Byla 3K-3-214/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. (A. N.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei L. R., trečiajam asmeniui V. K. dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41993 m. lapkričio 10 d. atsakovė ir trečiasis asmuo V. K. sudarė sutartį. Iš rusų kalba sudarytos sutarties teksto matyti, kad šia sutartimi V. K. ir L. R. pasirašytinai patvirtina teiginį, kad iš A. N. yra paimta trisdešimt keturių tūkstančių JAV dolerių paskola ,,pod prodannoje nedvižymoje imuščestvo“, pagal parduotą nekilnojamąjį turtą (sutarties vertimas į lietuvių kalbą); be to, nurodoma, kad šis turtas – tai L. R. priklausantis butas, esantis ( - ), ir sodo sklypas su namu ( - ).

5Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 20 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas, A. N. iš V. K. pagal 1993 m. lapkričio 10 d. sutartį buvo priteista 87 180 Lt paskolos ir 13 077 Lt palūkanų (civilinė byla Nr. 2-40-1567/2002).

6Ieškovas prašė įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo perduoti jam nuosavybės teisę į atsakovei priklausantį butą, esantį ( - ). Jis teigė, kad jam iki šiol negrąžinta visa 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi paskolinta pinigų suma.

7Atsakovė teigė, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi ji neišreiškė valios už dukters V. K. iš ieškovo A. N. paimtą paskolą perduoti ieškovui nuosavybės teisę į jai priklausantį butą, tuo atveju, jei V. K. netinkamai įvykdytų prievolę kreditoriui. Be to, atsakovės valios dėl ginčo buto perleidimo nebuvimą patvirtina ir 1964 m. CK įtvirtintos notarinės formos sandoriams dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo nesilaikymas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo perduoti ieškovui nuosavybės teisę į atsakovei priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ). Teismas konstatavo, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimas yra pateiktas įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose, kurie nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę ir res judicata galią, todėl teismas neturi teisės iš naujo vertinti tų pačių faktų, o byloje dalyvaujantys asmenys nebeturi teisės ginčyti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, kuris Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 20 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas, A. N. iš V. K. pagal 1993 m. lapkričio 10 d. sutartį buvo priteista 87 180 Lt paskolos ir 13 077 Lt palūkanų (civilinė byla Nr. 2-40-1567/2002). Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai buvo vertinami ir civilinėje byloje Nr. 2-40-1453/2004, priimant Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 5 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimas, kuriuo A. N. iš V. K. buvo priteista 87 180 Lt paskolos ir 13 077 Lt palūkanų, neįvykdytas iki šiol. 1993 m. lapkričio 10 d. sutartis nenuginčyta, todėl, atsižvelgiant į garanto atsakomybės subsidiarumą (1964 m. CK 220 straipsnio 1 dalis) bei į tai, kad atsakovė L. R. minėtos sutarties įvykdymą užtikrino, pateikdama daiktinę garantiją, apibrėžtą konkrečiu nekilnojamuoju turtu, buvo nuspręsta, kad ieškovas turi teisę į pareikšto ieškinio patenkinimą.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 1 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys buvo atmestas. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. Nr. 2-40-1453/2004, kurio motyvuose buvo nurodyta, kad 1993 m. lapkričio 10 d. paskolos raštelio turinys leidžia daryti išvadą, jog atsakovė teikė daiktinę garantiją, t. y. konkrečių nekilnojamųjų daiktų perleidimą kreditoriui (kitaip vadinamą daiktų užpardavimu), nagrinėjamoje byloje neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios, nes priimant minėtą teismo sprendimą nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, reikšmingos 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties sudarymui - šalių valia, ketinimai, sutarties atitiktis įstatymų reikalavimams ir kt., o tik buvo išdėstyta bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nuomonė dėl 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties, kaip daiktinės garantijos, sandorio. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad galiojančiuose įstatymuose neįtvirtinta nei ieškovo nurodomos daiktinės garantijos, nei užpardavimo sandorių, todėl šių sąvokų prasme nėra galimybės teisiškai įvertinti 1993 m. lapkričio 10 d. sutartį.

11Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi atsakovė L. R. neišreiškė valios už dukters paimtą paskolą perduoti ieškovui nuosavybės teisę į atsakovei priklausantį butą. Tokios nuomonės teisėjų kolegija laikėsi, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2000, kuria buvo pripažinta negaliojančia ieškovo ir atsakovės sudaryta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, kaip sudaryta atsakovei iš esmės suklydus dėl sandorio dalyko. Buvo akcentuota ir tai, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė ketino ar turėjo tikslą perduoti ieškovo nuosavybėn ginčo butą. Teisėjų kolegijos manymu, šalių valios dėl ginčo buto perleidimo nebuvimą patvirtina ir 1964 m. CK įtvirtintos notarinės formos sandoriams dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo nesilaikymas.

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas, remdamasis CPK 346 straipsnio 1-3 dalyse nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartis atsakovei nesukėlė jokių įsipareigojimų dėl 1964 m. CK įtvirtinto privalomos notarinės formos sandoriui, susijusiam su nekilnojamųjų daiktų perleidimu, reikalavimo nesilaikymo. Kasatorius teigia, kad šalys sudarė ne nekilnojamųjų daiktų perleidimo sandorį, o, sudarydamos paskolos sutartį, susitarė dėl sutartyje nurodytų atsakovei priklausančių nekilnojamųjų daiktų užpardavimo. Kasaciniame skunde akcentuojama tai, kad 1993 metais nebuvo galimybės įkeisti turtą. Skolininkei tinkamai neįvykdžius prievolės pagal šalių sudarytą sutartį, tarp ieškovo ir atsakovės atsirado pagalbinės arba fiduciarinės prievolės (garantijos) teisiniai santykiai. Šią aplinkybę, kasatoriaus teigimu, patvirtino ir atsakovė civilinės bylos Nr. 3K-3-528/2000 nagrinėjimo metu, ginčydama 1993 m. kovo mėn. ieškovo ir atsakovės sudarytą ir notariškai patvirtintą ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį ir teigdama, kad šiuo sandoriu ginčo butą ji ketino ne perleisti, o siekdama užtikrinti dukters skolinių įsipareigojimų įvykdymą įkeisti ieškovui. Toks įsipareigojimas neprieštaravo galiojusiems įstatymams ir atitiko 1964 m. CK 220 straipsnyje įtvirtintą garantijos sąvoką. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1995 m. rugpjūčio 8 d. apžvalgoje Nr. A2-3 nurodyta, kad iki 1994 m. gegužės 17 d. notarinės formos paskolos sandoriams, kurių įvykdymas užtikrinamas garantija, įkeitimu ar laidavimu, įsakmiai nereikalaujama.

152. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, susijusias su prejudiciniais faktais, ir tai lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą. Atsakovės subsidiarios prievolės ieškovui atsiradimo aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-40-1453/2004, kuriuo, įvertinus bylos medžiagą ir aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitose civilinėse bylose tarp tų pačių asmenų, buvo konstatuota, jog atsakovės prievolė ieškovui yra daiktinė garantija. Minėto procesinio sprendimo neapskundus, jis įgijo res judicata galią ir tapo privalomas bylą nagrinėjusiam apeliacinės instancijos teismui, kuris į jame nustatytas aplinkybes nepagrįstai neatsižvelgė.

163. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolų įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo ir garantijos sutartimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1995 m. rugpjūčio 8 d. apžvalgoje Nr. A2-3 nurodyta, kad, vertinant paskolos, įkeitimo, laidavimo bei garantijos teisinius santykius, būtina atsižvelgti į jų sudarymo metu galiojusias teisės normas, šalių ketinimus, sudarant sutartį, šalių valią.

17Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą. Ji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir jas patvirtinančių įrodymų visetą, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio kasacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Atsakovė pažymi, kad paskolos sutartis negali būti vertinama kaip dokumentas, kuriuo atsakovė būtų priėmusi įsipareigojimus perduoti natūra ieškovui atsakovei priklausančius nekilnojamuosius daiktus, jei sutartis nebūtų tinkamai įvykdyta. Atsakovės, kaip garanto pagal paskolos sutartį, atsakomybės klausimas buvo išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2000. Kasatoriui nenurodžius jokio teisinio pagrindo, kuris įpareigotų remiantis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu perleisti nekilnojamąjį daiktą natūra kito asmens nuosavybėn, nėra pagrindo pripažinti, jog prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės suteikta daiktine garantija. Atsiliepime į kasacinį skundą akcentuojama, kad garantija yra piniginė prievolė. Nėra pagrindo tenkinti kasatoriaus reikalavimo dėl prievolės įvykdymo natūra, remiantis paskolos sutarties vertinimu kaip užpardavimu – prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, nes užpardavimas, atsakovės manymu, yra pirkimo-pardavimo sutarties rūšis, kuriai būtina notarinė forma. Šalims nesilaikius imperatyvių įstatymo normų tokio sandorio formai, sandoris laikytinas negaliojančiu.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl teisės normų, susijusių su teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata reikšmės pripažinimu, ir dėl asmens prievolės turinio, kai prievolė kyla iš paskolos užtikrinimo nekilnojamuoju turtu sandorio, sudaryto galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Tai yra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas byloje.

21Dėl teismų sprendimų prejudicinės ir res judicata reikšmės

22Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka.

23Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.

24Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.).

25Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius.

26Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingus sprendimus dėl to, kad skirtingai vertino kitų civilinių bylų įsiteisėjusių sprendimų prejudicinę ir res judicata reikšmę nagrinėjamai bylai. Pirmosios instancijos teismas kaip prejudiciniu ir res judicata rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimu, priimtu išnagrinėjus civilinę bylą Nr.2A-195/2005 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei L. R., trečiajam asmeniui V. K. dėl skolos priteisimo. Iš nurodyto teismo sprendimo turinio matyti, kad nagrinėtos bylos dalykas buvo 1993 m. lapkričio 10 d. V. K. ir L. R. pasirašyta sutartis dėl paskolos sutarties su A. N. ir jos vykdymo užtikrinimo. Bylą nagrinėję teismai tyrė šios sutarties turinį ir aiškino iš jos kylančių šalių prievolių pobūdį bei apimtį, įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu konstatuota, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartis sukūrė civilinę pareigą atsakovei L. R. – užtikrindama dukters V. K. gautą paskolą ji neprisiėmė įsipareigojimo atsakyti kreditoriui kaip įprastinės garantijos atveju, o suteikė A. N. daiktinę garantiją, kurios dydis buvo apibrėžtas ne pinigų suma, o nekilnojamųjų daiktų verte. Pažymėtina, kad tokių apeliacinės instancijos teismo išvadų nė vienas dalyvaujantis byloje asmuo kasacine tvarka neginčijo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimus kildina iš tos pačios 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties, byloje dalyvauja tie patys asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino 2005 m. spalio 11 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-195/2005 kaip turintį prejudicinę ir res judicata reikšmę. Apeliacinio teismo teiginiai, kad ankstesnėje byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties sudarymu ir turiniu, todėl teismo sprendimo teiginiai vertintini ne kaip prejudiciniai faktai, o tik kaip teismo nuomonė, yra nepagrįsti, nes prieštarauja nagrinėjamų procesinių dokumentų turiniui ir CPK 182 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

27Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad prejudicinę reikšmę šioje byloje turi ne tik aptartas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas. Ginčo teisiniai santykiai įvairiais aspektais buvo nagrinėjami keliose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tie patys asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-528/2000 išsprendė civilinę bylą pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovams L. R., V. K., V. K. dėl žalos atlyginimo ir atsakovės L. R. priešieškinį ieškovui A. N. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Tos bylos nagrinėjimo dalykas buvo ir aplinkybės, susijusios su paskolos santykiais, susiklosčiusiais tarp A. N. ir V. K. 1993 m., ir paskolos grąžinimo užtikrinimu L. R. turtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 24 d. nutartimi pripažino buto ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, 1993 m. kovo 22 d. sudarytą L. R. ir A. N., negaliojančia. Teismas konstatavo, kad L. R. siekė padėti dukteriai gauti paskolą ir tam, kad paskolos grąžinimas būtų užtikrintas, ji sutiko įkeisti savo butą, todėl pasirašė buto pirkimo-pardavimo sutartį, esmingai klysdama dėl sandorio dalyko ir būdama įsitikinusi, kad sudaro buto įkeitimo sutartį. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas - 1993 lapkričio 10 d. sutartis - yra tų pačių paskolos santykių tarp A. N. , V. K. ir L. R. tąsa, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais.

28Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2000 turėjo vadovautis ir Lietuvos apeliacinis teismas priimdamas 2005 m. spalio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-195/2005 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei L. R., trečiajam asmeniui V. K. dėl skolos priteisimo ir aiškindamas ginčo šalių teisių ir pareigų, kilusių iš 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties, turinį. Iš šios sutarties teksto rusų kalba matyti, kad ja V. K. ir L. R. pasirašytinai patvirtina teiginį, kad iš A. N. yra paimta trisdešimt keturių tūkstančių dolerių paskola ,,pod prodannoje nedvižymoje imuščestvo“, pagal parduotą nekilnojamąjį turtą (sutarties vertimas į lietuvių kalbą); be to, nurodoma, kad šis turtas – tai L. R. priklausantis butas ( - ), ir sodo sklypas su namu ( - ). Taigi 1993 lapkričio 10 d. sutartyje kalbama apie jos pasirašymo metu jau parduotą turtą, t. y. daroma nuoroda į 1993 m. kovo 22d. tarp L. R. ir A. N. sudarytą buto ( - ), pirkimo-pardavimo sutartį, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2000, pripažino negaliojančia. Minėta, kad Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje taip pat nustatė, jog sudarydama šią sutartį L. R. turėjo valią ir ketinimų butą ne parduoti, o įkeisti, ir taip užtikrinti dukters gautos paskolos grąžinimą. Tai reiškia, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutarties sąlyga ,,pod prodannoje nedvižymoje imuščestvo“ (pagal parduotą nekilnojamąjį turtą) turi būti aiškinama atitinkamai - kad taip pareikšdama L. R. turėjo valią ir ketinimų įsipareigoti prieš A. N. taip, kaip įkeisdama butą. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2A-195/2005 išvada, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi L. R. įsipareigojo perleisti butą A. N., todėl jis turi teisę reikalauti perduoti nuosavybės teisę į butą, yra padaryta paneigiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2000 nustatytą prejudicinį faktą dėl sutarties šalių valios, todėl bylą nagrinėję teismai šia išvada neturėjo remtis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, esant skirtingiems teismų sprendimams dėl tų pačių faktų, kaip prejudicinę reikšmę turinčių, reikia remtis tuo teismo sprendimu, kurio išvados labiau atitinka faktinę ir teisinę bylos esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2004; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2005).

29Apibendrinant darytina išvada, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo A. N., L. R. ir V. K. ir kurių nagrinėjimo dalykas buvo tarp šių asmenų 1993 m. kovo–lapkričio mėn. susiklostę paskolos sutarties sudarymo ir jos vykdymo užtikrinimo teisiniai santykiai, yra nustatyti šie prejudiciniai faktai: pasirašydama 1993 m. lapkričio 10 d. sutartį atsakovė L. R. prisiėmė V. K. iš A. N. gautos paskolos užtikrinimo prievolę, kurios dydis buvo apibrėžtas ne pinigų suma, o buto verte; ji neįsipareigojo perleisti buto A. N., tačiau įsipareigojo, kad tuo atveju, jeigu V. K. paskolos negrąžins, paskolos grąžinimui bus panaudotas jos butas, t. y. į šį butą bus nukreiptas skolos išieškojimas.

30Dėl atsakovės prievolės turinio

31Civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio teisėtumas vertinamas pagal bendrąjį principą ,,galima tai, kas neuždrausta“ - jie gali įgyti teises ir pareigas tiek įstatymo pagrindu, tiek įstatyme specialiai nenustatytais, tačiau jam neprieštaraujančiais pagrindais; įstatymu vienodai pripažįstamos tiek įstatymo pagrindu, tiek jam neprieštaraujančiais pagrindais įgytos teisės ir garantuojama teisminė pažeistų civilinių teisių gynyba. Šios principinės civilinių teisinių santykių reguliavimo nuostatos buvo įtvirtintos ir 1964 m. Civiliniame kodekse, galiojusiame sudarant ginčo sandorį (1964 m. CK 4-6 straipsniai). 1964 m. Civiliniame kodekse kaip prievolių užtikrinimo būdai įtvirtinti tiek garantija, tiek įkeitimas. Pagal galiojusį Kodekso 220 straipsnį garantija buvo apibrėžiama kaip vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui - kreditoriui, jeigu asmuo - skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai; Kodekso 198 straipsnyje įtvirtintas įkeitimas - iš įstatymo arba sutarties kylanti kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

32Pažymėtina, kad tuo atveju, kai sandoris dėl savo turinio negali būti kvalifikuojamas pagal konkretų įstatymo straipsnį, sprendžiant dėl jo teisinės reikšmės ir pasekmių sandorį sudariusioms šalims, turi būti vertinama jo atitiktis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nenustačius, jog sandoris prieštarauja jo sudarymo metu galiojusiems įstatymams, iš jo kilusios šalių civilinės teisės turi būti ginamos teismo. Nagrinėjama 1993 m. lapkričio 10 d. sutartis turi tiek garantijos, tiek įkeitimo sandorio požymių, jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms 1964 m. Civilinio kodekso normoms, todėl šalys turi vykdyti ja prisiimtus įsipareigojimus. Iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatyme nebuvo nustatyta privalomos notarinės formos reikalavimo buto perleidimo ar suvaržymo sandoriams.

33Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė ankstesnių teismų sprendimų prejudicinę galią šiai bylai ir padarė neteisingą išvadą, kad atsakovė neturi galiojančios prievolės ieškovui pagal 1993 m. lapkričio 10 d. sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė turi galiojančią prievolę, kilusią iš ginčo sutarties, tačiau neteisingai aiškino šios prievolės turinį kaip pareigą perduoti ieškovui nuosavybės teisę į butą. Jau buvo nurodyta pirmiau, kad atsakovė L. R. įsipareigojo ieškovui A. N., kad, dukteriai paskolos negrąžinus, paskola bus grąžinta iš jos buto vertės. Jos prievolės dydis yra apribotas V. K. skolos ieškovui dydžiu ir buto verte - ieškovas neturi teisinio pagrindo gauti iš atsakovės didesnės vertės turtą negu trečiojo asmens skola jam. V. K. skolos dydis nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2(40)-1567/2002, šis teismo sprendimas neįvykdytas ir pagrindinės skolininkės V. K. prievolė iš paskolos sutarties nepasibaigusi, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad skolos išieškojimas būtų nukreiptas į ginčo butą.

34Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialinių įstatymų taikymo pažeidimų, turėjusių įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl teismų sprendimai pakeičiami nukreipiant Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2(40)-1567/2002, A. N. iš V. K. priteistos skolos – 100 257 Lt (vieno šimto tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt septynių litų) išieškojimą į L. R. priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ).

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 dalies 2-3 punktais, 362 straipsniu,

Nutarė

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. sprendimą panaikinti.

37Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti.

38Nukreipti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2(40)-1567/2002, A. N. iš V. K. priteistos skolos – 100 257 Lt (vieno šimto tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt septynių litų) išieškojimą į L. R. priklausanti butą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ).

39Kitą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

40Priteisti iš L. R. A. N. 4185,14 Lt bylinėjimosi išlaidų: 3005,14 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą, ir 1180 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.

41Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. 1993 m. lapkričio 10 d. atsakovė ir trečiasis asmuo V. K. sudarė sutartį.... 5. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, kuris Lietuvos... 6. Ieškovas prašė įpareigoti atsakovę per vieną mėnesį nuo teismo... 7. Atsakovė teigė, kad 1993 m. lapkričio 10 d. sutartimi ji neišreiškė... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino –... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 1 d.... 11. Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, teisėjų kolegija padarė... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovas, remdamasis CPK 346 straipsnio 1-3 dalyse nurodytais... 14. 1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 1993 m.... 15. 2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės... 16. 3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 17. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 20. Kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl teisės... 21. Dėl teismų sprendimų prejudicinės ir res judicata reikšmės... 22. Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18... 23. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK... 24. Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis... 25. Pažymėtina, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata... 26. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismas... 27. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad prejudicinę reikšmę šioje byloje turi... 28. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 24 d.... 29. Apibendrinant darytina išvada, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais... 30. Dėl atsakovės prievolės turinio... 31. Civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio teisėtumas vertinamas pagal... 32. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai sandoris dėl savo turinio negali būti... 33. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paneigė ankstesnių teismų... 34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė... 35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007... 37. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 22 d. sprendimą pakeisti.... 38. Nukreipti Vilniaus apygardos teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu, priimtu... 39. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 22 d. sprendimo dalį palikti... 40. Priteisti iš L. R. A. N. 4185,14 Lt bylinėjimosi išlaidų: 3005,14 Lt... 41. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...