Byla e2A-918-273/2017

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės V. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-21295-918/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovams V. U. ir R. M. teisių perėmėjams M. M., atstovaujam įstatyminės atstovės A. M., ir P. M., atstovaujam įstatyminės atstovės R. O., dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys AAS Gjensidige Baltic, veikianti per AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialą, R. Š..

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. M. ir V. U. 1 242,93 Eur padarytai žalai atlyginti.
    2. Ieškinyje nurodė, kad apdraustoji S. Š. dalies darbingumo neteko 2011-08-20 ( - ) gatvių sankryžoje įvykusio eismo įvykio metu, susidūrus V. U. priklausančiam automobiliui BMW 530, valst. Nr. ( - ) vairuojamam R. M., ir automobiliui Mitsubishi Colt, valstybinis Nr. ( - ) (automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draustas trečiojo asmens AAS „Gjensidige Baltic“), vairuojamam R. Š.. V. U. priklausančio automobilio valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu nedrausta. Nuo 2011-08-20 iki 2011-12-29 S. Š. buvo laikinai nedarbinga, už šį laikotarpį ieškovas skyrė ir išmokėjo ligos pašalpą. Nuo 2011-12-30 S. Š. dėl minėto eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nustatytas netektas darbingumas. Ieškovas S. Š. 2012-01-12 sprendimu Nr. 10.19-1599 kas mėnesį skyrė 843,60 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nuo 2011-12-30 iki 2012-12-31, 2013-01-28 sprendimu Nr. 10.19-4164 kas mėnesį skyrė 843,60 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nuo 2013-01-01 iki 2014-01-31, 2014-03-05 sprendimu Nr. PE_SP10-1406 kas mėnesį skyrė 699,60 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nuo 2014-02-01 iki 2015-02-28 ir 2015-04-21 sprendimu Nr. PE_SP10-3383 kas mėnesį skyrė 204,44 Eur dydžio valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją nuo 2015-03-01 iki 2017-04-30. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3653-608/2014 pripažino, kad abu eismo įvykio dalyviai (R. M. ir R. Š.) dėl eismo įvykio kilimo ir jo metu atsiradusios žalos kalti lygiomis dalimis, todėl iš toje byloje atsakovu įtrauktu AAS „Gjensidige Baltic“ priteisė 50 % VSDFV Kauno skyriaus patirtų nuostolių dėl žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise S. Š. išmokėjus ligos pašalpą laikotarpiu nuo 2011-08-22 iki 2011-12-29 ir valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją laikotarpiu nuo 2011-12-30 iki 2013-02-28. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-09 nutartimi civilinėje byloje 2A-152-553/2015 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3653-608/14 paliko nepakeistą, ištaisė aritmetines klaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-673-686/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015-04-09 nutartį civilinėje byloje 2A-152-553/2015 paliko nepakeistą. Minėtose dalyse nustatyti faktai yra prejudiciniai. Kauno apylinkės teismas 2015-07-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1874-429/2015 patvirtino VSDFV Kauno skyriaus ir R. M. sudarytą taikos sutartį, pagal kurią R. M. įsipareigojo atlyginti 50 % Fondo biudžetui padarytos žalos, kurią VSDFV Kauno skyrius patyrė išmokėjęs S. Š. ligos pašalpą ir valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją už 2011-08-22 – 2015-02-28 laikotarpį. S. Š. mokant valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją ir toliau nuo 2015-03-01 iki 2016-02-29 jai išmokėta 2 485,86 Eur. 50 %, t. y. 1242,93 EUR, S. Š. išmokėtos valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos už laikotarpį nuo 2015-03-01 iki 2016-02-29 atgręžtinio reikalavimo teise atlygino R. Š. draudikas AAS „Gjensidige Baltic“, likusią dalį solidariai privalo atlyginti automobilį BMW 530, valstybinis Nr. ( - ) eismo įvykio metu vairavęs R. M. ir šio automobilio savininkė V. U..
    3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė V. U. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad ieškinys dėl regreso į išmokėtas socialinio draudimo išmokas turėtų būti reiškiamas kaltiems dėl įvykio R. Š. ir R. M.. Atsakovė eismo įvykyje niekaip nedalyvavo, nėra su juo susijusi. Automobilis tik buvo atsakovės vardu registruotas, tačiau faktiškai juo naudojosi ir valdė ir jį vairavo eismo įvykio metu R. M.. Atsakovės veiksmai niekaip negali būti susiję su tuo, kad ieškovas patyrė žalą, nes jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų sukėlę žalą, atsakovė nėra atlikusi. Atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti nėra būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 1 242,93 Eur žalos atlyginimą; priteisė iš kiekvieno iš atsakovų 15,69 Eur valstybei bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
    2. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad S. Š. buvo sužalota per eismo įvykį, įvykusį 2011 m. rugpjūčio 20 d. sankryžoje adresu ( - ), susidūrus transporto priemonėms Mitsubishi Colt, valst. Nr. ( - ) vairuojamai R. Š., ir BMW 530, valst. Nr. ( - ), vairuojamai R. M.. Abu eismo įvykio dalyviai R. Š. bei R. M. dėl eismo įvykio kilimo ir jo metu atsiradusios žalos kalti lygiomis dalimis. Ieškovas 2015-03-01 – 2016-02-29 laikotarpiu išmokėjo S. Š. 2 485,86 Eur netekto darbingumo pensiją. Kito eismo įvykio kaltininko R. Š. draudikas ieškovui atlygino ½ dalį patirtos žalos, likusią žalos dalį ieškovas siekia prisiteisti iš dviejų atsakovų solidariai: iš vieno iš eismo įvykio kaltininkų – R. M. ir iš privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdrausto automobilio savininkės V. U..
    3. Teismas nurodė, kad atsakovo R. M. veiksmų neteisėtumas ir kaltės klausimas išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos. Esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, R. M. turi prievolę patirtą žalą atlyginti (CK 6.245-6.249 str., 6.270 str.).
    4. Teismas nurodė, kad atsakovė neįrodė, kad ji perleido transporto priemonės, kuria buvo padarytas žalą sukėlęs eismo įvykis, nuosavybės teisę atsakovui R. M.. Atsakovės atstovas neatskleidė visų galimai buvusio sandorio sąlygų, nebuvo įvardintas ir laikas, nuo kada, atsakovės manymu, nuosavybės teisė perėjo kitam asmeniui. Atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė V. U. viešame registre transporto priemonės perleidimo kitam asmeniui neregistravo, nes atsakovas R. M. nebuvo su V. U. atsiskaitęs. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad pati V. U. eismo įvykio metu save laikė transporto priemonės savininke, tai reiškia, kad galėjo šiai transporto priemonei daryti teisinį poveikį. V. U. kaip transporto priemonės savininkė turėjo visas teises ir pareigas, susijusias su jai nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, įskaitant pareigą apdrausti transporto priemonę privalomuoju valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, o neapdraudus – užtikrinti ar bent jau dėti maksimalias pastangas, kad jai priklausanti nedrausta transporto priemonė nedalyvautų viešame eisme ir nebūtų naudojama kitų asmenų. Teismas sprendė, kad V. U., perdavusi naudotis transporto priemonę R. M., visiškai nesidomėjo jai kaip savininkei tenkančių pareigų vykdymu, t. y. nesirūpino nei tuo, kad transporto priemonė yra nedrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, taip pat nesirūpino ir tuo, kad R. M. nesinaudotų nedrausta transporto priemone. Atsakovė V. U., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui R. M. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas.
    5. Teismas nurodė, kad perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė TPVPCADĮ 4 straipsnio 2 dalies draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Atsakovė suteikdama atsakovui R. M. teisę naudotis neapdrausta transporto priemone, pažeidė įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą (TPVCAPDĮ 4 str. 3 d., CK 6.246 str. 1 d.), tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (leidimo R. M. naudotis privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone) ir ieškovo patirtos žalos (išmokėtos netekto darbingumo pensijos) yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Atsakovė pažeidusi imperatyvią nuostatą, atsako solidariai kartu su atsakovu (faktiniu transporto priemonės valdytoju) R. M. už ieškovams padarytą žalą, naudojant transporto priemonę (TPVCAPDĮ 4 str. 3 d., CK 6.5 str., 6.6 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-325/2008).
    6. Teismas atmetė atsakovės atstovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas reiškia regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl tokio reikalavimo reiškimui yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra suėjęs.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniame skunde atsakovė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 lapkričio 30 d. sprendimą ir ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė tokius argumentus:
      1. Tarp teismo nurodytų pažeidimų, net jeigu jie ir būtų, bei ieškovui kilusios žalos nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Aplinkybė, jog savininkas, net ir tokiu būdamas, neapdraudė valdytojo civilinės atsakomybės, neturi įtakos ieškovės žalos atsiradimui. Žala atsirado ne dėl to, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta, o dėl to, kad jos faktinis transporto priemonės valdytojas, t. y. R. M. pažeidė kelių eismo taisykles. Jeigu transporto priemonė būtų apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, žala ieškovei vis tiek būtų atsiradusi, nes pačio eismo įvykio tai niekaip neįtakojo. Teismas priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš atsakovės kartu su įvykio kaltininku R. M., netinkamai nustatė teisiniam santykiui taikytinas materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą;
      2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, transporto priemonės savininkas, neapdraudęs transporto priemonės, tačiau nebuvęs jos valdytoju regreso tvarka solidariai atsako tuo atveju, jeigu ieškovas yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (pvz. LAT byla Nr. 3K-3-325/2008). Kadangi draudimo sutartis nesudaryta, t. y. pažeista TPVPCADĮ 4 str. 2 d. nuostata ir iš šio pažeidimo kylančios pasekmės yra priežastiniame ryšyje su draudikų biuro patirta žala. Šioje byloje ieškovas yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, kuris netekto darbingumo išmokas S. Š. išmokėti privalo nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė yra apdrausta ar ne. Nuo to, ar yra sudaryta draudimo sutartis, teismo priteistų išmokų mokėjimas nesikeičia. Jeigu hipotetiškai atmetus teisės pažeidimą, žala vis tiek atsirastų, negali tuo pačiu laikyti, kad teisės pažeidimas yra žalos atsiradimo priežastis. Vadinasi, taikyti žalos atlyginimo institutą nėra teisinio pagrindo, nenustačius vienos iš jo sąlygų (CK 6.247 str.);
      3. Teismas nepagrįstai pasirėmė Vilniaus apygardos teismo 2010-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-146-340/2010 bei Šiaulių apygardos teismo 2012-10-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-507-372/2012, nes vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtas savininko atsakomybės klausimas, kuomet transporto priemonės valdytojas nebuvo nustatytas, todėl žalos iš valdytojo, kuris tiesiogiai sukėlė autoįvykį atlyginimo nebuvo galima pareikalauti, nes jis nebuvo žinomas. Šioje byloje transporto priemonės valdytojas yra žinomas, transporto priemonę valdė R. M. ir šios aplinkybės nėra ginčijamos. Šiaulių apygardos teismo nutartimi klausimas buvo išspręstas apeliacine tvarka. Priežastinio ryšio klausimas joje nebuvo nagrinėtas ir nebuvo apeliacijos dalyku;
      4. Net ir laikant, kad atsakovė pažeidė TPVPCADĮ 4 str. 3 d., tačiau tarp šio pažeidimo ir išmokėtų S. Š. socialinio draudimo išmokų nėra priežastinio ryšio. Nesutiktina su teismo išvada, kad jeigu atsakovė nebūtų leidusi naudoti transporto priemonės, tai tokiu atveju nebūtų kilęs autoįvykis, kadangi tokio pobūdžio priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs nuo tų pasekmių, kurias patiria ieškovas. Ieškovo atžvilgiu atsakovės veiksmai jokios žalos nesukėlė ir nėra neteisėti;
      5. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė leido naudotis automobiliu. Transporto priemonė buvo parduota R. M. ir realiai atsakovė nebuvo jos savininke, savininke savęs nelaikė. R. M., norėdamas eksploatuoti automobilį, pats turėjo pasirūpinti visais formalumais, tame tarpe tuo, kad ji būtų apdrausta. Teismas nurodė, kad atsakovė turėjo dėti pastangas, kad R. M. neeksploatuotų automobilio, neleisti jam juo naudotis, tačiau tai, kad jo perleidimo dokumentai turi būti suforminti ir pakeista registracija ir yra pagrindas teigti, kad tokios pastangos buvo įdėtos. Aplinkybės dėl to, kad automobilio nuosavybė buvo perleista buvo fiksuotos ir baudžiamojoje byloje (Kauno VPK tyrimas Nr. 20-1-00487-11). Automobilio registracija atsakovės vardu nuosavybės teisinių santykių nesukuria. Ieškovas rėmėsi tik teisine registracija. Aplinkybės dėl nuosavybės ir jų apimtis paaiškėjo tik šiuo metu, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl turėtų būti išreikalauta baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje fiksuota pačio R. M. parodymai dėl automobilio nuosavybės santykių apklausų metu;
      6. Sprendžiant šią bylą prejudicinę reikšmę turi jau priimti teismų sprendimai. Ieškovas ankstesniuose procesuose pripažino, kad žalą dėl autoįvykio jam turėtų atlyginti tik atsakovas R. M.. Tarp ieškovo ir atsakovo R. M. buvo pasirašyta taikos sutartis, kurioje sutarta, kad žalą privalo atlyginti tik R. M.. Tokią sutartį pasirašydamas ieškovas sutiko, kad V. U. niekaip dėl atsiradusios ieškovo žalos nėra atsakinga;
      7. Ieškovas prašė priteisti žalą regreso tvarka. Remiantis CK 1.125 str. 7 d. numatyta, kad sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo santykių atsirandantiems reikalavimams. CK 1.127 str. 4 d. numato, kad iš regresinių prievolių kylančių reikalavimų ieškinio senaties eiga prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Ieškovas pagrindinę prievolę įvykdė dalimis laikotarpiu nuo 2015-03-01, o su ieškiniu kreipėsi į teismą tik 2016 m. rugpjūčio mėn. Todėl įmokoms, sumokėtoms laikotarpiu nuo 2015 kovo 1 d. iki ieškinio pateikimo dienos yra suėjęs ieškinio senaties terminas ir tuo pagrindu šioje dalyje ieškinys negalėtų būti tenkinamas;
      8. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, todėl netinkamai nustatė reikšmingas teisingam šio ginčo išsprendimui faktines aplinkybes.
    2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:
      1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateikė išaiškinimą dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą, kuriuo būtina vadovautis šioje byloje. Atsakovė perduodama R. M. naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę, pažeidė imperatyvų teisės aktų draudimą, toks perdavimas negali būti laikomas teisėtu. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas, atlikti asmens, leidusio vairuoti transporto priemonę ir transporto priemonę vairavusio asmens, veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu; jų žala padaryta bendrais veiksmais, todėl užtraukia solidariąją civilinę atsakomybę;
      2. Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu žodžiu paaiškino, jog dėl 2011 m. rugpjūčio 20 d. įvykusio eismo įvykio nagrinėtoje ikiteisminio tyrimo byloje apklausos protokole yra fiksuoti V. U. paaiškinimai dėl automobilio pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, tačiau jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog nuosavybės teisė buvo perleista R. M. pateikta nebuvo. Taip pat nebuvo prašoma teismo išreikalauti kitų institucijų žinioje esančių įrodymų. Apeliacinio skundo argumentas, kad ginčas dėl nuosavybės teisės į transporto priemonę nebuvo kilęs ir nagrinėtas, yra klaidingas ir nepagrįstas, todėl turi būti atmestas;
      3. Atsakovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę pateikti visus įrodymus, tame tarpe ir prašyti teismo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą, šių įrodymų pateikimo galimybė neiškilo po skundžiamo sprendimo priėmimo, o papildomų didelės apimties dokumentų prijungimas užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl apeliaciniame skunde nurodytas prašymas išreikalauti papildomus įrodymus yra nepagrįstas ir turi būti atmestas;
      4. Ieškovas reikalavimą dėl žalos, kurią patyrė išmokėjęs S. Š. socialinio draudimo išmokas už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki 2015 m. vasario 28 d., atlyginimo pareiškė vienam iš solidariosios prievolės skolininkų – R. M., tačiau priešingai nei teigia apeliantė, toks ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas ir apimtis, nepaneigia kreditoriaus teisės pareikalauti iš kito solidariosios prievolės skolininko atlyginti kitą dalį žalos. Atvirkščiai, kreditorius, kuriam solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai (CK 6.6 str. 5 d.), todėl R. M. neatlyginus žalos, kuri buvo patvirtinta 2015 m. liepos 1 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1874-4292015, ieškovas turi teisę ir dėl šios žalos dalies pateikti reikalavimą kitai solidariosios prievolės skolininkei V. U.;
      5. Ieškovo ir atsakovo draudimo teisiniai santykiai nesieja. Ieškovas S. Š. atlygino turtinę žalą, kurią ji patyrė eismo įvykio metu ir, kurią, vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi, įgijo regreso teise išreikalauti iš žalą padariusių asmenų. Tokiu atveju taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Nagrinėjamu atveju reikalavimas atsakovei kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė socialinį draudimą vykdanti institucija, išmokėjusi socialinio draudimo išmoką apdraustajam asmeniui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties.
    3. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

6Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
    2. Apeliantė V. U. paršo išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą (Kauno VPK tyrimas Nr. 20-100487-11), kurioje fiksuoti R. M. parodymai dėl automobilio BMW 530, valst. Nr. ( - ) nuosavybės teisių perleidimo, kadangi aplinkybės dėl nuosavybės ir jų apimtis paaiškėjo tik šiuo metu, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Iš ginčijamo teismo sprendimo matosi, kad ginčas dėl nuosavybės teisės į transporto priemonę buvo kilęs, jis pirmosios instancijos teismo išnagrinėtas ir dėl to padarytos išvados, todėl sutinkamai su CPK 314 straipsniu apeliantės prašymas išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą atmestinas, nes jis galėjo būti pareikštas pirmosios instancijos teisme, be to, nėra pagrindo konstatuoti, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
    3. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą ir vadovaudamasis civilinėje byloje Nr. 2-3653-608/2014 2014 m. sausio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kurio teisėtumas buvo patikrintas apeliacine ir kasacine tvarka, nustatė, kad S. Š. buvo sužalota per eismo įvykį, įvykusį 2011 m. rugpjūčio 20 d. sankryžoje adresu ( - ), susidūrus transporto priemonėms Mitsubishi Colt, valst. Nr. ( - ) vairuojamai R. Š., ir BMW 530, valst. Nr. ( - ), vairuojamai R. M.. Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą bei joje atliktų ekspertizių aktus, padarė išvadą, kad abu eismo įvykio dalyviai R. Š. bei R. M. dėl eismo įvykio kilimo ir jo metu atsiradusios žalos kalti lygiomis dalimis, dėl to iš AAS „Gjensidige Baltic“ ieškovui VSDFV Kauno skyriui buvo priteista 50 proc. išmokų, išmokėtų nukentėjusiajai per eismo įvykį S. Š., o likusi dalis – iš atsakovo R. M.. Atsakovo R. M. veiksmų neteisėtumas ir kaltės klausimas išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šios aplinkybės nagrinėjamojoje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 str. 2 p.).
    4. 2015-03-01 – 2016-02-29 laikotarpiu ieškovas išmokėjo S. Š. 2485,86 EUR netekto darbingumo pensiją. Kito eismo įvykio kaltininko R. Š. draudikas ieškovui atlygino ½ dalį patirtos žalos, likusią žalos dalį ieškovas prašė priteisti iš dviejų atsakovų solidariai: iš vieno iš eismo įvykio kaltininkų – R. M. ir iš privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdrausto automobilio savininkės V. U.. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Apeliantė V. U. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį jos atžvilgiu atmesti.
    5. Byloje sprendžiamas ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė žalos atlyginimą iš atsakovės V. U. ir R. M. solidariai, kai žala padaryta nedraustu automobiliu ir ar automobilio savininkas, pažeidęs pareigą apdrausti jam priklausantį automobilį, už pasekmes atsako solidariai su automobilio faktiniu valdytoju.
    6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas konstatavo, kad solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami. Padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais ir skirtingu laiku atliktais veiksmais. Tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009).
    7. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVPCADĮ 4 str. 2 d.). Transporto priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVPCADĮ 4 str. 3 d.).
    8. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovei V. U. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis BMW 530, valst. Nr. ( - ), todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui, todėl tai privalėjo atlikti V. U.. Taip pat atsakovė V. U., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui R. M. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė V. U. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodama neapdraustą automobilį naudoti, atsakovė pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Pagal minėtą TPVPCADĮ 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos vairuotojas R. M.. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatomis pagrįstai sprendė, kad atsakovai bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai, nes solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet įstatymo pagrindu.
    9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. U. nebuvo transporto priemonės savininke, nes automobilis buvo parduotas R. M.. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas dėl sekančių motyvų. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kada ir kokiomis sąlygomis transporto priemonė buvo parduota atsakovui R. M., o atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė V. U. viešame registre transporto priemonės perleidimo kitam asmeniui neregistravo, nes atsakovas R. M. nebuvo su V. U. atsiskaitęs. Iš šių aplinkybių teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pati V. U. eismo įvykio metu save laikė transporto priemonės savininke. V. U., kaip transporto priemonės savininkė, turėjo visas teises ir pareigas, susijusias su jai nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, įskaitant pareigą apdrausti transporto priemonę privalomuoju valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Transporto priemonės neapdraudus V. U. nepasirūpino, kad R. M. nesinaudotų nedrausta transporto priemone. Šių duomenų pagrindu laikytina, kad V. U. neįrodė, kad transporto priemonė buvo parduota, todėl laikytina, kad ji buvo transporto priemonės BMW 530, valst. Nr. ( - ) kurią vairavo atsakovas R. M. savininkė.
    10. Ieškovas dėl žalos, kurią patyrė išmokėjęs S. Š. socialinio draudimo išmokas už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 22 iki 2015 m. vasario 28 d. reikalavimą reiškė tik R. M.. Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1874-429/2015 tarp ieškovo VSDFV Kauno skyriaus ir atsakovo R. M. buvo patvirtinta taikos sutartis. Apeliantė nurodo, kad ieškovas pasirašydamas taikos sutartį sutiko, kad V. U. dėl atsiradusios ieškovo žalos nėra atsakinga, jos kaltės dėl eismo įvykio nėra, todėl žalą S. Š. išmokėjus socialinio draudimo išmokas už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d., taip pat turi atlyginti tik R. M..
    11. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Todėl taikos sutarties patvirtinimas civilinėje byloje Nr. e2-1874-429/2015 nepaneigia ieškovo teisės dėl žalos atlyginimo (už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. išmokėtas socialinio draudimo išmokas) pateikti reikalavimą kitai solidariosios prievolės skolininkei atsakovei V. U.. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovui žalą turi atlyginti tik R. M..
    12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovas dėl dalies reikalavimų yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), todėl teismas turėjo taikyti senatį ir dalies žalos nepriteisti. Tačiau, pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Nagrinėjamojoje byloje ieškovo ir atsakovo draudimo santykiai nesieja. Ieškovas S. Š. atlygino turtinę žalą, kurią ji patyrė eismo įvykio metu ir vadovaujantis CK 6.290 straipsnio 3 dalimi prašo priteisti regreso tvarka iš žalą padariusių asmenų. Todėl yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
    13. Dėl aukščiau aptartų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Tačiau byloje nustatyta, kad po teismo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme ( - ) mirė atsakovas R. M.. Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi į bylą įtraukti R. M. procesinių teisių perėmėjai M. M., atstovaujamas įstatyminės atstovės A. M. ir P. M., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. O.. Esant šiems duomenims yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes už priteistą iš atsakovo R. M. žalos atlyginimą yra atsakingi jo procesinių teisių perėmėjai, palikimą priėmę asmenys (CPK 48 str.).
    14. Iš atsakovų pašto išlaidos valstybei nepriteistinos, kadangi jų dydis yra mažesnis už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 3,00 Eur (CPK 88 str. 3 p., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

7Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

8Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

9Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslinti ir išdėstyti taip:

10Priteisti ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, į. k. 188677437, naudai solidariai iš atsakovų R. M. a. k. ( - ) procesinių teisių perėmėjų M. M. gim. ( - ), atstovaujamos įstatyminės atstovės A. M. a. k. ( - ) P. M. gim. ( - ), atstovaujamos įstatyminės atstovės R. O. a. k. ( - ) ir V. U. a. k. ( - ) 1242,93 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt du eurus 93 centus) žalos atlyginimo.

11Priteisti iš atsakovo R. M., a. k. ( - ) procesinių teisių perėmėjų M. M. gim. ( - ), atstovaujamos įstatyminės atstovės A. M. a. k. ( - ) P. M. gim. ( - ), atstovaujamos įstatyminės atstovės R. O. a. k. ( - ) į valstybės biudžetą po 7,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

12Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

13Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai