Byla e2A-554-381/2015
Dėl vekselio nuginčijimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Reinvest“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-253/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Valdorfo didmenos“ ieškinį atsakovui UAB „Reinvest“, trečiasis asmuo A. L., dėl vekselio nuginčijimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl vekselio nuginčijimo.

5Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2013 m. liepos 8 d. UAB „Valdorfo Didmenos“ 280 800 Lt vekselį negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. vasario 3 d. ieškovas gavo antstolio pranešimą dėl 2013 m. liepos 8 d. 280 800 Lt sumos paprastojo vekselio apmokėjimo UAB „Reinvest“. Ieškovas jokių duomenų apie vekselį neturi, o buhalteriniuose duomenyse jokių įsiskolinimų ar kitokių prievolinių santykių su atsakovu dėl 280 800 Lt sumos nėra. Iš vekselio išrašymo datos matyti, kad jis buvo išrašytas likus 1 dienai iki buvusio ieškovo vadovo A. L. įgaliojimų pabaigos. Kadangi jis 2013 m. liepos 9 d. buvo atšauktas iš ieškovo vadovo pareigų kilus konfliktui, ieškovo vertinimu, vekselis galimai buvo trečiojo asmens pasirašytas atgaline data po jo atleidimo iš vadovo pareigų. Be to, vekselis buvo išduotas atsakovui, kurios trečiasis asmuo anksčiau buvo direktoriumi, o vekselio sudarymo metu ir ieškinio pateikimo metu atsakovo direktorė yra trečiojo asmens sutuoktinė, su kuria trečiasis asmuo turi vaikų. Vekselį ieškovas ginčija bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais bei Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 19 straipsnio pagrindu.

6Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ginčijamas paprastas neprotestuotinas vekselis atitinka visus vekseliui keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas, pagrįstas ir galiojantis; vekselio davėjas turi besąlygišką pareigą sumokėti atsakovui vekselyje nurodytą pinigų sumą. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad vekselį galima ginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, nes sandorio ir vekselio teisinė prigimtis ir iš to kylantys teisiniai padariniai yra skirtingi. Ieškovas nepagrįstai reiškia pretenzijas atsakovui, kad vekselis į apyvartą pateko be jokio teisinio pagrindo, kad vekselio išdavimas prieštarauja įmonės interesams, tikslams, taip pat reiškia nepagrįstus įtarimus dėl vekselio klastojimo. Nurodo, kad vekselio išdavimo pagrindas – 2012 m. spalio 25 d. šalių sudaryta Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartis (toliau – ir Sutartis, ir Konvertuojamų obligacijų sutartis), pagal kurią atsakovas įgijo 2 400 vnt. konvertuojamųjų obligacijų, t. y. vekseliu buvo atsiskaityta su atsakovu pagal Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį. Pagal šią sutartį atsakovas turi teisę pareikalauti ieškovo išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ar jų dalį anksčiau numatyto termino kiekvienų metų lapkričio 10 d., pradedant 2013 metais, prieš 30 dienų pateikdamas ieškovui rašytinį prašymą išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ar jų dalį. Atsakovas 2013 m. liepos 4 d. pateikė ieškovui rašytinį prašymą išpirkti atsakovui priklausančias konvertuojamąsias obligacijas – 2 400 vnt. ir sumokėti 17 proc. dydžio metines palūkanas, o 2013 m. liepos 8 d. ieškovo vadovas išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį, kuris galėjo būti pateiktas apmokėti po 2013 m. lapkričio 10 d. Taigi šiuo vekseliu buvo atsiskaityta su atsakovu pagal Konvertuojamųjų obligacijų sutartį.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir pripažino negaliojančiu 2013 m. liepos 8 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurio davėjas yra ieškovas UAB „Valdorfo Didmenos“, o gavėjas – atsakovas UAB „Reinvest“.

9Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-311/2008, kt.).

10Teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovas pagal 2012 m. spalio 25 d. Sutartį turėjo teisę po 2013 m. lapkričio 10 d., prieš 30 dienų įspėjęs raštu ieškovą, reikalauti ieškovo išpirkti konvertuojamąsias obligacijas anksčiau nustatyto termino. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, vekselio išrašymo dieną, t. y. 2013 m. liepos 8 d., nebuvo teisinio pagrindo vekseliui išduoti, nes vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti arba piniginei skolai padengti (CK 1.105 str.). Ieškovui 2013 m. liepos 8 d. neturint skolinių įsipareigojimų atsakovui nebuvo teisinio pagrindo vekseliui išrašyti. Vekselis, kuris buvo surašytas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, turi būti pripažintas negaliojančiu ir dėl jo prieštaravimo ieškovo, kaip įmonės, tikslams (CK 1.82 str.). Kiekvieno privataus juridinio asmens tikslas – pelno siekimas. Ieškovas yra pelno siekianti įmonė, o vekselis, kuriuo be teisinio pagrindo trečiasis asmuo sukūrė ieškovui mokėjimo prievolę, pažeidžia ieškovo, kaip įmonės, tikslą – gauti pelną. Atsakovas, kuris taip pat yra įmonė, neturinti jokių prievolinių teisinių santykių su ieškovu dėl 280 800 Lt, taip pat turėjo žinoti ir žinojo, kad vekselio išdavimas nesant tam pagrindo pažeidžia ieškovo, kaip įmonės, interesus ir tikslą – pelno gavimą, todėl vekselis pripažintas negaliojančiu dėl jo prieštaravimo įmonės tikslams.

11Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Įstatyme nurodytą sąvoką „asmeniniai santykiai“ reikėtų aiškinti kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio išdavimo-įgijimo metu ir kurie galėtų turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo prezumpcijai. Taigi pagal IPVI 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-7-216/2007). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tokios aplinkybės, kaip kad trečiasis asmuo A. L., kuris ieškovo vardu išrašė ginčijamą vekselį, yra buvęs atsakovo direktorius ir dabartinės direktorės buvęs sutuoktinis, turintis su ja bendrą vaiką, kad A. L. vekselį išrašė priešpaskutinę savo darbo pas ieškovą dieną, žinodamas, kad bus atleistas iš ieškovo vadovo pareigų, kad kitą dieną po atleidimo iš ieškovo vadovo pareigų A. L. buvo paskirtas atsakovo UAB „Reinvest“ valdybos pirmininku, kad byloje esantis 2014 m. vasario 6 d. atsakovo išduotas A. L. įgaliojimas rodo, jog atsakovas pasitiki trečiuoju asmeniu ir leidžia jam veikti atsakovo vardu, rodo aiškų atsakovo ir trečiojo asmens nesąžiningumą ir tikslą tyčia veikti ieškovo nenaudai, todėl vekselis naikintinas ir ĮPVĮ 19 straipsnio pagrindu.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas selektyviai ir šališkai vertino pateiktus įrodymus, pažeidė vekselius reglamentuojančias ĮPVĮ normas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir šių pažeidimų pasėkoje priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad vekselio išrašymo dieną nebuvo teisinio pagrindo vekseliui išduoti, nes nebuvo jokių prievolinių santykių tarp šalių, o pranešimas dėl obligacijų išpirkimo galėjo būti pateiktas tik vėliau. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis Konvertuojamų obligacijų sutarties 7.3 punkto nuostatą, turėjo, visų pirma, aiškintis ir nustatyti jos prigimtį, tikslus, šalių valią ir tikrąją esmę. Minėta Sutarties nuostata neabejotinai patvirtina konvertuojamų obligacijų savininko teisę reikalauti išpirkti obligacijas anksčiau sutartyje nustatyto galutinio obligacijų išpirkimo termino (2015 m. lapkričio 10 d.). Be to, Konvertuojamų obligacijų sutartyje buvo nustatytas minimalus terminas, kuris reikalingas bendrovei pasiruošti obligacijų išpirkimui, tačiau konvertuojamų obligacijų savininkui (UAB "Reinvest") nedraudžiama įspėti emitentą (UAB "Valdorfo didmenos") anksčiau ir suteikti galimybę per ilgesnį terminą pasiruošti obligacijų išpirkimui. Ilgesnis terminas tam tinkamai pasiruošti yra naudingas būtent emitentui, o ne konvertuojamų obligacijų savininkui. Ieškovui, gavus atsakovo pareikalavimą išpirkti konvertuojamąsias obligacijas, iš karto kilo pareiga nustatytu terminu tinkamai įvykdyti savo prievolę, t.y. 2013 m. lapkričio 10 d. išpirkti konvertuojamąsias obligacijas. Būtent dėl šios priežasties, t.y. dėl kilusios pareigos (ne teisės) išpirkti obligacijas, buvo pasirašytas vekselis, kaip apmokėjimo (išpirkimo) dokumentas, o jame nustatytas terminas pilnai atitiko Konvertuojamų obligacijų pasirašymo sutarties sąlygas ir tikrai nepažeidė bendrovės ieškovo interesų.
  3. Vekselio apmokėjimas yra terminuota prievolė, apmokėjimo terminas vekselyje nurodomas dėl būtinybės apibrėžti reikalavimo pagal vekselį teisės egzistavimo laiką, taip pat siekiant sudaryti sąlygas įsipareigojimui pagal vekselį įvykdyti bei vekselio turėtojui tinkamai įgyvendinti protesto teisę, vekselio neapmokėjus. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai susiaurino (neteisingai aiškino) obligacijų savininko teisę pateikti pareikalavimą išpirkti obligacijas emitentui tik konkrečią dieną, t.y. lygiai prieš 30 dienų iki numatyti termino obligacijoms išpirkti. Šis terminas nėra naikinamasis ar absoliutus, todėl UAB "Reinvest" neabejotinai turėjo teisę bet kuriu metu, tik ne mažiau nei likus 30 dienų iki numatomo išpirkimo, pateikti bendrovei "Valdorfo didmenos" pareikalavimą dėl numatomo obligacijų išpirkimo Sutartyje nustatytais terminais.
  4. Pats ieškovas buvo suinteresuotas vekselio išdavimu, tai buvo jam netgi naudingas sandoris, kadangi tinkamai neįvykdžius prievolės nustatytu terminu išpirkti obligacijų (o ji obligacijų iki šiol neišpirko), emitentas turi teisę kreiptis į Vilniaus komercinį arbitražą ir tokiu atveju, pagal sudarytos sutarties sąlygas, ieškovas būtų turėjęs padengti visas bylinėjimosi išlaidas. Todėl pasirašant vekselį buvo išvengta šių išlaidų, o ieškovas buvo nesąžiningas vekselio išdavimo metu, nes iš karto po jo pateikimo vykdyti buvo pradėti teisminiai ginčai dėl vekselio, o konvertuojamosios obligacijos iki šiol neišpirktos, nors sutartis nesibaigė ir nebuvo nutraukta, t.y. yra galiojanti ir privaloma vykdyti.
  5. Atsakovas įgijo 2 400 vnt. konvertuojamųjų obligacijų, 100 Lt vertės už vienetą, kurių bendra vertė 240 000 Lt. Už šias konvertuojamąsias obligacijas ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui 17 proc. metinių palūkanų. Vadinasi, siekdamas savo investicijų susigrąžinimo po vienerių metų atsakovo susigrąžinamų investicijų suma turėjo siekti 280 800 Lt. 2013 m. liepos 8 d. išduotame paprastajame neprotestuotiname vekselyje nurodyta suma, kurią ieškovas šiuo vekseliu sumoka atsakovui yra 280 800 Lt, t.y. lygiai tokia suma, kokia gaunasi pagal Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį, o tai patvirtina, kad ieškovas vekseliu atsiskaitė su UAB "Reinvest" pagal Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį.
  6. Vekselio atsiradimo pagrindas - jo išrašymas. Šis valinis veiksmas yra vienašalis sandoris, nes, išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria tam tikras teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Kartu pabrėžtina tai, kad, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas - vertybinis popierius, kuris gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje. Todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, ginčyti vekselio bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad vekselis negalioja remiantis CK 1.82 str., yra prieštaraujanti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.
  7. Pirmosios instancijos teismas teisingai pacitavo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, t.y. kad ĮVPĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Tačiau šioje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad vekselio turėtojas būtų veikęs skolininko nenaudai. Priešingai, pasirašant vekselį tik buvo vykdoma Konvertuojamų obligacijų sutartis, kuri bendrovei buvo naudinga ir reikalinga. Iš esmės vekseliu nebuvo sukurta jokių naujų teisinių santykių, o tik įvykdytas konvertuojamų obligacijų apmokėjimas - jos buvo apmokėtos vekseliu, taip užtikrinant įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymą. Todėl akivaizdu, kad skolininkui šis sandoris buvo naudingas, tuo labiau, kad tai tik buvo kitos, anksčiau sudarytos sutarties vykdymas.
  8. Abiejų bendrovių atstovai veikė išimtinai jų atstovaujamų bendrovių interesais ir vekselis buvo išrašytas būtent šių verslo santykių pagrindu. Prieštaravimai, susiję su asmeniniais santykiais, iš esmės yra tokie, kurie kyla iš skolininką pagal vekselį ir vekselio turėtoją siejančio tam tikro sandorio, kurio pagrindu vekselis buvo išduotas, arba kitokių jų susitarimų. Be to, ne kreditorius turi įrodinėti jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindų buvimą ir galiojimą, bet skolininkas privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindų arba kad jie negalioja, todėl būtent ieškovas privalėjo įrodyti, kad teisinio santykio tarp šalių nėra. Tačiau ieškovas teisinio santykio tarp šalių net ir neneigė, nes pagal surinktus įrodymus byloje yra nustatyta, kad sutartiniai santykiai tarp bendrovių buvo susiklostę ir teisinis pagrindas vekseliui išduoti kilo iš sudarytos sutarties. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią didelę reikšmę teikė asmeninių santykių analizei, kai sandorio sudarymui tai neturėjo jokios įtakos, kadangi vekselis išrašytas pagal prievoles, kilusias iš Konvertuojamų obligacijų pasirašymo sutarties.
  9. Ieškovas ginčijo vekselį, teigdamas, kad jis apskritai suklastotas, tačiau tokie ieškovo teiginiai buvo neginčijamai paneigti eksperto išvada. Tai tik rodo, kad ieškovas siekia visomis priemonėmis užvilkinti obligacijų išpirkimą, pakenkti atsakovui.

14Ieškovas UAB „Valdorfo didmenos“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino visus šalių pateiktus įrodymus ir aplinkybes, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas yra pagrįstas ir priimtas vadovaujantis galiojančiomis ĮPVĮ normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatas.
  2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai ir šališkai vertino pateiktus įrodymus ir pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nesiaiškino Konvertuojamų obligacijų sutarties esmės, netinkamai vertino Sutarties 7.3 punktą, nes pirmosios instancijos teismas įvykdė CPK 177 straipsnio 1 dalies, 183 straipsnio 3 dalies ir 185 straipsnio reikalavimus ir sprendimą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu priėmė visapusiškai bei objektyviai įvertinęs visas bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų ar teiginių, kuo pasireiškia sprendimo selektyvus ar šališkas įrodymų vertinimas, ar įrodinėjimo ir įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimas.
  3. Konvertuojamų obligacijų sutartimi ieškovo obligacijas įsigiję asmenys 3 metų laikotarpiui suteikė ieškovui pinigines lėšas, kurių ieškovui tuo metu trūko, ir už tai ieškovas išleido vertybinius popierius - obligacijas, kurių pagrindu įsipareigojo mokėti obligacijų turėtojams dideles, net 17 proc. siekiančias, metines palūkanas, t.y. Konvertuojamų obligacijų sutarties tikslas - suteikti ieškovui pinigines lėšas 3 metų laikotarpiui, Sutarties 7.3 punkte nustatant griežtas pranešimų apie išankstinį konvertuojamų ieškovo obligacijų išpirkimo pateikimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas ne tik dėl to, ar vekselis nėra suklastotas, ar nėra surašytas vėlesne data, bet ir ar apeliantas 2013 m. liepos 4 d. ieškovui buvo pateikęs prašymą išpirkti obligacijas. Konvertuojamų obligacijų sutarties 18 punkte buvo nustatyta, jog visi pranešimai turi būti siunčiami raštu „kiekvienu atveju išsiunčiant toliau nurodytais adresais", kur buvo nurodytas ieškovo ir apelianto adresas. Apelianto tik teisme pateiktas 2013 m. liepos 4 d. pranešimas apie konvertuojamų obligacijų išpirkimą, jis niekada nebuvo registruotas ir pateiktas ieškovui, kaip įmonei, be to ieškovas niekada neturėjo ir paties vekselio.
  4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje pateiktus įrodymus, jų turinį, tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę, bei įvertinęs visų įrodymų visetą pagrįstai nusprendė, kad apeliantas neatliko jokių veiksmų, kurie leistų objektyviai nustatyti, ar apskritai toks 2013 m. liepos 4 d. pranešimas ieškovui kaip įmonei buvo pateiktas (kaip tai nustatyta Konvertuojamų obligacijų sutarties 18 punkte), ar apskritai buvo ieškovui kilusi pareiga mokėti pagal Konvertuojamų obligacijų sutartį, todėl priėmė sprendimą, kuriame nurodė, jog apelianto pozicija, kuri buvo grindžiama nenuosekliais ir nelogiškais apelianto direktorės parodymais, yra nepagrįsta, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad vekselio išrašymo dieną ieškovas neturėjo jokių mokėjimo prievolių apeliantui, todėl ir nebuvo pagrindo vekseliui sudaryti.
  5. Vekselis buvo panaikintas ĮPVĮ 19 str. pagrindu, nes apeliantas buvo nesąžiningas ir įgijo vekselį nesąžiningai. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Įstatyme nurodytą sąvoką „asmeniniai santykiai" reikėtų aiškinti kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio išdavimo - įgijimo metu ir kurie galėtu turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo prezumpcijai. Taigi, pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7- 216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008).
  6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas vekselio panaikinimo prielaidas, t.y. kad apeliantas ir buvęs ieškovo direktorius - A. L. - ginčijamo vekselio išdavimo metu elgėsi nesąžiningai, nes jis yra buvęs apelianto direktorius ir dabartinės direktorės buvęs sutuoktinis, turintis su ja bendrą vaiką. A. L. vekselį išrašė priešpaskutinę savo darbo pas ieškovą dieną, žinodamas, kad bus atleistas iš ieškovo vadovo pareigų. Byloje esantis Juridinių asmenų registro išrašas patvirtina, kad kitą dieną po atleidimo iš ieškovo vadovo pareigų A. L. buvo paskirtas atsakovo valdybos pirmininku, vekselis buvo išrašytas įtartinomis aplinkybėmis (parduotuvės stovėjimo aikštelėje), apie vekselį ar bet kokią komunikaciją (įskaitant 2013 m. liepos 4 d. raštą) su apeliantu dėl Konvertuojamų obligacijų sutarties vykdymo ieškovas nieko nežinojo. Nėra objektyvių, nuo išimtinai apelianto direktorės ir A. L. valios nepriklausančių (paaiškinimų ar ranka pasirašytų dokumentų), įrodymų patvirtinančių apelianto poziciją. Galiausiai, vekselio išrašymas iš esmės paneigia ir pačią Konvertuojamų obligacijų sutarties esmę - suteikti ieškovui pinigines lėšas 3 metų terminui, todėl priverstinis pinigų nurašymas nepasibaigus tokiam terminui iš esmės pažeidė ieškovo teises.
  7. Apelianto pateikti teiginiai apie tariamą vekselio naudą ieškovui, nes Konvertuojamų obligacijų sutartyje yra numatytas arbitražinis ginčų sprendimo būdas yra prielaidos, nesusijusios su byla, ir turi būti atmestos. Ieškovas nori pažymėti, kad suėjus Konvertuojamų obligacijų sutarties terminui, jis planuoja įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Atitinkamai, apelianto teiginiai apie tariamą naudą, nes tokiu būdu ieškovas sutaupė menamas sąnaudas arbitražo procesui yra iš esmės klaidingos prielaidos.
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalis: pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o ieškinys paliekamas nenagrinėtas

16Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal UAB „Reinvest“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1062-253/2014, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

19Dėl nagrinėjamo ginčo priskirtinumo

20Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstantis arbitražinis nagrinėjimas, arbitražinio susitarimo formos ir turinio reikalavimai, taip pat kiti su arbitražu susiję klausimai reglamentuojami Komercinio arbitražo įstatymo ir CPK nuostatų. Priešingai, nei teismų jurisdikcija, arbitražo jurisdikcija yra grindžiama šalių susitarimu perduoti konkretaus ginčo nagrinėjimą arbitražo teismui. Arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad susitarimas taikomas jo šalims. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009). Tai, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nukreiptas konkrečiai į tokio susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų analizė. Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta, kad arbitražiniu susitarimu laikomas šalių susitarimas perduoti tam tikrų kilusių ar galinčių kilti ginčų sprendimą arbitražo teismui, taip pat nustatyta, kad komerciniu arbitražu laikomas ginčo sprendimo būdas, kai asmenys savo susitarimu tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis į Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 ir 10 dalys). Nuostatos, kad susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte, reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo procesinius veiksmus esant tokiam šalių susitarimui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Rengdamos arbitražinį susitarimą, šalys turi būti atidžios ir įvertinti riziką, kad kai kurių susijusių ginčų, kylančių iš to paties sandorio ar susijusių sandorių, nagrinėjimas gali būti padalytas tarp teismų ir arbitražo teismo, nes arbitražinis susitarimas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą. Teismas negali paneigti šalių valios, kurią jos išreiškė sudarydamos arbitražinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Taigi, esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo ribas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini.

21Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Taigi, vadovaujantis šiomis įstatymų nuostatomis, teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių yra sudarytas galiojantis arbitražinis susitarimas, ir atsisakyti priimti ieškinį dėl tų reikalavimų, dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinio iškėlimo stadijoje teismas neišsiaiškino, kad šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą (arbitražinio sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį), teismas tokį ieškinį palieka nenagrinėtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai byla jau iškelta teisme, Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos negalima aiškinti taip, jog teismas privalo nagrinėti ieškinį tuo atveju, jei ieškinyje buvo atskleistas arbitražinio susitarimo sudarymo faktas ir teismas tokį ieškinį priėmė. Taip pat Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama taip, kad teismui draudžiama palikti ieškinį nenagrinėtą po to, kai iškėlus bylą teisme paaiškėja, jog šalys yra sudariusios galiojantį susitarimą perduoti bylą nagrinėti arbitražo teismui ir dėl to teismas neturi prioriteto CPK 24 straipsnio tvarka. Toks aiškinimas paneigtų tikrąją šalių valią, išreikštą susitarime perduoti ginčus spręsti arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2011 yra pažymėjęs, kad teismas negali a priori taikyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ar 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytų pasekmių, o privalo išsiaiškinti, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas. Kartais arbitražinio susitarimo taikymas nagrinėjamam ginčui yra akivaizdus, kartais tai gali būti nustatyta tik sudarius šalims galimybę visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis teikti su tuo susijusius įrodymus bei atlikus tokių įrodymų vertinimą, todėl teismas privalo išaiškinti arbitražinio susitarimo taikymo ribas, t. y. ar arbitražinis susitarimas taikomas ir ginčui dėl ieškovo pareikštų reikalavimų.

22Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. spalio 25 d. ieškovas UAB „Valdorfo didmenos“ ir atsakovas UAB „Reinvest“ sudarė Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį (b.l. 44-47). Sutartyje numatyta, kad konvertuojamosios obligacijos reiškia 240 000 litų nominalios vertės konvertuojamąsias obligacijas, obligacijų skaičius 2 400 vienetų, vienos konvertuojamosios obligacijos nominali vertė ir emisijos kaina – 100 litų (b.l. 44). Atsakovas įsipareigojo iki 2012 m. lapkričio 10 d. sumokėti ieškovui konvertuojamųjų obligacijų emisijos kainą – 240 000 Lt, pervedant į ieškovo sąskaitą banke (Sutarties 14.1. punktas). Sutarties 5.1 punkte numatytos 17 procentų dydžio metinės palūkanos, kurios pradedamos skaičiuoti kitą dieną atsakovui sumokėjus pasirašytų konvertuojamųjų obligacijų emisijos kainą ir skaičiuojamos nuo neišpirktų konvertuojamųjų obligacijų nominalios vertės (b.l. 45). Ieškovas taip pat įsipareigojo užtikrinti, kad atsakovui sumokėjus obligacijų emisijos kainą, ne vėliau kaip paskutinės obligacijų emisijos kainos dalies sumokėjimo dieną į atsakovo asmeninę vertybinių popierių sąskaitą būtų įskaityti 2 400 vienetų konvertuojamųjų obligacijų (Sutarties 13.1 punktas). Nuosavybės teisę į obligacijas atsakovas įgyja įskaičius obligacijas į asmeninę atsakovo vertybinių popierių sąskaitą (Sutarties 15 punktas). Sutarties 7 punktas numatė konvertuojamųjų obligacijų išpirkimo ir konvertavimo tvarką. Pagal ją ieškovas turi išpirkti obligacijas iki 2015 m. lapkričio 10 d., tačiau ieškovas nuo 2013 m. lapkričio 10 d. turi teisę išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ar jų dalį ankščiau numatyto termino pagal ieškovo vadovo parengtą ir valdybos patvirtintą konvertuojamųjų obligacijų išpirkimo tvarką (Sutarties 7.2 punktas). Atsakovas taip pat turi teisę pareikalauti ieškovo išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ar jų dalį ankščiau numatyto termino kiekvienų kalendorinių metų lapkričio 10 dieną, pradedant 2013 metais, prieš 30 dienų pateikdamas ieškovui rašytinį prašymą išpirkti konvertuojamąsias obligacijas ar jų dalį (Sutarties 7.3 punktas) (b.l. 45). 2013 m. liepos 4 d. atsakovas pateikė ieškovui prašymą, kuriame nurodyta, jog vadovaujantis 2012 m. spalio 25 d. Konvertuojamųjų obligacijų sutartimi, atsakovas teikia rašytinį prašymą išpirkti UAB „Reinvest“ priklausančias konvertuojamąsias obligacijas – 2400 vnt. ir sumokėti 17 procentų dydžio metines palūkanas (b.l. 43). Iš byloje esančio ginčijamo vekselio matyti, kad jis yra išduotas 280 800 Lt sumai ir 17 procentų metinių palūkanų, be to jame nurodyta, kad vekselis negali būti pateiktas apmokėti iki 2013 m. lapkričio 21 d. (b.l. 54). Sutarties 21 punktas numatė, kad kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis pagal Sutartį ar su ja susijęs, sprendžiamas derybų būdu, o šalims nesutarus - Vilniaus komercinio arbitražo teisme (b.l. 47).

23Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė ir lingvistinė nurodyto šalių sudaryto arbitražinio susitarimo (Sutarties 21 punktas), jo ribų analizė leidžia daryti išvadą, kad susitarimo tekste ginčų sprendimas arbitražo tvarka suformuluotas aiškiai – visi ginčai, reikalavimai ar nesutarimai, kylantys iš 2012 m. spalio 25 d. Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutarties ar susiję su ja, nagrinėjami arbitraže. Tai reiškia, kad arbitražinis susitarimas apima bet kuriuos įmanomus potencialiai kilti ginčus, susijusius su Sutartimi, t. y. nustatytas platus ginčų priskirtinumo arbitražui ratas. Pažymėtina, kad atsakovas visuose savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, apeliaciniame skunde) nurodė, jog reikalavimas apmokėti 280 800 Lt vekselį yra kilęs iš 2012 m. spalio 25 d. Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutarties, todėl ir ginčijamame vekselyje nurodyta, kad vekselis gali būti pateiktas apmokėjimui tik po 2013 m. lapkričio 21 d., t.y. negalėjo būti pateiktas ankščiau, negu buvo galima reikalauti ieškovo išpirkti konvertuojamąsias obligacijas. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog nagrinėjamoje byloje kilo klausimas ne tik dėl to, ar vekselis nėra suklastotas, ar nėra surašytas vėlesne data, bet ir ar apeliantas 2013 m. liepos 4 d. ieškovui buvo pateikęs prašymą išpirkti obligacijas, nes Konvertuojamų obligacijų sutarties 18 punkte buvo nustatyta, jog visi pranešimai turi būti siunčiami raštu kiekvienu atveju išsiunčiant toliau nurodytais adresais, kur buvo nurodytas ieškovo ir apelianto adresas. Ieškovo teigimu, apelianto tik į teismą pateiktas 2013 m. liepos 4 d. pranešimas apie konvertuojamų obligacijų išpirkimą niekada nebuvo registruotas ir pateiktas ieškovui, kaip įmonei, o vekselio išrašymo dieną ieškovas neturėjo jokių mokėjimo prievolių apeliantui, todėl ir nebuvo pagrindo vekseliui sudaryti. Taigi, nesutikimą su atsakovo atsikirtimais į ieškinį bei apeliacinio skundo argumentus ieškovas taip pat grindžia Konvertuojamųjų obligacijų sutarties nuostatomis. Remiantis Sutarties 5.1 punktu ieškovas įsipareigojo mokėti 17 procentų dydžio metines palūkanas nuo 240 000 Lt sumos. Atsakovas tik nuo 2013 m. lapkričio 10 d. galėjo pareikalauti ieškovo, kad šis išpirktų konvertuojamąsias obligacijas. Atsakovo teigimu, jis 2013 m. liepos 4 d. pateikė ieškovui rašytinį prašymą, jog ieškovas išpirktų 2 400 vnt. konvertuojamųjų obligacijų bei sumokėtų 17 procentų dydžio metines palūkanas. Ginčijamame vekselyje nurodyta, jog vekselis negali būti pateiktas apmokėti iki 2013 m. lapkričio 21 d. Nuo 240 000 Lt sumos 17 procentų metinių palūkanų sudaro 40 800 Lt, t.y. 2013 m. lapkričio 10 d. reikalaudamas išpirkti konvertuojamąsias obligacijas turėtų pagrindą prašyti sumokėti iš viso 280 800 Lt sumą (240 00 + 40 800). Vekselio suma būtent ir yra nurodyta 280 800 Lt. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas – dėl 280 800 Lt vekselio pripažinimo negaliojančiu – yra tiesiogiai susijęs su 2012 m. spalio 25 d. Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartimi, todėl patenka į šalių arbitražinio susitarimo taikymo ribas ir turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme. Todėl vadovaujantis Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, teismui netinkamai taikius bylų priskirtinumą reglamentuojančias proceso teisės normas, o ieškinys paliktinas nenagrinėtas.

24Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų

25CPK 87 straipsnis reglamentuoja atvejus, kada yra grąžinamas žyminis mokestis ar jo dalis. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės. CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Gavęs informaciją apie sudarytą arbitražinį susitarimą po civilinės bylos iškėlimo, teismas ex officio turi ieškinį palikti nenagrinėtą. Konvertuojamųjų obligacijų pasirašymo sutartį, kurioje numatytas arbitražinis šalių susitarimas, atsakovas teismui pateikė kartu su atsiliepimu į ieškinį (b. l. 38-47). Remiantis bylos duomenimis, ieškovas, paduodamas ieškinį, sumokėjo 4962 Lt žyminį mokestį (b. l. 8; civilinės bylos Nr. 2-1025-253/2014 b.l. 6). Ieškovui taip pat liko negrąžintas 450,22 Lt pinigų likutis, esantis teismo depozitinėje sąskaitoje už ekspertizės atlikimą (b.l. 72, 122). Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalimi, sprendžia, kad ieškovui grąžintina 100 procentų dydžio sumokėto žyminio mokesčio (4962 Lt) bei 450,22 Lt pinigų likutis, esantis Klaipėdos apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (48,74 Lt), priteistina po lygiai iš abiejų šalių, t.y. po 24.37 Lt., kadangi abi šalys, žinodamos apie sudarytą arbitražinį susitarimą ir bylos aplinkybes bei šalių argumentų dėl vekselio sąsajų su Sutartimi, neprieštaravo dėl ginčo nagrinėjimo teisme (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Dėl tų pačių priežasčių šalių patirtos kitos bylinėjimosi išlaidos (advokato pagalbos, ekspertizės atlikimo) joms neatlygintinos, nes abi šalys nesilaikė arbitražinio susitarimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas, paduodamas apeliacinį skundą nemokėjo žyminio mokesčio, o jo prašymu mokėjimas buvo atidėtas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu konstatuotina, kad apeliantui prievolės sumokėti atidėtą žyminį mokestį ar jo dalį neatsiranda.

26Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

27Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1025-253/2014 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t.y. atsakovui uždraudė perleisti 2013 m. liepos 8 d. vekselį tretiesiems asmenims; iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo kreiptis su prašymu į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo dėl 2013 m. liepos 8 d. vekselio padarymo; pateikti 2013 m. liepos 8 d. vekselį su vykdomuoju įrašu vykdymui bei įpareigojo atsakovą sustabdyti išieškojimo pagal 2013 m. liepos 8 d. vekselį veiksmus. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir ieškinys paliekamas nenagrinėtas, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1025-253/2014 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 149 straipsnis).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsniu, CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 149 straipsniu, 302 straipsniu,

Nutarė

29Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti.

30Ieškovo UAB „Valdorfo didmenos“ ieškinį atsakovui UAB „Reinvest“, trečiasis asmuo A. L., dėl vekselio nuginčijimo palikti nenagrinėtą.

31Grąžinti ieškovui UAB „Valdorfo didmenos“ 4962 Lt (1437,09 Eur) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį 2014 m. vasario 5 d. mokėjimo nurodymu Nr. 596 ir 2014 m. vasario 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1839.

32Grąžinti ieškovui UAB „Valdorfo didmenos“ 450,22 Lt (130,39 Eur) pinigų, sumokėtų už ekspertizės atlikimą byloje, likutį, esantį Klaipėdos apygardos teismo depozitinėje sąskaitoje,.

33Priteisti iš ieškovo UAB „Valdorfo didmenas“ ir atsakovo UAB „Reinvest“ po 24,37 Lt (7,06 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

34Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1025-253/2014, pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

35Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl vekselio nuginčijimo.... 5. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2013 m. liepos 8 d. UAB... 6. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ginčijamas paprastas... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį... 9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalyje... 10. Teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovas pagal 2012 m. spalio... 11. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pirmosios instancijos... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014... 14. Ieškovas UAB „Valdorfo didmenos“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 15. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalis: pirmosios instancijos teismo... 16. Dėl bylos nagrinėjimo ribų ... 17. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo... 18. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal UAB... 19. Dėl nagrinėjamo ginčo priskirtinumo... 20. Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstantis arbitražinis nagrinėjimas,... 21. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK 137 straipsnio 2... 22. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. spalio 25 d. ieškovas UAB „Valdorfo... 23. Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė ir lingvistinė nurodyto šalių... 24. Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų... 25. CPK 87 straipsnis reglamentuoja atvejus, kada yra grąžinamas žyminis... 26. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių... 27. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Komercinio arbitražo įstatymo 11... 29. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti.... 30. Ieškovo UAB „Valdorfo didmenos“ ieškinį atsakovui UAB „Reinvest“,... 31. Grąžinti ieškovui UAB „Valdorfo didmenos“ 4962 Lt (1437,09 Eur) dydžio... 32. Grąžinti ieškovui UAB „Valdorfo didmenos“ 450,22 Lt (130,39 Eur)... 33. Priteisti iš ieškovo UAB „Valdorfo didmenas“ ir atsakovo UAB... 34. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartimi, priimta... 35. Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registrui....