Byla 2A-846-186/2008

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Žirono, kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Henricho Jaglinskio sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei dalyvaujant atsakovui R. P. atsakovo atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui trečiojo asmens atstovui Leonardui Pociui

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovams A. S. ir R. P. dėl nuostolių, susijusių su policijos pareigūno sveikatos sutrikdymu, atlyginimo. Tretysis asmuo byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos departamentas.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4ieškovas Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos pareiškė teisme ieškinį atsakovams A. S. ir R. P. . Nurodė, kad atsakovas A. S. , vairuodamas automobilį OPEL CALIBRA, valst. Nr. ( - ), priklausantį atsakovui R. P. , pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio pasėkoje nesunkiai nukentėjo policijos pareigūnas: atsakovas A. S. 2006-04-10, apie 03.52 val., būdamas neblaivus, neturėdamas teisės, vairuodamas automobilį Dariaus ir Girėno - Brolių gatvių sankryžoje, Vilniuje, stabdomas uniformuoto policijos pareigūno, nesustabdė vairuojamo automobilio ir nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į priekyje tą pačia kryptimi važiuojantį su įjungtais raudonos-mėlynos spalvų švyturėliais tarnybinį automobilį ŠKODA OKTAVIA, valst. Nr. ( - ) vairuojamą A. K. , dėl ko vairuotojui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais veiksmais atsakovas A. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 59, 68 ir 172 punktų reikalavimus ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 2 d.. A. K. dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbingas nuo 2006-04-10 iki 2006-05-10. Jam išduoti nedarbingumo pažymėjimai ir nedarbingumo metu jam Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas mokėjo vidutinį darbo užmokestį. Policijos generalinio komisaro 2007 m. sausio 11 d. patvirtintos išvados Nr. 5-5-IL-15 pagrindu A. K. buvo sumokėta kompensacija. Remdamasis LR CK 6.270, 6.280 str. ieškovas prašė iš atsakovų solidariai priteisti 33 033,06 Lt turtinės žalos nuostolių atlyginimui.

5Atsakovas R. P. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis 2006 m. kovo mėnesį už 1200 Lt minėtą automobilį pardavė atsakovui A. S. .

6Atsakovas A. S. su ieškiniu nesutiko. Dalyje dėl automobilio perleidimo patvirtino atsakovo R. P. išdėstytas aplinkybes.

7Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį patenkintino - priteisė iš atsakovo R. P. ir atsakovo A. S. solidariai 33 033,06 Lt žalos atlyginimą ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Sprendime konstatavęs ieškovo išdėstytas aplinkybes, dėl atsakovo R. P. teismas nurodė, kad jis yra didesnio pavojaus šaltinio - automobilio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės teise. Pažymėjo, kad atsakovas R. P. nepateikė teismui rašytinio dokumento, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad jis pardavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį atsakovui A. S. , o remiasi tik liudytojų parodymais. Teismas nurodė, kad buvo sudaryta žodinė sutartis, tačiau ji nebuvo įregistruota. Teismas rėmėsi LR CK 1.75 str. 2 d. pagal kurią neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Teismas taip pat rėmėsi įsiteisėjusiu 2007-01-04 Vilniaus miesto trečio apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriame konstatuota, kad atsakovas A. S. vairavo būtent atsakovui R. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį. Teismas padarė išvadą, kad abu atsakovai turi pareigą atlyginti ieškovui žalą solidariai.

8Atsakovas R. P. padavė apeliacinį skundą. Prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir nauju sprendimu ieškinį atmesti. Teigia, kad teismas neteisingai išaiškino deliktinę civilinę teisinę atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Skunde nurodo, kad spręsdamas bylą teismas deliktinės atsakomybės taikymo sąlygas (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė) nustatinėjo tik vieno atsakovo - A. S. , atžvilgiu. Apeliantas, pažymima skunde, neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas, nurodo apeliantas, nesiaiškino kas nagrinėjamu atveju yra didesnio pavojaus šaltinio tikrasis valdytojas bei neatribojo nuosavybės ir teisėto valdymo. Atkreipia dėmesį, jog teismui pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog transporto priemonė teisėtai parduota A. S. Apelianto nuomone teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią automobilio savininkas, nuo faktinio teisėto automobilio perleidimo kitam fiziniam asmeniui momento, nelaikytinas asmeniu, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims.

9Ieškovas Policijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos ir tretysis asmuo Vilniaus miesto vyriausiasis policijos departamentas pateikė atsiliepimus, kuriais prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą.

10Apeliacinis skundas netenkinamas.

11Nenustačius CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atsakovo R. P. apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (LR CPK 320 str. 1 d. ir 2 d.).

12Byloje nustatyta, kad prašoma priteisti žala atsirado tokiu būdu: atsakovas A. S. , vairavo atsakovui R. P. nuosavybės teise priklausantį automobilį OPEL CALIBRA, pažeidė kelių eismo taisykles ir atsitrenkė į priekyje tą pačia kryptimi važiuojantį su įjungtais raudonos-mėlynos spalvų švyturėliais tarnybinį policijos automobilį. Atsakovas R. P. teigia, kad jis neturi atsakyti pagal ieškinį, nes autoįvykio metu automobilis OPEL CALIBRA, nepažeidžiant nustatytos tvarkos, buvo perleistas atsakovui A. S. , todėl jis (atsakovas R. P. ) nuo automobilio perleidimo momento neteko didesnio pavojaus šaltinio valdytojo statuso ir jam negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal LR CK 6.270 str.. Apelianto teigimu prievolė atsakyti už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą atsiranda asmeniui, gavusiam didesnio pavojaus šaltinį transporto priemonę valdyti.

13Apelianto argumentai nepagrįsti ir todėl atmetami. Reikalinga pažymėti, kad nors ieškovas ieškinį grindė LR CK 6.270 str. (atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą), apylinkės teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškinys tenkinamas bendraisiais pareigos atlyginti žalą pagrindais (LR CK 6.263 str.). Toks teismo apsisprendimas teisingas, nes atsakovo A. S. vairuojamas automobilis (didesnio pavojaus šaltinis) atsitrenkė į kitą judantį automobilį. Nors kliudytasis automobilis buvo tarnybinis policijos automobilis bei važiavo su įjungtais raudonos-mėlynos spalvų švyturėliais, tai nereiškia, kad jis nebuvo didesnio pavojaus šaltiniu. Susidūrus dviem didesnio pavojaus šaltiniams negali būti taikomas vien tik LR CK 6.270 str. kaip atsakomybės pagrindus nustatanti norma, nes tokiu atveju įvykį daugiausia sąlygoja neatitinkantys įstatymo reikalavimų kalti asmenų veiksmai. Todėl turi būti taikomas ir LR CK 6.263 str., numatantis bendruosius atsakomybės už padarytą žalą pagrindus, reikalaujantis atsakyti už kaltais neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

14Byloje nustatyti ir neginčijami atsakovo A. S. kalti neteisti veiksmai – vairavo būdamas neblaivus, stabdomas uniformuoto policijos pareigūno nesustabdė vairuojamo automobilio, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir atsitrenkė į kitą automobilį. Iš atsakovo A. S. įtariamojo apklausos protokolo (b.l. 68) matyti, kad jis automobilį vairavo neturėdamas tam teisės. Ši aplinkybė patvirtinama ir panešimu apie įtarimą (b.l. 65) bei kaltinamuoju aktu (b.l. 75), kuriuose konstatuota, jog A. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (2004-12-30 redakcija) 59 p., draudžiantį vairuoti transporto priemonę neturintiems šios teisės.

15Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kartu su A. S. solidariai turi atsakyti ir atsakovas R. P. . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose šio pobūdžio bylose priimamos nutartys nėra vienodos, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių. Teismų praktika yra formuojama taip, kad automobilio savininkas, perleidęs transporto priemonę naudotis kitam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka, nenustoja būti jo savininku, tačiau nuo faktinio teisėto perdavimo momento nustoja būti didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir neatsako pagal CK 6.270 str. už šiuo šaltiniu padarytą žalą. Byloje neginčijama, kad atsakovui R. P. nuosavybės teise priklausantis automobilis buvo perduotas A. S. . Tačiau teismų praktikoje akcentuojamas ne tik automobilio perdavimas kitam asmeniui valdyti, bet tokio perdavimo teisėtumas. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad galiojantys norminiai aktai nenumato automobilio perleidimo (šiuo atveju pirkimo-pardavimo) sutarties privalomos notarinės ar rašytinės formos. Todėl apeliantas teigia, kad jis automobilį A. S. perleido teisėtai ir šį perleidimą įvardina pardavimu. Tačiau nors privaloma automobilio perleidimo sutarties forma ir nėra nustatyta, yra įtvirtinta privalomas transporto priemonės įregistravimas (LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 5 d. 3 p., LR Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 57 p., Kelių eismo taisyklių (2004-12-30 redakcija) 61.2 p.). Būtent registravimu įforminamas transporto priemonės perleidimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad šis reikalavimas atsakovams buvo žinomas, jie dėjo pastangas išregistruoti automobilį kaip R. P. nuosavybę ir įregistruoti jį kaip A. S. nuosavybę. To padaryti atsakovai negalėjo, nes automobilis neatitiko reikalavimų, būtinų jo registravimui. Susidūrus su tokiu suvaržymu automobilis tiesiog buvo atiduotas A. S. . Šią situaciją atsakovai detalizuoja nevienodai – atsakovas A. S. paaiškino, kad „R. P. žadėjo viską sutvarkyti‘ (b.l. 93). R. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino priešingai - A. S. turėjo perregistruoti automobilį savo vardu, o tam nepavykus, jį išardyti. Tokių veiksmų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino tinkamu transporto priemonės pardavimu.

16Apeliantas teigia, kad net ir tuo atveju, jei automobilio pardavimas nebus pripažintas tinkamu, atsakovas R. P. vis tiek neturi atsakyti pagal ieškinį, nes pats autoįvykyje nedalyvavo, o automobilį teisėtai buvo perdavęs vairuoti A. S. kuris ir tapo teisėtu automobilio valdytoju. Argumentas atmetamas. Perdavimas vairuoti suprantamas kaip laikino naudojimosi turtu sutartis. Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 57 p. nustatyta, kad tokiu atveju privalomas transporto priemonės įregistravimo reikalavimas netaikomas, taip pat nėra nustatyta kokia nors privaloma tokios sutarties forma ar perdavimo įforminimas kitokiais dokumentais (įgaliojimu ar kt.). Tačiau būtina turėti omenyje, kad kalbama apie didesnio pavojaus šaltinio perleidimą ar perdavimą naudotis. Tokios priemonės savininkas privalo pasirūpinti, kad ji nekeltų pavojaus aplinkiniams. Tokią pareigą jis turi naudodamasis jam priklausančia transporto priemone. Ši pareiga savininkui išlieka ir tuomet, kai jis didesnio pavojaus šaltinį perleidžia ar perduoda naudotis kitiems asmenims. Tokiu atveju savininkas privalo įsitikinti, kad didesnio pavojaus šaltinis yra tvarkingas ir saugus, atitinka jam keliamus reikalavimus, o asmuo, kuriam priemonė perduodama, turi teisę ir galimybę perduodamą priemonę naudoti teisėtai ir saugiai. Iš šioje nutartyje jau aptartų aplinkybių matyti, kad automobilis A. S. perduotas nesilaikant paminėtų taisyklių: automobilis netinkamas perleidimui, nes negalėjo būti registruojamas, asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, neturėjo teisės šios priemonės vairuoti, pagaliau savininkas nepasidomėjo ir neįsitikino automobilio tolesnio naudojimo tikslu (naudojimu pagal paskirtį ar išardymui). Be to, kaip konstatuota ir skundžiamame sprendime, byloje nėra duomenų, kad automobilis būtų apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nors tai ir buvo privaloma pagal aptariamu metu galiojusias LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d. bei Kelių eismo taisyklių 61.3 p.. Tik teisėtai perleidęs transporto priemonę kitam asmeniui naudotis įstatymų nustatyta tvarka, automobilio savininkas nustoja būti didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir perkelia atsakomybę kitam teisėtam valdytojui. O kuomet netinkamas didesnio pavojaus šaltinis perduodamas naudotis asmeniui, neturinčiam tokios teisės, perdavimas pripažįstamas neteisėtu ir kaltu veiksmu, sudariusiu sąlygas (esančiu priežastimi) žalai atsirasti. Tokios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti visas deliktinės atsakomybės sąlygas (LR CK 6.263).

17Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą teisingai nustatė jos aplinkybes, atsižvelgė į teismų praktiką, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

18Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

Nutarė

19Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai