Byla A-1846-624/2015
Dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovams Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Marijampolės savivaldybės tarybai ir Marijampolės savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

4Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 1–28, 86–89) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. sausio 9 d. nutarimą Nr. O3-2 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“; 2) įpareigoti Komisiją konstatuoti, kad Marijampolės savivaldybės taryba, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį privalėjo įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (137,75 tūkst. MWh), taip pat Marijampolės savivaldybės tarybai neištaisius pažeidimo, vienašališkai nustatyti šilumos kainos dedamąsias atitinkamai pakeičiant UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas; 3) panaikinti Marijampolės savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 1-18 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“; 4) panaikinti Komisijos 2014 m. vasario 14 d. nutarimą Nr. O3-49 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų; 5) įpareigoti Marijampolės savivaldybės tarybą: 5.1) apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukti apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (137,75 tūkst. MWh); 5.2) atsižvelgiant į įpareigojimo 5.1 punktą, nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Litesko“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir iki 5.2 punkto įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Litesko“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.

5Be to, pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 115.1 punktas (2013 m. birželio 30 d. redakcija) ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis didinamas vartotojų apmokėjimui nepaskirstytu šilumos kiekiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

6Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata „Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name“ ta apimtimi, kiek ja: 1) nėra numatyti jau esamo vartotojams priklausančios karšto vandens apskaitos tvarkingumo įvertinimo kriterijai ir tvarka; 2) nėra įtvirtintas baigtinis „karšto vandens apskaitos sutvarkymo“ kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama, ar tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą, sąrašas (t. y. nereglamentuojant, kokios procedūros susijusios su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir per kokį objektyviai tam reikalingą laikotarpį turi būti atliktos, ir kokiomis sąlygomis esant yra pripažįstama, kad tiekėjai įvykdė šią prievolę); 3) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kai dėl tiekėjo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą neįvykdymo nėra tiekėjų kaltės (yra koresponduojančių prievolių nevykdymas iš vartotojų pusės arba sutvarkyti kašto vandens apskaitą neįmanoma dėl kitų, nuo tiekėjų objektyviai nepriklausančių, priežasčių); 4) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams dėl priežasčių, objektyviai nepriklausančių nuo tiekėjų valios, paruošimo ir pateikimo sąnaudos; 5) nėra numatyta, kaip tiekėjų sąnaudos pateikiant visą daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją (tame tarpe ir su nepaskirstytu karštu vandeniu) yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas; 6) nėra numatyta būdų, kaip tiekėjams kompensuojamos nepaskirstyto karšto vandens, kurio negalima tiesiogiai priskirti ir išdalinti vartotojams, paruošimo ir pateikimo sąnaudos, tais atvejais, kai nėra suėję teisės aktuose nustatyti objektyviai tam reikalingi tiekėjo prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą įvykdymo terminai neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, jos preambulėje įtvirtinam teisinės valstybės principui.

7Pareiškėjo nuomone, Nutarimas Nr. O3-2 yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jame nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. gruodžio 5 d., 2013 m. gruodžio 16 d. bei 2013 m. gruodžio 26 d. raštuose nurodytas aplinkybes, kad Marijampolės savivaldybės 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 1-407 buvo priimtas į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį galimai (Savivaldybė nėra pateikusi savo skaičiavimų ir nėra nurodžiusi šilumos kainos pastoviosios dedamosios mažinimo priežasčių) įtraukiant ne Projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (137,75 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (138,52 tūkst. MWh). Vietoje to, skundžiamu nutarimu konstatuoti tik formalūs Metodikos 115.1, 115.3 ir 118 punktų pažeidimai, kurių korekcijos nėra susijusios su tais šilumos kainos dedamųjų nustatymo aspektais, kurių pagrįstumo klausimą kelia pareiškėjas.

8Atkreipė dėmesį, kad ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekis yra reikšmingas perskaičiuojant šilumos kainos pastoviąją dedamąją (Metodikos 113 p.), kuri nustatyta ginčijamu sprendimu. Kuo didesnis ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekis, prie to paties pagrįstų ir šilumos tiekėjo atgautinų sąnaudų dydžio, tuo gaunama mažesnė vieno šilumos energijos produkto vieneto (kWh) kaina vartotojui. Skundžiamu nutarimu vertindama Marijampolės savivaldybės 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 1-407, Komisija nevertino tos aplinkybės, kad perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, Savivaldybė nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį (ta dalimi, kurio pareiškėjas neparduos ir dėl to atitinkamų pajamų negaus) ir tokiu būdu 0,03 ct/kWh sumažino ateinančio laikotarpio šilumos energijos kainą, dėl ko 41 325 Lt pareiškėjo sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Tokiu būdu šis savivaldybės 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 1-407 pareiškėjui sukelia reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes. Apie šias aplinkybes pareiškėjas detaliai informavo Komisiją, nurodydamas pagrindus, kuriais remiantis Savivaldybės sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tačiau Pažymoje šios aplinkybės nebuvo analizuojamos. Todėl Komisijai netinkamai įvertinus nurodytus argumentus, skundžiamu nutarimu buvo paliktas galioti iš esmės toks pat savivaldybės sprendimas, įpareigojus Savivaldybę pakoreguoti tuos aspektus, kurie neturi įtakos aukščiau nurodytiems nuostoliams, kuriuos patirs pareiškėjas. Tokiu būdu skundžiamas nutarimas tiesiogiai pareiškėjui sukelia negatyvias pasekmes. Pareiškėjas pabrėžė, jog visas šilumos kiekis, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėti, tačiau Komisijos veiksmai, kai padidinamas realizuotas šilumos kiekis (į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukiamas ir vartotojų apmokėjimui nepaskirstytas šilumos kiekis, t. y. tas kiekis, už kurį vartotojai nemoka), prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, 12 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimams. Savivaldybė neleidžia skirtumo tarp šilumos kiekio, kuris buvo patiektas į namo įvadą (138,52 tūkst. MWh) ir to kiekio, kuris buvo nurodytas vartotojams išrašytose sąskaitose (137,75 tūkst. MWh) paskirstyti šilumos vartotojams.

9Pažymėjo, kad šilumos netekčių dalis su karšto vandens cirkuliacija atsiranda dėl Komisijos nustatytų maksimalių „gyvatuko“ normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, nes šilumos (karšto vandens) tiekėjams draudžiama užsiimti pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūra (eksploatacija), o šios veiklos vykdytoją turi pasirinkti patys gyventojai. Todėl šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų / jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose, kas tenkina LAT nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai. Pažymėjo, kad dėl maksimalių karšto vandens cirkuliacijos normatyvų viršijimo per ataskaitinį laikotarpį susidarė 0,51 KWh netekčių. Šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių, nes pareiškėjas tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas. Nurodė, jog neginčija ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėjas ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Šios pareigos įvykdymo terminas nėra suėjęs, nes numatyta, jog iki 2018 m. pareiškėjas atliks investicijas, toliau nuosekliai tęsdamas visų vartotojų butuose karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengimą.

10Galiojantiems teisės aktams nereglamentuojant, kas tai yra „apskaitos sutvarkymas“, visiems daugiabučių namų vartotojams nevykdant savo koresponduojančios prievolės ir atsisakius perduoti (parduoti) veiklą pradedančiam karšto vandens tiekėjui nuosavybei ir priežiūrai savo karšto vandens skaitiklius, taip pat visiems daugiabučių namų vartotojams nevykdant savo koresponduojančios prievolės ir nesutinkant pavesti pareiškėjui atlikti jiems priklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinę patikrą, apmokant už šią jokiose valstybės reguliuojamose kainose neįtrauktą / nenumatytą paslaugą, taip pat vartotojams sistemingai atsisakant leisti karšto vandens tiekėjui įrengti naujus, tiekėjui priklausančius karšto vandens skaitiklius jų butuose, taip pat nepasibaigus Komisijos ir vietos savivaldybės pagal galiojančius teisės aktus suderintiems karšto vandens skaitiklių įrengimo Marijampolės savivaldybėje laikotarpiams, atsižvelgiant į objektyvias technines, ekonomines bei teisines šiam procesui trukdančias ir nuo pareiškėjo nepriklausančias priežastis, o taip pat į tai, kad iki šiol nėra sureguliuotas nei vienas karšto vandens tiekimo veiklos reglamentavimo trūkumų įvardintų Komisijos 2010 m. birželio 2 d. rašte Nr. R2-908 – nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo teigti apie bet kokį pareiškėjo įstatyminių pareigų nevykdymą, neigiant imperatyvias ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies, CK 4.76 ir 4.82 straipsnių nuostatas bei LAT išaiškinimus dėl viso suvartoto šilumos kiekio vartotojui(-ams) priklausančiame pastate paskirstymo bei daugiabučio namo bendrasavininkių atsakomybės už jiems asmenine ir bendrąja daline nuosavybe priklausantį turtą.

11Nurodė, kad tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 115.1 punkto nuostatos (2013 m. birželio 30 d. redakcija) galėjo būti taikytos UAB „Litesko“ atžvilgiu ir kad šios poįstatyminės nuostatos turėtų būti suprantamos kaip apribojančios šilumos tiekėjo įstatyminę teisę į visų šilumos netekčių kompensavimą, tuomet Metodikos 115.1 punktas ta apimtimi, kiek realizuotas šilumos kiekis padidinamas šilumos netektimis, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Pareiškėjo įsitikinimu, Metodikos 115.1 punkto reguliavimas, kai realizuotas šilumos kiekis nepagrįstai didinamas šilumos netektimis, kurios vartotojams nėra paskirstomos sąskaitose ir nėra jų apmokamos, t. y. apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiamas ne realiai sąskaitose apmokėjimui paskirstytas šilumos kiekis, o šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kas galutiniame rezultate nustatant šilumos kainas generuoja pareiškėjui nuostolį, nes nepadengiamos pačios Komisijos pripažįstamos pagrįstos jos būtinosios veiklos sąnaudos, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų šilumos ir karšto vandens tiekimo sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo nuomone, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 115.1 punktas yra laikytinas prieštaraujančiu EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams bei teisinės valstybės, teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

12Be to, anot pareiškėjo, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jomis nėra numatyta tvarka, kaip patirtos tiekėjų sąnaudos pateikiant daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją yra įvertinamos nustatant valstybės reguliuojamas kainas, kuomet dėl tariamo apskaitos nesutvarkymo nėra šilumos ir karšto vandens tiekėjo kaltės. Manė, kad tai yra legislatyvinė omisija. Pabrėžė, kad Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, teisinės valstybės principui, CK 4.76 straipsniui, ŠŪĮ 12 straipsnio 2 daliai, 32 straipsnio 2 daliai, EĮ 19 straipsnio 2 daliai.

13Skundo patikslinime paaiškino, kad Marijampolės savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 1-18 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ priimtas siekiu ištaisyti 2014 m. sausio 9 d. Komisijos nutarime Nr. O3-2 nurodytus 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 1-407 trūkumus. Tačiau priimant 2014 m. sausio 27 d. sprendimą, savivaldybė visiškai neatsižvelgė ir nevertino pareiškėjo išsakytų pastabų.

14Atsakovas Komisija atsiliepimuose (I t., b. l. 99–110, 167–168) pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Dėl pareiškėjo teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams, atsakovas pažymėjo, jog UAB „Litesko“ nepagrįstai išskiria vieną įstatymo nuostatą, tokiu būdu nesistemiškai ir klaidingai interpretuodamas teisės normas.

16Pabrėžė, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė šilumos, sunaudotos su nepaskirstytu karštu vandeniu, paskirstymo vartotojams nuostata, suponuojanti išvadą, kad teise paskirstyti daugiabučio namo gyventojams šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu ją priskiriant mokesčiams už karštą vandenį, galima pasinaudoti tik įvykus šios normos dispozicijoje apibrėžtai atidedamajai sąlygai, tai yra karšto vandens tiekėjui įrengus ir / ar pakeitus karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu sutvarkius apskaitą. Todėl, anot Komisijos, kol ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatoje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, ši nuostata ir ja suteikiama teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Pažymėjo, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Teisės normose nėra apibrėžtas terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Terminai, per kuriuos karšto vandens tiekėjai turi įgyvendinti jiems iš ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatos kylančią pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą kiekviename daugiabučiame name, yra apibrėžiami karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose, atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir visišką atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Paaiškino, kad tai nereiškia, jog iki karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose nustatyto laikotarpio pabaigos karšto vandens tiekėjas negali būti pripažintas neįvykdžiusiu iš Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name. Tai reiškia, jog iki karšto vandens apskaitos sutvarkymo konkrečiame name momento karšto vandens tiekėjas neturi teisės kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) paskirstyti ir išdalinti apmokėti gyventojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio.

17Remdamasis EĮ 19 straipsnio 2 dalimi, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 18 dalimi, Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-10, 39 punktu, paaiškino, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjo teiginiai, neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą, yra teisiškai klaidingas, nes ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, dėl kurios taikymo yra kilęs šis ginčas, yra speciali teisės norma, kurios realizavimui ir pritaikymui yra keliamos papildomos sąlygos.

18Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, privalo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai įgyvendinti bei nepažeisti jų nustatyto teisinio reguliavimo apimties. Dėl to, kontroliuodama šilumos tiekėjo veiklą skirstant šilumą daugiabučiuose namuose, Komisija negali priimti sprendimus ir atlikti veiksmus, kurių pagrindimas nenumatytas įstatymuose. Atsižvelgiant į tai, Komisija, įgyvendindama įstatymų leidėjo jai suteiktas funkcijas, numatytas EĮ 8 straipsnio 9 dalyje, neturi teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir priimdama sprendimus privalo laikytis ir nenukrypti nuo įstatymo nuostatų. Komisijos manymu, būtent šiame kontekste turi būti aiškinama ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostata. Komisija, būdama atsakinga už valstybės reguliuojamų kainų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams kontrolę, turi spręsti klausimą, ar pareiškėjo veiksmai skirstant šilumą, sunaudotą su nepaskirstytu karštu vandeniu, atitiko minėtoje teisės normoje apibrėžtas sąlygas.

19Pažymėjo, kad išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies taikymu, nei Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, nei teismų praktika nėra išplėtojusi, todėl Komisijai tenka pareiga įgyvendinti galiojantį teisinį reguliavimą tokiu būdu, kad užtikrintų optimalią karšto vandens tiekėjų ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Komisijos nuomone, teisės aktų karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje. Išimtis iš šios taisyklės galėtų būti atvejai, kai karšto vandens apskaitos prietaisai daugiabučio namo butuose nėra įrengiami ne dėl karšto vandens tiekėjo kaltės.

20Komisijos įsitikinimu, Komisijos suprantamu būdu aiškinama ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata ir jos taikymo sąlygos bei, atitinkamai, šios nuostatos įgyvendinimas Metodikoje visiškai atitinka esminius viešojo administravimo subjektui keliamus reikalavimus, tai yra savo veiklą ir priimamus sprendimus visais atvejais grįsti įstatymu, laikytis proporcingumo, protingumo bei objektyvumo principų.

21Nurodė, kad vadovaujantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi bei Komisijos rekomenduojamais šilumos paskirstymo metodais, karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs ŠŪĮ įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Į minėtą šilumos kiekį gali pakliūti ne tik su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis, bet taip pat ir šilumos kiekis, suvartotas dėl karšto vandens tiekimo sistemos ypatumų bei pastato šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų prižiūrėtojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

22Atsakovo įsitikinimu, Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra. Komisija darė išvadą, kad skundžiami aktai teisėti, pagrįsti.

23Atsakovas Marijampolės savivaldybė atsiliepime (I t., b. l. 153–159) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

24Paaiškino, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis nurodo, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Karšto vandens tiekėjas yra laisvas spręsti kaip, kokia apimtimi ir per kokį laikotarpį bus įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymo teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose, tačiau tai nereiškia, jog iki karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose nustatyto laikotarpio pabaigos karšto vandens tiekėjas negali būti pripažintas neįvykdžiusiu iš ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name. Tai reiškia, jog iki karšto vandens apskaitos sutvarkymo konkrečiame name momento karšto vandens tiekėjas neturi teisės kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) paskirstyti ir išdalinti apmokėti gyventojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio.

25Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp šilumos tiekėjo, karšto vandens tiekėjo, prižiūrėtojo ir butų ir kitų patalpų savininkų. Tai užtikrina ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies įgyvendinimą. Dėl to, nepažeidžiami šilumos vartotojų interesai ir nepagrįstai nedidėja šilumos kaina vartotojams dėl nepaskirstyto karšto vandens ir dėl karšto vandens cirkuliacijos normatyvų viršijimo susidariusių šilumos nuostolių. Būtent dėl šios priežasties apskaičiuojant realizuotos šilumos kiekio pokyčio koeficientą, šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo laikotarpio šilumos kiekis Metodikos 115.1 punkte apibrėžiamas kaip šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba.

26Marijampolės savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 1-407 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ ir Marijampolės savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 1-18 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ yra pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktais, kas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitus principus.

27Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoti šilumos kiekio, kuris atitinka šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, nustatymo mechanizmas perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias, užtikrina ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra. Tas pat pasakyta ir dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikimo šalia aukščiau nurodytų įstatymų, papildomai išskiriant atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.

28Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29Teismas nustatė, kad UAB „Litesko“ per savo filialą „Marijampolės šiluma“ užsiima šilumos tiekimo veikla Marijampolės savivaldybėje. Vadovaudamasis ŠĮ 32 straipsnio 6 dalimi ir Metodika, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 1.21-569 pateikė Komisijai ir Marijampolės savivaldybei Komisijos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. O3-412 nustatytų UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą. 2013 m. lapkričio 25 d. Marijampolės savivaldybės Taryba priėmė sprendimą Nr. 1-407, kuriuo nustatė pareiškėjo filialui „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamąsias. 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 1.61-990 pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, pranešdamas, kad savivaldybės sprendimu nustatytos perskaičiuotos šilumos kainų dedamosios yra nustatytos su pažeidimais ir, savivaldybei nepašalinus pažeidimų, prašė Komisijos vienašališkai nustatyti pareiškėjo šilumos kainos dedamąsias. 2013 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją raštu Nr. 1.61-1027, prašydamas Komisijos pagal pateiktas pastabas pakoreguoti šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimą, kad jis atitiktų EĮ 19 straipsnio 2 dalies, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl visų sąnaudų padengimo nustatant reguliuojamas kainas. 2014 m. sausio 9 d. Komisija, remdamasi 2014 m. sausio 2 d. pažyma Nr. O5-1 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ priėmė nutarimą Nr. O3-2 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, kuriuo konstatavo, kad aukščiau minėtas 2013 m. lapkričio 25 d. savivaldybės sprendimas buvo priimtas, nesilaikant Metodikos 115.1, 115.3 bei 118 punktų. Komisija įpareigojo Marijampolės savivaldybę per 30 dienų pakoreguoti nurodytus sprendimo trūkumus. 2014 m. sausio 27 d. Marijampolės savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-18, kuriuo, atsižvelgdama į skundžiamame nutarime konstatuotas aplinkybes, nustatė pareiškėjui šilumos kainos dedamąsias bei panaikino savo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 1-407 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“. Šiuo sprendimu savivaldybė ištaisė Komisijos 2014 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. O3-2 konstatuotus šilumos kainos dedamųjų nustatymo pažeidimus. 2014 m. sausio 29 d. rašte Komisijai pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su šiuo sprendimu nustatytomis šilumos kainos dedamosiomis ir prašė Komisijos atsižvelgti į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. 1.61-1027 pateiktas pastabas. 2014 m. vasario 14 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. O3-49 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamųjų, kuriuo konstatavo, kad 2014 m. sausio 27 d. savivaldybės sprendimu Nr. 1-18 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ nustatytos šilumos kainos dedamosios tretiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos be pažeidimų. Komisija, priimdama šį sprendimą, rėmėsi Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. vasario 4 d. pažyma Nr. O5-42 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamųjų.

30Pažymėjo, jog LVAT, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų.

31Teismas vadovavosi EĮ 19 straipsnio 2 dalies, ŠŪĮ 32 straipsnio 2, 6, 7 dalių, 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Nurodė, jog iš nurodytų ŠŪĮ nuostatų matyti, kad daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose šilumos tiekėjas turi teisę paskirstyti vartotojams visą per atsiskaitymo laikotarpį suvartotą bei įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu užfiksuotą šilumos kiekį, išskyrus atvejus, kai karšto vandens tiekėjas (vartotojams jį pasirinkus) tinkamai nėra įvykdęs prievolių, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu name. Vertino, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies norma, numatanti išlygą, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, yra speciali norma ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, atžvilgiu. ŠŪĮ įgaliojimus nustatyti šilumos bazinių kainų ir jų dedamųjų nustatymo metodiką suteikia Komisijai (2 str. 29 d., 32 str. 6–7 d.). Teismas vadovavosi Metodikos (2013 m. birželio 30 d. redakcijos) 115.1, 115.3, 118.3 punktais.

32Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad apskaita nėra tinkamai sutvarkyta. Atsižvelgiant į tai, apskaičiuojant kainą, pagal Metodikos 115.1 punktą turėjo būti įvestas realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientas (Qt –šilumos kiekis ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo – vartojimo riba šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ataskaitinių laikotarpiu, tūkst. MWh). Pareiškėjas tvirtino, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams. Teismas akcentavo, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė nuostata, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Jokių išlygų ši norma nenumato, vadinasi tai liečia ir su karšto vandens cirkuliacija susijusius kaštus.

33Pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į LVAT. Teismui pareiškėjo nurodytos normos atitiktis nurodytiems įstatymams abejonių nekėlė, todėl šis prašymas netenkintas. Teismui taip pat abejonių nekėlė normos, dėl kurių ištyrimo pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl šis prašymas taip pat netenkintas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad administraciniame teisme jau buvo nagrinėjamas administracinis ginčas dėl Komisijos nutarimo, kuriuo patvirtintos šilumos kainų dedamosios, teisėtumo tuo aspektu, kad apskaičiuojant dedamąsias į realizuotos šilumos kiekį per ataskaitinį laikotarpį Komisija įtraukė visą šilumos kiekį ties tiekimo-vartojimo riba. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3129-629/2014, kuris buvo paliktas nepakeistas LVAT 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1898/2014, pareiškėjo skundas buvo atmestas. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant minėtą administracinį ginčą, nekilo abejonių dėl tų pačių teisės aktų, kurie taikomi ir nagrinėjamoje byloje, atitikties aukštesnės teisinės galios aktams.

34Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi reglamentuojama, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl nagrinėjamu atveju teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl neigiamų ekonominių pasekmių, kurias pareiškėjas gali patirti taikant atitinkamų aktų nuostatas.

35Skundžiamų aktų naikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje, nenustatyta. Aktai laikyti teisėtais ir pagrįstais. Netenkinant skundo dalies dėl aktų panaikinimo, atmesti ir išvestiniai reikalavimai dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus.

36Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 17–49) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

37Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ABTĮ 143 straipsnyje nurodytu netinkamu materialinių teisės normų pritaikymo ir išaiškinimo pagrindu, kadangi teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas, reguliuojančias planuojamo realizuoti šilumos kiekio skaičiavimus. Teismas taip pat nemotyvavo dalies savo išvadų dėl Nutarimų neteisėtumą įrodančių argumentų, dėl ko sprendimas yra nemotyvuotas ir naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Sprendimas taip pat naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl Metodikos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams ir Šilumos ūkio įstatymo prieštaravimo Konstitucijai ir įstatymams bei atsisakė kreiptis į LVAT ir Konstitucinį Teismą su pareiškėjo prašymu ištirti ginčijamų nuostatų teisėtumą.

38Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad apskaita nėra tinkamai sutvarkyta. Vien šio argumento pagrindu teismas padarė išvadą, kad Komisija ir Savivaldybė teisėtai ir pagrįstai priėmė byloje ginčijamus Nutarimus. Atkreipia dėmesį, kad minėtas argumentas yra teisiškai ir faktiškai klaidingas.

39Pažymi, jog teismas neanalizavo visos eilės pareiškėjo skunde nurodytų argumentų: 1) visas šilumos kiekis (tame tarpe su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai), patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams apmokėjimui; 2) šilumos netekčių dalis karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl Komisijos nustatytų normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne karšto vandens tiekėjas; 3) šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių; 4) šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu negali susidaryti dėl pareiškėjo kaltės dar ir todėl, kad jis tinkamai vykdo karšto vandens tiekėjo pareigas, kurių visų terminas nėra suėjęs; 5) be to, karšto vandens tiekėjo pareigos nėra aiškiai reglamentuotos.

40Tvirtina, jog pareiškėjas skunde nurodė argumentus, įrodančius poreikį kreiptis į LVAT su prašymu ištirti Metodikos 115.1 punkto (2013 m. birželio 30 d. redakcija) teisėtumą, nes Metodikos 115.1 punktas prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, taip pat ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LVAT su prašymu ištirti, ar minėtos normos neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė argumentus, įrodančius poreikį kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies teisėtumą, nes pastaroji norma prieštarauja ŠŪĮ, EĮ, CK, Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, jog nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstos ir nemotyvuotos.

41Atsakovas Komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 54–66) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

42Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui.

43Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. lapkričio 6 d. LVAT priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1898/2014. LVAT, išnagrinėjęs UAB „Litesko“ apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, t. y. atmetė UAB „Litesko“ apeliacinį skundą ir konstatavo, kad „pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalį, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Nagrinėjamu atveju UAB „Litesko“ nepateikė į bylą įrodymų, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams, o pats rinkti tokių duomenų teismas neprivalo. Taigi nesant ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų išimtinių aplinkybių, atsakovas, apskaičiuodamas realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), ir minėtą pareigą atliko tinkamai.“ Kitose analogiškoje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6769-790/2014 ir 2015 m. sausio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3105-629/2015 taip pat netenkino UAB ,,Litesko“ prašymų panaikinti Komisijos sprendimus, kuriais atitinkamiems bendrovės filialams buvo nustatytos šilumos kainų dedamosios į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukiant šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba.

44Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą dėl skundžiamo nutarimo.

45Teisėjų kolegija

konstatuoja:

46Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. O3-2, 2014 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. O3-49 ir Marijampolės savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 1-18 teisėtumo ir pagrįstumo.

47Byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 9 d. Komisija, remdamasi 2014 m. sausio 2 d. pažyma Nr. O5-1 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“, priėmė nutarimą Nr. O3-2 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, kuriuo konstatavo, kad Marijampolės savivaldybės 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas buvo priimtas nesilaikant Metodikos 115.1, 115.3 bei 118 punktų. Komisija įpareigojo Marijampolės savivaldybę per 30 dienų pakoreguoti nurodytus sprendimo trūkumus (I t., b. l. 39). 2014 m. sausio 27 d. Marijampolės savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-18 (I t., b. l. 90–91), kuriuo, atsižvelgdama į skundžiamame nutarime konstatuotas aplinkybes, nustatė pareiškėjui šilumos kainos dedamąsias bei panaikino savo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 1-407 „Dėl šilumos kainų dedamųjų nustatymo UAB „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“. Šiuo sprendimu Marijampolės savivaldybė ištaisė Komisijos 2014 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. O3-2 konstatuotus šilumos kainos dedamųjų nustatymo pažeidimus. 2014 m. sausio 29 d. rašte Komisijai pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su šiuo sprendimu nustatytomis šilumos kainos dedamosiomis, ir prašė Komisijos atsižvelgti į pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. rašte Nr. 1.61-1027 pateiktas pastabas (I t., b. l. 92). 2014 m. vasario 14 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. O3-49 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ šilumos kainų dedamųjų“ (I t., b. l. 94), kuriuo konstatavo, kad 2014 m. sausio 27 d. savivaldybės sprendimu Nr. 1-18 „Dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo UAB Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ nustatytos šilumos kainos dedamosios tretiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos be pažeidimų.

48Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais aktais, kadangi, jo teigimu, visas šilumos kiekis (taip pat ir pateikiamas su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karštu vandeniu cirkuliacijai), patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstomas vartotojams, ko nagrinėjamu atveju nepripažino Marijampolės savivaldybės taryba bei Komisija. Pareiškėjas nurodo, kad jam nustatytos perskaičiuotos šilumos kainų dedamosios yra apskaičiuotos į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukus ne jo projekte dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (137,75 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba (138,52 tūkst. MWh).

49Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog skundžiamų aktų naikinimo pagrindų nenustatyta, aktai laikytini teisėtais ir pagrįstais, o nenaikinant aktų, netenkinti ir išvestiniai reikalavimai dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

50Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, taikytina ginčo santykiams, ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (administracinė byla Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo ir patvirtinimo pagrįstumo.

51Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija), reglamentuojančio šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, 12 straipsnio 1 dalis (2011 m. spalio 11 d. įstatymo Nr. XI-1613 redakcija) numato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka šilumos tiekėjas privalo suteikti slaptažodį šilumos vartotojams, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis susipažinti su šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis. Šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Tačiau, kaip pagrįstai procesiniuose dokumentuose nurodė Komisija, Marijampolės savivaldybė, šilumos tiekėjui esant ir karšto vandens tiekėju, visas pastate suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirstomas (išdalijamas) vartotojams tik tiekėjui įvykdžius visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name: Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija) nustatyta, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Pasirinktas karšto vandens tiekėjas įrengia vartotojo suvartojamo karšto vandens atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, sudaro sutartis ir perka karštam vandeniui ruošti reikalingą geriamąjį vandenį bei šilumą ar kitą energiją iš atitinkamų tiekėjų. Nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekis nustatomas pagal šilumos ar kitos energijos tiekėjo įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu jo nėra arba jis sugedęs, – pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas normas. Vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Tuo atveju, kai daugiabučio namo vartotojai karšto vandens tiekėju pasirenka šilumos tiekėją, šilumos tiekėjas privalo su šio namo vartotojais sudaryti karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija) nustatyta, jog kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas, jeigu iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

52Taigi, pareiškėjas UAB „Litesko“, kaip šilumos, o tuo pačiu – ir karšto vandens tiekėjas, turi pareigą sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Nors šios pareigos vykdymui terminas įstatyme nėra nustatytas, tačiau tik ją įvykdžius atsiranda įstatyme numatytos prielaidos, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį priskirti ir išdalinti apmokėti vartotojams. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl šilumos netekčių dalies karšto vandens cirkuliacijai, susidarančių dėl Komisijos nustatytų normatyvų viršijimo, kurių užtikrinimą atlieka ne karšto vandens tiekėjas, pažymėtina, kad kaip pagrįstai atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą nurodo Komisija, perskaičiuojant šilumos kainų pastoviąsias dedamąsias, vis viena yra taikomos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 115.1 punkto nuostatos, kadangi daugelyje Komisijos rekomenduojamų taikyti šilumos paskirstymo metodų nustatyta, kad šildymo sezono metu pastato butams ir kitoms patalpoms priskiriamas šilumos kiekis karšto vandens cirkuliacijai yra apskaičiuojamas sumuojant normatyvinius šilumos kiekius karšto vandens temperatūros palaikymui, o nešildymo sezono metu – iš įvade šilumos apskaitos prietaisu išmatuoto šilumos kiekio atimant šilumos kiekį geriamojo vandens pašildymui.

53Pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo, jog, nors ir vykdo ŠŪĮ 15 straipsnyje nustatytą karšto vandens tiekėjo pareigą, jos galutinai dar nėra įvykdęs, t. y. nagrinėjamu atveju UAB „Litesko“ nei teigia, nei teikia įrodymus, kad egzistuoja įstatymo nustatytos prielaidos pareiškėjui tenkančią dėl nepaskirstyto karšto vandens susidariusių šilumos nuostolių naštą perkelti vartotojams. Pažymėtina, kad nors UAB „Litesko“ ir nurodo, jog Marijampolės savivaldybės tarybos nustatytas terminas pareiškėjui įrengti karšto vandens apskaitą (2018 m. gruodžio 31 d.), ši aplinkybė nesudaro pagrindo paskirstyti vartotojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį: ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos (nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams) taikymas siejamas su tam tikros sąlygos buvimu (jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name), o ne tokios sąlygos neįvykdymu per tam tikrą laiko tarpą.

54Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju karšto vandens apskaita dar nebuvo tinkamai sutvarkyta, t. y. nebuvo ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, atsakovai, apskaičiuodami realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficientą, turėjo atsižvelgti į šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, kaip to reikalauja Metodikos 115.1 punktas (2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. O3-256 redakcija), kurio teisėtumas šiuo atveju nekelia abejonių, ir minėtą pareigą atliko tinkamai, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo naikinti skundžiamus aktus bei įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus.

55Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Aiškindama šią straipsnio dalį, kolegija pirmiausia pažymi, kad kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Tai reiškia, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tik bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į bylos šalies argumentus dėl būtinumo ištirti byloje taikytino norminio teisės akto (jo dalies) teisėtumą ir pritaręs šiems ar paties teismo iškeltiems argumentams dėl tokio būtinumo, gali kreiptis į tam tikros pakopos administracinį teismą su prašymu ištirti tokio teisės akto (jo dalies) teisėtumą. Tai taip pat reiškia, kad teismas, nesutikdamas su tokį prašymą pateikusios bylos šalies argumentais, turi teisę jo nepatenkinti. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos šalies prašymas kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino teisės akto (jo dalies) tariamo neteisėtumo ABTĮ taikymo požiūriu nelaikytinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, todėl bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos argumentuoti tokio prašymo nepatenkinimą taip, kaip iš jo yra reikalaujama ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje.

56Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo, pažymėtina, kad tokio pobūdžio prašymai tenkinami tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, kaip matyti iš sprendimo turinio, abejonių dėl prašyme minimos teisės normos konstitucingumo nekilo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems motyvams šiuo aspektu. Dėl pareiškėjo teiginių dėl ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties kitiems įstatymams, pažymėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai), nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimų (Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimas). Jeigu Konstitucinio Teismo yra prašoma išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą, toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 7 d. sprendimas). Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, kad dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir Metodikos 115.1. punkto nuostatų, jis jau dabar generuoja nuostolius, yra deklaratyvūs, kadangi duomenų, jog dėl realizuotos šilumos kiekio pokyčio koregavimo koeficiento taikymo pareiškėjo veikla, susijusi su šilumos ūkiu, kurią pareiškėjas vykdo savo valia, yra nuostolinga, nėra pateikta.

57Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kai kurių aplinkybių, priėmė nemotyvuotą sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje pagal įrodymų vertinimo taisykles ištirtų įrodymų visuma (ABTĮ 57 str. 6 d.), motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde pateiktus reikalavimus dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, išvadas pagrindė ištirtais įrodymais ir teisės normomis. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, nustato teismui reikalavimą, priimant procesinį sprendimą, atsakyti į visus skunde (prašyme) išdėstytus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p.), dėl kurių teismas turi priimti vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų procesinių sprendimų, o ne reikalavimas atsakyti į visus skundo argumentus, kuriais grindžiamas skundas (prašymas). Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra visi būtinieji teismo sprendimo motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.).

58Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra, kiti, apeliaciniame skunde nenurodyti, pagrindai panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą nagrinėjimo metu taip pat nenustatyti (ABTĮ 136 str.).

59Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

60pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

61Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

62Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3.
...
4. Pareiškėjas UAB „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir... 5. Be to, pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos... 6. Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos... 7. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas Nr. O3-2 yra nepagrįstas ir neteisėtas,... 8. Atkreipė dėmesį, kad ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekis... 9. Pažymėjo, kad šilumos netekčių dalis su karšto vandens cirkuliacija... 10. Galiojantiems teisės aktams nereglamentuojant, kas tai yra „apskaitos... 11. Nurodė, kad tuo atveju, jei teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad... 12. Be to, anot pareiškėjo, Komisijos taikomu būdu suprantamos ŠŪĮ 15... 13. Skundo patikslinime paaiškino, kad Marijampolės savivaldybės tarybos 2014 m.... 14. Atsakovas Komisija atsiliepimuose (I t., b. l. 99–110, 167–168)... 15. Dėl pareiškėjo teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su... 16. Pabrėžė, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta principinė šilumos,... 17. Remdamasis EĮ 19 straipsnio 2 dalimi, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, 2... 18. Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, privalo vadovautis... 19. Pažymėjo, kad išaiškinimų, susijusių su ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies... 20. Komisijos įsitikinimu, Komisijos suprantamu būdu aiškinama ŠŪĮ 15... 21. Nurodė, kad vadovaujantis ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalimi bei Komisijos... 22. Atsakovo įsitikinimu, Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos... 23. Atsakovas Marijampolės savivaldybė atsiliepime (I t., b. l. 153–159) į... 24. Paaiškino, kad ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalis nurodo, jog nustatant mokesčius... 25. Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoto šilumos kiekio, kuris atitinka... 26. Marijampolės savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr.... 27. Metodikos 115.1 punkte įtvirtintas realizuoti šilumos kiekio, kuris atitinka... 28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu... 29. Teismas nustatė, kad UAB „Litesko“ per savo filialą „Marijampolės... 30. Pažymėjo, jog LVAT, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų,... 31. Teismas vadovavosi EĮ 19 straipsnio 2 dalies, ŠŪĮ 32 straipsnio 2, 6, 7... 32. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad apskaita nėra tinkamai sutvarkyta.... 33. Pareiškėjas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į LVAT. Teismui... 34. Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 35. Skundžiamų aktų naikinimo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje,... 36. Pareiškėjas UAB „Litesko“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 17–49)... 37. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas... 38. Pirmosios instancijos teismas nurodo, jog pareiškėjas neginčija aplinkybės,... 39. Pažymi, jog teismas neanalizavo visos eilės pareiškėjo skunde nurodytų... 40. Tvirtina, jog pareiškėjas skunde nurodė argumentus, įrodančius poreikį... 41. Atsakovas Komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 54–66)... 42. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus,... 43. Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. lapkričio 6 d. LVAT priėmė nutartį... 44. Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą... 45. Teisėjų kolegija... 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos... 47. Byloje nustatyta, kad 2014 m. sausio 9 d. Komisija, remdamasi 2014 m. sausio 2... 48. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais aktais, kadangi, jo teigimu, visas... 49. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog skundžiamų aktų naikinimo... 50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi... 51. Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329... 52. Taigi, pareiškėjas UAB „Litesko“, kaip šilumos, o tuo pačiu – ir... 53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo, jog, nors ir vykdo ŠŪĮ 15... 54. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju karšto vandens apskaita dar nebuvo... 55. Pagal ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas... 56. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo... 57. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos... 58. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus... 59. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 60. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą... 61. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą... 62. Nutartis neskundžiama....