Byla 2A-487-567/2009

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės, kolegijos teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės ir Henricho Jaglinskio, sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovui R. V., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-536-130/2008 pagal ieškovų A. B. ir A. K. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl pažeistų teisių gynimo bei atlyginimo dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai A. B. ir A. K. 2007-08-03 pateikė ieškinį, prašydami:

41) Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės A. B. 90989,70 Lt neišmokėto atlyginimo (laikotarpiu nuo 2004-08-03 iki 2007-06-01); A. K. – 93577,93 Lt neišmokėto atlyginimo (laikotarpiu nuo 2004-07-01 iki 2007-06-01);

52) Įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovams A. B. ir A. K. atlyginimą ne mažesnį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689;

63) Įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams A. B. ir A. K. Lietuvos valstybės nustatytą atlyginimą, tačiau ne mažesnį nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689. Nurodė, kad A. B. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2004-08-03 dekretu Nr. 31, įsigaliojusiu nuo pasirašymo dienos, o A. K. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju paskirtas Prezidento 2004-06-25 dekretu Nr. 132, įsigaliojusiu nuo 2004-07-01. 1993-02-23 įstatymas Nr. 1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatė, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato LR Vyriausybė. Vyriausybė 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 iš dalies pakeitė Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689, ir nustatė, kad nuo 2000-01-01 tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami, taikant koeficientą „1,75 karto“. Taigi Vyriausybė nuo 2000-01-01 sumažino atlyginimą Vilniaus apygardos administracinio teismo karjeros siekiantiems teisėjams, t.y. teisėjams paskirtiems į atitinkamas pareigas po 2000-01-01 o būtent ieškovams: A. B. – nuo paskyrimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas (nuo 2004-08-03) ir A. K. – nuo paskyrimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigas (nuo 2004-07-01). Tuo Vyriausybė pažeidė ieškovų teises ir įstatymų saugomus interesus bei teisėtų lūkesčių principą. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Vyriausybė 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimą motyvavo sudėtinga ekonomine bei finansine būkle valstybėje. Tačiau valstybės ekonominė padėtis ir finansinė padėtis nuo 2001-01-01 nuolat kito – šalies ekonomika augo. Teisėjų atlyginimai gali būti mažinami tik įstatymu ir tik laikinai. Laikinumo principas šiuo atveju buvo grubiai pažeistas, nes septynerių metų laikotarpis negali būti pateisinamas valstybės sunkia ekonomine padėtimi. Teisėjų atlyginimai sumažinti, nesilaikant proporcingumo principo. Vyriausybė atlyginimo dydį sumažino tik asmenims, nurodytiems Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 1.1 p. ir 1.2 p. Šiuo atveju, ieškovai prašo priteisti susidariusį atlyginimo skirtumą atitinkamai nuo 2004-08-03 ir 2004-07-01, kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis tik gerėjo. Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 galiojo tol, kol 2000-09-07 įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo 2000-08-29 įstatymas Nr.VIII-1904. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad minėto įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (2000-08-29, 2000-10-17, 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 5 d. (2000-08-29 ir 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedelio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių atlyginimas didesnis už šio įstatymo nustatytą atlyginimą, atlyginimo mažinimas prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Ieškovams Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 padidintas tarnybinis atlyginimas turėjo būti mokamas nuo ieškovų paskyrimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų pareigas dienos (LR Konstitucijos 109 str. 2 d., 3 d., 114 str.).

7Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepime į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 atliktas teisėjų atlyginimo mažinimas buvo motyvuotas tuo, kad valstybėje susiklostė sudėtinga ekonominė ir finansinė situacija. Nustačius, kad atlyginimas buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi sunki ekonominė, finansinė padėtis arba, kad atlyginimas buvo sumažintas, nesilaikant proporcingumo principo, arba, kad sumažintas atlyginimas mokamas, pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, tai būtų pagrindas konstatuoti, kad ieškovų teisė yra pažeista. Kadangi teismai finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų, todėl ieškovams darbo užmokestis, ne mažesnis, nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689, gali būti mokamas tik skyrus Vilniaus apygardos administraciniam teismui atitinkamas lėšas teisėjų darbo užmokesčiui (Teismų įstatymo 126 str. 1 d.).

8Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepime ieškinį nurodė, kad su jo reikalavimais nesutinka. Ieškovai praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, todėl prašė taikyti senaties terminą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas DK nustatytas 3 metų senaties terminas. Reiškiant reikalavimą dėl Vyriausybės nutarimo neteisėtumo, senaties termino pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Vyriausybės nutarimu atlyginimas ieškovams nebuvo sumažintas, todėl ieškovams mokant nustatyto dydžio atlyginimą pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija ir joje įtvirtintas teisėto lūkesčio principas. Ieškovai prašė iš valstybės priteisti negautą atlyginimo dalį su privalomaisiais valstybei mokėjimais. Pareiškus ieškinį valstybei, nelogiška be negauto atlyginimo prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės biudžeto, ieškovai turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą. Teismų praktikoje įtvirtinta taisyklė priteisti sumas su privalomaisiais mokėjimais šiuo atveju netaikytina, kadangi ieškovai prašo priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį ne iš darbovietės, o iš Lietuvos valstybės. Privalomieji mokesčiai bet kuriuo atveju, net juos ir priteisus, nesumokami darbuotojui. Sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta pačiame Vyriausybės 1999-12-28 nutarime, kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Tokiu būdu sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra konstatuota galiojančiame teisės akte, dėl šios priežasties ši aplinkybė tampa nebeįrodinėtinu preziumuojamu faktu. Nors su atsiliepimu pateikti duomenys apie valstybės ekonominę ir finansinę būklę, tačiau nurodytos bylos aplinkybės suponuoja ir ieškovams, ir teismui aktyvią poziciją, siekiant paneigti preziumuojamą faktą. Ekonominės krizės padariniai santykinai išnyko ir ekonomika atsigavo 2003 metais, taigi itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė tęsėsi iki 2003 metų. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, - paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, turėtų būti atsižvelgta į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. Pagal pateiktus duomenis vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,90 Lt, teisėjų – 7784,20 Lt (apygardų teisėjų, apylinkių teisėjų pirmininkų - atitinkamai dar didesnės). Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti, nepažeidžiant proporcingumo principo (DK 27 str. 2 d., CK 1.134 str., Teismų įstatymo 96 str. 2 d., CPK 182 str. 1 d. 1 p. ir 4 p.).

9Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovų reikalavimais nesutinka. Ieškovai į teisėjo pareigas paskirti 2004 metais, t.y. pasibaigus įstatymo nustatytam pereinamajam laikotarpiui, per kurį turėjo būti mažinami atlyginimai. Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas nėra niekaip susijęs su ieškovų padėtimi, nes prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas tik teisėjų darbo užmokesčio mažinimas. Minėtas nutarimas aktualus tik tiems teisėjams, kuriems atlyginimas buvo sumažintas, priėmus įstatymą arba kurie į pareigas priimti pereinamuoju laikotarpiu ir kuriems per šį laikotarpį atlyginimas buvo mažinamas. Tuo tarpu ieškovų darbo užmokestis sumažintas nebuvo. Vyriausybės 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 negali būti taikomas ieškovų darbo užmokesčiui, nes šiuo metu teisėjų atlyginimas reglamentuojamas įstatymu. 1999 m. šaliai atsidūrus sunkioje ekonominėje situacijoje, Vyriausybė, kuriai suteikta konstitucinė teisė vykdyti valstybės biudžetą, turėjo imtis tam tikrų sprendimų, kurie buvo būtini, kad 2000 metų valstybės biudžetas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas būtų įgyvendintas. Vyriausybė, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, 1999-12-28 priėmė nutarimą Nr. 1494, kuriuo sumažino teisėjų ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų tarnybinių atlyginimų didinimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 karto. Nuo 2003 m. Lietuvos ūkyje išryškėjo naujos tendencijos – šalies ūkis ėmė augti.

10Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008-12-18 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė:

111) Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. B. 90989,70 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

122) Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. K. 93577,93 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

133) Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

144) Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neatskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Teismas nustatė, kad ieškovai A. B. ir A. K. jų prašomų priteisti darbo užmokesčių dalių neišmokėjimo laikotarpiu dirbo Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjais – A. B. teisėju paskirtas nuo 2004-08-03, o A. K. – nuo 2004-07-01. Teismas pažymėjo, jog byloje sprendžiamas ginčas dėl A. B. ir A. K. ieškinio reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės laikotarpiais nuo 2004-07-01 iki 2007-06-01 (A. K.) bei nuo 2004-08-03 iki 2007-06-01 (A. B.) neteisėtai sumažinto bei mokėto teisėjų atlyginimo dalių pagrįstumo ir teisėtumo.

15Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą Nr. 2A-3/2008, 2008-06-18 nutartyje pabrėžė, kad Konstitucijos 30 str. 1 d. yra nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 str. nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas, nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-2, 2001-07-12 nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t.y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas). Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad pagal Konstitucijos normas ir principus tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas, pažeidžiant minėtus principus, reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime nurodė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja išvadą, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas, jei jis nėra grindžiamas itin sunkia ekonomine, finansine valstybės padėtimi. Teismas pažymėjo, jog teismų praktikoje, nagrinėjant analogiškas bylas, ne kartą pažymėta, jog dėl 1999 m. kilusios finansinės krizės nuo 1999 m. Lietuvoje buvo ženklus ekonominis nuosmukis, kuris truko iki 2003 metų. Nuo 2003 m. Lietuvos ekonomika sparčiai augo, ekonominė situacija gerėjo. Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, padarė išvadą, jog nuo 2003 m. nebuvo objektyvaus pagrindo toliau taikyti ekonomines priemones, šiuo atveju – teisėjų atlyginimų mažinimą.

16Teismas pažymėjo, jog 1993-02-23 įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (toliau – 1993-02-23 įstatymas Nr. I-76) buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Vyriausybė. Tai reiškė laikiną pavedimą Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Teismas nustatė, kad Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti, neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai). Šis Vyriausybės nutarimas buvo taikomas nuo 1997-07-01. Teismas pažymėjo, jog Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01. Teismas konstatavo, jog LR Seimo 2000-08-29 priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. ir 4 d., 5 d., 6 d. bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teismas konstatavo, jog įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją (jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001-07-21 nutarime). Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Konstitucijos 5 str., 6 str., 109 str., konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų.

17Teismas pažymėjo, jog, vertinant ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo ieškovams einant teisėjų pareigas pagrįstumą, svarbus Konstitucinio teismo 2007-10-22 nutarimas, kuriame konstatuota, jog teisėjų socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos) pagal su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas nesusijusius kriterijus, pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad asmens darbo teisėjų trukmės kriterijus gali būti pakeistas kitu, iš esmės skirtingu, kriterijumi, pavyzdžiui, teisės aktuose nustačius tam tikrą kalendorinę datą (ją įvardijus tiesiogiai arba susiejus su kokiu nors teisiniu faktu, kaip antai, kokio nors teisės akto įsigaliojimu), nuo kurios asmeniui pradėjus dirbti teisėju arba nutrūkus jo įgaliojimams tam tikros jam nustatytos (taikomos) socialinės (materialinės) garantijos skirtųsi nuo tų, kurios nustatytos (taikomos) kitų tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teisėjams. Taigi, tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimui, galiojančiam iki šiol, jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, susijusio su teisėjų atlyginimų dydžių įtvirtinimu neliko. Kita vertus, remiantis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas. Būtent todėl, kad nėra jokio žemesnės juridinės galios negu Konstitucija teisinio reguliavimo, nustatančio teisėjų atlyginimų dydžius, Konstitucinis Teismas 2006-08-08 sprendime konstatavo, jog kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, t. y. pataisyti teisinį reguliavimą, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000-08-29 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją, joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas.

18Teismas pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą civilinę bylą Nr. 2A-3/2008, vadovavosi Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertize dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais. Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ ir priteisė ieškovams nuo 2003 m. sausio mėnesio neišmokėto atlyginimo dalį.

19Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nuo 2003 m. nebuvo objektyvaus pagrindo toliau taikyti ekonomines priemones, šiuo atveju – teisėjų atlyginimų mažinimą, o atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus, ieškovams einant teisėjų pareigas, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr.1494 (taikant sumažintą darbo užmokesčio koeficientą 1,75), sumažintas teisėjo atlyginimas buvo skaičiuojamas bei mokamas nepagrįstai.

20Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Teismas atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str., Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams. Teismas konstatavo, jog LR CPK nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto atlyginimo priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas pažymėjo, jog tokiu atveju CPK nurodyta, kad teismas turi taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovautis bendraisiais teisės principais, taip pat teisingumo ir protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra DK, kurio normos ir taikomos, nagrinėjant šį ginčą. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovo teiginys, kad priėmus Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, ginčas yra išspręstas, nėra pagrįstas. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovas pripažįsta visą ar dalį ieškiniu reiškiamo reikalavimo, tačiau nėra jo įvykdęs, nėra pagrindas ieškinį atmesti ar bylą nutraukti. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas sudaro prielaidas ieškovams jame nustatyta tvarka gauti neišmokėto atlyginimo ir kitų su tuo susijusių išmokų dalį už laikotarpį nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31, tuo tarpu ieškiniu prašoma priteisti išmokų dalį už laikotarpius nuo 2004-07-01 iki 2007-06-01 bei 2004-08-03 iki 2007-06-01, t.y. už laikotarpius, už kuriuos neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo klausimas priimtu įstatymu nėra sprendžiamas.

21Teismas konstatavo, kad pagal pateiktus įrodymus A. B. laikotarpiu nuo 2004-08-03 iki 2007-06-01 neišmokėta darbo užmokesčio suma su mokesčiais sudarė 90989,70 Lt, o ieškovui A. K. laikotarpiu nuo 2004-07-01 iki 2007-06-01 neišmokėta darbo užmokesčio suma su mokesčiais sudarė 93577,93 Lt. Teismas nustatė, kad ieškovai į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kreipėsi 2007-08-03. Teismas, pažymėjęs, jog pagal DK bendrasis senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, konstatavo, kad ieškovų nurodyti laikotarpiai neviršija trejų metų, todėl ieškinio senaties terminas netaikytinas. Teismas pabrėžė, kad priteistina neišmokėto darbo užmokesčio dalies suma nurodyta, neatskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Teismas konstatavo, jog atsakovo atsiliepimo argumentai, kad net ir esant pagrindui ieškinio reikalavimų patenkinimui, iš valstybės neturėtų būti priteisiami privalomi mokesčiai, atmestini. Teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų ar valstybinio socialinio draudimo mokesčiai. Tokius mokesčius apskaičiuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendimą asmuo.

22Teismas pažymėjo, jog ieškovų reikalavimai įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovams darbo užmokestį, tačiau ne mažesnį nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689, bei įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams Lietuvos valstybės nustatytą darbo užmokestį, tačiau ne mažesnį nei buvo nustatytas Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689, nėra teisiškai pagrįsti. Teismas, atsižvelgęs į reikalavimų pobūdį bei asmenis, kuriems jie yra nukreipti, pripažino, kad individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę ieškovams nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Konstituciją tos pačios teismų sistemos ir to paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai (teisėjo darbo stažas ir pan.). Teismas padarė išvadą, kad tenkinant šiuos ieškovų reikalavimus, būtų sukurta tokia teisinė situacija, kad ieškovams būtų mokamas kitoks atlyginimas, nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Todėl ši problema, teismo nuomone, spręstina ne individualiu aktu – teismo sprendimu, o, kaip sprendime nurodyta – įstatymais. Teismas pažymėjo, kad ieškovų įgyta ir Konstitucijos saugoma teisė gauti Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą gali būti ateityje nepažeista ir neginčijama. Teismas, padaręs išvadą, kad aptariamas ieškovų reikalavimas tokia forma, kokia yra pareikštas, neatitinka CPK numatytų civilinio proceso tikslų ir įtvirtinto draudimo priimti sąlyginius sprendimus bei CK aptariamiems civilinių teisių gynimo būdams, šiuos ieškinio reikalavimus atmetė (CK 1.138 str., Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str., DK. 27 str., CPK 2 str., 3 str. 5 d.).

23Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008-12-18 sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai:

241) Nagrinėjant bylą buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės. Ieškovas A. B. prašė priteisti 90989,70 Lt, ieškovas A. K. – 93577,93 Lt, tad bendra ieškinio suma yra 184567,63 Lt, t.y. viršijanti vieno šimto tūkstančių litų sumą. Ši byla pagal teismingumą yra nagrinėtina Vilniaus apygardos teisme. Kadangi pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 27 str. įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles, pagal CPK 329 str. 2 d. 6 p. tai yra sprendimo negaliojimo pagrindas.

252) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2008-10-28 priimtas teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas neturi jokios reikšmės šiai bylai, nes ginčo neišsprendžia. Minėtu įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999-12-31, teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008-10-31, sudaro trys paskutiniai metai – nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31. Ši teisės norma buvo priimta, atsižvelgiant į DK 298 str., nustatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti ieškovų reikalaujamą sumą. Tai, kad įstatymo numatytas laikotarpis iš dalies nesutampa su laikotarpiu, už kurį priteisti darbo užmokestį reikalauja ieškovai, nesudaro pagrindo nesivadovauti įstatymo normomis. Teismas privalėjo atmesti ieškovų reikalavimus dėl to laikotarpio, kurį reglamentuoja minėtas įstatymas, ir spręsti tik dėl reikalavimų už likusį laikotarpį (nuo 2004-07-01 iki 2005-10-31). Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismui nebuvo pagrindo prisiimti įstatymų leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendime nustatytą pareigą įstatymų leidėjas įvykdė, priimdamas minėtą įstatymą bei Teisėjų atlyginimo įstatymą. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą manyti, kad priimti įstatymai nebus vykdomi ar bus vykdomi netinkamai. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas akcentavo, jog Teisingumo ministerijoje ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje yra rengiami Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą lydintys poįstatyminiai aktai, kurie yra derinami su Nacionaline teismų administracija bei teisėjų asociacijomis. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad valstybė siekia įvykdyti prievolę geranoriškai, todėl formalus teismo argumentas, kad reiškiamas reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio grąžinimo dar nėra įvykdytas, nėra pakankamas pagrindas atmesti atsakovo argumentus ir tenkinti ieškinį.

263) Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 str. nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012-12-31 Vyriausybės nustatyta tvarka. Ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės įsipareigojimo grąžinti neišmokėto atlyginimo dalį ieškovams. Šiuo atveju minėtas įstatymas aiškiai nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas sureguliuotas įstatymu, kuris yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi ieškovų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

274) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 27 str. numatytą ieškinio senaties terminą. Ieškovai į teismą kreipėsi 2007-08-03. ieškovas A. K. reikalavo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2004-07-01. Teismas, tenkinęs šį reikalavimą, priteisė reikalaujamą sumą ne už 3 metus, bet už 3 metus ir 34 dienas, tokiu būdu pažeisdamas minėtą DK normą.

28Ieškovai A. B. ir A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovai į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi dar 2007 m. liepos mėn. pradžioje. Vilniaus apygardos teismas 2007-07-12 priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti ieškinį dalyje dėl ieškovų A. B. ir A. K. reikalavimų, kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui. Atsakovas neteisingai interpretuoja CPK 27 str. 1 p. Ieškovai 2007-07-26 ieškinį pateikė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui ir nepraleido DK 27 str. nustatyto ieškinio senaties termino.

29Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra.

30Tretysis asmuo Finansų ministerija nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

31Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

32Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dėl netinkamai taikytų materialinės teisės normų. Šiuo atveju byla nėra grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus gali pakeisti sprendimą dalyje, kuria ieškovui A. K. priteista nesumokėta atlyginimo dalis nuo 2004-07-01, sumažinant priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. K. neišmokėto atlyginimo sumą nuo 93577,93 Lt iki 91027,93 Lt, kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 330 str.).

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą, nebuvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės. Aplinkybės, kad ieškovas A. B. prašė priteisti 90989,70 Lt, ieškovas A. K. – 93577,93 Lt, savaime nereiškia, kad skirtingų ieškovų savarankiški reikalavimai yra sumuojami, nustatant bendrą ieškinio sumą. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 27 str. įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles, nes byla teisminga apylinkės teismui ir skirtingų ieškovų savarankiškų reikalavimų sumos negali būti sudedamos (CPK 85 str.).

34Pagal suformuotą Lietuvos teismų praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 ir 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-166/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009) šioje byloje taikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos dėl negauto atlyginimo priteisimo už trejus metus, nes, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Teisėjų atlyginimo įstatymo, pagal įstatymo analogiją spręstini, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis (CPK 3 str. 6 d.). Įstatymų leidėjas nustatė, kad asmeniui priklausančios atlyginimo ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teisėjas skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir Teismų įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu ir jis yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus (Teismų įstatymo 41 str. 1 d.) Teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu ir teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas (Teismų įstatymo 96 str.). Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. šis įstatymas netaikomas teisėjams. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, pagal DK 298 str. teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinėjamu atveju ieškovams priteistinas neišmokėto atlyginimo dydis skaičiuotinas už trejus metus.

35Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo DK 27 straipsnyje numatyto bendrojo trejų metų ieškinio senaties termino taikymo. Ieškovai pareiškė ieškinį dėl nesumokėtos atlyginimo dalies priteisimo 2007-08-03 ir prašė priteisti iki 2007-06-01 neišmokėtą atlyginimo dalį. Šiuo atveju ieškinio reikalavimai tenkinami ieškinio senaties ribose, skaičiuojant nuo ieškinio pareiškimo momento atgal už trejus metus. Todėl ieškovams atlyginimo dalis gali būti priteista už trejus metus ieškinio senaties termino ribose už laikotarpį nuo 2004-08-03 iki ieškinio padavimo momento. Už laikotarpį iki 2004-08-03 ieškovui A. K. ieškinio reikalavimams pareikšti yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl šioje dalyje ieškinio reikalavimai atmestini ir remiantis ieškinio senaties termino pasibaigimu (CK 1.127 str. 2 d.).

36Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovui A. K. priteistina nesumokėta atlyginimo dalis nuo 2004-08-03, sumažinant pirmosios instancijos teismo priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. K. neišmokėto atlyginimo sumą nuo 93577,93 Lt iki 91027,93 Lt (t.y. nuo 2004-08-03 iki 2004-12-31 - 13416,47 Lt (b.l. 139), už 2005 m. – 32647,48 Lt (b.l. 13), už 2006 m. - 31579,95 Lt (b.l. 14), nuo 2007-01-02 iki 2007-05-31 -13384,03 Lt (b.l. 15)), taikant DK 298 str. nuostatas, priteisiant nesumokėto atlyginimo dalį už trejus metus iki ieškinio pateikimo.

372009-01-01 įsigaliojo 2008-10-28 Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, reglamentuojantis teisėjams nesumokėtos atlyginimo ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Šio įstatymo 2 str. 1 dalis nustato, kad teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008-10-31, nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31. Atsižvelgdama į tai, kad, priėmus minėtą įstatymą, skola ieškovams nebuvo padengta ir ieškovai turi reikalavimo teisę dėl atlyginimo nepriemokos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, apgynus ieškovų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, nes jie yra bendro pobūdžio samprotavimai (Konstitucijos 5, 6, 109, 144 str.; Teismų įstatymo 1 str., 3 str., 96 str.; CK 1.1 str., 1.2 str., 1.127 str., 1.136str. -1.138 str.; DK 1 str., 2 str., 27 str., 186 str., 298 str.).

38Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašymas dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos netenkintinas, nes visuotinai žinoma aplinkybė apie dabartinę sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį sudaro teisinį pagrindą sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui (CPK 182 str. 1 p., 284 str. 1 d.).

39Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p.,

Nutarė

40Pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

41Sumažinti priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. K. neišmokėto atlyginimo sumą nuo 93577,93 Lt iki 91027,93 Lt.

42Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

43Atidėti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-536-130/2008, vykdymą vieneriems metams.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovai A. B. ir A. K. 2007-08-03 pateikė ieškinį, prašydami:... 4. 1) Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės A. B. 90989,70 Lt neišmokėto... 5. 2) Įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovams A. B. ir A. K.... 6. 3) Įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams A.... 7. Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepime į ieškinį... 8. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 9. Tretysis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į... 10. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008-12-18 sprendimu ieškinį tenkino iš... 11. 1) Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. B. 90989,70 Lt... 12. 2) Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. K. 93577,93 Lt... 13. 3) Kitoje dalyje ieškinį atmesti.... 14. 4) Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neatskaičius... 15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Lietuvos apeliacinis teismas,... 16. Teismas pažymėjo, jog 1993-02-23 įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos... 17. Teismas pažymėjo, jog, vertinant ieškinio reikalavimus dėl darbo... 18. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas minėtą... 19. Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nuo 2003... 20. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 21. Teismas konstatavo, kad pagal pateiktus įrodymus A. B. laikotarpiu nuo... 22. Teismas pažymėjo, jog ieškovų reikalavimai įpareigoti Lietuvos valstybę... 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 24. 1) Nagrinėjant bylą buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės.... 25. 2) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2008-10-28 priimtas... 26. 3) Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4... 27. 4) Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 27 str. numatytą... 28. Ieškovai A. B. ir A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį... 29. Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas atsiliepime į apeliacinį... 30. Tretysis asmuo Finansų ministerija nepateikė atsiliepimo į apeliacinį... 31. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą, nebuvo pažeistos... 34. Pagal suformuotą Lietuvos teismų praktiką šios kategorijos bylose (Lietuvos... 35. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės,... 36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovui A. K.... 37. 2009-01-01 įsigaliojo 2008-10-28 Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto... 38. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 39. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 40. Pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d.... 41. Sumažinti priteistą iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui A. K.... 42. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 43. Atidėti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo,...