Byla 3K-7-2/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. Š. ir V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimo, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos rytas“ dėl teisių į atvaizdą ir privatų gyvenimą gynimo; trečiasis asmuo R. Č.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai S. Š. ir V. Š. 2006 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad atsakovo dienraštyje UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. buvo išspausdintas korespondentės R. Č. straipsnis „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, kuriame buvo tokie teiginiai: „<...> D. Š. – pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo. <...> kraujyje rasta kokaino. Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus toksikologijos centre po 10 dienų“; tame pačiame dienraštyje 2003 m. balandžio 22 d. buvo išspausdintas korespondentės R. Č. straipsnis „Globėjų kova dėl našlaičių“, kuriame buvo tokie teiginiai: „Porą pakirto heroinas, <...> D. Š. <...> taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties dienų mirė ligoninėje“. Ieškovų teigimu, duomenų apie jų velionio sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį („mirė nuo apsinuodijimo“, „kraujyje rasta kokaino“, „porą pakirto heroinas“) paskelbimas bei informacijos apie jų šeimos privatų gyvenimą rinkimas be jų, t. y. ieškovų, sutikimo pažeidė jų velionio sūnaus ir jų šeimos teisę į privatų gyvenimą. Be to, 2000 m. gegužės 22 d. dienraštyje be ieškovų sutikimo buvo išspausdinta jų velionio sūnaus D. Š. nuotrauka ir tai pažeidė jų sūnaus teisę į atvaizdą. Ieškovų teigimu, jie patyrė neturtinę žalą, nes buvo išspausdinti net du straipsniai, po kurių publikavimo jie labai išgyveno, pablogėjo ieškovės sveikata, šeima tapo apkalbų objektu, jie buvo priversti pakeisti darbus bei gyvenamąją vietą, be to, dienraštis platinamas visoje Lietuvoje dideliu tiražu, o atsakovas pažeidė ieškovų šeimos teisę į privatų gyvenimą net du kartus.

5Ieškovai prašė teismą: 1) konstatuoti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ paskelbus be ieškovų sutikimo duomenis apie jų sūnaus D. Š. sveikatos būklę ir mirties priežastį – „<...> D. Š. – pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo. <...> kraujyje rasta kokaino. Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus toksikologijos centre po 10 dienų“ – buvo pažeista jų sūnaus D. Š. ir jų, ieškovų, teisė į privatų gyvenimą; 2) konstatuoti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ 2003 m. balandžio 22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 92 straipsnyje „Globėjų kova dėl našlaičių“ paskelbus be ieškovų sutikimo duomenis apie jų sūnaus D. Š. sveikatos būklę bei mirties priežastį – „Porą pakirto heroinas, <...> D. Š. <...> taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties dienų mirė ligoninėje“ – buvo pažeista jų sūnaus D. Š. ir jų, ieškovų, teisė į privatų gyvenimą; 3) pripažinti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ dienraščio „Lietuvos rytas” 2000 m. gegužės 22 d. Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ šeštame puslapyje išspausdinus ieškovų velionio sūnaus D. Š. nuotrauką be ieškovų sutikimo, pažeista jų sūnaus teisė į atvaizdą; 4) priteisti iš atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ kiekvienam ieškovui po 25 000 Lt neturtinės žalos: po 10 000 Lt už kiekvieną teisės į privatų gyvenimą pažeidimą ir po 5000 Lt už teisės į atvaizdą pažeidimą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2006 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad įstatyme nenurodyta tokio teisės į asmens privatų gyvenimą ir jo slaptumą, taip pat teisės į atvaizdą gynimo būdo kaip atitinkamų pažeidimų konstatavimo, todėl ieškovų reikalavimą konstatuoti konkrečius įvardytų teisių pažeidimus teismas vertino ne kaip prašymą taikyti tokį jų teisių gynimo būdą, bet kaip ieškinio pagrindo dalį. Teismas pažymėjo, kad atsakovo paskelbta informacija yra apie mirusio D. Š., o ne apie ieškovų S. ir V. Š. privatų gyvenimą, todėl ieškovai neįgijo reikalavimo teisės į žalos dėl kito asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atlyginimą: 2000 m. gegužės 22 d. galiojusiuose įstatymuose nebuvo nustatyta, jog informacija apie mirusio asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik gavus artimųjų giminaičių sutikimą, nebuvo nurodyta apie galimybę kreiptis atlyginti žalą dėl informacijos apie kitų asmenų privatų (asmeninį) gyvenimą paskleidimo, nes teisė į privatų gyvenimą yra asmeninė neturtinė vertybė, kuri negali būti perleidžiama ar paveldima. Teismo nuomone, ieškovų teiginys, kad atsakovas, išspausdindamas nurodytame straipsnyje D. Š. nuotrauką, pažeidė jo teisę į atvaizdą, nepagrįstas, nes 2000 m. CK 2.22 straipsnis taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems nuo 2001 m. liepos 1 d. Teismas taip pat nurodė, kad 2000 m. gegužės 22 d. galiojęs 1964 m. CK 71 straipsnis, reglamentavęs civilinę atsakomybę dėl teisės į asmens privatų (asmeninį) gyvenimą pažeidimo, nereglamentavo civilinės atsakomybės dėl teisės į atvaizdą kaip savarankiškos teisės, o tai, kad nurodyta nuotrauka buvo paskleista kokia nors informacija apie privatų (asmeninį) D. Š. gyvenimą, nebuvo įrodinėjama. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G. v. UAB „Lietuvos rytas”, bylos Nr. 3K-3-87/2004, aiškindamas CK 2.23 straipsnio 3 dalies turinį, nurodė, jog nors fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, tačiau įstatyme, vadovaujantis bendrąja nuostata, kad nė viena subjektinė teisė, taigi ir teisė į privatų gyvenimą, nėra absoliuti, nustatyta, jog tais atvejais, kai informacijos apie privatų gyvenimą skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą žinoti, galimas šios teisės protingas ribojimas. Teismo nuomone, 2003 m. balandžio 22 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdintame straipsnyje „Globėjų kova dėl našlaičių“ atsakovas siekė informuoti visuomenę apie ilgai užsitęsusį teisminį procesą, kuriame buvo sprendžiama dėl dviejų našlaičiais likusių vaikų globos, ir nėra pagrindo manyti, kad straipsniu buvo siekiama pažeminti D. Š. ar jo artimuosius, o informacija apie našlaičiais tapusių vaikų tėvų mirties aplinkybes, kurių tyrimas užsitęsė ir buvo bei yra diskusijų objektas, šiame straipsnyje pakankamai reikšminga. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į straipsnyje aptariamą problemą ir jos atsiradimo aplinkybes, kurios abi domino bei jaudino visuomenę, ieškinyje nurodytos informacijos apie ieškovų sūnaus privatų gyvenimą paskleidimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti, todėl ieškovų ieškinys atmestinas.

8Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 5 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai pagal 1964 m. CK neturi teisės reikšti reikalavimo dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo, yra nepagrįsta, nes teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą savo prigimtimi yra tokia pat asmeninė neturtinė teisė, kaip ir asmens garbė bei orumas. Ieškinį dėl mirusio asmens garbės ir orumo gynimo, taip pat ieškinį dėl jo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumo po asmens mirties turi teisę pareikšti jo artimi giminaičiai. Kolegija taip pat nurodė, kad negalima pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, jog pagal 1964 m. CK negali būti ginama kaip savarankiška teisė į atvaizdą. Nors ši teisė nebuvo atskirai įvardyta CK 71 straipsnyje, gali būti ginama kaip viena iš teisės į privatų asmens gyvenimą sudėtinių dalių, ir vienas iš teisės į privataus gyvenimo pažeidimo objektų yra draudimas publikuoti asmenines nuotraukas. Kartu teisėjų kolegija pripažino, kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė motyvus, tačiau padarė iš esmės pagrįstą išvadą, jog ieškovų reikalavimai negali būti tenkinami.

9Dėl ieškovų sūnaus ligos eigos ir mirties priežasties įvardijimo publikacijoje kolegija pažymėjo, kad informacija apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo gali būti skelbiama, kai ši informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ir nusikaltimus, apsaugoti žmonių teises ir laisves. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju informacija apie D. Š. ligos eigą bei mirties aplinkybes buvo susijusi su informacija apie draudžiamo preparato – narkotinių medžiagų – vartojimą. Publikacija buvo skirta ginčų, kilusių tarp mirusiųjų giminaičių dėl likusių našlaičių D. Š. ir S. J. dukterų tolimesnės globos aprašymui, todėl tėvų mirties aplinkybių, susijusių su draudžiamų preparatų vartojimu, paviešinimas tokioje situacijoje turėjo tiek visuomeninę reikšmę, tiek ir tam tikrą prevencinį poveikį – žurnalistas turi teisę paviešinti mirties priežastį, kai ji nėra susijusi su mirusiųjų ligomis, o yra tiesioginė narkotikų vartojimo pasekmė, ir visuomenė taip informuojama ne tik apie tai, jog mirė konkretūs asmenys, o ir apie tai, kad narkotinių medžiagų vartojimas, ypač kai tai susiję dar ir su alkoholio vartojimu, gali būti sunkaus apsinuodijimo, be to, ir mirties priežastis. Kolegija konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju informacija apie tai, jog ieškovų sūnus buvo gydomas ligoninėje (Toksikologijos centre), o po to dėl apsinuodijimo mirė, nelaikytina išskirtinai jo privataus gyvenimo dalimi, o pripažintina informacija, padedančia atskleisti teisės pažeidimus bei saugančia kitų asmenų teises (teisę žinoti apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes).

10Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo kolegija nurodė, kad teisės į atvaizdą pažeidimu pripažįstamas asmeninių nuotraukų publikavimas be asmens sutikimo. Asmeniui mirus, reikalavimą dėl šios teisės pažeidimo gali pareikšti mirusiojo artimi giminaičiai. Kolegija pažymėjo, kad D. Š. ir S. J. bendra nuotrauka buvo išspausdinta be ieškovų sutikimo, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti ieškovų teisės pažeidimo: tai nėra vien tik D. Š. asmeninė fotografija, tai – bendra D. Š. ir S. J., su kuria jis, nors nesusituokęs, kartu gyveno; žurnalistė turėjo S. J. giminių sutikimą publikuoti šią nuotrauką. Kadangi tai buvo bendra sugyventinių nuotrauka ir ją turėjo ne tik D. Š., bet ir S. J. artimieji, tai, kolegijos nuomone, pakako vieno iš nuotraukoje esančių asmenų giminaičių sutikimo publikuoti. Kolegija pažymėjo, kad tokią išvadą daro remdamasi tuo, jog, būdami gyvi, D. Š. ir S. J. davė šią nuotrauką savo artimiesiems, taip ją išasmenindami, padarydami prieinama tiek vieno, tiek kito artimiems giminaičiams, todėl, nepaisant to, kurio iš jų giminaičiai davė sutikimą nuotrauką spausdinti, laikytina, kad nė vieno iš mirusiųjų teisė į atvaizdą nebuvo pažeista.

11Dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ 2003 m. balandžio 22 d. numeryje išspausdintame straipsnyje „Globėjų kova dėl našlaičių“ paskelbtos be ieškovų sutikimo informacijos teisėjų kolegija nurodė, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytu tiek paskleistų duomenų vertinimu dėl jų privatumo, tiek dėl to, jog kai yra dviejų konstitucinių vertybių – privataus asmens gyvenimo neliečiamumo ir teisės skleisti informaciją bei visuomenės teisės į informaciją – konfliktas, galimas protingas asmens privatumo teisės ribojimas. Kolegija pažymėjo, kad sveikatos sutrikimas ir mirtis, kilę kaip draudžiamų preparatų vartojimo pasekmė, nėra visiškai privatūs ir asmeniški jau vien dėl to, jog narkotinių medžiagų vartojimas yra teisės pažeidimas, apie kurį visuomenė gali būti informuojama be apribojimų. Ta aplinkybė, kad šis vartojimas lėmė straipsnyje įvardytų asmenų mirtį, suponuoja visuomenės informavimo priemonių teisę pranešti apie tai visuomenei prevencijos tikslais, taigi, yra tiek faktiškai, tiek teisiškai pagrįstas visuomenės interesas į tokio pobūdžio informaciją ir dėl to teisė į privatumą gali būti ribojama. Be to, šiuo atveju visuomenės interesas žinoti atitinkamą informaciją siejamas ne su D. Š. asmeniu, o su tuo, kad sunkaus jo sveikatos sutrikimo, o vėliau – jo mirties priežastis buvo draudžiamų preparatų vartojimas, taigi, visuomenės interesas siejamas su jo poelgiu, o ne asmeniu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės teisingai išsprendė kilusį ginčą, todėl nėra CPK 329, 330 straipsniuose nustatytų pagrindų jį panaikinti ar pakeisti.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

141. Teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias teisės į privatų gyvenimą gynimą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama remiantis tik įstatymu ir panaudojama įstatyme nurodytais tikslais ir tvarka (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, Psichikos sveikatos priežiūros įstatymu, Sveikatos sistemos įstatymu, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu ir pan.). Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalies norma, draudžianti skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be rašytinio šio sutikimo, yra imperatyvi ir negali būti aiškinama kaip leidžianti visuomenės informavimo priemonėms rinkti, gauti, skleisti bet kokią informaciją apie asmens sveikatą, nepaisant to, kokiais tikslais tai būtų daroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-90/2007). Informacija, susijusi su sveikatos būkle, prognoze, diagnoze, laikoma konfidencialia (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Atsakovo dienraščiuose paskelbta informacija apie ieškovų sūnų („mirė nuo apsinuodijimo“, „kraujyje rasta kokaino“, „porą pakirto heroinas“) laikytina konfidencialia, nes ji tiesiogiai susijusi su jo, t. y. paciento, sveikatos būkle. Teismų pozicija, kad informacija apie ieškovų sūnaus gydymą Toksikologijos centre, jo mirties priežastį pripažintina padedančia atskleisti teisės pažeidimus ir saugančia kitų asmenų teises, yra nepagrįsta ir prieštarauja Sveikatos sistemos įstatymui, Pacientų teisių ir žalos sveikatai įstatymui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006) pabrėžė, kad visuomenės informavimo priemonė, supažindindama visuomenę su visuomenei aktualiais klausimais (problema), turi pasverti, ar problema gali būti iškeliama ir plėtojama neatskleidžiant konkretaus asmens privačių duomenų (atvaizdo, vardo, pavardės, mirties priežasties, kt.). Nagrinėjamu atveju visuomenės informavimo priemonės tikslas buvo supažindinti visuomenę su likusių našlaičių globos problema, ši ir buvo aprašoma straipsnyje, o apeliacinio teismo nurodyta problema dėl narkotinių medžiagų vartojimo nebuvo šio straipsnio tema. Atsakovas, pažeisdamas ieškovų šeimos privatumą, paskleidė privačią informaciją, tiesiog siekdamas pikantiškesnių detalių analizuojamai temai dėl našlaičių globos, taigi, prisidengiant visuomenės susidomėjimu aktualia tema, viešai paskleidė žinias apie ieškovų sūnaus privatų gyvenimą. Be to, straipsnyje nurodytas faktas, kad ieškovų sūnus mirė nuo narkotikų, nėra nustatytas; mirties liudijime nurodyta, kad jis mirė apsinuodijęs neaiškios kilmės medžiagomis.

152. CK 2.23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama skleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Taigi pagal įstatymą leidžiama skleisti informaciją apie privatų gyvenimą, jeigu yra dvi sąlygos: asmuo užima ypatingas pareigas arba ypatingą padėtį visuomenėje ir kai informacijos skleidimas atitinka teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą žinoti tokią informaciją. Kai yra tik vienas iš šių pagrindų, pvz., tik visuomenės interesas žinoti privačią informaciją, teisės į privatų gyvenimą ribojimas negalimas. Tokia pozicija suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006. Ieškovų velionis sūnus neturėjo jokių ypatingų pareigų ar padėties visuomenėje, todėl informacijos apie jo gydymąsi, mirties priežastį paskleidimas negali būti pateisinamas pagal CK 2.23 straipsnio 3 dalį.

163. Teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančiais teisės į atvaizdą gynimą. Pagal 1964 m. CK 71 straipsnį, 2000 m. CK 2.22 straipsnį asmens nuotrauka gali būti spausdinama tik jo sutikimu, o po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo nuotraukai publikuoti pakako vieno iš šioje nuotraukoje įamžintų asmenų artimųjų sutikimo – atsakovas turėjo gauti ir ieškovų sutikimą. Ieškovų velionio sūnaus asmeninės nuotraukos išspausdinimas be ieškovų sutikimo pažeidžia jų velionio sūnaus teisę į atvaizdą.

17Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

181. Ieškovų sūnaus mirties aplinkybių paviešinimas turėjo ypač svarbią visuomeninę reikšmę. D. Š. mirė dėl narkotinių medžiagų perdozavimo. Narkotinių medžiagų laikymas, vartojimas yra baudžiamasis nusikaltimas. Ieškovų sūnus buvo įtariamas ir dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis bei sąvadavimo, t. y. taip pat dėl baudžiamųjų nusikaltimų. Be to, kartu su D. Š. dėl narkotikų perdozavimo mirusi jo gyvenimo draugė ir jo dukterų motina S. J. buvo viešasis asmuo – ji dirbo Mažeikių televizijoje diktore, buvo gerai žinoma Mažeikių visuomenėje. Taigi Mažeikiuose gerai žinomos moters ir jos gyvenimo draugo mirties aplinkybių paviešinimas atitiko teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą žinoti tokią informaciją.

192. Dienraščio “Lietuvos rytas“ straipsniuose buvo rašoma ne apie D. Š. sveikatos būklę ar gydymą, o jo mirties priežastį. Mirties priežastis buvo kriminalinės prigimties – dėl apsinuodijimo narkotinėmis medžiagomis; dėl šios mirties buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliekamas tyrimas. Dėl to aplinkybių apie šią mirtį paviešinimas turėjo ir informacinį– šviečiamąjį tikslą.

20Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

22Atsakovo dienraštyje UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. išspausdintame straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ nurodyta, kad „<...> D. Š. – pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo. <...> kraujyje rasta kokaino. Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus toksikologijos centre po 10 dienų“; to paties dienraščio 2003 m. balandžio 22 d. išspausdintame straipsnyje „Globėjų kova dėl našlaičių“ nurodyta, kad „Porą pakirto heroinas, <...> D. Š. <...> taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties dienų mirė ligoninėje“. Informacijos apie įvardyto asmens mirties aplinkybes atsakovo laikraščio žurnalistė gavo ir oficialiai, ir neoficialiai iš policijos bei prokuratūros pareigūnų. Nurodyta informacija paskelbta be ieškovų, t. y. mirusio asmens, apie kurį ši informacija, tėvų sutikimo.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių teisės į privatų gyvenimą, be kita ko – teisės į atvaizdą, gynimą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Kasatorių (ieškovų) teigimu, nurodytos teisės buvo pažeistos atsakovo dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbus informaciją apie jų sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį bei išspausdinus jo nuotrauką.

25Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the United Kingdom, no. 44647/98, judgment of 28 January 2003). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą.

26Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 428 (1970) dėl žiniasklaidos ir žmogaus teisių pateikta privataus gyvenimo samprata – tai žmogaus teisė gyventi savo gyvenimą, esant tik minimaliems apribojimams; ši teisė apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, nereikšmingų ir „nepatogių“ asmeninių faktų slaptumą, draudimą be leidimo publikuoti asmenines nuotraukas, draudimą skelbti konfidencialią informaciją. Tokia privataus gyvenimo samprata iš esmės patvirtinta ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 1165 (1998) „Dėl teisės į privatumą“.

27Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia tai, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Asmuo savo sutikimą gali išreikšti žodžiu, raštu, toks sutikimas gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių veiksmų. Sutikimą skelbti informaciją apie mirusio asmens privatų gyvenimą gali duoti jo sutuoktinis, vaikai ar tėvai. Pažymėtina, kad sutikimas yra fakto klausimas, ir, duotas jis ar ne, turi būti nustatoma atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes. Privataus gyvenimo apsauga taip pat reiškia tai, kad asmuo turi teisę pats spręsti, kokią informaciją apie savo privatų gyvenimą ir kiek jos atskleisti viešai.

28Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena subjektinė teisė, taigi ir teisė į privatų gyvenimą nėra absoliuti. Galimybė riboti asmens teisę į privatų gyvenimą nurodyta Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 2 dalyje. Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje. Būtinumą laikytis išvardytų sąlygų ne kartą yra pabrėžęs EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje L. prieš Suomiją (L. v. Finland, no. 25651/94, judgment of 27 April 2000); L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006), kt.).

29Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti informaciją. Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvė, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų. Tačiau ši laisvė taip pat nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises.

30Taigi tiek teisės į privatų gyvenimą, tiek teisės į saviraiškos laisvę apribojimo sąlygos iš esmės yra tokios pačios: pirma, galimybė apriboti atitinkamą teisę (pagrindas) turi būti nustatyta įstatyme; antra, tokiu apribojimu turi būti siekiama teisėto tikslo; trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje.

31Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai duomenys apie tam tikro asmens privatų gyvenimą paviešinami per visuomenės informavimo priemones, kyla dviejų konstitucinių, taip pat Konvencijos saugomų vertybių – teisės į privatų gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnis, Konvencijos 8 straipsnis) ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančios tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti (Konstitucijos 25 straipsnis, Konvencijos 10 straipsnis), konfliktas.

32Skelbiant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, apribojama jo teisė į privatų gyvenimą, garantuojama Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, taigi toks apribojimas galimas tik laikantis Konstitucijos, Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje ir įstatymų nustatytų sąlygų. Antra vertus, ribojant žiniasklaidos teisę skelbti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, ribojama laisvė skleisti informaciją, garantuojama Konstitucijos 25 straipsnyje, Konvencijos 10 straipsnyje, todėl draudimas skelbti nurodytą informaciją galimas tik laikantis Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje ir įstatymuose nustatytų sąlygų. Kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktus. Be to, turi būti atsižvelgiama į EŽTT praktiką dėl Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose įtvirtintų teisių įgyvendinimo ir gynimo.

33Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti, kad, dienraščio „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. ir 2003 m. balandžio 22 d. publikacijose paskelbus informaciją apie jų sūnaus sveikatos būklę ir mirties priežastį, buvo pažeista jų mirusio sūnaus, taip pat jų teisė į privatų gyvenimą, o 2000 m. gegužės 22 d. publikacijai iliustruoti išspausdinta nuotrauka pažeidė jų sūnaus teisę į atvaizdą. Ieškovai nurodė, kad atsakovas neteisėtai paskelbė privataus pobūdžio duomenis, t. y. be jų sutikimo, taip pat nesant jokio teisėto visuomenės intereso žinoti įvardytą informaciją.

34Dėl informacijos apie asmens sveikatą ir mirties priežastį paskelbimo

35Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo dienraštyje paskelbta informacija apie kasatorių (ieškovų) sūnų („mirė nuo apsinuodijimo“, „kraujyje rasta kokaino“, „porą pakirto heroinas“) laikytina konfidencialia, nes ji tiesiogiai susijusi su jo, kaip paciento, sveikatos būkle; teismų pozicija, kad informacija apie ieškovų sūnaus gydymą Toksikologijos centre, jo mirties priežastį pripažintina padedančia atskleisti teisės pažeidimus ir saugančia kitų asmenų teises, yra nepagrįsta.

36Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis. Informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti renkama ir panaudojama tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams. Dėl to, kad informacija apie asmens sveikatą yra privataus gyvenimo dalis, visuomenės informavimo priemonės ir žurnalistai gali rinkti tokią informaciją tik pagal įstatymą ir skelbti tokią informaciją paties asmens, apie kurį ši informacija, sutikimu arba remdamiesi įstatyme nustatytu teisės į tokios informacijos konfidencialumą ribojimu, būtinu demokratinėje visuomenėje, siekiant teisėto tikslo.

372000 m. gegužės 22 d. publikacijos „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, kurioje buvo tokie teiginiai: „<...> D. Š. – pernai balandį mirė nuo apsinuodijimo. <...> kraujyje rasta kokaino. Apsinuodijęs D. Š. mirė Vilniaus toksikologijos centre po 10 dienų“, išspausdinimo metu konstitucinės teisės į privatų gyvenimą apsaugą ir gynimą reglamentavo 1964 m. CK 71 straipsnis, 1996 m. liepos 2 d. Visuomenės informavimo priemonių įstatymas (2000 m. balandžio 12 d. įstatymo redakcija), o asmens sveikatos paslapties apsaugą, t. y. informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą bei šios bendros taisyklės išimtis, – taip pat specialūs įstatymai ir juos detalizuojantys kiti teisės aktai (1994 m. liepos 19 d. Sveikatos sistemos įstatymas, 1996 m. spalio 3 d. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, be to, sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 552 patvirtinti Asmens sveikatos paslapties kriterijai, kt.).

38Pagal 1964 m. CK 71 straipsnį asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ginama, kai masinės informacijos priemonės paskelbia informaciją apie žmogaus asmeninį gyvenimą be jo sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso.

39Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visuomenės informavimo laisvės principas, pagal kurį žmogus turi teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, tačiau kartu pažymėta, kad ši teisė negali pažeisti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi šioje teisės normoje įtvirtintas teisių pusiausvyros principas, reiškiantis ir tai, kad informacija turi būti renkama, gaunama, skleidžiama nepažeidžiant kito asmens teisės į privatų gyvenimą. Pagal nurodytos teisės normos 2 dalį įstatymas gali riboti laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privatų gyvenimą. Be to, Įstatymo 5 straipsnyje nustatytas visuomenės informavimo laisvės teisinis ribojimas ir pagal šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus visuomenės informavimo laisvė gali būti ribojama įstatymų, nustatančių asmens sveikatos (medicininę) paslaptį ir jos apsaugą, asmens privataus gyvenimo apsaugą. Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio neskelbtiną informaciją, 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų žmogaus gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu arba tais atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese.

40Visuomenės informavimo priemonių laisvės skleisti privataus gyvenimo faktus, susijusius su asmens sveikata, ribos nustatytos Sveikatos sistemos įstatymo. Pagal šio Įstatymo 52 straipsnio 1 dalį asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas, siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo ir jo sveikatos paslapties neliečiamumą. Šios teisės normos 2 dalyje įtvirtintas draudimas skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be rašytinio jo sutikimo. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 552, siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, saugant informaciją apie jo sveikatą, patvirtinti Asmens sveikatos paslapties kriterijai (toliau – Kriterijai), kuriuose įtvirtinta sveikatos priežiūros darbuotojų pareiga saugoti paciento sveikatos paslaptį. Kriterijų 4 punkte nustatyta, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita informacija apie paciento asmenį yra konfidenciali. Kriterijų 5 punkte išvardyti atvejai, kai konfidencialumo reikalavimas sveikatos priežiūros darbuotojams netaikomas, ir vienas iš tokių atvejų – kai informacija suteikiama reikalaujant teismui, komisijai ar kitoms valstybės institucijoms, kurioms teisę gauti tokią informaciją suteikta Lietuvos Respublikos įstatymais (5.2.5 punktas). Pažymėtina, kad nors asmens sveikatos paslapties kriterijai pirmiausia nustatyti sveikatos priežiūros darbuotojams, tačiau pagal Kriterijų 6 punktą šių Kriterijų 5.2 punkte įvardytos institucijos, tarp jų ir teisėsaugos, turinčios teisę gauti informaciją apie paciento sveikatą be šio sutikimo, gavusios tokią informaciją, įsipareigoja saugoti asmens sveikatos paslaptį. Be to, Kriterijų 7 punkte įtvirtinta, kad informacija apie asmens sveikatą lieka konfidenciali ir po paciento mirties.

41Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientų privatus gyvenimas yra neliečiamas; informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama ligos istorijai pacientų sutikimu ir, jei gydančio gydytojo nuomone, tai būtina diagnozuoti ligą, gydyti ar slaugyti. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia net ir po paciento mirties; tokios konfidencialios informacijos saugojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos įstatymai ir Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai; konfidenciali informacija gali būti suteikta kitiems asmenims tik turint raštišką paciento sutikimą arba jei tai numatyta įstatymuose.

42Nagrinėjamos situacijos specifika yra ta, kad ieškovų nurodytą informaciją apie jų sūnaus mirties priežastį ir aplinkybes visuomenės informavimo priemonės darbuotoja – žurnalistė gavo ne iš sveikatos priežiūros įstaigų ar jų darbuotojų, bet iš teisėsaugos institucijų ir jų pareigūnų. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju visuomenės informavimo priemonei tiesiogiai negali būti taikomas bendrasis duomenims apie pacientų sveikatą nustatytas teisinis režimas, atsakovas, skelbdamas ieškovų įvardytą informaciją, privalėjo laikytis įstatymų, reglamentavusių visuomenės informavimo priemonių teisę skelbti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, be kita ko, – ir asmens sveikatą, ginčo publikacijų išspausdinimo metu.

43Minėta, kad pagal 2000 m. gegužės 22 d. publikacijos išspausdinimo metu galiojusias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas informacija apie privatų žmogaus gyvenimą galėjo būti paskelbta arba asmens, apie kurį ta informacija, sutikimu; arba kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui; arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus; arba kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Be to, Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas draudimas skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be šio rašytinio sutikimo.

44Byloje nustatyta, kad, atsakovo laikraščio žurnalistei gavus informaciją apie ieškovų sūnaus gydymąsi Toksikologijos centre ir jo mirties priežastį, t. y. privataus pobūdžio informaciją, susijusią su asmens sveikata, ši informacija buvo paskelbta be ieškovų, t. y. mirusio asmens, apie kurį ši informacija, tėvų sutikimo, nors, minėta, kad Visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose buvo nurodyta, jog visuomenės informavimo laisvė gali būti ribojama įstatymų, nustatančių asmens sveikatos (medicininę) paslaptį ir jos apsaugą, asmens privataus gyvenimo apsaugą, o pagal Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalį buvo draudžiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be rašytinio jo sutikimo.

45Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino 2000 m. gegužės 22 d. publikacijoje paskelbtų duomenų, neanalizavo teisės normų, reglamentavusių teisę skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, nes nusprendė, kad ieškovai pagal publikacijos paskelbimo metu galiojusius įstatymus neįgijo reikalavimo teisės į žalos dėl kito asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atlyginimą. Apeliacinis teismas aiškiai neįvardijo, kokiose teisės normose buvo nustatyti teisės į privatų gyvenimą apribojimai ir suteikta teisė visuomenės informavimo priemonei skelbti nurodytą informaciją, tačiau iš teismo motyvų galima suprasti, kad teismas rėmėsi ginčo publikacijos paskelbimo metu galiojusio Visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir ginčo informacijos paskelbimą pateisino visuomenės informavimo priemonės siekiu padėti atskleisti įstatymų pažeidimus bei laikė šią informaciją saugančia kitų asmenų teises (teisę žinoti apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes).

46Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo pateiktu bylos duomenų įvertinimu. Iš ginčo publikacijos matyti, be to, tai pripažino ir Apeliacinis teismas, kad nurodytos publikacijos tema – teismo procesas ir giminaičių ginčai dėl dviejų mažamečių našlaičių globos. Šios temos kontekste informacija apie mergaičių tėvo (ieškovų sūnaus) gydymąsi Toksikologijos centre ir mirties priežastį (narkotikus) pateikta taip, kad nėra pagrindo įžvelgti apeliacinės instancijos teismo įvardytą tikslą – informuoti visuomenę apie narkotikų vartojimo pasekmes. Ginčo duomenys nurodyti tiesiog kaip skaitytojų dėmesį pritraukianti detalė. Pažymėtina ir tai, kad ši informacija paskelbta neįvertinat to, ar suderinamas informacijos apie tėvo mirties aplinkybes pateikimas straipsnyje dėl našlaitėmis likusių mažamečių jo dukterų globos.

472003 m. balandžio 22 d. publikacijos „Globėjų kova dėl našlaičių“, kurioje buvo nurodyta: „Porą pakirto heroinas, <...> D. Š. <...> taip pat buvo rastas apsinuodijęs heroinu ir po dešimties dienų mirė ligoninėje“, išspausdinimo metu teisės į privatų gyvinimą gynimą reglamentavo 2000 m. CK 2.23 straipsnis. Šioje normoje nenustatyta teisės į privatų gyvenimą gynimo išimčių, kai informacija apie asmens privatų gyvenimą paskelbiama visuomenės informavimo priemonėse. Dėl to, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, CK 1.3 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, Visuomenės informavimo įstatymas reglamentuoja teisės į privatų gyvenimą apsaugą ir gynimą tiek, kiek jis neprieštarauja CK 2.23 straipsniui.

48CK 2.23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė nuostata, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, taip pat nurodyta, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu, o po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, taip pat draudimas skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai dėl asmens einamų pareigų ar padėties visuomenėje tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.

49Ginčo publikacijos paskelbimo metu galiojusio Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio, reglamentavusio privataus gyvenimo apsaugą, 1 dalyje nustatyta viešosios informacijos rengėjų ir platintojų pareiga užtikrinti žmogaus teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas; pagal nurodyto straipsnio 2 dalį informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti tik to žmogaus sutikimu ir jeigu informacijos paskelbimas nedaro jam žalos; šio straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kai informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo: kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai informacija yra pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese; informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Be to, ir nurodytos publikacijos paskelbimo metu galiojo Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens sveikatą be šio rašytinio sutikimo.

50Akivaizdu, kad tiek pagal CK 2.23 straipsnio, tiek pagal nurodytos redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas būtina sąlyga informacijai apie privatų asmens gyvenimą paskelbti be to asmens sutikimo – teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti tokią informaciją.

51Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad straipsnyje apie užsitęsusį procesą dėl našlaitėmis likusių mergaičių globos pateikta informacija apie jų tėvų mirties aplinkybes susijusi su pagrindine straipsnio tema, domino ir jaudino visuomenę, taigi šios informacijos paskleidimas atitiko pagrįstą bei teisėtą visuomenės interesą ją žinoti. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl paskelbtų duomenų vertinimo ir teisės į privatumą ribojimo, kaip ir vertindamas 2000 m. gegužės 22 d. publikacijoje pateiktą informaciją, pažymėjo, kad ginčo informacijos paskelbimas pateisinamas visuomenės informavimu apie draudžiamų preparatų – narkotikų, lėmusių ieškovų sūnaus sveikatos sutrikimą ir mirtį, vartojimo žalą.

52Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, negali būti kvalifikuojamas kaip teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso patenkinimas.

53Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina teismų išvados, jog ginčo informacija pateikta dėl visuomenės teisės žinoti apie narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes, pagrįstumo. Straipsnyje apie giminaičių ginčus dėl dviejų mergaičių globos informacija apie šių mergaičių tėvo ir ieškovų sūnaus mirties priežastį bei aplinkybes pateikta tiesiog kaip aptariamos temos sensacinga detalė.

54Dėl teisėto visuomenės intereso žinoti privataus pobūdžio informaciją, atsižvelgiant į asmens pareigas ar padėtį visuomenėje, pažymėtina, kad informacijos apie viešojo asmens privatų gyvenimą skleidimas yra viena iš draudimo skleisti informaciją apie privatų asmens gyvenimą be šio sutikimo išimčių. Atsižvelgiant į tai, kad viešasis asmuo savo padėtį visuomenėje išsikovoja iš dalies būtent dėl visuomenės dėmesio jam, taip pat į tai, kad viešojo asmens elgesys daro įtakos kitų visuomenės narių gyvenimui, jis negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą kaip ir privatus asmuo. Kita vertus, viešasis asmuo taip pat turi teisę į privatų gyvenimą. Informacijos apie viešąjį asmenį negalima rinkti ir skelbti bet kokiu būdu ar skelbti bet kokią informaciją. Informaciją apie viešoo asmens gyvenimą būtina rinkti teisėtais būdais, o surinktos ar turimos informacijos apie tokio asmens privatų gyvenimą paskelbimas turi turėti teisėtą tikslą, t. y. skelbiant tą informaciją, turi būti siekiama informuoti visuomenę, patenkinti teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti tam tikrus viešojo asmens privataus gyvenimo faktus, o ne vien patenkinti visuomenės smalsumą.

55Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens padėtis visuomenėje suprantama ne vien tik kaip asmens veikla ar pareigos. Tiek teisės teorijoje, tiek praktikoje pripažįstama, kad gali būti pateisinamas stiprus trumpalaikis susidomėjimas konkrečiu asmeniu dėl jo veiklos ar su juo susijusio įvykio. Tačiau tokiu atveju turi būti paisoma įsikišimo į asmens privatumą proporcingumo pagrįstam visuomenės interesui žinoti tam tikrus asmens privataus gyvenimo faktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006, kt.).

56Nagrinėjamu atveju ieškovų sūnaus privataus gyvenimo faktai paskelbti praėjus ketveriems metams po šio mirties 1999 m. tokiomis aplinkybėmis, kurios galėjo sukelti stiprų trumpalaikį susidomėjimą jo asmeniu. Pažymėtina, kad ieškovų sūnaus ir jo gyvenimo draugės mirties aplinkybės buvo plačiai aprašytos 1999 m. birželio 18 d. laikraštyje „Akistata“, t. y. tuo metu, kai visuomenėje buvo kilęs didelis susidomėjimas nurodytu įvykiu.

57Pažymėtina ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus (žr., pvz., 2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją (Hachette Filipacchi Associés c. France, no 71111/01, arr?t du 14 juin 2007, §42), kt). EŽTT taip pat yra akcentavęs žurnalistų rūpestingumo ir kruopštumo pareigą, siekiant, kad pateikiama informacija būtų tiksli (žr., pvz., 2007 m. vasario 22 d. sprendimą byloje Standart Verlagsgesellschaft mbH prieš Austriją (Standart Verlagsgesellschaft mbH (no. 2) v. Austria, no. 37464/02, judgement of 22 February 2007).

58Taigi žurnalistai, pateikdami visuomenei informaciją apie tam tikrus įvykius, turi ir pareigą pateikti teisingą informaciją, t. y. teisingai nurodyti faktus. Ginčo duomenų paskelbimo metu galiojusios Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje vienu iš pagrindinių visuomenės informavimo principų įvardyta tai, kad viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o 19 straipsnyje nustatytos žurnalistų pareigos: teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, laikytis žurnalistų profesinės etikos, gerbti asmenų teises. Nagrinėjamu atveju ginčo publikacijas parengusi žurnalistė, pateikdama informaciją apie ieškovų sūnaus privataus gyvenimo faktus, viename straipsnyje nurodė, kad jo kraujyje buvo rasta kokaino, o kitame – heroino (b. l. 24, 25, 26); teismo posėdyje paklausta dėl nurodytų netikslumų negalėjo paaiškinti, kodėl šie atsirado (b. l. 137). Taigi žurnalistė, turėdama nevienodus faktus, nesitikslino informacijos, gautos, pasak jos, iš policijos ir prokuratūros pareigūnų žodžiu (b. l. 137), neieškojo kitų informacijos šaltinių (Lietuvos žurnalistų sąjungos 1996 m. kovo 25 d. patvirtinto Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso I dalies 2, 7, 9 punktai, III dalies 42, 51 punktai). Pažymėtina, kad mirties liudijime nurodyta mirties priežastis – apsinuodijimas neaiškios kilmės medžiagomis; apsinuodijo alkoholiu ar jo surogatais (b. l. 114).

59Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju privataus pobūdžio informaciją žurnalistė iš teisėsaugos institucijų gavo tiek oficialiai, tiek neoficialiai (b. l. 69, 136, 140, 144). Teisėsaugos institucijų turimos informacijos apie asmenis teikimą turi reglamentuoti tam tikros taisyklės. Iš byloje esančios Mažeikių rajono policijos komisariato pažymos matyti, kad šis policijos komisariatas 1999–2003 m. teikė informaciją žurnalistams pagal tuo metu susiklosčiusią praktiką – dienraščių korespondentai atvykdavo į policijos komisariatą ir budėtojas pateikdavo jiems paros įvykių suvestinę, kurioje būdavo trumpai nurodytos įvykio aplinkybės, taip pat pareiškėjų, įvykyje dalyvavusių asmenų vardai ir pavardės. Šioje pažymoje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai buvo įspėti, kad, skelbdami informaciją, nepažeistų nekaltumo prezumpcijos (b. l. 144). Taigi nurodyta informacija žurnalistei buvo suteikta, įspėjus ją tik dėl būtinybės nepažeisti nekaltumo prezumpcijos, tačiau ne dėl asmens privataus gyvenimo gerbimo ir apsaugos.

60Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad žiniasklaida yra neabejotinai svarbus demokratinės visuomenės institutas, ir ji tiek pagal Konstitucijos 25 straipsnį, tiek pagal Konvencijos 10 straipsnį turi laisvę skleisti informaciją, juolab kad laisvė skleisti informaciją yra ne tik žiniasklaidos teisė, bet ir jos profesinė pareiga. Tačiau nurodyta teisė gali būti įgyvendinama tiek, kiek jos įgyvendinimas nepažeidžia kitų teisės saugomų vertybių, tarp jų ir teisės į privatų gyvenimą.

61Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes informacija apie ieškovų sūnaus gyvenimo faktus buvo paskelbta pažeidžiant ginčo publikacijų metu galiojusių įstatymų, reglamentavusių teisės į privatų gyvenimą apsaugą, nuostatas (1964 m. CK 71 straipsnis, CK 2.23 straipsnis, Visuomenės informavimo priemonių įstatymas, Sveikatos sistemos įstatymas). Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo informacijos atskleidimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje ir jį galima pateisinti Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje išvardytų vertybių gynimu. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisės į privatų gyvenimą ir teisės į saviraiškos laisvę, apimančią tiek teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, pusiausvyros, yra pagrindas ginti teisę į privatumą, nes ginčo informacijos paskelbimo metu atsakovo – visuomenės informavimo priemonės – laisvė skleisti informaciją buvo apribota įstatymų, reglamentuojančių asmens teisės į privatų gyvenimą apsaugą; nurodytu apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo – saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą; toks apribojimas, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybių visumą, būtinas demokratinėje visuomenėje, nes yra proporcingas siekiamam tikslui.

62Dėl teisės į atvaizdą

63Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai negynė ieškovų sūnaus teisės į atvaizdą, kuri buvo pažeista išspausdinus 2000 m. gegužės 22 d. straipsniui „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ iliustruoti jo asmeninę nuotrauką.

64Ginčo nuotraukos publikavimo metu (2000 m. gegužės 22 d.) įstatymuose nebuvo atskirai reglamentuota teisės į atvaizdą apsauga. Tačiau teisė į atvaizdą yra žmogaus privataus gyvenimo dalis (EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the United Kingdom, no. 44647/98, judgment of 28 January 2003), 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje von Hannover pieš Vokietiją (von Hannover v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), kt.; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. M. v. UAB „Lietuvos žinios“, bylos Nr. 3K-3-1343/2000; 2002 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. G. B., UAB „Julvita“, UAB „Abigus“, bylos Nr. 3K-7-437/2002, kt.). Dėl to, kad teisė į atvaizdą yra sudėtinė teisės į privatų gyvenimą dalis, ginčo nuotrauka, kuri neabejotinai yra privati, galėjo būti išviešinta nepažeidžiant privataus gyvenimo apsaugą reglamentavusių teisės normų.

65Minėta, kad 2000 m. gegužės 22 d. straipsnio „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“, kuriam iliustruoti publikuota ginčo nuotrauka, paskelbimo metu teisės į privatų gyvenimą apsaugą ir gynimą reglamentavo 1964 m. CK 71 straipsnis, 1996 m. liepos 2 d. Visuomenės informavimo priemonių įstatymas (2000 m. balandžio 12 d. įstatymo redakcija), ir nurodytų įstatymų nuostatose buvo įtvirtinta, kad informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir asmeninė nuotrauka, gali būti paskelbta tik to asmens sutikimu arba kai informacijos paskelbimas nedaro žalos asmeniui, arba kai informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikaltimus; arba kai informacija pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. Taigi nurodytos nuostatos reiškia, kad asmens teisė į atvaizdą taip pat nėra absoliuti. Jeigu asmens nuotraukos publikavimą pateisina viešasis interesas, asmens sutikimas nereikalingas. Tačiau jeigu tokio intereso nėra, asmens nuotraukos publikavimas be jo sutikimo reiškia šio teisės į atvaizdą pažeidimą. Sprendžiant dėl to, pažeista asmens teisė į atvaizdą ar ne, svarbu ir tai, kokio tikslo siekta publikuojant nuotrauką: informuoti visuomenę ar tik patenkinti jos smalsumą ir pan.

66EŽTT praktikoje teisės į atvaizdą apribojimai vertinami pakankamai griežtai, pažymint, kad asmens atvaizdas yra itin artimai susijęs su pačiu asmeniu ir atvaizdo platinimas gali apriboti privatumą labiau negu vien verbalinės informacijos skleidimas. Vertindamas teisės į atvaizdą apribojimus, EŽTT reikšmingais kriterijais laiko asmens statusą; jo teisėtus lūkesčius dėl privatumo atvaizdo atžvilgiu; atvaizdo ryšį su informacija, kurią jis iliustruoja; visuomenės interesą gauti tokią informaciją, kitus konkrečiu atveju svarbius aspektus (žr., pvz., Peck v. the United Kingdom, no. 44647/98, judgment of 28 January 2003), 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje von Hannover pieš Vokietiją (von Hannover v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), kt.).

67Nagrinėjamos situacijos specifika yra ta, kad ginčo nuotraukoje yra pavaizduoti du asmenys, kurie šią nuotrauką buvo perdavę savo artimiesiems, tačiau šios publikavimo metu abu buvo mirę, ir nurodytą nuotrauką publikuoti pateikė vieno iš jų – ieškovų sūnaus gyvenimo draugės – tėvai.

68Mirusio asmens nuotrauką, padarytą jam esant gyvam, galima demonstruoti ar kitaip platinti tik jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu, išskyrus atvejus, kai asmuo davė tokį sutikimą būdamas gyvas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai nuotraukoje pavaizduoti du asmenys, tokiai nuotraukai publikuoti reikia abiejų asmenų, o kai šie yra mirę, – jų artimųjų sutikimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo nuotraukai publikuoti pakako vieno iš šioje nuotraukoje pavaizduotų asmenų artimųjų sutikimo. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog tarp nuotraukoje pavaizduotų asmenų artimųjų yra konfliktiški santykiai. Byloje nustatyta, kad nebuvo gauta ieškovų, t. y. vieno iš nuotraukoje pavaizduotų asmenų, kuris yra miręs, tėvų sutikimo publikuoti šią nuotrauką. Dėl to šiai nuotraukai publikuoti be ieškovų sutikimo turėjo būti teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas.

69Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvados jog ginčo nuotraukos publikavimas pateisinamas teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu. Nurodyta nuotrauka buvo tiesiog iliustruotas straipsnis.

70EŽTT, spręsdamas bylose dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos ir saviraiškos laisvės pusiausvyros, nuolat pabrėžia nuotraukų ar spaudos publikacijų indėlį ir reikšmę visuomenės diskusijai viešojo intereso klausimais (žr., pvz., 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje von Hannover pieš Vokietiją (von Hannover v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), kt).

71Nagrinėjamoje byloje ieškovų nurodytų faktų apie jų sūnaus privataus gyvenimo detales ir nuotraukos publikavimo negalima pateisinti prisidėjimu prie diskusijos visuomenei reikšmingu klausimu apie narkotikų vartojimo žalą ir pasekmes. Pagal byloje surinktus duomenis galima daryti išvadą, kad įvardytų faktų ir nuotraukos paskelbimo tikslas buvo patenkinti tam tikros laikraščio skaitytojų kategorijos smalsumą, taip pat atsakovo komercinį interesą. Dėl to ginčo atveju prioritetas turi būti suteiktas teisei į privatų gyvenimą, be kita ko, teisei į atvaizdą, o ne laisvei skleisti informaciją arba visuomenės teisei žinoti.

72Dėl pažeistos teisės į privatų gyvenimą gynimo būdų

73Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė apginti jų pažeistą teisę pripažįstant, kad buvo pažeista teisė į privatų gyvenimą, be kita ko, ir teisė į atvaizdą, taip pat priteisti neturtinę žalą.

74CK 1.138 straipsnyje pateiktas civilinių teisių gynimo būdų neišsamus sąrašas, ir šio straipsnio 8 punktas nukreipia į kitus įstatymus bei juose nustatytus būdus. Šio punkto nuoroda į kitus įstatymus apima Lietuvos tarptautines sutartis, tarp jų ir Konvenciją bei jos protokolus. Lietuvos teismai privalo taikyti Konvencijos nuostatas, taip pat vadovautis EŽTT praktika dėl šio teisės akto taikymo. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas žmogaus teises, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 Oktober 2000, § 49), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006, § 52), kt.).

75Taigi teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003, § 33). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“, bylos Nr. 3K-3-569/2006, kt.).

76Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl ieškovų reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl bendros teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, šiuo konkrečiu atveju, be kita ko, reikėtų įvertinti ir aplinkybę, kad ieškovai ėmėsi teisės į privatų gyvenimą gynimo praėjus gana daug laiko po ginčijamų publikacijų paskelbimo, be to, tarp dviejų nurodytų straipsnių paskelbimo taip pat buvo nemažas laiko tarpas.

77Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą

78Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas, atsikirsdamas į ieškovų ieškinį, prašė, be kita ko, taikyti ieškinio senatį (b. l. 48, 183–184). Bylą nagrinėję teismai dėl to visiškai nepasisakė.

79Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas; 2000 m. CK 1.115 straipsnis, 1.134 straipsnio 1 punktas). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (1964 m. CK 93 straipsnio 1 punktas; 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.134 straipsnio 1 punktas).

80Išnagrinėjusi bylą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo dienraščio „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. ir 2003 m. balandžio 22 d. publikacijose buvo viešai paskleista informacija apie ieškovų sūnaus privatų gyvenimą ir tai padaryta nesant teisėto bei pagrįsto visuomenės intereso žinoti tuos faktus. Nurodytos informacijos paskleidimas neatitiko Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisės į privatų gyvenimą apribojimo sąlygų, Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies, taip pat nurodytų publikacijų paskelbimo metu galiojusių 1964 m. CK 71 straipsnio, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų dėl pagrindinių visuomenės informavimo principų ir privataus žmogaus gyvenimo, CK 2.23 straipsnio reikalavimų. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad 2000 m. gegužės 22 d. atsakovo dienraštyje išspausdinus ieškovų velionio sūnaus nuotrauką be ieškovų sutikimo ir nesant jokio viešojo intereso tai padaryti, buvo pažeista jų sūnaus teisė į atvaizdą. Dėl to yra pagrindas panaikinti teismų sprendimo ir nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti teisės į privatų gyvenimą, taip pat teisės į atvaizdą pažeidimą, ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą – nurodytus reikalavimus patenkinti. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl to, jog teismai nepripažino teisės į privatumą pažeidimo, ieškinio reikalavimai dėl neturtinės žalos fakto ir šios žalos dydžio nebuvo nagrinėjami teismų. Dėl įvardytos priežasties bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų priteisti neturtinę žalą už teisės į privatų gyvenimą pažeidimą perduodami nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

81Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktais, 360, 362 straipsniais,

Nutarė

82Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartį panaikinti.

83Ieškinio dalį dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo patenkinti. Pripažinti, kad atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ ir 2003 m. balandžio 22 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ Nr. 92 straipsnyje „Globėjų kova dėl našlaičių“ paskelbti be ieškovų sutikimo duomenys apie jų sūnaus D. Š. mirties priežastį ir aplinkybes pažeidė D. Š. ir ieškovų teisę į privatų gyvenimą. Pripažinti, kad, atsakovo UAB „Lietuvos rytas“ dienraščio „Lietuvos rytas” 2000 m. gegužės 22 d. Nr. 119 straipsnyje „Giminės nepasidalija dviejų našlaičių“ šeštame puslapyje išspausdinus ieškovų velionio sūnaus D. Š. nuotrauką be ieškovų sutikimo, pažeista D. Š. teisė į atvaizdą.

84Ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 3 –iajam apylinkės teismui.

85Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. Išplėstinė teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai S. Š. ir V. Š. 2006 m. balandžio 10 d. kreipėsi į teismą ir... 5. Ieškovai prašė teismą: 1) konstatuoti, kad atsakovo UAB „Lietuvos... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2006 m. spalio 3 d. sprendimu... 8. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m.... 9. Dėl ieškovų sūnaus ligos eigos ir mirties priežasties įvardijimo... 10. Dėl teisės į atvaizdą pažeidimo kolegija nurodė, kad teisės į atvaizdą... 11. Dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ 2003 m. balandžio 22 d. numeryje... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo... 14. 1. Teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias teisės į privatų... 15. 2. CK 2.23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama skleisti informaciją... 16. 3. Teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančiais teisės į atvaizdą... 17. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Lietuvos rytas“ prašo... 18. 1. Ieškovų sūnaus mirties aplinkybių paviešinimas turėjo ypač svarbią... 19. 2. Dienraščio “Lietuvos rytas“ straipsniuose buvo rašoma ne apie D. Š.... 20. Išplėstinė teisėjų kolegija... 21. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 22. Atsakovo dienraštyje UAB „Lietuvos rytas“ 2000 m. gegužės 22 d.... 23. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 24. Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių teisės į... 25. Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių.... 26. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliucijoje 428 (1970) dėl... 27. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad privataus gyvenimo neliečiamumas... 28. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena subjektinė... 29. Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti... 30. Taigi tiek teisės į privatų gyvenimą, tiek teisės į saviraiškos laisvę... 31. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai duomenys apie... 32. Skelbiant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, apribojama jo... 33. Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti,... 34. Dėl informacijos apie asmens sveikatą ir mirties priežastį paskelbimo... 35. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovo dienraštyje paskelbta informacija... 36. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens sveikata neabejotinai yra... 37. 2000 m. gegužės 22 d. publikacijos „Giminės nepasidalija dviejų... 38. Pagal 1964 m. CK 71 straipsnį asmens teisė į privataus gyvenimo... 39. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas... 40. Visuomenės informavimo priemonių laisvės skleisti privataus gyvenimo faktus,... 41. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 1... 42. Nagrinėjamos situacijos specifika yra ta, kad ieškovų nurodytą informaciją... 43. Minėta, kad pagal 2000 m. gegužės 22 d. publikacijos išspausdinimo metu... 44. Byloje nustatyta, kad, atsakovo laikraščio žurnalistei gavus informaciją... 45. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino 2000 m. gegužės 22 d.... 46. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės... 47. 2003 m. balandžio 22 d. publikacijos „Globėjų kova dėl našlaičių“,... 48. CK 2.23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė nuostata, kad fizinio... 49. Ginčo publikacijos paskelbimo metu galiojusio Visuomenės informavimo... 50. Akivaizdu, kad tiek pagal CK 2.23 straipsnio, tiek pagal nurodytos redakcijos... 51. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad straipsnyje apie užsitęsusį... 52. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, skelbiant privataus pobūdžio... 53. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės... 54. Dėl teisėto visuomenės intereso žinoti privataus pobūdžio informaciją,... 55. Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad asmens padėtis... 56. Nagrinėjamu atveju ieškovų sūnaus privataus gyvenimo faktai paskelbti... 57. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10... 58. Taigi žurnalistai, pateikdami visuomenei informaciją apie tam tikrus... 59. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju privataus pobūdžio... 60. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad žiniasklaida yra neabejotinai... 61. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje teismų... 62. Dėl teisės į atvaizdą... 63. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepagrįstai negynė ieškovų sūnaus... 64. Ginčo nuotraukos publikavimo metu (2000 m. gegužės 22 d.) įstatymuose... 65. Minėta, kad 2000 m. gegužės 22 d. straipsnio „Giminės nepasidalija... 66. EŽTT praktikoje teisės į atvaizdą apribojimai vertinami pakankamai... 67. Nagrinėjamos situacijos specifika yra ta, kad ginčo nuotraukoje yra... 68. Mirusio asmens nuotrauką, padarytą jam esant gyvam, galima demonstruoti ar... 69. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas... 70. EŽTT, spręsdamas bylose dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos ir... 71. Nagrinėjamoje byloje ieškovų nurodytų faktų apie jų sūnaus privataus... 72. Dėl pažeistos teisės į privatų gyvenimą gynimo būdų ... 73. Nagrinėjamoje byloje ieškovai prašė apginti jų pažeistą teisę... 74. CK 1.138 straipsnyje pateiktas civilinių teisių gynimo būdų neišsamus... 75. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų asmens... 76. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl ieškovų reikalavimo priteisti neturtinę... 77. Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą... 78. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iš... 79. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis netaikoma... 80. Išnagrinėjusi bylą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 81. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 82. Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. spalio 3 d. sprendimą ir... 83. Ieškinio dalį dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo patenkinti.... 84. Ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo perduoti nagrinėti iš... 85. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...