Byla A-492-301-13
Dėl neturtinės žalos priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti po 70 Lt neturtinės žalos atlyginimui už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą dieną, viso 74 690 Lt.

5Paaiškino, kad nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2012 m. sausio 17 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žeminančiomis sąlygomis. Paaiškino, kad 1 067 dienas 23 valandas per parą buvo laikomas per mažo ploto avarinės būklės kamerose, kuriose miegamos vietos neatitiko standartų, žiemą kentė šaltį, vasarą karštį, kameroje esantiems asmenis nepakako stalo ir kėdžių pavalgyti, turėjo skalbti kameroje, buvo juntama drėgmė, pelėsis, dėl elektros taupymo 104 dienas buvo laikomas tamsoje, nors jis nuo 1993 metų turi regos traumą, nebuvo vykdomos užimtumo programos. Dėl tokių sąlygų kreipdavosi į pareigūnus, badavo, pablogėjo jo sveikata.

6Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsiliepime (b. l. 38–50) paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Paaiškino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Aiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad į pareiškėjo prašymus dėl šildytuvo, ventiliatoriaus jam buvo raštiškai atsakyta. Akcentavo, jog Pravieniškių valstybės įmonė prie pataisos namų suteikia skalbinių skalbimo paslaugas, už kurias reikia apmokėti. Tie, kurie nesinaudoja tokiomis paslaugomis, tai daro patys. Teigė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodė, kad gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo išjungimas buvo vykdomas pagal 2009 m. vasario 13 d. įsakymą Nr. 1-11. Nurodė, kad pareiškėjui buvo taikoma reabilitacijos programa. Teigė, kad pareiškėjas ne vieną kartą badavo, tačiau jokių nusiskundimų sveikatai neturėjo.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

9Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Teismas nustatė, jog į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. liepos 27 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti terminą, nenurodė. Todėl teismas padarė išvadą, jog senaties terminas taikytinas ir nagrinėtinas ginčas dėl žalos atlyginimo, patirtos ne nuo 2008 m. kovo 17 d., kaip kad prašo pareiškėjas, o nuo 2009 m. liepos 27 d.

10Remdamasis Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis – detalizuotais kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžiais bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiais, teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2009 m. liepos 27 d.), ne mažą laiko dalį (apie metus ir tris mėnesius) buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, dalį laikotarpio (daugiau kaip vieną mėnesį) pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos, o likusią laikotarpio dalį (apie metus ir septynis mėnesius) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas iš byloje esančių į ginčo laikotarpį patenkančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro raštų nustatė, kad patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose tam tikrą laiko tarpą buvo pareiškėjas, išmatuota oro temperatūra, natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 22, 26 punktų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos, taip pat pripažino, kad Lukiškių TI-K pažeidė higienos normų reikalavimus.

11Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais. Iš bylos medžiagos nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.

12Teismas nustatė, jog į pareiškėjo prašymus dėl šildytuvo ir ventiliatoriaus Lukiškių TI-K atsakydavo nustatyta tvarka, todėl atmetė pareiškėjo teiginį, kad į jo prašymus būdavo nereaguojama. Taip pat nepagrįstu pripažino pareiškėjo teiginį, kad Lukiškių TI-K administracija vertė skalbti ir džiovinti rūbus kamerose. Teismas nurodė, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su privačia skalbykla, tačiau tie, kurie nesinaudoja jos paslaugomis, skalbia patys.

13Teismas nurodė, jog dėl sunkios ekonominės situacijos valstybėje, nepakankamo Lukiškių TI-K finansavimo, Lukiškių TI-K direktoriaus 2009 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1-11, šviesiu paros metu (nuo 9 val. iki 14 val.) šviesa gyvenamosiose kamerose išjungiama, tačiau paprašius dėl svarbių priežasčių įjungiama, todėl teismas šią tvarką pripažino tinkama tvarka.

14Teismas taip pat akcentavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, siekiant įgyvendinti Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomą programą, pareiškėjui buvo taikoma užimtumo programa. Pareiškėjo asmens sveikatos istorija patvirtina, kad pareiškėjas ne vieną kartą badavo, tačiau jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, dažnai atsisakydavo nuo medicininių apžiūrų, su juo buvo kalbėta apie badavimo žalą, yra skundęsis tik akių paraudimu, o jo akių trauma buvo patirta 1993 metais, įrodymų, patvirtinančių sveikatos būklės pablogėjimą dėl laikymo Lukiškių TI-K nėra, todėl teismas atmėtė pareiškėjo teiginį, jog sveikata jam pablogėjo būnant Lukiškių TI-K dėl badavimo.

15Įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į laikymo Lukiškių TI-K trukmę, į tai, kad pareiškėjas buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais (iš viso vienerius metus ir septynis mėnesius) buvo perpildytos bei nurodė oro temperatūros ir natūralaus apšvietimo neatitikimus, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, teismas nutarė pareiškėjui priteisti 1 500 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

16III.

17Pareiškėjas R. L. padavė apeliacinį skundą (b. l. 149–150), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

18Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

191. Teigia, kad nagrinėdamas skundą teismas didžiausią dėmesį skyrė tik vienam pažeidimui – pareiškėjo laikymui perpildytose kamerose, tačiau neanalizavo šio pažeidimo pasekmių, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad šis pažeidimas sąlygojo ir kitų pareiškėjo teisių pažeidimus. Akcentuoja, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo pritaikytos dviem asmenims, jose buvo tik dvivietis stalas ir tik dvi kėdės, o kameroje būdavo laikomi ir trys, ir keturi asmenys, todėl maitinimo metu tarp asmenų kildavo konfliktų.

202. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jo argumento, kad ilgą laiką jam nebuvo užtikrintas normalus miegas, nes jam ilgai teko miegoti jo ūgio neatitinkančioje lovoje – lovos ilgis buvo 1,71 m, o pareiškėjo ūgis – 1,82 m.

213. Teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d. – 2011 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas ne tik perpildytose, bet ir avarinės būklės, pelėsio pažeistose, kamerose.

224. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai. Nurodo, jog teismui buvo pateikta pažyma apie pareiškėjui 2009 m. rugpjūčio 7 d. nustatytą 80 proc. darbingumo lygį. Teigia, kad kalint skunde nurodytomis sąlygomis, jo darbingumas sumažėjo dar 30 proc. ir šiuo metu jo darbingumo lygis – 50 proc. Mano, kad jo darbingumo lygis nebūtų sumažėjęs, jei jis būtų kalinamas normaliomis sąlygomis.

235. Mano, kad jo reikalaujamas priteisti neturtinės žalos dydis yra adekvatus padarytiems sistemingiems ir ilgalaikiams pažeidimams bei jų sukeltoms pasekmėms.

246. Teigia, jog teismas nepagrįstai prašomos priteisti neturtinės žalos dydį mažino atsižvelgęs į tai, kad darydamas nusikalstamas veikas, pareiškėjas turėjo numatyti galimas pasekmes. Pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu, padaręs kokias nors nusikalstamas veikas, be to, Lietuvos valstybė, prisijungdama prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), įsipareigojo užtikrinti, kad nebūtų žeminami ne tik laisvėje esantys piliečiai, bet ir esantys laisvės atėmimo vietose.

25IV.

26Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K taip pat padavė apeliacinį skundą (b. l. 153–155), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

27Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

281. Paaiškina, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.

292. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Akcentuoja, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

303. Pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog jo sveikata pablogėjo jam būnant Lukiškių TI-K.

314. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pažymi, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

325. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, nes pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl atsakovas mano, kad pareiškėjui neturėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

33Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 159–160) nurodo, kad su juo nesutinka. Atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą iš esmės grindžia savo apeliacinio skundo argumentais.

34Teisėjų kolegija konstatuoja:

35V.

36Apeliaciniai skundai atmestini.

37Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2012 m. liepos 19 d. buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

38Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita ko numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

39Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant nustatytus ploto reikalavimus, miegamosios vietos neatitiko standartų ir kt. Pirmosios instancijos teismas remdamasis atsakovo pateiktas dokumentais nustatė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2009 m. liepos 27 d.), ne mažą laiko dalį (apie metus ir tris mėnesius) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, dalį laikotarpio (daugiau kaip vieną mėnesį) pareiškėjas buvo išvykęs iš įstaigos, o likusią laikotarpio dalį (apie metus ir septynis mėnesius) vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Taip pat teismas nustatė, kad patikrinimų metu tam tikrose kamerose, kuriose atitinkamą laiko tarpą buvo pareiškėjas, išmatuota oro temperatūra, natūralus apšvietimas neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-2 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 22, 26 punktų reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos, taip pat pripažino, kad Lukiškių TI-K pažeidė higienos normų reikalavimus.

40Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, o pareiškėjas įrodymais nepagrindė reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl pareiškėjui neturėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

41Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

42Ginčui aktualus ir Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

43Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, viršijant minimalų plotą, skirtą vienam asmeniui ir taip pažeidžiant iki 2010 m. gegužės 11 d. galiojusią Lietuvos higienos normą (HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“), pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose turėjo būti skirta ne mažiau kaip 5 m2 ploto vienam kaltinamajam. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą (vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2 (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-105/2013 ir kt.).

44Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui. Tačiau ši aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

45Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo argumentų, kad ilgą laiką jam nebuvo užtikrintas normalus miegas, nes jam teko miegoti jo ūgio neatitinkančioje lovoje – lovos ilgis buvo 1,71 m, o pareiškėjo ūgis – 1,82 m., kad trūko vietos prie stalo ir kėdžių, todėl buvo nepatogu valgyti.

46Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šie pareiškėjo argumentai taip pat buvo įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjo atveju vien tik teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, ir įvertinęs visus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, pažeidimo mastą ir trukmę, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas atitinkama pinigų suma.

47Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nepateikė įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė jo sveikatai, bei nurodo, jog buvo pateikta pažyma apie pareiškėjui 2009 m. rugpjūčio 7 d. nustatytą 80 proc. darbingumo lygį.

48Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo argumentą, jog būtent dėl kalinimo sąlygų sumažėjo R. L. darbingumo lygis bei nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012).

49Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

50Kaip jau buvo minėta anksčiau, jog kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų neteisėtus veiksmus, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pateikti įrodymus dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti priežastinį neteisėtų institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi pareiškėjas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo.

51Pagal teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146‑1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011).

52Pažymėtina, jog pareiškėjo akys buvo sužalotos 1993 m., vėliau operuotos. Taigi sveikatos problemos atsirado iki jo patekimo į Lukiškių TI-K. Akcentuotina tai, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) 2009 m. rugpjūčio 7 d. Darbingumo lygio vertinimo akte (b. l. 137-140) 24 punkto 7 dalyje nurodyta, jog pareiškėjui nėra būtinas fizinės, darbinės, informacinės aplinkos pritaikymas. Taigi įvertinus byloje esančią medžiagą darytina išvada, jog šiuo atveju priežastinis ryšys, nei faktinis, nei, juo labiau, teisinis, tarp atsakovo veiksmų ir pareiškėjo nurodomos žalos dėl darbingumo lygio sumažėjimo neegzistavo. Jo regos sutrikimas ir su tuo susijęs sveikatos būklės blogėjimas bei darbingumo laipsnio mažėjimas laikytinas nulemtu patirtos traumos, įrodymų, kad tam turėjo įtakos laikymo sąlygos kameroje, teismui nėra pateikta.

53Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

54Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisingumo Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

55Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad jog ne visais atvejais nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus ir kitas sąlygas, numatytas CK 6.271 straipsnyje, turi būti apsiribojama teisės pažeidimo pripažinimu. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir spręsti dėl jos dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus. Pastebėtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (CK 6.250 str. 2 d.), ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą. Kai reikalavimas pripažįstamas pagrįstu, teismas nusprendžia, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

56Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi anksčiau išdėstytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

57Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu byloje ir kad nepagrįstai priteisęs pareiškėjui 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 suformuotos teismų praktikos, nes nagrinėjamoje ir apelianto nurodytose bylose iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

58Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti apeliacinius skundu, remiantis juose išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

59Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

60Pareiškėjo R. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

61Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą

62Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas... 5. Paaiškino, kad nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2012 m. sausio 17 d. Lukiškių TI-K... 6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašė taikyti trejų... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu... 9. Teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų senaties... 10. Remdamasis Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktais duomenimis – detalizuotais... 11. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus,... 12. Teismas nustatė, jog į pareiškėjo prašymus dėl šildytuvo ir... 13. Teismas nurodė, jog dėl sunkios ekonominės situacijos valstybėje,... 14. Teismas taip pat akcentavo, jog bylos medžiaga patvirtina, kad priešingai nei... 15. Įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K... 16. III.... 17. Pareiškėjas R. L. padavė apeliacinį skundą (b. l. 149–150), kuriuo... 18. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:... 19. 1. Teigia, kad nagrinėdamas skundą teismas didžiausią dėmesį skyrė tik... 20. 2. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jo argumento, kad... 21. 3. Teigia, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad 2011 m. rugpjūčio 30 d.... 22. 4. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog... 23. 5. Mano, kad jo reikalaujamas priteisti neturtinės žalos dydis yra adekvatus... 24. 6. Teigia, jog teismas nepagrįstai prašomos priteisti neturtinės žalos... 25. IV.... 26. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K taip pat padavė... 27. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:... 28. 1. Paaiškina, kad asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai... 29. 2. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija negali riboti suimtųjų ir... 30. 3. Pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog jo sveikata pablogėjo... 31. 4. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo,... 32. 5. Atkreipia dėmesį į tai, kad kai kuriuose bylose remiantis suformuota... 33. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 159–160)... 34. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 35. V.... 36. Apeliaciniai skundai atmestini.... 37. Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią,... 38. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje be kita... 39. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant... 40. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti... 41. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta,... 42. Ginčui aktualus ir Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali... 43. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių... 44. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad negali daryti įtakos kalinamų... 45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 46. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šie pareiškėjo argumentai taip... 47. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo... 49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai... 50. Kaip jau buvo minėta anksčiau, jog kalbant apie tariamą pareiškėjo... 51. Pagal teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko,... 52. Pažymėtina, jog pareiškėjo akys buvo sužalotos 1993 m., vėliau operuotos.... 53. Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos... 54. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisingumo Teismas, gindamas... 55. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad jog ne visais... 56. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi anksčiau išdėstytus... 57. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus,... 58. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 59. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 60. Pareiškėjo R. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių... 61. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimą... 62. Nutartis neskundžiama....