reiškia, kad esant tokio pobūdžio konkurencijos ribojimui, jo pasekmės yra preziumuojamos. AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, nesutikdami su Konkurencijos tarybos Nutarime Nr. 2S-3 padarytomis išvadomis, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydamos panaikinti 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-3 dalyje, kiek tai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. 2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundus atmetė kaip nepagrįstus (administracinė byla Nr. I-3324-281/2008, IV t., b. l. 125-137 abi lapo pusės). UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė LVAT apeliacinius skundus. 2009 m. birželio 11 d. LVAT priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-750/2009, kuriuo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikino, o pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies ir įpareigojo Konkurencijos tarybą remiantis Konkurencijos įstatymu atlikti papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams (I t., b. l. 56-74 abi lapo pusės; II t., b. l. 63-88 abi lapo pusės). Minėtame sprendime LVAT konstatavo, jog Konkurencijos taryba nenustatė, kad nagrinėjamas susitarimas dėl keitimosi informacija priskirtinas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose įvardintiems susitarimams, kurie pagal to paties straipsnio 2 dalį visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. LVAT pažymėjo, kad visi kiti susitarimai negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip ribojantys konkurenciją, todėl ribojantis konkurenciją tikslas ar poveikis turėtų būti pagrįstas. Minėtame LVAT sprendime taip pat konstatuota, jog Konkurencijos taryba tirdama susitarimą dėl keitimosi informacija visiškai neatsižvelgė į tai, kad ūkio subjektai, keisdamiesi informacija, turi teisę protingai prisiderinti prie savo konkurentų esamo ar numanomo elgesio. Pažymėjo, jog konkurenciją ribojančios pasekmės gali būti preziumuojamos tik tokiu atveju, jeigu susitarimo keistis informacija ribojantis konkurenciją tikslas būtų tinkamai pagrįstas. Nurodė, kad nutarime pateiktos bendro pobūdžio prielaidos apie susitarimo ribojantį konkurenciją tikslą ar poveikį negali būti pakankamu pagrindu daryti išvadą, kad šis susitarimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir kad Konkurencijos taryba šiuo atveju turėjo patikrinti, ar pasikeitimas informacija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotųjų įmonių elgesio. Be to, LVAT nurodė, kad Konkurencijos taryba nepagrindė prielaidos, kad informacija, kuria buvo keičiamasi, buvo konfidenciali.

67Vykdydama LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 1S-121 atnaujino tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymui (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, XXXIII t., b. l. 1-2). Atlikusi tyrimą, 2011 m. birželio 9 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo nutarė pripažinti, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė UAB „Marijampolės pieno konservai“ 256 500 Lt, o AB „Rokiškio sūris“ – 1 649 600 Lt baudą (I t., b. l. 92-105 abi lapo pusės; II t., b. l. 100-113 abi lapo pusės).

68Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (2007 m. spalio 25 d. redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo įtvirtinta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Teismas nustatė, kad informacijos mainai, kurie skundžiamu Nutarimu Nr. 2S-13 buvo pripažinti kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo baigti 2007 m. gruodžio mėnesį (I t., b. l. 109-134 abi lapo pusės). Teismo vertinimu, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija), pareiškėjai už minėtą pažeidimą galėjo būti patraukti atsakomybėn vėliausiai 2010 m. gruodžio mėnesį, tačiau, kaip matyti, pareiškėjams bauda už Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 9 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba tiek Nutarime Nr. 2S-13, tiek ir atsiliepime į pareiškėjų skundus pateikė kitokį senaties termino skaičiavimo aiškinimą. Atsakovo teigimu, kadangi LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl pareiškėjų veiksmų, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo dienos pagal analogiją taikant ATPK 35 straipsnio 4 dalį.

69Teismas nurodė, kad pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį (dabar 5 dalis), kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

70Teismas pažymėjo, kad taikyti įstatymo analogiją tiek pagal bendrąją teisės teoriją, tiek pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį galima tik tada, kai: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui.

71Teismas nustatė, kad pažeidimo, kurį tyrė Konkurencijos taryba, metu galiojusi Konkurencijos įstatymo redakcija (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) nenumatė, kad bylą dėl konkurencijos teisės pažeidimo perdavus nagrinėti teismui, Konkurencijos įstatyme nustatyti baudos skyrimo senaties terminai turi būti stabdomi, o Konkurencijos tarybai atnaujinus tyrimą, atnaujinami. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 ir 4 dalys, įtvirtinusios galimybę patraukti asmenį atsakomybėn per 5 metus bei taikyti šio termino sustabdymą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos sprendimo taikyti sankcijas, buvo įtvirtintos tik 2011 m. balandžio 21 d. priimtu ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojusiu Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymu. Teismas nustatė, kad pareiškėjų galimai padaryto pažeidimo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas tik 3 metų patraukimo atsakomybėn terminas, o galimybės sustabdyti šio termino skaičiavimą iš viso nebuvo, tačiau tokį teisinį patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus termino nustatymą teismas vertino kaip sąmoningą įstatymų leidėjo pasirinkimą. Pastebėjo, jog ir Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymo projekto aiškinamajame rašte (I t., b. l. 135-138) yra nurodyta, jog „<...> Šiuo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn 3 metų terminas nuo pažeidimo padarymo dienos ir nenustatyti atvejai, kada sankcijų skyrimo termino eiga sustabdoma“.

72Pabrėžė, kad konkurencijos teisės srityje netaikomi bendrieji ATPK nustatyti patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai, kadangi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnis nustato specialų administracinės nuobaudos skyrimo terminą, t. y. patraukimo atsakomybėn senaties terminą, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ATPK 35 straipsnio 4 dalies analogija ir sankcijos skyrimo senaties termino skaičiavimas atnaujintas nuo LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo dienos. Tokia galimybė stabdyti Konkurencijos įstatyme įtvirtintą asmens patraukimo atsakomybėn terminą nėra pripažinta ir LVAT praktikoje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesiremtina atsakovo nurodoma LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-692/2010, nes nurodytoji byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra skirtinga nuo nagrinėjamos.

73Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba, manydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo LVAT metu sustojo, o po LVAT priimto sprendimo atsinaujino, de facto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka, tačiau pažymėjo, kad konkurencijos teisės reguliuojamuose santykiuose teisės aktai negali būti taikomi retroaktyviai. Tokie atvejai yra galimi, kai taip nurodyta naujame teisės akte arba kai naujasis teisės aktas panaikina veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelnina bausmę ar administracinę nuobaudą, kadangi kitose teisės srityse retroaktyvus teisės akto galiojimas gali neigiamai paveikti asmenų teises. Todėl teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė, įtvirtinanti, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Administracinėje teisėje vienintelė įstatymo netaikymo atgal išimtis yra asmens padėtį lengvinančio įstatymo taikymo atgal taisyklė (lex benignior retro agit), tačiau nagrinėjamu atveju 2011 m. balandžio 21 d. priimtas ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymas nepalengvino pareiškėjų padėties.

74Teismas pažymėjo, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo vadovautis įstatymais, negali prisiimti įstatymų leidėjo funkcijų ir, nesant tam tikro teisinio reguliavimo, sukurti naujų teisės normų ir pritaikyti jas konkrečiam atvejui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis įpareigoja teismą, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra – vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus terminas buvo reglamentuotas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) ir jokia analogija šiuo atveju netaikytina.

75Nustatęs, kad Konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 9 d. nutarimas Nr. 2S-13 yra neteisėtas, kaip priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą, pareiškėjų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai klausimas netenka prasmės, todėl teismas nevertino ir nepasisakė dėl kitų pareiškėjų skundų argumentų. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad 2011 m. birželio 9 d. Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ yra neteisėtas ir todėl naikintinas (ABTĮ 89 straipsnio 2 dalis).

76III.

77Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

781. Nagrinėjamu atveju pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys Konkurencijos tarybos veiklą, yra Konkurencijos įstatymas bei Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1 S-139 patvirtintas darbo reglamentas (toliau – ir Darbo reglamentas). Nei Konkurencijos įstatymas, nei Darbo reglamentas nenumato, kokie veiksmai turi būti atliekami esant teismo įpareigojimui atlikti papildomą tyrimą Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu ir kaip tokiu atveju patraukimo atsakomybėn senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas. Taigi, nors galima sutikti su tuo, jog Konkurencijos įstatyme yra numatytos specialios teisės normos, skirtos Konkurencijos tarybos atliekamiems tyrimams, tačiau tai savaime nereiškia, kad specialiose teisės normose teisės spraga yra negalima. Pastebi, kad ir pačiame teismo sprendime nėra nurodyta, kad teisės spraga nėra galima specialiose teisės normose, o jos egzistavimas siejamas su šiais paties teismo nurodytais požymiais – atitinkamų santykių teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors yra poreikis šiuos santykius sureguliuoti. Vertina, kad nagrinėjamoje byloje yra teisės spraga, kai Konkurencijos įstatymas apskritai nereglamentuoja papildomo tyrimo atlikimo vykdant teismo sprendimą, kiek tai susiję su tokio tyrimo patraukimo atsakomybėn senaties termino eiga, nes Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis (galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.), numatanti 3 metų patraukimo atsakomybėn senaties terminą, nagrinėjamiems santykiams negali būti taikoma. Teisės norma (šiuo atveju Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis) negali būti aiškinama tokiu būdu, jog paneigtų kitas tame pačiame teisės akte įtvirtintas teisės normas ir lemtų jų neįgyvendinamumą (arba lemtų jų įgyvendinimą tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios taip pat nebūtų įtvirtintos atitinkamame teisės akte). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad negali būti supriešinamos ir viena kitą paneigti teismo teisė Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą (bei esant pagrindui taikyti atsakomybę, skiriant atitinkamas sankcijas, siekiant užtikrinti teisingumą ir atsakomybės neišvengiamumą) su galimybe įgyvendinti tokį teismo nurodymą. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatos (galiojusios iki 2011 m. gegužės 3 d.), jei būtų taikomos tokiems atvejams, vis dėlto gali riboti teismo nurodymo atlikti papildomą tyrimą įgyvendinimą, be kita ko, ūkio subjektams sudarant galimybes išvengti atsakomybės už padarytus Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Jei teismo sprendimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo įsiteisėtų jau praėjus 3 metų terminui nuo vykdyto pažeidimo, susidarytų situacija, kad teismo sprendimas taptų beprasmis, nes Konkurencijos taryba, atlikusi papildomą tyrimą ir konstatavusi konkurencijos teisės pažeidimą, negalėtų tinkamai to įvertinti skirdama ūkio subjektui sankciją už tai. Tokia situacija visiškai neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų ir neužtikrintų reikiamos viešųjų interesų apsaugos, nes Konkurencijos tarybos galimybė skirti baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus tokiais atvejais taptų priklausoma nuo proceso teismuose eigos, teismo užimtumo, kas galėtų atitinkamai sudaryti kliūtis tinkamai išnagrinėti bylą teisme. Pareiškėjų apskųstas Konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 9 d. nutarimas Nr. 2S-13 buvo priimtas po to, kai 2009 m. birželio 11 d. sprendimu LVAT grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, tuo tarpu būtent ši aplinkybė ir lemia, kad, priešingai, nei nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nurodytas patraukimo atsakomybėn senaties terminas negali būti taikomas. Tokia išvada darytina, įvertinus ir kitą su Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies taikymu susijusį aspektą, t. y. būtent tai, jog ši dalis galėjo būti taikoma tais atvejais, kai Konkurencijos taryba taikydavo atsakomybę atlikusi „pagrindinį“ tyrimą. Nurodo, kad šie atvejai akivaizdžiai skiriasi nuo situacijų, kai Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu teismas įpareigoja Konkurencijos tarybą atlikti papildomą (o ne pradėti naują) jau nagrinėtų „pagrindinio“ tyrimo metu ūkio subjektų veiksmų tyrimą. Daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis taikytina kokybiškai skirtingoje situacijoje, nei kad yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, t. y. ne tada, kai po teismo sprendimo atliekamas papildomas tyrimas, o tada, kai yra pradedamas naujas tyrimas. Tokias Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas patvirtina ir LVAT, kuris savo 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-692/2010 aiškindamas būtent Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį iš esmės konstatavo, jog, kai Konkurencijos taryba tik atnaujina anksčiau vykdytą tyrimą vykdant LVAT įpareigojimą, o ne pradeda naują tyrimą, netaikoma Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o, esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, nes ši norma sietina su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn.

792. Akivaizdu, jog, nors Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (galiojusioje iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo nustatytas 3 metų patraukimo atsakomybėn senaties terminas, vis dėlto Konkurencijos įstatyme ar jį įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose nebuvo reglamentuotas senaties eigos klausimas esant teismo įpareigojimui Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą. Akivaizdu, jog šių klausimų reglamentavimas buvo aktualus, todėl egzistavo tokio reglamentavimo poreikis. Tokios situacijos yra laikomos teisės spragomis. Aplinkybę, kad yra teisės spraga, taip pat patvirtina ir teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog nuo 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio pakeitimai, kuriais senaties eigos klausimas išspręstas nustačius, jog Konkurencijos tarybos nutarimų nagrinėjimo administraciniuose teismuose metu senaties termino eiga sustoja ir vėliau atsinaujina. LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-692/2010 pasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki šio straipsnio pakeitimo) taikymo ribų. Šis LVAT išaiškinimas, jį vertinant teisės normų aiškinimo šaltinių kontekste, nagrinėjamu atveju turi didesnę reikšmę, nei kitų institucijų specialistų parengtas aiškinamasis raštas, susijęs net ne su nagrinėjamų iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusių Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies normų priėmimu, o su šio straipsnio pakeitimu, kuris nagrinėjamu atveju negalėjo būti ir nebuvo taikytas. Atsižvelgęs į tai, apeliantas daro išvadą, kad Teismas, aiškindamas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, nepagrįstai vadovavosi šio straipsnio pakeitimo aiškinamuoju raštu, visiškai neatsižvelgęs į nurodytą ir nagrinėjamu atveju aktualią LVAT praktiką, iš kurios aiškiai matyti, jog ši Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki 2011 m. gegužės 3 d.) norma netaikytina Konkurencijos tarybai atliekant papildomą tyrimą.

803. Viena iš priemonių, kurių buvo imtasi šalinant aptartą teisės spragą, buvo 2011 m. gegužės 3 d. įsigalioję Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio pakeitimai, kuriais senaties termino eigos klausimas buvo išspęstas nustačius, jog Konkurencijos tarybos nutarimų nagrinėjimo teismuose metu senaties terminas sustoja. Tačiau, kadangi, priimdama šioje byloje nagrinėjamą Nutarimą, Konkurencijos taryba negalėjo remtis ir (priešingai, nei nepagrįstai nurodo teismas) nesirėmė šiais su senaties termino eiga susijusiais Konkurencijos įstatymo pakeitimais, ji, kaip matyti iš paties Nutarimo, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi panašius santykius reglamentuojančio kito įstatymo – ATPK normomis, t. y. įstatymo analogija. Pastebi, kad ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konkurencijos tarybos Nutarime pritaikyta ATPK analogija atitinka visus nurodytus reikalavimus, o teismas nepagrįstai šią analogiją įvertino kaip netinkamą, dėl šių priežasčių:

813.1. Konkurencijos tarybos Nutarimo pagrįstumo vertinimui aktualių klausimų, susijusių su senaties termino eiga atliekant papildomą tyrimą, nereglamentavo nei Konkurencijos įstatymas, nei kiti teisės aktai, t. y. egzistavo teisės spraga. Atsižvelgusi į tai, Konkurencijos taryba vertino, koks įstatymas reglamentuoja panašius santykius ir pripažino, jog, kaip matyti iš nagrinėjamo Nutarimo, panašius tyrimų atnaujinimo teismo sprendimu santykius reglamentuoja ATPK, kuris kaip ir Konkurencijos įstatymas, taip pat reglamentuoja atsakomybės už administracinės teisės pažeidimus (tik mažesnio pavojingumo) santykius, įskaitant ir patraukimo atsakomybėn už tokius pažeidimus eigos klausimus.

823.2. ATPK 35 straipsnio 5 dalyje (iki 2011 m. kovo 1 d. tai buvo 4 dalis) numatyta, kad kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas, užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-754/2010 nurodė, kad ši taisyklė būtent taikoma tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo institucijai, priėmusiai nutarimą, arba pirmosios instancijos teismui, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių. Taigi, ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla grąžinama nagrinėti atitinkamai institucijai, vadovaujantis minėta teisės norma, neišnyksta galimybė apskritai patraukti asmenį atsakomybėn. Tai, kad minėta ATPK norma yra tinkama taikant įstatymo analogiją su senaties eiga susijusiais klausimais, patvirtina ir LVAT 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-1434/2008.

833.3. Konkurencijos tarybos nuomone, būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau pavojingų pažeidimų atveju taikyti griežtesnes patraukimo atsakomybėn taisykles nei konkurencijos teisės normų pažeidimo atveju, ypač kai LVAT yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams (LVAT 2004 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P5-82/2004). Todėl atsižvelgiant į šią LVAT nutartį, jog bendrieji administracinės atsakomybės principai taikomi konkurencijos teisės srityje, atitinkamai manytina, kad ir bendrieji ATPK nustatyti senaties terminų taikymo principai gali būti taikomi konkurencijos teisės srityje, ypač kai atitinkamų senaties eigos klausimų nereglamentuoja pats Konkurencijos įstatymas. Įvertinusi šias aplinkybes ir atsižvelgdama į atitinkamus LVAT išaiškinimus, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad, nesant atitinkamo reglamentavimo Konkurencijos įstatyme (kaip paaiškinta, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis tiesiogiai negalėjo būti taikoma), nagrinėjamu atveju pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikoma ATPK 35 straipsnio 5 dalies nuostata, iš esmės nurodanti, kad tokiais atvejais, kai teismo sprendimu Konkurencijos taryba įpareigojama atlikti papildomą tyrimą dėl ūkio subjektų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (šiuo atveju – LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimas įsiteisėjo jo paskelbimo dieną) turėjo būti skaičiuojamas iš naujo (žr., pvz., ir LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N5-612/2007).

844. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendime nurodyti argumentai dėl, teismo nuomone, nepagrįsto ATPK analogijos taikymo, taip pat neatitinka ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatų. Teismas ATPK analogijos taikymą atmetė dėl to, kad Konkurencijos įstatymas yra specialus teisės aktas. Tačiau, kaip matyti iš ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies, taikant įstatymo analogiją yra svarbus ne bendros ir specialios normos santykis, o sureguliuotų ir nesureguliuotų teisinių santykių panašumas. Teismas, atsakovo vertinimu, spręsdamas dėl įstatymo analogijos taikymo galimybės, nepagrįstai rėmėsi teisės normų konkurencijos šalinimo principu. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra vertinamas teisės spragos šalinimo atvejis, todėl teismo taikytas teisės normų konkurencijos šalinimo principas yra netinkamas ir juo negali būti remiamasi šalinant teisės spragą, kadangi teisės spragos atveju tarpusavyje konkuruojančios teisės normos neegzistuoja, nes vienos iš teisės normų tiesiog nėra (nors turėtų būti).

855. Nesutinka su teismo argumentu, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai atgaline tvarka pritaikė Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2011 m. gegužės 3 d. Pastebi, kad nei Konkurencijos tarybos Nutarime, nei Konkurencijos tarybos atsiliepime į pareiškėjų skundus nėra nurodyta, jog Konkurencijos taryba skirdama sankcijas pareiškėjams ir laikydama, jog nėra suėjęs patraukimo atsakomybėn senaties terminas, vadovavosi ne pažeidimo padarymo metu galiojusia, o jau pakeista Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija. Tai, jog naujos konkurencijos teisės normos, expressis verbis numatančios galimybę sustabdyti senaties terminą, kol byla nagrinėjama teisme, įsigaliojo dar prieš priimant Konkurencijos tarybai Nutarimą, savaime nereiškia, jog Konkurencijos taryba rėmėsi būtent šiomis nuostatomis nagrinėjamu atveju. Konkurencijos taryba nauja senaties termino skaičiavimo tvarka nesivadovavo, nes, Konkurencijos tarybos nuomone, egzistavo teisės spraga, kuri buvo šalinama atsižvelgiant į ATPK analogiją.

866. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu LVAT nagrinėdamas šią bylą vis dėlto nuspręstų, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo Konkurencijos įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su teisės spragos ir ATPK analogijos taikymu, vertinant klausimą dėl patraukimo atsakomybėn senaties už Konkurencijos įstatymo pažeidimus (ypač Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, draudžiančio sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, ir 9 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi) eigos skaičiavimą, būtina atsižvelgti ir į tai, jog Konkurencijos įstatymo nuostatų, susijusių senaties terminu, interpretavimas turi tiesioginės įtakos ir Konkurencijos tarybai nagrinėjant bei taikant atsakomybę ūkio subjektams už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 ir 102 straipsnių pažeidimus. Tarybos Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų SESV 101 ir 102 straipsniuose, įgyvendinimo 3 straipsnio 1 dalyje iš esmės nurodyta, kad nacionalinės institucijos ir teismai, taikydami nacionalinius teisės aktus konkurenciją ribojančių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atveju, jei tokiais veiksmais daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, taip pat privalo taikyti SESV 101 ir 102 straipsnį. Taigi, SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas nacionaliniu lygmeniu yra tiesiogiai susietas su nacionalinių konkurencijos teisės aktų taikymu, t. y. jei nacionalinė institucija ir teismas negali efektyviai pritaikyti atsakomybės už nacionalinio konkurencijos teisės akto pažeidimą, atsakomybė už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą taip pat tampa negalima. Šią išvadą patvirtina Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo tarp Komisijos ir ES valstybių narių teismų taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, kurio 10 punkte numatyta, jog nesant ES teisės nuostatų, reglamentuojančių procedūras ir sankcijų skyrimą, nacionaliniams teismams taikant ES konkurencijos taisykles, teismai vadovaujasi nacionalinėmis procedūrinėmis nuostatomis, tačiau jos turi būti suderinamos su bendraisiais ES teisės principais. Remiantis to paties 10 punkto c papunkčiu, nacionalinis teismas turi vadovautis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuluotu efektyvumo principu, kuris reiškia, jog nacionalinės nuostatos dėl procedūrų ir sankcijų neturi padaryti 101 ir 102 straipsnių nubstatų taikymą pernelyg sudėtingą arba praktiškai neįmanomą. Jei nacionalinės teisės nuostatos yra nesuderinamos su šiais principais, nacionalinis teismas, remdamasis ES teisės viršenybės principu, turi netaikyti tokių nacionalinės teisės nuostatų. Taigi, nors nagrinėjamu atveju nėra tiesiogiai taikomas SESV 101 straipsnis, tačiau net ir tokiu atveju šioje byloje pateiktas senaties termino eigos skaičiavimo aiškinimas turėtų įtakos kitiems atvejams, kai kartu su Konkurencijos įstatymu taikoma ir SESV. Todėl ir šioje byloje nagrinėjant klausimą dėl senaties termino taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį yra svarbu užtikrinti, jog taikant tas pačias senatį reglamentuojančias normas nebus apsunkintas ar padarytas neįmanomu efektyvus SESV taikymas. Toks senaties termino skaičiavimo aiškinimas, kokį pateikė teismas skundžiamame sprendime (jokiomis aplinkybėmis nepertraukiamas, nestabdomas ir neatnaujinamas 3 metų senaties terminas), akivaizdžiai riboja galimybes ne tik tinkamai taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, bet ir SESV 101 ir 102 straipsnius. Tai patvirtina ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio nuostatos dėl senaties termino skaičiavimo SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo atveju, pagal kurias 5 metų senaties terminas iš esmės po kiekvieno Europos Komisijos su pažeidimo tyrimu susijusio veiksmo pradedamas skaičiuoti iš naujo, o bylos nagrinėjimo Europos Sąjungos Teisingumo Teisme laikotarpiu jis yra sustabdomas, kas bendrai gali sudaryti 10 ir daugiau metų.

87AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ atsiliepimais prašo atmesti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą bei priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose nurodo:

881. Konkurencijos įstatyme buvo tiesiogiai įtvirtinta senaties dėl konkurencijos teisės pažeidimų pradžia ir jos pabaigos terminai, todėl Konkurencijos taryba neturėjo jokio pagrindo spręsti apie teisės spragos buvimą. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo expressiss verbis numatyta, kad terminas nuobaudai skirti, esant tęstiniam Konkurencijos įstatymo pažeidimui, prasideda nuo to momento, kada buvo atlikti paskutinieji konkurencinės teisės normas pažeidžiantys veiksmai. Taigi, Konkurencijos įstatyme buvo tiesiogiai reglamentuota senaties termino pradžia ir terminas, šio termino pradžią susiejant su pažeidimo įvykdymo momentu. Šis senaties terminas buvo bendro pobūdžio ir apimantis tiek įprastą pažeidimo tyrimo procedūrą, tiek ir atvejus, kuomet ji atnaujinama arba yra paskiriamas papildomas tyrimas. Papildomos nuostatos dėl senaties termino eigos sustabdymo į Konkurencijos įstatymą buvo įtrauktos tik 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo pakeitimu nuo 2011 m. gegužės 3 d., t. y. praėjus beveik trejiems su puse metų nuo paskutinių pareiškėjo tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo dienos. Taigi, paskutinių tariamai neteisėtų pareiškėjo veiksmų atlikimo metu galiojo aiškus teisinis reglamentavimas, kuris nustatė senaties dėl konkurencijos teisės pažeidimų pradžią ir terminus. Naujai į Konkurencijos įstatymą įtrauktos nuostatos nebuvo būtinos senaties instituto taikymui konkurencijos teisės pažeidimams, nes ir iki įstatymo pakeitimo įstatymų leidėjas buvo aiškiai reglamentavęs senaties terminą ir jo pradžios momentą. Pareiškėjo nuomone, nei teisingumo principai, nei vėliau įgaliojusi Konkurencijos įstatymo redakcija, nei Europos Sąjungos teisės nuostatos, ar juo labiau Lietuvos teismų praktika nesudaro pagrindo daryti išvadą apie teisės spragos buvimą. Kadangi iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusioje Konkurencijos įstatymo redakcijoje senaties terminas ir jo pradžios momentas buvo reglamentuoti, atmestina teisės spragos buvimo galimybė.

892. Nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiu, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma kokybiškai skirtingoje situacijoje nei kad yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, t. y. ne tada, kai po teismo sprendimo atliekamas papildomas tyrimas, o tada, kai yra pradedamas naujas tyrimas. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas senaties terminas yra bendro pobūdžio ir taikomas visiems Konkurencijos įstatymo reglamentuojamiems santykiams. Teismo teisė grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti buvo įtvirtinta jau 1999 m. įsigaliojusioje pirminėje Konkurencijos įstatymo redakcijoje, kur ji buvo įtvirtinta kartu su tuometiniu senaties reglamentavimu. Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas būtų norėjęs šiai bylų kategorijai nustatyti specialų senaties terminą ar kad ši teisės spraga būtų atsiradusi teisėkūros procese.

903. Teisės doktrinoje yra laikomasi nuomonės, kad senaties termino esmė – neleisti kilti ilgalaikiam nusižengimą galimai padariusio asmens teisinės padėties neapibrėžtumui. Pasibaigus senaties terminams procesas nebegali vykti, o priimti individualūs teisės taikymo aktai praranda teisinę reikšmę. Analogiškos nuomonės yra laikomasi ir aiškinant baudžiamojoje teisėje įtvirtintą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties institutą. Pažymi, kad bet koks netinkamas procesinio termino taikymas sudaro prielaidas pažeisti asmens teises bei teisėtus lūkesčius, o tokia situacija yra nepriimtina teisinėje valstybėje. Minėta senaties termino paskirtis bei tikslai yra nurodyti ir LVAT praktikoje: „teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinės nuobaudos skyrimo terminai negali būti begaliniai, kad asmens baudimas praėjus tam tikram laiko tarpui nuo veikos padarymo tampa beprasmišku, todėl administracinė nuobauda turi būti skiriama ir taikoma per protingą terminą nuo veikos, už kurią yra baudžiama, padarymo, t. y. turi būti taikoma administracinės atsakomybės senatis“. LVAT yra pripažinęs senaties termino svarbą teisinių santykių stabilumui ir apibrėžtumui išsaugoti, taip užtikrinant teisėtų šių dalyvių interesų apsaugą.

913. Priešingai, nei teigia Konkurencijos taryba, iki 2011 m. gegužės 3 d. Konkurencijos įstatyme numatytas senaties reglamentavimas buvo ne įstatymo spraga, o sąmoningas įstatymo leidėjo pasirinkimas reglamentuojant teisinius santykius.

924. Faktą, kad iki minėto 2011 m. balandžio 21 d. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 4 dalies pakeitimo galimybė stabdyti asmens patraukimo atsakomybėn terminus Lietuvos konkurencijos teisėje nebuvo numatyta, o toks stabdymas yra principo lex retro non agit pažeidimas, patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir įstatymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymo projekto aiškinamasis raštas. Minėtame aiškinamajame rašte yra nedviprasmiškai nurodyta, jog iki Konkurencijos įstatymo pakeitimo subjektui sankcija galėjo būti skiriama tik per 3 metus, o šio termino eiga negalėjo būti stabdoma. Antai, aiškinamajame rašte pripažįstama, kad „Konkurencijos įstatyme nenustatyti atvejai, kada patraukimo atsakomybėn terminų eiga sustabdoma“.

935. Nepaisant negalimumo konkurencijos teisėje taikyti įstatymo analogiją, Konkurencijos taryba tariamai teisės spragai užpildyti pasirinko taikyti ATPK, kaip bendrąjį atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus nustatantį teisės aktą. Pareiškėjo įsitikinimu, ATPK šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ne šis teisės aktas numato Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo tvarką, terminus bei galimas sankcijas. Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, kadangi būtent šiame teisės akte yra įtvirtintas specialus administracinės atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus reglamentavimas. Senaties termino atnaujinimas pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, jeigu senaties termino atnaujinimo galimybė būtų tiesiogiai įtvirtinta Konkurencijos įstatyme (lex specialis derogat legi generali). Kitaip tariant, konkurencijos teisės srityje bendrieji ATPK nustatyti patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai nėra taikomi, kadangi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnis numato specialų administracinės nuobaudos skyrimo (patraukimo atsakomybėn) senaties terminą (LVAT 2010 m. gegužės mėn. 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-692/2010). Kaip įstatymo analogiją šioje byloje pritaikius ATPK nuostatas ir atnaujinus senaties termino skaičiavimą tariamai pareiškėjo atlikto konkurencijos teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas galėtų trukti beveik dvigubai ilgiau, nei buvo numatęs įstatymų leidėjas, tuo iš esmės pažeidžiant teisėtus pareiškėjo lūkesčius ir teisėtus interesus.

946. Kadangi konkurencijos teisėje įstatymo analogija yra galima tik ypatingai išimtiniais atvejais, siaurinant atsakomybės taikymo atvejus, o Konkurencijos įstatyme iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojęs senaties instituto reglamentavimas buvo ne teisės spraga, o racionalus įstatymo leidėjo pasirinkimas, ir kadangi Konkurencijos įstatymas yra specialus teisės aktas ATPK požiūriu, kuriame senaties sustabdymo galimybė nebuvo numatyta iki 2011 m. gegužės 3 d., o senaties atnaujinimo institutas nėra įtvirtintas iki šios dienos, Konkurencijos tarybai nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti įstatyminę ATPK analogiją ir atnaujinti senaties termino skaičiavimą nuo 2009 m. birželio 11 d.

957. Konkurencijos taryba teigia, kad senaties termino sustabdymo galimybę patvirtina 2010 m. gegužės 13 d. LVAT nagrinėta byla Nr. A822-692/2010. Pažymi, kad savo faktinėmis aplinkybėmis Konkurencijos tarybos cituojama byla iš esmės skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos, todėl Konkurencijos tarybos nurodyti LVAT išaiškinimai šiuo atveju negali būti taikomi. Konkurencijos tarybos cituojamoje byloje AB „Mažeikių nafta“ konkurencijos teisės pažeidimas nagrinėjant bylą LVAT dar nebuvo pasibaigęs, todėl 3 metų atsakomybės taikymo senaties terminas nebuvo ir netgi negalėjo būti prasidėjęs. Dėl šios priežasties teismas nesprendė ir administracinės bylos sustabdymo klausimo. Be to, LVAT nagrinėtoje byloje ginčas vyko ne dėl to, ar Konkurencijos taryba gali skirti baudą praėjus 3 metų senaties terminui, bet dėl to, ar praėjus šiam terminui Konkurencijos taryba apskritai galėjo atnaujinti tyrimą, net jeigu tam ir buvo teismo įpareigojimas.

968. Pareiškėjo tariamo pažeidimo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo numatytas tik 3 metų patraukimo atsakomybėn terminas, tuo tarpu galimybė sustabdyti šio termino skaičiavimą išvis nebuvo numatyta. Todėl Konkurencijos taryba, laikydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo LVAT metu sustojo, o po LVAT priimto sprendimo atsinaujino, de facto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka. Nors Konkurencijos taryba šią aplinkybę ir neigia, tačiau iš aukščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad Konkurencijos įstatyme faktiškai nebuvo teisinio reglamentavimo spragos dėl senaties taikymo, todėl ATPK nuostatos administracinio buvo pritaikytos be pagrindo, de facto pritaikant tokias nuostatas, kurios į Konkurencijos įstatymą buvo įtrauktos tik praėjus beveik trims metams nuo tariamų Pareiškėjo pažeidimų atlikimo dienos.

979. Tiek teisės doktrina, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, tiek ir Lietuvos teismų praktika konkurencijos teisę priskiria viešajai teisei, todėl jai be išlygų taikomos ir visos bendrosios viešosios teisės taisyklės, bei ji yra pagrįstai saistoma viešosios teisės principų. Vienas iš šių principų yra ir įstatymo negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas. Pažymi, kad šio principo taikymas šiuo atveju įgyja ypatingą reikšmę, atsižvelgiant į tai, kad viešojoje teisėje galimas subjekto baudimas, todėl asmuo jokiu būdu negali būti nubaustas už tai, kas nebuvo baustina tariamo pažeidimo metu, tai pat asmens būklė negali tapti sunkesnė, nei kad jis galėjo numatyti tariamo pažeidimo padarymo metu. Tokią poziciją yra ne kartą išreiškęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-1406-06, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. N575-7664-10, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį byloje Nr. N575-7662-10). Atsižvelgęs į viešojoje teisėje taikomą lex retro non agit taisyklę ir jos išimtį lex benignior retro agit, bei tai, kad konkurencijos teisė savo prigimtimi ir vykdomomis funkcijomis yra viešosios teisės šaka, pareiškėjas teigia, kad šie principai taikomi konkurencijos teisei bei šioje srityje vykdomam asmens baudimo santykiui. Pažymi, kad šiuo atveju terminų skaičiavimo sustabdymas nėra atsakomybėn traukiamo asmens padėtį lengvinanti aplinkybė.

9810. Pažymi, kad senaties instituto tikslas yra siekis paskatinti valstybės institucijas efektyviai vykdyti joms priskirtas funkcijas, tuo pačiu užtikrinant teisėtus piliečių interesus, kad praėjus tam tikram laikotarpiui jiems nebegrėstų atsakomybė už kadaise atliktus galimai neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu teisiniams santykiams yra suteikiamas papildomas apibrėžtumas, nes asmenys yra apsaugomi nuo valstybės sprendimo pradėti taikyti sankcijas už prieš daugelį metų atliktus veiksmus, kurie ilgą laiką nebuvo inkriminuojami. Pastebi, kad papildomas pareiškėjų veiksmų teisėtumo tyrimas, kaip kad buvo įpareigojęs LVAT, buvo pradėtas 2009 m. liepos 9 d. Šis tyrimas truko iki 2011 m. birželio 9 d., t. y. net dvejus metus, tačiau matyti, kad Konkurencijos taryba LVAT sprendime nurodyto įpareigojimo atlikti papildomą tyrimą ir surinkti papildomos informacijos neįvykdė ir nedėjo pastangų jam įvykdyti. Per visą šį dviejų metų laikotarpį Konkurencijos taryba atliko tik vieną procesinį veiksmą, 2010 m. vasario mėnesį pateikdama užklausimą mažmenine prekyba maisto produktais užsiimantiems didiesiems Lietuvos prekybos tinklams UAB „Norfos mažmena“, Maxima LT, UAB „Palink“ ir UAB „Rimi Lietuva“, iš kurių atsakymai buvo gauti 2010 m. gegužę. Jokių kitų naujų tyrimo veiksmų faktiškai atlikta nebuvo. Baudą, o juo labiau dvigubą, Konkurencijos taryba pareiškėjui pakartotinai paskyrė nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl toks Konkurencijos tarybos sprendimas pripažintinas neteisėtu.

9911. Pažymi, kad galimybės stabdyti privačių asmenų patraukimo atsakomybėn senaties terminus už konkurencijos teisės pažeidimus, kai byla yra nagrinėjama teisme, nenumato jokie Europos Sąjungos teisės aktai. 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių 25 straipsnio 6 dalies nuostata, numatanti, jog vienkartinių ar periodinių baudų skyrimo senaties terminas sustabdomas laikotarpiui, kurį Komisijos sprendimas yra peržiūrimas Teisingumo Teisme, yra taikomas Europos Komisijos atliekamiems tyrimams dėl kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių įmonių ar jų asociacijų. Nacionalinių institucijų atliekamiems tyrimams dėl minėtų asmenų šio reglamento nuostatos netaikytinos. Konkurencijos įstatymo nuostatos yra skirtos reglamentuoti skirtingiems teisiniams santykiams, t. y. tokiems santykiams, kai nacionalinė konkurencijos priežiūros institucija atlieka tyrimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, padaryto privačių asmenų, kurie nepatenka į minėto Europos Sąjungos reglamento teisinio reguliavimo sferą. Dėl šios priežasties, vertinant patraukimo atsakomybėn terminų sustabdymo galimybes, turėtų būti vadovaujamasi Konkurencijos įstatyme numatytomis sankcijų skyrimo taisyklėmis, o ne Europos Tarybos reglamentu.

10012. Konkurencijos taryba yra nenuosekli aiškindama ir taikydama teisės normas, kuriomis remiantis yra skiriamos sankcijos už konkurencijos teisės pažeidimus. Tą pagrindžia ir vadinamoji „dekupažo“ byla. Nors šioje byloje priimtą sprendimą pareiškėjui skirti baudą Konkurencijos taryba bando pateisinti Europos Sąjungos teisės normomis, tačiau atkreipia dėmesį, kad minimoje Lietuvos teismuose nagrinėjamoje byloje dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų ir kitų susijusių prekių pardavimu, kartelinio susitarimo, Konkurencijos taryba atsikirsdama į kritiką, jog bauda buvo paskirta neteisėtai, teigė visai priešingai – kad skirdama sankcijas, Konkurencijos taryba vadovaujasi tik Lietuvos įstatymais ir neturi teisės remtis Europos Sąjungos teisės aktais, kurie numato skirtingas sankcijų skyrimo taisykles.

10113. Nėra jokio pagrindo teigti, kad būtinybė sustabdyti ar atnaujinti senaties terminus kyla iš pareigos tinkamai taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas. Kaip pripažįsta pati Konkurencijos taryba, teisiniai santykiai šioje byloje yra reglamentuojami nacionalinės teisės, o ne Europos Sąjungos teisės aktų. Kadangi pareiškėjo atsakomybės klausimas šiuo atveju yra sprendžiamas Konkurencijos tarybos pagal nacionalines teisės nuostatas, nėra jokio pagrindo atsižvelgti į senatį, kurią taiko Europos Sąjungos Komisija, tirdama konkurencijos pažeidimų bylas pagal SESV 101 ir 102 straipsnius. Nors Lietuvos Respublikos institucijos ir teismai turi užtikrinti efektyvų Europos Sąjungos teisės taikymą, tai nėra pagrindas keisti ar aiškinti teisės aktus tose situacijose, kuomet teisiniai santykiai yra reglamentuojami išimtinai nacionalinės teisės normų. Todėl nėra jokio pagrindo Konkurencijos įstatymo 40 straipsnį aiškinti tokiu būdu, kad jis atitiktų Europos Sąjungos teisės nuostatas, nustatančias senaties termino už konkurencijos teisės pažeidimus eigą. Iškilus poreikiui taikyti Europos Sąjungos teisės aktus, tiek dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės, tiek ir dėl konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų tiesioginio taikymo Lietuvos Respublikos teismai ir valstybės institucijos turėtų teisę, o kartu ir pareigą, taikyti šiuos Europos Sąjungos teisės aktus vietoj nacionalinio reglamentavimo.

10214. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas buvo priimtas tik siekiant nubausti pareiškėjus, nepaisant to, kad tam nebuvo nei faktinių, nei teisinių pagrindų. Tokiu būdu buvo pažeisti pamatiniai viešojo administravimo veikloje galiojantys gero administravimo principai ir galimai piktnaudžiaujama Konkurencijos tarybai suteiktais įgalinimais. Šios aplinkybės, be kita ko, nulėmė ir tai, kad buvo neoperatyviai ir neadekvačiai vykdomos tyrimo procedūros ir to pasekoje buvo praleistas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas senaties terminas.

10315. Pritaikydama pareiškėjams atsakomybę už menamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus, Konkurencijos taryba ne tik nepaisė Konkurencijos įstatyme numatytų atsakomybės skyrimo senaties terminų, tačiau pažeidė ir draudimo bausti už tą patį pažeidimą du kartus (non bis in idem) principą. Konkurencijos tarybos tyrimas, kurio metu priimto nutarimo teisėtumo klausimas yra nagrinėjamas šiame administraciniame ginče, buvo jau trečias Konkurencijos tarybos tyrimas dėl tų pačių pareiškėjų veiksmų. Po pirmojo Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo priimtame 2002 m. spalio 10 d. Konkurencijos tarybos nutarime buvo konstatuota, kad „pieno supirkimo rinkoje veikiančios stambios įmonės, turinčios didžiausias ir tolygias rinkos dalis, analogiškus pieno supirkimo kaštus, viešą informaciją, leidžiančią stebėti konkurentų veiksmus rinkoje, gali sekti viena kitą, t.y. elgtis lygiagrečiai, o tai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui“. Taigi, dar 2002 metais Konkurencijos taryba iš esmės remdamasi tais pačiais duomenimis padarė visiškai priešingas išvadas nuo tų, kurios padarytos tiek 2008 m. vasario 28 d. nutarime, tiek ir 2011 m. birželio 9 d. nutarime. Pareiškėjų nuomone, pareiškėjų atsakomybės klausimo pakartotinis nagrinėjimas, remiantis iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kuomet pažeidimo byla jau buvo išspręsta dar 2002 metais, pažeidžia draudimą bausti asmenį tuo pačiu pagrindu du kartus. Pažymi, kad tiek 2002 metais, tiek ir 2007 metais atlikti tyrimai buvo pradėti ne pačios Konkurencijos tarybos iniciatyva, bet gavus prašymą atitinkamas aplinkybes ištirti; be to, ir 2002 metų, ir 2007 metų tyrimai buvo pradėti siekiant išsiaiškinti, kokios aplinkybės nulėmė pieno ir/arba pieno produktų kainų kitimą, o ne įvertinti tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos vykdomus informacijos mainus. Todėl teigia, jog Konkurencijos tarybai dėl visai kitos priežasties pradėjus tyrimą, bet jo metu atsitiktinai nustačius faktą, kad tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos vyksta informacijos mainai, ji tiek 2002 metais, tiek ir 2007 metais turėjo visiškai identiškas faktines ir teisines galimybes – ir netgi teisinę pareigą – atlikti paminėtų informacijos mainų teisėtumo įvertinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad informacijos mainų neteisėtumą atsakovas grindžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kuri buvo suformuota dar 1986 metais ar anksčiau. Dėl nurodytų priežasčių Konkurencijos tarybos paaiškinimas, jog 2002 metais atlikto tyrimo metu „<...> nebuvo nustatyta, kad asociacija tokio pobūdžio informaciją apie konkrečius ūkio subjektus platina savo nariams <...>“, vertintinas ne kaip sudarantis pagrindą 2007 metais ir 2011 metais atlikto tyrimo metu iš naujo revizuoti jau 2002 metais nustatytas aplinkybes, bet kaip patvirtinantis netinkamą Konkurencijos tarybos pareigų vykdymą. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip savarankiškas pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos taryba pažeidė draudimą bausti už tą patį pažeidimą du kartus principą. Antrojo tyrimo pabaigoje LVAT panaikinus 2008 m. vasario 28 d. nutarimą, iš naujo svarstyti ir skirti baudą pareiškėjams Konkurencijos taryba galėjo tik tuo atveju, jeigu būtų pašalinusi tyrimo trūkumus, kurie aiškiai įvardinti LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime. Kadangi šios prievolės Konkurencijos taryba neįvykdė ir net gi sąmoningai vengė ją vykdyti, teigtina, kad pakartotinis – jau trečias – bandymas bausti už tą patį, tačiau neįrodytą pažeidimą, yra akivaizdžiai neteisėtas.

10416. Užuot tinkamai įvykdžiusi LVAT įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą, o vėliau savo sprendimą grindusi papildomo tyrimo metu nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, Konkurencijos taryba 2011 m. birželio 9 d. nutarime rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 („popieriaus“ byla). Tačiau, pareiškėjo nuomone, paskirta bauda bei Konkurencijos tarybos elgesys šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti grindžiami „popieriaus“ byloje LVAT suformuotais išaiškinimais. Konkurencijos taryba neturėjo teisės savo sprendimą grįsti išimtinai „popieriaus“ bylos išaiškinimais, kadangi LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu įpareigodamas Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą, buvo aiškiai nurodęs veiksmus, kuriuos Konkurencijos tarybai buvo būtina atlikti prieš sprendžiant klausimą dėl baudos paskyrimo. Nors LVAT pabrėžė, kad, vertinant susitarimo keistis informacija atitikimą Konkurencijos įstatymui būtina pagrįsti susitarimo antikonkurencinį tikslą ir poveikį ir tuo tikslu įvertinti, ar pasikeitimas informacija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotų įmonių elgesio. Nepaisant to, Konkurencijos taryba savo nutarime nurodė, kad nustatyti konkurenciją ribojančio tikslo ir poveikio visai nėra svarbu. Atliekant papildomą tyrimą nebuvo apskritai analizuotas joks faktinis rinkos ar konkurencijos rinkoje pokytis. Matyti, jog konkurencijos ribojimo pagal tikslą aspektu pareiškėjų elgesys taip pat nebuvo tiriamas. Pasiremdama „popieriaus“ bylos išaiškinimais, Konkurencijos taryba savavališkai nusprendė, jog šiuo atveju užtenka įrodyti tik potencialų konkurenciją ribojantį poveikį ir nagrinėti tik du dalykus: informacijos, kuria keičiamasi, pobūdį ir atitinkamos rinkos struktūrą. Toliau beveik visa nutarime pateikta analizė apie informacijos pobūdį bei rinkos struktūrą praktiškai paremta „popieriaus“ bylos analize ir išvadomis. Toks elgesys, kada bauda skiriama pasiremiant nauja LVAT praktika, o ne išsamaus papildomo tyrimo, kurį atlikti įpareigojo teismas, metu gautomis išvadomis, yra akivaizdus teismo įpareigojimų nevykdymas. Jokie kitose situacijose priimti tiek nacionalinių, tiek ir Europos Sąjungos institucijų sprendimai negali būti pagrindu, leidžiančiu ignoruoti Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, pagal kurį „įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“. Šio principo vienareikšmiškai ir nuosekliai yra laikomasi Lietuvos Respublikos teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-276/2009, 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1818/2008, 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-11/2007, 2007 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-462/2007, 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-812/2005; 2003 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-04-00164-03)

105Teisėjų kolegija

konstatuoja:

106IV.

107Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2011 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

108Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys Konkurencijos tarybos veiklą, yra Konkurencijos įstatymas bei Konkurencijos tarybos darbo reglamentas. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (2007 m. spalio 25 d. redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo įtvirtinta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Nei Konkurencijos įstatymas, nei Darbo reglamentas nenumato, kokie veiksmai turi būti atliekami esant teismo įpareigojimui atlikti papildomą tyrimą Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu ir kaip tokiu atveju patraukimo atsakomybėn senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas. Pažeidimo, kurį tyrė Konkurencijos taryba, metu galiojusi Konkurencijos įstatymo redakcija (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) nenumatė, kad bylą dėl konkurencijos teisės pažeidimo perdavus nagrinėti teismui, Konkurencijos įstatyme nustatyti baudos skyrimo senaties terminai turi būti stabdomi, o Konkurencijos tarybai atnaujinus tyrimą, atnaujinami. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 ir 4 dalys, įtvirtinusios galimybę patraukti asmenį atsakomybėn per 5 metus bei taikyti šio termino sustabdymą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos sprendimo taikyti sankcijas, buvo įtvirtintos tik 2011 m. balandžio 21 d. priimtu ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojusiu Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymu.

109Byloje nustatyta, kad informacijos mainai, kurie skundžiamu Nutarimu Nr. 2S-13 buvo pripažinti kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo baigti 2007 m. gruodžio mėnesį. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija), pareiškėjai už minėtą pažeidimą galėjo būti patraukti atsakomybėn vėliausiai 2010 m. gruodžio mėnesį, tačiau, kaip matyti, pareiškėjams bauda už Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 9 d. Atsakovo teigimu, kadangi LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl pareiškėjų veiksmų, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo dienos pagal analogiją taikant ATPK 35 straipsnio 4 dalį (2007 m. liepos 21 d. įstatymo redakcija).

110Pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį (2007 m. liepos 21 d. įstatymo redakcija), kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

111LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-692/2010 pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o, esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, yra sietinas su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn. Nagrinėjamu atveju naujas tyrimas nebuvo pradėtas, o buvo atnaujintas ankstesnis tyrimas. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šia LVAT nutartimi nesirėmė.

112Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, bylos šalių išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-692/2010, mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų aktualių klausimų (dėl patraukimo atsakomybėn senaties termino skaičiavimo konkurencijos teisės pažeidimų bylose) sprendimas gali būti reikšmingas vienodos administracinių teismų praktikos formavimui analogiškose bylose, byla sudėtinga, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamais aspektais, atsižvelgiant į faktinį bylos kontekstą, dar nėra išsamiai pasisakęs. Todėl administracinės bylos nagrinėjimas atidedamas, siūlant teismo pirmininkui šiai bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją.

113Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

114Bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinti.

115Siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją.

116Bylos nagrinėjimą atidėti.

117Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ atstovui D.... 4. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno... 5. pareiškėjų akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ ir uždarosios... 6. atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei G. J.,... 7. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 8. Teisėjų kolegija... 9. I.... 10. Pareiškėjai akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“ (toliau – ir AB... 11. Pareiškėjų nuomone, Nutarimas Nr. 2S-13 buvo priimtas pažeidžiant viešojo... 12. Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba paskyrė baudas AB „Rokiškio... 13. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas,... 14. Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė žaliavinio... 15. AB „Rokiškio pienas“ teigimu, atsakovas pasirinko netinkamą kriterijų... 16. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nurodė, kad pagrindiniai jos Lietuvoje... 17. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl pieno... 18. Pareiškėjų teigimu, atsakovas neteisingai nustatė ir pieno produktų... 19. Pažymėjo, kad pareiškėjai ir kiti Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno... 20. Pareiškėjai nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiais, kad informacija... 21. Pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba nepagrįstai minėtai informacijai... 22. UAB „Marijampolės pieno konservai“ papildomai pabrėžė, kad veikia ultra... 23. Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba be pagrindo apibūdino informaciją... 24. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog nuo pat narystės asociacijoje „Pieno... 25. AB „Rokiškio sūris“ nuomone, Konkurencijos taryba išsamiai neanalizavo... 26. Pareiškėjų nuomone, AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno... 27. Pareiškėjų teigimu, kaip nepagrįsta vertintina ir Konkurencijos tarybos... 28. AB „Rokiškio pienas“ nuomone, net jeigu ir būtų pripažinta, kad... 29. UAB „Marijampolės pieno konservai“ teigimu, šiuo atveju turėtų būti... 30. Pareiškėjų nuomone, kaip aplinkybė, lengvinanti atsakomybę, turėtų būti... 31. Pažymėjo, jog atsakovo išvados dėl iš asociacijos „Pieno centras“... 32. Pareiškėjai pabrėžė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno... 33. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į... 34. Nurodė, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti... 35. Pasak atsakovo, aplinkybė, kad pareiškėjai ar kiti asociacijos „Pieno... 36. Paaiškino, jog siekiant įvertinti geografinės rinkos ribas reikia... 37. Anot atsakovo, aplinkybė, kad užsienio gamintojams nagrinėjamu laikotarpiu... 38. Konkurencijos taryba nurodė, kad atsižvelgusi į produktų savybes bei iš... 39. Atkreipė dėmesį, kad net duopolijos atveju, strateginė sąveika arba... 40. Pažymėjo, kad vienokia ar kitokia atitinkamos rinkos struktūra su... 41. Konkurencijos tarybos teigimu, žalio pieno supirkimo rinkoje tyrimo metu... 42. Konkurencijos taryba nesutinka, kad oligopolinėje rinkoje savaime egzistuoja... 43. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje konkurencijos... 44. Atsakovo teigimu, vien tik atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų... 45. Pasak Konkurencijos tarybos, vertinant informacijos strateginę reikšmę,... 46. Konkurencijos taryba taip pat pažymėjo, kad tai, jog informacijos mainuose... 47. Atsakovo teigimu, informacijos mainai apėmė akivaizdžiai individualaus... 48. Konkurencijos taryba nurodė, jog pareiškėjai, kaip ir kiti asociacijos... 49. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nė viename iš pareiškėjų nurodytų... 50. Konkurencijos tarybos nuomone, argumentą dėl informacijos vertinimo kaip... 51. Atsakovo teigimu, pažeidimą sudaro būtent pats faktas, kad vis dėlto tokie... 52. Pasak Konkurencijos tarybos, susitarimo keistis informacija potencialaus... 53. Anot Konkurencijos tarybos, konkurenciją ribojantį poveikį informacijos... 54. Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas grindžiamas... 55. Pasak atsakovo, atitinkamų rinkų dalių svyravimai, naujų ūkio subjektų... 56. Konkurencijos taryba taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Konkurencijos... 57. Konkurencijos tarybos nuomone, kai 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimu... 58. Konkurencijos tarybos teigimu, pareiškėjai nenurodė nė vieno nacionalinio... 59. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrįstai tvirtino, jog Konkurencijos taryba... 60. Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba ėmėsi priemonių, susijusių... 61. Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį, jog LVAT 2007 m. balandžio 27 d.... 62. Anot atsakovo, vertinant Konkurencijos tarybos 2002 metų, 2008 metų ir 2011... 63. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagrindinis LVAT 2009 m. birželio 11 d.... 64. II.... 65. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu... 66. Teismas nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr.... 67. Vykdydama LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m.... 68. Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (2007 m.... 69. Teismas nurodė, kad pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį (dabar 5 dalis), kai... 70. Teismas pažymėjo, kad taikyti įstatymo analogiją tiek pagal bendrąją... 71. Teismas nustatė, kad pažeidimo, kurį tyrė Konkurencijos taryba, metu... 72. Pabrėžė, kad konkurencijos teisės srityje netaikomi bendrieji ATPK... 73. Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba, manydama, kad sankcijų skyrimo... 74. Teismas pažymėjo, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo vadovautis... 75. Nustatęs, kad Konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 9 d. nutarimas Nr. 2S-13... 76. III.... 77. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 78. 1. Nagrinėjamu atveju pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys... 79. 2. Akivaizdu, jog, nors Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje... 80. 3. Viena iš priemonių, kurių buvo imtasi šalinant aptartą teisės spragą,... 81. 3.1. Konkurencijos tarybos Nutarimo pagrįstumo vertinimui aktualių klausimų,... 82. 3.2. ATPK 35 straipsnio 5 dalyje (iki 2011 m. kovo 1 d. tai buvo 4 dalis)... 83. 3.3. Konkurencijos tarybos nuomone, būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau... 84. 4. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendime nurodyti argumentai dėl, teismo... 85. 5. Nesutinka su teismo argumentu, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai... 86. 6. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu LVAT nagrinėdamas šią bylą vis dėlto... 87. AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“... 88. 1. Konkurencijos įstatyme buvo tiesiogiai įtvirtinta senaties dėl... 89. 2. Nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiu, kad Konkurencijos įstatymo 40... 90. 3. Teisės doktrinoje yra laikomasi nuomonės, kad senaties termino esmė –... 91. 3. Priešingai, nei teigia Konkurencijos taryba, iki 2011 m. gegužės 3 d.... 92. 4. Faktą, kad iki minėto 2011 m. balandžio 21 d. Konkurencijos įstatymo 40... 93. 5. Nepaisant negalimumo konkurencijos teisėje taikyti įstatymo analogiją,... 94. 6. Kadangi konkurencijos teisėje įstatymo analogija yra galima tik ypatingai... 95. 7. Konkurencijos taryba teigia, kad senaties termino sustabdymo galimybę... 96. 8. Pareiškėjo tariamo pažeidimo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3... 97. 9. Tiek teisės doktrina, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo... 98. 10. Pažymi, kad senaties instituto tikslas yra siekis paskatinti valstybės... 99. 11. Pažymi, kad galimybės stabdyti privačių asmenų patraukimo atsakomybėn... 100. 12. Konkurencijos taryba yra nenuosekli aiškindama ir taikydama teisės... 101. 13. Nėra jokio pagrindo teigti, kad būtinybė sustabdyti ar atnaujinti... 102. 14. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas buvo... 103. 15. Pritaikydama pareiškėjams atsakomybę už menamus Konkurencijos įstatymo... 104. 16. Užuot tinkamai įvykdžiusi LVAT įpareigojimą atlikti papildomą... 105. Teisėjų kolegija... 106. IV.... 107. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2011 m. birželio 9 d. Lietuvos... 108. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pagrindiniai teisės aktai,... 109. Byloje nustatyta, kad informacijos mainai, kurie skundžiamu Nutarimu Nr. 2S-13... 110. Pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį (2007 m. liepos 21 d. įstatymo redakcija),... 111. LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.... 112. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, bylos šalių išdėstytus... 113. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 114. Bylos nagrinėjimą iš esmės atnaujinti.... 115. Siūlyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui bylai... 116. Bylos nagrinėjimą atidėti.... 117. Nutartis neskundžiama....