Byla 2A-72-553/2012

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

3kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Zitos Smirnovienės,

4kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-07-18 sprendimo, priimto civilinėje byloje dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius pagal A. B. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. B., tretieji asmenys Varėnos rajono savivaldybės administracija, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Aplinkos ministerijos Alytaus regioninis aplinkos apsaugos departamentas.

5Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė

7Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu 2010-06-03 Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto A. J. surašytą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-10-100603-00006; 2) pripažinti negaliojančiu 2010-06-03 Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto A. J. surašytą statybos sustabdymo aktą Nr. SSU-10-1000603-00005; 3) pripažinti negaliojančiu 2010-06-28 Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybės priežiūros skyriaus vedėjo R. D. priimtą aktą dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. 29-7457-(14.29). Ieškovas nurodė, kad 2010-06-03 buvo surašytas savavališkos statybos aktas, kuriuo nustatyta, kad A. B. savavališkai vykdo statybos darbus: pastatė vagonėlį, medinį namelį, medinį sandėlį, taip pažeisdamas Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 ,,Statybos darbai“ 18.2 punktą, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Šiame akte konstatuota, kad šie nesudėtingi statiniai statyti 2000 – 2002 m. Vadovaujantis savavališkos statybos aktu 2010-06-03 surašytas statybos sustabdymo aktą Nr. SSU-10-100603-00005, kuriuo pareikalauta iš A. B. sustabdyti bet kokius statybos darbus, iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti. 2010-06-28 aktu dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius iš A. B. pareikalauta savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytą vagonėlį, medinį namelį, medinį sandėlį ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovas nurodė, kad minėti statiniai yra pastatyti Pauosupės kaime, Varėnos rajono savivaldybėje, žemės sklype, atstatomoje valdoje registruotoje A. B. vardu. Statiniai statyti laikantis 2000 m. A. B. suderinto valdos atstatomo projekto. Projektas yra suderintas laikantis visų tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, yra visi reikiamų institucijų, pareigūnų parašai, antspaudai, statiniai buvo statyti laikantis projekto. Surašant savavališkos statybos aktą ir statybos sustabdymo aktą bei jais remiantis raštą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pareigūnai nepagrįstai rėmėsi statybos techniniu reglamentu STR 1.08.02:2002 ,,Statybos darbai“, nes šis statybos techninis reglamentas išdėsto reikalavimus dėl naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, nugriovimo, šis reglamentas nėra taikomas jau pastatytų statinių prieš jo įsigaliojimą statymui. Projekto derinimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnyje, kuris reglamentavo veiklą valstybiniuose parkuose, nėra numatyti jokie ribojimai, kurie atitinka dabartinės įstatymo redakcijos 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kadangi statiniai yra pastatyti ne savavališkai, nepažeidžiant statinio projekto ir tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, statiniai nepagrįstai statybos sustabdymo aktu, savavališkos statybos aktu pripažinti pastatyti neteisėtai bei nepagrįstai priimtas aktas dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius (T. 1, b. l. 36-39).

8Atsakovas pagal A. B. pateiktą ieškinį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė savarankišką ieškinį dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo, todėl civilinės bylos Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-01-24 nutartimi buvo sujungtos (T. 1, b. l. 117).

9Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti statytoją A. B. per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo A. B. teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikti teisę Inspekcijai pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), išieškant patirtas išlaidas iš A. B.. Inspekcija nurodė, kad nustačius savavališkos statybos faktą 2010-06-03 surašytas savavališkos statybos aktas, kuriame konstatuota, kad statytojas A. B. savavališkai vykdo statybos darbus: (duomenys neskelbtini), Ūlos upės kraštovaizdžio draustinyje, Ūlos upės apsaugos zonoje, Ūlos upės ichtiologiniame draustinyje 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos pastatė vagonėlį 9,35 m ilgio, 3 m pločio, 2,3 m aukščio, 28,05 m2 užstatyto ploto; 44,5 m atstumu nuo Ūlos upės kranto linijos pastatė medinį namelį 3,33 m ilgio, 2,6 m pločio, 3,65 m aukščio, 8,66 m2 užstatyto ploto ir 59 m atstumu nuo Ūlos upės kranto linijos pastatė medinį sandėlį 6,04 m ilgio, 2,7 m pločio, 3,6 m aukščio, 16,31 m2 užstatyto ploto. Statiniai statyti 2000-2002 metais. Statinių kategorija – nesudėtingi statiniai saugomoje teritorijoje. Šios kategorijos statiniams statyti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka privaloma turėti supaprastintą statinio projektą su raštiškais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais, tačiau statytojas A. B. šių privalomų dokumentų neturi. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad paviršinio vandens telkinio apsaugos zonose (šiuo konkrečiu atveju, 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos – vandens telkinio apsaugos zonoje) draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 (Žin., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43, Nr. 43-1057; 2007, Nr. 105-4294) patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 papunktyje numatyta, jog vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje). Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalies reikalavimai (turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektą, turėti nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą) netaikomi arba taikomi iš dalies, kai projektuojami nesudėtingi statiniai ar jų dalys, vykdoma jų statyba. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 (Žin., 2002, Nr. 43-1639; 2009, Nr. 28-1112) (toliau - STR 1.01.07:2002) 6.2 punktą, nesudėtingas statinys tai paprastų konstrukcijų pastatas, kurio visų aukštų, rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų, apskaičiuotų tarp išorinių sienų išorinių paviršių, suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 12.2 punkte numatyta, kad nesudėtingiems statiniams saugomoje teritorijoje rengiamas supaprastintas statinio projektas, kurį patikrina: 1. savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir valstybinio parko, valstybinio rezervato ar biosferos rezervato direkcijos įgaliotas atstovas - statant valstybiniuose parkuose, valstybiniuose rezervatuose ar biosferos rezervate; 2. savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas atstovas - statant valstybiniuose draustiniuose; 3. savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus - statant ekologinės apsaugos prioriteto (apsaugančiose) teritorijose, tarp jų ir paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose; Nereikalingas statybos leidimas. Vietoj jo reikalingi raštiški valstybės tarnautojų, išvardytų 12.2.1 papunktyje, pritarimai. 2010-06-03 surašytas ir statybos sustabdymo aktas, kuriuo pareikalauta iš statytojo tuojau pat sustabdyti bet kokius statybos darbus iki pagal pateiktą prašymą bus gautas leidimas juos tęsti. Inspekcijos 2010-06-28 raštu A. B. pareikalauta per mėnesį nuo reikalavimo gavimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statinio statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytą vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį. Inspekcijos 2010-08-25 raštu A. B. informuotas, kad 2010-09-01 vyks patikrinimas dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo. Po 2010-09-02 patikrinimo nustatyta, savavališkai pastatyti vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis iš statybvietės nepašalinti. Elektros įvadas į vagonėlį panaikintas. Savavališkos statybos padariniai nepašalinti. A. B. savavališkai pastatęs vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius (duomenys neskelbtini) pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punkto, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 papunkčio, STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2.1.3 bei 12.2.2 papunkčių, reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad A. B. gera valia per nustatytą terminą pagal statybos valstybinę priežiūrą atliekančių pareigūnų reikalavimus nepašalino savavališkos statybos padarinių, todėl vienintelė tokio teisėto reikalavimo neįvykdymo pasekmė – teisė kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdymo, šalinant savavališkos statybos padarinius (Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis) (T. 2, b. l. 2-6).

10Inspekcija, kaip atsakovas pagal ieškovo A. B. ieškinį, pateikė atsiliepimą, kad su A. B. ieškinius nesutinka ir prašo jį atmesti. Nesutikimo argumentai iš esmės sutampa su tais, kurie nurodyti Inspekcijos ieškinyje. Papildomai Inspekcija pažymėjo, kad ieškovo pateiktas žemės sklypo planas su jame nurodytais statiniais nelaikytinas savavališkai pastatytų statinių - vagonėlio, medinio namelio ir medinio sandėlio – supaprastintu projektu. Savavališkai pastatytų statinių išmatavimai, konstrukcijos bei išdėstymas neatitinka pateiktame, neva supaprastintame, statinių projekte eksplikuojamų klėties, ūkinio pastato bei vasarnamio išmatavimų, konstrukcijų ir išdėstymo. Taip pat pažymėtina, kad teismui pateiktame 2000 metais parengtame projekte - žemės sklypo plane nurodytas terminas ,,nesudėtingi statiniai“, tačiau ši sąvoka pirmą kartą buvo nurodyta 2002 m. įsigaliojusiame Statybos įstatyme (Žin., 2001, Nr. 101-3597), taip pat Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ įsigaliojo tik nuo 2002-07-01. Be to, matosi, jog žemės sklypo planas, su jame nurodytais statiniais, buvo ne kartą taisomas, pildomas ir t. t, tai pagrįstai verčia abejoti šio dokumento tikrumu. Inspekcija pažymėjo, kad surašant skundžiamus administracinius aktus pareigūnai nesirėmė ieškovo nurodytu statybos techniniu reglamentu STR 1.08.02:2002, o rėmėsi Statybos įstatymo, Saugomų teritorijų įstatymo, statybos techninių reglamentų STR 1.09.06:2002 ir STR 1.01.07:2002 bei kitų teisės aktų nuostatomis. Taip pat ieškinyje nurodoma, kad ,,būtina atsižvelgti į tuo metu galiojančio įstatymo redakciją <...> projekto derinimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnyje, kuris reglamentavo veiklą valstybiniuose parkuose, nėra numatyti jokie ribojimai, kurie atitinka dabartinės įstatymo redakcijos 9 str. 2 d. 8 p.<...>“. Inspekcija nurodė, kad tuo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 63-1188) 17 straipsnyje buvo numatyta, kad draustinių teritorijoje draudžiama statyti pramonės įmones, stacionaraus poilsio įstaigas, eksploatuoti naudingąsias iškasenas, suteikti žemę sodininkų bendrijoms, individualiems vasarnamiams statyti. Savavališkai pastatyti statiniai yra ne tik draustinyje, bet ir vandens telkinio apsaugos zonoje. Jau nuo 1995 m. galiojusių Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127 punkte buvo imperatyviai įtvirtinta, jog vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus <...>. Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 21 straipsnio 1 ir 2 punktuose reglamentuota, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad žemės ūkio paskirties žemė, atsižvelgiant į žemės savininkų, kitų naudotojų ir visuomenės interesus, tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus: <...> statomos ūkininkų sodybos ir žemės ūkio veiklai reikalingi ūkiniai statiniai. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (Žin., 1999, Nr. 43-1358; 2002, Nr. 123-5537) 11 straipsnyje numatyta, jog nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Todėl žemės ūkio paskirties žemės sklypuose (šiuo konkrečiu atveju ieškovo nuosavybės teise valdomame žemės ūkio paskirties žemės sklype) gali būti statomi tik ūkininko sodyba (ūkininko sodyba - nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) ar pastatai, reikalingi ūkininko veiklai vykdyti) ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai (T. 1, b. l. 65-69).

11A. B., kaip atsakovas pagal Inspekcijos ieškinį, atsileipimu prašė Inspekcijos ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes statiniai pastatyti teisėtai. Kiti nesutikimo motyvai sutampa su A. B. ieškinyje nurodytais argumentais (T. 2, b. l. 56-58).

12Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiliepimu pritarė Inspekcijos pateiktam ieškiniui atsakovui A. B. (T. 2, b. l. 62-63).

13Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose pritarė Inspekcijos pateiktam ieškiniui atsakovui A. B. (T. 2, b. l. 65, 78-79).

14Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2011-05-06 pateikė į bylą rašytinę išvadą, kurioje nurodė, kad ateityje negalėtų pritarti (derinti) ūkio pastatų – bitininko namelio, sandėliuko ir vagonėlio projektų, kadangi: 1) pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143.7 punktą kraštovaizdžio draustiniuose statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius; 2) Ūlos kraštovaizdžio draustinis yra valstybės saugoma teritorija ir šioje teritorijoje pastatai projektuojami, statomi ar rekonstruojami atsižvelgiant į regiono architektūros savitumus bei kraštovaizdžio pobūdį. Apelianto bitininko namelis yra tarybiniais laikais sukurtų tipinių surenkamų konstrukcijų statinys, o ne sodybos priklausinys. Sandėliukas yra menkavertis statinys, neatitinkantis regiono architektūros kriterijų ir kraštovaizdyje nederantis; 3) jei būtų nustatytas juridinis sodybos buvimo faktas, nagrinėjami ginčo pastatai turėtų būti perprojektuoti ir perstatyti (rekonstruoti) į sodybos priklausinius, atitinkančius regiono architektūros reikalavimus (T. 2, b. l. 155-156).

15Varėnos rajono savivaldybės administracija 2011-07-01 pateikė į bylą rašytinius paaiškinimus ir pažymėjo, kad atsakovas A. B. nurodo, kad statybas vykdė pagal reikiamai suderintą projektinę dokumentaciją, t. y. žemės sklypo planą, kuris 2000-01-31 buvo suderintas Varėnos rajono savivaldybės Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vedėjo V. M. bei 2000-11-17 ekologės S. G. ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento projektų skyriaus derinimo skyriaus viršininkės D. A.. Statybos metu galioję teisės aktai leido statytojams pagalbinius statinius statyti turint vien tik savivaldybės architekto suderintą sklypo planą, kuriame privalėjo būti nurodyta statomų pagalbinių statinių vieta bei jų gabaritai. Kaip matyti iš pateikto suderinto žemės sklypo plano eksplikacijos, be gyvenamojo namo yra projektuojami šie pagalbiniai statiniai: pirtis, plane pažymėta numeriu 2; ūkinis pastatas, pažymėtas numeriu 3 ir klėtis, pažymėta numeriu 4. Atkreiptinas dėmesys, kad suderintame žymės sklypo plane yra akivaizdžiai skirtingu raštu įrašytas statinys, nurodytas numeriu 5 ir įvardintas vasarnamiu, kuris įrašytas savavališkai jau po minėto žemės sklypo suderinimo. Remiantis 2010-06-03 savavališkos statybos akte nurodytais duomenimis taip pat 2011-01-31 Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto A. J. sudaryta A. B. savavališkai pastatytų statinių išdėstymo schema M1:500, (duomenys neskelbtini), statytojas A. B. pakeitė pagalbinių statinių paskirtį, gabaritus bei jų išdėstymą sklype, tai yra pakeitė esminius statinio projekto sprendinius, kurie buvo suderinti 2000-01-31 žemės sklypo plane. Statybos įstatymo 2 straipsnio 93 dalyje nurodoma, kad esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir (ar) nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės paveldosaugos reikalavimus. To paties straipsnio 71 dalyje nurodoma, kad savavališka statyba, tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Statytojo A. B. veiksmai, savavališkai statybos metu pakeitus suderintų pagalbinių statinių paskirtį, gabaritus bei išdėstymą sklype yra traktuotini kaip esminių statinio projekto sprendinių pažeidimas, tai yra savavališka statyba. A. B. yra pateikęs 2005-03-30 Varėnos rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus raštą Nr. SR-220 „Dėl sklypo detaliojo plano“, kuriame nurodoma, kad A. B. leista atstatyti buvusią sodybą ir ūkinius pastatus. Minėtas raštas yra parengtas atsižvelgus į vieno iš kreipimųsi metu A. B. pateiktą projektinę dokumentaciją, kurios aiškinamajame rašte buvo nurodyta, jog projektas rengiamas atstatomai sodybai, taip pat kompetentingų institucijų suderintą žemės sklypo planą, leidžiantį statyti statinius žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame kraštovaizdžio draustinyje. Atkreiptinas dėmesys, kad A. B. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra žemės ūkio, taip pat minėtas žemės sklypas yra Ūlos upės kraštovaizdžio draustinyje. Naujų statinių, nesusijusių su žemės ūkio veikla ar draustinio tikslais, statyba minėtame žemės sklype yra negalima. Pateikta projektinė dokumentacija galėjo būti parengta tik atstatomai sodybai, ką ir nurodė Architektūros ir kraštotvarkos specialistai 2005-03-30 rašte Nr. SR-220 (T. 2, b. l. 157-161).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16Varėnos rajono apylinkės teismas 2011-07-18 priėmė sprendimą tenkinti Inspekcijos ieškinį, A. B. ieškinį atmesti. Teismas nusprendė įpareigoti statytoją A. B. per 2 mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo A. B. teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikt teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), išieškant patirtas išlaidas iš A. B.. Teismas nustatė, kad dėl statinių statybos faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra. A. B. nurodyta aplinkybė, kad pastatai yra laikini nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes jie taip pat priklauso nesudėtingų statinių kategorijai (STR 1.01.07:2002). Ginčas kilęs dėl statybos teisėtumo. Inspekcija įrodė, kad aprašyti A. B. pastatyti statiniai yra savavališka statyba, kurių įteisinimas neįmanomas. Šios kategorijos statiniams statyti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka privaloma turėti supaprastintą statinio projektą su raštiškais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais, tačiau statytojas A. B. šių privalomų dokumentų neturi ir statybos metu neturėjo. Tokie reikalavimai galiojo ir statybos metu 2000-2002m. ir savavališkos statybos nustatymo metu – Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas numatė, kad įgyvendindamas statytojo teisę, statytojas turi nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą ar nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės tvarkymo statybos darbų projektą. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2000-07-19) 7 straipsnio 5 dalimi saugomose teritorijose atitinkami teisės subjektai vykdydami teisės aktuose numatytą veiklą turi paisyti nustatytų apribojimų ir suvaržymų. Išskirtinis reguliavimas saugomose teritorijose taikomas siekiant garantuoti gamtinių ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugą, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę ir genetinį fondą, gamtos išteklių atkūrimą. Statybos metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 ,,Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.2 punkte numatyta, kad nesudėtingiems statiniams (nesudėtingi statiniai skirstomi į tris grupes: I grupės nesudėtingi statiniai; II grupės nesudėtingi statiniai; laikini statiniai) saugomoje teritorijoje rengiamas supaprastintas statinio projektas. Tokio dokumento, patvirtinančio A. B. teisę statyti savavališkos statybos akte nurodytus statinius, A. B. nepateikė. Išnagrinėjus bylą, teismas nustatė, kad toks leidžiantis statybą dokumentas A. B. nebuvo išduotas. Jo pateikti brėžiniai (kopijų kopijos) nėra oficialūs dokumentai, atitinkantys nurodyto atitinkamai suderinto supaprastinto projekto sampratą. Ištyrus byloje pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, dokumentus, nustatyta, kad A. B. sklype pagal teisės aktų reikalavimus buvo suderinta tik pirties statyba (dėl šio statinio ginčo nėra). Pateiktuose A. B. sklypo planuose (tiksliau jų kopijose) įbraižyti projektuojami ūkinis pastatas, klėtis, vasarnamis, kurių statybai A. B. negavęs statybą leidžiančio dokumento, natūroje skiriasi savo dydžiais ir vieta sklype, kaip nustatyta fiksuojant savavališką statybą. Teismas nustatė, kad A. B. nesidomi galimybe įteisinti savavališkai pastatytus statinius, kategoriškai tvirtina, kad jų statyba teisėta. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnio 3 dalį kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų teisės aktų reikalavimams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujų statinių statyba, bei jų rekonstravimas ar kapitalinis remontas negalimi, todėl statytojas įpareigotinas nugriauti statinius, sutvarkyti statybvietę. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Nagrinėjamu atveju A. B. pastatęs žemės ūkio paskirties žemėje tris statinius pažeidė Žemės įstatymo normas, statybos metu galiojusio šio įstatymo 9 straipsnyje numatytas žemės naudotojų pareigas, numačiusias, kad žemės naudotojai privalo: 1) naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį; 2) laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, teritorinio planavimo dokumentuose apibrėžtų statybas ir kitą veiklą ribojančių sąlygų, žemės servitutų, valstybinės žemės suteikimo naudotis dokumentuose nustatytų arba žemės nuomos sutartyje numatytų kitų žemės naudojimo sąlygų. Statybos metu (2000 – 2002 m.) galiojęs Statybų privačioje žemėje reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu 1608 (galiojęs iki 2008-07-04), numatė, kad žemės ūkio paskirties žemėje gali statyti Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įregistruoto ūkininko ūkio savininkai naują ūkininko ūkio sodybą su jų ūkinei veiklai reikalingais pastatais tik toje vietoje, kuri yra numatyta žemės reformos žemėtvarkos projekte (1.1. punktas), o pagal 1.2. punktą, kad tais atvejais, kai žemės reformos žemėtvarkos projekte formuojant ūkininko ūkio žemėnaudą nenumatyta sodybos vieta, ūkininkui pageidaujant, sodybos vietą nustato savivaldos vykdomosios institucijos architektūros tarnybos, apskrities valdytojo administracijos rajonų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos ministerijos regiono departamento specialistai. A. B. nebuvo nustatyta tvarka įregistravęs ūkininko ūkio ir neįgijęs teisės statyti pastatus privačioje žemės ūkio paskirties žemėje. Minėto reglamento 3 punktas numatė, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Tačiau nagrinėjamu atveju A. B. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) nėra jokios sodybvietės ir nebuvo.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Apeliantas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-07-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą: Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atmesti, o A. B. ieškinį tenkinti. Prašo iš inspekcijos priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

181. Teismas neatskleidė bylos esmės ir neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad A. B. priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini) jokios sodybos nėra ir nebuvo. Šią aplinkybę paneigia pateikiamas žemėlapis, iš kurio matosi, kad apeliantui priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Pati Varėnos rajono savivaldybės administracija 2005-05-30 raštu „Dėl sklypo detaliojo plano“ Nr. SR-220 pripažino, kad apeliantui priklausančiame žemės sklype buvo išlikusios statybos liekanos ir apeliantui buvo leista sodybą atstatyti. Ginčo statinių statybos metu (2000 – 2002 m.) galioję teisės aktai nedraudė atstatyti buvusių sodybų.

192. Savavališkos statybos padariniai šalinami pagal tuo metu, o statinių pastatymo metu galiojančias materialinės teisės normas, t. y. pagal šiuo metu galiojančio Statybos įstatymo 28 straipsnį. Pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas ginčo statiniai priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, kurių statybai šiuo metu nėra privaloma parengti ir suderinti statybos projektą bei gauti statybos leidimą. Šiuo metu galiojantys teisės aktai numato galimybę įteisinti savavališkas statybas, o statinių griovimas yra ultima ratio, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo apeliantą statinius nugriauti. Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos leidžia draustiniuose (valstybiniuose parkuose) esamose ir buvusiose sodybose statyti su draustinio tikslais nesusijusius pastatus, kai yra išlikę statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustačius juridinį faktą. Statyba ginčo teritorijoje yra galima ir ji neprieštarauja imperatyviems teisės aktų reikalavimams.

20Inspekcija atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-07-18 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

211. Apelianto pateikti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų techninė dokumentacija, žemės sklypo planas (pažymėtina, kad visos pateiktos plano nepatvirtintos kopijos yra skirtingos) su jame nurodytais statiniais, statinių brėžiniai nelaikytini savavališkai pastatytų statinių – vagonėlio, medinio namelio ir medinio sandėlio – supaprastintu statybos projektu. Savavališkai pastatytų statinių vieta sklype, išmatavimas, konstrukcijos bei išdėstymas neatitinka pateiktame neva supaprastintame statinių projekte eksplikuojamų klėties, ūkinio pastato bei vasarnamio išmatavimų, konstrukcijų ir išdėstymo.

222. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį savo lėšomis per nustatytą terminą teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimam.

233. Apelianto savavališkai pastatytas medinis namelis ir medinis sandėlis pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus (STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“) priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams ir jiems neprivaloma rengti statinio projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. A. B. pastatytas vagonėlis pagal prigimtį yra kilnojamasis daiktas ir jį galima ne nugriauti, o nukelti nuo žemės paviršiau. Inspekcija pažymėjo, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punktą paviršinio vandens telkinio apsaugos zonose (šiuo atveju – 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos – vandens telkinio apsaugos zonoje) draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose, todėl vagonėlis turi būti pašalintas.

244. Ginčo statiniai yra pastatyti ant apelianto žemės sklypo, kurio paskirtis – žemės ūkio. Pagal Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalį žemės ūkio paskirties žemė tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus statant ūkininkų sodybas ir žemės ūkio veiklai reikalingus ūkinius statinius. Tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis yra ūkininkas ir turi teisę nuosavybės teise valdomame žemės sklype statyti ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatus.

255. Taip pat apeliantas neįrodė, kad jo nuosavybės teise valdomame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo sodyba. Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2005-05-30 raštas „Dėl sklypo detaliojo plano“ Nr. SR-220 yra informacinio pobūdžio, o ne juridinis dokumentas, jog tam tikroje vietoje buvo tam tikra sodyba. Juridinę reikšmę turinčius faktus nustato teismas, o ne savivaldybės administracija. Net jeigu teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą kad A. B. nuosavybės teise valdomame žemės sklype buvo sodyba, vadovaujantis Aplinko ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011-05-04 rašte Nr. ARV2-5-667 išdėstytomis nuostatomis, savavališkai pastatyti ginčo statiniai negalėtų būti įteisinti.

26Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į A. B. apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:

271. Pagal Statybos įstatymo nuostatas teismas gali priimti sprendimą leisti asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tik tada, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima ir neprieštarauja imperatyvioms aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų imperatyviomis nuostatomis, yra akivaizdu, kad apeliantas žemės sklype, esančiame kraštovaizdžio draustinyje, negalėtų statyti vagonėlio, medinio namelio bei medinio sandėlio.

282. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis apeliantas galėtų statyti tam tikrus statinius minėtame žemės sklype tik esant duomenų apie jame buvusią sodybą. Apeliantas į bylą nepateikė įrodymų, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo išlikusių statinių ar sodų liekanų, kad sodyba pažymėta vietovės ar kituose planuose, taip pat nepateikė ir teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis sodybos buvimo faktas. Apeliantas savo teiginį, kad jo žemės sklype buvo sodyba grindė tik Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2005-05-30 raštu „Dėl sklypo detaliojo plano“ Nr. SR-220, tačiau šis raštas neturi jokios teisinės galios. Minėtas raštas parengtas atsižvelgiant į vieno iš kreipimųsi metu A. B. pateiktą projektinę dokumentaciją, kurios aiškinamajame rašte buvo nurodyta, kad projektas yra rengiamas atstatomai sodybai. Minėtu 2005-05-30 raštu Architektūros ir kraštotvarkos specialistai nurodė, kad pateikta projektinė dokumentacija galėjo būti parengta tik atstatomai sodybai.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė įpareigoti statytoją A. B. per 2 mėnesius nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo A. B. teismo nustatytu terminu neįvykdys – suteikt teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai pašalinti savavališkai pastatytus vagonėlį, medinį namelį ir medinį sandėlį, esančius žemės sklype, kurio (duomenys neskelbtini), išieškant patirtas išlaidas iš A. B..

31Pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

32Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

33Pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą apeliantas A. B. visų pirma grindžia ta aplinkybe, kad teismas negalėjo konstatuoti, jog apeliantui priklausančiame žemės sklype jokios sodybvietės nėra ir nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, ar A. B. nuosavybės teise valdomame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo ir tebėra sodyba (ar jos pamatų pėdsakai) nebuvo įrodinėjama šios bylos nagrinėjimo metu. A. B. kreipėsi į teismą su reikalavimu pripažinti negaliojančiais savavališkos statybos aktą, statybos sustabdymo aktą, aktą dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius tenurodydamas, kad ginčo statiniai (vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis) pastatyti 2000 – 2002 m. laikantis teisės aktų nustatyta tvarka 2000 m. A. B. suderinto valdos atstatomo projekto. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su išvada, kad A. B. nepateikė supaprastinto ginčo statinių projekto, patvirtinančio A. B. teisę statyti savavališkos statybos akte nurodytus statinius. Apelianto nurodytas Varėnos rajono savivaldybės administracijos 2005-05-30 raštas „Dėl sklypo detaliojo plano“ Nr. SR-220 nėra teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (t. y. kad apeliantui priklausančiame žemės sklype ne/buvo arba nėra/yra sodyba) nustatymo. Apeliantas teigia, kad ginčo statinių statybos metu (2000 – 2002 m.) galioję teisės aktai nedraudė atstatyti buvusių sodybų, tačiau iš byloje surinktų įrodymų apeliacinės instancijos teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad ginčo statiniai (vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis) buvo pastatyti siekiant atstatyti buvusią sodybą. Kaip minėta, apeliantas tik nurodė, kad ginčo statiniai pastatyti pagal valdos atstatomą projektą. Savo ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais anksčiau nurodytus aktus A. B. negrindė ta aplinkybe, kad ginčo statiniai pastatyti siekiant atstatyti buvusią sodybą. Apelianto akcentuoto Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Nagrinėjamos bylos atveju savavališka statyba yra užfiksuota Ūlos upės kraštovaizdžio draustinyje, o byloje nėra duomenų, kad ši statyba vykdoma buvusioje ar esamoje sodyboje, todėl apeliantas nepagrįstai vadovaujasi minėta teisės norma siekdamas pagrįsti statybos teisėtumą. Be to, ginčo statinių pobūdis neleidžia spręsti, jog jie buvo pastatyti siekiant atkurti anksčiau buvusios sodybos priklausinius, atitinkančius regiono architektūros reikalavimus (T. 2, b. l. 14-16, 155-156). Tokiu būdu, apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog apeliantui priklausančiame žemės sklype jokios sodybvietės nėra ir nebuvo, nėra pripažintinas kaip pagrindžiantis apelianto reikalavimą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

34A. B. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai numato galimybę įteisinti savavališkas statybas, o statinių griovimas yra ultima ratio, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo apeliantą statinius nugriauti. Toks apelianto teiginys leidžia suabejoti pradine apelianto pozicija, kurią jis palaikė viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, kad ginčo statiniai yra pastatyti teisėtai, kadangi apeliaciniame skunde A. B. jau užsimena apie galimybę įteisinti savavališkas statybas Statybos įstatymo 28 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. žemės sklype užfiksuota savavališka statyba (vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis) turi būti pašalinta pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsniu. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą (Konstitucinio Teismo 2001-10-02 nutarimas). Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000-12-06, 2001-10-02, 2004-01-26, 2005-11-03, 2005-11-10, 2008-01-21, 2008-03-15, 2008-09-17 nutarimai). Taigi, įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga visuomenės ir asmens interesų pusiausvyra, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2001-10-02, 2009-04-10 nutarimai). 2011-01-31 nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį statybos santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas Konstitucijos ginamas viešasis interesas, inter alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirtų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių apsauga, tinkamas, racionalus žemės, miškų ir vandens telkinių naudojimas. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2002-09-19 nutarimai). Iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti (Konstitucinio Teismo 2011-01-31 nutarimas). Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad A. B. nuosavybės teise priklausančia žemės sklype yra vagonėlis, medinis namelis ir medinis sandėlis. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 5 punktą paviršinio vandens telkinio apsaugos zonose (šiuo atveju – 20 m atstumu nuo Ūlos upės vandens kranto linijos – vandens telkinio apsaugos zonoje) draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 143.7 papunktyje nustatyta, kad kraštovaizdžio draustiniuose draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius: namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukus, garažus, bitininkų/sodininkų vagonėlius/namelius (išskyrus atvejus, numatytus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei kituose teisės aktuose, ir teisės aktų nustatyta tvarka masinių renginių organizavimo tikslu naudojamus laikinus statinius, objektus ir įrenginius). Tokiu būdu darytina išvada, kad vagonėlio pastatymas A. B. žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame Ūlos upės kraštovaizdžio draustinio teritorijoje, prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Dėl medinio namelio ir medinio sandėlio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nurodyta anksčiau, šių ginčo statinių pobūdis neleidžia spręsti, jog jie buvo pastatyti siekiant atkurti anksčiau buvusios sodybos priklausinius, atitinkančius regiono architektūros reikalavimus. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pateikė išvadą (T. 2, b. l. 155-156), kad negalėtų pritarti (derinti) A. B. ūkio pastatų – bitininko namelio, sandėliuko ir vagonėlio projektų, kadangi apelianto bitininko namelis yra tarybiniais laikais sukurtų tipinių surenkamų konstrukcijų statinys, bet ne sodybos priklausinys, o sandėliukas yra menkavertis statinys, neatitinkantis regiono architektūros kriterijų ir kraštovaizdyje nederantis. Byloje nėra pateikta įrodymų, paneigiančių minėtą išvadą. Minėti statiniai galėtų išlikti, jeigu byloje būtų pateikti įrodymai, kad A. B. yra ūkininkas, turintis teisę pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus jam nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype statyti ūkininko sodybą ir žemės ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus (Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalis), tačiau byloje tokių įrodymų nėra, todėl nėra įstatyminio pagrindo pripažinti teisingu A. B. teiginį, kad medinis namelis ir medinis sandėlis yra pastatyti teisėtai.

35Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaujantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto A. B. apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo atmestinas.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37Apelianto A. B. apeliacinį skundą atmesti.

38Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-07-18 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,... 3. kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Zitos Smirnovienės,... 4. kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B.... 5. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 6.
  1. Ginčo esmė
...
7. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti... 8. Atsakovas pagal A. B. pateiktą ieškinį Valstybinė teritorijų planavimo ir... 9. Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 10. Inspekcija, kaip atsakovas pagal ieškovo A. B. ieškinį, pateikė... 11. A. B., kaip atsakovas pagal Inspekcijos ieškinį, atsileipimu prašė... 12. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato... 13. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir... 14. Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas... 15. Varėnos rajono savivaldybės administracija 2011-07-01 pateikė į bylą... 16. Varėnos rajono apylinkės teismas 2011-07-18 priėmė sprendimą tenkinti... 17. Apeliantas A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Varėnos rajono... 18. 1. Teismas neatskleidė bylos esmės ir neteisingai nustatė faktines... 19. 2. Savavališkos statybos padariniai šalinami pagal tuo metu, o statinių... 20. Inspekcija atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir... 21. 1. Apelianto pateikti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų techninė... 22. 2. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktą teismas savo... 23. 3. Apelianto savavališkai pastatytas medinis namelis ir medinis sandėlis... 24. 4. Ginčo statiniai yra pastatyti ant apelianto žemės sklypo, kurio paskirtis... 25. 5. Taip pat apeliantas neįrodė, kad jo nuosavybės teise valdomame žemės... 26. Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į A. B. apeliacinį... 27. 1. Pagal Statybos įstatymo nuostatas teismas gali priimti sprendimą leisti... 28. 2. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis apeliantas galėtų... 29. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 31. Pažymėtina, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti... 32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 33. Pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą apeliantas A. B. visų... 34. A. B. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad šiuo metu galiojantys teisės... 35. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 37. Apelianto A. B. apeliacinį skundą atmesti.... 38. Varėnos rajono apylinkės teismo 2011-07-18 sprendimą palikti nepakeistą....