Byla e2A-480-221/2015
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje E. Č

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-20343-638/2014 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje E. Č.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 1 375,70 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5Nurodė, kad 2012 m. birželio 12 d. transporto priemonė „Audi A8“, valst. Nr. ( - ), važiuodama keliu Kaune, V. Krėvės pr., ties 129 numeriu pažymėtu namu, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, kadangi duobė buvo apsemta vandens ir nepaženklinta įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Per eismo įvykį buvo sugadintas priekinis dešinės pusės ratas ir padanga, galinis dešinės pusės ratas ir padanga. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, kadangi nebuvo nustatytas administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis. Eismo įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu „Kasko“. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Transporto priemonės apžiūrą atliko AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalų vertintojas R. K. Nuostolio dydis nustatytas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Vadovaudamasi draudimo sutartimi, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, AB „Lietuvos draudimas“ sudaryta sąmata, ieškovė apskaičiavo ir išmokėjo transporto priemonės savininkui 1 375,70 Lt draudimo išmoką. Ieškovė atsakovei pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau žala nebuvo atlyginta. Atsakovė yra kelio Kaune, V. Krėvės pr. savininkė ir valdytoja. Transporto priemonei minėtame kelyje įvažiavus į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę atsirado žala, kurią privalo atlyginti atsakovė, nes nevykdydama pareigos prižiūrėti ir taisyti kelio atsakovė elgėsi neteisėtai; transporto priemonei įvažiavus į kelyje buvusią duobę, draudėjui atsirado žala; žala yra tiesioginis atsakovės pareigos tvarkyti ir prižiūrėti jai priklausantį kelią nevykdymo rezultatas.

6Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

7Nurodė, kad ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, vykdė savo ūkinę komercinę veiklą, draudimo išmokai išmokėti naudojo draudimo techninius atidėjimus, o pati ūkinė komercinė veikla yra susijusi su tam tikra rizika. Taip pat ieškovė nepateikė žalai įrodyti reikalingų įrodymų, kurie turi būti nurodomi turto arba verslo vertinimo ataskaitoje. Atsakovė atkreipė teismo dėmesį, kad žala atsirado ir dėl automobilio vairuotojo veiksmų, nes vairuojant automobilį buvo nepaisoma taisyklės važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto. Pažymėjo, kad atsakovė nėra atsakinga už padarytą žalą, nes Vyriausybė, o ne pati atsakovė nustato lėšų naudojimo tvarką.

8Trečiasis asmuo atsiliepimo nepateikė.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu (su 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi dėl klaidos ištaisymo) ieškinį tenkino – priteisė ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 1 375,70 Lt turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54 Lt bylinėjimosi išlaidas.

11Teismas nustatęs, kad ieškovė turtinę žalą kildina iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, sprendė, kad automobilis buvo apgadintas įvykio metu dėl netinkamos kelio priežiūros, t. y. neužlygintos duobės važiuojamoje kelio dalyje, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad automobilis būtų sugadintas kitomis aplinkybėmis. Transporto priemonė tą pačią dieną buvo apžiūrėta draudimo įmonės atsakingo darbuotojo, surašytas transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nurodyta keistinos detalės – abi padangos ir remontuojamos detalės – abu ratlankiai, taip pat atliktinas ratų suvedimas ir važiuoklės patikra. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pagal automobilio sugadinimo pobūdį, ieškovės nurodytas išlaidas automobilio remontui laikė realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Teismas pažymėjo, kad jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovė nepateikė, taip pat neprašė skirti ekspertizės žalos dydžiui nustatyti. Konstatavęs, kad atsakovė turėjo atlyginti žalą, iš atsakovės ieškovei teismas priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Apeliaciniame skunde atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; tenkinti apeliantės prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 punkto (5.3.1, 5.3.2 punktų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

14Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

151. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, dėl ko priėmė neteisėtą, nepagrįstą sprendimą. Mano, kad toks teismo sprendimas sudaro sąlygas piktnaudžiauti savivaldybių pareiga prižiūrėti kelius, kadangi žalai prisiteisti pakanka turėti apgadintą automobilį, pastatyti jį netoli bet kokios išdaužos kelyje ir išsikvietus policijos pareigūnus teigti, kad sugadinimai atsirado dėl įvažiavimo į ją, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai.

162. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčui dėl tariamo eismo įvykio kilti ir jo eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Šioje byloje vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, negalima daryti, o, kaip teismų praktikoje yra įtvirtinta, tai reiškia, kad byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Mano, kad duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Šioje byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, pateiktas techninės apžiūros aktas, kuriuo remiamasi teismo sprendime, neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi juridinės galios, apart ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad įvykis tikrai buvo.

173. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė apie neprivalomą turto vertinimą ir vertinimą vidaus reikmėms, tačiau nieko nepasisakė apie tai, kodėl, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo kitais galiojančių teisės aktų reikalavimais. Teismas nesivadovavo 2000 m. balandžio 22 d. įsigaliojusia Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka (toliau – Tvarka), patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101. Ieškovė prieš išmokėdama draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 punktas), nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 punktai), nenustatė transporto priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 punktai), neparengė vertinimo išvadų (Tvarkos 26.5, 29.3 punktai) ir pan., tačiau teismas į tai visiškai nepagrįstai neatsižvelgė ir atsakomybę dėl tariamo eismo įvykio tariamų pasekmių besąlygiškai priskyrė tik Kauno miesto savivaldybei.

184. Iš byloje pateiktos eismo įvykio vietos schemos nėra aišku, kaip apskritai įmanoma nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių, t. y. važiuojant dešine kelio puse, įvažiuoti į ginčo duobę, nutolusią apie 2,8 m nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto su dešinės pusės ginčo automobilio ratais. Byloje pateiktame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 12 d. nutarime nurodyti automobilio sugadinimai „dešinės pusės galinis ratas ir padanga, priekinis dešinės pusės ratas ir padanga“, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai nepagrįstai neatsižvelgė. Be to, teismas neatsižvelgė, kad eismo įvykis įvyko apie 11 val., t. y. kuomet yra geras matomumas. Mano, kad vairuotojas, būdamas atidus ir atsakingas, nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio, todėl būtent pats už jį ir yra atsakingas

195. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Vien tai, kad policijos pareigūnų yra užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti visą ieškovės reikalaujamą žalą. Turi būti įrodyta, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje pateikta nėra, kaip ir nėra duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio.

206. Apeliantė neginčija to, kad turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, tačiau, mano, kad ji negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Apeliantė neturi finansinių galimybių nuolat remontuoti ir rekonstruoti Kauno miesto gatves taip, kad jos būtų be menkiausių trūkumų. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, todėl ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, į visa tai nepagrįstai neatsižvelgė. Dėl nepakankamo lėšų skyrimo gatvėms tvarkyti teismas nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei.

217. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimas neužsitęsė, juo labiau dėl apeliantės kaltės. Mano, kad teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos.

228. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nepagrįstai nesustabdė šios civilinės bylos ir nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 punktai) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams. Būtent dėl nepagrįstai, antikonstituciškai sumažinto finansavimo, reglamentuoto minėtais teisės aktais, vietinės reikšmės keliams nėra finansinių galimybių užtikrinti jų tinkamą būklę. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Kauno apylinkės teismo atsisakymas netenkinti šio Kauno miesto savivaldybės prašymo yra nepagrįstas ir turėtų būti peržiūrėtas.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

24Mano, kad kritiškai vertintinas apeliantės teiginys, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiojo automobiliui padarytos žalos. Priežastinį ryšį tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos šioje byloje patvirtina policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga, eismo įvykio vietos schema, aktas dėl papildomų duomenų apie eismo įvykį. Be to, ieškovės atstovas transporto žalų vertintojas R. K. transporto priemonės apžiūros metu surašydamas transporto priemonės techninės apžiūros aktą nustatė, kad transporto priemonei padaryti sugadinimai būdingi sugadinimams, atsirandantiems transporto priemonei įvažiavus į kelyje esančią duobę. Apeliantė, siekdama nuginčyti šiuos įrodymus, turėjo pateikti įrodymus, kurie paneigtų šioje medžiagoje užfiksuotas eismo įvykio aplinkybes. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nepateiktas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas ir netaikytos susisiekimo ir finansų ministrų 2000 m. balandžio 22 d. įsakymu patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatos. Tvarkos 2 punkte nurodyta, kad ji yra privaloma transporto priemonių vertinimą atliekantiems subjektams, tačiau 19 punkte yra nurodyta, jog „Transporto priemonės vertinimo sutartyje aptariamos darbo atlikimo sąlygos, terminai, atlyginimas ir kita“. Tokia įstatymo nuostata suponuoja, jog ši tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui, draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Turto vertinimą atlieka ieškovės darbuotojai įmonės reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms. Kritiškai vertintinas ir apeliantės teiginys, kad eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės vairuotojo padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų. Byloje esanti policijos pareigūnų surinkta eismo įvykio tyrimo medžiaga patvirtina, kad kelyje esanti duobė buvo apsemta vandeniu ir nepažymėta jokiais kelio ženklais. Policijos pareigūnai, atlikę tyrimą, nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų, jog transporto priemonės vairuotojas būtų pažeidęs kelių eismo taisykles ar padaręs kokį nors kitą teisės pažeidimą. Perkeldama atsakomybę dėl eismo įvykio transporto priemonės vairuotojui, apeliantė nepagrįstai ir nesąžiningai siekia išvengti pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl pačios apeliantės neteisėto neveikimo. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų, motyvuodama tuo, jog reikalavimas kildinamas iš viešosios teisės normų. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas yra kildinamas iš CK 6.1015 straipsnio, pagal kurį išmokėjusi draudimo išmoką, ieškovė įgyja subrogacijos teisę į apeliantės deliktu padarytos žalos atlyginimą pagal CK 6.266 bei 6.271 straipsnius ir tampa ieškovės skolininke. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ieškovės nuomone, apeliantės pateiktas argumentas, kad Automobilių kelių direkcija bei valstybė neskiria pakankamai lėšų kelių priežiūros bei tvarkymo darbams atlikti, nėra susijęs su byla, todėl į šį argumentą atsakymo ieškovė nepateikė. Ieškovė, apibendrindama išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines bei materialines teisės normas ir bylą išsprendė teisingai, tačiau nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės ieškovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

25Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

28Atsakovė apeliaciniu skundu kelia netinkamo įrodymų vertinimo ir kai kurių materialinės ir procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus.

29Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio

30Apeliantė iš esmės neginčija savo neteisėtų veiksmų, dėl kurių apdraustai transporto priemonei buvo padaryta žala, t. y. kad ji neįvykdė savininkės pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti ginčo gatvės važiuojamąją dalį ir užtikrinti joje saugų eismą, nors už tai, jos nuomone, kartu yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Tačiau atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesant byloje pakankamai įrodymų, netinkamai ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė netinkamą ir nepagrįstą išvadą, jog reikalaujama atlyginti žala buvo patirta būtent dėl įvažiavimo į gatvėje buvusią duobę, kadangi vien duobės buvimo faktas savaime nereiškia žalos transporto priemonei padarymo fakto, nereiškia, kad transporto priemonės sugadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į šią duobę, t. y. neigia priežastinio ryšio buvimą. Pirmosios instancijos teismas deliktinės atsakomybės taikymui būtiną priežastinio ryšio sąlygą nustatė iš byloje esančių įrodymų, t. y. eismo įvykį fiksavusią medžiagą – Kauno apskrities VPK PK pareigūno nubraižytą eismo įvykio vietos schemą, nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, papildomus duomenis apie eismo įvykį, – vertindamas su prašymu, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, žalos sąmata, ir įvertinęs šiuos minėtus įrodymus laikė, jog yra nustatytas priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir užfiksuotų automobilių apgadinimų, t. y. pripažino, kad nustatyti automobilio sugadinimai yra eismo įvykio, kilusio transporto priemonei įvažiavus į duobę, pasekmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą apie priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, šiuo atveju neveikimo, ir apdraustai transporto priemonei atsiradusios žalos. Kauno apskrities VPK policijos pareigūnų eismo įvykio medžiagoje yra užfiksuotos tiek eismo įvykio aplinkybės, tiek žalos padarymo faktas, konstatuojant dėl eismo įvykio padarytus transporto priemonės sugadinimus, kuriuos vėliau patvirtino ir transporto priemonės apžiūros aktas. Nurodyti įrodymai yra leistini ir pakankami priežastinio ryšio aplinkybei nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities VPK pareigūnai, įvykio tyrimo medžiagą įformindami nustatytos formos dokumentais, todėl įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra esminis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes ir dėl šios priežasties atsiradusią žalą, t. y. transporto priemonės sugadinimus. Atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, jog automobilio sugadinimai yra neaišku kada atsiradę, daro niekuo nepagrįstas prielaidas, nepateikia jokių nustatytas aplinkybes paneigiančių ir atsakovės atsikirtimus pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Įvertindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp atsakovės neteisėto neveikimo ir nukentėjusiojo transporto priemonei padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

31Dėl transporto priemonei padarytos žalos dydžio nustatymo

32Pirmosios instancijos teismas apdraustai transporto priemonei padarytos žalos dydį nustatė, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais automobilio remonto išlaidas, kurias nustatė AB „Lietuvos draudimas“ vertintojas R. K. Šias išlaidas paneigiančių įrodymų teismui nebuvo pateikta. Apeliantės nuomone, nebuvo atliktas teisės aktais (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos) nustatytas kelių transporto priemonės vertinimas. Apeliantės teigimu, automobiliui padarytą žalą galima nustatyti tik atestuoto turto vertintojo atlikto kilnojamojo turto vertinimo pagrindu, t. y. faktiškai kelia įrodymo žalos dydžiui nustatyti leistinumo klausimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pasisakydamas dėl šio atsakovės argumento, pirmosios instancijos teismas pagrįstai yra nurodęs, kad pagal Draudimo įstatymą (3 straipsnio 2 dalis, 90 straipsnis) draudikui, t. y. ieškovei, suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą, kas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktą žalos dydžio nustatymo tvarka yra draudimo taisyklių būtinoji dalis, o tai reiškia, kad žalos dydžio nustatymas reglamentuojamas būtent draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Kolegija pažymi, kad ir pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Todėl draudiko pasitelkto turto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmestini. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, konstatuota, jog Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, nustatant žalą draudimo santykiuose, nėra privaloma, nes tokio reikalavimo nenumato nei Draudimo įstatymas, nei Civilinio kodekso normos, nei draudimo sutarties sąlygos. Todėl automobilio remonto išlaidas nustatanti sąmata pripažintina tinkamu ir leistinu įrodymu nustatant žalos dydį draudimo išmokai. Pažymėtina, kad apeliantės nurodyta tvarka yra taikoma tik tais atvejais, kai turto vertinimas yra atliekamas pagal sutartį su užsakovu, t. y. tik išorinėms turto vertinimo reikmėms. Draudimo teisiniuose santykiuose, įvykus eismo įvykiui, draudėjas netampa užsakovu, kuris pagal sutartį reikalauja atlikti turto vertinimą ir už jį moka. Draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai laikytini vidaus turto arba verslo vertintojais, nes jie atlieka vertinimą draudimo bendrovių funkcijų vykdymo reikmėms, t. y. vidinėms draudiko reikmėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1314/2014).

33AB „Lietuvos draudimas“ turto vertintojas R. K. nustatė, jog eismo įvykio metu buvo reikalinga keisti abi dešinės pusės padangas ir reikia suremontuoti abu dešinės pusės ratlankius, taip pat reikalinga atlikti ratų suvedimą ir važiuoklės patikrą. Pažymėtina, kad Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarime užfiksuoti sugadinimai – dešinės pusės galinis ratas ir padanga, priekinis dešinės pusės ratas ir padanga,– iš esmės atitinka R. K. nustatytus transporto priemonės sugadinimus. Kolegija pažymi, kad VPK Kelių policija nenustatė, jog vairuotojas būtų pažeidęs kelių eismo taisykles bei nurodė, kad jis kliūties negalėjo pastebėti ir apvažiuoti, nes duobė buvo važiuojamoje kelio dalyje, nepaženklinta jokiais ženklais, pilna vandens. Atsižvelgiant į tai, atmetami apeliantės argumentai dėl duobės buvimo vietos ir padarytų sužalojimų automobiliui bei gero matomumo. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai dėl neįvertintos automobilio būklės iki sužalojimo, nes byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių abejoti buvusia automobilio būkle.

34Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos atsakomybės už žalą ir vairuotojo veiksmų įtakos žalai atsirasti ar jai padidėti

35Atsakovė, skunde teigdama, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė turi būti taikytina ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai, nenurodo nė vieno teisės akto, kuriame būtų nustatyta Kelių direkcijos atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos savivaldybių gatvių priežiūros, neatlikto jų remonto. Priešingai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga būtent atsakovė, nes tai yra viena savarankiškų savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte ir kituose teisės aktuose, kuriuos įvardino pirmosios instancijos teismas. Atsakovės pretenzijos Kelių direkcijai dėl nepakankamo finansavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas atsakovės deliktine atsakomybe, kylančia dėl jos neveikimo vykdant savivaldybei priskirtas savarankiškas funkcijas. Nepakankamo finansavimo ar netinkamo lėšų kelių priežiūrai ir remontui paskirstymo klausimai spręstini atskira tvarka.

36Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos ginčo transporto priemonės vairuotojo veiksmai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Be to, kaip minėta, 2012 m. birželio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime vairuotojo E. Č. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties nenustatyta (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsakovė teigdama, kad vairuotojas buvo nepakankamai atsakingas, atidus, turėjo galimybę išvengti eismo įvykio, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų vairuotojo neteisėtus veiksmus bei jų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui, nors tokią įrodinėjimo pareigą numato CPK 178 straipsnis.

37Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad byloje nėra nustatyta, jog žala yra atsiradusi dėl kelių asmenų veiksmų, todėl ginčo atveju netaikytina CK 6.279 straipsnio norma, numatanti atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą.

38Dėl procesinių palūkanų

39Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, nes bylos nagrinėjimas neužsitęsė, juo labiau dėl apeliantės kaltės, mano, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo atveju dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo neturėtų būti taikomos. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad apeliantė, gavusi ieškovės 2012 m. rugpjūčio 28 d. pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalos gera valia neatlygino, t. y. prievolės, kylančios iš delikto neįvykdė, todėl turi pareigą mokėti įstatymo numatytas procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina ir tai, jog ieškovės reikalavimas yra grindžiamas CK 6.1015 straipsniu, pagal kurio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Deliktinės atsakomybės santykiai taip pat reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Be to, ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012; 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).

40Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

41Apeliantė apeliaciniame skunde reiškia prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, LR kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 punktų) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

42Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog esant pagrindui manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kaip minėta, apeliantės argumentas, kad LR Automobilių kelių direkcija bei valstybė neskiria pakankamai lėšų kelių priežiūros bei tvarkymo darbams atlikti, nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu ginču ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sprendžiant byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą, apeliantės nurodytos teisės normos, dėl kurių atitikties Konstitucijai prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, nėra taikomos ir netaikytinos, todėl nenustatytas pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą.

43Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

44Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės ir procesinės teisės normas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti šį sprendimą atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

46Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 5. Nurodė, kad 2012 m. birželio 12 d. transporto priemonė „Audi A8“, valst.... 6. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 7. Nurodė, kad ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, vykdė savo ūkinę... 8. Trečiasis asmuo atsiliepimo nepateikė.... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu (su 2014 m.... 11. Teismas nustatęs, kad ieškovė turtinę žalą kildina iš atsakovės Kauno... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 13. Apeliaciniame skunde atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo teismo... 14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 15. 1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės... 16. 2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes,... 17. 3. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas pasisakė apie... 18. 4. Iš byloje pateiktos eismo įvykio vietos schemos nėra aišku, kaip... 19. 5. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų,... 20. 6. Apeliantė neginčija to, kad turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir... 21. 7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš... 22. 8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nepagrįstai... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno apylinkės teismo... 24. Mano, kad kritiškai vertintinas apeliantės teiginys, jog nagrinėjant bylą... 25. Trečiasis asmuo atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 28. Atsakovė apeliaciniu skundu kelia netinkamo įrodymų vertinimo ir kai kurių... 29. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio... 30. Apeliantė iš esmės neginčija savo neteisėtų veiksmų, dėl kurių... 31. Dėl transporto priemonei padarytos žalos dydžio nustatymo... 32. Pirmosios instancijos teismas apdraustai transporto priemonei padarytos žalos... 33. AB „Lietuvos draudimas“ turto vertintojas R. K. nustatė, jog eismo įvykio... 34. Dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos atsakomybės už žalą ir... 35. Atsakovė, skunde teigdama, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė turi būti... 36. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad žalos atsiradimui... 37. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad byloje nėra nustatyta, jog žala yra... 38. Dėl procesinių palūkanų... 39. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5... 40. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą... 41. Apeliantė apeliaciniame skunde reiškia prašymą kreiptis į Lietuvos... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog esant... 43. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie... 44. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 46. Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą....