Byla 2A-763-658/2012
Dėl deliktinės atsakomybės

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš šios kolegijos pirmininko – A. R., kolegijos teisėjų – Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-763-698/2012 pagal apelianto (atsakovo) – A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6992-717/2011 pagal ieškovo – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį solidariems atsakovams - A. B. ir S. R. dėl deliktinės atsakomybės,

Nustatė

2pareikštu ieškiniu ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti solidariai iš atsakovų - A. B. ir S. R. 31 340,46 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 940 Lt žyminio mokesčio, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

3Ieškinyje ir savo paaiškinimuose raštu (b.l. 3-4, 69, 72-73) ieškovas nurodė, kad 2007-11-13 atsakovas - S. R. vairavo atsakovui - A. B. nuosavybės teise priklausančią ir civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą transporto priemonę RENAULT Espace, v.n. ( - ) padarė avariją, kurios metu apgadino transporto priemonę Mazda 3, v.n. ( - ) AB „Lietuvos draudimas“, veikdamas ieškovo vardu, nustatė autoavarijos metu padarytos žalos dydį ir nukentėjusiam asmeniui atlygino nuostolius 31 340,46 Lt sumai. Šią pinigų sumą ieškovas po to sumokėjo AB „Lietuvos draudimui“, todėl atgręžtinio reikalavimo teise šią sumą prašė priteisti solidariai iš atsakovų.

4Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti motyvuodamas tuo, kad atsakovas - S. R. savavališkai be jo leidimo ir žinios paėmė automobilį RENAULT Espace, kurį vairuodamas, 2007-11-13 sukėlė eismo įvykį. Kadangi S. R. jam iš karto pranešė apie tai, kad jis savavališkai paėmė jo automobilį ir sukėlė eismo įvykį bei pasižadėjo atlyginti padarytus nuostolius, jis apie tai nepranešė policijai, patikėjęs S. R. pažadu, kad jis viską sutvarkys, atlygins padarytą žalą. Automobilis RENAULT Espace buvo darbo priemonė tuo metu, kai jis buvo AB „Inotechas“ vienintelis akcininkas ir direktorius. Įmonei bankrutavus, nuo 2005 metų automobilis stovėjo atsakovo – A. B. namo, esančio ( - ), kieme nenaudojamas ir neapdraustas. Kiemas ir automobilis buvo užrakinti, tačiau S. R. žinojo, kur yra padėti kiemo vartų ir automobilio raktai ir jais savavališkai pasinaudojo 2007-11-13.

5Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir nurodė, kad vadovaujantis LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi atsakovas - A. B. taip pat turi solidariai atsakyti su realiai žalą padariusiu asmeniu, nes jis neapdraudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės RENAULT Espace. Transporto priemonė yra laikoma padidinto pavojaus šaltiniu, o jos savininkas laikomas šio šaltinio valdytoju. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis suformuota teismine praktika, išmokėjęs draudimą asmuo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį (LAT 2010-10-07 nutartis civ. byloje Nr. 3k-7-300/2010, 2010-06-16 nutartis civ. byloje 3k-3-255/2010).

6Pirmosios instancijos teismo nuomone, atleisti atsakovą - A. B. nuo pareigos atlyginti žalą nėra pagrindo, nes jis neįrodė, jog automobilis, su kuriuo buvo padaryta avarija ir apgadinta kita transporto priemonė, iš jo žinios išėjo pažeidžiant jo valią. Jis nurodė, kad automobilis buvo laikomas užrakintame jo gyvenamojo namo kieme, o atsakovas S. R. automobilį paėmė savavališkai. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas Š. D. U. parodė, kad jis kartu su atsakovu S. R. dirbo pas atsakovą A. B.. Jie atėję į darbą savavališkai į kiemą nepatekdavo, laukdavo, kol šeimininkas juos įleis į vidų. Apie tai, kaip 2007-11-13 S. R. paėmė automobilį iš A. B. kiemo, liudytojui nebuvo žinoma. Jis nurodė tik tai, kad A. B. darbininkams buvo uždraudęs naudotis automobiliu RENAULT Espace. Atsakovas A. B., pastebėjęs, kad automobilis paimtas iš jo namo kiemo į policiją nesikreipė, jis pripažino, kad sužinojęs apie S. R. padarytą avariją patikėjo šio pažadu „viską susitvarkyti“. Žalos padarymas be didesnio pavojaus šaltinio valdytojo žinios, neatleidžia jo nuo atsakomybės šią žalą atlyginti, todėl atsakovas - A. B. privalantis solidariai su atsakovu - S. R. atlyginti 2001-11-13 autoįvykio metu padarytą žalą.

7Apeliantas (atsakovas) – A. B. su Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-12 sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir ieškinį apelianto atžvilgiu atmesti. Apeliacinį skundą apeliantas (atsakovas) – A. B. grindžia šiais argumentais: 1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad savavališkas automobilio paėmimas iš apelianto (atsakovo) be jo žinios ir prieš jo valią neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant atsakovo, kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, solidariosios atsakomybės klausimą, prieštarauja teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje“ yra pasisakęs, kad perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, valdytojas (savininkas) pažeidžia imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudaro prielaidas Draudikų biuro reikalavimui. Transporto priemonės neapdraudimas tokiu atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Apeliantas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra kalbama apie atsakomybę, kai neapdraustas automobilis perduodamas kitam asmeniui naudoti arba asmuo jį paima su savininko žinia, tačiau jei tai padaroma prieš savininko valią, jo atsakomybė už trečiojo asmens veiksmais padarytą žalą neatsiranda; 2. Apeliantas (atsakovas) pats nesinaudojo automobiliu, todėl šis ir nebuvo apdraustas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad transporto priemonės neapdraudimas, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai. Apelianto įsitikinimu, jis neturėjęs pareigos sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kadangi transporto priemone jis nesinaudojo. Pats transporto priemonės neapdraudimas savaime nėra neteisėtas, jeigu šia priemone nesinaudojama (LR CK 6.246 str.); 3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino automobilio paėmimo iš apelianto (atsakovo) – A. B. namų aplinkybes; teismo padarytos išvados yra prieštaringos. Ieškinį teismas tenkino motyvuodamas tuo, kad aplinkybės, jog neapdraustas automobilis buvo iš apelianto (atsakovo) paimtas prieš jo valią, apeliantas (atsakovas) neįrodė. Tuo tarpu motyvuose nurodė, kad aplinkybė, jog automobilis buvo paimtas prieš savininko valią, jokios teisinės reikšmės neturi. Sprendime rėmėsi liudytojo Š. D. U., kuris paliudijo, kad apeliantas (atsakovas) buvo savo darbininkams uždraudęs naudotis automobiliu, parodymais.

8Ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateiktame atsiliepime į apelianto (atsakovo) – A. B. apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo apeliacinės instancijos teismą pirmosios instancijos teismo sprendimo nekeisti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: 1. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog pareigos sudaryti draudimo sutartį jis neturėjęs, kadangi automobiliu nevažinėjo. LR TPVCAPDĮ 3 str. 1 d. nustato pareigą drausti kiekvieną transporto priemonę tol, kol ji yra įregistruota. Tokia pareiga saisto įregistruotų transporto priemonių savininkus, o įstatymų leidėjas tokį besąlyginį imperatyvą įtvirtino suvokdamas tai, kad kiekviena įregistruota transporto priemonė yra potenciali žalos sukėlėja. Transporto priemonės įregistravimo faktą patvirtinantis valstybinio numerio ženklas indikuoja įprastinę transporto priemonės buvimo vietą, t. y., valstybę, kuri besąlygiškai prisiima atsakomybę už tokia neapdrausta transporto priemone padarytą žalą ne tik toje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse – narėse. Jeigu įregistruota transporto priemonė nėra apdrausta, už padarytą žalą nukentėjusiajam asmeniui yra atsakinga transporto priemonės registracijos valstybė. Šią pareigą valstybė yra delegavusi ieškovui, kurio teisės ir pareigos taip pat yra aiškiai reglamentuotos įstatyme. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad įstatyme tais atvejais, kai transporto priemone yra nesinaudojama, numatyta galimybė atleisti draudėją nuo draudimo įmokų mokėjimo, o ne galimybė nenaudojamos, tačiau registruotos transporto priemonės nedrausti. Taigi, Apeliantas jam numatytos pareigos nevykdė, todėl privalo atsakyti. 2. LR TPVCAPDĮ 23 str. reglamentuoja ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę bei subjektų ratą, kurių atžvilgiu ši teisė gali būti įgyvendinama, t. y., ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Taigi, įstatymas aiškiai identifikuoja asmenis, kurie gali būti atsakovais – tai žalą sukėlęs ir pareigos sudaryti draudimo sutartį nevykdęs asmuo. Priešingai nei nurodo apeliantas, papildoma sąlyga, t. y., neapdrausto automobilio naudojimas ar leidimas naudoti kitam, nėra reikalinga. 3. Net ir remiantis apelianto aiškinimu, jog jis esantis neatsakingas, nes neleido kitiems asmenims naudotis jo vardu įregistruota transporto priemone, jis vis tiek esantis atsakingas. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, o būtent tai, kad kitam solidariajam atsakovui – S. R. buvo žinoma, kur yra automobilio rakteliai, jis turėjo galimybę juos pasiimti reiškia, kad apeliantas sudarė sąlygas automobiliu naudotis.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliantas ginčija iš esmės vienu pagrindu, t. y. tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias transporto priemonių savininkų ir jų valdytojų civilinę atsakomybę, draudiko, atlyginusio transporto priemone padaryta žalą, atgręžtinio reikalavimo teisę, subjektus, kurių atžvilgiu šis reikalavimas gali būti pareiškiamas. Apelianto nuomone, atgręžtinis reikalavimas dėl draudiko nukentėjusiajam asmeniui atlygintos žalos priteisimo jam negali būti reiškiamas, nes šia transporto priemone atsakovas – S. R. naudojosi be apelianto žinios ir prieš jo valią.

11Lietuvos Respublikos CK 6.988 str. 3 d. numato, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas reglamentuoja kiti įstatymai. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas yra specialusis ir taikytinas nagrinėjamoje byloje, susijusioje su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nes CK 1.3 str. 2 d. numatė išimtinį specialių įstatymų taikymą, kai pats kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms.

12Įstatymų leidėjas draudžia transporto priemonės savininkui, atsakingam už privalomojo draudimo sutarties sudarymą, pačiam naudotis ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Atsižvelgiant į Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str., apelianto (atsakovo) – A. B. veiksmų ar neveikimo, susijusių su jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, teisėtumo klausimai spręstini pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog už privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas. Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariąją atsakomybę. Automobilio savininko – A. B. atsakomybė ieškovui atsirado ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bendraatsakovų – A. B. ir S. R. solidarioji atsakomybė atsirado įstatymo pagrindu.

13Bylos duomenimis nustatyta, jog A. B., būdamas viešame registre įregistruotos transporto priemonės savininkas, automobilio nebuvo apdraudęs privalomuoju draudimu, todėl šiais veiksmais (neveikimu) pažeidė įstatymo reikalavimus, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas – A. B. pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nustatančias įpareigojimą sudaryti draudimo sutartį. Įstatymų leidėjas nustatė, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas). Atsakovo – A. B. veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, pažeidžiantys įstatymo reikalavimus, ir tai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra priežastinis ryšys tarp A. B. neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtos žalos, nes tai, ar atsakovas S. R. paėmė transporto priemonę be jos savininko žinios (leidimo), nesudaro pagrindo atleisti apeliantą, kaip transporto priemonės savininką, nuo solidarios atsakomybės.

14Įstatymų leidėjas įvardino asmenis, į kuriuos ieškovas įgyja reikalavimo teisę dėl padarytos žalos išmokėtų sumų. Nagrinėjamu atveju buvo išmokėtos išmokos, kuriomis atlyginta kaltininko – S. R., naudojant neapdraustą transporto priemonę padaryta žala. Dėl žalos padarymo atsirado transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, ir ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d.). Bendraatsakovų solidarioji atsakomybė kilo dėl to, kad prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsirado visa apimtimi, ir yra visos sąlygos taikyti solidariąją skolininkų prievolę.

15Taip pat kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nenukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šios kategorijos bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2010-10-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010 yra pažymėjusi, jog „LR TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį“.

16Kolegija atmeta apelianto argumentą, jog pareigos sudaryti draudimo sutartį jis apskritai neturėjęs, nes automobilis buvo nenaudojamas. LR TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Minėto įstatymo 9 str. 3 d. numato tik galimybę atleisti draudėją nuo draudimo įmokų mokėjimo, jeigu transporto priemone ketinama nesinaudoti ilgiau nei 1 mėnesį. Draudėjas privalo pateikti draudikui pasižadėjimą atleidimo nuo draudimo įmokų mokėjimo laikotarpiu nenaudoti pačiam ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės ir gali perduoti draudikui neatlygintinai laikinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį. Byloje faktų, kad apeliantas būtų kreipęsis į draudiką prašydamas laikinai atleisti jį nuo draudimo įmokų mokėjimo dėl to, kad ketina transporto priemone nesinaudoti, taip pat duomenų, kad tai būtų buvę įforminta laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, nenustatyta. Taigi, padarytina išvada, jog pareiga drausti transporto priemonę, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, apeliantą saistė.

17Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.2 str., 1.5 str., 1.136 str. - 1.138 str., 6.245 str., CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str., 6.281 str. 1 d., CPK 2 str., 5 str., 7 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 197 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Nutarė

19palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pareikštu ieškiniu ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių... 3. Ieškinyje ir savo paaiškinimuose raštu (b.l. 3-4, 69, 72-73) ieškovas... 4. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti motyvuodamas tuo,... 5. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir nurodė,... 6. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atleisti atsakovą - A. B. nuo pareigos... 7. Apeliantas (atsakovas) – A. B. su Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-12... 8. Ieškovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras... 9. Apeliacinis skundas atmestinas.... 10. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliantas... 11. Lietuvos Respublikos CK 6.988 str. 3 d. numato, kad privalomojo draudimo... 12. Įstatymų leidėjas draudžia transporto priemonės savininkui, atsakingam už... 13. Bylos duomenimis nustatyta, jog A. B., būdamas viešame registre... 14. Įstatymų leidėjas įvardino asmenis, į kuriuos ieškovas įgyja reikalavimo... 15. Taip pat kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 16. Kolegija atmeta apelianto argumentą, jog pareigos sudaryti draudimo sutartį... 17. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo... 18. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų... 19. palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą...