Byla 2A-217-232/2015
Dėl 2008-06-12 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2008-279 vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų Aldonos Tilindienės, Loretos Lipnickienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) A. Ž. ir D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Ž. ir D. Ž. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl 2008-06-12 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2008-279 vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I.GINČO ESMĖ.

4Ieškovai A. Ž. ir D. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti negaliojančiu A. Ž. ir D. Ž. bei AB DNB banko sudarytos 2008-06-12 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2008-279 vienašalį nutraukimą, apie kurį AB DNB bankas informavo ieškovus 2010-12-16 raštu Nr. 30.58.37/2478 bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad 2008-06-12 tarp sutuoktinių atsakovų iš vienos pusės bei AB DNB banko iš kitos pusės buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2008-279, kurios pagrindu bankas suteikė ieškovams 275 139 EUR kreditą. Įkeistas turtas butai, esantys Viršilų g. 11-59, Viršilų gt. Nr. 11-64 ir įkainuoti 1 136 000 Lt ir 2/156 dalys automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Viršilų g. 13, Vilniuje, įkainojant 64 000 Lt. Ieškovai du metus vykdė visus kredito sutarties įsipareigojimus bankui. 2009 metais bendra įmokų suma pagal kreditavimo sutartį kas mėnesį siekė apie 2047 Lt, 2010 m. pirmąjį pusmetį apie 1650 Lt. Tuo tarpu 2010-06-01 ieškovai iš banko gavo įmokų mokėjimų grafiką antram 2010 metų pusmečiui, kuriame bendra įmokų suma buvo apie 3712,62 Lt per mėnesį. Dėl ženkliai išaugusių įmokų kreditavimo sutarties vykdymas ieškovams tapo itin apsunkintas. Kreditavimo sutarties pasirašymo laikotarpiu atsakovo A. Ž. pajamos sudarė apie 15 000 Lt, D. Ž. apie 4 729,42 Lt per mėnesį. 2008-07-09 buvo nutraukta atsakovo diplomato tarnybos sutartis, dėl ko sumažėjo jo gaunamos pajamos, atitinkamai atsakovės pajamos nuo 2008 m. gruodžio sumažėjo dėl nėštumo ir gimdymo atostogų bei vėliau sekusių atostogų 2009-01-17 gimusio vaiko (J. Ž.) priežiūrai. Be to ieškovams 2010-12-07 gimė antras vaikas, dėl ko atitinkamai prasitęsė atsakovės motinystės atostogos. Susidūrus su finansiniais sunkumais, išaugus įmokų bankui dydžiui, ieškovai kreipėsi su prašymu į atsakovą dėl kredito restruktūrizavimo, kredito grąžinimo atidėjimo, atitinkamas atidėto kredito dalis paskirstant proporcingai būsimoms įmokoms, bei atidėjimo laikotarpiu mokant bankui palūkanas. Banko atstovė atsakydama ieškovams nurodė, kad bankas svarstytų kredito restruktūrizavimo galimybę, bet tik tuo atveju, jeigu bus sumokėtas 4750 Lt kreditavimo sutarties keitimo mokestis už kiekvieną butą, padidinta marža ir dar kelios sąlygos. Ieškovai su šiomis sąlygomis nesutinko, nes jos tik dar labiau apsunkintų jų finansinę padėtį. Ieškovai ir toliau derėjosi su banku, siekdami išsaugoti kreditavimo sutartį. 2010-11-19 ieškovai raštu kreipėsi į banką su prašymu leisti parduoti bankui įkeistą turtą, gautas lėšas, nukreipiant kreditavimo sutarties dengimui. Brokerio pagalba rado pirkėją, tačiau iš banko nesulaukė atsakymo, dėl ko pirkėjas savo ketinimų pirkti butą atsisakė. 2010-12-16 d. bankas raštu informavo ieškovus, kad dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo, vienašališkai nutraukiama kreditavimo sutartis. Net ir po kreditavimo sutarties nutraukimo ieškovai ėmėsi aktyvių veiksmų ir siekė atnaujinti kreditavimo sutartį bei dėrėtis su atsakovu. Be to tų derybų metu bankas nurodė, kad duos sutikimą parduoti jam įkeistą turtą, tik po to, kai bankui bus grąžinta visa skola pagal kreditavimo sutartį, iškėlė sąlygą parduoti iš karto abu butus. Ieškovai nurodo, kad parduoti du butus iš karto yra neįmanoma, mano, jog tokiu būdu bankas užkirto ieškovams visas galimybes atsiskaityti su banku. Mano, kad banko veiksmai vienašališkai nutraukiant kreditavimo sutartį prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą (kredito gavėjo-vartotojo) nenaudai. Pažymėjo, kad ieškovai nepadarė jokio esminio kreditavimo sutarties pažeidimo, todėl bankas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti kreditavimo sutarties. Mano, kad nutraukimo pagrindai turi būti realūs, o jų tikrumas turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusijai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ir asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Nėra pagrindo teigti, kad laikinai atsiradęs mokėjimų pagal kreditavimo sutartį sutrikimas sudaro prielaidas bankui tikėtis, jog ieškovai ateityje neįvykdys prievolių pagal kreditavimo sutartį. Taip pat ieškovai mano, kad tam tikri mokėjimų bankui daliniai sutrikimai nebuvo įtakoti ieškovų tyčios ar didelio neatsargumo. Šiuos sutrikimus lėmė objektyvios aplinkybės. Teismas vertindamas šį kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumą turi remtis CK 6.209 str. nuostatomis. Be to ieškovai mano, kad bankas du metus vienašališkai, nesuderinęs su ieškovais, jų neinformavęs, nesilaikė kreditavimo sutarties bendrojoje dalyje nustatytų įmokos apskaičiavimo ir mokėjimo grafiko sudarymo sąlygų. Bankas savo iniciatyva, nesant ieškovų prašymo, buvo atidėjęs kredito grąžinimą, nustatant įmokas tik už palūkanas, kas ieškovo manymu, rodo, jog mokėtinų sumų nesumokėjimas laiku nėra laikytinas esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Taip pat pažymi, kad pradelsta kredito suma (3662,34 EUR) sudarė tik 1,3 proc. visos kredito sumos (275 139 EUR) pagal kreditavimo sutartį, o tai yra nežymi suma. Ieškovai taip pat pažymi, kad bankui nepagrįstai nutraukus sutartį, ieškovai privalo grąžinti visą kredito sumą, o ieškovai šiai dienai objektyviai negali iš karto sukaupti daugiau kaip 1,1 mln.Lt, kad grąžinus likusią kredito sumą ir kitus susikaupusius mokėjimus pagal kreditavimo sutartį, kad tai reikštų gyvenamojo būsto, kuriame ieškovai gyvena kartu su mažamečiais vaikais praradimą. Šiai dienai ieškovai nurodo, kad yra pajėgus vykdyti vienašališkai nutrauktą sutartį, o būtent pažymi, kad ieškovų finansinė padėtis dabar yra gera, kad A. Ž. dirba Ramstage & Hastings Ltd, per mėnesį jo gaunamas darbo užmokestis sudaro 1300 svarų, t.y. 5296,20 Lt. Bankui įkeistas butas, esantis Viršilų g. 11-59, Vilniuje, yra išnuomotas už 1500 Lt nuomos mokestį per mėnesį. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, prašo ieškinį tenkinti.

6Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, kad ieškovai neturi teisės ginčyti kreditavimo sutarties nutraukimo, kadangi įsiteisėjusiomis teismo nutartimis banko naudai iš ieškovų kaip skolininkų yra priteista skola pagal kreditavimo sutartį ir pradėtas vykdymo procesas dėl teismo priteistos skolos išieškojimo iš bankui įkeisto turto. Šioje skolos išieškojimo stadijoje ieškovai neturi teisės kvestionuoti kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo (LAT 2012-08-02 nutartis byloje Nr. 3K-3-387/2012). Kreditavimo sutarties pagrindu atsakovas suteikė ieškovams 279 139 EUR kreditą, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą 2038-05-31. Ieškovai kaip kredito gavėjai įsipareigojo kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatytu laiku mokėti kredito, palūkanų įmokas, delspinigius. Bankas vienašališkai nutraukė sutartį dėl ieškovų kaltės, nes jie kaip kredito gavėjai iš esmės pažeidė sutartį – nustatytais terminais nemokėjo pagal sutartį numatytų įmokų bankui, o esant įsiskolinimui, per banko raštu nustatytus papildomus terminus skolai padengti, prievolės neįvykdė. Pažymėjo, kad ieškovai patys pripažįsta, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių ekonominių aplinkybių, jie nebegalėjo laiku mokėti bankui įmokų, tokiu būtų ieškovai pripažįsta, kad pažeidė kreditavimo sutartį. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai, laikantis teisės normų ir kreditavimo sutartyje numatytų sutarties vienašalio nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Įmokų pagal sutartį bankui laiku nemokėjimas yra sutartyje numatytas vienašalio sutarties nutraukimo pagrindas. (Kredito sutarties bendrosios dalies 46.1 punktas). Ginčo kreditavimo sutartyje sutarta, kad sutarties vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai yra esminio sutarties pažeidimo atvejai (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 48 punktas). Nuo 2010-06-30 ieškovai nebevykdė kreditavimo sutarties, bankas 2010-09-14 raštu įspėjo ieškovus apie susidariusią skolą ir nustatė terminą iki 2010-10-04 skolai padengti. 2010-10-20 banko raštu ieškovams pasiūlytos sutarties restruktūrizavimo sąlygos, kurios ieškovų netenkino. Augant ieškovų skolai, bankas 2010-12-16 raštu įspėjo ieškovus apie 2010-12-16 datai susidariusią skolą (6927,72 EUR) ir informavo ieškovus, kad per nustatytą terminą nepadengus skolos, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Bankas keletą kartų raštiškai įspėjo ieškovus apie skolą ir jos negrąžinimo teisines pasekmes. Ieškovams nepadengus skolos, bankas sutartį 2011-01-11 nutraukė ir kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolos išieškojimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011-03-31 nutartimi Nr. 245/2011 areštavo ieškovų už kreditavimo sutarties įvykdymą bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą ir įspėjo ieškovus, kad negrąžinus bankui skolos pagal ginčo kreditavimo sutartį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių skolai bankui dengti. Ši nutartis buvo patikrinta ir palikta galioti apeliacine tvarka. Atsakovas mano, kad apeliacine tvarka įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyti šiai nagrinėjamai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai, kad su ieškovais sudaryta kreditavimo sutartis yra nutraukta teisėtai, nepažeidžiant CK 6.209, 6.217 straipsnių reikalavimų dėl ieškovų, kaip skolininkų kaltės. Pažymi, kad ieškovai skolos pagal ginčo kreditavimo sutartį bankui nepadengė taip pat ir per Vilniaus m. apylinkės teismo 2011-03-31 nutartimi nustatytą papildomą terminą prievolei įvykdyti, dėl ko Vilniaus m. apylinkės teismas 2011-09-20 d. nutartimi nutarė išieškoti iš banko naudai pagal ginčo kreditavimo sutartį 323481,06 EUR skolą, parduodant iš varžytinių bankui įkeistą turtą. Ši nutartis Vilniaus apygardos teismo 2012-10-19 d. nutartimi palikta galioti. Prejudicinis faktas, konstatuotas Vilniaus apygardos teismo nutartyse, jog bankas nepažeidė jokių bendradarbiavimo ir rūpestingumo elgesio pareigų šioje byloje negali būti kvestionuojamas. Dėl to, atsakovas mano, kad ieškovų ieškinys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pažeidžia atsakovo kaip banko teises į skolos išieškojimą pagal įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus dėl skolos išieškojimo. Atsakovas nesutinka su ieškinio argumentais, kad ieškovų mokėjimų pagal kreditavimo sutartį sutrikimas negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, kadangi būtent pagal teismų praktiką toks įmokų nemokėjimas vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Be to ieškovų nurodomos nepalankiai susiklosčiusios ekonominės aplinkybės įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybės nėra pripažintos force majeure aplinkybėmis ir nesukelia atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygų. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prekių prievolei įvykdyti, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių ar skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Pažymi, kad kredito grąžinimas yra kredito gavėjo rizika. Jokios teisės normos nesuteikia teisės vartotojams, nevykdyti sutarčių ir savo kaip vartotojų statusu bandyti pateisinti sutarčių nevykdymą. Be to atkreipia teismo dėmesį, kad ieškovai 2 metus yra sustabdę prievolių bankui vykdymą ir neatlygintinai naudojasi banko suteiktais pinigais, tuo didina banko nuostolius. Pažymi ir tai, kad netgi jei ir būtų pripažintas kreditavimo sutarties nutraukimas negaliojančiu, su kuo atsakovas nesutinka ir tam nėra teisinio pagrindo, tai neatleistų ieškovų nuo pareigos grąžinti bankui skolą, nes banko teisė į skolos pagal ginčo kreditavimo sutartį išieškojimą yra pripažinta įsiteisėjusiomis teismų nutartimis.

7II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų A. Ž. ir D. Ž. 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB DNB banko naudai; priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų A. Ž. ir D. Ž. 19,32 Lt pašto išlaidas valstybės naudai.

9Teismas nustatė, kad atsakovas savo sutartinį įsipareigojimą suteikti šalių sutartą kreditą nustatytais terminais įvykdė (pervedė minėtą kreditą ieškovams), tačiau bylos duomenimis ieškovai savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai. Tinkamai ieškovai vykdė sutartį tik iki 2010 m. birželio mėn. Nuo 2010-06-30 ieškovai nėra įmokėję nei vienos jiems priklausančios įmokos. Laikotarpiu nuo 2010 06 01 iki 2011 01 11 ieškovų susidaręs bankui (atsakovui) įsiskolinimas buvo 6 929,72 EUR suma. Ginčo šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 9 punkte, ieškovai įsipareigojo visą paimtą kreditą grąžinti Bankui dalimis ir terminais, nurodytais Kredito grąžinimo grafike. Taigi teismas konstatavo, jog ieškovų įsipareigojimai nustatytu laiku grąžinti atitinkamą kredito dalį ir mokėti palūkanas yra esminės Kredito sutarties sąlygos. Todėl ieškovų argumetus, kad jų mokėjimų pagal kreditavimo sutartį sutrikimas negali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius kasacinio teismo išaiškinimams, jog dalinių įmokų pagal kreditavimo sutartis kredito įstaigai laiku nemokėjimas vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę kredito įstaigai vienšališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Be to teismas pažymėjo, kad CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas leido šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Nėra duomenų, kad ieškovai būtų priversti sudaryti ginčijamą sandorį. Kreditavimo rinka Lietuvoje pakankamai išplėtota, tad ieškovai turėjo galimybę rinktis, su kuria kreditavimo įstaiga jam labiau apsimoka sudaryti kreditavimo sutartį, jei ieškovus netenkino kreditavimo sutarties sąlygos, jie turėjo galimybę reikalauti jas pakeisti iki sutarties sudarymo arba nesudaryti kreditavimo sandorio su kredito įstaiga, kuri į sutarties projektą įrašė ieškovui nepalankias sąlygas. Teismas sprendė, kad ieškovų nurodomos nepalankiai susiklosčiusios ekonominės aplinkybės įstatymų nustatyta tvarka Vyriausybės nėra pripažintos force majeure aplinkybėmis (CK 6.212 straipsnis) ir nėra atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.253 straipsnis). Nurodė, jog nepagrįsti ieškinio argumentai ir dėl banko nebendradarbiavimo, kadangi jau Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka pridedamose nutartyse konstavo, kad bankas nepažeidė jokių bendradarbiavimo ir rūpestingo elgesio pareigų, todėl šis prejudicinis faktas ieškovų šioje byloje negali būti kvestionuotinas. Taip pat teismas laikė nepagrįstais ieškinio argumentais, kad bankas nepagrįstai po dviejų metų dvigubai padidino įmokų per mėnesį mokėjimą. Nustatė, jog pirmus du metus ieškovai mokėjo bankui tik palūkanas, kadangi pagal kredito sutartį šalys buvo susitarusios atidėti pačio kredito mokėjimą. Be to vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais ieškovai turėjo paskaičiuoti ir atsižvelgti į tai, kad paėmę tokio dydžio kreditą (beveik 1 mln. litų), mokėdami tik apie 1600-2000 Lt per mėnesį, sutartyje nurodytu galutiniu kredito sumokėjimo terminu – 2038-05-31, negalės grąžinti atsakovui viso paimto kredito ir sumokėti palūkanas. Atmetė kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad bankas neįsitikino atsakovų mokumu suteikdamas tokio dydžio kreditą. Ieškovo kredito paėmimo laikotarpiu gaunamas darbo užmokestis sudarė apie 15 000 Lt, be to dar dirbo žmona, kuri gaudavo 4729,42 Lt darbo užmokestį, todėl bankas matydamas tokią atsakovų finansinę padėtį, pagrįstai suteikė tokio dydžio kreditą, pagrįstai galėjo tikėti, kad apie 4 000 Lt dydžio per mėnesį įmokas ieškovas mokėti galės. Teismas konstatavo, jog dėl ieškovų esminio Kredito sutarties pažeidimo bei faktinio nemokumo, Kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas ir pagrįstas, nors gautą kreditą ieškovai iš dalies panaudojo ir vartojimo tikslais, t.y. perkant būstus, stotvėjimo aikštelės dalį. III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

10Apeliantai (ieškovai) A. Ž. ir D. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinyje pateikti teisiniai argumentai ir objektyvūs aplinkybių įrodymai nebuvo tinkamai teismo nagrinėjami, o sprendimas priimtas atsakovo, kaip stipresniosios šalies, naudai, tokiu būdu pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Apeliantų teigimu nėra aišku kuo remiantis teismo sprendime teigiama, kad mėnesinė kredito įmoka turėjusi būti 4 000 Lt, kai tuo tarpu ji jokiu atveju nebūtu ženkliai viršijusi 3 200 Lt, ir kodėl šeimos pajamos nebūtų pakankamos, kai A. Ž. pajamos dvejose darbovietese viršija 6 000 Lt, D. Ž. 2 500 Lt, be to yra nuomojama dalis to paties įkeisto turto už 1 500 Lt/mėn. Pažymėjo, jog nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į tai, kad DnB neleido parduoti turto trečiąjai šaliai sumokant skolos likutį tiesiogiai DnB bankui ir taip likviduojant patį ginčo objektą, jau esant apsisprendusiam pirkėjui. Tai būtų įprastinė procedūra tiek esant kredito išdavimui, tiek ir jo grąžinimui, lygiai tokiu pat principu buvo išmokėtas ir šis kreditas tiesiogiai būsto pardavėjui, tuo tarpu DnB atstovas teigė, kad pirma turi būti gražintas kreditas, o tik vėliau parduodamas būstas. DnB kredito sutartyje, kuri yra pateikiama vienašališkai ir jos punktų ieškovai negalėjo koreguoti, nebuvo esminės ir ypatingai svarbios informacijos apie faktiškai pritaikytą kredito išmokėjimo atidėjimą 2 metams, iš esmės keičiančios tiek įmokų dydžius, tiek ir pačią kredito kainą, o ieškovai nebūdami profesionalūs finansininkai negalėjo to sužinoti kitokiu būdu. Kredito mokėjimo grafikus ieškovai gavo tik praėjus 3 savaitėms nuo kredito sutarties pasirašymo ir išmokėjimo, nors tai turėjo būti pateikta kartu su sutartimi. Jei ieškovai būtų informuoti, kad pateikiamose įmokų sumose yra tik palūkanos, būtų akivaizdu kad įmokos yra gerokai didesnės, tuomet arba ieškovai nebūtų ėmę kredito tokia apimtimi, arba nebūtų padarę atitinkamus atidėjimus. Jei DnB standartinėje sutartyje būtų nurodyta, kad praėjus 24 mėnesių kredito gražinimo atidėjimo terminui įmokos padvigubės, ieškovai būtų galėję tam iš anksto pasiruošti. DnB atstovai nesutiko atidėti kredito gražinimo apimtimi padidėjusios įmokos sumos bent 3- 6 mėnesiams, kad ieškovai turėtų laiko išspręsti netikėtai iškilusią padidėjusių įmokų problemą, nors būtų už tai gavę nustatytas palūkanas, taigi, planuotą pelną, ir nebūtų susidariusi tokia padėtis. DnB atstovai nesutiko, kad įmokų mokėjimo atnaujinimas ir jų užskaitymas bū tų patvirtintas raštu iš banko pusės, kad būtų aišku, jog yra mokamos būtent kredito įmokos, o ne bankui vienašališkai nutraukus sutartį savo nuožiūra skaičiuojama neproporcinga delspinigių dalis. DnB darbuotojai pareikalavo pakeisti kreditavimo sutartyje nustatytą kredito maržą ją padidinant 2,7 karto, motyvuodami numanomu įkeisto turto vertės pasikeitimu. Su tokiu reikalavimu ieškovai nesutiko, kadangi tai būtų pažeidę jų interesus ir padidinę paskolos kaštus beveik tris kartus, kas sukeltų nemokumą. Minėtų argumentų pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, sprendimą priėmė vien remdamasis atsakovo nurodytais argumentais. Pažymėjo ir tai, jog tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek iki jo, atsakovas nesilaikė bankams nustatytos prievolės atsakyti į savo klientų paklausimus per 30 dienų ir daugumoje atvejų apskritai niekaip nereaguodavo. Taip pat neatsiliepta į taikaus susitarimo siūlymus bylos nagrinėjimo metu.

11Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu prašė atmesti apeliantų apeliacinį skundą. Nurodė, jog apeliacinis skundas grindžiamas tik samprotavimais teismo ir atsakovo atžvilgiu, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teismų praktikos ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

14Byloje nustatyta, kad 2008-06-12 apeliantai su atsakovu pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2008-279, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovams 279 139 EUR kreditą, kredito gavėjų prievolių tinkamam vykdymui užtikrinti atsakovui 2008-06-26 ir 2008-08-07 buvo įregistruotos sutartinės hipotekos dėl ieškovams priklausančių butų, esančių Viršilų g. 11-59 ir Viršilų g. 11-64, Vilniuje, bei 2/156 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Viršilų g. 13, Vilniuje. Byloje nustatyta ir šalys šio fakto neginčija, kad apeliantai savo prievoles kylančias jiems iš ginčo kredito sutarties pagal numatytą grafiką vykdė iki 2010 m. birželio mėn. Iš byloje esančių skolos susidarymo detalizavimo duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2010-06-30 iki sutarties nutraukimo ieškovai nėra įmokėję nei vienos jiems priklausančios įmokos ar įmokos dalies. Nuo 2010 06 01 iki 2011 01 11, daugiau nei pusės metų laikotarpiu susidarė 6 929,72 EUR įsiskolinimas. Kaip matyti iš pateikto šalių susirašinėjimo šalys derėjosi dėl kredito sutarties restruktūrizavimo, nepavykus susitarti apeliantams atmetus banko pasiūlytas ginčo sutarties peržiūrėjimo sąlygas, atsakovas, prieš tai kelis kartus įspėjęs apeliantus dėl įsipareigojimų vykdymo, nesulaukęs įsiskolinimo padengimo, 2010-12-16 pranešimu ieškovus informavo, kad ieškovams nepadengus per nustatytą terminą įsiskolinimą, vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį dėl kredito gavėjų (ieškovų) kaltės. 2011-01-11 ieškovams nepadengus skolos, bankas sutartį nutraukė ir inicijavo skolos pagal kredito sutartį išieškojimą iš ieškovų, kreipdamasis į hipotekos teismą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto.

15Apeliantai apeliaciniu skundu iš esmės neneigia jog ginčo sutartis buvo nutraukta ne iš karto, bet po abiejų šalių derybų, dėl kredito restruktūrizavimo ieškovams nesutikus su banko pasiūlytomis sąlygomis, o bankui nesutikus su ieškovų pasiūlymais, tačiau kvestionuoja banko pasiūlytas sąlygas. Pažymėtina jog nors ginčo sutartis buvo sudaryta dviem gyvenamiesiems būstams įsigyti sutarties specialiosios dalies 12 punkte nurodoma jog pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (LAT 2003 05 12 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003, 2008 02 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, neturi reikšmės, kaip sutarties šalys įvardijo sutartį, ar sutarties tekste vartojamas terminas „vartojimo“. Konkrečios sutarties pripažinimą vartojimo sutartimi lemia jos atitiktis pirmiau nurodytiems požymiams, o ne sutarties šalių valia, laikyti ją tokia ar ne. Šiuo atveju ta aplinkybė jog ginčo kreditavimo sutarties 12 punkte nurodyta, kad sutaikinamas kreditas nėra vartojamasis kreditas , be to, kaip pripažįsta patys apeliantai, vienas iš už kreditą nupirktų būstų naudojamas papildomoms pajamoms iš nuomos gauti, teismo posėdžio metu atsakovo atstovas yra paaiškinęs jog, ieškovai prašė atidėti kredito mokėjimą, tam, kad galėtų įsigyti dar vieną butą, rodo jog ne visas kreditas buvo naudojamas išimtinai ieškovo vartojimo reikmėms tenkinti. Kad vieną iš už kreditą įsigytų butų nuomoja gaudami reguliarias, kasmėnesines pajamas apeliantai nurodo patys, siekdami įrodyti savo mokumą, ir gebėjimą toliau vykdyti prievoles pagal sutartį. Ši aplinkybė taip pat leidžia teigti, kad kreditas nebuvo vartojamasis.

16Ta aplinkybė, kad ginčo sutartis nėra grynai vartojamoji reiškia jog sutarties šalių teisės yra lygios joms galioja sutarties laisvės principas įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje reiškiantis jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties laisvės principas draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį. Laisvės principas įgalina šalis sutarties sąlygas nustatyti savo nuožiūra, jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityvioji teisės norma.

17Apeliantai skundu iš esmės siekia nuneigti sutarties laisvės principą nurodydami jog bankas neteisėtai nesutiko atidėti jiems 3-6 mėnesiams kredito apimtimi padidėjusių įmokų mokėjimą, tačiau byloje nustatyta jog nuo 2010 m. birželio mėn. iki sutarties nutraukimo pusę metų ieškovai iš viso nemokėjo nei padidintų, nei mažesnių įmokų, nei palūkanų, nei pagrindinės skolos dalių. Kaip matyti pateikto susirašinėjimo, šalių derybos dėl tolesnio sutarties vykdymo užtruko kelis mėnesius, atsakovas sutartį nutraukė šalims nepasiekus susitarimo, keletą kartų įspėjęs apie galimą vienašalį sutarties nutraukimą. Todėl vienašalis sutarties nutraukimas atitiko sutarties nuostatas nustatančias jog sutartis gali būti nutraukta kredito gavėjui nesumokėjus bent vienos kredito dalies ir / arba nesumokant palūkanų, delspinigių, baudų, kitų sutartyje numatytų mokėjimų (sutarties 46.1 straipsnis), prieš dešimt dienų pranešus apie sutarties nutraukimą (sutarties 43 straipsnis).

18Apeliantai teigia pasirašydami kredito sutartį nesupratę jog kredito dalių mokėjimas jiems buvo atidėtas dvejiems metams. Taip pat teigia jog atsakovas pažeidė sutarties vykdymo principus įtvirtintus CK 200 straipsnyje, pagal kuriuos šalys sutartį turi vykdyti tinkamai ir sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis. Apeliantai teigia jog atsakovo nebendradarbiavimas su jais pasireiškė tuo jog bankas apsunkino jiems kredito įmokų mokėjimus, po 2 metų įmokų mokėjimo vienašališkai padvigubindamas mokamų per mėnesį įmokų dydį, jog ta aplinkybė, kad įmokų mokėjimo grafikas jiems buvo įteiktas tik po trijų savaičių, po sutarties pasirašymo, nors turėjo būti teiktas iš karto po sutarties pasirašymo, toks pavėluotas grafiko pateikimas suklaidino juos dėl įmokų dydžio. Jeigu apeliantai iš karto būtų informuoti, kad pirmų dviejų metų įmokose skaičiuojamos tik palūkanos, o vėliau įmokos padvigubės, būtų arba sutarties nepasirašę arba būtų vykdę atitinkamus atidėjimus. Šie apeliacinio skundo teiginiai taip pat atmestini.

19Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje: sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis) (LAT plenarinės sesijos 2004 06 29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004, LAT 2003 12 03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003, 2008 11 17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; kt.).

20Tačiau kadangi sutarties nutraukimas yra kraštutinė – ultima ratio – priemonė, kuriai taikyti nepakanka vien formalaus pagrindo. Teismų praktikoje laikoma, kad Favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Šių veiksnių svarba kartu nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis (LAT 2014 04 25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2014).

21Pažymėtina jog Vilniaus apygardos teismas 2011 08 31 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1453-640/2011 bei 2012 10 19 nutartyje Nr. 2S-270-275/2012 (b.l. 173-192), spręsdamas ieškovų atskiruosius skundus, dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutarčių teisėtumo yra pažymėjęs, jog nėra pagrindo teigti, kad kredito davėjas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nes šalys dėl tolesnio sutarties vykdymo derėjosi nuo 2010 metų birželio mėnesio, o šalims nesusitarus, vien faktas, kad nebuvo priimti ieškovų pasiūlymai nereiškia jog kreditorius pažeidė bendradarbiavimo principą. Teismas taip pat Pažymėjo, jog pareiga bendradarbiauti negali būti suprantama vienpusiškai, kaip reikalavimas priimti išimtinai tik vienos sutarties šalies sąlygas, tokiu būdu būtų pažeistas šalių lygybės ir sutarčių laisvės principai.

22Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas sutarties dalykas yra esminė kiekvienos sutarties sąlyga, o pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje pateiktą kreditavimo sutarties sampratą, kredito gavėjo įsipareigojimai laiku grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas sudaro kiekvienos kreditavimo sutarties dalyką ir pagrindą. Ginčo šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 9 punkte, ieškovai įsipareigojo visą paimtą kreditą grąžinti Bankui dalimis ir terminais, nurodytais Kredito grąžinimo grafike. Taigi ieškovų įsipareigojimai nustatytu laiku grąžinti atitinkamą kredito dalį ir mokėti palūkanas yra esminės Kredito sutarties sąlygos. Tai, kad kelių eilinių paskolos įmokų nesumokėjimas yra esminis paskolos sutarties pažeidimas, patvirtina ir speciali CK 6.874 straipsnio 2 dalyje nustatyta taisyklė, numatanti kreditoriaus teises reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Minėtų Kredito sutarties sąlygų įtvirtinimas sutartyje taip pat reiškia, kad Bankui, kaip Kredito sutarties šaliai, yra vienodai svarbus tiek galutinis kredito grąžinimo terminas, tiek ir daliniai įmokų mokėjimai, kadangi tinkamas periodinių įmokų gavimas yra būtinas Bankui užtikrinti nuolatinį pinigų srautą, reikalingą Banko mokumui ir likvidumui, be to būtinas ir sprendžiant klausimą, ar įmokas nustojęs mokėti skolininkas pajėgs ateityje vykdyti įsipareigojimus.

23Pirmosios instancijos teismas taip pat nenukrypo nuo Kasacinio teismo praktikos pažymėdamas jog, dalinių įmokų pagal kreditavimo sutartis kredito įstaigai laiku nemokėjimas praktikoje vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę kredito įstaigai vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį (LAT 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013), kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (LAT 2012-02-20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

24Taip pat teisingi pirmosios instancijos argumentai, kad kreditavimo rinka Lietuvoje pakankamai išplėtota, tad ieškovai turėjo galimybę rinktis, su kuria kreditavimo įstaiga jam labiau apsimoka sudaryti kreditavimo sutartį, jei ieškovus netenkino kreditavimo sutarties sąlygos, jie turėjo galimybę reikalauti jas pakeisti iki sutarties sudarymo arba nesudaryti kreditavimo sandorio su kredito įstaiga, kuri į sutarties projektą įrašė ieškovui nepalankias sąlygas. Kolegija atsižvelgdama į ieškovų amžių išsilavinimą atmeta jų tvirtinimus, jog jie neva nesupratę, kad iš pradžių bus mokamos tik palūkanos, o po dviejų metų įmokos padvigubės dėl to jog bus skaičiuojamos kredito gražintinos dalys. Akivaizdu jog kiekvienas apdairus, atidus ir rūpestingas asmuo, o ypač turintis aukštąjį išsilavinimą bei užimantis aukštas pareigas, ruošdamasis įsigyti net du didelės vertės nekilnojamojo turto objektus, dar iki kreipdamasis į banką skaičiuoja per kiek laiko ir kokiomis dalimis galės gražinti kreditą, kokią apytikrę palūkanų sumą teks reguliariai mokėti. Taip pat rūpestingas asmuo turėdamas tokio dydžio įsipareigojimus bankui elgdamasis kaip rūpestinga sandorio šalis esant galimybei turi pareigą pasirūpinti atidėjimais iš kurių, pasunkėjus finansinei padėčiai galėtų tinkamai vykdyti įsipareigojimus. Tokią galimybę kaip matyti apelianto pateiktų duomenų apie pajamas pajamų jie turėjo. Taip pat pažymėtina jog apeliantų turimas išsilavinimas leidžia daryti išvada jog jiems turėjo būti žinomi tokie faktai kaip svyravimai ekonomikoje (ekonominės krizės) ir nekilnojamojo turto rinkoje.

25Kiti apeliantų nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami. Apeliacinis skundas atmetamas.

26Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

27Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I.GINČO ESMĖ.... 4. Ieškovai A. Ž. ir D. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami... 5. Nurodė, kad 2008-06-12 tarp sutuoktinių atsakovų iš vienos pusės bei AB... 6. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime su pareikštu ieškiniu nesutiko.... 7. II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas nustatė, kad atsakovas savo sutartinį įsipareigojimą suteikti... 10. Apeliantai (ieškovai) A. Ž. ir D. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 11. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu prašė atmesti apeliantų apeliacinį... 12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 13. Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT arba kasacinis teismas) formuoja... 14. Byloje nustatyta, kad 2008-06-12 apeliantai su atsakovu pasirašė kreditavimo... 15. Apeliantai apeliaciniu skundu iš esmės neneigia jog ginčo sutartis buvo... 16. Ta aplinkybė, kad ginčo sutartis nėra grynai vartojamoji reiškia jog... 17. Apeliantai skundu iš esmės siekia nuneigti sutarties laisvės principą... 18. Apeliantai teigia pasirašydami kredito sutartį nesupratę jog kredito dalių... 19. Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217... 20. Tačiau kadangi sutarties nutraukimas yra kraštutinė – ultima ratio –... 21. Pažymėtina jog Vilniaus apygardos teismas 2011 08 31 nutartyje civilinėje... 22. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas sutarties dalykas yra... 23. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenukrypo nuo Kasacinio teismo praktikos... 24. Taip pat teisingi pirmosios instancijos argumentai, kad kreditavimo rinka... 25. Kiti apeliantų nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl... 26. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 27. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti...