Byla 2A-1783-577/2014
Dėl servituto nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl servituto nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę viešpataujančio daikto – administracinio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – žemės sklypu, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - ), 0,2027 ha bendro ploto, užstatyta teritorija 0,2027 ha, adresas – ( - ), tikslu užbaigti viešpataujančio daikto statybą ir vykdyti viešpataujančio daikto eksploatavimą: prieiti, privažiuoti ar kitaip patekti prie viešpataujančio daikto, teisės aktų nustatyta tvarka vykdyti viešpataujančio daikto statybos, techninės priežiūros, remonto, rekonstravimo ir kitus darbus, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su viešpataujančio daikto eksploatavimu pagal jo paskirtį, priteisti iš atsakovo AB „Swedbank“ bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas siūlė už naudojimąsi servitutu kasmet mokėti atsakovui 3000 Lt dydžio mokestį.

5Atsakovas AB „Swedbank“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas 2013-05-03 pirmosiose varžytynėse turėjo neribotą galimybę įsigyti žemės sklypą, tačiau sąmoningai atsisakė jose dalyvauti ir pareiškė ieškinį dėl neatlygintino servituto nustatymo. Kadangi žemės sklypas varžytinėse nebuvo parduotas, atsakovas, kaip išieškotojas, antstolio V. M. siūlymu sutiko perimti žemės sklypą ir 2013-06-11 turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0240/13/00044 tapo ginčo žemės sklypo savininku. Pažymėjo, kad ieškovas nuosavybės teise turi tik 8 procentų baigtumo pamatus, pastatas nėra baigtas statyti, nepriduotas valstybinei komisijai ir nepripažintas tinkamu naudoti, todėl akivaizdu, kad jo negalima naudoti savo poreikiams tenkinti, nes pamatai negali sukurti jokios pridėtinės vertės. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nepateikė ginčo žemės sklypo plano ir/ar schemos, kurių pagrindu būtų galima pasisakyti dėl prašomo nustatyti servituto turinio, o tokių dokumentų nepateikimas, atsakovo vertinimu, savaime paneigia galimybę tenkinti ieškinį. Be to, ieškovas nevedė derybų su atsakovu dėl servituto nustatymo sandoriu, todėl mano, kad ieškovas siekia nesąžiningai praturtėti kito asmens sąskaita ir neatlygintinai neribotą laiką naudotis 1 400 000 Lt vertės atsakovui priklausančiu sklypu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas pamatus įsigijo 2012-10-04 turto pardavimo iš varžytynių aktu, o juos įsigydamas, turėjo suprasti, jog tam, kad būtų galima realizuoti galimus investicinius ketinimus ir gauti pelną, būtina įsigyti ir žemės sklypą, kuriame šie pamatai yra. Ieškovas, kuris yra UAB „Penkios žvaigždės“ akcininkas, žinojo, kada žemės sklypo varžytynių laiką ir vietą, todėl galėjo ir privalėjo rūpintis žemės sklypo įsigijimu, dalyvauti varžytynėse ar bent mėginti jį įsigyti. Ieškovas, įsigydamas pamatus, žinojo, kad perka turtą be jokių teisių į žemės sklypą, ant kurio yra pamatai. Jam taip pat turėjo būti žinoma apie tai, kad UAB „Penkios žvaigždės“ žemės sklypą buvo įkeitusi atsakovui, kad pamatai teisiškai buvo įregistruoti prieš pat jų pardavimą BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ bankroto byloje. Įsigydamas UAB „Penkios žvaigždės“ akcijas ieškovas taip pat turėjo susipažinti su visais įmonės dokumentais ir sužinoti, kad kredito sutartis, kurios vykdymą užtikrina ginčo žemės sklypo hipoteka, buvo nutraukta dar 2009 metais ir gresia žemės sklypo pardavimas priverstine tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas verslininkas, atsakovo nuomone, turėjo įvertinti visas pamatų įsigijimo teisines pasekmes ir dabar turi savo sąskaita prisiimti riziką, susijusią su tuo, kad neįsigijo ir žemės sklypą, kuriame yra pamatai. Atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad šiuo atveju servituto nustatymas yra objektyviau būtinas ir vienintelis būdas užtikrinti 8 procentų baigtumo pamatų savininko daiktinių teisių įgyvendinimą, pažymėjo, kad ieškovui priklausantys pamatai užima iš esmės visą atsakovui priklausančio žemės sklypo teritoriją, todėl ieškovo prašymas nustatyti servitutą visam žemės sklypu neproporcingai ribotų atsakovo, kaip žemės savininko, teises, paneigtų jo teisę naudotis jam priklausančia nuosavybe ir pažeistų suinteresuotų šalių interesų pusiausvyrą.

6Išvadą teikianti institucija atsisakė pateikti išvadą šioje byloje motyvuodama, tuo, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai nėra susiję su viešojo intereso gynimu.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo į valstybės biudžetą 21,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmos instancijos teismo vertinimu, iš byloje pateiktų įrodymų, šalių atstovų paaiškinimų, matyti, kad servitutas nėra vienintelis būdas spręsti naudojimosi žemės sklypu klausimus, nes šalys neneigia žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, tuo pačiu ieškovas nurodo net nesvarstęs sklypo nuomos klausimo. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovas šiuo metu 8 procentų baigtumo administraciniu pastatu nesinaudoja pagal jo paskirtį, nes jame nėra nei sienų, nei dujų, šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo. Teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė savo reikalavimo, kodėl yra būtina visam sklypui nustatyti servitutą. Pažymėjo, kad ieškovas pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008-10-03 UAB „Vilniaus žemės grupė“, į.k. 300112059, išduotą statybos leidimą Nr. NS/1060/08-0940, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovui perėjo visos gavusio leidimą statytojo – UAB „Vilniaus žemės grupė“ prievolės ir teisės, kaip tai numatyta Statybos įstatymo 34 str., nepateikė. Be to, teismo nuomone, servituto, kaip daiktinės teisės, registracija yra neįmanoma ir teisiškai nepagrįsta, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis svetimu daiktu. Jeigu naudojimasis svetimu daiktu yra numatytas ateityje ir yra susijęs su tam tikrų sąlygų įvykdymu (pvz. statinių pertvarkymu ar nugriovimu ir pan.), tai servitutas tampa realus ir gali būti teisiškai įregistruotas tik po to, kai šios sąlygos įvykdomos. Jeigu sąlygos neįvykdytos, tai servitutas, kaip daiktinė teisė, nėra atsiradęs, ir tokio būsimo servituto teisinė registracija negalima. Ieškovo pateikta 2013-02-14 Statybos rangos sutartis nebuvo pripažinta įrodymu, nes sutarties nuostatos gana prieštaringos, nekonkrečios, dviprasmiškos ir neaiškios. Teismas pastebėjo, kad sutartis sudaryta 2013-02-14, tačiau tuo metu žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), priklausė ne atsakovui, o UAB „Penkios žvaigždės“, buvo atsižvelgta ir į tai, kad ši sutartis buvo pateikta ne nuo bylos nagrinėjimo pradžios kartu su paruošiamaisiais procesiniais dokumentais, o tik atnaujinus bylos nagrinėjimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jo ketinimai tęsti nusipirkto pastato statybas yra realūs, ir, jog jis turi teisę ginčo žemės sklype vykdyti statybos darbus.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai išimtinai ginė žemės sklypo dabartinio savininko - atsakovo AB „Swedbank“ interesus, nors, pasak ieškovo, pats atsakovas yra atsakingas dėl susiklosčiusios situacijos - kai žemės sklypo ir ant jo esančio nekilnojamojo daikto savininkai, yra skirtingi asmenys, ir ši situacija susiklostė su atsakovo žinia ir leidimu. Ieškovo nuomone, atsakovas, sutikdamas su žemės sklypo perleidimo sandoriu ir nereikalaudamas jame aptarti nekilnojamojo turto, esančio ant žemės sklypo, savininko teisių, savaime sutiko su servituto nustatymu, o jo nedalyvavimas varžytynėse, kuriose buvo pardavinėjamas ginčo žemės sklypas, negali turėti jokio įtakos servituto nustatymo klausimui. Ieškovas tvirtina, kad AB „Swedbank“ žemės sklypo savininku tapo tik 2013 m. birželio 11 d., kai jam kaip išieškotojui Turto perdavimo aktu buvo perduotas žemės sklypas. Tuo metu šis teismo procesas jau vyko ir į jį atsakovas buvo įtrauktas kaip kreditorius, kuriam buvo įkeistas žemės sklypas, todėl atsakovui, įsigyjant žemės sklypą, buvo gerai žinomi ieškovo reikalavimai dėl servituto nustatymo, tačiau, nepaisant to, atsakovas pasirinko perimti šį žemės sklypą savo nuosavybėn, vietoj to, kad šis žemės sklypas toliau būtų pardavinėjamas varžytynėse. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo nuomone, atsakovui dar iki tampant žemės sklypo savininku, buvo žinoma apie ieškovo teisę į servituto nustatymą, ir atsakovas savo valia prisiėmė šią riziką, todėl atsakovo argumentai dėl neproporcingo jo teisių ribojimo ir teisėtų interesų pažeidimo turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Ieškovo nuomone, jis neprivalėjo siūlyti atsakovui visų įmanomų sandorių sudarymo ir tokių pasiūlymų nepateikimas negalėjo būti pagrindu atmesti ieškinį. Jeigu būtų vadovaujamasi skundžiamo pirmos instancijos teismo motyvais, pasak ieškovo, servituto nustatymas iš esmės nėra įmanomas, nes asmuo, prašantis nustatyti servitutą, pirmiausia turi kreiptis dėl tarnaujančiojo daikto įsigijimo ir už jį sumokėti bet kokią šio daikto savininko reikalaujamą kainą ir tik tokiu atveju, kai tarnaujančio daikto savininkas atsisako perduoti šį daiktą už bet kokio dydžio sumą, tada būtų galima kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo. Ieškovo vertinimu, nagrinėjamu atveju CK 4.126 straipsnio 1 dalies reikalavimas dėl bandymo nustatyti servitutą šalių susitarimu buvo įvykdytas. Taip pat ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo teiginiu, kad pastatas yra nenaudojamas pagal jo paskirtį, nes jo baigtumas yra 8 procentai. Įstatymai nenumato, kad servitutas negali būti nustatomas nebaigto statyti pastato naudojimui užtikrinti, todėl ir šie teismo motyvai, ieškovo įsitikinimu, yra nepagrįsti. Ieškovas pažymi, kad į teismą ir buvo kreipiamasi, kad būtų nustatytas servitutas tikslu užbaigti nebaigto statyti administracinio pastato statybą ir užbaigtą statinį naudoti pagal paskirtį. Apelianto nuomone, jo įgyto nebaigto statyti pastato rinkos vertė yra didesnė už žemės sklypo rinkos vertę. Žemės sklypo ir nebaigto statyti administracinio pastato vertinimo ataskaitoje Nr. A-13-11-08-D32 nustatyta žemės sklypo rinkos vertė — 570 000 Lt, nebaigto statyti administracinio pastato – 650 000 Lt. Taigi, nebaigto statyti administracinio pastato rinkos vertė yra didesnė už žemės sklypo rinkos vertę net 80 000 Lt. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, patvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą atsakovo interesų gynybai. Be to, apeliantas tvirtina, kad įstatymai nenumato ieškovo pareigos įrodinėti savo ketinimus vykdyti pastato statybos darbus. Kaip ir bet kokie asmenys, besikreipiantys dėl servituto nustatymo, ieškovas turėjo ir įvykdė pareigą įrodyti, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, o ne tai, kad jis būtinai naudosis nustatytu servitutu - vykdys nebaigto statyti pastato statybas, todėl ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo apsunkino ieškovo įrodinėjimo naštą. Ieškovas pažymi, kad jis neturi galimybės perregistruoti statybos leidimą savo vardu, nes, nesant nustatyto servituto, neturi teisės naudotis žemės sklypu. Papildomai apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014-02-18 raštas Nr.A51-14500/14 (2.15.2.52-MP7) „Dėl statybą leidžiančio dokumento perregistravimo“, kuriame nurodyta, jog, norint perregistruoti statybos leidimą, būtina pateikti naudojimąsi žemės sklypu pagrindžiančius dokumentus.

9Atsakovas AB „Swedbank“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas tvirtina, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodė, jog kreipėsi į atsakovą kaip į ginčo žemės sklypo savininką ir negavo atsakovo atsisakymo sudaryti sutartį dėl servituto ar kitokio naudojimosi aptariamu žemės sklypu. Atsakovo nuomone, tai reiškia, kad šioje byloje nėra vienos iš privalomų priverstinio servituto nustatymo sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto reikalavimus. Taip pat atsakovas tvirtina, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis turi teisę vykdyti pamatų statybos darbus (nepateikė savo vardu išduoto pamatų statybos leidimo), kurių atlikimui prašomi nustatyti servitutai, todėl apeliantas apskritai net neįrodė servitutų būtinumo. Atsakovo vertinimu, apeliantas nepagrįstai nurodo, kad jis neturėjo pareigos įrodyti savo ketinimus ir galimybes tęsti pamatų statybos darbus. Priešingai, atsižvelgiant į apelianto reikalavimą nustatyti servitutą tikslu užbaigti pamatų statybą ir vykdyti jų eksploatavimą, atsakovo nuomone, apeliantas privalėjo įrodyti, kad jis realiai ketina ir turi finansines, organizacines ir kitas galimybes vykdyti pamatų statybos darbus. Apeliantas nepateikė pirmos instancijos teismui jokio plano (schemos), kuriame būtų tiksliai apibrėžtas prašomas nustatyti servitutas, o tokio plano nepateikimas savaime paneigia galimybę tenkinti apelianto reikalavimus. Apeliantui nuosavybės teise priklausantys pamatai nėra baigti statyti, nepriduoti valstybinei komisijai ir nepripažinti tinkamais naudoti, kadangi pamatai yra nepastatyti, nepripažinti tinkamais naudoti, akivaizdu, kad jų negalima naudoti savo poreikiams tenkinti. Be to, kaip jau ir buvo minėta, apeliantas neįrodė, kad jis turi teisę vykdyti Pamatų statybos darbus. Atsakovo nuomone, ieškovas, prašydamas nustatyti servitutą, nesąžiningai piktnaudžiauja teisėmis. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, jau įsigydamas pamatus, turėjo suprasti, kad tam, jog būtų galima realizuoti apelianto tariamus investicinius ketinimus ir gauti pelną, būtina įsigyti ir žemės sklypą, kuriame yra pamatai, bei žemės sklypus, būtinus susisiekimui su žemės sklypu, kuriame yra pamatai. Atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju servitutas galimas tik tuo pačiu nustatant protingą atlyginimą, kuris nustatytinas atsižvelgiant į ginčo žemės sklypo rinkos vertę.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2012-10-04 turto iš varžytynių aktu iš BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ įsigijo nebaigtą statyti 8 procentų baigtumo komercinės paskirties pastatą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ) (buvęs ( - )), Vilniuje (1 T., b.l. 15-22, 50-52). Žemės sklypas, ant kurio stovi šis nebaigtas statyti pastatas, unikalus Nr. ( - ), nuo 2008-09-11 iki 2013-06-11 priklausė UAB „Penkios žvaigždės“ (1 T., b.l. 16-18, 147-149). Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro notarė S. B. 2012-12-21 vykdomuoju įrašu pasiūlė subsidiariai iš skolininko V. G. ir įkaito davėjo UAB „Penkios žvaigždės“ priverstinai išieškoti hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo sumą arba nesumokėtos skolos dalį (1 T., b.l. 76-77). Atsakovas AB „Swedbank“ nuosavybės teise šį sklypą įsigijo jau po ieškinio gavimo teisme dienos specialia priverstinio realizavimo forma - perdavus šį žemės sklypą iš įkaito davėjo UAB „Penkios žvaigždės“ išieškotojui AB „Swedbank“ (1 T., b.l. 49, 142-149). Ieškovas, įsigijęs nebaigtą statyti pastatą, su buvusiuoju ginčo žemės sklypo savininku UAB „Penkios žvaigždės“ 2013-04-03 sudarė sutartį, kuria susitarė nustatyti ieškovui teisę neatlygintinai ir nekliudomai naudotis žemės sklypu ne tik pastato statybai užbaigti, bet ir vykdyti vėlesnį pastatyto daikto eksploatavimą (1 T., b.l. 35-37). Kadangi minėtas žemės sklypas kreditoriui buvo įkeistas siekiant užtikrinti skolininko V. G. prievolę, ieškovas kreipėsi į tuometinį UAB „Penkios žvaigždės“ kreditorių, šiuo metu - atsakovą AB „Swedbank“, dėl sutikimo servitutui nustatyti, (1 T., b.l. 27-30). Minėta sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir UAB „Penkios žvaigždės“, buvo pateikta atsakovui, tačiau jis nesutiko su ieškovo UAB „Green Vilnius hotel“ ir UAB „Penkios žvaigždės“ prašymu dėl servituto nustatymu, nurodydamas, kad ginčo sklypas yra areštuotas, todėl jokie sandoriai su juo nėra galimi, be to jis yra parduodamas iš varžytynių (1 T., b.l. 31-34, 38). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (1 T., b.l. 46-48) matyti, kad ieškovo įsigyto administracinio pastato baigtumas – tik 8 procentai. Pastate nėra dujų, sienų (nors nurodytas 9 aukštų pastatas), šildymo, vandentiekio, nuotekų šalinimo. Ieškovas prašė nustatyti servitutą, suteikiantį teisę viešpataujančio daikto – administracinio pastato, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), savininkui naudotis tarnaujančiuoju daiktu – žemės sklypu, unikalus Nr. ( - ), tikslu užbaigti viešpataujančio daikto statybą ir vykdyti viešpataujančio daikto eksploatavimą. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, sprendimą iš esmės grindė šiais motyvais: 1) ieškovas neįrodė savo ketinimų tęsti statybas; 2) ieškovas nepagrindė reikalavimo, kodėl jam yra būtina visam sklypui nustatyti servitutą; 3) ieškovas neįrodė, kad servitutas yra vienintelis būdas spręsti naudojimosi žeme klausimą; 4) pažymėjo, kad servituto registracija yra neįmanoma, jei registracijos metu faktiškai neegzistuoja galimybė naudotis daiktu. Ieškovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

13Taigi nagrinėjamoje byloje kvestionuojamas pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti ieškovo ieškinį dėl servituto nustatymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

14CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

15CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.

16Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas neišnaudojo visų galimybių įgyvendinti savo nuosavybės teisę, neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų, o tai yra pagrindas ieškinį atmesti, turėtų būti vertintina kaip nepagrįsta, nes suponuojamas iš įstatymo nekylantis reikalavimas aktyviais veiksmais siekti susitarimo ir įrodyti, jog yra padaryta viskas, kad būtų galima nekilnojamuoju daiktu naudotis pagal paskirtį nenustatant servituto. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovas neprivalo įrodinėti to, kad jis yra išnaudojęs visus kitus įmanomus būdus, pvz. nuoma, pirkimas ir t.t., kad galėtų realizuoti savo nuosavybės teisę, siekdamas teisminiu keliu nustatyti servitutą.

17Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl konkrečių ieškovui prašomų suteikti teisių, faktinių bylos aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turi įvertinti tik pagal prieš tai nurodytus įstatyme įtvirtintus kriterijus (CK 4.126 str. 1 d.).

18Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).Taigi servituto turinį kiekvienu konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Pastebėtina, kad pagal ginčo sklypo planą (1 T., b.l. 55) ieškovui nuosavybės teise priklausančios ginčo patalpos užima didžiąją dalį atsakovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo. Teisėjų kolegijos nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju nenustačius servituto, objektyviai neįmanomas taptų ieškovui nuosavybes teise priklausančio nekilnojamojo turto objekto naudojimas ir galimas pastato statybos darbų vykdymas. Pažymėtina, kad ginčo administracinis pastatas (unikalus Nr. ( - )), esantis ( - ), yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, jam buvo suteiktas unikalus numeris, nors jo baigtumas ir yra tik 8 procentai, tačiau ši aplinkybė negali eliminuoti ieškovo teisės naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu.

19Dėl kitos sąlygos, kuriai esant nustatomas servitutas teismo sprendimu – savininkų nesutarimo – kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pasisakyta, kad savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, jog siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visai ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymai patvirtina, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdus, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, jog tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos proceso, šalims dėl servituto ar kitos galimybės naudotis atsakovo žemės sklypu susitarti nepavyko, todėl ginčas turi būti sprendžiamas teisme, turi būti vertinamos ir analizuojamos visos sąlygos būtinos servituto nustatymui.

20Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, nepaisant to, jog servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose nurodyta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Servituto atlygintinumo klausimas gali turėti reikšmės sprendžiant ir dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pateikto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).

21Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas už naudojimąsi servitutu atsakovui siūlė 3 000 Lt dydžio kasmetinį mokestį (1 T., b.l. 43-44; 1 T. b.l. 162), tuo tarpu atsakovas savo paaiškinimuose nurodė, kad už žemės sklypo naudojimą turėtų būti mokama 15-20 procentų žemės sklypo rinkos vertės metinė kaina. Taigi nors šalys ir kėlė servituto atlygintinumo klausimą, tačiau pirmos instancijos teismas apskritai šio klausimo nesvarstė bei nevertino šalių pozicijos šiuo klausimu. Pastebėtina, kad atsakovas ir atsiliepime į apeliacinį skundą kelia teisingo atlyginimo už naudojimąsi servitutu klausimą, nurodo, kad metinė 210 000 Lt kompensacija už žemės sklypo servituto nustatymą būtų visuotinai priimtina, protinga ir sąžininga. Teisėjų kolegijos vertinimu, servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne - yra viena iš esminių bylos aplinkybių, kuri turi būti ištirta bylos nagrinėjimo metu, todėl, jeigu ši aplinkybė netirta, tai yra pagrindas bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą kvalifikuoti kaip nevisapusišką (CPK 185 str.).

22Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino CK 4.126 str. nuostatas, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 326 str. 1 d. 4 p.)..

23Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

24Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą gražinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ prašė nustatyti servitutą,... 5. Atsakovas AB „Swedbank“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas... 6. Išvadą teikianti institucija atsisakė pateikti išvadą šioje byloje... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį... 8. ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 9. Atsakovas AB „Swedbank“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su... 10. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 11. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 12. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2012-10-04 turto iš varžytynių... 13. Taigi nagrinėjamoje byloje kvestionuojamas pirmos instancijos teismo... 14. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į... 15. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas... 16. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas... 17. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl konkrečių ieškovui prašomų... 18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali... 19. Dėl kitos sąlygos, kuriai esant nustatomas servitutas teismo sprendimu –... 20. Nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į... 21. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas už naudojimąsi... 22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 23. Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas... 24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir...