Byla e2S-134-440/2015
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BUSTURAS“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-8851-907/2014, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BUSTURAS“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Karališkas vežėjas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BUSTURAS“ kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Karališkas vežėjas“ 16744,49 Lt skolos, 455,45 Lt delspinigių, 8,40 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-08-01 su atsakove pasirašė sutartį dėl autobusų ir mikroautobusų įvažiavimo ir aptarnavimo autobusų stotyje bei atsiskaitymo tvarkos, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo leisti atsakovės transporto priemonėms įvažiuoti į autobusų stotį, naudotis keleivių išlaipinimo, įlaipinimo ir stovėjimo vietomis, organizuoti keleivių vežimą, kontroliuoti autobusų ar mikroautobusų atvykimo bei išvykimo laiką, o atsakovė prisiėmė sutartinį įsipareigojimą mokėti ieškovei sutartyje nurodytą sumą už kiekvieną įvažiavimą į autobusų stotį. Pažymėjo, kad atsakovė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, šiuo metu atsakovės skola už neapmokėtas PVM sąskaitas – faktūras sudaro 16774,49 Lt, nuo šios sumos už paskutinius šešis mėnesius priskaičiuota 455,45 Lt delspinigių.

4Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 17229,94 Lt sumai areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, o nesant tokio turto ar jo nepakankant, areštuoti atsakovės lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose. Prašymui pagrįsti nurodė, kad reikalaujama priteisti skolos suma yra pakankamai didelė ir reikšminga tiek ieškovei, tiek atsakovei. Ieškovės nuomone atsakovė gali bandyti slėpti lėšas, perleisti turtą, atsižvelgiant į didelę skolos sumą vengti vykdyti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog pati atsakovė ne kartą patvirtino turimus skolinius įsipareigojimus pagal sutartį, ieškovės teigimu, egzistuoja itin didelė tikimybė, kad bus priimtas ieškovei palankus sprendimas, o tai tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę šioje byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas atsakovei reikštų interesų pusiausvyros principo pažeidimą, kadangi būtų nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis - jos reikalavimas liktų visiškai neužtikrintas, o atsakovė turėtų galimybę išvengti išieškojimo pagal teismo priimtą sprendimą. Remiantis teismų praktika, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas, vertindamas reikalavimo sumos dydį, turi atsižvelgti ir į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Nagrinėjamu atveju sunkią atsakovės turtinę padėtį pagrindžia tai, kad jos atžvilgiu yra vykdoma ne viena vykdomoji byla. Be to, remiantis Centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registro informacija atsakovei yra pritaikytas turto - piniginių lėšų - areštas, be to, pati atsakovė savo 2014-07-04 raštu Nr. 319 patvirtino, jog turi finansinių sunkumų.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Šiaulių apylinkės teismas 2014-10-06 nutartimi atmetė ieškovės UAB „BUSTURAS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės UAB „Karališkas vežėjas“ atžvilgiu. Teismas nurodė, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įrodyti grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui egzistavimą turi asmuo, prašantis imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Konkrečiu atveju teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių duomenų, kad galimai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas, nepateikė duomenų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės turtiniams interesams kiltų grėsmė, tik nurodydama, jog atsakovė su ja neatsiskaito, suma didelė ir jos reikalavimo įvykdymas nėra užtikrintas įkeitimu ar laidavimu. Teismas pripažino, kad nors reikalavimo suma yra nemaža – 17 229,94 Lt, tačiau sprendė, jog reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad ginčo šalys – juridiniai asmenys, siekiantys pelno, o reikalavimo sumos dydis turi būti vertinamas kaip objektyvus veiksnys, priklausantis, be kita ko, ir nuo šalių padėties. Vertindamas pateikto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės turtą, finansinę būklę, duomenų, patvirtinančių jos nurodytą aplinkybę, kad atsakovės atžvilgiu yra vykdoma ne viena vykdomoji byla. Remdamasi byloje pateiktu turto arešto aktu teismas nustatė, kad atsakovės piniginėms lėšoms 2002 metais buvo taikytas areštas, tačiau vertino, kad tai ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi teismui nebuvo pateikta duomenų apie atsakovės atsiskaitymą (ar neatsikaitymą) su kitais kreditoriais pagal šį turto arešto aktą. Remiantis tuo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovės finansinę padėtį, teismas padarė išvadą, jog ieškovės prašoma priteisti suma nelaikytina didele.

7III. Atskirojo skundo esmė

8Atskiruoju skundu ieškovė UAB „BUSTURAS“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-10-06 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - ieškovės UAB „BUSTURAS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti -17229,94 Lt sumai areštuoti atsakovei UAB „Karališkas vežėjas“ priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, o nesant tokio turto ar jo nepakankant, areštuoti atsakovės lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

91. Pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį, ieškovės galimybės realiai apginti pažeistas savo teises buvo nepagrįstai suvaržytos, kadangi nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei yra sudaromos sąlygos išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo (pavyzdžiui, išvaistant, paslepiant savo turtą ir pan.).

102. Įrodymais, jog iš tikrųjų egzistuoja pavojus būsimo teismo sprendimo vykdymui, gali būti duomenys, liudijantys, kad asmuo, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, ar jau užimantis tokią procesinę padėtį, sužinojęs apie rengiamą ar pareikštą ieškinį, imasi (imsis) nesąžiningų priemonių, dėl kurių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmų, susijusių su turtinių prievolių vykdymu, nesąžiningumą patvirtina įsiteisėjusios teismų nutartys, kuriose buvo konstatuoti atsakovės atlikti mokesčių įstatymų pažeidimai (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-743-14, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-602-2698-12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-602-737-13). Įvertinus faktą, jog atsakovė sistemingai pažeidinėja mokestinius įstatymus ir tokiu būdu ne kartą (sistemingai) siekė išvengti mokesčių valstybei mokėjimo, egzistuoja itin realus pagrindas manyti, jog atsakovė sąmoningai vengs ir teismo sprendimo, susijusio su civiliniais teisiniais santykiais, vykdymo.

113. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui Centrinės hipotekos įstaigos turto arešto aktų registro išrašą, įrodantį, jog atsakovės atžvilgiu dėl turimų skolinių įsipareigojimų yra pritaikytas pastarojo turto - piniginių lėšų - areštas. Be to, teismui buvo pateiktas ir pačios atsakovės pasirašytas 2014-07-04 raštas Nr. 319, kuriame atsakovė nurodė, jog vienintelis jos pajamų šaltinis yra Šiaulių rajono savivaldybės administracijos išmokos už keleivių pervežimą. Ta aplinkybė, jog savivaldybės administracijos mokamos lėšos yra pagrindinės (vienintelės) atsakovės veiklos pajamos, o minėtas subjektas vėluoja atsiskaityti su atsakove, akivaizdžiai patvirtina faktą, jog atsakovės finansinė padėtis nėra stabili, t.y. negaunant pajamų iš savivaldybės administracijos (vėluojant jas gauti), atsakovė negali tinkamai vykdyti savo prievolių kreditoriams. Be to, atsakovės nestabilią turtinę padėtį patvirtina ir sistemingai susidarantys šio juridinio asmens įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė klaidingą išvadą, jog ieškiniu reikalaujama priteisti suma atsakovei nėra didelė ir todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

12Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Karališkas vežėjas“ nepateikė.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

14Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

15Atskirasis skundas netenkintinas.

16Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo.

17Apeliantė UAB „BUSTURAS“ apeliacinės instancijos teismui 2014-01-08 pateikė papildomus paaiškinimus prie atskirojo skundo kartu prašydama prijungti papildomus įrodymus – „Šiaulių rajono keleivių susisiekimo strategijos parengimas“ studijos išrašą, 2014-10-14 Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-1207, leidimo vežti keleivius nustatytu vietinio susisiekimo maršrutu Nr. 419 kopijas, Juridinių asmenų registro išrašą apie UAB „Važiuok“. Nurodė, kad papildomi įrodymai patvirtina, kad atsakovė prarado teisę aptarnauti dalį reguliaraus susisiekimo maršrutų, be to Šiaulių rajono savivaldybės administracija nepratęsė sutartinių santykių su atsakove ir dėl likusių maršrutų aptarnavimo, kas reiškia, jog netekus aptarnautų maršrutų (pagrindinio pajamų šaltinio) atsakovės finansinė padėtis ženkliai pablogėjo. Taip pat pažymėjo, kad 2014-12-11 Šiaulių rajono savivaldybės administracija išdavė leidimą UAB „Važiuok“ vežti keleivius iki tol atsakovės aptarnautu vietinio susisiekimo maršrutu, o ieškovės duomenimis UAB „Važiuok“ vadovo pareigas šiuo metu eina atsakovės direktorės R. A. sūnus E. A., kas sudaro pagrindą įtarti, jog atsakovės veiklą galimai yra siekiama perkelti į susijusią įmonę, tokiu būdu mėginant išvengti esamų turtinių prievolių įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LR CPK 338 straipsnis numato, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis LR CPK 323 straipsniu pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymo nuostatos imperatyviai draudžia pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) atskirąjį skundą bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, pakanka tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiama nutartimi ginčo klausimas buvo išspręstas teisingai (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus papildomus paaiškinimus ir įrodymus (LR CPK 314 straipsnis, 323 straipsnis).

18Vertinant pateikto atskirojo skundo pagrįstumą teismas pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pasisakyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas –suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą (LR CPK 12,178 straipsniai). Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ieškinio didelė suma per se nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant ieškinio didelei sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, kuriuo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė –kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Taigi ir ieškovui, prašančiam byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti sąlygų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Tik tuo atveju, kai teismas pritaiko laikinąsias apsaugos priemones (pavyzdžiui, atsakovo turto areštą), atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti duomenis, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą, t. y. leidžiančius teigti, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė ir nėra grėsmės, kad būsimas teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1722/2014).

19Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis, atmeta atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad ieškovės pateikti duomenys įrodo atsakovės sunkią finansinę padėtį bei tuo pačiu būtinybę dėl didelės reikalavimo sumos taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės pateiktas turto arešto aktas, patvirtinantis, jog atsakovės turtui 2002 metais buvo taikytas areštas neturint duomenų apie šiuo areštu užtikrinto reikalavimo įvykdymą ar neįvykdymą, konkrečiu atveju neturi teisinės reikšmės vertinant ieškovės pateikto prašymo pagrįstumą. Taip pat pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad 2014-2015 metais civilinių bylų, išskyrus nagrinėjamą bylą, dėl skolinių įsipareigojimų nevykdymo, atsakovės atžvilgiu iškelta nebuvo. Ieškovė teigdama, kad atsakovės atžvilgiu yra vykdoma ne viena vykdomoji byla, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai teismas pritaiko areštą atsakovo turtui atitinkamos sumos ribose, atsakovas, siekdamas arešto panaikinimo, turi pareigą įrodyti, kad galbūt ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti įvykdytas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1118/2014). Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui, todėl atsakovė neturėjo pareigos teikti duomenis, patvirtinančius jos gerą finansinę padėtį bei teikti teismui duomenis apie turimą turtą, įmonės balansą bei kita. Paminėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę, įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia (LR CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės bei kiti argumentai, kad sistemingai susidarantys atsakovės įsiskolinimai Valstybinio socialinio draudimo fondui ir pačios atsakovės pripažinimas, jog ji yra tiesiogiai priklausoma nuo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos išmokų, konkrečiu atveju nelaikytini pakankamu pagrindu sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės turtui būtinumo bei neįrodo, jog ieškovė tinkami įvykdė civilinio proceso įstatymo nustatytą pareigą pagrįsti teismui pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

20Kaip jau minėta, tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė turi įrodyti, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog atsakovė ketina atlikti ar atlieka veiksmus dėl kurių kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui galėtų pagrįsti aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, ketina slėpti ar perleisti savo turtą tretiesiems asmenims ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokių įrodymų pirmosios instancijos teismui iš vis nepateikė, tik apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu nurodė, jog grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui pagrindžia nesąžiningas atsakovės procesinis elgesys kitose administracinėse bylose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovės nurodytas argumentas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-20 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-442-743-14, 2012-12-10 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-602-2698-12, 2013-06-11 nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-602-737-13, konstatuoti atsakovės ir atsakovės vadovės R. A. mokesčių įstatymų pažeidimai, patvirtina atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę, kad atsakovė gali vengti įvykdyti teismo sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Vien tik faktinės aplinkybės dėl daugiau nei prieš du metus nustatytų atsakovės mokestinių pažeidimų, nepateikus jokių įrodymų dėl galimo atsakovės nesąžiningumo nagrinėjamu atveju, nepatvirtina, kad atsakovė ketina slėpti ar perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, kad kelia grėsmę būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip jau minėta, vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovė ėmėsi ar ruošiasi imtis veiksmų, siekdama perleisti savo turtą, todėl vien prielaida, kad atsakovė tokių veiksmų gali imtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 178 straipsnis).

21Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog atsakovės veiksmai iki bylos iškėlimo (nemokant skolos) sudaro prielaidas abejoti atsakovės sąžiningumu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovė šioje byloje pirmosios instancijos teismui 2014-10-31 pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose nurodė, kad skolos suma ieškovei sudaro tik 3470,54 Lt, kas patvirtina, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Remiantis šia aplinkybe teismas neturi pakankamo pagrindo spręsti apie šalies tyčinius veiksmus siekiant apsunkinti būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, vykdymą. Be to, objektyvių prielaidų manyti, jog ieškinio patenkinimo atveju būtų sunku ar neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą pagal galimo patenkinti ieškovės piniginio reikalavimo dydį taip pat nėra, nes, kaip nurodyta aukščiau, byloje ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių sunkią atsakovės finansinę padėtį ir dėl to kylančią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

22Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei į tai, kad konkrečiu atveju apeliantė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Todėl ieškovės atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).

23Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos spendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

24Atsižvelgus į ieškovės prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teiktus papildomus duomenis, pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio ieškovei pateikus papildomus argumentus bei medžiagą, pakartotinai kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 144 straipsnio 3 dalis).

25Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės UAB „BUSTURAS“ atskirąjį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

26Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Nutarė

27Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį.

28Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

29Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BUSTURAS“ kreipėsi... 4. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Šiaulių apylinkės teismas 2014-10-06 nutartimi atmetė ieškovės UAB... 7. III. Atskirojo skundo esmė... 8. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „BUSTURAS“ prašo panaikinti Šiaulių... 9. 1. Pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą nutartį, ieškovės... 10. 2. Įrodymais, jog iš tikrųjų egzistuoja pavojus būsimo teismo sprendimo... 11. 3. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė teismui Centrinės hipotekos įstaigos... 12. Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovė UAB „Karališkas vežėjas“... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir... 14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 15. Atskirasis skundas netenkintinas.... 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo... 17. Apeliantė UAB „BUSTURAS“ apeliacinės instancijos teismui 2014-01-08... 18. Vertinant pateikto atskirojo skundo pagrįstumą teismas pažymi, kad Lietuvos... 19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos... 20. Kaip jau minėta, tam, kad būtų pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos... 21. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su... 22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus bei į tai, kad konkrečiu atveju... 23. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 24. Atsižvelgus į ieškovės prieš bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka teiktus... 25. Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės UAB „BUSTURAS“ atskirąjį... 26. Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio... 27. Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį.... 28. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.... 29. Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims....