Byla I-3129-629/2014
Dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Litesko“ atstovui advokatui Ruslanui Černiauskui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Rytui Kantakevičiui ir Raimondai Ragelytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Nustatė

2UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–28) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovė, Komisija) 2013 m. rugsėjo 23 nutarimą Nr. O3-392 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. O3-392) ir įpareigoti Komisiją, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (201,72 tūkst. MWh) bei nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir šio įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

3Be to, pareiškėja prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 115.1 p. (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 19 str. 2 d., Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 str., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

4Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostata „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja (1) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka; (2) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę); (3) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių); (4) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos; (5) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas; (6) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai; neprieštarauja EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 str. ir 46 str. 1 ir 3 d.

5Pareiškėjos nuomone, Nutarimas Nr. O3-392 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis buvo priimtas į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant ne pareiškėjos projekte dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (201,72 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (203,24 tūkst. MWh). Tokiu būdu perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją Komisija nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį (ta dalimi, kurio UAB „Litesko“ neparduos ir dėl to atitinkamų pajamų negaus) ir tokiu būdu 0,05 ct/kWh sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą, dėl ko 100 860 Lt pareiškėjos sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta.

6Visų pirma, pasak pareiškėjos, atsakovė, šilumos kainos pastoviajai dedamajai perskaičiuoti taikydama Metodikos 115.1 p. redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. birželio 30 d., pažeidė lex retro non agit principą. Paaiškino, jog šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą ji parengė ir patvirtino 2013 m. birželio 27 d., t. y. dar galiojant senajai Metodikos 115.1 p. redakcijai, todėl Komisija, nagrinėdama projektą turėjo taikyti projekto parengimo ir patvirtinimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjos nuomone, šią išvadą patvirtina ir analogiška nuostata įtvirtinta Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 2.2 punkte: „šilumos bazinių kainų (kainų dedamųjų) ir perskaičiuotų šilumos kainų (kainų dedamųjų) projektams, pateiktiems iki Metodikos įsigaliojimo dienos, taikomos šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 nuostatos.

7Pareiškėja pabrėžė, jog visas šilumos kiekis, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėti, tačiau Komisijos veiksmai, kai padidinamas realizuotas šilumos kiekis (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukiamas ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytas šilumos kiekis, t. y. tas kiekis, už kurį vartotojai nemoka), prieštarauja EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str., 2 d., 12 str. 2 d., CK 4.76 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimams. Atkreipė dėmesį, jog LAT ne vienoje nutartyje (pvz., 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.) yra išaiškinęs, kad namo gyventojai gauna šilumą kaip vartotojai ir kaip savininkai, todėl už ją ir sumoka ir kaip vartotojai, ir kaip savininkai, o tokia butų savininkų pareiga neatsirastų tik tuo atveju, jeigu būtu įrodyta, kad vandens nuostoliai atsirado ne dėl butų savininkų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose. Pažymėjo, kad šilumos netekčių dalis su karšto vandens cirkuliacija atsiranda dėl Komisijos nustatytų maksimalių „gyvatuko“ normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne pareiškėja, kaip karšto vandens tiekėja, nes šilumos (karšto vandens) tiekėjams draudžiama užsiimti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra (eksploatacija), o šios veiklos vykdytoją turi pasirinkti patys gyventojai. Kadangi šilumos / karšto vandens tiekėjai negali užtikrinti, kad šilumos energijos sąnaudos cirkuliacijai atskirų daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose neviršytų Komisijos nustatytų normatyvų, šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namu gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų / jų pasirinktu rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose, kas tenkina paminėtose LAT nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Pabrėžė, jog šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, nes pareiškėja tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas. Nurodė, jog neginčija ŠŪĮ 15 str. 2 d. numatytos pareigos sutvarkyti karto vandens apskaitą ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėja ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. UAB „Litesko“ nuomone, šios pareigos įvykdymo terminas nėra suėjęs, nes numatyta, jog iki 2018 metų gruodžio 31 d. pareiškėja atliks daugiau kaip 2 mln. Lt investicijas, toliau nuosekliai tęsiant visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimą.

8Nurodė, kad tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 115.1 p. nuostatos (2013 m. birželio 30 d. redakcija) galėjo būti taikytos UAB „Litesko“ atžvilgiu ir kad šios poįstatyminės nuostatos turėtų būti suprantamos kaip apribojančios šilumos tiekėjo įstatyminę teisę į visų šilumos netekčių kompensavimą, tuomet Metodikos 115.1 p. ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis padidinamas šilumos netektimis, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Pareiškėjos įsitikinimu, Metodikos 115.1 p. reguliavimas, kai realizuotas šilumos kiekis nepagrįstai didinamas šilumos netektimis, kurios vartotojams nėra paskirstomos sąskaitose ir nėra jų apmokamos, t. y. apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiamas ne realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytas šilumos kiekis, o šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kas galutiniame rezultate nustatant šilumos kainas generuoja pareiškėjai nuostolį, nes nepadengiamos pačios Komisijos pripažįstamos pagrįstos jos būtinosios veiklos sąnaudos, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Dėl šių priežasčių, pareiškėjos nuomone, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 115.1 p. yra laikytinas prieštaraujančiu EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str. bei teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

9Be to, anot pareiškėjos, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatos prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra numatyta tvarka, kaip patirtos tiekėjų sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kuomet dėl tariamo apskaitos nesutvarkymo nėra šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės. Pareiškėjos įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Pabrėžė, kad Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 str. ir 46 str., CK 4.76 ir 4.82 str., ŠŪĮ 12 str. 2 d. imperatyvams dėl nuosavybės neliečiamumo (tiekiama šilumos energija nuosavybės teise priklauso šilumos tiekėjui ir negali būti reikalaujama ją tiekti neatlygintinai, t. y. nusavinti teisingai neatlyginant) bei ūkinės veiklos laisvės (draudimo numatyti verslo subjektams pareigą vykdyti veiklą, kuri yra akivaizdžiai nuostolinga, prieštarauja juridinio asmens interesams, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius), dėl vartotojų, kaip nuosavybės bendrasavininkių, atsakomybės už jiems priklausančiuose tinkluose atsirandančius nuostolius, taip pat dėl viso į daugiabučius namus pateikiamo šilumos kiekio (nepriklausomai nuo jo rūšies ar paskirties) išdalinimo / priskyrimo apmokėti, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, draudimo teisės aktais reikalauti neįmanomo, teisinės valstybės principams, taip pat EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str.

10Atsakovė Komisija atsiliepime (b. l. 89–101) į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11Komisija paaiškino, jog buvo pastebėjusi, kad rinkos dalyviai nevienareikšmiškai supranta ir taiko Metodikos 115.1 p., t. y. nurodo galimai neteisingą ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį, todėl, siekdama maksimaliai aiškiai reglamentuoti šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo reglamentavimą ir patikslinti rinkos dalyvių dviprasmiškai traktuojamas nuostatas, nusprendė patikslinti Metodikos nuostatas, reglamentuojančias realizuoto šilumos kiekio nustatymą. Atsakovės teigimu, patikslinusi Metodikos 115.1 p., teisinio reguliavimo ji nepakeitė, todėl net ir tuo atveju, kai minėti Metodikos pakeitimai nebūtų atlikti, šilumos tiekėjams, teikiantiems šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą, būtų išlikusi pareiga, remiantis tuo metu galiojusios Metodikos nuostatomis, realizuotu šilumos kiekiu laikyti ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba nustatytą kiekį.

12Dėl pareiškėjos teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams, atsakovė pažymėjo, jog UAB „Litesko“ nepagrįstai išskiria vieną įstatymo nuostatą, tokiu būdu nesistemiškai ir klaidingai interpretuodama teisės normas. Pabrėžė, kad ŠŪĮ 15 str. 1 d. įtvirtinta principinė šilumos, sunaudotos su nepaskirstytu karštu vandeniu, paskirstymo vartotojams nuostata, suponuojanti išvadą, kad teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, tai yra karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą. Todėl, anot Komisijos, kol ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 str. 2 d. yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Teisės normose, kuriose įtvirtintas reikalavimas karšto vandens tiekėjui įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą, nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Terminai, per kuriuos karšto vandens tiekėjai turi įgyvendinti jiems iš ŠŪĮ 15 str. 1 d. nuostatos kylančią pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename daugiabučiame name, yra apibrėžiami karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose, atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir visišką atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Paaiškino, kad tokiu būdu siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatymuose įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams.

13Remdamasi EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str. 2 d., 2 str. 18 d., Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 39 p., paaiškino, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjos teiginiai, neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, yra teisiškai klaidingas, nes ŠŪĮ 15 str. 1 d. įtvirtina nuostata, dėl kurios taikymo yra kilęs šis ginčas, yra speciali teisės norma, kurios realizavimui ir pritaikymui yra keliamos papildomos sąlygos.

14Atsakovė taip pat pažymėjo, kad išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 str. 1 d. taikymu, nei Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, nei teismų praktika nėra išplėtojusi, todėl Komisijai tenka pareiga įgyvendinti galiojantį teisinį reguliavimą tokiu būdu, kad užtikrintų optimalią karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Komisijos nuomone, teisės aktų karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje. Išimtis iš šios taisyklės galėtų būti atvejai, kai karšto vandens apskaitos prietaisai daugiabučio namo butuose nėra įrengiami ne dėl karšto vandens tiekėjo kaltės, t. y. karšto vandens tiekėjas yra pasiruošęs įvykdyti savo prievolę sutvarkyti karšto vandens apskaitą atitinkamame daugiabučiame name ir apie tai raštu informavo vartotojus, tačiau pastarieji sąmoningai nesudaro galimybės šią prievolę įvykdyti. Tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas ŠŪĮ 15 str. 1 d. įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus. Atsakovės teigimu, būtent dėl šios priežasties, apskaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientą, šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo laikotarpio šilumos kiekis Metodikoje apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba. Tuo tarpu pripažinus, kad apskaita sutvarkyta, tai yra nustačius, kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams.

15Nurodė, kad vadovaujantis ŠŪĮ 15 str. 1 d. bei Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs ŠŪĮ įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Į minėtą šilumos kiekį gali pakliūti ne tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, bet taip pat ir šilumos kiekis, suvartotas dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų bei pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nors šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms ŠŪĮ nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Komisija pabrėžė, jog nereguliuoja šilumos tiekėjų bei prižiūrėtojų tarpusavio santykių, todėl karšto vandens tiekėjo reikalavimai atlyginti dėl prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo susidariusius nuostolius galėtų būti keliami ir nagrinėjami teisme pateikus įrodymus dėl prižiūrėtojų civilinės atsakomybės atsiradimo.

16Atsakovės įsitikinimu, Metodikos 115.1 p. įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str. 2 d. ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

17Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.

18Teismo posėdyje atsakovės atstovai prašė skundą atmesti, remdamiesi atsiliepime pateiktais argumentais.

19Skundas atmestinas.

20Byloje yra ginčijamas Komisijos nutarimas Nr. O3-392, kuriuo Komisija, išnagrinėjusi UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ pateiktą šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą, vadovaudamasi ŠŪĮ ir Metodika, nustatė pareiškėjai šilumos kainos dedamąsias. Ginčas byloje kyla dėl Komisijos šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokyčio dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo skaičiavimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba.

21EĮ 19 str. 2 d. nustatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos energijos išteklių gavybos, energijos gamybos, pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo ir šio įstatymo 8 str. 15 d. numatytos išlaidos, įvertinta protingumo kriterijus atitinkanti investicijų grąža ir (ar) nuosavybės grąža, taip pat gali būti atsižvelgiama į energetikos sektoriaus plėtrą ir energijos efektyvumą, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą.

22Pagal ŠŪĮ 32 str. 2 d. šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis. Turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Metodikoje nustatyta tvarka.

23Pagal ŠŪĮ 32 str. 6 ir 7 d. šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, teikia perskaičiuotų šilumos kainų dedamųjų projektus ir jų pagrindimą Komisijai bei savivaldybei. Savivaldybės taryba per 30 dienų nustato šilumos kainų dedamąsias. Savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos.

24Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. birželio 27 d. raštu Nr. 1.21-359 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai ir Alytaus miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) Komisijos 2011 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. O3-141 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pastoviųjų dedamųjų perskaičiavimo projektą (b. l. 29–33).

25Savivaldybė per 30 dienų nuo pareiškėjos pateikto projekto nenustatė jai šilumos kainos dedamųjų, kaip tai numatyta ŠŪĮ 32 str. 8 d., todėl Komisija 2013 m. rugsėjo 23 d. skundžiamu Nutarimu Nr. O3-392, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 str. 7, 8 d. ir Metodika, atsižvelgdama į pareiškėjos pateiktą šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektą bei Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. pažymą Nr. O5-309 vienašališkai nustatė pareiškėjai laikinas šilumos kainos dedamąsias (b. l. 44–45).

26Pažymėtina, kad minėtoje Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. pažymoje Nr. O5-309, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtrauktas šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (203,24 tūkst. MWh) (b. l. 34–39), todėl Komisijos vienašališkai perskaičiuota šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji nustatyta mažesnė nei buvo nurodyta pareiškėjos projekte, atitinkamai tokiu būdu buvo sumažinta ateinančio laikotarpio šilumos energijos kaina (0,05 ct/kWh), dėl ko ir nesutinka pareiškėja UAB „Litesko“.

27Kaip minėta, pareiškėjos nuomone, Komisija, vienašališkai perskaičiuodama šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją neturėjo teisės taikyti tik nuo 2013 m. birželio 30 d. įsigaliojusių Metodikos 115.1 p. nuostatų. Tuo tarpu atsakovė nurodė, kad vadovavosi iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusia Metodikos 115.1 p. redakcija, kurią pareiškėja neteisingai interpretuoja.

28Teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjai laikinas šilumos kainos dedamąsias, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos projektas buvo parengtas dar iki naujos redakcijos Metodikos nuostatų įsigaliojimo, atsakovė turėjo vadovautis iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusiu Metodikos 115.1 p. Pažymėtina, kad skundžiamame nutarime nenurodyta, kokios redakcijos Metodika buvo remtasi, tačiau, kaip matyti iš Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. O5-309, vertinant pareiškėjos pateiktą projektą, realizuotos šilumos kiekį traktavo kaip šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, t. y. taip kaip nurodyta nuo 2013 m. birželio 30 d. įsigaliojusios Metodikos 115.1 p. Taigi atsakovei teigiant, jog lex retro non agit principas nebuvo pažeistas, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar iki 2013 m. birželio 30 d. galiojęs Metodikos 115.1 p. realizuotu šilumos kiekiu taip pat leidžia laikyti ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba nustatytą kiekį.

29Pagal Metodikos 115.1 p. (iki 2013 m. birželio 30 d.) realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientas skaičiuojamas pagal priklausomybę:

30Iq=Lp veikl.×1-QtQb čia Lp veikl. – šilumos bazinės kainos pastoviųjų dedamųjų skaičiavimuose numatyta pastovių sąnaudų dalis (atitinkamos dedamosios pastoviųjų sąnaudų santykis su pastoviomis sąnaudomis bei pelnu); Qt – realizuotos šilumos kiekis šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, tūkst. MWh; Qb – realizuotos šilumos kiekis, nustatytas bazinės šilumos kainos skaičiavimuose, tūkst. MWh.

31Tuo tarpu pagal Metodikos 115.1 p. (nuo 2013 m. birželio 30 d.) realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientas skaičiuojamas pagal priklausomybę:

32Iq=Lp veikl.×1-QtQ

33čia Lp veikl. – šilumos bazinės kainos pastoviųjų dedamųjų skaičiavimuose numatyta pastovių sąnaudų dalis (atitinkamos dedamosios pastoviųjų sąnaudų santykis su pastoviomis sąnaudomis bei pelnu); Qt – šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ataskaitiniu laikotarpiu, tūkst. MWh.

34Taigi, kaip matyti iš minėtų formulių, nuo 2013 m. birželio 30 d. pasikeitė Qt duomens formuluotė. Atkreiptinas dėmesys, kad toks pakeitimas buvo motyvuojamas tuo, kad, rinkos dalyviams dviprasmiškai traktuojant Metodikos 115.1 p. nuostatas ir atitinkamai skirtingai apskaičiuojant ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį, atsirado būtinybė patikslinti Metodikos 115.1 p. ir įtvirtinti aiškias ir nedviprasmiškas nuostatas, apibrėžiančias realizuoto šilumos kiekio nustatymo, atitinkamų kuro rūšių rinkos kainų skaičiavimo ir biokuro rinkos kainų skaičiavimo principus juos suderinant su Metodikos 96 p. (b. l. 118–121).

35Teismas atkreipia dėmesį, kad iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusioje Metodikos 96 p. redakcijoje, skaičiuojant vidutinę šilumos kainą vartotojams pateiktoje formulėje Q buvo apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, tūkst. MWh, todėl darytina išvada, kad Komisija, patikslinusi Metodikos 115.1 p., teisinio reguliavimo nepakeitė, o pareiškėjos argumentai, kad skaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą turėtų būti atsižvelgiama į gyventojams paskirstytą ir mokėjimo pranešimuose nurodytą šilumos kiekį, net ir iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusių Metodikos nuostatų kontekste vertintini kaip nepagrįsti.

36Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, toks atsakovės pateiktas realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento apskaičiavimas kritikuojamas UAB „Litesko“ dėl to, kad tokiu būdu yra apskaičiuojama mažesnė ateinančio laikotarpio šilumos energijos kaina, nors pareiškėja už atsakovės į skaičiavimus įtrauktą gyventojams nepaskirstytą ir mokėjimo pranešimuose nurodytą šilumos kiekį jokių pajamų negaus.

37Teismo vertinimu, tai, kad ir iki 2013 m. birželio 30 d. skaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą reikėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, patvirtina ir ŠŪĮ 12 str. bei 15 str. 1 d. analizė.

38ŠŪĮ 12 str. 1 d. nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis.

39Pagal ŠŪĮ 12 str. 2 d., jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine Komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

40Taigi darytina išvada, kad šilumos tiekėjo parduotas šilumos kiekis turi būti lygus į daugiabutį namą patiektam šilumos kiekiui, kuris apskaitomas pagal atsiskaitomąjį šilumos apskaitos prietaisą, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis. Tokia išimtimi laikytina ŠŪĮ 15 str. 1 d., pagal kurią vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 str. nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį.

41Taigi teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą, todėl, kol minėta sąlyga nėra išpildyta, teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Kaip teisingai nurodo atsakovė, tuo atveju, kai karšto vandens tiekėjas neįrodo, kad sutvarkė karšto vandens apskaitą, šilumos kainų dedamųjų skaičiavimuose ataskaitinio laikotarpio realizuotu šilumos kiekiu laikant ne ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba užfiksuotą šilumos kiekį, o realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, nebūtų užtikrintas ŠŪĮ 15 str. 1 d. įgyvendinimas, būtų nepagrįstai padidinta šilumos kaina dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkeliant iš šilumos tiekėjo vartotojams, taip padidinant šilumos kainą ir tuo pažeidžiant šilumos vartotojų interesus. Atkreiptinas dėmesys, jog pripažinus, kad pareiškėja sutvarkė apskaitą, t. y. kad apskaitos prietaisai yra įrengti arba neįrengti, tačiau karšto vandens tiekėjas to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, skirtumo tarp šilumos kiekio, užfiksuoto ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, ir kiekio, paskirstyto sąskaitose vartotojams apmokėjimui, neliktų, ir visas šilumos kiekis, įskaitant karšto vandens netektis, būtų priskirtas apmokėjimui vartotojams.

42Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisės negaliojimo atgal principas nebuvo pažeistas, atsakovė teisingai ir pagrįstai taikė Metodikos 115.1 p., todėl pareiškėjos argumentai dėl Nutarimo Nr. O3-392 panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti.

43Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat kelia klausimą dėl Metodikos 115.1 p. (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, atitikties EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad atsakovė, priimdama ginčijamą nutarimą, vadovavosi iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusia Metodikos 115.1 p. redakcija, todėl darytina išvada, kad prašomas ištirti Metodikos punktas nagrinėjamoje byloje net nebuvo taikomas, todėl pareiškėjos prašymas iš esmės yra nesusijęs su nagrinėjama byla. Tuo tarpu iki 2013 m. birželio 30 d. galiojęs Metodikos 115.1 p. dėl savo atitikties pareiškėjos nurodomiems teisės aktams ir principams teismui abejonių nekelia. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 str. prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-303/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nėra pagrindo vadovaujantis ABTĮ 111, 112 str., kreiptis į LVAT su prašymu patikrinti, ar šioje byloje taikytas teisės aktas (Metodikos 115.1 p.) atitinka įstatymą, todėl šis pareiškėjos prašymas atmetamas.

44Be to, pareiškėja prašo kreiptis ir į Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15 str. 1 d., atitikties EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 12 str. 2 d., 32 str. 2 d., CK 4.76 str., VAĮ 3 ir 8 str., Konstitucijos preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 str. ir 46 str. 1 ir 3 d.

45Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta ABTĮ 4 str. 1 d. Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ABTĮ 4 str. 2 d. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. (LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009 ir kt.). Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia ir to, kad teismas, nesutikdamas su prašymu (siūlymu) kreiptis į Konstitucinį Teismą, privalo tai argumentuotai motyvuoti priimdamas procesinį sprendimą.

46Be to, pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad prašymas dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai, kai yra grindžiamas preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo prašymą gali būti pradėta tik tuomet, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, motyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytame akte ir nurodytoje teisės akto dalyje (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimus), tuo tarpu narinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių spręsti, kad šiuo atveju būtent Šilumos ŠŪĮ 15 str. 1 d. turi būti nustatytas atitinkamas pareiškėjos nurodomas reguliavimas.

47Nagrinėjamu atveju, teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodyto ŠŪĮ 15 str. 1 d. neatitikimo įstatymas, Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

48Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertina pareiškėjos argumentų dėl neigiamų ekonominių pasekmių, kurias pareiškėja gali patirti taikant Metodikos bei Nutarimo Nr. O3-392 nuostatas.

49Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai priėmė byloje ginčijamą nutarimą, todėl nėra ABTĮ 89 str. nurodytų akto panaikinimo pagrindų. Kadangi skundžiamas nutarimas nenaikinamas, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, taigi pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

50Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Nutarė

51Pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

52Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–28)... 3. Be to, pareiškėja prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos... 4. Pareiškėja taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos... 5. Pareiškėjos nuomone, Nutarimas Nr. O3-392 yra nepagrįstas ir neteisėtas,... 6. Visų pirma, pasak pareiškėjos, atsakovė, šilumos kainos pastoviajai... 7. Pareiškėja pabrėžė, jog visas šilumos kiekis, patiektas į daugiabučius... 8. Nurodė, kad tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad... 9. Be to, anot pareiškėjos, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 str. 1... 10. Atsakovė Komisija atsiliepime (b. l. 89–101) į pareiškėjos skundą... 11. Komisija paaiškino, jog buvo pastebėjusi, kad rinkos dalyviai... 12. Dėl pareiškėjos teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su... 13. Remdamasi EĮ 19 str. 2 d., ŠŪĮ 32 str. 2 d., 2 str. 18 d., Karšto vandens... 14. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 str.... 15. Nurodė, kad vadovaujantis ŠŪĮ 15 str. 1 d. bei Komisijos rekomenduojamais... 16. Atsakovės įsitikinimu, Metodikos 115.1 p. įtvirtintas realizuoto šilumos... 17. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis... 18. Teismo posėdyje atsakovės atstovai prašė skundą atmesti, remdamiesi... 19. Skundas atmestinas.... 20. Byloje yra ginčijamas Komisijos nutarimas Nr. O3-392, kuriuo Komisija,... 21. EĮ 19 str. 2 d. nustatyta, kad nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi... 22. Pagal ŠŪĮ 32 str. 2 d. šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos... 23. Pagal ŠŪĮ 32 str. 6 ir 7 d. šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau... 24. Nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. birželio 27 d. raštu Nr. 1.21-359 „Dėl... 25. Savivaldybė per 30 dienų nuo pareiškėjos pateikto projekto nenustatė jai... 26. Pažymėtina, kad minėtoje Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų... 27. Kaip minėta, pareiškėjos nuomone, Komisija, vienašališkai perskaičiuodama... 28. Teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju, nustatant pareiškėjai laikinas... 29. Pagal Metodikos 115.1 p. (iki 2013 m. birželio 30 d.) realizuotos šilumos... 30. Iq=Lp veikl.×1-QtQb čia Lp veikl. – šilumos bazinės kainos pastoviųjų... 31. Tuo tarpu pagal Metodikos 115.1 p. (nuo 2013 m. birželio 30 d.) realizuotos... 32. Iq=Lp veikl.×1-QtQ... 33. čia Lp veikl. – šilumos bazinės kainos pastoviųjų dedamųjų... 34. Taigi, kaip matyti iš minėtų formulių, nuo 2013 m. birželio 30 d.... 35. Teismas atkreipia dėmesį, kad iki 2013 m. birželio 30 d. galiojusioje... 36. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, toks atsakovės pateiktas realizuotos... 37. Teismo vertinimu, tai, kad ir iki 2013 m. birželio 30 d. skaičiuojant... 38. ŠŪĮ 12 str. 1 d. nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos... 39. Pagal ŠŪĮ 12 str. 2 d., jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos... 40. Taigi darytina išvada, kad šilumos tiekėjo parduotas šilumos kiekis turi... 41. Taigi teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su... 42. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teisės... 43. Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat kelia klausimą dėl Metodikos 115.1 p.... 44. Be to, pareiškėja prašo kreiptis ir į Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15... 45. Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas negali... 46. Be to, pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad prašymas... 47. Nagrinėjamu atveju, teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos... 48. Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 3 str. 2 d. reglamentuojama, kad teismas... 49. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad Komisija... 50. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 51. Pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 52. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...