Byla 2A-166/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant atsakovo atstovei Julianai Ostrouch, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1694-565/2008 pagal ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. , L. Z. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl pažeistų teisių gynimo bei atlyginimo dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovai R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. , L. Z. 2007 m. birželio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, prašydami: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovei Z. S. – 268 505,56 Lt, ieškovei I. K. – 104 633,08 Lt, ieškovei M. P. – 122 993,78 Lt, ieškovei R. S. A. –166 750,40 Lt, ieškovei L. Z. – 125 917,41 Lt, ieškovui B. J. – 173 743, 92 Lt neišmokėto atlyginimo; 2) įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovams ne mažesnį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, atlyginimą; 3) įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams Lietuvos valstybės nustatytą darbo užmokestį, tačiau ne mažesnį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689. Ieškovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino teisėjų tarnybinius atlyginimus, o 1997 m. birželio 30 d. priėmė nutarimą Nr. 689, kuriuo padidino 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams. Ieškovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nutarta, atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 ir įrašyti punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“, taip pat nustatyti, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodytą koeficientą. Ieškovai pažymėjo, kad minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu atliktas teisėjų atlyginimo mažinimas buvo motyvuotas tuo, kad valstybėje susiklostė sudėtinga ekonominė ir finansinė situacija. Ieškovai nurodė, kad teisėjų atlyginimai gali būti mažinami tik įstatymu ir tik laikinai. Ieškovų nuomone, akivaizdu, kad laikinumo principas šiuo atveju pažeistas, kadangi sumažinti atlyginimai ieškovams mokami iki šios dienos. Ieškovai pažymėjo, kad septynerių metų laikotarpis negali būti pateisinamas valstybės sunkia ekonomine padėtimi, juolab, jog privačiame sektoriuje darbo užmokestis nuolat didėja.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei Z. S. 104 940,72 Lt, ieškovei I. K. – 94 824,97 Lt, ieškovei M. P. – 95 792,73 Lt, ieškovei R. S. A. – 94 135,87 Lt, ieškovei L. Z. – 93 077,79 Lt, ieškovui B. J. – 95 755,35 Lt; kitą ieškinio dalį atmesti.

5Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nuo 1999 m. gruodžio 31 d. buvo sumažintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytas atlyginimas (koeficientas) tam tikroms pareigūnų ir valdininkų kategorijoms, įskaitant ir apygardų teismų teisėjams, t. y. taikomas atlyginimo (koeficiento) padidinimas 1,75 karto, o ne 2,5 karto. Dėl to ieškovei Z. S. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 nuo 1999 m. gruodžio 31 d. atlyginimas buvo sumažintas, o kitiems ieškovas nuo jų paskyrimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų pareigas nebuvo mokamas 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytas nesumažintas atlyginimas.

6Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje analogiškoje byloje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimų teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisinių lūkesčių apsaugos principais konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Teismas nurodė, kad, nustačius, jog atlyginimas ieškovams buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas šiuo metu mokamas dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovų teisės pažeidimui ir jį ginti, tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjų atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovų teisė yra pažeista, ir ją ginti.

7Teismas nurodė, kad ieškovų I. K. , M. P. , R. S. A. , L. Z. , B. J. darbo apylinkės teisėjais metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio trečiosios dalies 1 punkto, 5, 4 ir 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio pirmajai daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime taip pat pažymėta, kad siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, kol teisėja eina tas pareigas. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra nustatyta, kad tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimas buvo nustatytas (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to, t.y. pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis ar didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti.

8Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytinos teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimas buvo sumažintas laikantis proporcingumo principo, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimus, jei toks pagrindas buvo, tebeegzistuoja.

9Teismas nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu nustatyti byloje 2007 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo paskirta ekonominė ekspertizė, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Teismas nurodė, kad ekspertai padarė išvadą, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau kaip pusė nagrinėtų rodiklių, ekonominė padėtis gerėjo palaipsniui, jos atstatymas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais, 2004 metais 7 ir 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję. Teismas pažymėjo, kad ieškovai ieškinyje nurodė, kad iš Lietuvos statistikos departamento tinklapyje skelbiamos informacijos apie valstybės raidą 1996-2006 m. matyti, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis gerėjo, tačiau ieškovų nurodyti rodikliai (bendrasis vidaus produktas, tiesioginės užsienio investicijos, vidutinis darbo užmokestis, nedarbo lygis ir kt.) ekspertų buvo išnagrinėti ir įvertinti kartu su kitais valstybės ekonominę ir finansinę padėtį apibūdinančiais rodikliais. Teismas atkreipė dėmesį, kad, vertinant ekonominę ir finansinę padėtį, turi būti atsižvelgiama į šią padėtį apibūdinančių rodiklių visumą, o ne į keletą atskirai paimtų rodiklių. Dėl to teismas konstatavo, kad teismui nėra pagrindo ekspertizės akto išvadomis nesivadovauti.

10Teismas nurodė, kad 1999 m. buvo sumažintas atlyginimas daugeliui iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų pareigūnų ir byloje nėra įrodymų, kad nagrinėjamu laikotarpiu realiai buvo padidinti atskirų iš valstybės biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų atlyginimai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 sumažinus atlyginimą (koeficientus) teisėjams, nebuvo pažeistas proporcingumo principas.

11Teismas nurodė, kad, nustačius, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 atlyginimai teisėjams buvo sumažinti esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei ir kad tai buvo padaryta nepažeidžiant proporcingumo principo, būtina nustatyti, iki kada tokia padėtis valstybėje tęsėsi. Teismas pažymėjo, kad ekspertizės išvadų 6 punkte nurodyta, kad itin sunki valstybės ekonominė padėtis truko iki 2003 metų, o 12 punkte nurodyta, jog negalima teigti, kad sunki valstybės finansinė padėtis pasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.), tačiau ekspertizės išvadų 1 punkte nurodyta, jog valstybės finansinę padėtį didžiąja dalimi lemia valstybės gebėjimas tvarkyti finansus: tiksliai planuoti pajamas, valdyti deficitą, reguliuoti pinigų srautus, kontroliuoti įsipareigojimus bei priimti tokius sprendimus, kurie nepablogintų finansinės būklės ateityje. Teismas nurodė, kad ekspertizės išvadų 11 punkte nurodyta, jog jau esant blogai valstybės finansų padėčiai buvo prisiimti nauji įsipareigojimai (už žemę, gyventojų santaupoms atkurti), pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors egzistavo galimybės pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant valstybės išlaidas, to nebuvo padaryta. Teismas pažymėjo, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į ieškinį taip pat pripažino, kad itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė tęsėsi iki 2003 metų.

12Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad itin sunki valstybės ekonominė padėtis tęsėsi iki 2003 m., o sunki valstybės finansinė padėtis, pagerėjus valstybės ekonominei padėčiai, yra nulemta netinkamų pačios valstybės veiksmų tvarkant finansus, konstatavo, kad nuo 2003 m. nebuvo objektyvaus pagrindo toliau taikyti ekonomines priemones, šiuo atveju – teisėjų atlyginimų mažinimą.

13Teismas pažymėjo, kad nors tarp teisėjo ir valstybės nesusiklosto darbo teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami Darbo kodekso normomis, tačiau teisėjo veikla taip pat yra darbas, už kurį mokamas atlyginimas, todėl ieškovų reikalavimams priteisti nepagrįstai sumažintą atlyginimą taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 13 d. iki ieškovų nurodyto termino, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, t. y. iki 2007 m. birželio 1 d. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nenurodė aplinkybių, kurios leistų spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

14Teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę nustatyti ieškovams ne mažesnį atlyginimą, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, taip pat reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams ne mažesnį atlyginimą, nei nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, atmestini. Teismas pažymėjo, kad teismas nėra subjektas, galintis nustatyti ieškovams atlyginimą, kadangi tai daroma įstatymu, o CK 1.138 straipsnyje nėra numatytas toks pažeistų teisių gynimo būdas kaip įpareigojimas įstatymų leidėjui priimti tam tikras sąlygas atitinkantį įstatymą.

15Apeliaciniu skundu ieškovai R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo daugiau kaip už trejus metus, panaikinti ir šioje dalyje priimti sprendimą, ieškinį tenkinant. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismo išvada, kad mažinant teisėjams atlyginimą nebuvo pažeistas proporcingumo principas, nepagrįsta. Skundžiamo teismo sprendimo argumentas, kad mažinant teisėjams atlyginimą, buvo sumažintas atlyginimas ir kai kuriems iš biudžeto finansuojamiems pareigūnams, neįrodo, jog proporcingumo principas nebuvo pažeistas. Nors sprendime nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, jog nagrinėjamu laikotarpiu realiai buvo padidinti atskirų iš valstybės biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojų atlyginimai, tačiau įrodyti sunkią ekonominę-finansinę padėtį yra atsakovo pareiga. Be to, teismas netyrė, ar nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo realiai didinamas atlyginimas kai kurioms iš biudžeto finansuojamų asmenų grupėms ir tuo nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
  2. Teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, nepagrįstai vadovavosi tik ekspertizės išvadomis ir be pagrindo atmetė kaip nereikšmingus Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis, kuriais remianti darytina išvada apie ekonominės padėties gerėjimą, o ne blogėjimą.
  3. Teismo išvada, kad valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iki 2003 m. buvo itin sunki, nepagrįsta. Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 31 d. metinio Lietuvos pažangos pranešimo, Vyriausybės Europos integracijos komisijos 1999 m. liepos 1 d. metinio pažangos pranešimo, Vyriausybės Europos integracijos komisijos 2000 m. rugpjūčio mėn. metinio pranešimo duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. buvo toks ženklus, kad jį būtų galima apibrėžti sąvoka „itin sunki padėtis“. Be to, nepaisant susiklosčiusios padėties, kai kurių kategorijų darbuotojams buvo didinami atlyginimai, o, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.
  4. Teismas nepagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio antrosios dalies nuostatas. Tarp teisėjo ir valstybės darbo teisiniai santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto, kadangi teisėjų veiklos, atlygio už šią veiklą, socialinių bei nepriklausomumo garantijų, teisėjų atsakomybės bei atleidimo iš pareigų teisinius santykius reglamentuoja specialus teisės aktas – Teismų įstatymas. Teisės gauti nesumokėto už atliktą darbą dalies atlyginimo ribojimas neatitinka konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku.

16Atsiliepime į ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas iš esmės netyrė, ar realiai nagrinėjamu laikotarpiu buvo didinamas atlyginimas kai kurioms iš biudžeto lėšų finansuojamiems asmenų grupėms, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovas nurodo, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai pateikė savo poziciją pagrindžiančius argumentus, o teismas juos tinkamai įvertino. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu, kadangi iš ekspertizės akto turinio matyti, kad ekspertas vadovavosi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais duomenimis, taip pat kita objektyvia informacija bei ją išanalizavęs pateikė išvadas. Dėl to, atsakovo nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai vadovavosi tik ekspertizės aktu, neatsižvelgdamas į Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbtus duomenis. Atsakovas nesutinka su apeliantų argumentu, jog tai, kad atskiroms institucijoms didėjo pervedami asignavimai, reiškia, jog buvo didinamas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, ir pažymi, kad kai kuriems teismams finansavimas ir lėšos darbo užmokesčio fondui taip pat didėjo. Atsakovo nuomone, sprendžiant klausimą dėl teisėjo atlyginimo priteisimo taikytinas ir Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje nustatytas senaties terminas, ir Darbo kodekso 298 straipsnis.

17Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, ieškovai, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu, praleido Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovai apie jų teisių pažeidimą turėjo žinoti nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo momento. Apeliantas pažymi, kad teismas netinkamai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio antrosios dalies nuostatą ir nepagrįstai taikė Darbo kodekso 298 straipsnį, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas, skaičiuodamas priteistinas sumas, jas priteisė už tris metus, t. y. nuo ieškinio padavimo dienos skaičiuodamas tris metus atgal, tačiau nagrinėjamu atveju teismas turėjo taikyti trijų metų senaties terminą, o ne priteisti negautą darbo užmokestį už tris metus, kaip tai numato Darbo kodekso 298 straipsnis.

18Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą ieškovai R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , L. Z. prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Ieškovai nurodo, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas dėl ieškinio reikalavimų atmetimo CK 1.131 straipsnio pirmosios dalies pagrindu, t. y. praleidus ieškinio senaties terminą, yra nepagrįstas. Ieškovai pažymi, kad, kreipdamiesi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, trejų metų ieškinio senaties termino, nustatyto Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje, per kurį gali ginti pažeistas teises reikšdami ieškinį teisme, nepraleido.

19Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad ieškovų apeliacinis skundas yra pagrįstas, o atsakovo Lietuvos apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

20Ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimas pakeistinas.

21Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

22Byloje nustatyta, kad ieškovams – Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams – atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. ieškovams atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo ginčas dėl ieškovams priklausiusios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios darbo užmokesčio dalies priteisimo.

23Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

24Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

25Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

28Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis truko iki 2003 m., nepagrįsta, bei kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik ekspertizės išvadomis. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi byloje atliktos ekonominės ekspertizės aktu. Minėtame ekspertizės akte ekspertai apibrėžė ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma, o „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Ekspertai pažymėjo, kad sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, t. y. blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą, ir tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle, tačiau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo būklę, nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Ekspertai pažymėjo, kad kadangi valstybės ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių, esant gerai ekonominei padėčiai, bloga valstybės finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybės finansų padėčiai, buvo prisiimti nauji įsipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors buvo galimybė pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nurodė, kad ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos 2006 m.) (ekspertizės akto išvadų 6, 12 p.). Minėtoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais, todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos ir šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 m. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 m., tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakčiai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teisės pažeidimus, tačiau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvadą apie kasacijos galimumą, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegijos nuomone, išvados, padarytos minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančio ekspertizės akto išvadas bei į minėtą teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis truko iki 2003 m. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ne tik ekspertizės išvadomis, bet ir Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis apie valstybės raidą, savaime nepaneigia ekspertizės išvadų teisingumo, be to, minėta ekspertizė buvo atlikta vadovaujantis tiek Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tiek kitais duomenimis.

29Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl proporcingumo principo nepažeidimo, sumažinant teisėjų atlyginimus, yra nepagrįsta. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas, be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo padidintas darbo užmokesčio fondas kai kurioms ministerijoms, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Seimui, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ir tai patvirtina, jog, ieškovams sumažinant atlyginimus, nebuvo laikytasi proporcingumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo padidintas darbo užmokesčio fondas atskiroms institucijoms, nepatvirtina ir nereiškia šių institucijų darbuotojų darbo užmokesčio (atlyginimo) padidinimo, kadangi darbuotojų skaičius gali keistis. Pavieniai atskirų asmenų darbo užmokesčio (atlyginimo) didinimo atvejai, teisėjų kolegijos nuomone, neapsprendžia reiškinio esmės ir nėra nukrypimas nuo proporcingumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvieno valstybei svarbaus objekto ar renginio finansavimo negalima sieti su proporcingumo principo pažeidimu, be to, vien finansavimo duomenys nepatvirtina, kad skirti asignavimai buvo realiai gauti bei įsisavinti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad proporcingumo principas, sumažinant teisėjams atlyginimus, nebuvo pažeistas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, mažinant teisėjams atlyginimus, proporcingumo principas nebuvo pažeistas, o ieškovų apeliacinio skundo argumentas dėl šios išvados nepagrįstumo atmestinas.

30Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatų dėl negauto atlyginimo priteisimo už trejus metus. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumento dėl Darbo kodekso 298 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą) ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisėjas skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnį teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu; teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinėjamu atveju ieškovams priteistinas neišmokėto atlyginimo dydis skaičiuotinas už trejus metus. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovams – Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams – reikalaujant priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, taikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos, priteisiant nesumokėto atlyginimo dalį už trejus metus.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų atlyginimo ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antrąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio trečiąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Minėto įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos atlyginimo dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam net nėra sąlygų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą skola ieškovams nebuvo padengta ir kad ieškovai turi reikalavimo teisę atsakovams dėl atlyginimo nepriemokos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, jeigu jo nuostatos bus įgyvendintos.

32Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo Darbo kodekso 27 straipsnyje numatyto ieškinio senaties termino taikymo. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio pirmąją dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pažymėtina, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio penktąją dalį ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 straipsnio antroji dalis numato, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, reikalavimui dėl apmokėjimo už paslaugas (darbą), jei apmokėjimas numatytas dalimis arba periodiniais mokėjimais, ieškinio senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo tos prievolės dalies arba periodinio mokėjimo terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai pareiškė ieškinį dėl nesumokėtos atlyginimo dalies priteisimo 2007 m. birželio 13 d. ir prašė priteisti iki 2007 m. birželio 1 d. neišmokėtą atlyginimo dalį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai reikalavimo teisę į jiems priklausantį atlyginimą įgijo kiekvieną mėnesį, vadovaudamasi CK 1.127 straipsnio antrąja dalimi, konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl nesumokėtos atlyginimo dalies priteisimo prasidėjo kiekvieną mėnesį, kai ieškovams mokant atlyginimą nebuvo išmokėta jiems priklausanti atlyginimo dalis. Tokiais atvejais ieškinio reikalavimai tenkinami ieškinio senaties ribose, skaičiuojant nuo ieškinio pareiškimo momento atgal už visą ieškinio senaties terminą, šiuo atveju – už trejus metus. Todėl ieškovams atlyginimo dalis priteistina už trejus metus ieškinio senaties termino ribose už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 1 d. iki ieškinio padavimo momento, nes šiems reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminas nepasibaigęs. Už laikotarpį iki 2004 m. birželio 1 d. ieškinio reikalavimams pareikšti yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl šioje dalyje ieškinio reikalavimai atmestini ir remiantis ieškinio senaties termino pasibaigimu (CK 1.127 str. 2 d.). Kita vertus, kaip minėta, ieškovų teisė reikalauti priteisti atlyginimo dalį ieškinio senaties termino ribose sutampa su teise reikalauti priteisti atlyginimo dalį ne daugiau kaip už trijų metų laikotarpį pagal Darbo kodekso 298 straipsnį. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir nurodė, jog ieškovams ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo ieškinio padavimo dienos iki ieškovų nurodyto termino, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, t.y. iki 2007 m. birželio 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi priimta netinkamai taikius minėtas teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, tačiau toks pirmosios instancijos teismo neišmokėtos atlyginimo dalies paskaičiavimas iš esmės atitinka Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtintą taisyklę dėl darbo užmokesčio priteisimo už trejus metus.

33Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai ieškiniu prašė įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovams ne mažesnį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, atlyginimą bei įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams Lietuvos valstybės nustatytą darbo užmokestį, tačiau ne mažesnį, nei buvo nustatytas minėtais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, ir pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus atmetė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nors apeliaciniu skundu ieškovai ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo daugiau kaip už trejus metus, ir šioje dalyje priimti sprendimą, ieškinį tenkinant visiškai, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis buvo atmesti minėti ieškinio reikalavimai, nepagrįstumo, dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumo nepasisako.

34Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai Z. S. I. K. , M. P. , R. S. A. , B. J. 2007 m. birželio 13 d. paduotu teismui ieškiniu prašė priteisti jiems iki 2007 m. birželio 1 d. nesumokėtą atlyginimo dalį, į tai, kad ieškovams atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, bei vadovaudamasi į bylą pateiktomis Vilniaus apygardos administracinio teismo pažymomis apie ieškovų atlyginimą 2004-2007 metais (t. 1, b. l. 11-43), sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovams nesumokėta atlyginimo dalis už paskutinius trejus metus iki ieškovų nurodytos datos – 2007 m. birželio 1 d., t.y. priteistina ieškovei Z. S. 106 137,72 Lt, ieškovei I. K. 95 895,97 Lt, ieškovei M. P. 96 863,73 Lt, ieškovei R. S. A. 95 002,87 Lt, ieškovui B. J. 96 826,35 Lt neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių, (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 144 str.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.127, 1.136-1.138 str.; Darbo kodekso 1, 2, 27, 186, 298 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams nesumokėto atlyginimo sumas, nepagrįstai priteisė mažesnes sumas, todėl ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir ieškovams priteistinos sumos atitinkamai padidintinos.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 313 str.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė L. Z. nepadavė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą aplinkybę, vadovaudamasi CPK 313 straipsniu, sprendžia, kad nėra pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo ieškovei L. Z. priteistos atlyginimo dalies, kadangi tuo atveju apelianto Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atžvilgiu būtų priimta blogesnė teismo nutartis.

36Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas pakeistinas: priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovei Z. S. 106 137,72 Lt, ieškovei I. K. 95 895,97 Lt, ieškovei M. P. 96 863,73 Lt, ieškovei R. S. A. 95 002,87 Lt, ieškovei L. Z. 93 077,79 Lt, ieškovui B. J. 96 826,35 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių.

37CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį suformuluojant taip:

40„Ieškinį tenkinti iš dalies.

41Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovei Z. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 106 137,72 Lt (vieną šimtą šešis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt septynis litus septyniasdešimt du centus), ieškovei I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 95 895,97 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt penkis litus devyniasdešimt septynis centus), ieškovei M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 96 863,73 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt tris litus septyniasdešimt tris centus), ieškovei R. S. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 95 002,87 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius du litus aštuoniasdešimt septynis centus), ieškovei L. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 93 077,79 Lt (devyniasdešimt tris tūkstančius septyniasdešimt septynis litus septyniasdešimt devynis centus), ieškovui B. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 96 826,35 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt šešis litus trisdešimt penkis centus) neišmokėto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių.

42Kitą ieškinio dalį atmesti.“

43Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovai R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. , L. Z. 2007 m. birželio 13... 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendė... 5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d.... 6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus... 7. Teismas nurodė, kad ieškovų I. K. , M. P. , R. S. A. , L. Z. , B. J. darbo... 8. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatytinos teisiškai reikšmingos... 9. Teismas nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai... 10. Teismas nurodė, kad 1999 m. buvo sumažintas atlyginimas daugeliui iš... 11. Teismas nurodė, kad, nustačius, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.... 12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad itin sunki valstybės ekonominė padėtis... 13. Teismas pažymėjo, kad nors tarp teisėjo ir valstybės nesusiklosto darbo... 14. Teismas nurodė, kad ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos... 15. Apeliaciniu skundu ieškovai R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. prašo... 16. Atsiliepime į ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. apeliacinį... 17. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 18. Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 19. Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas Vilniaus apygardos... 20. Ieškovų R. S. A. , B. J. , I. K. , M. P. , Z. S. apeliacinis skundas... 21. Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 22. Byloje nustatyta, kad ieškovams – Vilniaus apygardos administracinio teismo... 23. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra... 24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė,... 25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 28. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo... 29. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo... 30. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės,... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos... 32. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės,... 33. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai ieškiniu prašė įpareigoti Lietuvos... 34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai Z. S. I. K. , M. P. ,... 35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto... 36. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų R. S. A. ,... 37. CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę... 38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 39. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą pakeisti,... 40. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 41. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 42. Kitą ieškinio dalį atmesti.“... 43. Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams....