Byla 2A-408/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovų G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. atstovui advokatui Kęstučiui Čilinskui, atsakovo Lietuvos valstybės atstovei Julianai Ostrouch, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1533-565/2008 pagal ieškovų G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovai G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. kreipėsi į eismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2008 m. sausio 31 d.: ieškovui G. P. – 179 498,85 Lt, ieškovui D. D. – 158 388,23 Lt, ieškovei M. Š. – 160 824,09 Lt, ieškovei L. K. – 160 131,16 Lt; įpareigoti tretįjį asmenį Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti atsakovui Šiaulių apygardos administraciniam teismui lėšas, skirtas ieškovams neišmokėto atlyginimo skirtumui išmokėti; įpareigoti atsakovą Šiaulių apygardos administracinį teismą išmokėti ieškovams priteistą atlyginimo skirtumą. Ieškovai reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuri nustato teisėjų atlyginimo, kokio dydžio jis buvo mokamas iki 2000 m. sausio 1 d., mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109, 114 straipsniams ir teisinės valstybės principui. Ieškovų teigimu, kadangi, įsigaliojus minėtam nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją, todėl valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios pasekmės. Ieškovai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs analogišką bylą, 2007 m. vasario 21 d. nutartimi konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą, ši teisė Konstitucijos yra saugoma ir turi būti teisinėmis priemonėmis ginama nuo pažeidimų.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui G. P. 106 292,28 Lt, ieškovui D. D. – 92 762,53 Lt, ieškovei M. Š. – 95 372,18 Lt, ieškovei L. K. – 94 926,92 Lt atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 12 d. iki 2008 m. sausio 31 d.; kitą ieškinio dalį atmetė.

5Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje analogiškoje byloje (civ. byla Nr. 3K-P-187/2007), atsižvelgdama į teisėjų atlyginimų teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 n, sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisinių lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytą atlyginimą, ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Teismas nurodė, kad nustačius, jog atlyginimas teisėjams buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas šiuo metu mokamas dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti teisės pažeidimui ir jį ginti, tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas teisėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjų atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad teisė gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 nustatytą atlyginimą yra pažeista, ir ją ginti.

6Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys atsakovams Lietuvos valstybei, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Finansų ministerijai dėl atlyginimo, sumažinto Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, skirtumo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d. priteisimo (civ. byla Nr. 2A-3/2008), konstatavo, kad Lietuvos valstybėje 1999 m. buvo itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė galėjo imtis tam tikrų kraštutinių priemonių, tarp jų – ir mažinti iš valstybės finansuojamų pareigūnų atlyginimus, o 2003 m. valstybės ekonominė krizė baigėsi, valstybės ekonomika pradėjo atsigauti, todėl nuo 2003 m. sausio 1 d. valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, t. y. mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689.

7Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovas Lietuvos valstybė nuo 2003 m. sausio 1 d. privalėjo mokėti ieškovams atlyginimus, numatytus Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689.

8Teismas nurodė, kad atsakovas Šiaulių apygardos administracinis teismas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje. Teismas pažymėjo, kad nors tarp teisėjo ir valstybės nesusiklosto darbo teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami Darbo kodekso normomis, tačiau teisėjo veikla taip pat yra darbas, už kurį mokamas atlyginimas, todėl ieškovų reikalavimams priteisti atlyginimo skirtumą taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas nurodė, kad ieškovai ieškinį pareiškė 2008 m. vasario 12 d., todėl ieškinio senaties terminas reikalavimams priteisti atlyginimo skirtumą už laikotarpį iki 2005 m. vasario 12 d. yra praleistas. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimas priteisti atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2005 m. vasario 12 d. atmestinas kaip pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

9Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus 5 straipsnio antrąją dalį, įsigalios 2009 m. sausio 1 d. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant šią bylą minėto įstatymo nuostatos dar nėra įsigaliojusios ir negali būti taikomos, be to, teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka, jie nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas.

10Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes konstatavo, kad priteistinas ieškovui G. P. 106 292,28 Lt (už 2005 m. vasario mėn. – 1710 Lt), ieškovui D. D. – 92 762,53 Lt (už 2005 m. vasario mėn. – 1530 Lt), ieškovei M. Š. – 95 372,18 Lt (už 2005 m. vasario mėn. – 1530 Lt), ieškovei L. K. – 94 926,92 Lt (už 2005 m. vasario mėn. – 1530 Lt) atlyginimo skirtumas už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 12 d. iki 2008 m. sausio 31 d.

11Teismas pažymėjo, kad iš ieškovams priteistinos neišmokėto atlyginimo dalies priklausančius sumokėti mokesčius apskaičiuoja ir išskaito teismo sprendimą vykdantis asmuo.

12Teismas nurodė, kad reikalavimai įpareigoti tretįjį asmenį Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti atsakovui Šiaulių apygardos administraciniam teismui lėšas, skirtas ieškovams neišmokėto atlyginimo skirtumui išmokėti, ir įpareigoti atsakovą Šiaulių apygardos administracinį teismą išmokėti ieškovams priteistą neišmokėto atlyginimo skirtumą atmestini, kadangi šie reikalavimai susiję su teismo sprendimo vykdymu, o teismo sprendimą vykdo antstolis pagal CPK VI dalies normas.

13Apeliaciniu skundu ieškovai G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai, ir ieškovų reikalavimą tenkinti visiškai. Apeliantai nurodo, kad net pripažinus, kad ieškovų ir valstybės santykiai pagrįsti Darbo kodeksu, teismo išvada, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nepagrįsta. Pagal CK 1.127 straipsnio pirmąją dalį ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo, t.y. nagrinėjamu atveju nuo 2008 m. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, todėl laikytina, kad ieškovai nepraleido Darbo kodekso 27 straipsnyje nurodyto ieškinio senaties termino. Apeliantai pažymi, kad ieškovų teisė į atlyginimą atsiranda ne iš Darbo kodekso. Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas gali būti taikomas tuo aspektu, kad jame nustatytas teisėjų nesumokėtų atlyginimų grąžinimas tik už 3 metus, o likusi atlyginimo dalis, apeliantų teigimu, gali ir turi būti teismo priteista.

14Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą ieškovų G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai bei teisingai pritaikė ieškinio senaties terminą, o ieškovų argumentai dėl nepagrįsto ieškinio senaties taikymo yra atmestini.

15Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškovams buvo priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas neturi reikšmės bylai, kadangi teismo sprendimo priėmimo dieną nebuvo įsigaliojęs. Apeliantas pažymi, kad teismui kilus abejonių dėl minėto įstatymo įsigaliojimo, teismas galėjo atidėti teismo posėdį iki įstatymo įsigaliojimo ir bylą nagrinėti vadovaujantis jau įsigaliojusiu įstatymu. Apelianto teigimu, ieškovų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį turėtų būti įgyvendintas vadovaujantis minėtu įstatymu ir nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka, todėl teismo sprendimas yra naikintinas, o ieškovų reikalavimai atmestini.

16Ieškovų G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimas pakeistinas.

17Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

18Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo ginčas dėl ieškovams – Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjams – priklausiusios atlyginimo dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.

19Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

20Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

21Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

22Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

23Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

24Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi analogiškoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-3/2008) atliktos ekonominės-finansinės ekspertizės aktu. Minėtame ekspertizės akte ekspertai apibrėžė valstybės ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma, o „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Ekspertai pažymėjo, kad sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, t. y. blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą, ir tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle, tačiau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo būklę, nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Ekspertai pažymėjo, kad kadangi valstybės ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių, esant gerai ekonominei padėčiai, bloga valstybės finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybės finansų padėčiai, buvo prisiimti nauji įsipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors buvo galimybė pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nurodė, kad ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 6, 12 p.). Minėtoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais, todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos ir šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 metų. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakčiai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teisės pažeidimus, tačiau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvadą apie kasacijos galimumą, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegijos nuomone, išvados, padarytos minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis truko iki 2003 metų.

25Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant teisėjams neišmokėtos atlyginimo dalies grąžinimo klausimą teismas privalėjo spręsti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu, bylos nagrinėjimą atidedant iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų atlyginimo ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antrąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio trečiąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Minėto įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės teorijoje neabejojama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Pažymėtina, kad išimtis daroma tada, kai baudžiamojoje ar administracinėje teisėje panaikinamas veikos baudžiamumas ar sušvelninama atsakomybė. Tokie įstatymai turi ir atgalinio veikimo galią. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtą lex retro non agit taisyklę, nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo nuostatos, kadangi šių teisės normų nebuvo ginčo teisinių santykių atsiradimo momentu. Be to, Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo reguliavimo dalykas skiriasi nuo ginčo objekto, kadangi minėtas įstatymas numato nesumokėtos atlyginimo dalies grąžinimą tik tam tikriems subjektams už tam tikrą laikotarpį bei numato išdėstymą ketveriems metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad priėmus minėtus teisės aktus skola ieškovams nebuvo grąžinta (padengta), todėl ieškovai turi reikalavimo teisę dėl atlyginimo nepriemokos priteisimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka ir įvykdžius teismo sprendimą, jie negalės reikalauti neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą už tą patį laikotarpį pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas teisėjams neišmokėtos atlyginimo dalies grąžinimo klausimą, pagrįstai atsisakė vadovautis šiuo teisės aktu.

26Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumento, kad ieškovų atžvilgiu netaikytinos Darbo kodekso nuostatos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą) ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisėjas skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnį teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu; teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinėjamu atveju ieškovams priteistinas neišmokėto atlyginimo dydis skaičiuotinas už trejus metus.

27Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, nepagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas Šiaulių apygardos administracinis teismas prašė teismą taikyti ieškinio senatį. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taikė Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio pirmąją dalį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pažymėtina, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio penktąją dalį ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 straipsnio antroji dalis numato, kad jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimui dėl apmokėjimo už paslaugas (darbą), jei apmokėjimas numatytas dalimis arba periodiniais mokėjimais, ieškinio senaties termino eiga prasideda dėl kiekvienos mokėjimo dalies arba periodinio mokėjimo nuo tos dienos, kada suėjo tos prievolės dalies arba periodinio mokėjimo terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai pareiškė ieškinį jiems nesumokėtos atlyginimo dalies priteisimo 2008 m. vasario 12 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl nesumokėtos atlyginimo dalies priteisimo už kiekvieną mėnesį prasidėjo kiekvieną mėnesį, kai ieškovams mokant atlyginimą nebuvo išmokėta jiems priklausanti atlyginimo dalis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei ieškovų ieškinio pareiškimo datą – 2008 m. vasario 12 d., konstatuoja, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą dėl jiems iki 2005 m. vasario 12 d. neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą.

28Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovai ieškiniu prašė priteisti jiems iki 2008 m. sausio 31 d. neišmokėto atlyginimo dalį, tačiau, atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas, ieškovams G. P. , D. D. , M. Š. , L. K. priteistina nesumokėto atlyginimo dalis už trejus metus nuo 2005 m. vasario 12 d. iki 2008 m. vasario 11 d. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio reikalavimų tenkinimas tokia apimtimi nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu, kadangi ieškovai ieškiniu prašė priteisti nesumokėto atlyginimo dalį už penkerius metus, o ieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies, priteisiant nesumokėto atlyginimo dalį už trejus metus. Teisėjų kolegijos nuomone, tikslaus kalendorinio laikotarpio, už kurį priteistinos sumos, pakeitimas teisinės reikšmės ieškinio riboms neturi. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, argumentą, kad ieškovams negali būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis už trejus metus, kadangi už vieną mėnesį nesumokėto atlyginimo dalis jau buvo priteista Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutartimi. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta aplinkybė nereiškia, kad atsakovams negali būti priteisiama nesumokėta atlyginimo dalis už trejus metus jiems kreipusis su nauju ieškiniu į teismą ir prašant priteisti atlyginimo dalį už kitą, negu buvo priteista atlyginimo dalis nurodyta nutartimi, laikotarpį. Darbo kodekso 298 straipsnio taikymui naujoje byloje, kurioje pareikštas reikalavimas priteisti darbo užmokestį už naują laikotarpį, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad dalis darbo užmokesčio tam pačiam asmeniui jau buvo priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje buvo keliamas klausimas dėl darbo užmokesčio už visiškai kitą laikotarpį priteisimo.

29Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, vadovaudamasi į bylą pateiktomis Šiaulių apygardos administracinio teismo pažymomis apie ieškovų G. P. , D. D. , M. Š. , L. K. , atlyginimą 2005-2008 metais, sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovui G. P. 107 574,78 Lt, ieškovui D. D. 93 910,03 Lt, ieškovei M. Š. 96 519,68 Lt, ieškovei L. K. 96 074,42 Lt už trejus metus nuo 2005 m. vasario 12 d. iki 2008 m. vasario 11 d. neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 114 str.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.127, 1.131, 1.136-1.138 str.; Darbo kodekso 1, 2, 27, 186, 298 str.).

30Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimas pakeistinas: priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui G. P. 107 574,78 Lt, ieškovui D. D. 93 910,03 Lt, ieškovei M. Š. 96 519,68 Lt, ieškovei L. K. 96 074,42 Lt neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių.

31CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Atsakovo atstovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą išdėstyti arba atidėti teismo sprendimo įvykdymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

33Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį suformuluojant taip:

34„Ieškinį tenkinti iš dalies.

35Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui G. P. (asmens kodas ( - )) 107 574,78 Lt (vieną šimtą septynis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt keturis litus septyniasdešimt aštuonis centus), ieškovui D. D. (asmens kodas ( - )) 93 910,03 Lt (devyniasdešimt tris tūkstančius devynis šimtus dešimt litų tris centus), ieškovei M. Š. (asmens kodas ( - )) 96 519,68 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus devyniolika litų šešiasdešimt aštuonis centus), ieškovei L. K. (asmens kodas ( - )) 96 074,42 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius septyniasdešimt keturis litus keturiasdešimt du centus) neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių.

36Kitą ieškinio dalį atmesti.“

37Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovai G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. kreipėsi į eismą su ieškiniu... 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino... 5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus... 6. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas civilinę... 7. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad atsakovas Lietuvos valstybė... 8. Teismas nurodė, kad atsakovas Šiaulių apygardos administracinis teismas... 9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė... 10. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes konstatavo, kad priteistinas... 11. Teismas pažymėjo, kad iš ieškovams priteistinos neišmokėto atlyginimo... 12. Teismas nurodė, kad reikalavimai įpareigoti tretįjį asmenį Lietuvos... 13. Apeliaciniu skundu ieškovai G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. prašo apeliacinės... 14. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė,... 15. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 16. Ieškovų G. P. , L. K. , M. Š. , D. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš... 17. Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 18. Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo... 19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra... 20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė,... 21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime... 22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija... 23. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 24. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas... 25. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atsakovo Lietuvos valstybės,... 26. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo... 27. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovai ieškiniu prašė priteisti... 29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas ir kitos su darbo... 30. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų apeliacinis... 31. CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeisti,... 34. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 35. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 36. Kitą ieškinio dalį atmesti.“... 37. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo vykdymą atidėti...