Byla 3K-3-396-313/2016
Dėl sutarties nevykdymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prospekto vyninė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prospekto vyninė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alfa Limited“ dėl sutarties nevykdymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiamas proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinės bylos nutraukimą, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktas), aiškinimo ir taikymo klausimai.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 11 914,96 Eur (41 140 Lt) skolą dėl sutarties nevykdymo.
  3. Ginčo šalys 2011 m. lapkričio 7 d. sudarė baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria pardavėja pardavė pirkėjai, o pirkėja nupirko baldus ir įrangą, t. y. turtą, kuris buvo sutarties sudarymo dieną pirkėjos patalpose. Pardavėja, vykdydama Sutarties 3 straipsnio 3 punktą, išrašė pirkėjai PVM sąskaitą faktūrą, nurodydama bendrą parduodamo turto kainą – 11 914,96 Eur. Sutarties 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad šalys sulygo dėl 11 914,96 Eur turto kainos, o Sutarties 3 straipsnio 2 punkte buvo nurodyta, kad atsakovė įsipareigojo visiškai atsiskaityti su pardavėja iki 2011 m. gruodžio 31 d.
  4. Patvirtinimu apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ieškovė 2011 m. lapkričio 18 d. įskaitė 11 914,96 Eur atsakovei kaip skolą pagal 2010 m. balandžio 8 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir pagal 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimą dėl nuomos sutarties nutraukimo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Dėl to ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimo apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažinimo negaliojančiu ir dėl 11 914,96 Eur pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo.
  5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4470-845/2013 ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. BUAB „Prospekto vyninė“ ir UAB „Alfa Limited“ patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ir priteisė iš UAB „Alfa Limited“ ieškovei BUAB „Prospekto vyninė“ 11 914,96 Eur. Vilniaus miesto apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. BUAB „Prospekto vyninė“ ir UAB „Alfa Limited“ patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškinio reikalavimą dėl 11 914,96 Eur priteisimo atmetė.
  6. Atsakovė taip pat pateikė ieškinį Vilniaus apygardos teismui dėl 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3618-803/2014 atmetė ieškinį; Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-206-186/2015 Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nutartyje teismas atkreipė dėmesį į pareikštu ieškiniu siekiamą tikslą (sutarties negaliojimo pasekmes) – išvengti mokėjimo už įsigytus baldus.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Alfa Limited“ ieškovei BUAB „Prospekto vyninė“ 11 914,96 Eur skolos.
  2. Teismas, vertindamas visus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė savo įsipareigojimus pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį įvykdė, baldus ir įrangą perdavė atsakovei sutarties pasirašymo dieną, o patalpos perduotos atsakovei 2011 m. lapkričio 10 d. Atsakovė, neapmokėdama 2011 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaitos faktūros, nepagrįstai ir neteisėtai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų.
  3. Kadangi ginčo sutartis yra galiojanti, kiekviena šalis privalo ją tinkamai vykdyti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.213 straipsnis, 6.205 straipsnis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo turtines prievoles (CK 6.256 straipsnis).
  4. Ieškovė įvykdė savo prievoles pagal sutartį – turtas buvo perduotas sutarties sudarymo dieną (Sutarties 2 straipsnio 4 punktas), o atsakovė savo prievolės atsiskaityti už gautą įrangą ir baldus neįvykdė, liko skolinga ieškovei 11 914,96 Eur.
  5. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 2 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą ir nutraukė civilinę pagal ieškovės BUAB „Prospekto vyninė“ ieškinį atsakovei UAB „Alfa Limited“ dėl sutarties nevykdymo.
  6. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 pareikštų ieškinių turinio ir reikalavimų priteisti iš atsakovės 11 914,96 Eur skolą esmės.
  7. Tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 šalys buvo tie patys juridiniai asmenys. Civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 buvo pareikšti du reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą; 2) priteisti iš atsakovės 11 914,96 Eur pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė tik vieną reikalavimą – priteisti iš atsakovės 11 914,96 Eur pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, vienas iš analizuojamų bylų ieškinių dalykų sutapo – ieškovė abiejose bylose prašė priteisti tokio paties dydžio skolą pagal tą pačią šalių sudarytą baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį.
  8. Teismai, civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 spręsdami dėl 11 914,96 Eur skolos priteisimo pagrįstumo, analizavo tos pačios 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, jos sąlygas bei ieškovei iškeltos bankroto bylos įtaką šalių tarpusavio teisiniams santykiams.
  9. Nagrinėjant šią bylą ieškovė nenurodė jokios naujos su prašoma priteisti skola bei sudaryta sutartimi susijusios aplinkybės, kuri nebūtų buvusi žinoma civilinę bylą Nr. 2A-2337-656/2013. Toje byloje teismas pripažino baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimą, nurodydamas, jog sutartimi parduoto turto nuosavybės klausimai bus sprendžiami šios sutarties ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Taigi, tiek minėtos bylos, tiek nagrinėjamos bylos pagrindą sudarė tokios pačios aplinkybės, tai yra pirkėjos (atsakovės) pareiga sumokėti už pirkimo–pardavimo sutartimi perduotus daiktus.
  10. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį tik į tai, kad 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą buvo pripažintas negaliojančiu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ta pačia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi buvo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti 11 914,96 Eur skolą. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo apeliacinės instancijos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 motyvų, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo.
  11. Civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų. Restitucijos būdų parinkimas yra teismo diskrecijos teisė ir kito restitucijos būdo negu nurodytas ieškinyje ar apeliaciniame skunde parinkimas nėra išėjimas už ieškinio ar apeliacinio skundo ribų. Teismas nustatė, kad ieškovė 11 914,96 Eur iš atsakovės faktiškai negavo. Atsakovei perduotas turtas, kuris šalių susitarimu įvertintas 11 914,96 Eur, nors, ieškovės 2011 m. lapkričio 1 d. balanso duomenimis, bendrovės viso ilgalaikio turto vertė buvo 19 349 Lt, todėl atsakovė būtų tik trečiosios eilės kreditore. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės turtas, įskaitant bankroto procedūros metu iš skolininkų gautinas sumas pagal 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, sudarė 4627 Lt, nustatė, kad atsakovės galimybė gauti bent minimalų reikalavimų patenkinimą buvo nereali. Palikus pirmosios instancijos teismo pritaikytą restitucijos būdą atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovės – atitinkamai pagerėtų, todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 11 914,96 Eur ieškovei priteisimo panaikino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi parduodamo turto nuosavybės klausimai bus sprendžiami šios sutarties ir ĮBĮ nustatyta tvarka.
  12. Taigi Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi aiškiai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 11 914,96 Eur skolą pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydamas, kad nuo šiol gali būti keliami tik sutartimi parduoto turto nuosavybės klausimai.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė BUAB „Prospekto vyninė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjama byla yra tuo pačiu pagrindu. Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė reikalavimo pagrindą – dėl sutarties nevykdymo, rėmėsi CK 6.213 straipsnio 1 dalimi, 6.205, 6.256 straipsniais, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktu, todėl teismas nepagrįstai visiškai skirtingas teisines normas ir skirtingus ieškinio pagrindus sutapatino. Nagrinėjamoje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta, nes akivaizdu, kad Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtas ginčas civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 tarp šalių buvo dėl restitucijos taikymo, o nagrinėjamas ginčas šioje byloje – dėl sutartinių prievolių įvykdymo.
    2. Kasatorė nurodo, kad jos teisės yra pažeidžiamos – parduoto turto ji faktiškai atgauti negali, nes dalies turto nebėra, o kita dalis dėl ilgo naudojimo prarado savo vertę, ieškovė taip pat negali gauti ir atsiskaitymo už faktiškai parduotas prekes, nors baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir privaloma vykdyti. Ginčas taip ir nėra išspręstas iki galo.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Vertinant ieškinio elementų tapatumo klausimą akivaizdu, kad tiek tarp tų pačių šalių vykusioje civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, tiek šioje byloje ieškinio reikalavimų esmė ir ginčas tarp šalių buvo dėl skolos pagal 2011 m. lapkričio 7 d. baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo iš atsakovės. Ginčo materialinis santykis tarp šalių buvo susijęs su ieškovės keliamais atsakovės atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį klausimais ir su nurodyto rezultato siekimu susijusiais ieškovės reikalavimais, prašant iš atsakovės priteisti skolą, o tai ir sudarė ieškinių abiejose bylose dalyką. Abiejose bylose buvo nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės ir juridiniai faktai.
    2. Kasatorė skundą grindžia remdamasi ne faktinių ieškinio pagrindų lyginimu, o įrodinėja, kad skiriasi teisinis ieškinių pagrindas. Tik faktinis ieškinio pagrindas sudaro vieną iš privalomų ieškinio turinio elementų, kuriuos lyginant yra vertinamas ieškinių tapatumas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).
    3. Ieškovei priklausantis turtas yra ir bet kuriuo metu gali būti grąžintas ieškovei tokios pačios būklės, kokios jis buvo patalpų nuomos sutarties tarp šalių nutraukimo metu, nors ieškovės veiksmai rodo, kad ji visais būdais bando išvengti prievolės atsiimti jai nuosavybės teise priklausančius daiktus, dėl kurių sandėliavimo išlaidų patiria atsakovė.
    4. Vilniaus apygardos teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, nurodė, kad palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovei priteista skola iš atsakovės, susiklostytų situacija, kai ieškovė turėtų teisę priverstine tvarka iš atsakovės išsiieškoti skolą, o atsakovės trečiosios eilės reikalavimas bankroto byloje padidėtų 11 914,96 Eur, tačiau baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 2 straipsnio 3 punktu šalys sulygo dėl atidedamosios sąlygos, jog nuosavybės teisė į parduotą turtą pirkėjui pereina po visiško atsiskaitymo, todėl, palikus nepakeistą teismo sprendimą, sutartimi perduotas turtas liktų ieškovės nuosavybė ir turtas atsakovės nuosavybe taptų tik sumokėjus skolą ieškovei ar ją priverstinai išieškojus.
    5. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia, šalims bei teismams privaloma 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 įtvirtino, kad, atsakovei neatsiskaičius už turtą pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 2 straipsnio 3 punktą, turto nuosavybės teisė yra išlikusi ieškovei, todėl ji, vadovaudamasi ĮBĮ nustatyta tvarka, turi galimybę ši turtą parduoti, taip tenkindama savo kreditorių reikalavimus. Šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo ieškovės valios, kurią ji gali įvykdyti teisės aktų nustatyta tvarka.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl CPK 293 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo

  1. CPK 293 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
  2. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis įsiteisėjusio teismo sprendimo padarinys yra tas, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).
  3. Kadangi įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (sprendimu, nutartimi) iš esmės atsakoma į ieškovų, pareiškėjų, kt. suinteresuotų asmenų reikalavimus, išsprendžiamas ginčas, jeigu jis yra kilęs, apginamos asmenų subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai, tai civilinio proceso teisė netoleruoja situacijų, kai, esant teisme išnagrinėtai civilinei bylai, pakartotinai būtų nagrinėjamas tapatus ginčas (reikalavimas). CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008).
  4. Tais atvejais, kai nustatoma, kad yra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl ginčo (reikalavimo) tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, taikomas CPK 293 straipsnio 3 punkte įtvirtintas mechanizmas – naujai iškelta byla nutraukiama.
  5. Aplinkybę, ar teisme nebuvo nagrinėtas tapatus ginčas (reikalavimas), turi konstatuoti bylą nagrinėjantis teismas. Taikant CPK 293 straipsnio 3 punktą svarbu nustatyti ieškinio tapatumo klausimą. Įstatyme ieškinių tapatumas siejamas su trimis kriterijais (požymiais): tomis pačiomis šalimis, tuo pačiu ieškinio dalyku ir tuo pačiu ieškinio pagrindu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti bylos šalys. Antrasis tapataus ieškinio požymis yra ieškinio dalyko sutapimas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, todėl naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2013; kt.).
  6. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl civilinės bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tuo tikslu šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo ieškinių tapatumą pagal pirmiau išvardytus tris požymius.
  7. Civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, kurioje dalyvavo tos pačios šalys kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, buvo reiškiamas ieškovės BUAB „Prospekto vyninė“ reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2011 m. lapkričio 18 d. patvirtinimą apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą bei priteisti iš atsakovės 11 914,96 Eur (41 140 Lt). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ieškinio reikalavimus atmetė. Šioje nagrinėjamoje byloje ieškovė pareikštu ieškiniu siekia, kad iš atsakovės būtų priteista 11 914,96 Eur (41 140 Lt), ieškinį grindžia aplinkybe, kad pagal šalių 2011 m. lapkričio 7 d. sudarytą baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį šalys sulygo dėl 11 914,96 Eur turto kainos, o pagal Sutarties 3 straipsnio 2 punktą atsakovė įsipareigojo visiškai atsiskaityti su pardavėja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Abiejose bylose ginčo šalių teisinis santykis buvo susijęs su šalių atsiskaitymu pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ir 11 914,96 Eur priteisimu, t. y. būtent šis materialus teisinis reikalavimas nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 sudarė ieškinio dalyką.
  8. Be to, abejose bylose buvo nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, t. y. ieškinio pagrindas taip pat sutapo. Civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 13 d. priimtos nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl 11 914,96 Eur (41 140 Lt) nepriteisimo iš atsakovės nurodė, kad baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi perleistus baldus ir įrangą išmontuoti būtų neracionalu, nes akivaizdu, kad dėl to ieškovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, išvengė žymių papildomų išlaidų. Pardavėja, vykdydama pirkimo–pardavimo sutarties 3 straipsnio 3 punktą, išrašė pirkėjai PVM sąskaitą faktūrą, nurodydama parduodamo turto vieneto kainą. Pirkimo–pardavimo sutarties 2 straipsnio 3 punkte šalys sulygo, jog nuosavybės teisė pirkėjai pereina po visiško atsiskaitymo. Pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 3 straipsnio 1 punktą šalys sulygo dėl 11 914,96 Eur (41 140 Lt) kainos, o 3 straipsnio 2 punktas apibrėžė atsiskaitymo tvarką – pirkėja (atsakovė) įsipareigojo visiškai atsiskaityti su pardavėja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos vertinimu, baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartis atitiko įprastą verslo praktiką.
  9. Taigi teismas, civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 spręsdamas klausimą dėl šalių dokumento – patvirtinimo apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą – teisėtumo ir 11 914,96 Eur (41 140 Lt) priteisimo pagrįstumo, tyrė ir analizavo baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, negalėjo šio klausimo spręsti atsietai nuo pirmiau nurodytos pirkimo–pardavimo sutarties, nes būtent šios sutarties pagrindu ir jos vykdymo metu buvo sudarytas susitarimas dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir kilo ginčas dėl 11 914,96 Eur (41 140 Lt). Taip pat Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartyje pasisakė ir dėl parduoto turto nuosavybės atsiradimo momento, galimybės šį klausimą toliau spręsti bankroto byloje.
  10. Tiek civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013, tiek šioje byloje ieškovės pareikšto reikalavimo esmė buvo klausimas dėl 11 914,96 Eur (41 140 Lt) priteisimo iš atsakovės pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Abiem atvejais tarp šalių kilusio ginčo materialinis teisinis santykis buvo susijęs su atsiskaitymu pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, kurios turinys ir sąlygos buvo tirti ir dėl kurių jau buvo spręsta civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013. Taigi abiejose bylose buvo nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės ir juridiniai faktai, ieškovės reikalavimai šioje byloje buvo grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su šalių teisėmis ir pareigomis pagal baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovė, reikšdama naują ieškinį šioje byloje, savo reikalavimus grindė ta pačia aplinkybe, kad atsakovė turėjo pareigą sumokėti 11 914,96 Eur (41 140 Lt) kainą už baldų ir įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi perduotus daiktus.
  11. Vadovaudamasi teisės normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010; 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2011) bei atsižvelgdama į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinėje byloje Nr. 2A-2337-656/2013 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 13 d. priimta nutartimi klausimas dėl reikalavimo priteisti 11 914,96 Eur (41 140 Lt) iš atsakovės buvo išspręstas iš esmės, todėl tokia nutartis vertintina kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas ir turi teismo sprendimui būdingą res judicata galią, tampa neginčytina ir privaloma visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytina visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis).
  12. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė CPK 293 straipsnio 3 punkto nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl naikinti skundžiamą procesinį teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

13Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

15Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai