Byla 2A-899-516/2011

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski, sekretoriaujant Vaidai Čistiakovienei dalyvaujant ieškovei D. R. ieškovės atstovei advokatei A.Astrauskienei atsakovo atstovei G. T.

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. R. ir atsakovo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovui Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą bei su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5ieškovė D. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti ją į Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato programų vadovės pareigas, priteisti jai iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl mažesnio darbo užmokesčio ir mažesnių priedų nustatymo per tris metus nuo patikslinto ieškinio priėmimo dienos, priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-04-02 iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovė nurodė, kad dirbdama pas atsakovą patyrė diskriminaciją dėl amžiaus, nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio jai nepagrįstai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis ir mažesni priedai nei kitiems pas atsakovą dirbantiems ir tokias pat pareigas užimantiems asmenims, o nuo to priklausė ir išeitinės išmokos dydis, kurį teismo prašo perskaičiuoti. Paaiškino, kad iš darbo ieškovė atleista neteisėtai, restruktūrizacija įstaigoje nebuvo reali, tačiau atlikta tik tam, kad ieškovė būtų atleista iš darbo. Jai įteiktas įspėjimo lapelis neatitinka tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, be to, darbdavys nevykdė pareigos ieškovei pasiūlyti kitą darbą.

7II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies.

9Teismas priteisė iš atsakovo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, ieškovei 24025,08 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, dėl perskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio dydžio susidariusį išeitinės kompensacijos skirtumą, t. y. 4932,74 Lt, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, skaičiuojant po 52,39 Lt už darbo dieną, nuo 2010-04-02 iki teismo sprendimo įvykdymo, taikant penkių dienų darbo savaitės režimą ir 1025 Lt bylinėjimosi išlaidų.

10Teismas nusprendė nukreipti skubiai vykdyti sprendimo dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos, t.y. 3757,60 Lt, priteisimo iš atsakovo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato ieškovei. Dėl atleidimo iš darbo ir grąžinimo į darbą teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju struktūriniai įmonės pertvarkymai buvo atliekami dėl ekonominių priežasčių – sumažinus įstaigai skirtus asignavimus darbo užmokesčiui įstaigos vadovas priėmė sprendimą atlikti struktūrinius pertvarkymus. Struktūrinius pertvarkymus atsakovas atliko optimizuodamas darbo vietų skaičių, keisdamas darbo organizavimą bei peržiūrėdamas pareigybes, o kurdamas naują įmonės struktūrą išplėtė darbuotojų funkcijas. Po struktūrinių pertvarkymų įstaigoje iš buvusių 11,5 etatų liko 7,5 etato. Įvertinant įstaigos dydį, tokius struktūrinius pertvarkymus teismas laikė žymiais. Po struktūrinių pertvarkymų įstaigoje iš buvusių 6 programų vadovų etatų ir realiai dirbusių 4 programų vadovų liko 3 programų vadovų etatai, o, atleidus ieškovę, ir trys realiai šias pareigas einantys asmenys.

11Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatavo, kad darbdavys realiai atliko struktūrinius pertvarkymus, jų būtinumą sąlygojo ekonominės priežastys, o pakeitus darbo organizavimą ir darbuotojų pareigybių aprašymus, įstaigos funkcijoms toliau vykdyti užteko mažesnio darbuotojų skaičiaus, todėl šie pertvarkymai pripažintini svarbia priežastimi nutraukiant darbo santykius.

12Teismas pagrįstais laikė atsakovo argumentus apie tai, kad nebuvo galimybės perkelti ieškovės į kitas pareigas atsakovo įstaigoje. Laikotarpiu nuo įspėjimo apie atleidimą iki ieškovės atleidimo iš darbo atsakovo įstaigoje laisvos buvo 0,5 etato ūkvedžio pareigos. Šios pareigos ieškovei siūlomos negalėjo būti dėl jos sugebėjimų ir kvalifikacijos, o taip pat dėl šiai pareigybei keliamų reikalavimų. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino ir pati ieškovė. Iki ieškovės atleidimo iš darbo dienos darbdaviui nebuvo žinoma apie laikinai atsilaisvinsiančias programų vadovo pareigas, vienai iš darbuotojų išėjus nėštumo ir gimdymo atostogų, be to, šios pareigos atsilaisvino praėjus keliems mėnesiams po atsakovės atleidimo iš darbo dienos, todėl šios pareigos ieškovei pasiūlytos būti negalėjo.

13Teismas konstatavo, kad apie būsimą atleidimą ieškovė buvo įspėta tinkamai, laikantis DK 130 str. reikalavimų. Iš keturių pas atsakovą programų vadovų pareigas restruktūrizacijos metu ėjusių darbuotojų tik viena turėjo pirmenybę likti dirbti pagal DK 129 str. 4 d. Abi šalys teismo posėdžio metu pripažino, kad ieškovė neturėjo pirmenybės teisės likti dirbti pagal DK 129 str. 4 d., nei pagal 135 str. Išklausius šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovės ir kitų pas atsakovą dirbusių programų vadovų kvalifikacija buvo vienoda, esminio ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai mažinant darbuotojų skaičių, būti palikti dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, kurie neturi įstatyme nustatytos pirmenybės teisės likti darbe ir kurių kvalifikacija yra vienoda, pasirinkti liekančius dirbti darbuotojus yra darbdavio prerogatyva. Nagrinėjamu atveju esant būtent tokiai situacijai, darbdavio vadovė pasirinko atleisti ieškovę.

14Kadangi darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų tapo nebereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas ir nebuvo galimybės jos perkelti į kitą darbą, teismas atleidimą DK 129 str. pagrindu pripažintino pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, grąžinti ieškovės į buvusias pareigas ir priteisti jai darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką pagrindo nėra.

15Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio priedų dalies priteisimo ir išeitinės kompensacijos perskaičiavimo teismas nustatė, kad kasmėnesiniai priedai prie darbo užmokesčio įstaigoje buvo laikomi įprasta ir tikėtina darbo užmokesčio dalimi. Iš teismui pateiktų atsakovo priimtų įsakymų dėl priedų prie atlyginimo skyrimo nuorašų matyti, kad nuo 2007 iki 2008 metų rugsėjo mėn. vienodas pareigas einantiems asmenims, t.y. programų vadovams kiekvieną mėnesį buvo skiriami vienodo dydžio priedai prie darbo užmokesčio. Įsakymuose dėl priedų skyrimo darbai, už kuriuos skiriami priedai, įvardinti lakoniškai, skirtingais mėnesiais skirti skirtingo dydžio priedai už tuos pačius darbus, todėl manytina, kad jie buvo surašomi formaliai. Tai vertindamas, teismas konstatavo, kad ieškovė atlikdama savo pareigas, turėjo pagrindo manyti, kad priedas prie darbo užmokesčio jai priklauso.

16Teismas nustatė, jog nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki ieškovės atleidimo iš darbo programų vadovėms, išskyrus ieškovę, kiekvieną mėnesį buvo mokami vienodo dydžio priedai prie darbo užmokesčio. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad atsakovas darbuotojams, dirbantiems tą patį darbą, remdamasis subjektyviais kriterijais taikė skirtingas darbo apmokėjimo sąlygas ir taip ieškovę diskriminavo.

17Teismas atmetė atsakovo argumentus apie tai, kad ieškovės prašomo priteisti darbo užmokesčio skirtumo skaičiavimas neatitinka darbo užmokesčio sistemos ir tvarkos pas atsakovą, kadangi nustačius, jog aiški priedų prie darbo užmokesčio tvarka objektyviai pas atsakovą neegzistuoja, konstatavo, kad darbuotojams už tokį pat darbą turi būti mokamas toks pat darbo užmokestis. Teismas manė, kad atsakovo vadovė, vienasmeniškai ir subjektyviai priimdama įsakymus dėl priedų skyrimo darbuotojams, įstaigoje nesant jokių aiškiai apibrėžtų taisyklių, kurios būtų darbuotojams žinomos ir kuriomis remiantis objektyviai būtų vertinamas darbuotojų atliktas kasmėnesinis darbas, nustatydama darbo užmokestį ir jo priedus ieškovei, minėtos darbdavio pareigos tinkamai nevykdė.

18Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės prašymą priteisti jai dėl mažesnių priedų susidariusį 16325,08 Lt darbo užmokesčio skirtumą nuo 2008 m. rugsėjo iki jos išėjimo iš darbo dienos teismas tenkino.

19Ieškovei nustatytas darbo užmokestis buvo 14,4 dydžio tarnybinio atlyginimo koeficientas, t.y. pateko į kultūros ministro įsakymu dėl kultūros įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo nustatytas ribas. Iki 2009 metų tokio pat dydžio darbo užmokesčio koeficientas buvo nustatytas visoms įstaigoje dirbančioms programų vadovėms. 2009 metais visoms minėtas pareigas ėjusioms atsakovo darbuotojoms, išskyrus ieškovę, buvo padidintas ir nustatytas 18,8 dydžio darbo užmokesčio koeficientas. Teismo teigimu, nei ieškovės, nei kitų programų vadovių pareigybių aprašymai didinant šį koeficientą, pakeisti nebuvo. Teismas, remdamasis tais pačiais argumentais ir įrodymais, kuriuos išdėstė pasisakydamas dėl skirtingų priedų vienodas pareigas ėjusiems darbuotojams mokėjimo pagrįstumo, konstatavo, kad ieškovės prašymas priteisti jai dėl taikyto skirtingo koeficiento susidariusį 7700 Lt dydžio darbo užmokesčio skirtumą, yra pagrįstas ir tenkintinas.

20Nustatęs, kad ieškovei nepagrįstai buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, teismas perskaičiavo ieškovės vidutinį darbo užmokestį atleidimo iš darbo dienai, o taip pat ieškovei išmokėtą kompensaciją, atleidžiant ją pagal DK 129 str. dydį. Teismas konstatatavo, kad vadovaujantis Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 ir laikant, kad ieškovės darbo užmokesčio koeficientas jos atleidimo iš darbo dieną buvo 18,8, o 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais taikytas 12 koeficiento priedas prie darbo užmokesčio, nustatytina, kad ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną buvo 3757,60 Lt.

21Atleidžiant iš darbo ieškovei buvo išmokėta 13855,26 Lt dydžio (5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio) kompensacija. teismas ieškovei priteisė dėl perskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio dydžio susidariusį išeitinės kompensacijos skirtumą, t.y. 18788 Lt - 13855,26 Lt = 4932,74 Lt.

22Pagal LR DK 141 str. 3 d. ieškovei mokėtinas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos 2010-04-02 iki visiško atsiskaitymo su ieškove, Teismas proporcingai mažino priteisiant ieškovei atsakovo apskaičiuoto ir teismo priteisto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio skirtumą (3757,60 Lt – 2762,15 Lt = 995,45 Lt). Atsižvelgiant į ieškovės dirbtų dienų skaičių, jos šiam tikslui apskaičiuojamas vienos dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 52,39 Lt.

23III.Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

24Apeliaciniu skundu ieškovė D. R. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-09 sprendimą dalyje, kuria ieškovės ieškinys buvo atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti;

25Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teigia, kad teismas nevertino tokių svarbių faktų, jog ieškovei vienintelei buvo įteiktas įspėjimo lapelis, nors struktūriniai pertvarkymai lietė visas 4 pas atsakovą dirbusias programų vadoves. Be to, likusioms trims programų vadovėms atsakovas pateikė siūlymus užimti naujas pareigas, tokiu būdu pažeisdamas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Apeliantės nuomone, nors atsakovas ir nenurodė tikrųjų priežasčių, kodėl jai vienai buvo įteiktas įspėjimo lapelis, tačiau ieškovė yra įsitikinusi, jog tai yra susiję su jos amžiumi;
2. pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl LR Valstybinės darbo inspekcijos 2010-04-06 sprendimo, kuriame buvo konstatuota, jog buvo pažeistas DK 135 str., nes net nebuvo svarstomas pirmenybės likti darbe klausimas. Atsakovas neįrodė, kad egzistavo objektyvūs kriterijai pasirenkant darbuotojus, kurie turi likti po struktūrinių pertvarkymų. Teigia, kad byloje buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo įspėjimo apie atleidimą iki ieškovės atleidimo iš darbo atsakovo įstaigoje laisvos buvo 0,5 etato ūkvedžio pareigos. Šios pareigos ieškovei galėjo būti siūlomos, nes tai pareigybei keliami reikalavimai buvo žemesni už apeliantės turimą kvalifikaciją. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškovės paaiškinimus dėl jos neatitikimo ūkvedžio pareigybei keliamiems reikalavimas, nes ieškovės teismui aiškino, jog jie yra žemesni nei jos kvalifikacija. Atsakovui nepateikus ieškovei laisvų pareigybių sąrašo, ieškovė neturėjo galimybės užimti ūkvedžio pareigų, todėl apeliantės nuomone, atsakovas pažeidė DK 129 str.

26Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-19 sprendimą dalyje dėl priteistų sumų ieškovei priteisimo pakeisti ir ieškovės ieškinį šioje dalyje atmesti, likusioje dalyje skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Pakeitus skundžiamą sprendimą, skundžiamu sprendimu atsakovo skubiai įvykdytą dalį dėl nustatyto ieškovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumos, t.y. 3757,60 Lt sumokėjimo ieškovei nukreipti atgręžtiniam vykdymui.

27Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. dėl ieškovės žinojimo apie galimybę gauti priedą teigia, kad atsakovo su ieškovu sudaryta darbo sutartis yra sudaryta pagal pavyzdinę formą, konkrečiai aptariant darbo apmokėjimo klausimus. Be to, ieškovei darbo santykių laikotarpiu atsakovas buvo teikęs papildomų paaiškinimų, paaiškinančių, kas lemia darbo užmokesčio dydį apskritai. Pirmosios instancijos teismas neištyrė įrodymų, kuriuose pateikta informacija, kaip iš esmės skyrėsi programų vadovų apimtys, atlikimo tempai, parodyta iniciatyva, savarankiškai atlikti darbai ir kt. išimtinai su darbu susijusios aplinkybės. Apelianto nuomone, būtent įrodymų objektyvus vertinimas daro įtaką ir lemia tai, kad tik objektyviai įvertinus ir nustačius faktinio darbo atlikimo skirtumus, skirtingo darbo apmokėjimo diferenciacija koeficientais neturėtų būti laikoma pažeidžiančia principą už lygiavertį darbą mokėti vienodą atlyginimą. Dėl šių priežasčių neįmanoma numanyti konkretaus darbo priedo dydžio, kuris nėra pastovus. Ieškovė žinojo apie galimybę gauti priedą, kurio dydis nustatomas vadovaujantis specialiais teisės aktais, taip pat atsižvelgiant į kiekvieno darbuotojo jam pavestų funkcijų ir pareigų atlikimo kokybę, sudėtingumą, darbo krūvį, darbo našumą ir efektyvumą, pastangas užduotis atlikti kūrybiškai, atsakingai ir savarankiškai. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad sunkmečio metu atsakovas buvo nurodęs, jog darbuotojų iniciatyvos, kurių dėka gerinama finansinė situacija turėjo būti vertinamos itin gerai ir pagal galimybes skatinamos. Tačiau ieškovė šioje veikloje dalyvavo minimaliai;
2. pirmosios instancijos teismas klaidingai atostogų nesuteikimo faktą ir dėl to atsiradusį ieškovės nepasitenkinimą bei nuo šio momento prasidėjusį sąmoningą stengimąsi užduotis atlikti patenkinamai, vertino kaip konfliktą – tariamą priežastį konkrečiam priedo dydžiui nustatyti, nes jokio priežastinio ryšio tarp atostogų nesuteikimo fakto ir priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio skyrimo nėra, nes priedo dydį visada sąlygojo blogėjantys ieškovės darbo rezultatai. Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovo vadovo pavestos užduotys, sąlygojančios ir priedo skyrimą, realiai ieškovės nebuvo individualiai atliktos tuo metu, kai to buvo reikalavęs vadovas. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovei paskirto 2008 m,. rugsėjo mėnesio priedo, nesivadovavo protingumo principais, nes rėmėsi nepatvirtintu ieškovės pateiktu susirašinėjimo laišku, kuris tik atspindi, jog vadovas nuolat vertina, kaip darbuotojas stengiasi atlikti užduotis ir reikalauja atlikti pavestas užduotis, primindamas apie jas;
3. Dėl vienodo apmokėjimo už vienodos vertės darbą principo klaidingo taikymo nurodo, jog šiuo atveju darbas yra vertintinas faktas, tačiau darbas ieškovės ir kitų programų vadovų turinio prasme negalėjo būti laikomas vienodu. Teigia, kad ieškovės darbo užmokesčio dydis buvo sąlygotas išimtinai dėl su darbu siejamų priežasčių. Atsakovo nuomone, teismui priimant skundžiamą sprendimą savo iniciatyva ėmusis vertinti ieškovės darbą ir jo rezultatus, buvo neišvengiamai būtina tai atlikti visapusiškai vertinant patiektus įrodymus bei tikslinga kviesti liudytojus. Pažymi, kad teismas nepakakamai ištyrė atsakovo patiektus įrodymus, įrodančius, jog programų vadovams buvo taikomos vienodos darbo apmokėjimo sąlygos: su visais programų vadovais (taip pat ir su ieškove) darbo sutartimis buvo sulygta dėl darbo apmokėjimo sąlygos ir tvarkos. Pagrindinė darbo užmokesčio dalis buvo apskaičiuojama pagal teisės aktų ribų sulygtą koeficientą, siejamą su išdribtomis darbo dienomis, o kintamoji darbo užmokesčio dalis – nustatoma kiekvieną mėnesį atsakovo vadovo įsakymu, teisės aktų ribose taikant kriterijus. Teigia, jog darbo apmokėjimo sąlygų nustatymas ir taikymas, darbo vertinimas buvo atliekamas laikantis vienodų principų, kriterijų, tačiau skyrėsi darbo vertinimo rezultatai, t.y. ieškovės ir kitų programų vadovų darbo rezultatai nebuvo vienodi, nes turinio prasme kiti vadovai turėjo didesnį darbo krūvį bei atliko sudėtingesnes funkcijas palyginti su ieškove. Teismas, priteisdamas už tam tikrą laikotarpį mokėtinas sumas netyrė, kaip buvo atliekamos ieškovės užduotys. Nurodo, jog ieškovės pateikti skaičiavimai neteisingi, nes sudedami ne ieškovei teisės aktų nustatyta tvarka įvertinus darbo rezultatus vadovo paskirti priedai, bei sumuojami kintamieji kitoms programų vadovėms paskirtų priedų dydžiai, neįvertinus jų dirbto laiko. Teigia, kad priedas prie darbo užmokesčio nėra fiksuotas pastovus dydis, kiekvieną mėnesį atsakovo vadovas atskirai vertindavo kiekvieno programų vadovo darbą. Be to, ir pagrindinio darbo užmokesčio koeficiento ir paskirto priedo prie darbo užmokesčio taikymas visuomet susietas su darbuotojo dirbtomis darbo dienomis;
4. dėl ieškovės piktnaudžiavo teise pažymi, kad ieškovės darbo funkcijų atlikimas nuo 2008 m. ėmė prastėti. Ieškovės pareikšto ieškinio dalis dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo yra akivaizdus piktnaudžiavimo teise pavyzdys, nes siekiama nepagrįstai praturtėti, t.y. teisminiu keliu gauti neuždirbtas sumas. Atsakovo nuomone, skundžiamu sprendimu be pagrindo ieškovės naudai sumų priteisimas iškreipia teisės į teisingą apmokėjimą už darbą principą, taip pažeidžiant jo turinį, tikslus ir paskirtį, kas gali sukelti pavojų taikiam darbui pas atsakovą.

28Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29Dėl kito darbo siūlymo nurodo, jog atsakovas šiuo klausimu pateikė pakankamai įrodymų apie konkrečių ūkvedžio pareigoms priskirtų funkcijų realų poreikį, jo periodiškumą ir specifiką pas atsakovą. Be to, teismo posėdžio metu ieškovė minėjo, jog ji neturėjo net elementarių su ūkvedžio pareigybės aprašyme numatytomis funkcijomis susijusių reikiamų gebėjimų. Ieškovė taip pat pateikė teismui išrašą iš medicininių dokumentų apie sveikatos būklę, įrodančią, jog fizinio pobūdžio darbas ieškovei būtų rizikingas sveikatai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbdavys neturėjo galimybės perkelti ieškovė į kitą darbą įstaigoje. Šios pareigos ieškovei siūlomos negalėjo būti dėl jos sugebėjimų ir kvalifikacijos, o taip pat šiai pareigybei keliamų reikalavimų. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, aiškinosi ir tinkamai ištyręs įvertino faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, todėl šioje dalyje sprendimas negali būti pakeistas.

30Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė D. R. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

31Teigia, kad teismas teisingai įvertino įrodymus dėl priedų skyrimo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovės darbo rezultatai nuo 2008 m. rugsėjo mėn. nuolat prastėjo. Teismas teisingai įvertino, kad atsakovas į įsakymus dėl priedų skyrimo įrašydavo formalias priežastis, kad būtų pagrįstas priedo skyrimas. Be to, teismas teisingai nustatė, kad ieškovei neteisėtai nebuvo perkeltas pagrindinis darbo užmokestis, nes pagal atsakovo struktūrą, ieškovė ir trys jos kolegės buvo tose pačiose pareigose. Atsakovas neteikė jokių įrodymų, kad kiekvieną mėnesį objektyviai buvo vertinamas kiekvienos darbuotojos darbas ir tokiu būdu skaičiuojami priedų dydžiai.

32Dėl ieškovės piktnaudžiavimo teisė nurodo, jog ieškovė kreipėsi į teismą dėl to, kad jai neteisėtai buvo perkeltas darbo užmokestis, neteisėtai mokami dvigubai mažesni priedai nei kitoms tos pačios kategorijoms darbuotojoms. Tokią teisę jau suteikia Konstitucija ir kiti tesiės aktai.

33Apeliaciniai skundai netenkintini.

34IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

35Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo.

36Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, kuriuo jos atleidimas iš darbo buvo pripažintas teisėtu, nurodo, esą darbdavys pažeidė Darbo kodekso 129 straipsnį, nes apie atleidimą iš darbo įspėjo ją vienintelę iš tuo metu dirbusių keturių programų vadovių, kas, apeliantės nuomone, įrodo, jog darbdavys nesvarstė jos pirmenybės teisės kitų darbuotojų atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad ieškovė neturėjo pirmenybės teisės būti palikta dirbti nei Darbo kodekso 129 str. 4 d., nei 135 str. pagrindu. Įstatymas nenumato, kokioje darbo organizavimo pakeitimų ar įstaigos struktūrinių pertvarkymų stadijoje darbdavys turi vertinti darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktais dirbti- ar prieš įspėdamas apie būsimą atleidimą, ar jau įspėjęs darbuotoją. Vadinasi, teismui konstatavus, jog ieškovė neturėjo įstatyme numatytos pirmumo teisės likti darbe, taip pat, nesant įrodymų, kad jos kvalifikacija ar darbo našumas buvo aukštesni už darbuotojų, kurios po darbo organizavimo pakeitimų buvo paliktos dirbti programų vadovėmis, nėra pagrindo konstatuoti, kad darbdavys pažeidė darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą bei atleidimo iš darbo tvarką.

37Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepasisakė dėl VDI 2010-04-06 sprendimo, kaip įrodymo byloje, vertinimo, kuriame esą konstatuota, kad buvo pažeisti Darbo kodekso 135 str. reikalavimai, nes nebuvo vertintas pirmenybės teisės likti darbe klausimas. Šiuo atveju nurodomas VDI sprendimas negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad darbdavys apskritai nesvarstė pirmenybės teisės likti darbe klausimo, nes šiame sprendime išdėstytas jį priėmusios institucijos vertinimas, tačiau jokių faktinių aplinkybių jis neįrodo ar nepaneigia. Kadangi atleidimo iš darbo teisėtumo vertinimas, taigi, ir atleidimo procedūros teisėtumo, vertinimas yra teismo kompetencija, teismas, konstatavęs, jog ieškovė pirmumo teisės likti darbe kitų darbuotojų atžvilgiu neturėjo, įrodymų vertinimo taisyklių (Civilinio proceso kodekso 185 str.), nepažeidė.

38Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat remiasi argumentu, esą darbdavys jai turėjo pasiūlyti tuo metų įstaigoje buvusią laisvą darbo vietą- 0,5 ūkvedžio etato, kadangi tai pareigybei keliami reikalavimai buvo žemesni už jos turimą kvalifikaciją bei gebėjimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog darbuotojo pasirengimą dirbti tam tikrą darbą ar atlikti atm tikras funkcijas sąlygoja ne vien jo išsilavinimas, bet ir praktiniai įgūdžiai, gebėjimas atlikti tam tikrus darbus. Todėl tas faktas, kad ieškovės darbo funkcijoms atlikti buvo keliami aukštesni išsilavinimo, kvalifikacijos reikalavimai, savaime nereiškia, jog ji galėjo atlikti darbą, kuriam aukšti išsilavinimo reikalavimai nebuvo numatyti, tačiau reikėjo praktinio pobūdžio žinių, įgūdžių atlikti ūkio bei techninius darbus, juos organizuoti, kaip tai numatyta Ūkvedžio pareigybės aprašyme (1 t., b.l. 62-63), kaip antai, atlikti sanitarinių mazgų įrangos, baldų ir kito inventoriaus remontą ir pan.. Ieškovės argumentas, jog anksčiau ji yra dirbusi ir ūkvedžio darbą, neįrodo, jog ji turėjo praktinio pobūdžio gebėjimus, kurie leistų jai tinkamai atlikti visas funkcijas, numatytas Ūkvedžio pareigybės aprašyme, patvirtintame 2010-01-29, t.y. žymiai vėliau, negu ieškovė nurodo dirbusi šį darbą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, jog darbdavys turėjo galimybę perkelti ieškovę į šią darbo vietą.

39Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškinys dėl D. R. atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir ieškovės apeliacinį skundą atmeta.

40Dėl priedų už darbą skyrimo ieškovei ir jų dydžio.

41Apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek pateiktuose papildomuose jo paaiškinimus detalizuojančiuose aprašymuose (lentelėse) nurodo, esą ieškovės atliekamas darbas savo sudėtingumu, apimtimi neatitiko kitų projektų vadovių darbo apimčių, sudėtingumo, rodomos iniciatyvos ir pan. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu įrodymų, susijusių su priedų skyrimu, vertinimu: laikotarpiu iki 2008 m. rugsėjo mėnesio ieškovės darbas buvo vertinamas taip pat kaip ir kitų projektų vadovių, po to praktiškai visą laikotarpį iki atleidimo iš darbo ieškovei buvo skiriamas perpus mažesnis priedas, negu kitoms analogišką darbą dirbančioms darbuotojoms. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikrų projektų koordinavimas iš esmės yra intelektinis darbas, kurį įvertinti skaičiais, apimtimis ar kitais objektyviais kriterijais yra sudėtinga, atsakovas, siekdamas pagrįsti iki tol ieškovei mokėto priedo sumažinimą perpus, o kitiems analogišką darbą dirbantiems darbuotojams ir toliau mokėdamas tokio pat dydžio priedus, turėtų pateikti abejonių nekeliančius įrodymus, kuriais remdamasis, teismas galėtų konstatuoti esminį ieškovės darbo pablogėjimą ar esminį kitų darbuotų darbo pagerėjimą. Kadangi tokių įrodymų atsakovas nepateikė, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas teisingai įvertino, kad atsakovas į įsakymus dėl priedų skyrimo įrašydavo formalias priežastis, kad būtų pagrįstas priedo skyrimas. Be to, teismas teisingai nustatė, kad ieškovei neteisėtai nebuvo pakeltas pareiginis darbo užmokestis, nes pagal atsakovo struktūrą, ieškovė ir trys jos kolegės buvo tose pačiose pareigose, t.y. dirbo analogišką darbą už kurį turi būti atlyginama vienodai.

42Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad kiekvieną mėnesį objektyviai buvo vertinamas kiekvienos darbuotojos darbas ir tokiu būdu skaičiuojami priedų dydžiai.

43Atsakovo apeliaciniame skunde remiamasi aplinkybe, kad nuo 2007-07-01 M. V. tikslinių atostogų laikotarpiu programų vadovių L. B. – L.ir R. A. darbo krūviai, kuruojamų sričių apimtys pasikeitė (padidėjo), nes jos turėjo atlikti iki tol M. V. dirbtą darbą, tačiau pažymėtina, kad didesnis negu ieškovei darbo užmokesčio priedas joms buvo mokamas ne nuo 2007-07-02 (kai M. V. buvo suteiktos tikslinės atostogos), bet nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio, t.y ne tada, kaip padidėjo jų darbo krūvis, o praėjus daugiau kaip metams po tokio padidėjimo. Akivaizdu, jog ši aplinkybė niekaip negali būti siejama su darbo užmokesčio priedo diferenciacija nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio.

44Taip pat teisėjų kolegija pastebi, jog atsakovas, apeliaciniame skunde akcentuodamas, kad priedo skyrimas buvo susijęs ir su tam tikrą mėnesį dirbtu darbo laiku, nepagrindžia, kodėl kitoms projektų vadovėms atostogų suteikimas ar jų laikinas nedarbingumas neįtakojo priedo dydžio (pvz., M. V. atostogos 2009 m. rugsėjo 1-17 dieniomis, M. V. laikinas nedarbingumas 2009 m. spalio 26-28 dienomis, R. A. laikinas nedarbingumas 2010 sausio 4-18 dienomis ir kt (tais laikotarpiais joms nustatyti tokio pat dydžio priedai kaip ir kitoms programų vadovėms, išskyrus ieškovę), tuo tarpu ieškovės reikalavimas priteisti priedą ir už laikinojo nedarbingumo ar atostogų laikotarpį traktuojamas kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis.

45Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra iš esmės deklaratyvaus pobūdžio, nepaneigiantys teismo išvados, jog realiai pagrįstos priežasties mokėti ieškovei mažesnį darbo užmokestį negu kitoms analogišką darbą dirbusioms atsakovo darbuotojoms, nebuvo, todėl teisėjų kolegija dėl jų detaliau nepasisako, konstatuodama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino iš esmės visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio, jo priedų dydžiu.

46Kadangi abiejų šalių apeliaciniai skundai atmetami, jų turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos vienai iš kitos nepriteisiamos (Civilinio proceso kodekso 93 str.)..

47Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą, o šalių apeliacinius skundus atmeta (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1 p.).

48Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

Nutarė

49Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.