Byla 2S-2142-230/2010

2Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Virginijos Gudynienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. S. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-314-429/2010 pagal pareiškėjo B. S. skundą suinteresuotiems asmenims antstoliui V. Z., uždarajai akcinei bendrovei „Transvelas“, J. J. dėl neteisėtų antstolio veiksmų.

3Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

4Pareiškėjas B. S. skundu prašė panaikinti antstolio V. Z. 2009 m. rugsėjo 25 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0134/07/10426, kuriuo, vykdydamas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 19 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1011-530, antstolis įpareigojo pareiškėjo darbdavį UAB „Transvelas“ išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio 30 479,36 Lt skolą ir 3663,53 Lt vykdymo išlaidų išieškotojui J. J., įpareigoti antstolį grąžinti 2009 m. rugsėjo 25 d. patvarkymu Nr. 0134/07/10426 gautas pinigines lėšas ir priteisti iš antstolio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, jog Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartimi iškėlus jo individualiai įmonei bankroto bylą, šioje byloje buvo patvirtintas ir trečiojo asmens J. J. kreditorinis reikalavimas, susijęs su nagrinėjamoje vykdomojoje byloje nurodytu įsiskolinimu. Kadangi 2009 m. birželio 23 d. buvo priimtas sprendimas dėl B. S. įmonės pabaigos, prieš tai kreditorinių reikalavimų patenkinimui pardavus visą tiek įmonės, tiek ir jos savininko turtą, pasibaigė ir visos tiek įmonės, tiek ir paties pareiškėjo prievolės kreditoriams, ir jų vėlesnis išieškojimas tapo negalimu. Todėl antstolio veiksmai, nukreipti į pasibaigusios prievolės priverstinį vykdymą, yra neteisėti. Grįsdamas skundo reikalavimą, pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 ir 2009 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009.

5Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 22 d. nutartimi skundą atmetė, priteisė iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui J. J. 1300 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, o valstybei 44,36 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas, įvertinęs Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-135-109/2009 medžiagą konstatavo, jog nurodytas įsiskolinimas buvo asmeninė pareiškėjo, bet ne jo įmonės skola. Todėl jos pabaiga nesietina su pareiškėjo neribotosios civilinės atsakomybės juridinio asmens pabaiga dėl bankroto. Teismas nurodė nepasisakantis dėl išieškotojo įtraukimo į pareiškėjo individualios įmonės kreditorių sąrašą, kadangi tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Kartu teismas konstatavo, jog išieškotojo prašymu pradėta vykdomoji byla nebuvo užbaigta ar nutraukta, pareiškėjo individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą vykdomoji byla buvo sustabdyta ir perduota bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kuris, priėmęs sprendimą dėl įmonės pabaigos, vykdomąjį dokumentą grąžino išieškotojui. Todėl, teismo nuomone, negali būti taikoma CPK 629 straipsnio 3 dalies norma, draudžianti iš naujo pradėti vykdyti anksčiau nutrauktą vykdomąją bylą. Išieškotojas niekada neišreiškė valios atsisakyti išieškojimo, todėl antstolis, gavęs jo prašymą, tolesnius vykdymo veiksmus atliko turėdamas tam teisinį pagrindą.

6Pareiškėjas B. S. atskiruoju skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės, pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų patenkinti. Pareiškėjas, atskirajame skunde pakartojęs savo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo dėl antstolio veiksmų argumentus, nurodo, jog į šiuos argumentus teismas neatsižvelgė. Papildomai pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas neįvertino pareiškėjo cituotos teismų praktikos, iš kurios matyti, jog individualios įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami tiek įmonės, tiek ir jos dalyvių kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant ir reikalavimus, kurių vykdymo procesas prasidėjęs, jog individualios įmonės savininkų prievolės įvykdymas įmonės kreditoriams ribojamas savininkų bankroto proceso metu turimu turtu, pasibaigus neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui baigiasi ir savininko prievolės. Teismo sprendime dėl įmonės pabaigos nieko nepasisakoma apie į kreditorių sąrašą įtrauktų asmenų teisių išlikimą po įmonės likvidavimo, išieškotojas šio klausimo bankroto bylos nagrinėjimo metu nekėlė, todėl visos pareiškėjo turtinės prievolės, kurios nebuvo patenkintos bankroto proceso metu, baigėsi įmonę likvidavus.

7Suinteresuotas asmuo J. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, jog pareiškėjo cituojami teisės aktai ir teismų praktika sietina su juridinio asmens prievolių pabaiga, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje aptariamas įsiskolinimas yra paties pareiškėjo, t.y. juridinio asmens dalyvio skola. Pripažinus, jog po individualios įmonės likvidavimo ĮBĮ nustatyta tvarka pasibaigia ir jos savininko turtinės prievolės, būtų sukurtas teisės aktais nepagrįstas, neegzistuojantis fizinių asmenų bankrotas. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo minima teismų praktika pagal faktines bylos aplinkybes neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.

8Suinteresuotas asmuo antstolis V. Z. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir, sutikdamas su ginčijamos nutarties motyvais, nurodo, jog išnagrinėjęs įmonės bankroto bylą teismas priėmė sprendimą ir dėl prie bankroto bylos prijungtų kreditorių reikalavimų įmonės dalyviui, t.y. pripažino prievolę nepasibaigusia ir išdavė išieškotojui vykdomąjį raštą, tuo pripažindamas prievolę nepasibaigusia ir suteikdamas teisę tęsti vykdymo procesą. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo minima teismų praktika pagal faktines bylos aplinkybes neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių ir turi būti remiamasi visai kitu teismo precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009).

9Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), o atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį.

10Apeliaciniu skundu keliamo ginčo esmę sudaro problema, ar išregistravus individualią įmonę iš juridinių asmenų registro pasibaigia tiek šios individualios įmonės, tiek įmonės savininko (kaip fizinio asmens) prievolės. Apelianto nuomone, likvidavus individualią (personalinę) įmonę pasibaigia ir šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš kreditorius, kadangi už individualios įmonės prievoles atsako ne tik įmonė, bet ir jos dalyviai, ir visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone, ar jos savininku, kaip privačiu asmeniu, - buvo sudarytas sandoris. Todėl, kadangi išieškotojo J. Jaskutėlio kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas pareiškėjo B. S. įmonės bankroto byloje, ir ši įmonė yra likviduota dėl bankroto, išieškotojas nebeturi teisės į tolimesnį skolos išieškojimą. Pareiškėjas nurodytas išvadas grindžia ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata, numatančia, kad tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, taip pat CK 2.50 straipsnio 6 dalies nuostata, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Atsižvelgiant į tai bei remiantis ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalimi, visos civilinės bylos, kuriose įmonei (šiuo atveju taip pat ir įmonės dalyviams) pareikšti turtiniai reikalavimai perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui, o remiantis to paties įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, antstolis bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduoda įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės (taip pat dėl išieškojimo iš įmonės dalyvio). Dėl tokio teisinio reglamentavimo ir atsitinkamai suformuotos LR Aukščiausiojo Teismo praktikos šio pobūdžio bylose (konkrečiai imant LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 ir 2009 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009) pareiškėjas daro išvadą, jog likvidavus individualią įmonę dėl bankroto yra pasibaigusios tiek įmonės, tiek įmonės savininko prievolės kreditoriams. Su tokia pareiškėjo nuomone negalima sutikti, kadangi nurodytose LR Aukščiausiojo Teismo nutartyse tam tikros išvados yra padarytos kitame kontekste, be to, šios išvados neatitinka pareiškėjo nurodomoms išvadoms, o precedentas gali būti taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė. Laikantis nurodytų precedento taikymo taisyklių darytina išvada, jog nesutampa nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytų kasacinių bylų faktinės bylos aplinkybės, be to, nei vienoje šių bylų nebuvo sprendžiamas klausimas, ar individualiai įmonei pabaigus veiklą pasibaigia ir įmonės dalyvio (savininko) prievolės. LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 yra padaryta išvada, kad tuomet, kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės savininko prievolių įmonės kreditoriams pasibaigimo, bet ne dėl prievolių tarp įmonės savininko, t.y. jo, kaip fizinio asmens, ir jo kreditorių pasibaigimo. Kitoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje (2009 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009) buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės savininko, kaip įkaito davėjo, atsakomybės pagal prievoles įmonės kreditoriui, kai įkeistas turtas buvo parduotas individualios įmonės bankroto byloje. Taigi nurodytose nutartyse yra visiškai skirtingos faktinės bylos aplinkybės, nei nagrinėjamu atveju. Nagrinėjamoje byloje kyla problema, ar pasibaigia individualios įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolės dėl jo individualios įmonės bankroto. Pareiškėjo nurodytuose teismų precedentuose ši problema nebuvo sprendžiama, o atsakymas į šį klausimą yra duotas visai kitame teismo precedente – LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009. Šioje byloje yra padaryta labai aiški išvada, jog fizinio asmens prievolė savaime dėl jo individualios įmonės bankroto nepasibaigia, ir teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, bei negavus šio reikalavimo patenkinimo, įmonės savininko prievolė išlieka. Tokiu būdu nustatant, ar prievolė yra pasibaigusi labai svarbu nustatyti prievolės šalis. Nagrinėjamoje byloje vykdomasis raštas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu yra išduotas dėl išieškojimo iš pareiškėjo B. S., kaip fizinio asmens, o ne iš jo įmonės (vykdomosios bylos Nr. 0127/07/10426 b.l. 113), todėl akivaizdu, kad tai jo, kaip fizinio asmens, prievolė. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo prievolė yra asmeninė pareiškėjo, o ne jo įmonės prievolė. Kolegija neatsikerta pareiškėjo B. S. papildomame rašte prie atskirojo skundo nurodytiems argumentams dėl ginčo prievolės, kaip įmonės prievolės, traktavimo, kadangi jie nebuvo nurodyti atskirajame skunde, o bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Atskirojo skundo papildymo, po to kai buvo paduotas atskirasis skundas, įstatymas nenumato.

11Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atskirasis skundas atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

13Atskirąjį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

14Priteisti iš pareiškėjo B. S. (a.k. ( - )) suinteresuotam asmeniui J. J. (a.k. ( - )) 600 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme).

Proceso dalyviai
Ryšiai