Byla 2S-489-464/2013

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir R. V.-Jankūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. Š. ir pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. Š. ieškinį ir ginančio viešąjį interesą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 41-1593 panaikinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsakovams S. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių pagal įstatymą perėmėjui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys G. K., D. B., K. Š., I. K., I. V., S. K., V. K.,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3ieškovė S. Š. 2002-05-27 kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu (t. 1, b.l. 9-11) ir jį 2003-01-31 patikslinusi (t. 1, b.l. 112, 113-114) prašė: panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593 ir nuosavybės teisės atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. O. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ) kaime, ( - ) rajone nuosavybės teise valdė 4,7 ha žemės; priteisti teismo išlaidas. Nurodė, kad 1995-07-28 sprendimu Nr. 41-1593 S. P. buvo atkurtos nuosavybės teisę į 4,7 ha žemės ( - ) rajone, kaip į jo senelio J. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. J. P. mirė 1929 m, iki mirties jis nuosavybės teise valdė ginčo žemės sklypą. Šiam mirus, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, nes J. P. mirė nepalikęs testamento. Po J. P. mirties liko žmona R. (jos motina ir atsakovo S. P. senelė) ir 3 mažamečiai vaikai - sūnus M., gim. ( - ) m. (atsakovo tėvas), dukros A., gim. ( - ) m., ir S., gim. ( - ) m., kurie buvo pirmos eilės įpėdiniai. J. P. žmona, našlė R., po vyro J. P. mirties palikimą priėmė ir paveldėjo 1/4 (1,175 ha) J. P. turto, o vaikai - po tėvo mirties lygiomis dalimis paveldėjo 1/4 jo turto, t.y. po 1,175 ha žemės. Ieškovė yra R. O. (P.), kuri mirė ( - ), duktė iš antrosios santuokos. Kadangi ieškovė yra Lietuvos Respublikos pilietė, tai ji pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. l d. 3 p. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tuo tikslu 2000-11-30 ji kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su atitinkamu prašymu. Iš Lietuvos Centrinio valstybės archyvo pažymėjimų buvo nustatyta, kad testamento bei žinių apie tai, kad J. P. padalino žemę mažamečiams vaikams ar apie žemės paveldėjimą archyve dokumentuose nerasta. Taigi jos motina valdė tiek savo, tiek tuo metu dar mažamečių ir nepilnamečių savo vaikų dalį, o iki jos nacionalizacijos tapo ir viso žemės 4,7 ha žemės sklypo savininke. Todėl ieškovė įgijo teisę pretenduoti į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, kurį anksčiau valdė J. P., o po šio mirties - R. O.. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimą atkurti nuosavybę į visą žemę atsakovui S. P. neturėdama tam juridinio pagrindo, pažeisdama kitų pretendentų teisę į nuosavybės atkūrimą.

4Vilniaus rajono apylinkės teismas 2003-05-06 sprendimu (t. 1, b.l. 177-179) ieškinį atmetė. Teismo vertinimu, tai, kad archyviniuose žemės savininkų sąrašuose buvo nurodytas J. P. ir nenurodyta, jog žemės būtų turėjusi R. O., neleidžia padaryti išvados, jog ši viena valdė visą 4,7 ha žemės sklypą. Ieškovės teiginius, kad J. P. vaikai per 10 metų po jo mirties neįgyvendino teisės paveldėti ir tokiu būdu ją prarado, teismas pripažino faktiškai ir teisiškai nepagrįstais. Priimdamas domėn aplinkybę, kad ieškovė ėmėsi įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras į savo motinos R. O., buvusios J. P. sutuoktinės, turėtą nuosavybę jau po to, kai atsakovui buvo atkurta nuosavybė į senelio J. P., o po šio mirties atsakovo tėvui M. P. kartu su seserimis bei motina R. O. atitekusį žemės sklypą, ieškinį atmetė.

5Vilniaus apygardos teismas 2003-09-04 nutartimi (t. 2, b.l. 14-18) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003-05-06 sprendimą iš dalies pakeitė ir nuosavybės teisės atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog R. O. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ), nuosavybes teise valdė 1,175 ha žemės; atitinkamai panaikino Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-07-28 sprendimo, kuriuo buvo nustatyta 4,7 arų žemės ( - ) kaime atkurta S. P., dalį dėl 1,175 arų žemės grąžinimo.

6Vilniaus apygardos teismas 2005-05-12 nutartimi (t. 2, b.l. 28-29) ištaisė rašymo apsirikimus 2003-09-04 nutartyje, vietoj nurodytų „4,70 arų“ nurodant „4,70 ha“ ir vietoj „1,175 arų“ nurodant „1,175 ha“.

7Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2008-08-01 pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. 2, b.l. 58-64), kuriame prašoma: Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartį dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1995-07-28 sprendimo Nr. 41-1593, kuriuo nuosavybės teisė į 4,7 ha žemės ( - ) apylinkės, ( - ) kaime atkurta S. P., panaikinimo 1,175 ha žemės dalyje, panaikinti ir priimti naują nutartį: 1) panaikinti 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593, kuriuo nuosavybės teisė į 4,7 ha žemės Vilniaus rajone buv. Trakų Vokės apylinkės, ( - ) kaime atstatyta S. P., 2,9375 ha žemės dalyje; 2) panaikinti vėlesnį Vilniaus apskrities viršininko 2004-04-09 įsakymą Nr. 2.3-2644-41, kuriuo buvo patikslintas 1995-07-28 sprendimas Nr. 41-1593 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui S. P.“. Nurodė, jog Vilniaus apygardos 2003-09-04 nutartis neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, t.y. teismas nustatęs, jog po J. P. mirties 1929 m. atsakovo tėvas M. P. bei atsakovo močiutė R. O. (P.) paveldėjo po 1,175 ha žemės sklypo dalis iš J. P. turėto 4,7 ha žemės sklypo, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymo) pagrindu vykdomas netaikant CK įtvirtintų bendrųjų paveldėjimo teisės nuostatų. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą jo įpėdiniams atkuriamos specialia tvarka. Bet kuris iš J. P. vaikaičių kartu su savo broliais ar seserimis turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į jo tėvui (motinai) po J. P. mirties paveldėjimo keliu atitekusią žemės sklypo dalį. Todėl nepagrįstai S. P. buvo atkurta nuosavybė į 3,525 ha žemės sklypą, t. y. atkurtos nuosavybės teises ir į atsakovo tėvo seserų S. bei A. paveldėtą žemę. Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartyje padarytos proceso teisės normos (CPK 263 str., 270 str.) ir materialinės teisės normos (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. l d. 3 ir 4 p., 3 d. ir 4 d.) taikymo klaidos yra aiškios ir esminės, tokios, dėl kurių Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas S. P. nuosavybės teisę į 3,525 ha žemės ( - ), priėmė šioje dalyje neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, ja pažeidžiami valstybės ir visos visuomenės interesai. Viešojo intereso pažeidimas yra tai, kad dėl neteisėtai ir nepagrįstai S. P. suteikto 1,7625 ha žemės sklypo valstybė nepagrįstai praranda jai priklausantį žemės sklypą, kuris galėtų būti panaudotas valstybės ir visuomenės interesams atkuriant nuosavybės teises kitiems asmenims į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

8Atsakovas S. P. atsiliepimu (t. 2, b.l. 82-82) prašė netenkinti prašymo ir proceso byloje neatnaujinti. Nurodė, jog ieškovė teismui pateikė tik du konkrečius reikalavimus, t.y. panaikinti 1995-07-28 sprendimą bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. O. iki 1940 m. valdė 4,7 ha žemės minėtoje vietovėje. Byloje nebuvo reikšta kitų reikalavimų dėl kitų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo ar neva jų dalies suteikimo jai. Teismai pagrįstai išnagrinėjo bylą apimtyje dėl R. O. teisių bei juridinę reikšmę fakto nustatymo. Vilniaus apygardos teismas teisingai nustatė, kad R. O. turėjo teisę gauti ¼ dalį mirusiojo vyro J. P. turto, o jos 4 nepilnamečiai vaikai iš pirmos santuokos paveldėjo ¾ savo tėvo turėto turto. Teismai ir nesiaiškino J. P. vaikų dalių ar atsidalijimų, nes tokių reikalavimų nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl ginčo žemės prašymus pateikė tik atsakovas S. P. (jo seserys buvo perleidusios savo dalis jo naudai), o tėvo seserys buvo mirusios, kitų galimų paveldėtojų prašymų taip pat nebuvo pateikta, tai minėtas žemės sklypas, kurį jis prižiūri ir dirba nuo 1990 m., buvo pagrįstai gražintas būtent jam natūra.

9Tretieji asmenys D. B. ir K. Š. atsiliepimu (t. 2, b.l. 87-88) prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė atmesti kaip nepagrįstą.

10Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu (t. 2, b.l. 89-91) su prašymu atnaujinti procesą sutiko, nurodydama, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykiai yra reglamentuojami specialiais teisės aktais, kurių teisingas taikymas taip pat yra viešasis interesas. Ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dalyje dėl 2,35 ha žemės (tos dalies, kuri priklausė S. ir A. P., atsakovo tetoms) prieštarauja įstatymui. Tačiau pareiškėjo reikalavimas panaikinti 2004-04-09 apskrities viršininko įsakymą, patikslinant 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593 nepagrįstas, nes šis įsakymas buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartį c.b. Nr. 2A-941/2003. Naujo sprendimo šioje byloje priėmimo atveju pati VAVA pakeis ginčijamą įsakymą vykdydama teismo sprendimą.

11Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-12-19 nutartimi (t. 2, b.l. 106-112) CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu atnaujino procesą.

12Atnaujinus procesą, ieškovė S. Š. dar kartą patikslino ieškinį (t.3, b.l. 1-3), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-07-28 sprendimą Nr.41-1593, 2) nuosavybės atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. O. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdė 4,7 ha žemės; 3) priteisti teismo išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apskrities (valdytojo) viršininko administracija 1995-07-28 sprendimu Nr. 41-1593 S. P. atstatė nuosavybės teisę į 4,70 ha žemės ( - ), kaip į jo senelio J. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl minėtas sprendimas yra neteisėtas. J. P. mirė 1929 m. Iki mirties jis nuosavybės teise valdė 4,7 ha žemės ( - ). Šiam mirus, atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, nes J. P. mirė nepalikęs testamento. Po J. P. mirties liko žmona R. ir 3 mažamečiai vaikai - sūnus M., gim. ( - ) m., dukros A., gim. ( - ) m., ir S., gim. ( - ) m., jie ir buvo J. P. pirmos eilės įpėdiniai. Ieškovės motina R., J. P. našlė, po vyro J. P. mirties palikimą priėmė ir paveldėjo 1/4 (1,175 ha) J. P. turto, o vaikai - po tėvo mirties lygiomis dalimis paveldėjo 1/4 jo turto, t.y. po 1,175 ha žemės ( - ) rajone. Tačiau jie patys dėl nepilnametystės iki nacionalizacijos savo valios dėl tėvo palikimo priėmimo nespėjo pareikšti. Už S., Aną ir M. iki 2001-12-31 tokios valios nepareiškė ir jų įpėdiniai, ji vienintelė yra pareiškusi valią priimti R. O. palikimą, kuri turi pirmenybės teisę prieš valstybę kaip teisėta visos 4,7 ha žemės valdytoja laikotarpiu po sutuoktinio J. P. mirties iki žemės nacionalizacijos (iš viso 11 metų). Todėl palaiko savo 2003-01-31 ieškinio reikalavimus visa apimtimi.

13Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu (t. 3, b.l. 15-18) prašė patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, jog, Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka peržiūrėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2003-05-06 sprendimą, turėjo įvertinti tai, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1995-07-28 sprendimo Nr. 41-1593 priėmimo metu S. P. buvo vienintelis pretendentas į jo senelio J. P., mirusio 1929 metais, turėtą žemę. P. S. P. pilnai atitiko ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusių teisės normų reikalavimus: buvo pasirengęs ūkininkauti, buvo gražinamos žemės naudotojas, vienintelis pretendentas, nuosavybės teisės atstatytos gražinant turėtą žemės sklypą natūra, visi giminystės ryšį su mirusiu savininku patvirtinantys dokumentai buvo pateikti, įskaitytinai ir J. P. mirties liudijimas. Ieškovė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. turėtą žemę pateikė tik 2001-12-11, kai galiojo 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 10 str. 2 d. nustatė, kad piliečiams, padavusiems prašymus atkurti nuosavybės teises po 1993-09-10, jos neatkuriamos, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į tą patį turtą jau atkurtos kitiems šio įstatymo 2 str. nurodytiems piliečiams. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šią nuostatą, siekė užtikrinti iki šio įstatymo priėmimo dienos susikūrusių teisinių santykių stabilumą. Ginčijamas Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo S. P. pilnai atitiko jo priėmimo metų galiojusius norminius aktus, todėl naikinti jį tik todėl, kad ieškovė 2001-12-11 padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. P. žemę (nors ji galėjo pretenduoti tik į R. O. žemės dalį), nėra jokio pagrindo. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl to paties 4,70 ha žemės sklypo, esančio ( - ), į kurį 1995 metais teisėtai atstatytos nuosavybės teisės natūra S. P..

14Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu (t. 3, b.l. 20-24) su ieškovės ieškiniu sutiko toje dalyje, kiek tai atitiko jo paties reikalavimus, išdėstytus prašyme dėl proceso atnaujinimo. Nurodė, jog R. O. (P.) nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos valdė ne 4,7 ha ploto žemės sklypą, kaip nepagrįstai tvirtina ieškovė, o tik 1,175 ha. Todėl pagrįstu gali būti pripažįstamas juridinio fakto dėl R. O. (P.) nuosavybės teise žemės valdymo iki 1940 m. nacionalizacijos nustatymas dalyje dėl 1,175 ha ploto žemės sklypo. Kadangi R. O. (P.) iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ), nuosavybės teise valdė 1,175 ha žemės, visi R. O. (P.) vaikai (vaikai ir iš pirmos, ir iš antros santuokos) turi teisę atkurti nuosavybės teises į jai priklausiusios 1,175 ha žemės, o šiems mirus - tokią teisę turi jų vaikai, t.y. R. O. (P.) vaikaičiai. Vadinasi, ir atsakovas galėtų pretenduoti į jo senelei R. O. atitekusią sklypo dalį. Tam, kad R. O. (P.) vaikai ar vaikaičiai galėtų realizuoti šią teisę, jie nustatyta tvarka turėjo pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2001-12-31, o pilietybę patvirtinantį dokumentą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus - iki 2003-12-31. Mano, kad S. P. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 1,7625 ha žemės( - ), o ne į 4,7 ha bei ne į 3,525 ha žemės, kaip galiausiai S. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal Vilniaus apskrities viršininko 2004-04-09 įsakymą Nr. 2.3-2644-41. Atsižvelgiant į tai, jog S. P. nepagrįstai nuosavybės teisė atkurta į žemę, esančią ( - ), bei į tai, jog daugiau pretendentų atkurti nuosavybės teisę į šią ginčo žemės sklypo dalį prašymų nepateikė, minėta žemės sklypo dalis, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nuostatomis, turi būti perduota valstybės nuosavybėn.

15Atsakovas S. P. atsiliepimu (t. 3, b.l. 25-29) prašė ieškinį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartį. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro keliamas klausimas išeina už nagrinėtos bylos ribų. Atsakovas nuo 1990 m. pradėjo dirbti po savo tėvo M. P. mirties paveldėtą žemę, už šią žemę jau nuo 1992 metų mokėjo žemės mokesčius. Palikimą po savo tėvo J. P. mirties priėmė tik jo sūnus M., dukrų vardu palikimas nei tuo metu, nei vėliau priimtas nebuvo. A. ir S. iš ūkio išvyko, tuo atsisakydamos savo teisių į palikimą. Faktą, kad seserys palikimo nepriėmė, įrodo ir tai, kad nei jos pačios, nei jų vaikai nesikreipė dėl nuosavybės teisių atstatymo į J. P. turėtą žemę. Kadangi kitų pretendentų į ginčo žemę nebuvo, 1995-07-28 Vilniaus apskrities valdytojas pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 41-1593, kurio pagrindu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,70 ha žemės ( - ). Tuo metu ieškovė nepareiškė jokio noro gauti minėtą žemę, nors ji apie tai buvo informuota.

16Tretieji asmenys D. B. ir K. Š. atsiliepimu (t. 3, b.l. 30-31) prašė palikti galioti Vilniaus apygardos 2003-09-04 nutartį.

17Tretieji asmenys I. K., I. V., S. K. ir V. K. atsiliepimu (t. 3, b.l. 34-35) sutiko su ieškinio reikalavimais.

18II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

19Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-06-06 nutartimi (t. 3, b.l. 133-142) atmetė pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutarties pakeitimo, ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartį; priteisė iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atsakovo naudai 1500 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, bei 88,56 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

20Teismas nurodė, kad nagrinėjant ieškovės reikalavimą nustatyti R. O. žemės valdymo iki 1940 m. faktą buvo vadovautasi šalių pateiktais argumentais bei reikalavimais, susijusiais su šiuo faktu, taip pat buvo nagrinėtas išvestinis ieškovės reikalavimas panaikinti VAVA 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593 „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiui S. P.“. Teismas pažymėjo, jog buvo sprendžiamas klausimas dėl vienos R. O. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos ginčijamos žemės, kitų reikalavimų byloje nebuvo (nebuvo keliamas klausimas dėl kitų asmenų - J. P. dukterų A. ir S.). Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad tik R. O. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ), nuosavybės teise valdė 1,175 ha žemės, tačiau dėl kitų paveldėtojų dalių nebuvo pasisakyta. Reikalavimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymų, kad po J. P. mirties jos vaikai M., S. ir A. valdė ¾ ginčijamos žemės, byloje nebuvo pareikšta. Neperžengiant ieškovės reikalavimų ribų bei nesant pareikštų kitų reikalavimų, ir spręsti klausimų, susijusius su kitų asmenų minėtos žemės valdymo faktais, pagrindo nebuvo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro keliamas klausimas išeina už nagrinėtos bylos ribų.

21III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

22Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-06-19 apeliaciniu skundu (t. 3, b.l. 146-151) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutartį ir patenkinti prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutarties dalies pakeitimo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs procesą, neanalizavo priimtos nutarties teisėtumo proceso atnaujinimo pagrindų aspektu ir iš esmės neatsakė į klausimą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų pažeidimo. Nesutinka su teismo išvadomis, jog byloje buvo pareikštas išvestinis reikalavimas dėl apskrities viršininko sprendimo panaikinimo. Ieškovė teisme siekė įrodyti, kad nuosavybės teisės į 4,7 ha žemės ( - ) S. P. atkurtos neteisėtai. Taip pat ieškovė įrodinėjo faktą, kad po 1929 metų, t. y. po to, kai mirė buvęs žemės savininkas J. P., jo paliktą žemę visa apimtimi nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė ieškovės motina R. O. (buvusio savininko J. P. sutuoktinė). Taigi byloje buvo pareikšti du savarankiški reikalavimai, iš kurių kiekvienas atskirai atitinka ieškinio dalyko požymius. Tiek reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tiek ir reikalavimas panaikinti administracinį aktą galėtų būti išnagrinėti atskirai, dėl kiekvieno iš jų priimant savarankiškus sprendimus. Teismas klaidingai vertino aplinkybę, kad nebuvo pareikšti reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kad po J. P. mirties jo vaikai M., S. ir A. valdę 3/4 ginčijamos žemės, ir padarė nepagrįstas išvadas, kad teismas, nesant tokio reikalavimo, negalėjo spręsti klausimo, susijusio su kitų asmenų minėtos žemės valdymo faktais. Taip pat buvo neteisingai įvertinta aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą tik dėl R. O. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos ( - ), nuosavybės teise valdytos 1,175 ha žemės, o dėl kitų paveldėtojų dalių teismas nepasisakė. Teismai pripažino, jog artimiausia teisė paveldėti po tėvo (J. P.) mirties priklausė jo teisėtiems vaikams, t. y. S., M. ir A., lygiomis dalimis ir ¼ turto priklausė žmonai, t. y. R. O. (P.). Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir neteisingai nusprendė, kad paveldėjimo teisės aspektu viršininko apskrities sprendimas yra teisėtas.
  2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija turėjo atkurti nuosavybės teises į S. P. tenkantį buvusios savininkės senelės R. O. (P.) ir tėvo M. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, o ne į visą R. O. priklausančią žemę. Taigi byloje įrodinėtinu dalyku laikytina aplinkybė būtent ir susijusi tuo, kad S. P. be pagrindo atkurtos nuosavybės teisės ne tik į jo tėvo, bet ir į tėvo seserų turėtą žemę. Ieškovė teismo prašė panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismas, išsprendęs administracinio sprendimo teisėtumo klausimą, būtų peržengęs bylos reikalavimus. Nustačius, kad S., M. ir A. po tėvo mirties paveldėjo 3/4 jo turėto turto (žemės sklypo ( - ) kaime), atitinkamai teismas negalėjo pripažinti, kad Vilniaus apskrities viršininko 1995-07-28 sprendimas Nr. 41-1593, kuriuo S. P. atkurtos nuosavybės teisės į visą 4,7 ha dydžio žemės plotą, yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje ginčijamas administracinis aktas - nuosavybės teisės įgijimo pagrindas - prilyginamas civiliniam sandoriui, kurio viena iš šalių yra valstybė. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Vilniaus apygardos teismas bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo ieškinio ribų, turėjo pareigą teisingai ir objektyviai išspręsti Vilniaus apskrities viršininko sprendimo teisėtumo klausimą.

23Ieškovė S. Š. 2012-06-13 apeliaciniu skundu (t. 3, b.l. 152-156) prašo teismo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai sprendė, jog negalima vertinti 1995-07-28 sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimo likusioje 3/4 ( 3,525 ha) dalyje tik dėl to, kad 2003-09-04 išnagrinėtoje byloje niekas nepaprašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto dėl šios žemės dalies, t.y. dėl S., A. ir M. 1929 metais paveldėtų žemės dalių. Tokios išvados prieštarauja suformuotai teismų praktikai dėl tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-11-06 nutartis c.b. Nr.3K-3-1293/2002). Tik po išvados padarymo apie 1995-07-28 sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą galima spręsti dėl įstatymo taikymo. Nei ankstesnį teismai, nei teismas atnaujintoje byloje netikrino ginčijamo 1995-07-28 sprendimo ir todėl nepadarė paminėtų dvejų pirmų būtinų išvadų, o be tokių būtinų išvadų teismas netgi negalėjo padaryti pagrįstų ir teisėtų išvadų dėl visų ieškovės ir prokuroro reikalavimų, prašymų, argumentų nurodytų faktų t.t. Generalinio prokuroro prašymas, kaip ir ieškovės ieškinys, aiškiai ir tiesiogiai susiję su 1995-07-28 sprendimu.
  2. Ginčijamo sprendimo panaikinimui nereikia nustatinėti jokių papildomų juridinių faktų, nes visiškai pakanka vien įrodytų byloje faktų kad J. P. mirė dar iki žemės nacionalizacijos datos ir kad 1995-07-28 sprendimas buvo priimtas pagal išvadą, kurioje neteisingai buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie 1940-07-22 buvusį žemės savininką. Ginčijamu 1995-07-28 sprendimu S. P. buvo atstatytos nuosavybės teisės į netinkamo savininko žemę, tokiu būdu aiškiai ir neleistinai pažeidžiant specialaus įstatymo normas, kurie nenumato jokių nukrypimų nuo specialaus įstatymo normų reikalavimų. Teismas nepagrįstai nurodė tai, kad neva paveldėjimo teisės aspektu apskrities viršininko sprendimas yra teisėtas. Nuosavybės teisių atstatymo procesas reguliuojamas ne CK įtvirtintais paveldėjimo teisės normomis, o tik specialiai priimto įstatymo normomis. Be to, buvo neteisingai pasisakė ir dėl civilinių teisės normų. S. P. su savo seserimis (D. ir K.) ir pagal civilinius įstatymus neturėjo jokio teisinio pagrindo tiesiogiai įrodinėti savo teisių į senelio iki 1929 metų turėtą žemę, nes jo senelio mirties momentu buvo gyvas jo tėvas – M. (palikėjo sunūs), kuris paveldėjo jam priklausančią žemės dalį. Todėl S. P. su savo seserimis galėjo įrodinėti savo teisės tik į M. P. turėtą (paveldėtą) žemės dalį.
  3. Teismai ir atsakovai nepagrįstai laiko J. P. nacionalizuotos žemės savininku, o S. P. - pretendentu į J. P. turėtą žeme, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2002-09-12 nutartis c.b. Nr.3K-7-783-2002; 2006-03-06 nutartis c.b. Nr.3K-3-171/2006; 2007-12-19 nutartis c.b. Nr.3K-3-585/2007 ir kt.) buvo/yra pakankamai aiškiai išaiškinta, kad atkuriant nuosavybės teisę į žemę, taip pat ir nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940-07-22. Tokia pat pozicija dėstoma ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1994-05-27 nutarimas). Nagrinėjant klausimą dėl 1995-07-28 sprendimo panaikinimo, negalima laikyti 1929 metais mirusio J. P. 4,7 ha žemės savininku, nes jis visiškai neįeina į tinkamų savininkų ratą, o S. P. niekaip negalima laikyti pretendentu į J. P. turėtą žemę, nes pretendentais laikomi tik tokie asmenys, kurie teisėtai pretenduoja į tinkamų savininkų turėtą 1940-07-22 turtą. Atnaujintoje byloje ne tik neištaisytos ankstesnių teismų klaidos, bet ir pakartotos. Palikus galioti skundžiamą nutartį, suinteresuoti asmenys, t.y. keturi A. K. vaikai (I., I., S., V.) turės iš naujo kelti teisminius ginčus dėl to paties klausimo, t.y. dėl 1995- 07-28 sprendimo panaikinimo.
  4. Teismas nepasakė dėl ieškovės patirtų teismo išlaidų priteisimo. Taip pat, teismas priteisdama atsakovo naudai visas išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad S. P. advokatei nereikėjo specialaus pasirengimo, nes jį dar nuo 2002 metų atstovauja jo interesus visose bylose.

24Atsakovas S. P. 2012-06-29 atsiliepimu į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir ieškovės S. Š. apeliacinius skundus (t. 3, b.l. 164-169) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartį nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje civilinėje byloje buvo patikslintas ieškinys su 2 reikalavimais: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. O. iki žemės nacionalizacijos valdė 4,7 ha, bei reikalavimas panaikinti visą 1995-07-28 Vilniaus apskrities valdytojo sprendimą Nr. 41-1593. Proceso atnaujinimą iniciavusi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra byloje nepareiškė atskiro ieškinio. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi šalių pateiktais argumentais bei reikalavimais, kurie buvo išreikšti ieškiniuose ir apmokėti žyminiu mokesčiu. Nagrinėjamojoje byloje net nebuvo keliamas klausimas dėl kitų asmenų (J. P. dukterų A. ir S.) nuosavybės teisių atkūrimo ar neva jų dalies suteikimo atsakovui.
  2. Vertinant 1995-07-28 VAVA sprendimo Nr. 41-1593 teisėtumą, būtina atsižvelgti į tai, kad dėl ginčo žemės prašymus tuometinei Vilniaus rajono Trakų Vokės agrarinei tarnybai pateikė D. B., K. Š. ir atsakovas. Nei A. P., nei S. P. galimi paveldėtojai prašymų pagal tuo metu galiojusius įstatymus nepateikė, nepateikė jų ir vėliau. Nuosavybės teisė į žemę pagrįstai buvo atkurta tik S. P.. S. P. seserys pagal 1993-10-28 susitarimą perleido joms priklausančias dalis žemės. Atsižvelgiant į tai, kad kitų pretendentų nebuvo, žemės sklypas buvo S. P. grąžintas natūra. Suteikiant S. P. žemės sklypą, buvo vadovautasi tuo metu galiojusiu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Vilniaus rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog tuo metu kitų pretendentų, t.y. jų prašymų į J. P. turėtą žemę ( - )., nebuvo. Šiuo metu lyg ir yra atsiradę galimi pretendentai, tačiau akivaizdu, jog šie asmenys įstatymo numatytais terminais nėra pateikę prašymų dėl nuosavybės atkūrimo, per visą šį bylinėjimąsi jie taipogi nesikreipė į teismą, kad praleistas terminas jiems būtų atnaujintas. Teismui panaikinus 1995-07-28 VAVA sprendimą, žemė negalėtų būti paimta į laisvos žemės fondą, nes jis kreiptųsi į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į J. P. turėtą žemę taikant paskutinės redakcijos įstatymą, t.y. 1997-07-01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, o tiksliau 2 str. 1 d. 4 p. ir 4 dalį, kuriuose numatyta, kad jei kiti savininko vaikai, jų sutuoktiniai ir vaikai šio įstatymo numatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 d. 4 p. nurodytų piliečių prašymu atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vienintelis teisėtas asmuo, galintis pretenduoti į J. P. žemę, yra jo vaikaitis (atsakovas), kuriam, nesant kitų pretendentų, turi būti atkurtos nuosavybės teisės į visą žemę, t.y. 3,525 ha.

25Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-06-29 atsiliepimu (t. 3, b.l. 170-174) prašo S. Š. apeliacinio skundo dalį dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutarties panaikinimo patenkinti, o prašymą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atmesti ir išspręsti klausimą iš esmės - patenkinti prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutarties dalies pakeitimo.

26Sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog teismas turėjo pasisakyti dėl 1995-07-28 sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir tik po to spręsti klausimą dėl juridinio fakto nustatymo. Tačiau ieškovė S. Š. nepateikė motyvų, kuriais remiantis byla turėtų būti perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovės S. Š. apeliacinis skundas nėra grindžiamas absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais, nurodytais CPK 329 str., taip pat nėra pagrindo teigti, nagrinėjamu atveju neatskleista bylos esmė, todėl prašymas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra nepagrįstas.

27Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012-06-29 atsiliepimu į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 175-179) prašo apeliacinį skundą atmesti.

28Nurodo, jog byloje vienas pagrindinių klausimų, kuriuos teismas turėjo išsiaiškinti, kas ir kiek iki nacionalizacijos po J. P. (J. P.) mirties 1929 m. nuosavybės teise valdė 4,70 ha ploto žemę ( - ). Sutinka su teismo išvada, kad reikalavimas dėl apskrities viršininko sprendimo panaikinimo yra išvestinis, t. y. priklauso nuo reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 1995-07-28 sprendimo Nr. 41-1593 teisėtumas priklauso ir nuo nustatyto paminėto juridinę reikšmę turinčio fakto. Vilniaus apskrities viršininko 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593 panaikinti būtų pagrindas, jei būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad R. O. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemę daugiau nei 1,175 ha ploto ( - ) (t.y. būtų patenkintas antrasis ieškinio reikalavimas). Generalinė prokuratūra nepateikė jokių duomenų (įrodymų), kad po J. P. mirties jo vaikai M., S. ir A. realiai priėmė palikimą ir valdė žemę ( - ) rajone 3,525 ha ploto. Priešingai, atsakovas S. P. pateikė duomenis, kad jo tėvas M. P. priėmė palikimą ir valdė žemės daugiau nei 1,175 ha ploto ( - ) (Kauno apygardos archyvo 1994-08-24 pažyma Nr. 01/181). Teismas teisingai vertino aplinkybes, neišeidamas iš ieškinio ribų - t.y. nenustatinėjo kitų juridinę reikšmę turinčių faktų kitų asmenų atžvilgiu, o tik griežtai laikėsi ieškinyje nustatytų bylos nagrinėjimo ribų. Teismas, atnaujinus procesą, iš esmės ištyrė aplinkybes dėl to, kas ir kokiomis dalimis iki nacionalizacijos po J. P. mirties valdė 4,70 ha ploto žemę ( - ) rajone.

29Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012-06-29 atsiliepimu į ieškovės S. Š. apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 180-182) prašo apeliacinį skundą atmesti.

30Nurodo, jog ieškovė jokių įrodymų, kad R. O. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemę 4,7 ha ploto ( - ) rajone, teismui nepateikė, taigi teismas pagrįstai netenkino antrojo ieškovės reikalavimo - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nesutinka su ieškovės argumentu, kad teismas byloje netyrė Vilniaus apskrities viršininko 1995-07-28 sprendimo Nr. 41-1593 teisėtumo kitais ieškinyje išdėstytais argumentais. Duomenų apie kitus galimus pretendentus į ginčo žemę, išskyrus M. P. vaikus, Vilniaus apskrities viršininko administracija 1991-1995 m. neturėjo, dėl to kilti abejonių duomenų teisingumui nebuvo jokių prielaidų. Tik 2003 m. nustačius juridinę reikšmę turintį faktą kad R. O. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė žemę 1,175 ha ploto ( - ), t.y. paaiškėjus naujiems duomenims, Vilniaus apskrities viršininkas 2004-04-09 įsakymu Nr. 2.3-2644-41 patikslino Vilniaus apskrities viršininko 1995-07-28 sprendimą Nr. 41-1593, vietoje 4,70 ha įrašydamas 3,525 ha. Ieškovė byloje nepateikė jokių duomenų, kad R. O. pagal tuo metu galiojusį paveldėjimo santykių teisinį reglamentavimą perėmė visą palikimą po J. P. mirties.

31Tretieji asmenys D. B. ir K. Š. 2012-06-28 atsiliepimu (t. 3, b.l. 158-159) su skundais nesutinka, jų nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartis paliktina nepakeista.

32Nurodo, jog dar esant gyvai močiutei R. O. bei D. B. ir K. Š. tetoms A. ir S., visi žinojo, kad po senelio J. P. mirties 4,7 žemės sklypas buvo atiduotas M. P., vykdant mirusiojo J. P. valią. Judviejų brolis S. P. 4,7 ha žemės sklypą pradėjo įdirbinėti daugiau kaip prieš 20 metų. 1972 metais teta S. buvo atvykusi iš Lenkijos ir pati pasakojo, kad visa žemė ( - ) kaime buvo atiduota M. P.. Būdama gyva, A. taip pat tvirtino, kad žemė priklausė M. P. ir nei ji, nei jos vaikai į žemę nepretendavo.

33Tretieji asmenys I. K., I. V., S. K. ir V. K. 2012-06-29 atsiliepimu į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir ieškovės S. Š. apeliacinius skundus (t. 3, b.l. 160-163) prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutartį ir atnaujintoje byloje visiškai patenkinti ieškovės reikalavimus.

34Nurodo, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas atnaujintoje byloje nepagrįstai nepatikrino 1995-07-28 sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimo, todėl vien tik dėl tokios esminės klaidos nutartis turi būti panaikinta. Laiku nepanaikinus viso neteisėto sprendimo, tokia nutartis tapo pagrindas prokurorui ir tretiesiems asmenims kelti naujus teisminius ginčus dėl to paties ieškovės reikalavimo, t.y. dėl 1995-07-28 sprendimo panaikinimo, kuris be jokios abejonės pažeidė ne tik ieškovės, bet ir valstybės ir kitų asmenų teisės į tą pačią žemę.

35V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36Apeliaciniai skundai atmestini.

37Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, turi teisę priimti vieną iš CPK 371 str. 1 d. įtvirtintų procesinių sprendimų: prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti; teismo sprendimą ar nutartį pakeisti; panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį). Šio straipsnio 1 d. 1 p. nurodytu atveju priimama teismo nutartis, o straipsnio 1 d. 2 p. ir 3 p. nurodytais atvejais teismo sprendimas ar nutartis. Nepaisant to, kokį procesinį sprendimą teismas priima pagal CPK 371 str. 2 d. – nutartį ar sprendimą – jų procesinė reikšmė yra vienoda ta prasme, kad tai yra procesiniai sprendimai dėl bylos išnagrinėjimo iš esmės, kuriais pasisakoma dėl ginčo baigties. Todėl jų teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka turi būti tikrinamas pagal dalyvaujančių byloje asmenų apeliacinius skundus, laikantis CPK XVI skyriaus pirmojo skirsnyje įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-310/2009). Taigi atskirieji skundai nagrinėtini pagal apeliacinių skundų nagrinėjimui nustatytas taisykles.

38Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutarties, priimtos pakartotinai išnagrinėjus bylą dėl administracinio akto nuginčijimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas. Abu apeliantai, nors ir skirtingais motyvais, ginčija bylos po proceso joje atnaujinimo išnagrinėjimo reultatą, t.y. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras reikalauja Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutarties dalinio pakeitimo, o ieškovė S. Š. - šios bylos perdavimo nagrinėti iš naujo. Apeliacnės instancijos teismas įvertina kiekvieno iš skundų argumentus tuo aspektu, ar nagrinėjant šią bylą iš esmės 2003 metais buvo padaryta aiški ir esminė teisės taikymo klaida, kuri turėtų būti ištaisyta (proceso atnaujinimo pagrindas).

39Byloje nustatyta, kad ieškovė S. Š. ir atsakovas S. P. yra (buvo) pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą natūra į 4,7 ha žemės sklypą, esantį ( - ) rajone. Kadangi atsakovas į Vilniaus rajono Trakų Vokės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą kreipėsi 1991-10-03, jo galimybė būti pretendentu bei nuosavybės teisių atkūrimas buvo vertinami pagal prašymo padavimo metu galiojusį 1991-06-18 įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir jo įgyvendinimo tvarką nustačiusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-15 nutarimo Nr. 470 nuostatas. Ieškovė tokį prašymą pateikė jau įsigaliojus 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimui Nr. 1057, nustatančiam šio Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką bei sąlygas, taigi jos pretendavimas ir juridinio fakto šiuo tikslu nustatymas buvo nagrinėjami pagal šiuos teisės aktus.

40Nepaisant faktinės aplinkybės, kad J. P. mirė 1929-09-10 (t.1, b.l. 108), minėtas žemės sklypas Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis iki nacionalizacijos teisiškai buvo įregistruotas savininko J. P. vardu, pagrindas – Trakų valsčiaus žemės sklypų sąrašas (ne ankstesnis, nei 1935 metų), taip pat klasifikacinės komisijos prie Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde esantis Trakų valsčiaus G. Č. II 1938-08-21 sąrašas (t.1, b.l. 29, 30-31). Atsakovui S. P. pagal 1991-10-03 (t.1, b.l. 109-110) paduotą prašymą, pažymą dėl nuosavybės teisę patvirtinačių dokumentų (t.1, b.l. 64), pretendentų susitarimą (t.1, b.l. 65) bei išvadas (t.1, b.l. 61- 62, 66) Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995-07-28 sprendimu Nr. 41-1593 (t.1, b.l. 60) buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą 4,7 ha žemės sklypą kaip į jo senelio J. P. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Tuo laikotarpiu kitų pretendentų į šį sklypą, išskyrus susitarimą pasirašiusias jo seseris D. B. ir K. Š., nebuvo. Ieškovės prašymas grąžinti žemę buvo pateiktas tik 2001-12-11 (t.1, b.l. 111). Be to, atsakovas šį ginčo sklypą faktiškai naudojo žemės ūkio veiklai, jame yra išskirta ir namų valdos žemės sklypo dalis, o tokias aplinkybes patvirtina jo 1993-10-28 prašymas suteikti 4,7 ha sklypą žemės ūkio veiklai vystyti (t.1, b.l. 63), 1993-10-28 žemės ribų paženklinimo vietoje aktas ir kiti su šiuo klausimu susiję dokumentai (t.1, b.l. 67-76).

41Nustatyta ir tai, po J. P. mirties paveldėjimo teisę į jo valdytą turtą galėjo įgyvendtinti sutuoktinė R. (ieškovės motina), ( - ) ištekėjusi už J. O. (t.1, b.l. 22), ir tuo metu pilnametystės nesulaukę vaikai – M. (atsakovo tėvas), A. ir S. (t.1, b.l. 13-15,22-23) (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1105, 1127,1128, 1148, 1257, 1261 straipsniai). Po sutuoktinio mirties ji liko su vaikais gyventi šiame ūkyje. Vėliau, pasak atsakovo ir jo seserų D. B. bei K. Š., įgyvendinat senelio J. P. valią, 4,7 ha žemės sklypas faktiškai atiteko naudojimuisi jo sūnui M. P. (atsakovo ir trečiųjų asmenų tėvui), o šių teiginių teisingumą patvirtina Vilniaus apskrities archyvo 2006-06-28 išduota pažyma (t.2, b.l. 126), kad 1949-1950 metų Trakų rajono valstiečių ūkių sąrašų byloje yra įrašytas ir ūkio ( - ) (originale – Gaj km.) savininkas M. P., turėjęs iš viso 4,29 (matavimo vienetas nenurodytas) žemės.

42Kadangi ieškovė gimė antroje R. O. santuokoje (t.1, b.l. 24), ji, kaip nustatė Vilniaus apygardos teismas 2003-09-04 nutartyje (t.2, b.l. 14-18, 24-26), galėjo pretenduoti tik į jos motinai po pirmojo sutuoktino J. P. mirties kaip palikimas atitekusią ¼ jo turėto turto dalį, taigi turto valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas dėl ketvirtadalio -1,175 ha žemės sklypo valdymo.

43Byloje procesas buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-12-19 nutartimi CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu (t.2, b.l. 106-112) - dėl Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartyje padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri, prokuroro teigimu, įtakojo neteisingo procesinio sprendimo dėl ginčo priėmimą. Aiškia teisės normos taikymo klaida prokuroras laiko netinkamai aiškintas bei taikytas 1991 m. Atkūrimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias galimų pretendentų į nuosavybės teisų atkūrimą ratą, ir tokiu atveju atsakovui per nuosavybės teisių atkūrimą atitekusią per didelę žemės sklypo dalį. Kadangi šios bylos nagrinėjimo metu teismai nustatė, jog žemės savininkas nacionalizacijos metu faktiškai buvo ne J. P., o jo sutuoktinė ir trys vaikai, atsakovas galėjo pretenduoti tik į savo tėvo M., bet ne į jo tetų A. ir S. paveldėtą po jų tėvo J. P. mirties žemę; ta dalis, į kurią nepagrįstai jam atkurta nuosavybė, turėtų pasilikti valstybės žinioje. Antroji apeliantė taip pat iš esmės kelia netinkamai nurodytą ginčijamame administraciniame akte dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui žemės savininko klausimą, tačiau mano, kad Vilniaus apskrities valdytojo 1995-07-28 sprendimas turėtų būti panaikintas visa apimtimi, o ne iš dalies, kaip to siekia prokuroras, nes tik tokiu atveju ji bei kiti suinteresuoti asmenys, dar tik ketinantys pretenduoti į šią žemę, galės realizuoti specialiame įstatyme numatytas jų teises.

44Pirmiausia, kolegijos vertinimu, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tik dėl pačios ieškovės, o ne dėl kitų asmenų teisių pažeidimo bei gynimo būdų, per juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą siekusios paneigti aplinkybę, kad visas ginčo žemės sklypas jo nacionalizavimo metu buvo nuosavybės teise valdomas J. P.. Tiek pradinio ieškinio, kuris teismų išnagrinėtas 2003 metais, tiek ir pateikto atnaujinus šioje byloje procesą naujo jos ieškinio turinys akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovė viso šio 4,7 ha žemės sklypo savininke laiko savo motiną (kartu ir atsakovo senelę) R. O., o ne kuriuos nors kitus asmenis. Ji įrodinėja, kad Jano ir R. P. vaikai M., S. ir A. dėl savo nepilnametystės iki nacionalizacijos nespėjo pareikšti valios dėl palikimo priėmimo (t.3, b.l. 2-3). Iš to daro išvadą, kad R. O., valdydama žemę nuo 1929 m. iki jos nacionalizacijos, t.y. daugiau nei 10 metų, tapo visos (ir savo vaikų dalies) žemės savininke. Viena vertus, tokia ieškovės interpretacija yra ydinga, kadangi pagal galiojusį tuo metu teisinį reglamentavimą už mažamečius (tėvo mirties dieną vaikams atitinkamai buvo 10, 5 ir 2 metai) valią priimti palikimą pareikšdavo jų globėjai, šiuo atveju jų motina (Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies, 213, 217, 226, 1257 straipsniai). Kita vertus, esant įvardintam ieškinio faktiniam pagrindui, nėra prielaidų nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju reikalavimo pripažinti negaliojančiu administracinį aktą dėl nuosavybės teisių į ginčo sklypą atkūrimo atsakovui, kuris iš esmės gali būti ir savarankiško ieškinio dalykas (t.y. ieškinys galėtų būti pareiškiamas tik dėl jo vieno pripažinimo negaliojančiu), tikslas yra išimtinai pačios ieškovės interesų gynimas. Dėl kurių nors kitų šios bylos procese 2003 metais nedalyvavusių asmenų, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, žemės valdymo juridiniai faktai nebuvo nustatinėjami ir dėl tų asmenų teisių ar pareigų (apie konkrečius žemės savininkus, valdžiusius nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizavimo) teismo sprendimu nenuspręsta. Ieškovė kitų galimų paveldėtojų ar pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą šios bylos procese neatstovavo ir negalėjo atstovauti, priešingai, minėta, siekė ir tebesiekia nuosavybės teisių į visą ginčo sklypą atkūrimo. Kolegija pažymi, kad apie galimus žemės paveldėtojus po J. P. mirties 1929 metais teismų procesiniuose sprendimuose pasisakyta tik šios bylos faktinių aplinkybių nustatymo kontekste ir tik toje apimtyje, kiek tai atitiko ieškovės deklaruojamą tikslą – norą atkurti nuosavybės teisę į R. O. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

45Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo plečiamai aiškinti reikalavimą ir savo nuožiūra vertinti ginčijamo akto neteisėtumą ir kitais aspektais, t.y. atsižvelgti į tai, jog atsakovas pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymo 2 str. galėjo pretenduoti tik ¼ dalį ginčo sklypo, jo tėvo M. P. paveldėtą po savo tėvo J. P. mirties, ir tokiu atveju konstatuoti ginčijamo administracinio akto, kaip niekinio sandorio, faktą ex officio. Net ir pripažįstant, kad pagal 1991 m. Atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatas nuosavybės atkūrimas buvo siejamas su mirusio savininko vaikams, tėvams, sutuoktiniams bei vaikaičiams tenkančia išlikusio nekilnojamojo turto dalimi, 1997 m. Atkūrimo įstatymo 2 str. 4 d. (nuo 2001-08-17 gal. įst. red.) jau reglamentuota, kad jeigu kiti potencialūs pretendentai yra mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikę prašymo atkurti nuosavybės teisių, nuosavybės teisės pretendentui gali būti atkuriamos ir į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, panaikinus ginčijamą administracinį aktą dėl šio pažeidimo ir pakartojus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą iš naujo, atsakovui iš naujo būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę, kadangi jis yra tinkamai išreiškęs savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad jei panaikinus administracinius aktus dėl pažeidimo ir pakartojus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą iš naujo, pretendentams iš naujo būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę, šie, tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturi patirti neadekvačių neigiamų padarinių dėl valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareigūnų padarytų pažeidimų. Esminių nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatų pažeidimą būtų pagrindas konstatuoti tada, jeigu nuosavybės teisės būtų atkurtos ne buvusiam savininkui, o administracinių aktų panaikinimas vien dėl formalaus pažeidimo, pakirstų piliečių pasitikėjimą valstybe, kartu neatitiktų viešojo intereso, reikalaujančio užtikrinti valstybės institucijų veikloje teisėtumą ir Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatų, pagal kurias valstybės institucijos turi tarnauti žmonėms (2009-07-31 nutartis c.b. Nr.3K-3-319/2009; 2011-03-21 nutartis c.b. Nr. 3K-32-122/2011). Minėtose nutartyse kasacinis teismas akcentavo ir termino, praėjusio nuo nuosavybės teisių atkūrimo iki procedūrų ginčijimo, reikšmę. Nagrinėjamos bylos atveju šis terminas net gerokai ilgesnis - nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo iki dabar jau praėjo daugiau nei 17 metų, taigi procedūrų pakartojimas, kai jų rezultatas iš esmės būtų toks pats, dar ir šiuo aspektu neatitiktų pamatinių, CK 1.5 str. įtvirtintų principų.

46Kolegija pasisako ir dėl abiejų apeliantų skunduose akcentuojamos aplinkybės, kad ginčijamame apskrities viršininko sprendime nepagrįstai žemės savininku yra įvardijamas J. P., taip pat dėl šio aplinkybės įtakos aptariamo administracinio akto teisėtumui bei pagrįstumui. Tik nuosavybės teisių atkūrimas ne buvusiam savininkui galėtų nulemtų esminių nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatų pažeidimo konstatavimą ir kartu ginčijamo akto panaikinimą, pripažinus ankstesnio teismo padarytą aiškią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų, nustatančių, kas gali būti turto savininkas, taikymo klaidą. Vienoje iš kasacinio teismo išnagrinėtų bylų buvo jau analizuojamos iš esmės panašios faktinės aplinkybės, kuomet turto savininkui mirus dar iki nacionalizacijos (1934 m.), nuosavybės teisės pretendentams buvo atkurtos būtent į tokio asmens, kaip buvusio turto savininko, nuosavybės teise turtėtą žemę pagal archyviniuose dokumentuose esančius įrašus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-122/2011). Kasacinis teismas tos bylos faktinių aplinkybių kontekste būtent tokio pažeidimo nepripažino esminiu, leidžiančiu paneigti pačios atkūrimo procedūros teisėtumą. Nagrinėjamos bylos situacija yra analogiška, t.y. nors buvęs savininkas mirė dar iki 1940-07-22 nacionalizacijos akto paskelbimo, jo palikimas nebuvo teisiškai įformintas ir žemės savininkų sąrašuose buvo įvardijamas ankstesnis žemės savininkas J. P.. Tokie sąrašai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, nustatančius Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką bei sąlygas, gali būti įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teises, todėl šiais dokumentais Vilniaus apskrities valdytojas, 1995-07-28 priimdamas atitinkamą sprendimą, rėmėsi pagrįstai, nuosavybės teisės buvo atkuriamos į J. P. turėtą žemės sklypo plotą.

47Pažymėtina ir tai, kad teisės paskirtis yra privačių asmenų teisių ir viešojo intereso derinimas, todėl teismas negali suteikti prioriteto tam aspektui, kurį šioje byloje pasirinko prokuroras, teigdamas apie būtinybę 2/4 dalis savininko J. P. turėto sklypo sugrąžinti atgal valstybei, nepaisydamas kitų asmenų (atsakovo S. P.) teisėtų interesų bei lūkesčių, kurie taip pat yra viešojo intereso dalis. Ieškovės interesai yra apginti per juridinio fakto nustatymo institutą, pripažinus R. O. konkrečios paveldėtos po J. P. mirties žemės sklypo dalies savininke, kiti jos reikalavimai (dėl viso 4,7 ha sklypo valdymo R. O. fakto nustatymo) yra aiškia nepagrįsti ir kolegija dėl to jau pasisakė, o dėl kurių nors kitų asmenų teisių ar interesų šioje byloje nebuvo sprendžiama. Pripažinus nepagrįstais ieškovės pakartotinai keliamus reikalavimus, nebuvo ir įstatyminių sąlygų spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų jai kompensavimo, taigi ir tokie S. Š. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

48Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apskrities valdytojo bei viršininko priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui S. P. neteisėtumas ar prieštaravimas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymo esminiams principams byloje neįrodytas, todėl Vilniaus apygardos teismo nutartyje aiški teisės taikymo klaida nepadaryta. Teisinių prielaidų pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2003-09-04 nutartį (t. 2, b.l. 14-18) ar apeliantų skundžiamą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-06-06 nutartį (t.3, b.l. 133-142) nesusiklostė.

49Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas priteisė iš prašymą procesą atnaujinti padavusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 1500 Lt atsakovo S. P. turėtų atstovavimo išlaidų (t.3, b.l. 108) bei 88,56 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Pagal CPK 83 str., reglamentuojantį atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, prokuroras, gindamas viešąjį interesą, yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio valstybei sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5 p.). Todėl net ir atmetęs prašymą, teismas pašto išlaidas priteisė iš prokuroro nepagrįstai (CPK 96 str. 2 d. ir 4 d.), šis sakinys iš sprendimo motyvuojamosios bei rezoliucinės dalies pašalintinas.

50Dėl atsakovo atstovavimo išlaidų kompensavimo klausimas išspręstas tinkamai. Viena vertus, atsakovo turėtų išlaidų dydis pagrįstas advokatės darbo laiko sąnaudomis, atsižvelgiant į parengtus du procesinius dokumentus – atsiliepimą dėl prašymo atnaujinti procesą bei atsiliepimą į S. Š. patikslintą ieškinį, bei iš viso 11 valandų teismo posėdžių laiką. Antra vertus, nuo 2011-10-01 įsigaliojus CPK 961 str., įstatymų leidėjas padarė išimtį iš buvusios bendrosios CPK 96 str. 4 d. taisyklės ir nustatė, kad atmetus prokuroro ieškinį viešajam interesui ginti (pagal įstatymo analogiją netenkinus prašymo pakeisti ankstesnį teismo sprendimą, CPK 3 str. 6 d.), atsakovui bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

51Atsakovas bylinėjimosi išlaidų turėjo ir apeliacinės instancijos teisme, už atstovavimą sumokėjo 2500 Lt ir prašo juos priteisti. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismui atsakovo atstovė parengė vieną procesinį dokumentą – atsiliepimą į abiejų apeliantų apeliacinius skundus, taigi atsakovui maksimaliai gali būti kompensuota tik 1200 Lt šių išlaidų suma pagal Rekomendacijų 8.11 p., apskaičiuota pagal šio procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusį MMA dydį. Kadangi byloje pateikti du apeliaciniai skundai, minėta suma priteistina atsakovo naudai lygiomis dalimis iš abiejų apeliantų (CPK 93 str. 1 d., 961 str. 1 d., 98 str.).

52Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

53Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

54Pašalinti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutarties sakino dalį dėl 88,56 pašto išlaidų valstybės naudai priteisimo iš Lietuvos respublikos generalinio prokuroro.

55Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir S. Š. po 600 (šešis šimtus) litų iš kiekvieno bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų S. P. naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. ieškovė S. Š. 2002-05-27 kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su... 4. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2003-05-06 sprendimu (t. 1, b.l. 177-179)... 5. Vilniaus apygardos teismas 2003-09-04 nutartimi (t. 2, b.l. 14-18) Vilniaus... 6. Vilniaus apygardos teismas 2005-05-12 nutartimi (t. 2, b.l. 28-29) ištaisė... 7. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2008-08-01 pateikė prašymą dėl... 8. Atsakovas S. P. atsiliepimu (t. 2, b.l. 82-82) prašė netenkinti prašymo ir... 9. Tretieji asmenys D. B. ir K. Š. atsiliepimu (t. 2, b.l. 87-88) prašymą dėl... 10. Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu (t. 2, b.l. 89-91)... 11. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2008-12-19 nutartimi (t. 2, b.l. 106-112)... 12. Atnaujinus procesą, ieškovė S. Š. dar kartą patikslino ieškinį (t.3,... 13. Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu (t. 3, b.l. 15-18)... 14. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atsiliepimu (t. 3, b.l. 20-24) su... 15. Atsakovas S. P. atsiliepimu (t. 3, b.l. 25-29) prašė ieškinį atmesti ir... 16. Tretieji asmenys D. B. ir K. Š. atsiliepimu (t. 3, b.l. 30-31) prašė palikti... 17. Tretieji asmenys I. K., I. V., S. K. ir V. K. atsiliepimu (t. 3, b.l. 34-35)... 18. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 19. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2012-06-06 nutartimi (t. 3, b.l. 133-142)... 20. Teismas nurodė, kad nagrinėjant ieškovės reikalavimą nustatyti R. O.... 21. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 22. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-06-19 apeliaciniu skundu (t.... 23. Ieškovė S. Š. 2012-06-13 apeliaciniu skundu (t. 3, b.l. 152-156) prašo... 24. Atsakovas S. P. 2012-06-29 atsiliepimu į Lietuvos Respublikos generalinio... 25. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2012-06-29 atsiliepimu (t. 3, b.l.... 26. Sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, jog teismas turėjo... 27. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 28. Nurodo, jog byloje vienas pagrindinių klausimų, kuriuos teismas turėjo... 29. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 30. Nurodo, jog ieškovė jokių įrodymų, kad R. O. iki 1940 m. nuosavybės teise... 31. Tretieji asmenys D. B. ir K. Š. 2012-06-28 atsiliepimu (t. 3, b.l. 158-159) su... 32. Nurodo, jog dar esant gyvai močiutei R. O. bei D. B. ir K. Š. tetoms A. ir... 33. Tretieji asmenys I. K., I. V., S. K. ir V. K. 2012-06-29 atsiliepimu į... 34. Nurodo, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas atnaujintoje byloje nepagrįstai... 35. V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 36. Apeliaciniai skundai atmestini.... 37. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą,... 38. Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus rajono apylinkės teismo... 39. Byloje nustatyta, kad ieškovė S. Š. ir atsakovas S. P. yra (buvo)... 40. Nepaisant faktinės aplinkybės, kad J. P. mirė 1929-09-10 (t.1, b.l. 108),... 41. Nustatyta ir tai, po J. P. mirties paveldėjimo teisę į jo valdytą turtą... 42. Kadangi ieškovė gimė antroje R. O. santuokoje (t.1, b.l. 24), ji, kaip... 43. Byloje procesas buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro,... 44. Pirmiausia, kolegijos vertinimu, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos... 45. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skundo argumentais, kad pirmosios... 46. Kolegija pasisako ir dėl abiejų apeliantų skunduose akcentuojamos... 47. Pažymėtina ir tai, kad teisės paskirtis yra privačių asmenų teisių ir... 48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apskrities valdytojo bei... 49. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas priteisė iš... 50. Dėl atsakovo atstovavimo išlaidų kompensavimo klausimas išspręstas... 51. Atsakovas bylinėjimosi išlaidų turėjo ir apeliacinės instancijos teisme,... 52. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija... 53. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį iš esmės... 54. Pašalinti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d.... 55. Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir S. Š. po 600...