Byla 3K-3-319/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, S. B., S. D., O. P., T. S. dėl pažymų, išvadų, teisių perleidimo sutarties, sprendimų ir įsakymo atkurti nuosavybės teises, paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl administracinių aktų atkurti nuosavybės teises į žemę teisėtumo, kai buvo pažeista specialiųjų teisės aktų nustatyta sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo tvarka.

5Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2007 m. liepos 3 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais: Šiluvos agrarinės reformos tarnybos 1996 m. balandžio 12 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad M. N.–T. turėjo 20 ha žemės Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini); 1996 m. balandžio 12 d. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties, sudarytos S. D. ir T. S., patvirtintos Raseinių rajono Šiluvos seniūnijos seniūno (registro Nr. 71), dalį dėl teisės į M. N.–T. valdytus 5 ha žemės perleidimo; Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos 1996 m. gegužės 16 d. išduotą T. S. pažymą Nr. 233, O. P. – pažymą Nr. 243, B. B. – pažymą Nr. 244, kuriose nurodyta, kad Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini) M. N.–T. turėjo 20 ha žemės; Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos 1996 m. liepos 29 d. išvadas dėl nuosavybės teisės atkūrimo T. S., B. B. ir O. P.; Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6356 dalį dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra: O. P. – į 4,0 ha, T. S. – į 2,67 ha, B. B. – į 4,0 ha; Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 72/8853 atkurti T. S. nuosavybės teisę į 2,67 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra; Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 72/8852 atkurti O. P. nuosavybės teisę į 4 ha žemės ir 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 72/8854 atkurti B. B. nuosavybės teisę į 4 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra; 1998 m. balandžio 8 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. 1-1297) dalį, pagal kurią S. B. priėmė kaip B. B. palikimą 38/100 dalis 10,67 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Raseinių rajone (duomenys neskelbtini); panaikino teisinę registraciją: T. S. – į 25/100 dalis, O. P. – į 37/100 dalis, S. B. – į 38/100 dalis 10,67 ha žemės sklypo Raseinių rajone (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Šiluvos k.v., reg. Nr. (duomenys neskelbtini).

6Raseinių rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugpjūčio 12 d. B. B. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinos M. N.–T. turėtus 23 ha žemės Raseinių rajono (duomenys neskelbtini) kaimuose; pretendentais į žemę taip pat nurodė seseris O. P. ir S. D. 1996 m. balandžio 12 d. sutartimi S. D. perleido savo vaikaičiui T. S. teisę atkurti nuosavybės teises į M. N.–T. 5 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini) ir I. N. 0,72 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini). Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1996 m. gegužės 12 d. išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad M. N.–T. Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini) turėjo 20 ha žemės, kurią įsigijo 1939 m. lapkričio 8 d. iš K. D., ir kad pažyma parengta pagal giminystės ryšius įrodančius dokumentus bei 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo aktą. Šiluvos agrarinės reformos tarnyba 1996 m. gegužės 16 d. išdavė atsakovams pažymas, kuriose nurodyta, kad Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini) M. N.–T. turėjo 20 ha žemės ir kad pažymos parengtos pagal giminystę įrodančius dokumentus bei 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo aktą. Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1996 m. liepos 29 d. parengė išvadas, kad M. N.–T. ir I. N. valdė nuosavybės teise 22,87 ha žemės Kauno apskrityje (duomenys neskelbtini), ir kad T. S. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 5,72 ha žemės, grąžinant 2,67 ha natūra Raseinių rajone (duomenys neskelbtini); O. P. – į 5,72 ha, B. B. – į 5,71 ha žemės, grąžinant po 4 ha natūra Raseinių rajone (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu ir Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimais atkurta nuosavybės teisė: T. S. - į 2,67 ha, O. P. - į 4 ha, B. B. - į 4 ha žemės Raseinių rajone (duomenys neskelbtini), grąžinant šią žemę natūra. Iš nurodytų žemės sklypų sudarytas bendras 10,67 ha žemės sklypas ūkininko ūkiui, įregistruotam O. P. vardu. Po B. B. mirties 1993 m. gegužės 10 d. jos turtą, tarp jo ir 38/100 dalis 10,67 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paveldėjo sūnus S. B., kuriam 1998 m. balandžio 8 d. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas.

7Ieškovas nurodė, kad atsakovams T. S., O. P., B. B. nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini) atkurtos pažeidžiant nuosavybės teisės atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, nes nėra dokumentų, neginčytinai įrodančių, kad M. N.–T. buvo iki nacionalizacijos šios žemės savininkė: Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarime padarytas įrašas, kad 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo aktu M. N. įsigijo 20 ha žemės (duomenys neskelbtini), nepatvirtina jos nuosavybės teisių į nurodytą žemę; pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise aktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktą nurodytas nuorašas laikytinas papildomu žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančiu dokumentu, kuris pagal 1.3 punkto nuostatas, galiojusias iki 1997 m. spalio 4 d., turėjo būti peržiūrėtas rajono ekspertų komisijos ir ši turėjo arba pasiūlyti atkurti nuosavybės teisę į nurodytą žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti. Ieškovo teigimu, dėl to, kad nuosavybės teisės atsakovams atkurtos pažeidžiant specialiųjų teisės aktų nustatytą tvarką, toks atkūrimas yra neteisėtas. Dėl to, kad atsakovams nuosavybės teisės atkurtos pažeidžiant specialiųjų teisės aktų nustatytą tvarką, ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus dėl šių teisių atkūrimo ir taikyti restituciją.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Raseinių rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priėjo prie išvados, kad ieškovas nepraleido 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino kreiptis į teismą dėl atitinkamų institucijų sprendimų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisėtumo, nes pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog nurodyti sprendimai pažeidžia viešąjį interesą, buvo surinkta 2007 m. gegužės 31 d., gavus raštą iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, o ieškinys teismui išsiųstas 2007 m. birželio 28 d. Teismas nurodė, kad pagal 1991 m. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9, 10 straipsnių nuostatas, galiojusias nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo metu, kartu su prašymu dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo turėjo būti pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, kuriais gali būti: išrašai iš hipotekos knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizacijos aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Atsakovų pateiktas Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 431 nuorašas pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktą yra papildomas žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantis dokumentas, kurį pagal šio Nutarimo 1.3 nuostatas, galiojusias iki 1997 m. spalio 4 d., turėjo peržiūrėti rajono ekspertų komisija nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti; ši komisija galėjo arba siūlyti atkurti nuosavybės teisę į žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti; tokiu atveju pretendentai turėjo teisę kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad M. N.–T. žemės grąžinimo byloje esančioje Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. dokumento kopijoje ištaisyta data, aktų knygos numeris ir pirkėjo pavardė, taisymai neaptarti, nematyti, kieno parašai ir antspaudas, nesunumeruoti bylos lapai. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisės į žemę atsakovams atkurtos nepateikus nuosavybės teisę į žemę įrodančio dokumento, tik pagal papildomą dokumentą, neperdavus šio klausimo svarstyti ekspertų komisijai. Dėl to teismas sprendė, kad atitinkamos pažymos, Kauno apskrities valdytojo įsakymas ir Kauno apskrities valdytojo administracijos sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovams priimti pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, todėl pripažintini negaliojančiais, panaikinant jų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes (2000 m. CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalys). Kartu teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pretendentai, pateikdami žemėtvarkos tarnybai duomenis dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo, veikė nesąžiningai; nepagrįsti sprendimai priimti dėl žemėtvarkos pareigūnų aplaidumo.

10Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 20 d. sprendimu patenkino atsakovės S. D. apeliacinį skundą: Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, teismui pateiktas Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisijos 2008 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolas Nr. 56, kuriame konstatuota, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į M. N.–T. žemę atkurti. Šią išvadą taip pat patvirtina byloje surinkti duomenys: teismui pateikta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialisto išvada, Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos bylų medžiaga. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuosavybės teises į M. N.–T. žemę patvirtinantys dokumentai pretendentams buvo nepagrįstai parengti dėl Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos darbuotojų ir tarnybos pirmininkės neteisėtų veiksmų; teismui nepateikta duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese patys pretendentai elgėsi neteisėtai, ieškovas taip pat neginčija atsakovų sąžiningumo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuratūros atstovė nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese savo veiksmais darė kokią nors įtaką neteisėtoms pažymoms išduoti ir administraciniams aktams priimti. Kolegija nurodė, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises, tinkamai išreiškę savo valią, gali pagrįstai tikėtis, jog nuosavybės teisės jiems bus atkurtos laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nepažeidžiant teisės aktų nustatytų procedūrų. Nagrinėjamu atveju šios procedūros buvo pažeistos Kauno apskrities valdytojo administracijai pavaldžių žemėtvarkos tarnybos pareigūnų, kuriems įstatymų leidėjo pavesta vykdyti šį procesą. Kolegija pažymėjo, kad tikroji teisės paskirtis – ieškoti įvairių asmenų interesų, taip pat privačių asmenų teisių ir viešojo intereso pusiausvyros, todėl nagrinėjamu atveju teismas negali ginti viešojo intereso prokuroro pasirinktu aspektu, nepaisydamas kitų byloje dalyvaujančių asmenų (atsakovų) teisėtų interesų ir lūkesčių, kurie taip pat yra viešojo intereso dalis. Vadovaudamasi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatavo, kad kai bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog yra visi pagrindai nuosavybės teisei į ginčo žemę atkurti, atsakovai, kurie yra tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo, negali būti baudžiami už valstybės pareigūnų padarytus nuosavybės teisių atkūrimo procese pažeidimus, todėl prokuroro ieškinys negali būti tenkinamas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas patenkinti prokuroro ieškinį prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, pažeidžia CPK 185, 250 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, todėl panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (Konstitucijos 23, 28 straipsniai; 1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 1.5 straipsnis).

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo

12Kasaciniu skundu ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimą ir palikti galioti Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas pagal TSRS (LTSR) įstatymus, nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik specialių šį procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu nuosavybės teisės atkuriamos nesilaikant specialiojo teisinio reglamentavimo normų, toks atkūrimas yra neteisėtas. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – 1991 m. birželio 18 d. Įstatymas) 9 straipsnyje buvo nustatytas baigtinis nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąrašas. Nagrinėjamu atveju M. N.–T. nuosavybės teisėms į žemę atkurti Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai kaip nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas buvo pateiktas Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašas, tačiau jis nepatvirtina M. N. nuosavybės teisių į nurodytą žemę, nes 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 9 straipsnyje nenurodyta tokio dokumento, kaip neginčytinai patvirtinančio nuosavybės teises. Pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktą nurodytas Žemės banko nutarimo nuorašas vertintinas tik kaip vienas iš papildomų žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų, kurį pagal Nutarimo 1.3 punkto nuostatas turėjo peržiūrėti rajono (miesto) ekspertų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti komisija ir siūlyti arba atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti. Byloje nėra duomenų, kad Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisija iki ginčijamų 1996 m. balandžio 12 d. administracinių aktų priėmimo būtų teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėjusi Žemės banko nuorašą, kaip papildomą žemės valdymo nuosavybės teise įrodantį dokumentą, ir priėmusi pasiūlymą atkurti pagal šį dokumentą atsakovams nuosavybės teises į jų nurodytą žemę. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuosavybės teisių atkūrimą atsakovams neteisėtu ir taikė restituciją.

142. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl 1996 m. balandžio 12 d. teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia nepagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Dėl to, kad nuosavybės teisėms atkurti nebuvo pateikta šias teises patvirtinančių dokumentų, išvardytų nurodyto 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 9 straipsnyje, taip pat nebuvo rajono (miesto) ekspertų komisijos nuosavybės teisių į žemę klausimams nagrinėti išvados, jog pateikto papildomo dokumento pakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti, atsakovė S. D. neturėjo teisių į buvusio savininko žemę, todėl negalėjo jų niekam perleisti. Tai reiškia, kad nurodyta teisių perleidimo sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl negalioja (1964 m. CK 47 straipsnis).

153. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, pažeidė CPK 185, 250 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, yra nepagrįsta. Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisija tik 2008 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolu Nr. 56 konstatavo, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į M. N.–T. žemę atkurti, tuo tarpu nuosavybės teisės į nurodytą žemę atsakovams atkurtos jau 1996 m. gruodžio 12 d. Be to, nurodytas 2008 m. lapkričio 28 d. protokolas pateiktas tik apeliacinės instancijos teismui.

164. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino formaliais pažeidimus, padarytus atkuriant atsakovams nuosavybės teises. Nuosavybės teisių atkūrimo procese visiems asmenims turi būti vienodai taikomi šį procesą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų reikalavimai ir negali būti tam tikriems asmenims sukuriamos išskirtinės sąlygos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, atkuriant nuosavybės teises atsakovams, padaryta pažeidimų. Jų pasekmė – priimti neteisėti ir nepagrįsti administraciniai aktai, nes šių priėmimo metu nebuvo dokumentų, neginčytinai įrodančių M. N. nuosavybės teises į 20 ha žemės, kaip to buvo reikalauta 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 10 straipsnyje, taip pat nebuvo rajono (miesto) ekspertų komisijos išvados, kad pateikto papildomo dokumento pakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti. Kai nuosavybės teisės atkurtos nesilaikant šį procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, toks nuosavybės teisių atkūrimas yra neteisėtas, nepaisant to, yra ar ne asmenų, kuriems atkurtos šios teisės, kaltė. Palikus galioti neteisėtus ir nepagrįstus teisės aktus, būtų pažeistos esminės nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatos, sumenkinta šios rūšies administracinių teisės aktų teisinė reikšmė, pažeisti teisinės visuomenės ir teisingumo principai.

17Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

181. Nėra pagrindo teigti, kad nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams metu nebuvo M. N.–T. nuosavybės teisę į 20 ha žemės patvirtinančių dokumentų, nes toks dokumentas buvo Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašas, kuris buvo pateiktas žemėtvarkos skyriui iki pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų parengimo, t. y. iki nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo. Tas faktas, kad ekspertų komisija, peržiūrėjusi šį dokumentą, 2008 m. lapkričio 28 d. priėjo prie išvados, jog jis yra tinkamas nuosavybės teisėms atkurti, patvirtina tai, kad, atkuriant atsakovams nuosavybės teises 1996 m., šio papildomo dokumento pakako, taigi iš esmės nuosavybės teisės atkurtos teisėtai.

192. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino įrodymus ir pažeidė CPK 185, 250 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas. Nors nurodyta ekspertų komisijos 2008 m. lapkričio 28 d. išvada pateikta tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš byloje esančių dokumentų, atsakovų paaiškinimų, liudytojų – Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus specialistų – parodymų buvo nustatyta, kad M. N.–T. valdė nuosavybės teise 20 ha žemės (duomenys neskelbtini).

203. Kai yra nustatyta, kad M. N.–T. valdė nuosavybės teise nurodytus 20 ha žemės, taip pat kai yra Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisijos 2008 m. lapkričio 28 d. teigiama išvada, jog papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į ginčo žemę atkurti, atsakovai turi teisę atkurti nuosavybės teises šią žemę. Dėl to ginčijamų 1996 m. administracinių aktų dėl nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo atsakovams panaikinimas vien dėl to, kad jie priimti nesilaikant nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų procedūrų, neturėtų teisinės prasmės, nes atsakovams iš naujo turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę. Nagrinėjamu atveju ginčijamų administracinių aktų panaikinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

21Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė S. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, 1996 m. atkuriant nuosavybės teises į motinos žemę, nekilo jokių abejonių nei dėl šios žemės valdymo nuosavybės teise fakto, nei dėl žemės ribų. Pirmosios instancijos teismas patenkino prokuroro ieškinį, pareikštą praėjus šešiolikai metų nuo nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo proceso pradžios, remdamasis tik formaliais motyvais, visiškai neatsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Prokuroro ieškinys neįrodytas, nes nepaneigta esminė aplinkybė, kad ginčo žemė iki nacionalizavimo priklausė nuosavybės teise atsakovės motinai. Prokuroras, neatlikęs išsamaus tyrimo, nepagrįstai pareiškė ieškinį, teigdamas, kad gina viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju turi būti ginamos atsakovų teisės, nors, atkuriant nuosavybės teises į jų motinos žemę, valstybės tarnautojai padarė klaidų.

22Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas S. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemę, nebuvo jokių abejonių dėl šios žemės nuosavybės teisės. Praėjus vienuolikai metų po nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo, Nacionalinės žemės tarnybos specialistė pateikė išvadą, kad nurodyta žemė grąžinta neteisėtai, todėl reikia iš naujo pakartoti jos grąžinimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro ieškinį, nes byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nuosavybės teisė į ginčo žemę 1996 m. atkurta pagrįstai: Žemės banko valdybos rašte yra įrašas, kad 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo aktu parduota M. N. 20 ha žemės Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini), ir šis įrašas patvirtintas parašu bei antspaudu; 1939 m. spalio 27 d. M. N. prašymas žemės ūkio ministrui leisti pirkti 20 ha žemės; Žemės ūkio ministerijos leidimas Nr. 5741 leisti M. N. pirkti 20 ha žemės iš K. D.; dokumentuose nurodytas notaras, pas kurį buvo sudaryta žemės pirkimo sutartis; ginčo žemėje stovėjo M. N.–T. pastatai, kuriuose ji gyveno iki mirties 1955 m.; nėra jokių duomenų, kad šią žemę iki nacionalizacijos valdė ne M. N.–T., be jos įpėdinių, nėra jokių kitų pretendentų į nurodytą žemę. Nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina ir Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisijos 2008 m. lapkričio 28 d. teigiama išvada.

23Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo bylą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. kovo 20 d. raštu pateikė Šiaulių apygardos prokuratūrai specialisto išvadą dėl nuosavybės teisių į buvusios žemės savininkės M. N.–T. valdytą žemę atkūrimo, kurioje nurodė, jog pateiktas Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašas nepatvirtina M. N.–T. nuosavybės teisių į nurodytus 20 ha žemės, nes pagal Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktą tai yra papildomas žemės valdymą nuosavybės teise įrodantis dokumentas, kurį pagal šio Nutarimo 1.3 punktą turėjo peržiūrėti ekspertų nuosavybės teisių į žemę klausimams nagrinėti komisija. Rengiant specialisto išvadą, nebuvo duomenų, kad Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisija teisės aktų nustatyta tvarka būtų nagrinėjusi Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo nuorašą, kaip papildomą žemės valdymą nuosavybės teise įrodantį dokumentą, ir kad būtų priėmusi pasiūlymą atkurti pagal šį dokumentą nuosavybės teises į nurodytą žemę. Dėl to buvo prieita prie išvados, kad nuosavybės teisės atsakovams atkurtos pažeidžiant galiojusio 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 10 straipsnio nuostatas, t. y. nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Tačiau bylos pagal prokuroro ieškinį nagrinėjimo metu situacija pasikeitė, nes Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisija 2008 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolu Nr. 56 konstatavo, kad papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisėms į M. N.–T. valdytą žemę atkurti. Taigi, panaikinus ginčijamus 1996 m. priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių į nurodytą žemę atkūrimo, tektų valstybės lėšomis iš naujo parengti dokumentus ir atkurti nuosavybės teises į šią žemę.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį ir viešojo intereso nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese

28Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006; 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. P. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-494/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. A. G., Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-279/2009).

29Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais Kauno viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. priimtus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodęs, kad šie priimti pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – 1991 m. birželio 18 d. Įstatymas) 9, 10 straipsnių nuostatas, t. y. nesant savininko nuosavybės teisę neginčytinai įrodančių dokumentų.

30Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra atkuriami – nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis.

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Utenos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2006; 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; kt.).

32Nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; kt.).

33Nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės iš esmės reiškia tai, kad prokurorui pagal surinktus duomenis kilo abejonių, ar Kauno viršininko administracijos gruodžio 12 d. administraciniais aktais nuosavybės teisė į žemę atkurta tam asmeniui, iš kurio ji buvo nacionalizuota. Taigi nagrinėjamu atveju prokuroras, manydamas, kad yra pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio įstatymo imperatyviosios nuostatos atkurti nuosavybės teisę tik buvusiam savininkui, turėjo teisę kreiptis į teismą, remdamasis viešojo intereso gynimu (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis, CPK 49 straipsnio 1 dalis, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

34Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tai, pažeistas konkrečiu atveju prokuroro nurodytas viešasis interesas ar ne, kiekvienu atveju nustato teismas, analizuodamas konkrečios bylos aplinkybes ir aiškindamas bei taikydamas šioms aplinkybėms teisės normas.

35Dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams teisėtumo

36Kasaciniame skunde ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės atsakovams atkurtos nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teisę, tik pagal papildomą žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti dokumentą, kuris, nesilaikant Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.3 punkto nuostatų, galiojusių iki 1997 m. spalio 4 d., nebuvo peržiūrėtas rajono ekspertų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti komisijos ir negavus šios pasiūlymo atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę pagal pateiktą dokumentą.

37Teisėjų kolegija pažymi, kad iš ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytų argumentų matyti, kad ginčijamų administracinių aktų neteisėtumas grindžiamas specialiųjų teisės aktų nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovai, siekdami atkurti nuosavybės teises į 20 ha žemės (duomenys neskelbtini), 1991 m. rugpjūčio 12 d. padavė Raseinių rajono Šiluvos apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į jų motinos M. N.–T. turėtą iki nacionalizacijos žemę ir kaip buvusios savininkės nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą pridėjo Žemės banko 1937 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 43 nuorašą, kuriame nurodyta, kad K. D. įsigijo nuosavybėn 123,2905 ha Raseinių apskrityje (duomenys neskelbtini), taip pat įrašyta, kad 1939 m. lapkričio 8 d. pirkimo–pardavimo aktu (aktų knygos Nr. 446), iš šio turto 20 ha žemės parduota M. N. Teismai vienodai sprendė, kad pretendentų pateiktas dokumentas, remiantis Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ 1.1.5 punktu, vertintinas kaip papildomas žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti dokumentas, kuris pagal nurodyto Nutarimo 1.3 punkto nuostatas, galiojusias iki 1997 m. spalio 4 d., turėjo būti peržiūrėtas rajono ekspertų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti komisijos ir ši turėjo arba pasiūlyti atkurti nuosavybės teisę į nurodytą žemę, arba pripažinti, kad pateikto dokumento nepakanka žemės valdymo nuosavybės teise faktui patvirtinti. Pagal Žemės ūkio ministerijos 1993 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 601 patvirtintus žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų ekspertizės metodinius nurodymus ekspertų komisija turėjo pateikti pasiūlymą–išvadą iki pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų parengimo. Bylą nagrinėję teismai vienodai nustatė, kad, atkuriant nuosavybės teises į M. N.–T. žemę, to nebuvo padaryta. Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus ekspertų komisija nurodytą papildomą nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą peržiūrėjo ir priėmė teigiamą pasiūlymą–išvadą tik 2008 m. lapkričio 28 d. Tačiau teismai skirtingai sprendė dėl šios poįstatyminių teisės aktų nustatytos nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos nesilaikymo teisinių pasekmių: pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nurodytas pažeidimas yra pakankamas pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais; apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į šios konkrečios situacijos aplinkybes, t. y. į tai, kad bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo žemės savininkė iki nacionalizacijos buvo M. N.–T., nuosavybės teisių atkūrimo tvarka pažeista valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti šį procesą, pareigūnų, nėra pagrindo naikinti ginčijamų administracinių aktų.

38Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant, yra ar ne pagrindas naikinti nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams administracinius aktus, kai buvo nesilaikyta įvardyto poįstatyminių teisės aktų nustatyto šių teisių atkūrimo tvarkos reikalavimo, svarbu nustatyti, ar dėl nurodyto reikalavimo nesilaikymo buvo pažeistas 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo imperatyvas, jog nuosavybės teisės atkuriamos buvusiam savininkui, o jeigu šis miręs, – kitiems specialiajame įstatyme įvardytiems asmenims, kurių teisės išvestinės iš savininko. Taigi nekvestionuotinas pagrindas konstatuoti administracinių aktų atkurti nuosavybės teises į žemę negaliojimą, taip pat ir viešojo intereso pažeidimą būtų tada, jeigu būtų nustatyta, kad M. N.–T. nebuvo žemės, į kurią ginčijamais administraciniais aktais atkurta nuosavybės teisė, savininkė.

39Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais, rėmėsi vien tik faktu, jog atsakovų žemės valdymo nuosavybės teise faktui įrodyti pateiktas Žemės banko nutarimo nuorašas nebuvo peržiūrėtas rajono ekspertų nuosavybės teisės į žemę atkūrimo klausimams nagrinėti komisijos, ir visiškai neanalizavo nagrinėjant bylą surinktų įrodymų (atsakovų paaiškinimų apie M. N.–T. nuosavybės teisės į ginčo žemę atsiradimo aplinkybes, apklaustų kaip liudytojų Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų parodymų apie nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams aplinkybes, kt.) tam, kad išsiaiškintų, ar dėl nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos nesilaikymo ginčijamais administraciniais aktais nuosavybės teisės atkurtos ne buvusiam savininkui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pažymėjęs, kad būtina ieškoti asmens teisių, teisėtų interesų ir viešojo intereso pusiausvyros, nustatinėjo šią itin reikšmingą byloje teisingam sprendimui priimti aplinkybę. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, tarp jų ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos specialisto išvadą, pridėtų Raseinių rajono Šiluvos agrarinės reformos tarnybos bylų medžiagą, be to, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gautą Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus Nuosavybės teisėmis žemės valdymo faktą įrodančių dokumentų nagrinėjimo komisijos 2008 lapkričio 28 d. protokolą Nr. 56, kuriuo konstatuota, kad Šiluvos seniūnijoje esančių papildomų archyvinių dokumentų pakanka nuosavybės teisei į M. N.–T. valdytą iki nacionalizacijos nuosavybės teise žemę atkurti, priėjo prie išvados, kad M. N–T. buvo ginčo žemės savininkė, todėl atsakovai turi teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Pažymėtina, kad ieškinį viešajam interesui ginti pareiškęs prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad atsakovai turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, o 1996 m. gruodžio 12 d. priimtus administracinius aktus reikalavo panaikinti tik dėl įvardyto jų priėmimo tvarkos pažeidimo.

40Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į konkrečias šioje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad nuosavybės teisė atkurta į asmens, iš kurio ji buvo nusavinta, žemę, įvardytas nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais, nes, panaikinus nurodytus administracinius aktus dėl šio pažeidimo ir pakartojus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą iš naujo, atsakovams iš naujo būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą pačią žemę. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo naikinti 1996 m. gruodžio 12 d. priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atsakovams atkūrimo. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad atsakovai nuosavybės teisių atkūrimo procese elgėsi sąžiningai ir pagal teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovai, tinkamai išreiškę savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neturi patirti neadekvačių neigiamų padarinių dėl valstybės institucijos, įgaliotos vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareigūnų padarytų pažeidimų ir dėl to šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo ginti viešąjį interesą prokuroro pasirinktu aspektu, nepaisant atsakovų teisėtų interesų bei lūkesčių, kurie taip pat yra viešojo intereso dalis.

41Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad prokuroro ieškinys dėl viešojo intereso gynimo pareikštas praėjus beveik vienuolikai metų nuo nuosavybės teisių atkūrimo. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu nustačius, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę atkurtos buvusiam savininkui ir kad jeigu nuosavybės teisių atkūrimo procedūra būtų pakartota iš naujo, tai atsakovams vis tiek būtų atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, prokuroras turėjo atsižvelgti į šios konkrečios situacijos aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų teisėtus interesus ir neinicijuoti kasacinio proceso.

42Kasatoriaus argumentai, kad, palikus galioti šioje byloje ginčijamus administracinius aktus, būtų pažeistos esminės nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatos, sumenkinta šios rūšies administracinių teisės aktų teisinė reikšmė, pažeisti teisinės visuomenės ir teisingumo principai, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

43Pirma, esminių nuosavybės teisių atkūrimo proceso nuostatų pažeidimą nagrinėjamu atveju būtų pagrindas konstatuoti tada, jeigu nuosavybės teisės būtų atkurtos ne buvusiam savininkui. Antra, kai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo pažeista ją įgaliotų atlikti valstybės pareigūnų, o, pakartojus šią procedūrą iš naujo, atsakovams būtų atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, nurodytų administracinių aktų panaikinimas vien dėl formalaus pažeidimo, pakirstų piliečių pasitikėjimą valstybe, kartu neatitiktų viešojo intereso, reikalaujančio užtikrinti valstybės institucijų veikloje teisėtumą, ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias valstybės institucijos turi tarnauti žmonėms.

44Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai teigiama, jog 1996 m. gruodžio 12 d. priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Be to, atkuriant iš naujo atsakovams nuosavybės teises į tą pačią žemę, būtų beprasmiškai švaistomi tiek valstybės, tiek atsakovų, kurie būtų priversti pakartoti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, laikas ir lėšos.

45Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

47

48Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

50Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.