Byla 2A-400/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Dovilei Gaidelytei, Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovei I. K. , ieškovės atstovui advokatui Albinui Raudoniui, ieškovų R. P. , E. P. , L. M. ir R. M. atstovui advokatui Mindaugui Lošiui, atsakovų UAB ,,Tas anas“ ir UAB ,,Hansa lizingas“ atstovui advokatui Albertui Štopui, atsakovo VĮ Valstybės turto fondo atstovui V. G. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-692-41/07 pagal ieškovų I. K. , R. P. , E. P. , L. M. ir R. M. ieškinį atsakovams VĮ Valstybės turto fondui, UAB „Tas anas“, UAB „Hansa lizingas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui BUAB „Saulėtekis“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei pagal atsakovų UAB „Tas anas“ ir UAB „Hansa lizingas“ priešieškinį ieškovams I. K. , R. P. , E. P. , L. M. , R. M. , L. P. , M. P. , M. M. , K. M. , M. M. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl iškeldinimo iš patalpų.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovai I. K. , R. P. , E. P. , L. M. ir R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams VĮ Valstybės turto fondui, UAB „Tas anas“ ir UAB „Hansa lizingas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui BUAB „Saulėtekis“, ir prašė: pripažinti negaliojančiu 2006 m. balandžio 12 d. pastato, esančio Rukeliškių g. 46, Vilniuje, privatizavimo sandorį ir taikyti dvišalę restituciją: įpareigoti UAB „Tas anas“ grąžinti VĮ Valstybės turto fondui minėtą pastatą, o VĮ Valstybės turto fondą grąžinti UAB „Tas anas“ gautus pinigus; įpareigoti atsakovą VĮ Valstybės turto fondą pradėti tiesiogines derybas su ieškovais dėl šio pastato privatizavimo; pripažinti negaliojančia 2006 m. gegužės 29 d. nekilnojamojo daikto prikimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Tas anas“ ir UAB „Hansa lizingas“, ir taikyti dvišalę restituciją: įpareigoti UAB „Hansa lizingas“ grąžinti UAB „Tas anas“ paminėtą pastatą, o UAB „Tas anas“ įpareigoti grąžinti UAB „Hansa lizingas“ pagal šią sutartį gautus pinigus.

4Ieškovai nurodė, kad 2006 m. sausio 12 d. viešo aukciono būdu buvo privatizuotas pastatas, esantis Rukeliškių g. 46, Vilniuje. Viešą aukcioną laimėjo atsakovas UAB „Tas anas“, su kuriuo 2006 m. balandžio 12 d. buvo sudaryta ginčijama pastato privatizavimo sutartis. Jie (ieškovai) ne kartą kreipėsi į atsakovą VĮ Valstybės turto fondą, prašydami leisti jiems dalyvauti šio pastato privatizavime tiesioginių derybų būdu. Tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Ieškovai nurodė, kad šis privatizavimo sandoris sudarytas pažeidžiant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą (toliau – Privatizavimo įstatymas), nes tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami tie pastatai ar patalpos, į kuriuos, gavus nuomotojo leidimą, buvo investuota privataus kapitalo, kurio vertė didesnė negu 1/2 išsinuomotų pastatų ar patalpų rinkos vertės, jeigu pakeista ne mažiau kaip 1/2 jų pagrindinių konstrukcijų arba pakeista daugiau kaip 1/2 jų inžinerinių komunikacijų ar įrengtos naujos inžinerinės komunikacijos. Šiuo metu bankrutuojanti UAB „Saulėtekis“, kurios akcininkai yra ieškovai, 1991 m. sausio 13 d. su Vilniaus miesto savivaldybės Antakalnio seniūnija sudarė Negyvenamosios patalpos (pastato) nuomos sutartį, pagal kurią ir išsinuomojo minėtą pastatą; 1994 m. kovo 29 d. buvo gautas leidimas suremontuoti statinį kapitališkai ir pakeisti inžinerines komunikacijas bei įrengti naujas. Tam išleista 507 000 Lt akcininkių I. K. , L. M. ir R. P. įnašų, vėliau pripažintų UAB ,,Saulėtekis“ beprocente paskola. Ieškovai pažymėjo, kad 1996 m. lapkričio 27 d. pastato valstybinio turto vertė buvo 163 912 Lt. Kadangi jo (pastato) remontui buvo panaudota 507 000 Lt akcininkų lėšų, ieškovų įsitikinimu, 1993-1996 metais į pastatą buvo investuota, atliekant kapitalinį remontą, daugiau nei 1/2 išnuomoto pastato rinkos vertės, pakeičiant daugiau kaip 1/2 pastato inžinerinių komunikacijų bei įrengiant naujas inžinerines komunikacijas. Taip pat ieškovai pažymėjo, kad 1996 m. lapkritį buvo leista atlikti pastato stogo rekonstrukcijos darbus, tam tikslui akcininkės I. K. , L. M. , R. P. bei privatūs asmenys E. P. ir R. M. įnešė į UAB „Saulėtekis“ 468 000 Lt, suteikdami bendrovei beprocentę paskolą. Dėl šių rekonstrukcijos darbų pastato plotas buvo padidintas daugiau kaip 1/3. Visos šios aplinkybės, ieškovų teigimu, reiškia, kad BUAB „Saulėtekis“ iš viso investavo 975 000 Lt nuosavo kapitalo, t. y. daugiau nei 2/3 visos pradinės pastato kainos, nurodytos viešo aukciono metu, ir pakeitė daugiau kaip 1/2 pastato inžinerinių komunikacijų, įrengė naujas komunikacijas, padidino bendrą plotą, todėl įvykdė visus įstatyme numatytus reikalavimus, leidžiančius kviesti ieškovus tiesioginių derybų pastatui privatizuoti. Ieškovai pažymėjo, kad BUAB „Saulėtekis“ akcininkų sprendimais vietoj minėtų akcininkų įnašų sumos, pripažintos beprocentėmis paskolomis, jiems (ieškovams) buvo perleistos BUAB „Saulėtekis“ teisės į ginčo pastato nuomą ir privatizavimą.

5Ieškovai taip pat nurodė, kad minėtas privatizavimo sandoris naikintinas ir dėl to, jog atsakovas perleido UAB „Tas anas“ pastatą, kurį privatizavimo metu sudarė rūsys, du pastato aukštai ir pastogėje įrengti keturi gyvenamieji butai, tačiau viešame registre kaip valstybės nuosavybė buvo įregistruoti tik rūsys ir du pastato aukštai, tuo tarpu pastogėje įrengti butai kaip valstybės nuosavybė įregistruoti nebuvo, todėl atsakovas, perleisdamas visą pastatą, neteisėtai perleido ir patalpas, kurios viešo aukciono metu valstybei nepriklausė. Kadangi UAB „Tas anas“ ginčo pastatą 2006 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido UAB „Hansa lizingas“, ši sutartis taip pat turėtų būti pripažįstama negaliojančia, kadangi UAB ,,Tas anas“ perleido jam nepriklausančias patalpas pastate, o UAB „Hasa lizingas“, pirkdamas pastatą, turėjo ir galėjo pastebėti, kad nuosavybės pažymėjime nurodytas pastato plotas neatitinka faktinio ploto ir yra didesnis, kad kadastrinių matavimų byloje nėra pavaizduotų pastogėje esančių patalpų. Ieškovų įsitikinimu, atsakovas UAB ,,Hansa lizingas“ nebuvo rūpestingas ir sąžiningas įgijėjas, tad jo atžvilgiu taikytina restitucija.

6Atsakovai UAB „Tas anas“ ir UAB „Hansa lizingas“ kreipėsi į teismą su priešieškiniu ieškovams ir jų vaikams L. P. , M. P. , M. M. , K. M. , M. M. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus m. savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybai, prašydami iškeldinti ieškovus ir jų nepilnamečius vaikus su visu jiems priklausančiu turtu iš UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teise priklausančių ginčo patalpų. Nurodė, kad šių patalpų savininkas atsakovas UAB „Tas anas“ 2006 m. gegužės 26 d. su atsakovu UAB „Hansa lizingas“ sudarė Lizingo sutartį, kuria buvo susitarta, kad šalys sudarys ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį, po ko lizingo davėjas perduos pastatą lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais su galimybe įsigyti pastatą nuosavybėn. 2006 m. gegužės 29 d. buvo sudaryta Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria UAB „Hansa lizingas“ įsigijo ginčo pastatą nuosavybėn. Šiuo metu pastatu ir jame esančiomis patalpomis atsakovai naudotis negali, nes jas savavališkai yra užėmę ieškovai, kurie pastate esančiose patalpose gyvena kartu su nepilnamečiais vaikais, jokie civiliniai teisiniai santykiai, susiję su patalpų naudojimu, ieškovų su atsakovais ar su valstybe iki pastato privatizavimo nesiejo, todėl ieškovai patalpomis naudojasi be jokio teisinio pagrindo ir tuo pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus, todėl turėtų būti iškeldinti.

7Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino – iškeldino ieškovus bei jų nepilnamečius vaikus su visu jiems priklausančiu turtu iš atsakovui UAB „Hansa lizingas“ nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių Rukeliškių g. 46, Vilniuje; priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovui UAB ,,Tas anas“ atstovavimo išlaidas bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.

8Teismas nurodė, jog 1996 m. spalio 21 d. sutartimi, kuria ieškovai susitarė savo lėšomis atlikti nuomojamų UAB „Saulėtekis“ ginčo patalpų stogo konstrukcijos kapitalinį remontą ir jei tokios lėšos kompensuotos nebus iki 2001 m. spalio 21 d., UAB „Saulėtekis“ ieškovams perleis visas patalpų nuomininko teises ir pareigas į investuotų lėšų kompensavimą ir nuomojamų bei savo lėšomis pagerintų patalpų privatizavimą, buvo galimas UAB „Saulėtekis“, kaip nuomininko, teisių ir pareigų pagal nuomos sutartį perdavimas akcininkams. Teismo nuomone, tokia sutartis numatė tik galimybę UAB „Saulėtekis“ perleisti nuomojamų patalpų nuomininko teises ir pareigas į investuotų lėšų kompensavimą ir pagerintų patalpų privatizavimą. Teismas pažymėjo, kad pasirašytoje su UAB „Saulėtekis“ nuomos sutartyje Nr. 52 nėra numatyta galimybė nuomininkui savo teises ir pareigas pagal šią sutartį perleisti, nepranešus nuomotojui, taigi, nuomotojo raštiškas sutikimas nebuvo duotas (CK 6.491 str.). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad, sprendžiant nuomininko teisių ir pareigų perleidimą į pagerintų patalpų privatizavimą, būtina aiškintis, ar tai leidžia Privatizavimo įstatymas. Teismas sutiko su išsakyta pozicija dėl ieškovės I. K. sąžiningumo principo pažeidimo (CK 1.5 str.), kadangi ji, būdama UAB „Saulėtekis“ vadove ir akcininke bei turėdama pareigą tinkamai atstovauti juridiniam asmeniui, tokias teises ir pareigas perleido pačiai sau bei asmenimis, kurie giminystės ryšiais jai yra labai artimi. Teismas pažymėjo, kad UAB „Saulėtekis“ su Valstybės turto fondu siejo ir prievoliniai santykiai, susiję su pareiga mokėti nuomos mokestį ir, kaip matyti iš byloje esančio 2000 m. gruodžio 4 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo, atsakovas dėl nuomos mokesčio priteisimo buvo UAB „Saulėtekis“, kuris iš dalies sutiko su reikalavimu dėl nuomos mokesčio priteisimo, ir toks mokestis buvo priteistas būtent iš UAB „Saulėtekis“, o ne iš ieškovų. Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad būtent minėtus juridinius asmenis (o ne ieškovus ir Valstybės turto fondą) siejo prievoliniai nuomos mokesčio teisiniai santykiai, patvirtina ir byloje esantys UAB „Saulėtekis“ ieškinio pareiškimai. Teismas traktavo visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimus kaip akcininkų prielaidą (norą) pakeisti nuomos sutartį, perimant nuomininko teises ir pareigas iš UAB „Saulėtekis“ į ginčo patalpas, tačiau, nesant jokio sutarties pakeitimo, tokie visuotinių akcininkų surinkimų nutarimai ir 1996 m. spalio 21 d. sutartis negali sukelti teisinių pasekmių. Teismas sprendė, jog atsakovas VĮ Valstybės turto fondas teisėtai atlikojam pavestą funkciją vykdyti nekilnojamojo turto privatizavimą, kadangi toks turtas atitiko Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas: jis nuosavybės teise priklausė valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Teismas pažymėjo, kad leidimas atlikti remonto darbus nuomojamose ginčo patalpose Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m. spalio 30 d. komisijos „Dėl negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų“ sprendimu buvo išduotas būtent patalpų nuomininkui UAB „Saulėtekis“, bet ne privatiems asmenims, todėl Privatizavimo įstatymo nuostatos šiuo atveju ieškovams negali būti taikomos. Teismas neanalizavo aplinkybių apie tai, ar paminėtas nurodytos komisijos leidimas atlikti patalpų remonto darbus atitiko Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodyto pobūdžio ir apimties investicijas ir suteikė pagrindą reikalauti pagerintą objektą privatizuoti tiesioginių derybų būdu, kadangi toks leidimas buvo išduotas ne ieškovams, o pastato nuomininkui BUAB „Saulėtekis“. Teismas atkreipė dėmesį, jog tam, kad nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti tiesioginių derybų, turi būti nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, t. y. atitinkamo dydžio investicijoms skirtoms atlikti Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje išvardytus pagerinimus. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1085-52/05 konstatuota, jog BUAB „Saulėtekis“ nuo 1991 m. liepos 11 d. iki 2002 m. gegužės 25 d. pastatui pagerinti investavo 302 905 Lt, kas sudarė 40,38 procentų pradinės pastato kainos. Tokios lėšos, pasirašius privatizavimo sutartį, pastatą įsigijusio asmens UAB „Tas anas“ buvo sumokėtos BUAB „Saulėtekis“, ir tai patvirtina byloje esantis 2006 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 148. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kad atsakovas perleido 643,9 kv. m ginčo pastatą, o pastogėje įrengti 216,96 kv. m ploto butai, kaip valstybės nuosavybė, įregistruoti nebuvo, nes į privatizuojamų objektų sąrašą buvo įtrauktas visas pastatas kaip vienas vientisas objektas, aukcioną laimėjęs juridinis asmuo taip pat įgijo nuosavybės teisę (privatizavo) į visą pastatą. Teismo nuomone, viešame Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų neatitiktis faktinei padėčiai konkrečiu laikotarpiu, ypač turint omenyje tą aplinkybę, kad pagal pateiktus byloje duomenis leidimas buvo gautas rekonstruoti pastatą, neįvardinant konkretaus rekonstrukcijos pobūdžio, nesudaro pagrindo teigti, kad valstybės nuosavybė į tokį pastatą pasikeitė ar kad ji prarado teisę į dalį valdyto ginčo pastato, tuo labiau kad viešame registre esantys duomenys tik patvirtina aplinkybę apie vientiso pastato buvimą, nes nėra duomenų, kad šį pastatą valdytų keli savininkai. Teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad nekilnojamojo daikto techniniai duomenys gali būti tikslinami Kadastro įstatyme nustatyta tvarka, o ieškovai teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių teigti, kad jie vienokiu ar kitokiu pagrindu valdo nuosavybės teise dalį ginčo patalpų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog pripažinti 2006 m. balandžio 12 d. sandorį dėl ginčo pastato privatizavimo negaliojančiu ieškovų nurodytais pagrindais bei taikyti dvišalę restituciją, įpareigojant UAB „Tas anas“ grąžinti VĮ Valstybės turto fondui minėtą pastatą, o VĮ Valstybės turto fondą įpareigojant grąžinti UAB „Tas anas“ pagal privatizavimo sandorį gautas lėšas, nėra pagrindo, todėl šis ieškovų reikalavimas atmestinas. Taip pat pažymėjo, kad, nesant pagrindo pripažinti privatizavimo sandorį negaliojančiu, teismas laikė, kad beprasmiška pasisakyti dėl 2006 gegužės 29 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Tas anas“ ir UAB „Hansa lizingas“, teisėtumo, kadangi šio ieškovų reikalavimo išsprendimas iš esmės priklauso nuo pirminio reikalavimo dėl 2006 m. liepos 12 d. privatizavimo sandorio. Atmetęs ieškovų ieškinį ir pripažinęs, kad atsakovas UAB „Tas anas“ teisėtai įsigijo nuosavybės teise ginčo pastatą, taip pat teisėtai jį perleido dabartiniam pastato savininkui UAB „Hansa lizingas“, teismas sprendė, kad atsiranda pagrindas apginti šio savininko nuosavybės teises, o būtent pašalinti bet kokius nuosavybės teisių (naudojimo, valdymo ir disponavimo) pažeidimus (CK 4.98 str.) ir iškeldinti iš minėto pastato be jokio teisinio pagrindo jame gyvenančius ieškovus bei jų nepilnamečius vaikus. Teismas pažymėjo ir tą aplinkybę, kad iš Gyventojų registro tarnybos 2007 m. spalio 9 d. pažymos matyti, jog tiek ieškovai R. ir E. P. , tiek L. ir R. M. bei jų nepilnamečiai vaikai minėtame pastate negyvena, tai iš dalies patvirtina byloje esantis tarnybinis pranešimas iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kuriame teigiama, kad, ieškant nurodytu adresu atsakovų R. M. ir L. M. ir jų nepilnamečių vaikų, nebuvo galimybės pateikti į vidų, nes niekas į patalpas neįsileido, pastatą supanti tvora ir vartai buvo užrakinti. Todėl teismas konstatavo, jog jokių duomenų apie tai, kad iškeldinimas iš patalpų pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, teismui nėra pateikta.

9Ieškovė I. K. apeliaciniu skundu šį teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį patenkinti, o atsakovų priešieškinį atmesti. Skundui pagrįsti apeliantė nurodo tokius argumentus:

  1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nuomininko UAB „Saulėtekis“ akcininkai neturėjo teisės kreiptis į VĮ Valstybės turto fondą su prašymu dėl ginčo pastato privatizavimo tiesioginių derybų būdu. 1996 m. spalio 21 d. sutarties pagrindu UAB „Saulėtekis“ skolos akcininkams nesumokėjimo atveju perleido ne iš ginčo pastato nuomos sutarties kilusias teises, bet tik vieną ir kitu pagrindu atsiradusią teisę - esant tam tikroms sąlygoms privatizuoti nuomojamą turtą. Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta savarankiška nuomininko teisė privatizuoti nuomojamą turtą, ji nepriklauso nuo nuomotojo valios. Privatizavimo įstatymas numatė tik vieną sąlygą, susijusią su nuomotoju, - tai nuomojo sutikimas, kad nuomininkas investuotų savo kapitalą. Daugiau jokių sutikimų pagal Privatizavimo įstatymą nuomininkas neprivalėjo gauti. Nuomininko privatizavimo teisės savarankiškumą liudiją ir pati Privatizavimo įstatymo paskirtis - nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą už pinigus (Privatizavimo įstatymo 2 str. 1 d.). Privatizavimo įstatyme tarp kriterijų ir sąlygų, apibūdinančių potencialų pirkėją ir dalyvavimą privatizavime tiesioginių derybų būdu, nebuvo nustatyta jokių reikalavimų gauti nuomotojo sutikimą ar leidimą disponuoti privatizavimo teise.
  2. Teismas be pagrindo taikė CK 6.491 straipsnio 1 dalį. Minėta sutartis dėl privatizavimo teisės perleidimo buvo sudaryta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kuris nenustatė jokios pareigos nuomininkui gauti nuomotojo sutikimą ar jam pranešti perleidžiant valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo teisę tretiesiems asmenimis (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d.). Kita vertus, net ir visai be pagrindo taikant CK 6.491 str. 1 d., nuomotojo sutikimo nuomininkas neprivalėjo gauti, kadangi Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje numatyta nuomonininko teisė nėra kildinama iš nuomos sutarties, - jos pagrindas Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalis ir privataus kapitalo investavimas, kuris galėjo būti atliktas ir nesant nuomos sutarties. Be to, sutikimo iš nuomotojo gavimas prieštarautų paties Privatizavimo įstatymo esmei.
  3. Teismas visiškai nepagrįstai sprendime nurodė, jog I. K. buvusi nesąžininga, kadangi nė vienas iš UAB „Saulėtekis“ akcininkų nėra pareiškę kokių nors pretenzijų dėl tokio sandorio, šiuo sandoriu nėra ir nebuvo pažeistos trečiųjų asmenų teisės - kreditoriai taip pat nėra pareiškę kokių nors pretenzijų dėl tokio skolos padengimo. Tarp šalių sudaryti sandoriai turi įstatymo galią. Šioje byloje teismas 1996 m. spalio 21 d. Sutarties nepripažino negaliojančia ir nenustatė, jog ji yra niekinė, todėl minėtas privatizavimo teisės perleidimo sandoris yra sukėlęs teisinių pasekmių.
  4. Nepagrįstas teismo motyvas nepripažinti 2001 m. spalio 23 d. UAB „Saulėtekis“ visuotinio akcininkų susirikimo protokolo sandoriu. Kadangi pagal 1996 m. spalio 21 d. Sutartį nustatytu terminu kreditoriui nebuvo grąžinta paskola, skolininkas UAB „Saulėtekis“ turėjo įforminti ginčo turto privatizavimo teisės perleidimą, taigi akcininkų protokolu buvo išreikšta vienos iš sandorio šalies valia, šis dokumentas taip pat yra neatsiejama sandorio dėl privatizavimo teisės perleidimo dalis (CK 1.63 str. 1 d.).
  5. Teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovai įnešė į UAB „Saulėtekis“ ginčo pastatui pagerinti, stogo rekonstrukcijai bei gyvenamųjų patalpų pastogėje įrengimo darbams 975 000 Lt sumą, kuri bendrovės akcininkų sprendimais buvo pripažinta beprocente bendrovės paskola. Šių sumų įnešimas į bendrovę nebuvo atsakovų paneigtas, todėl teismas visiškai nepagrįstai atmetė šiuos įrodymus bei jų nevertino.
  6. Teismas sprendime nurodė, jog ieškovai neva nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad ginčo pastate jie valdo kokias nors patalpas. Su tokiu teismo argumentu negalima sutikti, nes atsakovas pardavė patalpas, kurios tuo metu nepriklausė valstybei. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad nustatant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis turi būti išmatuojamos ir statinių ribos bei kiti duomenys, o šio įstatymo 4 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas žinojo, kad ginčo pastatas buvo įregistruotas be palėpėje įrengtų butų, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad įstatymų nustatyta tvarka ginčo pastato kadastro duomenys būtų pakeisti. Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektas yra akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į privatizavimo objektų sąrašą. Taigi atsakovas privatizavimo metu gali perduoti pagal privatizavimo sandorį potencialaus pirkėjo nuosavybėn tik tą turtą, kuris yra įregistruotas viešame registre kaip valstybės nuosavybė. O turto, kuris nėra įregistruotas viešame registre kaip valstybės nuosavybė, atsakovas perduoti pagal privatizavimo sandorį potencialaus pirkėjo nuosavybėn negali, nes valstybei ar savivaldybei nepriklausantis turtas nėra privatizavimo objektas. Todėl akivaizdu, kad teismo motyvas, jog atsakovas galėjo privatizavimo metu parduoti visą ginčo pastatą, yra nepagrįstas, o teismo sprendimas pripažintinas neteisėtu ir todėl naikintinas.
  7. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą teismo sprendimą ir pripažinus ieškovų reikalavimus teisėtais, atsakovų pateiktas priešieškinis taip pat turėtų būti atmestas, nes atsakovai prarastų savo reikalavimo iškeldinti ieškovus iš ginčo pastato teisę.

10Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius nesutikimo su skundu motyvus:

  1. Apeliantė neteisingai aiškina Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį. Vien iš šios normos turinio aišku, kad pastatai ir patalpos tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami tik tuo atveju, kai nuomininkas nuomotojo leidimu šį turtą yra pagerinęs ir turi nuomininko reikalavimo teisę į būtinų išlaidų atlyginimą, t. y. galimybė taikyti valstybės turto privatizavimui tiesioginių derybų būdą yra susijusi su nuomos teisiniais santykiais. Tapačios nuostatos daikto pagerinimo atveju yra įtvirtintos CK 6.501 straipsnyje. Iš bylos medžiagos matyti, jog pastatą pagerino ir šios išlaidos objekto privatizavimo metu buvo atlygintos BUAB ,,Saulėtekis“. Tokiu būdu, nesant reikalavimo teisės į ginčo objektui pagerinti turėtų būtinų išlaidų atlyginimą, nėra jokio teisinio pagrindo privatizuoti ginčo objektą tiesioginių derybų būdu.
  2. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog tarp ieškovų ir BUAB ,,Saulėtekis“ buvo sudarytas sandoris, kuriuo teisių perleidimo įgyvendinimas prasidėjo galiojant 1964 m. CK nuostatoms, o buvo baigtas galiojant 2000 m. CK nuostatoms. Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi konstatuotina, kad teismas teisėtai taikė CK 6.491 straipsnio nuostatas.
  3. Teismas pagrįstai akcentavo I. K. nesąžiningumą. Tuo atveju, jei UAB ,,Saulėtekis“ akcininkų sprendimai būtų pripažįstami sandoriais, šiuos sandorius priėmusių asmenų sąžiningumas gali būti svarbi aplinkybė pripažįstant tokius sandorius niekiniais.
  4. Apeliantė reikalavimo perleidimo sandoriu laiko 1996 m. spalio 21 d. sutartį bei akcininkų sprendimus. Teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad šie dokumentai negali būti laikomi reikalavimo teisės perleidimo sutartimis (CK 6.103 str., 6.487 str. 1 d., 1.73 str. 2 d.).
  5. Apeliantės minėtos išlaidos pastatui pagerinti bei beprocentės paskolos BUAB ,,Saulėtekis“ neįrodo ir nepatvirtina, jog šios lėšos buvo panaudotos būtent būtinoms išlaidoms, reikalingoms pagerinti ginčo pastatą.
  6. Byloje nustatyta, jog ginčo turtą nuomininkas BUAB ,,Saulėtekis“ buvo pagerinęs, o jam pagerinti turėtos išlaidos atlygintos. Taigi akivaizdu, jog dėl BUAB ,,Saulėtekis“ atliktų rekonstrukcijų galėjo pasikeisti pastato kadastrinių matavimų duomenys, tačiau tokiu būdu naujas pastatas sukurtas nebuvo, jo savininkas nepakito.

11Atsakovai UAB ,,Tas anas“ ir UAB ,,Hansa lizingas“ taip pat su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti šių atsakovų apeliacinėje instancijoje turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovai, iš esmės sutikdami su teismo sprendimu, papildomai nurodo, kad:

  1. Apeliantės argumentas, jog Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pakanka į privatizuojamą objektą investuoti atitinkamą pinigų sumą, ir tai galėjo būti atlikta ir nesant nuomos sutarties, yra atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Akivaizdu, kad, nesant nuomos sutarties ar kito teisinio pagrindo atsirasti nuomos teisiniams santykiams, negali būti gautas leidimas daryti nuomojamų patalpų pagerinimo, t. y. privataus kapitalo investicijų į nuomojamą objektą.
  2. 1996 m. spalio 21 d. sutartis pagal jos prasmę – sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga, t. y. šią sutartį pasirašę asmenys joje numatytų teisių ir pareigų atsiradimą ieškovams padarė priklausomą nuo ateityje turėjusių įvykti aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB ,,Saulėtekis“ sandoris dėl teisių ir pareigų perleidimo įformintas jau galiojant 2000 m. CK, t. y. apeliantė neturi pagrindo teigti, jog teismas nepagrįstai taikė CK 6.491 straipsnio 1 dalies nuostatas.
  3. Atsakovų nuomone, teismas, pagrįstai konstatavęs apeliantės nesąžiningumą, turėjo pakankamą pagrindą 2001 m. spalio 23 d. ir 2001 m. lapkričio 29 d. UAB ,,Saulėtekis“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolus Nr. 8, 9 ex officio pripažinti niekiniais (CK 1.78 str. 5 d., 1.80-1.81 str.).
  4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad, atsakovas VĮ Valstybės turto fondas, 2006 m. balandžio 11 d. sudarydamas privatizavimo sandorį, UAB ,,Tas anas“ pardavė patalpas, kurios tuo metu valstybei nepriklausė, nes valstybės nuosavybės teisę į ginčo pastatą iki šio sandorio sudarymo patvirtinantys dokumentai įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti, todėl pagal CK 4.262 straipsnį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį nurodyti duomenys laikytini teisingi ir išsamūs. Be to, CK 4.47 straipsnyje numatytuose nuosavybės įsigijimo pagrinduose nėra įvardytas apeliantės atvejis.
  5. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad, pripažinus ieškinio reikalavimus, yra atmestinas priešieškinis. Šiuo metu patalpų savininkas yra UAB ,,Hansa lizingas“, šis asmuo yra sąžiningas įgijėjas, o ieškovai ieškiniu jo sąžiningumo neįrodinėja.

12Ieškovai R. P. , E. P. , L. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo sutinka, prašo patenkinti. Atsiliepimui pagrįsti ieškovai nurodo argumentus, analogiškus apeliaciniame skunde išdėstytiems.

13Apeliacinis skundas netenkinamas.

14Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

15Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Keisti ar naikinti teismo sprendimą nėra pagrindo.

16Byloje nustatyta: 1991 m. sausio 13 d., 1992 m. gruodžio 28 d. ir 1995 m. birželio 21 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimis valstybės turtas – 407 kv. m ginčo patalpos, esančios Rulikiškių g. 46 (vėliau – Rukeliškių g.), buvo išnuomotos uždarajai akcinei bendrovei ,,Saulėtekis“. Nustatytas ir patalpų nuomos terminas – 1997 m. gruodžio 28 d., bet ne ilgiau kaip iki patalpų (pastato) įtraukimo į privatizavimo programą (t. 1, b. l. 8-12). Šia sutartimi nuomininkas įsipareigojo naudoti patalpas tik viešbučiui, mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį, savo sąskaita atlikti nuomojamų patalpų vidaus santechnikos bei inžinerinių tinklų einamąjį remontą ir be nuomotojo raštiško leidimo nedaryti jokių nuomojamų patalpų perplanavimų, pertvarkymų. Nuomininkui leista nuomininko lėšomis atlikti kapitalinį remontą, susijusį su nuomininko veikla (Sutarčių 5.1, 5.2, 5.3 p., b. l. 8-11). 1995 m. birželio 21 d. sutarties 5.2 punktas leido nuomininkui atlikti nuomojamas patalpas pagerinančius darbus: apšildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros ryšių ir t. t. sumontavimus, sienų, langų, durų apšiltinimą ir pan. (1 t. b. l. 11). Šios sutarties 5.4 punktas numatė nuomininko teisę į išlaidų, patirtų pagerinus patalpas šalių susitarimu, atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato kitas sąlygas. 1999 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 507 ,,Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių perdavimo“ ir 1999 m. gegužės 11 d. priėmimo-perdavimo aktu valstybės turtą – 643,9 kv. m pastatą (taip pat ir jame UAB ,,Saulėtekis“ nuomojamas 407 kv. m ploto patalpas), esantį Rukeliškių g. 46, Vilniuje, perėmė valdyti patikėjimo teise valstybės įmonė Valstybės turto fondas. Šis faktas įregistruotas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Nekilnojamojo turto registre (t. 1, b. l. 30). 2000 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 882 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 ,,Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ visas minėtas pastatas įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą ir 2005 m. gruodžio mėnesį įtrauktas į 2006 m. sausio 12 d. objektų, parduotinų viešo aukciono būdu, privatizavimo programą, apie tai paskelbiant viešai Valstybės turto fondo Informaciniame biuletenyje Nr. 14(322) (t. 1, b. l. 178-180). Ginčo patalpų nuomininkas UAB ,,Saulėtekis“ šio sprendimo neginčijo. Ieškovai apie pastato privatizavimą nurodytu būdu žinojo ir buvo gavę pasiūlymą dalyvauti pastato privatizavime (t. 1, b. l. 28-29). Ginčo pastatas parduotas atsakovui UAB ,,Tas anas“, o 2006 m. gegužės mėn. 29 d. – atsakovui UAB ,,Hansa lizingas“ (t. 1, b. l. 234-239).

17Dėl pažeistų teisių

18Ieškovai teigė, kad ginčo objekto privatizavimu viešo aukciono būdu buvo suvaržyta ieškovų teisė įsigyti ginčo pastatą nuosavybėn vadovaujantis 1997 m. lapkričio 4 d. Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies pagrindu, t. y., kaip teigė ieškovai, buvo pažeista jų teisė pasinaudoti galimybe privatizuoti ginčo objektą tiesioginių derybų būdu dėl jų (ieškovų) investuoto į nuomojamą ginčo pastatą privataus kapitalo vertės, suteikiančios galimybę privatizuoti objektą minėtu būdu.

19Privatizavimo įstatymas skirtas gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą viešąją nuosavybę, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikiams patenkinti (2 ir 7 str.). Įstatymo leidėjas nustatė ir tokio turto perleidimo būdus (13 str.), kuriuos turi parinkti privatizavimo procesą vykdančios institucijos ir kurie (privatizavimo būdai) užtikrintų Privatizavimo įstatymo tikslą – gauti kuo daugiau pinigų. Nagrinėjamu atveju atsakovo parinktas ginčo pastato privatizavimo būdas – viešas aukcionas (13 str. 1 d. 2 p. ir 14 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Privatizavimo įstatymo nuostatas, yra pažymėjęs, kad kai parduodamas ilgalaikis materialusis turtas, viešas aukcionas, kurio metu neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju, atitinka privatizavimo tikslus (Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-196/2006). Kaip jau minėta, ieškovai siekė paneigti ginčo pastato privatizavimą šiuo (viešo aukciono) būdu, kaip pažeidžiančiu jų (ieškovų) teisę į šio pastato privatizavimą kitu būdu – tiesioginėmis derybomis. Tokį valstybės turto privatizavimo būdą numato Privatizavimo įstatymas (13 str. 1 d. 4 p., 17 str.). Iš teisės normos, reglamentuojančios tiesiogines derybas, turinio akivaizdu, kad tai – specialus turto privatizavimo būdas, taikomas tik nustačius išimtines, įstatyme apibrėžtas sąlygas – nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti, siekiant išvengti prieštaravimo tarp privatizavimo tikslų: gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo, ir iš privatizavimo gauti didesnes pajamas. Tokia pozicija dėl minėtos teisės normos prigimties išreikšta ir jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-196/2006 bei 2003 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-748/2003.

20Ginčui aktualiuose Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje ir 1998 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 113 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginiu derybų būdu nuostatų 6.3 punkte įtvirtintos privataus kapitalo investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą sąlygos ir tvarka, kurių nuomininkas privalo laikytis tam, kad galėtų teisėtai tiesioginių derybų metu įsigyti pagerintą jo (nuomininko) nuomojamą privatizuojamą objektą. Kaip matyti iš minėtų teisės normų, galimybė, esant nustatytoms specialioms sąlygoms (pastatų ar patalpų savininko leidimas investuoti konkrečios įstatyme nustatytos vertės privatų kapitalą) įsigyti privatizuojamą turtą, numatyta to turto nuomininkui.

21Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovai nebuvo ginčo objekto nuomininkai. Apeliantė, taip pat ir kiti ieškovai atsiliepimuose į apeliacinį skundą nesutinka su šia teismo išvada, teigdami, kad ginčo patalpų nuomininkas UAB ,,Saulėtekis“ perleido ieškovams (akcininkams) nuomos sutarties pagrindu atsiradusias nuomininko teises ir teisę privatizuoti nuomojamą turtą, todėl jie (ieškovai) turi teisę kreiptis dėl tiesioginių derybų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teiginys – nepagrįstas. Kaip jau minėta, valstybės įgaliota institucija (nuomotojas) ir ūkio subjektas juridinis asmuo UAB ,,Saulėtekis“ (nuomininkas) sudarė rašytinę, atlygintinę, dvišalę 407 kv. m negyvenamųjų patalpų, esančių Rukeliškių g. 46, Vilniuje, nuomos sutartį, sutarusios dėl priešpriešinių teisių ir pareigų: turto, jo nuomos paskirties ir kainos, remonto pobūdžio, nuomos terminų. Sutartis nenumatė turto nuomininkui nei subnuomos teisės, nei teisės vienasmeniškai pakeisti sutarties sąlygas, atsisakyti nuomininko teisių ir pareigų, jas perleidžiant tretiesiems asmenims. Kaip jau minėta, ginčo patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta 1991 m. sausio 13 d., ją pratęsiant 1992 m. gruodžio 28 d. ir 1995 m. birželio 25 d., ir galiojo iki ginčo pastato privatizavimo (tokia sąlyga nuomos sutartyje). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nuomos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas laiko atžvilgiu, t. y. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., nuostatas (6. 491 str. 1 d., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. ), draudžiančias nuomininkui perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, be išankstinio rašytinio nuomotojo sutikimo, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis. Apeliantė, nesutikdama su materialinės teisės normos taikymu laiko požiūriu, nepagrįstai teigia, kad 1964 m. Civilinis kodeksas nenustatė draudimo nuomininkui vienašališkai perleisti nuomininko teises ir pareigas kitam asmeniui. Draudimas vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę, vienašališkai pakeisti sąlygas, išskyrus sutarties ar įstatymo numatytus atvejus, įtvirtintas minėto CK 177 straipsnio 1 dalyje.

22Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB ,,Saulėtekis“ akcininkų (ieškovų) priimti sprendimai perimti patalpų nuomininko teises, taip pat ir teises į ginčo patalpų privatizavimą ar į investuotų lėšų kompensavimą (1 t., b. l. 22, 15, 23) už bendrovei suteiktą beprocentę paskolą ir negrąžintą iki sutarto termino – 2001 m. spalio 21 d., nesant nuomotojo sutikimo, laikytini tik siekiu įgyti tokį sutarties dalyvio statusą ir su juos susijusias teises į ginčo turto privatizavimą ar investicijų kompensavimų ateityje. Jie (sprendimai) jokių teisinių pasekmių sutarties atžvilgiu nesukelia ir sutarties nekeičia. Nuomos sutartis taip pat nenumatė nuomininkui teisės perleisti kitam asmeniui (asmenims) šio sutarties dalyvio teises ir pareigas. Ji (sutartis) nebuvo įstatymų nustatyta tvarka nuginčyta, nepakeista, nesikeitė ir ginčo patalpų nuomininkas. Tai, kad ginčo patalpų nuomininkas buvo juridinis asmuo UAB ,,Saulėtekis“, įrodo ir įsiteisėjusiu 2000 m. gruodžio mėn. 4 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu nustatyta pareiga būtent šiai bendrovei sumokėti nuomojamų patalpų nuomos mokestį (t. 1, b. l. 165-166). 2005 m. birželio 23 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu pagal BUAB ,,Saulėtekis“ pareiškimą pripažinta, kad ši bendrovė nuo 1991 m. liepos 11 d. iki 2002 m. gegužės 25 d. nuomodama ginčo pastatą Rulikiškių g. 46, Vilniuje, jam pagerinti skyrė 302 905 Lt išlaidų (t. 1, b. l. 176-177). Šią sumą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas pripažino bendrovės investicija, kuri sudaro 40,38 procentų pradinės objekto kainos. Šias išlaidas atlygino bendrovei ginčo pastato pirkėjas atsakovas UAB ,,Tas anas“, vadovaudamasis Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 punktu. Šias faktines aplinkybes patvirtino ir trečiojo asmens BUAB ,,Saulėtekis“ atstovas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir jas įvertindamas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių bei padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo patalpų nuomininkas buvo UAB ,,Saulėtekis“, kuris pagerino nuomojamas patalpas 40,38 procentų, o ne apeliantė ir kiti ieškovai.

23Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (t. 1, b. l. 24-28) matyti, kad ieškovai įvairiu laiku kreipėsi į atsakovą VĮ Valstybės turto fondą su prašymais įtraukti juos (ieškovus) į pretendentų dalyvauti ginčo pastato privatizavime sąrašą ir leisti dalyvauti privatizavimo procese. Iš šių raštų turinio nėra aišku, kokiu būdu ieškovai siekė privatizuoti ginčo pastatą. Kadangi užsimenama apie investuotą privatų kapitalą, tai iš to galima nuspėti apie jų ketinimus privatizuoti tiesioginių derybų būdu. Atsakovas atsakė ieškovams (t. 1, b. l. 29) apie ginčo pastato privatizavimo būdą, laiką ir jų (ieškovų) teisę ir galimybę dalyvauti pastato privatizavime viešo aukciono būdu. Apie tai, kaip jau minėta, skelbta ir viešai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovai turėjo galimybę pasinaudoti pirkti ginčo pastatą šiuo būdu įstatymų nustatyta tvarka. Įrodymų, kad atsakovas pažeidė jų teisę dalyvauti viešo aukciono būdu, ieškovai nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.

24Ieškovai ginčijo turto privatizavimo sandorį. CK 6.227 straipsnio 3 dalis nustato asmens teisę pareikšti ieškinį dėl sutarties nuginčijimo, jei ši sutartis pažeidė jo (asmens) teises ar teisėtus interesus. Teisė į teisminę gynybą siejama su pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomų interesų gynimu ir CPK 5 straipsnyje. Tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia asmens teises ar įstatymo saugomus interesus, turi įrodyti ginčijantis sandorį asmuo, šiuo atveju – ieškovai (CPK 177 str.). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai neįrodė ginčijamo sandorio ydingumo ir savo teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo. Kitokiai išvadai teisėjų kolegija neturi pagrindo.

25Nors apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su valstybės nuosavybės teise į ginčo pastato palėpėje įrengtus butus, tačiau nei apeliantė, nei kiti ieškovai savo nuosavybės teisių į šias patalpas nepagrindė jokiais įrodymais nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose (CPK 176-178 str.).

26Konstatavus tokią faktinę situaciją, kiti apeliacinio skundo bei ieškovų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai juridiškai nereikšmingi ir neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui.

27CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę gauti turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 87, 88 str.). Atsakovai nepateikė įrodymų dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

28Siunčiant šalių procesinius dokumentus valstybė patyrė 54,30 Lt išlaidų (t. 3, b. l. 80, 151). Ši suma priteistina iš apeliantės I. K. .

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

30Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Priteisti iš ieškovės I. K. valstybei 54,30 Lt (penkiasdešimt keturis Lt trisdešimt ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovai I. K. , R. P. , E. P. , L. M. ir R. M. kreipėsi į teismą su... 4. Ieškovai nurodė, kad 2006 m. sausio 12 d. viešo aukciono būdu buvo... 5. Ieškovai taip pat nurodė, kad minėtas privatizavimo sandoris naikintinas ir... 6. Atsakovai UAB „Tas anas“ ir UAB „Hansa lizingas“ kreipėsi į teismą... 7. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. Teismas nurodė, jog 1996 m. spalio 21 d. sutartimi, kuria ieškovai susitarė... 9. Ieškovė I. K. apeliaciniu skundu šį teismo sprendimą prašo panaikinti ir... 10. Atsakovas VĮ Valstybės turto fondas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 11. Atsakovai UAB ,,Tas anas“ ir UAB ,,Hansa lizingas“ taip pat su apeliaciniu... 12. Ieškovai R. P. , E. P. , L. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo... 13. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 15. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius... 16. Byloje nustatyta: 1991 m. sausio 13 d., 1992 m. gruodžio 28 d. ir 1995 m.... 17. Dėl pažeistų teisių... 18. Ieškovai teigė, kad ginčo objekto privatizavimu viešo aukciono būdu buvo... 19. Privatizavimo įstatymas skirtas gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą... 20. Ginčui aktualiuose Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje ir 1998 m.... 21. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovai nebuvo ginčo... 22. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB... 23. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų (t. 1, b. l. 24-28) matyti, kad... 24. Ieškovai ginčijo turto privatizavimo sandorį. CK 6.227 straipsnio 3 dalis... 25. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su valstybės nuosavybės teise... 26. Konstatavus tokią faktinę situaciją, kiti apeliacinio skundo bei ieškovų... 27. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato šalies, kurios naudai priimtas sprendimas,... 28. Siunčiant šalių procesinius dokumentus valstybė patyrė 54,30 Lt išlaidų... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti... 31. Priteisti iš ieškovės I. K. valstybei 54,30 Lt (penkiasdešimt keturis Lt...