Byla e3K-3-57-313/2017
Dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kretingos vandenys“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karkasonas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karkasonas“ ieškinį atsakovei Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kretingos vandenys“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę išpirkti ieškovei nuosavybės teise priklausančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus (lietaus nuotekų, buitinių nuotekų ir vandentiekio tinklus) už 258 133,83 Eur.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kretingos rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad trišalė sutartis (kurioje būtų nustatyti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto statybos terminai, finansavimo šaltiniai, šio objekto naudojimo sąlygos ir nuosavybės teisių perleidimo savivaldybei arba viešajam geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui terminai, tvarka ir kitos sąlygos) nebuvo sudaryta, o ieškovė nesikreipė dėl licencijos teikti viešąją paslaugą gavimo, todėl ji, statydama ginčo infrastruktūrą, turėjo žinoti, jog negalės teikti viešųjų paslaugų ir eksploatuoti inžinerinių tinklų.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantys infrastruktūros objektai yra teritorijoje, kuri nepatenka į teritoriją, kurioje viešasis vandens tiekėjas teikia savo paslauga, o gyventojai neprivalo jungtis prie šių inžinerinių tinklų ir turi teisę apsirūpinti šiomis paslaugomis individualiai. Atsakovė pasiūlė sudaryti panaudos sutartį, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje. Teismo vertinimu, ieškovė, parduodama sklypus su įrengta inžinerine struktūra, turėjo galimybę padengti išlaidas, susijusias su tokios infrastruktūros įvedimu.
  3. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2016 m. birželio 3 d. nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su jame išdėstytais motyvais.
  4. Teismas nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d. UAB „Kretingos vandenys“ sudaryta komisija nutarė, jog siūlomi išpirkti lietaus nuotekų tinklai viešajam vandens tiekėjui nereikalingi, o siūlomi išpirkti buitinių nuotekų tinklai viešajam vandens tiekėjui yra reikalingi ir, pašalinus 2013 m. rugpjūčio 20 d. tinklų patikrinimo akte nustatytus trūkumus, jie būtų tinkami naudoti; siūlomi išpirkti vandentiekio tinklai viešajam vandens tiekėjui yra reikalingi bei tinkami naudoti. Iš 2014 m. spalio 31 d. posėdžio derybų protokolo matyti, kad UAB „Kretingos vandenys“ ir ieškovei nepavyko susitarti dėl infrastruktūros pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo; UAB „Kretingos vandenys“ 2015 m. sausio 8 d. raštu pasiūlė ieškovei sudaryti infrastruktūros objektų panaudos sutartį. Ieškovė kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją dėl nuosavybės teise valdomų infrastruktūros objektų išpirkimo, tačiau atsakovė nurodė, jog įstatymai ir kiti teisės aktai pareigos savivaldybei sudaryti infrastruktūros objektų pirkimo–pardavimo sutartį nenustato. Iš Kretingos rajono savivaldybės administracijos Žalgirio seniūnijos rašto matyti, kad ginčo vietoje yra šešiolika gyventojų, ten deklaravusių gyvenamąją vietą, ir sudaryta dešimt vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarčių.
  5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nei Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 6 dalis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 88 patvirtintas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) neįtvirtina savivaldybės pareigos, o tik nustato jos ir viešojo geriamojo vandens tiekėjo, paviršinių nuotekų tvarkytojo teisę išpirkti geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus.
  6. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės pareiga tiekti geriamąjį vandenį bei tvarkyti nuotekas siejama su tam tikros teritorijos pripažinimu viešojo tiekimo teritorija. Ieškovės tinklai patenka ne į viešojo vandens tiekimo teritoriją, bet į teritoriją, kurioje viešasis vandens tiekėjas numato teikti savo paslaugas (Kretingos rajono savivaldybės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano sprendiniai). Sprendžiant klausimą, ar nagrinėjamu atveju faktinė situacija atitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo

    812 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą, aktuali kasacinio teismo išvada, kad tam, jog teritorija būtų pripažinta viešąja vandens tiekimo teritorija, reikia, jog iš visų deklaravusių gyvenamąją vietą asmenų geriamuoju vandeniu realiai būtų aprūpinama ne mažiau kaip

    950 asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje

    10Nr. 3K-3-107-695/2016). Be to, aktualus yra faktinis, o ne ateityje tikėtinas asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015).

  7. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad tam, jog teritorija būtų pripažinta viešąja vandens tiekimo teritorija, reikalingos abi sąlygos: turi būti ne mažiau kaip 50 asmenų, kurie toje teritorijoje realiai apsirūpina geriamuoju vandeniu, ir jie toje teritorijoje turi būti deklaravę gyvenamąją vietą, o nagrinėjamu atveju gyvenamąją vietą yra deklaravę tik 16 asmenų.
  8. Pažymėtina, kad, ieškovės tinklai patenka ne į viešojo vandens tiekimo teritoriją, bet į teritoriją, kurioje viešasis vandens tiekėjas planuoja teikti savo paslaugas. Tai matyti iš Kretingos rajono savivaldybės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano sprendinių – brėžinio, kuriame teritorija, kurioje viešasis vandens tiekėjas teikia savo paslaugas, pažymėta žydra spalva, o kurioje planuoja teikti savo paslaugas – rausva spalva.
  9. Teismas konstatavo, kad ieškinio dalyko ir pagrindo nurodymas yra išimtinė ieškovo teisė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), todėl, ieškovei reiškiant reikalavimą dėl tinklų išpirkimo, teismas neturėjo pagrindo išeiti iš ieškinio ribų ir spręsti klausimo dėl naudojimosi ginčo tinklais sąlygų ir tvarkos nustatymo.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

12

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai neatskleidė bylos esmės, neanalizavo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatų, pagal kurias šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra priskiriamas prie savarankiškų savivaldybių funkcijų. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatos dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros išpirkimo arba dėl sutarties dėl šios infrastruktūros naudojimo sudarymo yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-306-492/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2013; kt.).
    2. Teismai ignoravo liudytojų parodymus dėl faktinio gyventojų skaičiaus ir sprendė, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 1 punkto sąlyga neegzistuoja, atsižvelgdami tik į gyvenamosios vietos deklaracijos duomenis, nors pagal kasacinio teismo praktiką yra aktualus ne deklaruotas, o faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015).
    3. Teismas, atsižvelgdamas į Kretingos rajono savivaldybės vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros specialiojo plano sprendinius, nurodė, kad ieškovės tinklai patenka ne į viešojo vandens tiekimo teritoriją, bet į teritoriją, kurioje viešasis vandens tiekėjas planuoja teikti savo paslaugas. Tokia teritorijų sąvokos interpretacija yra klaidinga ir nelogiška, nes Aprašo 7.1 papunktyje apibrėžta, kad infrastruktūros objektas yra savivaldybių viešosiose geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo teritorijose, nustatytose pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio nuostatas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių institucijos, vykdydamos teisės aktuose nustatytus reikalavimus, planuoja geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtrą savo teritorijose ir viešojo geriamojo vandens tiekimo regionuose rengdamos šio straipsnio 2 dalyje nurodytą tikslą atitinkančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus ir juose nustatydamos viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijas. Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra nurodoma vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentuose.
    4. Taigi, nagrinėjamu atveju Aprašo 7.1 papunktyje nustatyta sąlyga yra įvykdyta, nes teisės aktai teritorijos nesieja su faktiniu viešojo vandens tiekėjo paslaugų teikimu toje teritorijoje, o tik su tokios teritorijos nustatymu geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planuose. Pažymėtina, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai į viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiamoms savivaldybės teritorijoms taikomi ne ieškovei, o atsakovei, rengusiai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planus. Pažymėtina ir tai, kad UAB „Kretingos vandenys“ komisijos 2013 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje priimtas sprendimas, kad vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklai viešajam vandens tiekėjui yra reikalingi.
    5. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto sąlyga turi būti aiškinama protingai, t. y. negalima šiame punkte nustatytos galimybės vertinti abstrakčiai, atsietai nuo ekonominio faktoriaus. Gyventojai galbūt gali individualiai įsirengti vandens tiekimo bei nuotekų šalinimo įrenginius, esant ieškovės įrengtiems tinklams, tačiau tai būtų neprotinga ir neekonomiška. Be to, teritorijų detaliuosiuose planuose nurodytas prisijungimas prie centralizuotų tinklų, todėl individualiam apsirūpinimui reiktų vėl iš naujo atlikti detaliojo planavimo procedūras. Pažymėtina ir tai, kad Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo

      1312 straipsnio 4 dalies sąlygos nagrinėjamu atveju apskritai neaktualios, nes kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jos netaikytinos faktinėse situacijose, kai atsakovas faktiškai naudoja ieškovui priklausančius vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įrenginius viešajam vandens tiekimui. Toks infrastruktūros naudojimas patvirtina jos reikalingumą viešosios paslaugos teikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012).

    6. Atsižvelgiant į Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 5, 6, 8, 9 10 dalis bei Aprašo 19–21 punktus, yra akivaizdu, kad pirmenybė teikiama geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimui, o infrastruktūros naudojimas nuomos, panaudos, jungtinės veiklos ar kt. pagrindu galimas tik išimtiniais atvejais. Tokį aiškinimą pagrindžia ir Vietos savivaldos įstatymo

      146 straipsnio 30 punkto nuostata, kad šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra priskiriamas prie savarankiškų savivaldybių funkcijų.

    7. Ieškovė pasiūlė tinklus išpirkti už daugiau nei perpus mažesnę, nei savivaldybės užsakytame vertinime nustatyta rinkos vertė (271 808,39 Eur), kainą, tačiau savivaldybė pasiūlė tik 28 962 Eur, šios sumos niekaip neargumentavusi. Ieškovei neprieštaraujant perleisti jai nuosavybės teise priklausančių vandens tiekimo bei nuotekų tinklų, savivaldybė privalėjo juos išpirkti už teisės aktuose nustatytu būdu apskaičiuotą kainą, o šalims nesusitarus, ją privalėjo nustatyti pirmosios instancijos teismas.
  1. Atsiliepimu atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byloje nenustatytos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodytos teritorijos pripažinimo viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija sąlygos. Teismai pagrįstai vadovavosi rašytiniais įrodymais, nes jie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), o byloje pateikti liudytojų parodymai yra prieštaringi.
    2. Rengiant savivaldybės specialųjį infrastruktūros planą, nebuvo nustatyta, kad toje teritorijoje gyventojams yra kliūčių individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir individualiai tvarkyti nuotekas. Rašytiniais įrodymais pagrįsta, kad teritorija, kurioje įrengti ieškovės inžineriniai tinklai, nepatenka į viešąją geriamojo vandens tiekimo teritoriją.
    3. Savivaldybė privalo tikslingai panaudoti lėšas, nepažeisti viešojo intereso, neignoruoti visos bendruomenės interesų. Ieškovė, įgyvendindama savo verslo planus, savo lėšomis, iniciatyva ir rizika sukūrė gyvenamųjų namų kvartalą ir įrengė inžinerinę infrastruktūrą, taip padidindama sklypų vertę ir pardavimo kainą, siekdama didesnės komercinės naudos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė siekia, jog savivaldybė išpirktų visą jai nuosavybės teise priklausančią infrastruktūrą, nors dalis jos (lietaus nuotekų tinklai) viešajam vandens tiekėjui yra nereikalingi, o buitinių nuotekų tinklai yra netinkami naudoti.
  1. Atsiliepimu trečiasis asmuo prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasacinis skundas grindžiamas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojančia nuo 2016 m. birželio 1 d., nors byloje nagrinėjami teisiniai santykiai dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo pagal ieškovės 2015 m. sausio 14 d. raštą. Taigi, byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams taikytina Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., kurioje buvo nustatyta, kad į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija (gyvenamosios vietovės, pavieniai gyvenamieji namai, kiti pastatai), kurioje: 1) geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šioje vietovėje: 2) yra savivaldybei arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudoti tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra; 3) gyventojai dėl geriamojo vandens išteklių trūkumo, aplinkosaugos reikalavimų, ekonominių ar kitų priežasčių negali individualiai išgauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkančio geriamojo vandens ir individualiai tvarkyti nuotekų.
    2. Šios sąlygos savo pobūdžio yra kumuliatyvios, todėl, teismams nenustačius bent vienos iš jų, teritorija, kurioje įrengti ginčo objektai, negalėjo būti laikoma savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija. Tai patvirtinama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-695/2016).
    3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant dėl viešųjų paslaugų teikimo yra aktualus ne deklaruotas, o faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius, tačiau tokio išaiškinimo kasacinis teismas nėra pateikęs. Atvirkščiai, ieškovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015 yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl viešųjų paslaugų teikimo yra aktualus faktinis, o ne tikėtinas asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius. Kasacinis teismas apie gyvenamosios vietos deklaravimo reikšmę apskritai nekalba, nes nutartyje buvo remiamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto redakcija, galiojusi nuo 2007 iki 2014 metų, kurioje sąlyga dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nebuvo įtvirtinta.
    4. Nagrinėjamai bylai aktualioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 30 d.) į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija (gyvenamosios vietovės, pavieniai gyvenamieji namai, kiti pastatai), kurioje geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šioje vietovėje. Nurodytoje galiojančios redakcijos teisės normoje yra nustatyta papildoma gyvenamosios vietos deklaravimo atitinkamoje vietovėje sąlyga, tam, kad teritorija būtų pripažinta viešąja vandens tiekimo teritorija, ir tai reiškia, kad reikia, jog iš visų deklaravusių gyvenamąją vietą asmenų geriamuoju vandeniu realiai būtų aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-695/2016). Nagrinėjamoje byloje seniūnijos raštu patvirtinta, kad teritorijoje, kurioje įrengti inžineriniai tinklai, gyvenamąją vietą yra deklaravę 16 asmenų. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus.
    5. Savivaldybės teritorijos, kurioje yra įrengti ginčo inžineriniai tinklai, gyventojams nėra jokių teisinių kliūčių individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu ir individualiai tvarkyti nuotekas, todėl nėra Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos šią savivaldybės teritoriją įtraukti į viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją.
    6. Ieškovės nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012 ir 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-695/2015 pateikti kasacinio teismo išaiškinimai yra aktualūs Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 30 d., 18 straipsnio 4 daliai. Ieškovė nepagrįstai šiuos išaiškinimus taiko kitai teisės normai – Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) 12 straipsnio 4 daliai. Be to, šių nutarčių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes jose buvo sprendžiami klausimai ne dėl įpareigojimo išpirkti infrastruktūros objektą, bet dėl vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo tinklų naudojimo tvarkos ir sąlygų nustatymo.
    7. Tiek iš Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio, tiek iš Aprašo nuostatų matyti, kad savivaldybė arba viešasis geriamojo vandens tiekėjas ar paviršinių nuotekų tvarkytojas gali išpirkti tik tokius geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus, kurie reikalingi bei tinkami viešajam geriamojo vandens tiekimui ir (arba) nuotekų tvarkymui, ir (arba) paviršinių nuotekų tvarkymui. UAB „Kretingos vandenys“ sudaryta komisija yra nutarusi, kad ieškovės siūlomi išpirkti lietaus nuotekų tinklai viešajam vandens tiekėjui nereikalingi, o siūlomi išpirkti buitinių nuotekų tinklai viešajam vandens tiekėjui yra reikalingi ir, pašalinus trūkumus, jie būtų tinkami naudoti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei nesant įrodymų, kad trūkumai yra ištaisyti, reikalavimas išpirkti lietaus nuotekų tinklus ir buitinių nuotekų tinklus yra nepagrįstas.

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl teritorijos pripažinimo viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija

  1. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.) 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija (gyvenamosios vietovės, pavieniai gyvenamieji namai, kiti pastatai), kurioje: 1) geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą šioje vietovėje; 2) yra savivaldybei arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudoti tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra; 3) gyventojai dėl geriamojo vandens išteklių trūkumo, aplinkosaugos reikalavimų, ekonominių ar kitų priežasčių negali individualiai išgauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkančio geriamojo vandens ir individualiai tvarkyti nuotekų. Taigi, teritorijai pripažinti viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija buvo reikalinga įstatyme nustatytų sąlygų visuma. Nuo 2016 m. birželio 1 d. įsigaliojusiose įstatymo redakcijoje į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją įtraukiama savivaldybės teritorija, kuri atitinka bent vieną iš pirmiau nurodytų kriterijų.
  2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra tenkinama nė viena Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodyta sąlyga. Įstatyme expressis verbis (aiškiai žodžiais; tiesiogiai) nustatyta, kad tam, jog teritorija būtų įtraukta į viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją, geriamuoju vandeniu aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų, joje deklaravusių gyvenamąją vietą. Ši įstatymo nuostata paneigia kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad sprendžiant, ar teritorija laikytina viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorija, yra svarbus tik faktinis joje gyvenančių, o ne gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičius. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-313/2015 teismas vadovavosi kita Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo redakcija, kurios 12 straipsnio 4 dalyje reikalavimas dėl gyvenamosios vietos deklaravimo nebuvo įtvirtintas. Be to, kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje dėl faktinio gyventojų skaičiaus pasisakė ne apskritai paneigdamas gyvenamosios vietos deklaracijos reikšmę (kaip jau minėta, gyvenamosios vietos deklaracijos klausimas šioje byloje apskritai nebuvo sprendžiamas, nes įstatyme nebuvo tokios sąlygos), o nurodydamas, kad viešųjų paslaugų teikimui yra aktualus faktinis asmenų, kurie naudojasi ginčo inžineriniais tinklais, skaičius, o ne ateityje tikėtinas.
  3. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Kadangi nagrinėjamu atveju yra taikytina kitokio turinio teisės norma (skirtinga jos redakcija), nei kasatorės nurodomoje byloje, taip pat kadangi šio ginčo atveju yra aktualus tam tikroje vietovėje faktiškai gyvenančių ir gyvenamąją vietą toje vietovėje deklaravusių asmenų skaičius, o kasatorės nurodomoje byloje buvo sprendžiama dėl faktinio ir ateityje tikėtino gyvensiančių asmenų skaičiaus, toje nutartyje pateikti išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.
  4. Kaip pagrįstai nurodoma trečiojo asmens atsiliepime į kasacinį skundą, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl ginčo atveju aktualios Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatos, yra išaiškinęs, kad gyvenamosios vietos deklaravimo atitinkamoje vietovėje sąlyga, tam, kad teritorija būtų pripažinta viešąja vandens tiekimo teritorija, reiškia, jog iš visų deklaravusių gyvenamąją vietą asmenų geriamuoju vandeniu realiai būtų aprūpinama ne mažiau kaip 50 asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107-695/2016, 33 p.). Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, tam, kad teritorija būtų pripažinta viešąja vandens tiekimo teritorija, reikia, kad joje tiek faktinis tiekiamu vandeniu besinaudojančių, tiek gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičius būtų ne mažesnis kaip 50. Ieškovė neginčija, kad nagrinėjamu atveju aktualioje teritorijoje gyvenamąją vietą yra deklaravę tik 16 asmenų, todėl teismai pagrįstai konstatavo, jog Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga nėra tenkinama.
  5. Byloje nenustatyta, kad ginčo teritorijoje yra savivaldybei arba savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei priklausanti naudoti tinkama geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra. Priešingai, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teisėmis priklauso ieškovei, kuri siekia įpareigoti savivaldybę ją išpirkti, todėl nėra pagrindo teigti, kad yra tenkinama Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 2 punkto sąlyga.
  6. Pasisakydama dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto sąlygos ieškovė nurodo, kad ji turi būti aiškinama protingai, atsižvelgiant į ekonominį kriterijų. Ieškovės vertinimu, gyventojai galbūt gali individualiai įsirengti vandens tiekimą bei nuotekų šalinimo įrenginius, esant jau ieškovės įrengtiems tinklams, tačiau tai būtų neprotinga ir neekonomiška. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad ekonominis kriterijus gali būti įvertinamas, tačiau Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos yra taikytinos sprendžiant dėl vietovės, kurioje nėra geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros. Jei nustatoma, kad gyventojai dėl geriamojo vandens išteklių trūkumo, aplinkosaugos reikalavimų, ekonominių ar kitų priežasčių negali individualiai išgauti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkančio geriamojo vandens ir individualiai tvarkyti nuotekų, tokia teritorija įtraukiama į savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją. Taigi, nagrinėjamu atveju Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos nėra aktualios.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2012 kasacinis teismas pasisakė dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 4 dalies nuostatos, o ne, kaip teigia ieškovė, šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos, todėl kasacinio teismo argumentai kasatorės nurodomu aspektu nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.
  8. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovei faktiškai naudojant ieškovei priklausančią infrastruktūrą, yra patvirtinamas jos reikalingumas viešosios paslaugos teikimui, todėl turi būti sprendžiama dėl šių objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis). Kadangi įstatyme įtvirtinta pareiga pasirinkti vieną iš alternatyvų, nenustačius Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų sąlygų, nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės įpareigojimo išpirkti ieškovei priklausančią infrastruktūrą.
  9. Jei atsakovė atsisako išpirkti ieškovei priklausančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo įrenginius, tačiau faktiškai jais naudojasi, turi būti sprendžiamas klausimas dėl kitos įstatyme nustatytos alternatyvos – naudojimosi teisės įgijimo (įforminimo) ir atlyginimo už šį naudojimąsi nustatymo, nes atsisakymas išpirkti ieškovei priklausančius įrenginius pats savaime nesuteikia pagrindo atsakovei juos naudoti neatlygintinai. Kadangi nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl naudojimosi tvarkos (ir atlyginimo už naudojimąsi) nustatymo nepareikštas, teismai pagrįstai neišėjo iš ieškinio ribų ir šiuo klausimu nepasisakė.
  10. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktinis ieškovei priklausančios geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo infrastruktūros naudojimas atsakovės poreikiams patvirtina jos reikalingumą viešosios paslaugos teikimui (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis), tačiau pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, kad ginčo teritorija atitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalies sąlygas ir laikytina viešąja vandens tiekimo teritorija. Esant tokiai situacijai, turi būti sprendžiama dėl Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytų alternatyvų taikymo ir ginčo objektų išpirkimo ar naudojimo teisės įgijimo. Jei dėl viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo sutarties sudarymo susitarti nepavyksta, naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra sąlygas ir tvarką, esant infrastruktūros savininko reikalavimui, gali nustatyti teismas. Kadangi ginčo atveju pareikštas reikalavimas tik dėl infrastruktūros išpirkimo, tačiau Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatos tokios atsakovės pareigos nesuponuoja, o tik įpareigoja pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme nustatytų alternatyvų, nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 5,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
  2. Trečiasis asmuo UAB „Kretingos vandenys“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 810 Eur. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu

    18Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl priteistinas trečiajam asmeniui iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

20Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

21Priteisti iš UAB „Karkasonas“ (duomenys neskelbtini) 5,34 Eur (penkis Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 810 (aštuonis šimtus dešimt) Eur trečiojo asmens UAB „Kretingos vandenys“ (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (į. k. – 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų,... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Kretingos rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario... 8. 12 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą, aktuali kasacinio teismo... 9. 50 asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartis... 10. Nr. 3K-3-107-695/2016). Be to, aktualus yra faktinis, o ne ateityje tikėtinas... 11. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 12.
      1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti... 13. 12 straipsnio 4 dalies sąlygos nagrinėjamu atveju apskritai neaktualios, nes... 14. 6 straipsnio 30 punkto nuostata, kad šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Dėl teritorijos pripažinimo viešojo geriamojo vandens tiekimo... 17. Dėl bylinėjimosi išlaidų
        1. Kasacinis teismas... 18. Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija,... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti... 21. Priteisti iš UAB „Karkasonas“ (duomenys neskelbtini) 5,34 Eur (penkis Eur... 22. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...