Byla 3K-3-279-916/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilokta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko (procesinių teisų perėmėja – akcinė bendrovė „Vilokta“) ieškinį atsakovui G. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo G. K. priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Čia“ (pasibaigusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro) ir akcinė bendrovė DNB bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo pabaigą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė AB DNB bankas, kurios procesines teises ir pareigas perėmė UAB „Vilokta“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo G. K. priteisti 627 346,34 Eur skolos ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Ji nurodė, kad su UAB „Čia“ 2005 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 2466-05IV (toliau – ir kredito sutartis), pagal kurią kredito gavėjai iki 2013 m. spalio 28 d. buvo suteiktas 748 831 Eur kreditas su kintama palūkanų norma. Prievolėms pagal kredito sutartį užtikrinti 2005 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 64-05L (toliau – ir laidavimo sutartis), kuria laiduotojas G. K. įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu kredito gavėja neįvykdys savo prievolių bankui. Kredito gavėja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nesilaikė tarpinių kredito grąžinimo terminų, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi kredito gavėjai buvo iškelta bankroto byla, jos skolą bankui sudaro 619 399 Eur negrąžinto kredito, 7807,55 Eur palūkanų, 139,79 Eur delspinigių, iš viso – 627 346,34 Eur (tokio dydžio ieškovės finansinis reikalavimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Čia“ bankroto byloje).
  3. Atsakovas G. K. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė laidavimo prievolę pripažinti pasibaigusia nuo 2014 m. sausio 31 d. Jis nurodė, kad prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas taip pat buvo užtikrintas papildomo nekilnojamojo turto įkeitimu, t. y. buvo įkeista parduotuvė-baras, degalinės, kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). 2009 m. spalio 16 d., pasikeitus įkeisto turto savininkei (skolininkė BUAB „Čia“ pardavė šį turtą UAB „Vilokta“), buvo atliktas hipotekos pakeitimas, pakeičiant savininko duomenis. Bankas, nors kelis kartus ir buvo inicijavęs UAB „Čia“ skolos išieškojimą iš šio hipoteka įkeisto turto, tačiau procedūrų nebaigė. Tai lėmė, kad turtas antrine hipoteka buvo įkeistas AB DNB bankui ir už UAB „Vilokta“ prievoles. Bankas, neįgyvendindamas savo teisės išieškoti BUAB „Čia“ skolos iš jam hipoteka įkeisto turto, savo reikalavimą nukreipė į laiduotoją. Be to, bankas su UAB „Vilokta“ 2014 m. sausio 31 d. sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Atsakovo vertinimu, šis sandoris lemia jo, kaip laiduotojo, prievolių pabaigą, nes reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Vilokta“ siekė išvengti išieškojimo iš jai priklausančio ir BUAB „Čia“ prievoles pagal kreditavimo sutartį užtikrinti įkeisto turto. Atsakovas teigia, kad jis, padengęs BUAB „Čia“ skolą, subrogacijos tvarka įgytų reikalavimo teisę į UAB „Vilokta“ įkeistą turtą, todėl, norėdama išvengti prisiimtos atsakomybės savo turtu, UAB „Vilokta“ pasirašė reikalavimo teisių perleidimo sutartį, vietoj solidariai savo turtu atsakingo subjekto (skolininko) tapdama kreditore, o tai sudarė pagrindą (CK 6.126 straipsnio 8 dalis, 4.197 straipsnis) išregistruoti sutartinę savo turto hipoteką, nustatytą 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties įvykdymui užtikrinti. Bankas reikalavimo teisių perleidimo sutartimi reikalavimą į BUAB „Čia“ įsipareigojo perleisti už 624 450,14 Eur sumą ir šią sumą pats paskolino bendrovei „Vilokta“, sudarydamas kreditavimo sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas degalinės kompleksas (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo bankas tebeturi tokį patį reikalavimą UAB „Vilokta“, o UAB „Vilokta“ tebėra skolingatokią pačią sumą bankui, o turtas, esantis (duomenys neskelbtini), liko įkeistas bankui, skiriasi tik prievolės įvykdymo tvarka ir terminai. Realiai banko reikalavimai, kylantys iš 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties, išliko, tik jie buvo pakeisti įforminant naują kreditavimo sutartį su UAB „Vilokta“, t. y. įvyko prievolės novacija. Pasibaigus BUAB „Čia“ prievolei, baigiasi ir jai užtikrinti nustatytas G. K. laidavimas. Net tuo atveju, jei prievolės grąžinti 624 450,14 Eur sumą šalies pakeitimas būtų laikomas ne novacija, o skolos perkėlimu, laidavimo prievolė turėtų būti pripažinta pasibaigusia CK 6.120 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pažymėtina ir tai, kad prievolė, už kurią buvo laiduota, iš esmės pasikeitė, nes nebėra užtikrinta hipoteka, o laiduoti už hipoteka neapsaugotą prievolinių įsipareigojimų vykdymą atsakovas valios nėra išreiškęs.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: laidavimą pagal 2004 m. gegužės 29 d. AB DNB banko ir G. K. pasirašytą laidavimo sutartį pripažino pasibaigusiu nuo 2014 m. sausio 31 d.
  2. Teismas atkreipė dėmesį, kad laidavimo sutarties antrasis lapas, kuriame nurodyta, jog „Bankas įsipareigoja įvykdžius Skolininko prievoles perduoti Laiduotojui dokumentus, patvirtinančius laiduotojo atgręžtinį reikalavimą į skolininką, o taip pat perduoti laiduotojui Banko turimas Skolininko prievoles užtikrinančias teises. Šiuos įsipareigojimus Bankas įvykdo po visiško ir galutinio Skolininko prievolių įvykdymo Bankui“ ir „Laiduotojo atsakomybė pagal šią sutartį išlieka nepriklausimai nuo to, kad be Laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia Skolininko prievolės pagal Kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja Laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitos nepalankios Laiduotojui pasekmes. Nepriklausomai nuo šios sąlygos Bankas turi teisę, bet neprivalo, reikalauti iš Laiduotojo sutikimo Kreditavimo sutarties pakeitimams atlikti“, nei banko, nei laiduotojo nepasirašytas.
  3. Teismas nustatė, kad BUAB „Čia“ bankroto byloje neliko pakankamai turto ir kreditoriaus reikalavimų tenkinimas turėjo būti nukreiptas į UAB „Vilokta“ hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą. Teismas sutiko su atsakovu, kad banko ir UAB „Vilokta“ sudaryto sandorio esmė nėra reikalavimo teisės į skolininkę – BUAB „Čia“ – perdavimas. UAB „Vilokta“, būdama atsakinga už skolininkės BUAB „Čia“ prievoles AB DNB bankui (savo įkeisto turto verte), siekė ne perimti reikalavimą į BUAB „Čia“, o išvengti išieškojimo iš jai priklausančio turto, pakeičiant jos įsipareigojimus nustatančią prievolę ir visą prievolės naštą perkeliant kitam solidariai atsakingam už BUAB „Čia“ prievoles subjektui – laiduotojui atsakovui G. K.. Teismo vertinimu, tiek UAB „Vilokta“, tiek G. K. buvo įsipareigoję bankui atsakyti už BUAB „Čia“ skolas: G. K. kaip laiduotojas visu savo turtu, UAB „Vilokta“ – hipoteka įkeistu turtu. Jei G. K. padengtų BUAB „Čia“ skolą, jis dėl pirmiau nurodytų UAB „Vilokta“ veiksmų neturėtų atgręžtinio reikalavimo teisės į UAB „Vilokta“ įkeistą turtą. Taigi, UAB „Vilokta“, siekdama išvengti prisiimtos atsakomybės savo turtu, pasirašė reikalavimų teisės perėmimo sutartį, tapdama iš solidariai savo turtu atsakingo subjekto (skolininko) kreditore, o tai sudaro pagrindą pagal CK 6.126 straipsnio 8 dalį, 4.197 straipsnį išregistruoti sutartinę savo turto hipoteką, nustatytą 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutarties vykdymui užtikrinti.
  4. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, taip pat įvertinęs, jog bankas ir UAB „Vilokta“, sudarydami reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir kreditavimo sutartį, faktiškai įvykdė 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusią prievolę, teismas laiduotojo laidavimo prievolę už kredito grąžinimą pagal 2004 m. gegužės 29 d. laidavimo sutartį pripažino pasibaigusia.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, jį atmetė ir 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, sumažindama iš UAB „Vilokta“ valstybei priteistą žyminio mokesčio sumą iki 7287,19 Eur.
  6. Teismas nurodė, kad iš pirmosios instancijos teismo motyvų galima spręsti, jog laidavimo prievolė pripažinta pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes AB DNB banko (ankstesnio kreditoriaus) ir UAB „Vilokta“ (naujojo kreditoriaus) 2014 m. sausio 30 d. pasirašyta reikalavimo teisių perleidimo sutartimi buvo sukurtas naujas teisinis santykis vietoj AB DNB banko ir BUAB „Čia“ kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusio santykio, t. y. pirmosios instancijos teismas kreditoriaus pasikeitimą kvalifikavo kaip novaciją, lemiančią šalutinių prievolių pabaigą (CK 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.144 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutiko ir ginčo teisinius santykius kvalifikavo kaip pradinio kreditoriaus pakeitimą kitu kreditoriumi, nes novacija pagal kasacinio teismo praktiką laikomi tik tie atvejai, kai pasikeičia pradinis skolininkas (kreditorius atleidžia pradinį skolininką nuo prievolės įvykdymo) arba pradinis kreditorius (skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo ankstesniam kreditoriui). Reikalavimo perleidimo atveju nei prievolė, nei skolininkas nesikeičia, o keičiasi tik kreditorius, vietoj kurio į teisinį santykį įstoja iki tol jame nedalyvavęs asmuo – naujasis kreditorius. Skolininko sutikimas perleisti reikalavimą nėra būtinas, taip pat kreditoriaus asmens pasikeitimas įprastai neturi įtakos užtikrinimo priemonių galiojimui (CK 6.101 straipsnio 2 dalis). Skirtingai nuo novacijos ar skolos perkėlimo, kurie reiškia laidavimo pabaigą (CK 6.87 straipsnio 1, 5 dalys, 6.141 straipsnio 1 dalis, 6.144 straipsnio 2 dalis), reikalavimo perleidimas, kaip prievolės pasikeitimo būdas, tokių padarinių nesukelia. Kadangi AB DNB banko ir UAB „Vilokta“ sutartyje novacija nenurodoma, taip pat nėra nuostatų, kad skolininkė (BUAB „Čia“) būtų atleidžiama nuo prievolių vykdymo AB DNB bankui, teismas sprendė, jog kredito sutarties šalių pasikeitimas neatitinka novacijos sąlygų.
  7. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą ir toks aplinkybių pasikeitimas yra esminis, bei įvertinęs faktines aplinkybes, kad BUAB „Čia“ prievolių, prisiimtų kredito sutartimi, įvykdymas buvo užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių daugetu, o po reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo BUAB „Čia“ prievolės liko užtikrintos tik G. K. laidavimu, teismas sprendė, jog

    8G. K., kaip laiduotojo, teisinė padėtis iš esmės pablogėjo, nes kredito sutarties neįvykdymo rizika teko jam vienam, ir konstatavo, kad laidavimo sutartis laikytina pasibaigusia (CK 6.87 straipsnio 4 dalis, 6.193 straipsnis).

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo 627 346, Eur skolos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolės pasikeitimas CK 6.87 straipsnio 4 dalies kontekste gali būti konstatuojamas tada, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą; be to, šių aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013). Bylą nagrinėję teismai CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo nemotyvavo esminiu prievolės pasikeitimo faktu, o tik nurodė aplinkybes, susijusias su užtikrinimo priemonių apimtimi, bet ne su pačia prievole, t. y. esminis prievolės pasikeitimas, lemiantis laidavimo pasibaigimą, siejamas ne su skolininko prievolės apimties ar vykdymo ypatumų pasikeitimu, o su laiduotojo teise ir faktine galimybe regreso tvarka gauti atlyginimą už skolininko prievolės įvykdymą. Vertinant, ar prievolės pasikeitimas buvo esminis ir sukėlė neigiamas pasekmes laiduotojui, turi būti atsižvelgiama į tai, kaip tam tikras pokytis pakeitė laiduotojo, kaip solidariojo skolininko, atsakomybės apimtį ar neproporcingai nepadidino jo naštos, o kitų prievolės užtikrinimo priemonių likimas neturėtų būti laikomas reikšmingu faktoriumi atskleidžiant CK 6.87 straipsnio 4 dalies dispozicijoje įvardytą esminį prievolės pasikeitimą, lemiantį nepalankias pasekmes.
    2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014, buvo sprendžiamas panašus teisės klausimas, kaip ir šioje byloje – laiduotojas teigė, jog pasirašė laidavimo sutartį tikėdamas, jog už tą pačią prievolę laidavo ir kiti asmenys, tačiau paaiškėjus, kad kiti asmenys laidavimo sutarčių nepasirašė, laiduotojas teigė, jog jo padėtis iš esmės pasunkėjo ir tokiomis aplinkybėmis laidavimo sutarties jis nebūtų pasirašęs. Kasacinis teismas konstatavo, kad pasibaigus, pasikeitus ar paaiškėjus aplinkybėms, jog nėra ar išnyko kitos prievolės užtikrinimo priemonės, pasikeičia ne laidavimu užtikrinta prievolė, bet CK 6.84 straipsnyje nustatytos laiduotojo regreso teisės įgyvendinimo galimybės, tačiau dėl to laidavimas pagal 6.87 straipsnio 4 dalį negali pasibaigti.
    3. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė šalims laidavimo sutartyje nustatyti papildomas ar kitokias sąlygas nei nurodytos CK. Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarties 3.1. punkte šalys susitarė, kad laiduotojo atsakomybė pagal sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėjo jo atsakomybė ar atsiranda kitos jam nepalankios pasekmės. Šalys taip pat nustatė, kad bankas turi teisę, bet neprivalo reikalauti iš laiduotojo sutikimo atlikti kreditavimo sutarties pakeitimus. Taigi, šalys laidavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo išimtį, o apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad bankas niekada netaikė laidavimo sutarties 3.1 punkto sąlygos, iš esmės ignoravo pačioje nuostatoje įtvirtintą kreditoriaus teisę laisvai pasirinkti, ar reikalauti derinti pakeitimus ar ne.
    4. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikiamas aiškinimas dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies išimties neatitinka kasacinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008, suformuotos praktikos. Kasacinis teismas konstatavo, kad jei laidavimo sutartimi laiduotojas iš anksto ir besąlygiškai sutinka, kad būtų pakeičiama sutartis, kuri nustato prievolę ir jos vykdymo tvarką bei sąlygas, tai nėra pagrindo laidavimui pasibaigti, nes laiduotojas sutinka su prievolės keitimu, jo padėties pabloginimu, bet dėl to nesiekia naudotis laidavimo pasibaigimu CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytomis sąlygomis. Nesant materialinių teisinių pagrindų atsakovo laidavimo prievolę pripažinti pasibaigusia nėra priežasčių, dėl kurių neturėtų būti priteista 627 346,34 Eur dydžio skola iš atsakovo, kaip laiduotojo už BUAB „Čia“ prievoles pagal kreditavimo sutartį.
  1. Trečiasis asmuo AB DNB bankas pateikė prisidėjimą prie ieškovės kasacinio skundo.
  1. Atsiliepimu atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasacinio teismo nutartyse Nr. 3K-3-184/2013 ir Nr. 3K-3-310/2014 yra nurodyta, kad įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatytina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Taigi CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus konstatuotina, kad ieškovo teiginiai, jog teismai nepagrįstai ir neteisėtai analizavo pasikeitusių aplinkybių įtakos esmingumą laiduotojo prievolės apimčiai (o ne išimtinai tik skolininko prievolės apimčiai), yra nepagrįsti.
    2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalis užtikrina, jog teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepablogintų laiduotojo padėties, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais. Taigi, ji skirta laiduotojo teisių ir interesų apsaugai ir jos taikymo sąlygos yra dvi: 1) prievolės pasikeitimas iš esmės; 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2014;išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Baigtinio sąrašo ar sąlygų, kas yra laikoma laiduotojui nepalankaus rezultato kilimu įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs, tai yra vertinamoji kategorija, kiekvienu konkrečiu atveju priklausanti nuo faktinių aplinkybių visumos.
    3. CK 6.83 straipsnio 1, 4 dalys garantuoja laiduotojui visų kreditoriaus teisių perėjimą prievolės įvykdymo atveju. Laiduotojo subrogacijos pagrindu įgyjamos teisės į skolininką nėra tik hipotetinė galimybė, bet galiojančiu teisiniu reglamentavimu suteikiama įstatymo garantija, skirta tam, kad laiduotojas subrogacijos pagrindu galėtų perimti ir įgyvendinti kreditoriaus teises į skolininką ta pačia apimtimi. Tai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta vienu esminių laiduotojo interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
    4. Taigi teismai, laikydamiesi suformuluotų teismų praktikos išaiškinimų, analizavo byloje pateiktus faktines aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir, nenukrypdami nuo įtvirtintų kriterijų, konstatavo, kad ginčo situacijoje be laiduotojo žinios ir sutikimo pasikeitė kreditorius bei hipotekos rūšis, todėl, įvykus šalių sutapčiai, pagrindinei prievolei užtikrinti buvusi hipoteka baigėsi. Laidavimo sutarties sudarymo metu buvusios ir be laiduotojo sutikimo daiktinės prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimas (teisių, į kurias įgijimas atsakovui buvo garantuotas pagal CK 6.83 straipsnį) iš esmės pablogino laiduotojo teisinę padėtį, nes neatlygintinio fizinio asmens įsipareigojimo laiduoti už 3 mln. Lt dydžio juridinio asmens prievolę rizikos laipsnis tuo atveju, kai jos įvykdymas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, kurios likviduojamoji vertė net 1,7 karto viršija prievolės dydį, ir tuo atveju, kai prievolė yra neapsaugota visiškai jokia kita jos užtikrinimo priemone, skiriasi iš esmės.
    5. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad laiduotojas buvo sutikęs su prievolės pakeitimu ir jo atsakomybės padidėjimu ar kitų neigiamų pasekmių atsiradimu, nes atsakovas reikalavo pripažinti laidavimą esant pasibaigusiu ne dėl to, kad padidėjo jo atsakomybė, o dėl to, kad jam atsirado nepalankios pasekmės (buvo panaikinta prievolę užtikrinanti hipoteka). Nė vienas iš kredito sutarties specialiosios dalies pakeitimų, kuriuos pasirašė atsakovas, tokių padarinių nenustatė ir neįtvirtino. Sutapus hipotekos kreditoriui ir įkeisto turto savininkui hipoteka buvo išregistruota iš Hipotekos registro (CK 4.197 straipsnio 7 dalis) dėl jos pasibaigimo CK 6.126 straipsnio 8 dalies pagrindu. Tai įvyko dėl ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kurios šalis atsakovas nebuvo, jo sutikimo dėl šios sutarties šalys neprašė ir apie jos sudarymą jam nepranešė.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl laidavimo pabaigos

  1. Tais atvejais, kai laidavimo atsiradimo pagrindas yra laidavimo sutartis, laidavimas prasideda šalims sudarius laidavimo sutartį ir joje įtvirtinus šalių sulygtas laidavimo sąlygas. Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą arba neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas, laisva valia prisiimdamas įsipareigojimą atsakyti kito asmens kreditoriui, kartu prisiima ir riziką, jog tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.
  2. Laidavimas pasibaigia CK 6.87 straipsnyje nustatytais pagrindais, jeigu laidavimo sutartimi, kuri šalims turi įstatymo galią, šalys nebuvo sutarusios kitaip. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (laiduotojas) priešieškiniu prašė teismo pripažinti laidavimą pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu.
  3. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis nustato ką kita. Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad šalys laidavimo sutartyje turi teisę nustatyti ir kitus laidavimo pasibaigimo pagrindus, o jeigu šia teise nepasinaudoja, teismas, siekdamas nustatyti, ar laidavimas yra pasibaigęs, vadovaujasi įstatymo nuostatomis.
  4. Teismų byloje nustatyta, kad laidavimo sutarties 3.1 punkte šalys susitarė, jog laiduotojo atsakomybė pagal sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė ar atsiranda kitos jam nepalankios pasekmės. Taigi, laidavimo sutartyje yra vartojama CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, papildomai nurodant, kad nepaisant šių sąlygų laidavimo sutartis lieka galioti. Tai reiškia, kad laidavimo sutarties 3.1 punktu šalys įtvirtino CK 6.87 straipsnio 4 dalyje leidžiamą išimtį ir sutarė nukrypti nuo šioje CK normoje įtvirtintos bendrosios taisyklės.
  5. Kadangi CK 6.87 straipsnio 4 dalyje ir laidavimo sutarties 3.1 punkte vartojamos tapačios lingvistinės konstrukcijos, jos turėtų būti aiškinamos tapačiai, tiek pasisakant dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos normos, tiek analizuojant laidavimo sutarties 3.1 punkto nuostatas. Kitaip tariant, jeigu tam tikros faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės CK 6.87 straipsnio 4 dalies prasme galėtų būti laikomos prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėtų jo atsakomybė arba atsirastų kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai, vadovaujantis laidavimo sutarties 3.1 punktu, turėtų būti pripažįstama, kad toks santykių pasikeitimas nėra pagrindas laidavimo sutarčiai pasibaigti, nes šalys susitarė, kad laiduotojo atsakomybė pagal sutartį išlieka nepaisant pasikeitusių aplinkybių, atsakomybės padidėjimo ar nepalankių padarinių atsiradimo.
  6. Ši CK 6.87 straipsnio 4 dalies ir laidavimo sutarties 3.1 punkto sisteminė analizė atskleidžia, kad nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga tai, ar daiktinės prievolės užtikrinimo priemonės – nekilnojamojo turto hipotekos, kuri egzistavo laidavimo sutarties sudarymo metu, vėlesnis panaikinimas be laiduotojo sutikimo gali būti laikomas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitų jam nepalankių padarinių, nes galutinis rezultatas, egzistuojant laidavimo sutarties 3.1 punkte įtvirtintam šalių susitarimui, bet kuriuo atveju išlieka toks pat.
  7. Nustačius, kad nekilnojamojo turto hipotekos panaikinimas yra laikytinas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, turėtų būti vadovaujamasi laidavimo sutarties 3.1 punktu ir pripažįstama, kad šalys susitarė prievolės pasikeitimo iš esmės nelaikyti pagrindu laidavimui pasibaigti; pripažinus, kad nekilnojamojo turto hipotekos panaikinimas nėra laikytinas prievolės pasikeitimu iš esmės, nebūtų pagrindo nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį laidavimui pasibaigti. Taigi, tiek esant prievolės pasikeitimui iš esmės, dėl kurio padidėja laiduotojo atsakomybė ar atsiranda kitų jam nepalankių padarinių, tiek jo nesant, laidavimo prievolė ginčo atveju išlieka. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija neanalizuoja ir plačiau nepasisako, ar nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto hipotekos panaikinimas yra laikytinas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, nes tai neturi teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą.
  8. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nurodė, kad laidavimo sutartyje buvo nustatyta, jog Bankas ir laiduotojas pasirašo ant kiekvieno sutarties lapo, tačiau teismui pateiktos laidavimo sutarties antrasis lapas, kuriame yra pirmiau aptartas 3.1 punktas, šalių nepasirašytas. Apeliacinės instancijos teismas šį faktą laikė nereikšmingu, nurodydamas, iš byloje pateiktų sutarčių, sudarytų tarp AB DNB banko, BUAB „Čia“, G. K. ir kitų asmenų, matyti, kad įprastai sutarčių poriniai puslapiai (kita lapo pusė) nebūdavo pasirašomi; o G. K. nepateikė įrodymų, kad jo turimas laidavimo sutarties egzempliorius skyrėsi nuo pateikto į bylą.
  9. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos argumentus, sprendžia, kad laidavimo sutarties 4.7 punkto nuostata, pagal kurią bankas ir laiduotojai pasirašo ant kiekvieno sutarties lapo, sutarties šalims laikytina privaloma, tačiau sprendžia, kad šios nuostatos nesilaikymas pats savaime nėra pakankamas konstatuoti, jog visos laidavimo sutarties antrajame puslapyje esančios nuostatos yra negaliojančios.
  10. Atsižvelgdama į laidavimo sutarties 4.7 punkto formuluotę, kad pasirašomi sutarties lapai, o ne puslapiai, taip pat į apeliacinės instancijos teismo nustatytus faktus, kad įprastai poriniai sutarčių puslapiai (kita lapo pusė) nebūdavo pasirašomi, taip pat įvertinusi tai, jog byloje nebuvo įrodinėjama ir nėra nustatyta, kad byloje esantis laidavimo sutarties antrasis puslapis yra suklastotas, į tai, kad G. K. nepateikė įrodymų, jog jo turimo laidavimo sutarties egzemplioriaus tekstas skiriasi nuo esančio byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad laidavimo sutarties 3.1 punkto nuostatos, nors ir išdėstytos šalių nepasirašytame antrajame laidavimo sutarties puslapyje, atskleidžia sutarties sudarymo metu egzistavusią šalių valią susitarti, jog laiduotojo atsakomybė pagal sutartį išlieka nepriklausomai nuo to, kad be laiduotojo sutikimo iš esmės pasikeičia skolininko prievolės pagal kreditavimo sutartį ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė ar atsiranda kitos jam nepalankios pasekmės.
  11. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovo ir trečiojo asmens sudaryta sutartis nereiškia novacijos, nes prievolės elementai nepasikeitė, o pasikeitė tik kreditorius, todėl ji laikytina reikalavimo perleidimo sutartimi. Atsižvelgiant į laidavimo sutarties nuostatas, dėl šio pasikeitimo atsakovo sutikimas nebuvo reikalingas, todėl nėra pagrindo laikyti teisiškai reikšmingais atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad atsakovas nebuvo reikalavimo perleidimo sutarties šalis, jo sutikimo dėl šios sutarties šalys neprašė ir apie jos sudarymą jam nepranešė.
  12. Dėl anksčiau išdėstytų argumentų, egzistuojant laidavimo sutarties 3.1 punkte įtvirtintam šalių susitarimui, laikytina, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto hipotekos panaikinimas (nepriklausomai nuo to, ar jis gali būti laikomas prievolės pasikeitimu iš esmės, dėl kurio be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės) nesudarė pagrindo G. K. laidavimui pasibaigti. Atsižvelgiant į tai spręstina, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino laidavimo pabaigą reglamentuojančias teisės normas, paneigdami laidavimo sutartyje įtvirtintą šalių valią, todėl jų procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas procesinis sprendimas – ieškinys tenkintinas, o priešieškinis atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Patenkinus kasacinį skundą ir panaikinus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus, perskirstomos šiose instancijose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  2. Pirmosios instancijos teisme AB DNB bankas sumokėjo 25 661 Lt (7431,94 Eur) žyminio mokesčio bei turėjo 6171 Lt (1787,25 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šių išlaidų atlyginimas AB DNB bankui priteistinas iš atsakovo. Iš atsakovo valstybės naudai priteistina 41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, bei už priešieškinį nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 7287,19 Eur.
  3. Apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme buvo atidėti 7432 Eur žyminio mokesčio mokėjimai UAB „Vilokta“. Ši suma (iš viso – 14 864 Eur) valstybės naudai priteistina iš atsakovo.
  4. Kasaciniame teisme AB DNB bankas prašo priteisti 524,14 Eur už advokato pagalbą surašant pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši suma, atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintos redakcijos 8.16 punktą, viršija maksimalų nustatytą dydį, todėl yra mažintina ir AB DNB bankui iš atsakovo priteistina 300 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
  5. Kasacinis teismas patyrė 6,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
  6. Sudėjus visas pirmiau nurodytas sumas, iš atsakovo priteistina: 9519,19 Eur (7431,94 + 1787,25 + 300 = 9519,19) AB DNB naudai ir 22 198,65 Eur (41 + 7287,19 + 14 864 + 6,46 = 22 198,65 Eur) valstybės naudai.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

16Ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

17Priteisti ieškovei UAB „Vilokta“ (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. K. (duomenys neskelbtini) 627 346,34 Eur (šešis šimtus dvidešimt septynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt šešis Eur 34 ct) skolos.

18Priteisti iš G. K. (duomenys neskelbtini) 9519,19 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus devyniolika Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų AB DNB banko (duomenys neskelbtini) ir 22 198,65 Eur (dvidešimt du tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis Eur 65 ct) valstybės naudai atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai