Byla 2A-1023-611/2013

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (pirmininkas ir pranešėjas),

2sekretoriaujant Ilonai Juchnevičiūtei,

3dalyvaujant ieškovams Z. R., G. S., S. B., jų atstovei adv. Danutei Puzirauskienei, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei L. Ž., atsakovo Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. G., trečiajam asmeniui A. T. ir jos atstovei adv. Inai Navickienei,

4viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Z. R. (Z. R.), S. B., G. S. ieškinį ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. procesinių teisių perėmėjų D. P., A. T., M. R. ir M. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, Vilniaus apskrities viršininko įsakymo bei panaudos sutarties panaikinimo ir pakeitimo iš dalies, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų A. L. ir L. S..

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė

7ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami (1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - )perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; (2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - )perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; (3) panaikinti 2000-05-04 Panaudos sutarties dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį ( - )naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; (4) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (dabar – Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atkurti ieškovams nuosavybės teisę natūra į K. R. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise valdytą 11,58 ha žemės dalį, esančios ( - ). Nurodė, kad ieškovai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jų senelio K. R. iki nacionalizacijos bendrosios nuosavybės teise kartu su broliu M. R. valdytą 11,58 ha žemės sklypo dalį. Visi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatyti pagrindai atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę yra, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija atsisakė šias teises atkurti, motyvuodama tuo, kad ginčo žemė Vyriausybės 1999-07-30 nutarimu Nr.895 yra suteikta naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Vilniaus apskrities viršininkas 2000-05-04 įsakymu Nr. 1460-01 nustatė, kad 120 ha sklypas Pilaitės mikrorajone, Vilniuje, naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti ir eksploatuoti bei 2000-05-04 panaudos sutartimi 99 metams perdavė jį Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Į minėtą 120 ha žemės sklypą patenka ir K. R. bei M. R. nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis, į kurią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovai yra pateikę prašymą. Vyriausybė 2003-04-08 nutarimu Nr.414 pavedė Vilniaus apskrities viršininko administracijai patikslinti panaudos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės taryba, nurodant, kad 120 ha yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti, išsaugant 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Sklypų dalijimas senelio žemėje, prieš tai neatkūrus nuosavybės teisių nei vienu iš įstatyme numatytu būdu, pažeidžia ieškovų konstitucinę teisę į nuosavybę, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kadangi pagal 1996-04-24 Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą Upytės k. nėra priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, nuosavybės teisės turi būti atkurtos nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo tvarka.

8Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. ieškiniu prašė (1) pakeisti Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 1.3 punktą, sumažinant 120 ha sklypą Pilaitės mikrorajone 2,411 ha; (2) pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr. 1460-01 dalį dėl žemės sklypo perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, sumažinant perduoto sklypo plotą 2,411 ha; (3) pakeisti 2000-05-04 panaudos sutartį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė žemės sklypą naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, sumažinant perduoto sklypo plotą 2,411 ha; (4) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti jai nuosavybės teises natūra į 1/3 dalį 5,787 ha K. R. turėtą žemės dalį, esančią ( - ) (buvęs (duomens neskelbtini) k..), įskaitant ir namų valdai skirtiną plotą, esantį prie jai nuosavybės teise priklausančių statinių, esančių ( - ). Nurodė, kad 1991-10-10 padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. R. ir K. R. bendrosios nuosavybės teise valdytą 10,6 dešimtinių žemės sklypą, esantį ( - )ir nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Ji yra K. R. dukra, todėl turi teisę pretenduoti į 1/3 dalį tėvo nuosavybės teise valdytą žemę. Iš Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištraukos, kurioje yra Pilaitės mikrorajono miškų schema, matyti, kad pretenduojamoje vietoje atkurti nuosavybės teises valstybinio miško nėra. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003-05-23 sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-09-23 nutartimi paliko nepakeistą, panaikino Vilniaus miesto valdybos 2003-02-20 sprendimu Nr.393V patvirtintą 120 ha teritorijos, į kurią įeina ir prašoma grąžinti žemė, Pilaitės mikrorajone detalųjį planą. Pagal Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. miesto parkai nėra priskirtini valstybės išperkamai žemei, todėl ji turi būti grąžinta natūra. Kadangi šiuo metu natūra galima grąžinti 3,376 ha iš 5,787 ha K. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos žemės, jai turėtų būti grąžinti 2,411 ha žemės. Mirus J. R., jos procesines teises parėmė D. P., A. T., M. R. ir M. R..

9Atsakovas LR Vyriausybė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Vyriausybės 1999-07-30 nutarimas Nr.895 yra priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusios Žemės įstatymo redakcijos 22 ir 23 str. Minėtas nutarimas priimtas siekiant patenkinti visuomenės interesus. Šį siekį išreiškia ir Vyriausybės 2003-04-08 nutarimo Nr.414 nuostatos, nurodant, kad žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Nei Vyriausybės nutarimas, nei sudaryta panaudos sutartis nėra ir negali būti formalia teisine kliūtimi atkurti ieškovui nuosavybės teises įstatyme numatytais būdais į minėtą žemės sklypo dalį, tačiau neprivalo būti nuosavybės teisių atkūrimas natūra. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas bei jo įgaliotos institucijos gali priimti teisės aktus, kuriais nustatomi visuotinai privalomi teisiniai santykiai, neatsižvelgdami į piliečio pateikto prašymo turinį. Valstybė turi teisę spręsti dėl žemės naudojimo tikslingumo, įvertinusi egzistuojančius visuomeninius poreikius ir neatsižvelgdama į tai, ar tas poreikis atsirado anksčiau ar vėliau nei pilietis išreiškė pageidavimą (pateikė prašymą) atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Pretendento pageidavimas nėra valstybei kliūtis įstatymų nustatyta tvarka disponuoti vis dar faktiška valstybės nuosavybe, siekiant patenkinti didesnio subjektų rato poreikius. Be to, ieškovai, kreipdamiesi į teismą ir prašydami atkurti nuosavybės teises į turėtą žemės sklypą natūra, nepateikia visų dokumentų, kurie leistų ne tik teismui, bet ir visiems kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims įsitikinti ieškovo neginčijama teise į žemės sklypą, nenurodo aplinkybių dėl kurių negalėtų pateikti šių dokumentų. Vyriausybės 1999-07-30 nutarimas Nr. 895 yra tik sutikimas sudaryti panaudos sutartį, išreiškiantis esminius panaudos principus, tačiau civilinis teisinis santykis atsiranda ne iš Vyriausybės nutarimo, o iš panaudos sutarties. Tai reiškia, kad panaudos gavėjas gali prašyti pakeisti panaudos sutartį ir sumažinti naudojamą plotą, naudojimosi terminą, nutraukti panaudos sutartį ir pan., net nepakeitus Vyriausybės nutarimo, nes tai yra subjektinė panaudos gavėjo teisė ir jos negali įtakoti Vyriausybės nutarimas, kaip individualus teisės aktas.

10Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teisę į nuosavybės atkūrimą nagrinėjamoje teritorijoje. Be to, ieškovų reiškiamas reikalavimas dėl Vyriausybės nutarimo panaikinimo bendrosios kompetencijos teisme negali būti nagrinėjamas, kadangi tai yra išimtinė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija. Pažymėjo, kad ieškovus dominanti teritorija, patenkanti į Vilniaus m. savivaldybės tarybos naudojamą teritoriją, negali būti grąžinta natūra, kadangi tiek ginčijamų sprendimų priėmimo ir sandorio sudarymo metu, tiek šiuo metu turi valstybės išperkamos teritorijos statusą, t.y. pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str., žemė išperkama valstybės, jei ji kaimo vietovėje ir po 1995-06-01 miestams priskirtoje teritorijoje yra užimta visuomenės poreikiams naudojamų teritorijų. Ši žemė turi visuomenės poreikį, skirta Vilniaus miesto gyventojų reikmėms tenkinti, jų poilsiui organizuoti, todėl yra valstybės išperkama ir negali būti grąžinta natūra.

11Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (šio atsakovo procesines teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad reikalavimas dėl 2000-05-04 Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr.1460-01 dalies panaikinimo spręstinas po to, kai bus išspręstas reikalavimas dėl 1999-07-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 895 dalies panaikinimo. Nurodė, kad buvę žemės savininkai M. R. ir K. R. valdė 11,1981 ha žemės sklypą, todėl ieškovai neturi reikalavimo teisės dėl didesnio, nei atkurtinas, žemės ploto. Pažymėjo, kad UAB korporacijos „Matininkai“ projekto autorius 2006-02-03 žodžiu informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad ieškovai nesutiko su jiems suprojektuoto sklypo ribomis.

12Trečiasis asmuo L. S. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovų ginčijami administraciniai aktai ir panaudos sutartis neužkerta galimybės atkurti nuosavybės teises įstatymo nustatyta tvarka ir būdais, kadangi nuosavybės teisių atkūrimo būdas grąžinant žemę natūra nėra vienintelis galimas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Be to, net ir darant prielaidą, kad esamų žemės grąžinimą ribojančių sąlygų ginčijimas galimas, ieškovai nepagrįstai reikalauja panaikinti administracinius aktus dalyje dėl 11,58 ha buvusios žemėvaldos, nes nuosavybės teisės K. ir M. R. turėjo tik į 11,1981 ha dydžio žemės sklypą.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ieškinius tenkino iš dalies ir (1) panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio Upytės k., perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti; (2) panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr.1460-01 dalį dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio Upytės k., perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; (3) panaikino 2000-05-04 panaudos sutartį Nr.22KO1/2000-22759, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha žemės sklypą, esantį Upytės k., naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai; (4) kitus reikalavimus paliko nenagrinėtais; (5) priteisė iš atsakovo LR Vyriausybės 100 Lt žyminį mokestį ieškovui Z. R..

15Teismas nustatė, kad ieškovai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo kreipėsi 1991-1993 metais, pripažino, kad ieškovai įrodė, jog jie yra tinkami pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl iki Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 priėmimo nebuvo jokių formalių kliūčių šias teises atkurti. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymas Nr.1460-01, kuris nustatė, kad 120 ha žemės sklypas, esantis Pilaitės mikrorajone (į kurį patenka buvusių savininkų K. R. ir M. R. dalis turėtos žemės, esančios Upytės k.) naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti bei eksploatuoti, 2000-05-04 panaudos sutartis Nr.22 K01/2000-22759, kuria 99 metams suteikė jį naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vyriausybės 2003-04-08 nutarimas Nr.414, kuriuo pavesta Vilniaus apskrities viršininkui patikslinti panaudos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybės taryba dėl 120 ha žemės sklypo Pilaitės mikrorajone, nurodant, kad žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti, išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus, prieš tai neatkūrus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, iš esmės pažeidžia ieškovų teises. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl ginčo žemės reikšmės visuomenės poreikiams tenkinti bei sprendė, kad atsakovų priimti ginčijami teisės aktai tenkina tik vienos grupės interesus. Teismas, įvertinęs Aplinkos ministerijos Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktos Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr.2013 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištrauką, kurioje yra Pilaitės mikrorajono miškų schema, bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003-05-23 sprendimą, kuris Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2003-09-23 nutartimi paliktas nepakeistas, ir kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto valdybos 2003-02-20 sprendimu Nr.393V patvirtintas 120 ha teritorijos Pilaitės mikrorajone detalusis planas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str., padarė išvadą, kad pretenduojamoje atkurti nuosavybės teises į žemę vietoje valstybinio miško nėra, ginčo žemė nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, dėl to nepagrįstais pripažino atsakovų argumentus, kad ginčo žemė negali būti grąžinta natūra, nes ji turi valstybės išperkamos teritorijos statusą. Teismas konstatavo, kad patenkinus ieškovų reikalavimus, tuo pačiu bus patenkinti ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimai, nors jie suformuluoti kitaip. Kadangi ieškovai nekėlė reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo parengti ir patvirtinti žemės sklypų planus, todėl ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti jiems nuosavybės teises į žemę natūra teismas paliko nenagrinėtais.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu ir teismo posėdžio metu prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. teismo sprendimas turi būti panaikintas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu, kadangi sprendimas yra be motyvų. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis jis padarė išvadą, kad ginčo sklypas bus panaudotas vienos grupės interesams tenkinti, o ginčo teritorija savivaldybei perduota ne visuomenės poreikiams tenkinti.
  2. Teismas nepagrįstai vadovavosi nereikšmingu įrodymu, t.y. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ištrauka, nes valstybinio miško nebuvimas dalyje ginčo teritorijos nepaneigia visuomenės poreikio, kuriam tenkinti buvo skirta 120 ha valstybinės žemės. Be to, teismas nepasisakė dėl argumentų, kad skundžiamų individualių teisės aktų priėmimo ir panaudos sutarties sudarymo metu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nebuvo normos, leidžiančios atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijoje esančią žemę natūra (tokia teisės norma įsigaliojo 2002-04-19). Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiai įstatymo normai prieštarauja Vyriausybės nutarimas Nr. 895 ir kokiu pagrindu teismas panaikino šį Vyriausybės, įgyvendinusios savininko teises pagal Žemės įstatymo 22-23 str., nutarimą.
  3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmens ir visuomenės interesus, nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą bei nusprendė, kad asmens interesai yra svarbesni nei visuomenės interesai. Be to, siaurinamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 2 p. ir nepagrįstai konstatavo, kad miesto parko teritorija negali būti skirta visuomenės poreikiams tenkinti.
  4. Teismas, panaikindamas Vyriausybės nutarimą Nr. 895, kadangi jis prieštarauja Konstitucijos 23 str., Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, viršijo jam suteiktą kompetenciją, pažeidė LR CPK 3 str. 3 d., nes teisė konstatuoti teisės aktų konstitucingumą ar atitiktį įstatymams yra suteikta Konstituciniam Teismui arba, jei teisės aktų konstitucingumo kontrolė nėra priskirta Konstituciniam Teismui, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
  5. Teismas nepagrįstai sutapatino nuosavybės teisės turėtoją ir pretendentą atkurti nuosavybės teises bei iš dalies panaikino valstybinės žemės panaudos sutartį, nors pretendentų atkurti nuosavybės teises teisės būtų pažeistos tik tuo atveju, jei jiems nuosavybės teisės nebūtų atkurtos nei vienu iš įstatyme numatytu būdu.
  6. Teismas klaidingai vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu, nes šiuo sprendimu panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės 2003-02-20 sprendimas Nr. 393V „Dėl 120 ha teritorijos Pilaitės mikrorajone (Smalinės g.) detaliojo plano tvirtinimo“ tik dėl neteisingos atskirų minėto detaliojo plano sprendinių įsigaliojimo tvarkos nustatymo ir, neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino ir taikė Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, kurio 1 d. 2 p. nurodyta, kad Vilniaus miesto teritorijai priskiriama visa Pilaitės gyvenamoji vietovė, į kurią įeina ir Upytės k.

18Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą bei teismo posėdžio metu prašė teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus atmesti, panaikinti teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi valstybinei žemei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino arba tik paviršutiniškai pasisakė dėl pateiktų argumentų, nemotyvuotai, be teisinių argumentų, nesivadovaudamas galiojančių įstatymų nuostatomis, neatskleisdamas teisės normų turinio esmės bei neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją priėmė formalizuotą, Konstitucijai prieštaraujantį sprendimą, todėl šis sprendimas naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 ir 6 p., 330 str. pagrindais. Teismas, nuspręsdamas dėl Vyriausybės nutarimų konstitucingumo, viršijo savo kompetenciją. Be to, teismas į bylos nagrinėjimą neįtraukė valstybės, nors 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ginčo sklypui, priėmė sprendimą dėl turto, kurio savininkas yra valstybė, todėl teismas nusprendė dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų. Vyriausybė į bylą įtraukta kaip savarankiškas subjektas, o ne kaip valstybės atstovas ir tik ta apimtimi, kiek reikalavimai susieti su Vyriausybės teisės aktų atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, Vyriausybei nebuvo pranešta apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.
  2. Teismas netinkamai aiškino visuomenės poreikių sąvoką bei padarė neteisingą išvadą, kad Vyriausybės nutarimais buvo siekiama patenkinti vienos grupės, o ne visos visuomenės interesus.

19Ieškovas Z. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. pirmosios instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d., 2001 m. balandžio 2 d. nutarimais, kuriais įtvirtinta asmens prioritetinė teisė nuosavybės teisės atkūrimui natūra, jei toks teisių atkūrimas nepažeidžia dabartinių žemės naudotojų teisių, padarė teisingą išvadą, kad atsakovai veikė ne visuomenės, o vienos grupės interesais. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. žemė iš piliečių yra išperkama valstybės, kai yra aiškiai išreikštas visuomenės poreikis. Toks žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymo nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu, todėl teismas tinkamai vadovavosi byloje esančiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu, kuriuo buvo panaikintas ginčo teritorijos detalusis planas.
  2. Jei asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas į kokį nekilnojamąjį turtą jis prašo atkurti nuosavybės teises, negalima traktuoti, kad tai yra valstybinis laisvos žemės fondas ir kol nėra išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas kitiems asmenims, todėl teismas teisingai konstatavo, kad atsakovai netinkamai vykdė jiems įstatymo priskirtas funkcijas, pažeidė imperatyvias įstatymo normas.
  3. Teismas teisingai, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, pripažino Vyriausybės nutarimą prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, kadangi Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o poįstatyminiai teisės aktai, neatitinkantys Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. išaiškinimo, savaime negali būti taikomi. Atsižvelgdamas į tai, teismas teisėtai ir pagrįstai ex officio konstatavo niekinio sandorio faktą. Iki LR Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimo priėmimo ginčijami teisės aktai nebuvo įgyvendinti, ginčo žemė 2002-04-02 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo metu nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl apelianto motyvas, kad ginčijamų teisės aktų priėmimo metu nebuvo normos, leidžiančios atkurti nuosavybės teises į miesto teritorijoje esančią žemę, yra atmestinas. Teismas teisingai aiškino ir taikė Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, nes teritorijų priskirtų Vilniaus miesto savivaldybei sąrašas yra baigtinis.

20Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant ieškovų reikalavimą dėl įpareigojimo grąžinti natūra į ginčo teritoriją. Be to, nurodė, kad panaudos sutartis turi būti panaikinta.

21Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Jos procesinių teisių perėmėjas A. T. ir jos atstovė teismo posėdyje palaikė J. R. atsiliepime nurodytą poziciją. Nurodo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. miesto parkai nėra priskirti valstybės išperkamai žemei, todėl pagal įstatymo 5 str. nuosavybės teisės į tokią žemę atkuriamos pagal įstatymo 4 str. grąžinant ją natūra, jei ji nėra valstybės išperkama. Kadangi pagrindine kliūtimi atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra yra ginčijami teisės aktai, nes dalis žemės yra dirbama žemė, o ne miškas, todėl ji nėra skirta visuomenės poreikiams tenkinti. Teismas pagrįstai ir teisingai šiuos aktus panaikino.

22Trečiasis asmuo L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. apeliantas nepagrįstai nurodė, kad teismas vadovavosi nereikšmingais įrodymais, nes vertinti įrodymus yra teismo, o ne šalių pareiga. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė jokių įrodymų, kad Upytės k. yra priskirtas miesto teritorijai, ginčo teritorija priskiriama visuomenės poreikiams tenkinti bei patenka į valstybės išperkamą žemę. Teismas teisingai įvertino ir konstatavo, kad dar neegzistuojančio parko įrengimas ir eksploatavimas nėra grįstas visuomenės poreikiu, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos neveikimas lėmė ginčijamų teisės aktų priėmimą.
  2. Ginčijami Vyriausybės aktai yra individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai, kurie sukūrė civilines teises ir pareigas, todėl šiais aktais pažeistos teisės yra ginamos teismine, o ne administracine tvarka.

23IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinis skundas tenkintinas.

25Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nors ir sutrumpintai, tačiau nurodė motyvus, kurių pagrindu iš dalies patenkino byloje pareikštus reikalavimus, todėl apelianto teiginiai, jog teismo sprendimas turi būti panaikintas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu kaip surašytas be motyvų, yra nepagrįsti. Taip pat laikytini nepagrįstais ir atsakovo LR Vyriausybės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – valstybės – teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad byloje atsakovu buvo įtraukta Vilniaus apskrities viršininko administracija (o dabar – Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), kuri remiantis LR Žemės įstatymo 7 str., galiojusiu sprendimo priėmimo metu, buvo valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektas, todėl atstovavo žemės savininko, t.y. valstybės interesus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

26Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas panaikino LR Vyriausybės 1999-07-30 nutarimą Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ ir LR Vyriausybės 2003-04-08 nutarimą Nr.414 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ pakeitimo“ dalyje dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti, o taip pat ar pagrįstai panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymą Nr.1460-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai“ dalyje dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ), perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei 2000-05-04 tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sudarytą panaudos sutartį Nr.22 KO 1/2000-22759, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha ploto žemės sklypą, esantį Upytės kaime, naudotis Vilniaus miesto tarybai.

27Byloje nustatyta, kad ieškovai ir pradinis trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį ( - ) natūra, kurį (11,1981 ha) nuosavybės teisėmis iki žemės nacionalizavimo valdė K. R. (K. R.) ir M. R. (M. R.). Nustatyta, kad ieškovas Z. R. ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra kreipėsi 1991 m., ieškovės S. B. ir G. S. – 2000 m. rugsėjo-spalio mėnesiais. Nuosavybės teisės atkurtos nebuvo, nurodant, kad LR Vyriausybės nutarimu Nr.895 žemės sklypas, į kurio dalį pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais, suteiktas naudotis Vilniaus miesto savivaldybei ir yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti, išsaugant esamus 74,49 ha valstybinės reikšmės rekreacinius miškus. Remdamasis minėtu nutarimu Vilniaus apskrities viršininkas 2000-05-04 priėmė įsakymą Nr.1460-01, kuriuo nusprendė 99 metams suteikti Vilniaus miesto tarybai naudotis 120 ha ploto žemės sklypu, esančiu Pilaitės mikrorajone, į kurį įeina ir dalis ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais siekiamo atkurti žemės sklypo, bei nustatė, jog šis žemės sklypas naudojamas Vilniaus miesto parkui įrengti bei eksploatuoti. Be to, vadovaudamiesi minėtu Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr.1460-01 bei Vyriausybės nutarimu Nr.895, 2000-05-04 Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus apskrities viršininkas sudarė Panaudos sutartį, kuria minėtas 120 ha žemės sklypas 99 metams suteiktas naudotis Vilniaus miesto tarybai, Vilniaus miesto parkui įrengti bei eksploatuoti (t.1, b.l.108-110).

28Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir nustatęs, kad pagrindine kliūtimi ieškovams ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais visiškai atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą natūra yra būtent Vyriausybės nutarimai Nr.895 ir Nr.414, Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr.1460-01 bei Panaudos sutartis, minėtus Vyriausybės nutarimus dalyse dėl 8,20 ha žemės sklypo, į kurį pretenduoja ieškovai, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus apskrities viršininko įsakymą bei Panaudos sutartį panaikino. Teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skude nurodytais argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Vyriausybės nutarimus Nr.895 ir Nr.414 ir spręsdamas klausimą dėl jų atitikties įstatymams ir/ar Konstitucijai, viršijo bendrosios instancijos teismui suteiktą kompetenciją, todėl tiek minėtus Vyriausybės nutarimus, tiek šiais nutarimais grindžiamą Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.1460-01 bei Panaudos sutartį, panaikino nepagrįstai.

29Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, t.y. Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją spręsti, ar kuris nors Vyriausybės teisės aktas neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui ir, pirmiausia, Konstitucijai (LR Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Be to, LR Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl savo kompetencijos svarstyti Vyriausybės teisės aktų atiktį Konstitucijai ar įstatymams yra aiškiai pabrėžęs, kad Vyriausybės teisės aktas yra bet kuris Vyriausybės išleistas teisės aktas, taip pat ir vienkartinio (ad hoc) taikymo teisės aktas. Remiantis LR Konstitucinio Teismo išaiškinimais, jeigu toks taikymo aktas pakeitė, nustatė ar nutraukė konkrečių asmenų (šiuo atveju – ieškovų ir trečiojo asmens) teises ir ieškiniu prašoma jį panaikinti kaip neteisėtą ar nepagrįstą, t.y. kaip neatitinkantį LR Konstitucijos ar įstatymo nustatytų teisinių sąlygų arba kad nebuvo pagal LR Konstituciją ar įstatymus jam išleisti ar jį pagrįsti reikalaujamų aplinkybių, jis atitinka LR Vyriausybės nutarimą, kurio atitiktį LR Konstitucijai ir įstatymams nagrinėja LR Konstitucinis Teismas (LR Konstitucinio teismo nutarimas 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis šioje byloje). Įvertinus minėtą teisinį reglamentavimą ir LR Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Vyriausybės nutarimo Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ ir Vyriausybės 2003-04-08 nutarimo Nr.414 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ pakeitimo“ atitikties įstatymui ir/ar Konstitucijai, nepagrįstai šiuos aktus panaikino, neteisėtai įsiterpė į LR Konstitucinio Teismo įgaliojimus, nors remiantis CPK 3 str. 3 d., teismui manant, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja LR Konstitucijai ar įstatymams, teismas turėjo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į LR Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis su prašymu išspręsti, ar minėti ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ginčijami Vyriausybės nutarimai atitinka LR Konstituciją ar įstatymus.

30Atkreiptinas dėmesys, kad LR Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punkto atitikties LR Konstitucijai, LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d.“ pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo kreipimąsi nagrinėjamoje byloje konstatavo, kad byloje ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais ginčijamo LR Vyriausybės nutarimo Nr.895 1.3 punktas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai buvo suteiktas naudotis 120 ha žemės sklypas Pilaitės mikrorajone, į kurio dalį ieškovai ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais siekia atkurti nuosavybės teises natūra, neprieštarauja nei LR Konstitucijai, nei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d.. Nors apeliaciniu skundu nėra keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria paliktas nenagrinėtu ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (dabar – Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) atkurti nuosavybės teises natūra į K. R. ir M. R. iki nacionalizacijos valdytą žemės dalį, todėl teisėjų kolegijai pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje nevertinant teisėtumo ir pagrįstumo prasme, vis dėlto pažymėtina, kad LR Konstitucinis Teismas minėtame 2012 m. spalio 11 d. nutarime nustatė, kad nuosavybės teisių į nagrinėjamo žemės sklypo dalį atkūrimo požiūriu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 6 d. nuostata apskritai nėra teisiškai reikšminga, kadangi 120 ha žemės sklypo teritorija Pilaitės mikrorajone, į kurią įeina ir ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais siekiamo atkurti nuosavybės teise natūra žemės sklypo dalis, buvo priskirta ir naudojama Vilniaus miesto reikmėms ir Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr.87p. Taigi, minėtas žemės sklypas Vilniaus miesto reikmėms buvo suteiktas ne po 1995 m., o dar iki 1995-06-01. Minėta aplinkybė nebuvo žinoma bylą nagrinėjant nei pirmosios instancijos teisme, nei Lietuvos Aukščiausiame Teisme, todėl įvertinus nustatytą faktą, kad šioje byloje aktualus 120 ha žemės sklypas, į kurio dalį nuosavybes teises atkurti natūra pretenduoja ieškovai bei trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais, perduotas Vilniaus miesto reikmėms dar iki 1995 m., konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai analizavo ir rėmėsi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, galiojusio Vyriausybės nutarimo Nr.895 priėmimo metu, 12 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybės išperkama žeme laikytina po 1995-06-01 miestams priskirta teritorija.

31Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-05-04 įsakymas Nr.1460-01, kuriuo 120 ha žemės sklypas, Pilaitės mikrorajone, perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 99 metams naudotis, nustatant žemės sklypo kitą paskirtį – savivaldybės parkui įrengti ir eksploatuoti, buvo priimtas būtent remiantis 1997-07-30 Vyriausybės nutarimu Nr.895, t.y. jo nuostatomis dėl žemės sklypo perdavimo Vilniaus miesto tarybai. Pripažinus, kad minėtas Vyriausybės nutarimas yra galiojantis ir neprieštarauja LR Konstitucijai, konstatuotina, kad tokio Vyriausybės nutarimo pagrindu priimtas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-05-04 įsakymas, numatantis žemės sklypo perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 99 metams, taip pat yra teisėtas. Kaip matyti iš Vyriausybės nutarimo Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 3 punkto, būtent šio nutarimo pagrindu Vilniaus apskrities viršininkui buvo pavesta pasirašyti byloje aktualaus 120 ha valstybinės žemės sklypo Pilaitės mikrorajone, panaudos sutartį, todėl darytina išvada, kad vadovaudamosi minėtais teisės aktais – tiek Vyriausybės nutarimu, tiek Vilniaus miesto viršininko administracijos 2000-05-04 įsakymu – Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba veikė remdamosi galiojančiais teisės aktais, nenustačius jokių duomenų, kad minėti subjketai būtų viršiję savo įgaliojimus, todėl pagrįstai ir teisėtai sudarė 2000-05-04 valstybinės žemės panaudos sutartį, kuria Vilniaus miesto savivaldybei 99 metams naudotis suteikė 120 ha žemės sklypą, įskaitant ir 8,20 ha žemės dalį, į kurį ieškovai ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais siekia atkurti nuosavybės teises natūra ir kurios panaikinti nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ribotą restituciją ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra: galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkas nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams, o pagrįstas ir teisės nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises aitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą (LR Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. ir 2010 m. kovo 9 d. nutarimai). Įvertinus visa tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-05-04 įsakymas, nei 2000-05-04 Panaudos sutartis neužkerta galimybės ieškovams bei trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais atkurti nuosavybės teises įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, be to, panaudos sutartis gali būti keičiama, atitinkamai sumažinant žemės sklypo naudojimosi terminą, ją nutraukiant ar pakeičiant naudojamą plotą. Vis dėlto, toks Panaudos sutarties pakeitimo klausimas šioje byloje nespręstinas, o gali būti nagrinėjamas administracine tvarka kartu su ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimu dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teisę natūra.

32Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas viršijo jam suteiktą kompetenciją ir nepagrįstai panaikino Vyriausybės nutarimus Nr.895 ir Nr.414 bei jų pagrindu priimtus Vilniaus apskrities viršininko įsakymą bei Panaudos sutartį, kiti apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

33Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai panaikino Vyriausybės 1999-07-30 nutarimą Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ ir LR Vyriausybės 2003-04-08 nutarimą Nr.414 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr.895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ pakeitimo“ dalyje dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir nustatymo, kad šis žemės sklypas naudojamas savivaldybės parkui įrengti, o taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymą Nr.1460-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo Vilniaus mieste suteikimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai“ dalyje dėl 8,20 ha ploto žemės sklypo, esančio Upytės kaime, perdavimo panaudos pagrindais Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei 2000-05-04 sudarytą Panaudos sutartį Nr.22 KO1/2000-22759, kuria Vilniaus apskrities viršininkas 99 metams suteikė 8,20 ha ploto žemės sklypą naudotis Vilniaus miesto tarybai. Dėl nutartyje nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimai patenkinti bei kuria iš atsakovo LR Vyriausybės priteistas 100 Lt žyminis mokestis Z. R. – panaikinant ir reikalavimus šioje dalyje atmetant, kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.). Be to, ieškovų bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimus iš esmės atmetus, iš ieškovų ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais procesinių teisių perėmėjų lygiomis dalimis priteistinos 66 Lt dydžio procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, t.y. po 9,40 Lt (CPK 92 str.).

34Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

35Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

36„Ieškovo Z. R., S. B., G. S. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. (jos procesinių teisių perėmėjų D. P., A. T., M. R. ir M. R.) ieškinius dalyje dėl reikalavimų panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-07-30 nutarimo Nr.895 ir 2003-04-08 nutarimo Nr.414 dalis dėl 8,20 ha žemės sklypo, esančio ( - )perdavimo naudotis Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus apskrities viršininko 2000-05-04 įsakymo Nr. 1460-01 ir 2000-05-04 Panaudos sutarties, sudarytos tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, dalis dėl minėtos žemės sklypo dalies perdavimo atmesti.

37Ieškinius dalyje dėl likusių reikalavimų palikti nenagrinėtus“.

38Priteisti iš ieškovų Z. R., S. B., G. S. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. R. procesinių teisių perėmėjų D. P., A. T., M. R. ir M. R. lygiomis dalimis 66 Lt (šešiasdešimt šešis litus), t.y. po 9,40 Lt (devynis litus keturiasdešimt centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Ilonai Juchnevičiūtei,... 3. dalyvaujant ieškovams Z. R., G. S., S. B., jų atstovei adv. Danutei... 4. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 6.
  1. Ginčo esmė
...
7. ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami (1) panaikinti Lietuvos... 8. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. ieškiniu prašė (1)... 9. Atsakovas LR Vyriausybė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad... 10. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašė ieškinį... 11. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (šio atsakovo... 12. Trečiasis asmuo L. S. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad... 13. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. birželio 13 d. sprendimu... 15. Teismas nustatė, kad ieškovai dėl nuosavybės teisių į išlikusį... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu ir teismo posėdžio... 18. Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą... 19. Ieškovas Z. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos... 20. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti... 21. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais J. R. atsiliepimu į... 22. Trečiasis asmuo L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 23. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 24. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 25. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 26. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas... 27. Byloje nustatyta, kad ieškovai ir pradinis trečiasis asmuo su savarankiškais... 28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Piliečių nuosavybės teisių į... 29. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 str. 1 d. Konstitucinis Teismas... 30. Atkreiptinas dėmesys, kad LR Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 11 d.... 31. Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-05-04 įsakymas... 32. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas viršijo jam suteiktą... 33. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 34. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 35. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. birželio 13 d. sprendimą pakeisti... 36. „Ieškovo Z. R., S. B., G. S. ir trečiojo asmens su savarankiškais... 37. Ieškinius dalyje dėl likusių reikalavimų palikti nenagrinėtus“.... 38. Priteisti iš ieškovų Z. R., S. B., G. S. ir trečiojo asmens su...