Byla A-2038-146/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. G. ir Z. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. G. ir Z. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai K. G. ir Z. G. (toliau – ir pareiškėjai) Panevėžio apygardos administraciniam teismui paduotu skundu, kurį patikslino (II t., b. l. 2–8, 90–96; III t., b. l. 5–7), prašė priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Panevėžio miesto savivaldybės 179 487,86 Eur (619 735,68 Lt) turtinei ir 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt) neturtinei žalai atlyginti, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

5Pareiškėjai paaiškino, kad 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr.P27/05-0058 (toliau – ir 2005 m. balandžio 8 d. sutartis, Sutartis) pirko iš valstybės 0,0524 ha žemės sklypą ( - ), Panevėžyje, esantį šalia nuosavybės teisėmis valdomo 0,1080 ha žemės sklypo, kuriame yra pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys statiniai. Šie sklypai Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr.Ž-2275 buvo sujungti suformuojant vieną 0,1604 ha žemės sklypą. Įsigiję 0,0524 ha žemės sklypą, pareiškėjai buvo numatę plėsti verslą, investavo. Tam tikslui buvo suprojektuotas naujas 3 aukštų komercinės paskirties pastatas, gautas statybos leidimas. R. J. ir kiti asmenys (ieškovai), pretenduojantys atkurti nuosavybės teises natūra į žemę Panevėžio mieste, 2006 metais kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su ieškiniais, be kita ko, prašydami pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. sutartį ir panaikinti K. G. (civilinėje byloje atsakovo) nuosavybės teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre į žemės sklypo dalį, neužimtą teisėtai pastatytais statiniais. Ieškovai taip pat prašė: pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, sudarytą tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G. (toliau – ir 2006 m. liepos 31 d. KSN sutartis) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui K. G. išduotą statybos leidimą Nr. 45-247 (toliau – ir Statybos leidimas); panaikinti ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas bei prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII numatytos automobilių stovėjimo aikštelės; pripažinti, kad ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra numatytos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII, nėra valstybės išperkamos pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, nes nėra nustatytas konkretus ir aiškus visuomenės poreikis. Be to, pareiškėjai prašė teismo įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti bei patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje, Panevėžyje, prie ( - ) bei 67a žemės sklypo planą ir atkurti nuosavybės teises natūra į žemę pagal pridedamą schemą. Šioje civilinėje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismas, tenkindamas ieškovų prašymą, 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Vykdant šią teismo nutartį, PAVA Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2006 m. rugpjūčio 21 d. aktu sustabdė III aukštų komercinės paskirties pastato statybą, o Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2006 m. rugpjūčio 11 d. įregistravo areštą žemės sklypui. Procesas šioje civilinėje byloje po ilgų bylinėjimosi metų byloje baigėsi tik 2012 metais. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. 0,0524 ha valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, žemės sklypo perdavimo– priėmimo aktą, Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“, panaikino K. G. nuosavybės teisės registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha bendro ploto žemės sklype.

6Pareiškėjai teigė, kad dėl teismo pripažintos negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. sutarties ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje jie patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjai akcentavo, kad jie yra sąžiningi 0,0524 ha žemės sklypo įgijėjai. Įsigiję minėtą žemės sklypą, planavo verslo plėtrą, susijusią su šiuo žemės sklypu, investavo į verslo plėtrą. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, 2006 m. rugpjūčio mėnesį buvo sustabdyti komercinės paskirties pastato statybos darbai, o teismui 2012 m. rugsėjo nustačius, kad žemės sklypas negalėjo būti parduotas ir pripažinus negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. sutartį ir grąžinus 0,0524 ha žemės sklypą valstybei, pareiškėjai neteko dalies žemės sklypo ir nebegalėjo tęsti statybų bei eksploatuoti esamo pastato pagal paskirtį, jų verslas iš esmės buvo sužlugdytas.

7Pareiškėjai nurodė, kad jų prašoma priteisti turtinė žala 179 487,86 Eur (619 735,68 Lt) atsirado dėl 3 aukštų komercinės paskirties pastato statybų darbų nutraukimo, statybos sužlugdymo, mokėtų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių, Valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialui (toliau – ir VĮRC Panevėžio filialas) atsisakius įregistruoti patalpų nuomos sutartį su UAB „Vairolita“ prarastų pajamų iš patalpų nuomos, sumokėtų mokesčių, išlaidų skelbimams, taip pat gydymosi išlaidų.

8Pareiškėjai, detalizuodami reikalavimą priteisti 179 487,86 Eur (619 735,68 Lt) turtinei žalai atlyginti, žalos atsiradimą suskirstė į atitinkamas grupes:1) 4 093,08 Eur (14 132,59 Lt) turtinė žala, kurią sudaro išlaidos dėl 3 aukštų 1250 m2 komercinio pastato statybos darbų nutraukimo. Šios kilmės žalai pareiškėjai priskyrė išlaidas, kurias patyrė mokėdami už statinio projekto rengimo ir kitus su tuo susijusius darbus bei atliktas paslaugas, projekto derinimą, statybos leidimo išdavimą, technikos nuomą pradedant statybos darbus, UAB „Statybų laukas“ sumokėtą baudą, išlaidas dokumentų kopijavimui (116,75 Lt) ir antstolio paslaugoms (100 Lt); 2) 169 323,45 Eur (584 640,00 Lt) negautos pajamos dėl komercinės paskirties objekto statybos sužlugdymo. Pareiškėjai teigė, kad nutraukus statybų darbus, jie negavo pajamų, kurias būtų gavę pridavus pastatą eksploataciją nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. pagal negyvenamųjų patalpų nuomos pagal sutartis, sudarytas 2006 m. rugpjūčio mėn. su UAB „Jumenta“, UAB „Galaksa ir Co“, UAB“Vairolita“ ; 3) Sumokėti 2 340,21 Eur (8 080,26 Lt) žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai už laikotarpį iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo priėmimo. Pagal šį teismo sprendimą grąžinto valstybei 0,0524 ha žemės sklypo mokestis per 2012-2013 metus – vidutiniškai po 209,14 Lt per metus. Mokestis už šią žemę bus panaikintas po to, kai savivaldybė atliks Panevėžio miesto ( - ) mikrorajono detaliojo plano korektūrą. Tokiu būdu komercinio pastato nekilnojamojo turto mokesčio dėl pastato eksploatacijos plėtros ir verslo sužlugdymo 2013 m. susidaro 1095,00 Lt; 4) 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) nuostoliai dėl VĮRC Panevėžio filialo atsisakymo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre su UAB „Vairolita“ sudarytą patalpų nuomos sutartį; 5) 1 737,72 Eur (6 000,00 Lt) už per gaisrą sudegusį statybinį vagonėlį; 6) 338,57 Eur (1 169,00 Lt) pareiškėjo K. G. gydymosi išlaidų.

9Be to, pareiškėjai teigė, kad jiems buvo padaryta 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt) neturtinė žala, nes dėl daugiau nė šešerius metus trukusio teisminio proceso civilinėje byloje, kurioje jie buvo įtraukti atsakovais, susirašinėjimo su įvairiomis valstybinėmis institucijomis, planuoto naujo komercinio pastato statybos sužlugdyto ir iš dalies uždrausto verslo (VĮRC Panevėžio filialas 2012 m. kovo 26 d. dėl vykstančio teisminio proceso buvo uždraudęs patalpų nuomą), neteko dalies pajamų iš turimų ir planuoto komercinio pastato patalpų nuomos pajamų, jautė ilgalaikę psichologinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, ne kartą kreipėsi į gydytojus, gydėsi ligoninėje, paaukojo begalę laiko, buvo atitraukti nuo darbo, verslo, kūrybos, miesto gražinimo ir ekonominio tvirtėjimo, šeimos svajonių įgyvendinimo.

10Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

11Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 61–64, 128–131; III t., b. l. 26–29) NŽT paaiškino, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos (toliau – ir PAVA) Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir PAVA Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius) 2005 m. sausio 5 d. gavo pareiškėjo K. G. prašymą parduoti 0,0524 ha žemės sklypą, t. y. valstybinės žemės sklypo dalį, kuri Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintu detaliuoju planu (( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra) buvo priskirta prie K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo, ( - ), Panevėžyje. Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2003 m. sausio 22 d. sprendimu atmetus R. J., A. P. ir E. R. reikalavimą įpareigoti PAVA atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypus, numatytus automobilių stovėjimo aikštelėms, remiantis ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra, buvo priimtas sprendimas parduoti K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą. Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažinus negaliojančia šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą ir PAVA 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275, K. G. buvo grąžintos jo pagal minėtą pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtos piniginės lėšos ir panaikinta sklypo teisinė registracija.

12NŽT teigė, kad 0,0524 ha valstybinės žemės dalyje jokių Nekilnojamojo turto registre registruotų pastatų nėra, todėl visa pareiškėjų nurodyta turtinė žala yra nepagrįsta. Net nustačius žalos atsiradimo faktą, nėra pagrindo konstatuoti privalomą žalos atlyginimo sąlygą – priežastinį ryšį tarp PAVA, o vėliau – jos teisių ir pareigų perėmėjos NŽT, veiksmų ir pareiškėjų nurodytos žalos. Pareiškėjai nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko PAVA, parduodama 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą ir jį sujungdama su kitu K. G. priklausančiu žemės sklypu. NŽT nuomone, 0,0524 ha valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas nelėmė pareiškėjų nurodytų nuostolių atsiradimo. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, nebaigti statyti paslaugų pastatas ir prekybos pastatas, kiemo aikštelė, kuriuose pareiškėjai vykdė ir tebevykdo ūkinę komercinę veiklą, pastatyti pareiškėjų nuosavybės teise valdomame 0,1080 ha sklype.

13Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

14Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 137–140; III t., b. l. 31–34) paaiškino, kad VĮRC Panevėžio filialas 2012 m. kovo 26 d. gavo UAB „Vairolita“ direktoriaus prašymą įregistruoti juridinį faktą apie su K. G. 2012 m. sausio 17 d. sudarytą 72 m2 ploto patalpų, ( - ), Panevėžyje, nuomos sutartį Nr. 5-B. VĮRC Panevėžio filialas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 2173 prašymo netenkino, kadangi nustatė, jog dėl minėto pastatui yra įregistruoti juridiniai faktai – iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu, įsiteisėjusi teismo nutartis, turinti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 metų nutartį, įregistruota hipoteka ir nepateiktas kreditoriaus sutikimas dėl galimos nuomos įregistravimo. UAB „Vairolita“ 2012 m. balandžio 6 d. dar kartą kreipėsi su prašymu įregistruoti minėtą patalpų nuomos sutartį. VĮRC Panevėžio filialas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2462 šio prašymo netenkino, remdamasis iš esmės analogiškomis aplinkybėmis. Išsiaiškinus, kad byloje pareikšti reikalavimai nesusiję su paslaugų pastatu, dėl kuriame esančių patalpų UAB „Vairolita“ sudarė nuomos sutartį, duomenys apie įregistruotą juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre buvo ištaisyti. UAB „Vairolita“ buvo pranešta, kad galima įregistruoti nuomos sutartį. UAB „Vairolita“ direktorius 2012 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą ir Nekilnojamojo turto registre 2012 m. balandžio 25 d. buvo įregistruotas juridinis faktas – sudaryta nuomos sutartis paslaugų pastato, unikalus Nr. ( - ), 72 m2 ploto patalpoms. Remdamasis išvardytomis aplinkybėmis, atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjų nurodyta 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) nuostolių suma neatitinka tikrovės, be to, tarp šios pareiškėjų nurodytos žalos ir VĮRC Panevėžio filialo veiklos nėra priežastinio ryšio. Nuomojamos patalpos pagal Nuomojamų negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą 2012 m. sausio 17 d. buvo perduotos nuomotojui. Patalpų nuomos sutartyje nebuvo nurodyta, kad nuomininkas neturi teisės naudotis patalpomis, kol neįregistruotas juridinis faktas. Šią patalpų nuomos sutartį UAB „Vairolita“ ir K. G., nenurodę priežasčių, nutraukė tarpusavio susitarimu, tačiau duomenys apie sutartį Nekilnojamojo turto registre buvo išlikę. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktais duomenimis, pareiškėjas K. G. nuomos veiklos nevykdo nuo 2012 m. lapkričio 16 d., todėl pareiškėjai neturi pagrindo reikalauti atlyginti nuostolius už neišnuomotas patalpas 2013 ir 2014 metais. Pareiškėjai neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. balandžio 25 d., t. y. nuo atsisakymo įregistruoti juridinį faktą iki šio fakto įregistravimo, labai pablogėjo jų sveikata ar jie patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Dėl šios priežasties VĮRC Panevėžio filialas nėra atsakingas už neturtinės žalos atsiradimą.

15Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atstovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

16Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 55–57, 120–122; III t., b. l. 20–22) paaiškino, kad ne Panevėžio miesto savivaldybė su pareiškėju K. G. sudarė 0,0524 ha valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, dėl kurios pripažinimo negaliojančia, anot pareiškėjų, jiems atsirado turtinė ir neturtinė žala. Panevėžio miesto savivaldybė negali būti pripažinta atsakinga už pareiškėjų patirtą žalą. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, Panevėžio miesto savivaldybė siūlė atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus arba keisti teritorijos detalųjį planą, tačiau pareiškėjas K. G. su šiais pasiūlymais nesutiko.

17II.

18Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu (III t., b. l. 82–94) pareiškėjų K. G. ir Z. G. skundą patenkino iš dalies, t. y.: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, solidariai K. G. ir Z. G. 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, K. G. 113,21 Eur atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

19Remdamasis civilinės bylos Nr. 2-144-425/2009 dokumentais, teismas nustatė, kad Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtino detalųjį planą, kurio sprendiniai nustatė, kad prie ( - ), Panevėžyje, esančio K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo suformuotas ir priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas yra skirtas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306v „Dėl leidimo projektuoti ir sklypų suteikimo“ K. G. įmonei leido Panevėžyje, ( - ) mikrorajono komerciniame komplekse projektuoti parduotuvę ir barą, o 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84v suteikė K. G. įmonei 0,1080 ha sklypą parduotuvės ir baro statybai. Šį sklypą 1992 m. gruodžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 8 pardavė K. G.. Be to, Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P27/05-0058 (reg.Nr. 6544) šį valstybinės žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), pardavė K. G. Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“ (toliau – ir PAV 2005 m. birželio 23 d. įsakymas Nr.Ž-2275) patvirtino kitos paskirties žemės sklypų, esančių Panevėžio mieste, ( - ) (kadastro Nr. ( - ), plotas – 0,01080 ha) ir ( - ) (kadastro Nr. ( - ), plotas – 0,0524 ha), sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha ploto žemės sklypą ( - ), Panevėžio mieste. Nekilnojamojo turto registro 2006 m. sausio 5 d. duomenimis, šiam sklypui buvo suteiktas kadastrinis Nr. ( - ) (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VI t., b. l. 146, 147–148). Panevėžio apygardos teismas, iš esmės nagrinėjęs R. J. ir kitų ieškovų reikalavimus, sprendė ir dėl 1992 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, reg. Nr. 8, 2005 m. balandžio 8 d.valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P27/05-0058 (notarinio reg. Nr. 6544), 2006 m. liepos 31 d. Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G.; 2006 m. rugpjūčio 2 d. K. G. išduoto statybos leidimo Nr. 45-24; ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros dalies, kuria K. G. nuosavybės teise valdomam 0,01080 ha žemės sklypui priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu visus ieškovų reikalavimus atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VII t., b. l. 47–51, 184–196). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VIII t., b. l. 73–90). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu R. J. ir kitų ieškovų ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiomis 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058 ir valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo 2005 m. balandžio 8 d. aktą Nr. 27/05-0058, Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“ ir grąžino iš valstybės K. G. jo sumokėtas pagal 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058 sumas; panaikino nuosavybės teisės K. G. registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), ir 2005 m. liepos 28 d. įregistruotą hipotekos pakeitimą, kodas ( - ), paliekant galioti 2003 m. spalio 2 d. įregistruotą hipoteką, kodas ( - ); kitą Panevėžio apygardos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VIII t., b. l. 160–175).

20Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir VĮRC Panevėžio filialo, bei Panevėžio miesto savivaldybės veiklos.

21Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Dėl šios priežasties reikalavimas dėl žalos atlyginimo (turtinės ir (ar) neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei prievolė atlyginti žalą neatsiranda. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas.

22Viešoje teisėje įtvirtintas teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, ir kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnį, galiojusį sudarant 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, už valstybinės žemės, išskyrus žemės sklypų, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, pardavimą ar kitą perleidimą privačion nuosavybėn buvo atsakingi apskričių viršininkai (1 dalis). Be to, šio straipsnio 8 dalis nustatė, kad valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo ar kitas įstatymų numatytas valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn sutartis sudaro bei perleistų žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktus pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą, nurodytu metu už žemės sklypų pertvarkymo ar formavimo projekto sąlygų išdavimą, šių projektų tvirtinimą buvo atsakingas apskrities viršininkas (40 straipsnis). Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija buvo atsakinga už teisės normų reikalavimams neprieštaraujančio valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą ir žemės sklypų pertvarkymo ar formavimo projekto patvirtinimą, nepažeidžiant teisės aktų.

23Spręsdamas dėl Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės veiksmų teisėtumo, teismas vadovavosi įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose pateiktu PAVA Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriaus ir Panevėžio miesto savivaldybės institucijų veiksmų įvertinimu. Įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir jos struktūrinių padalinių veiksmai, kuriais pareiškėjui K. G. privačion nuosavybėn buvo perleistas bendriems visuomenės poreikiams tenkinti skirtas žemės sklypas, o vėliau šis sklypas sujungtas su greta esančiu kitu K. G. privačios nuosavybės teisėmis valdomu žemės sklypu, pripažinti prieštaravusiais teisės normų reikalavimams. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas negaliojančiais valstybinės žemės sklypo žemės pirkimo–pardavimo sutartį ir valstybinės žemės sklypo perdavimo–priėmimo aktą, konstatavo, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktu, žemė, užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.), negalėjo būti privatizuojama. Tokį teisės aiškinimą pateikė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje nurodęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-11-263/2003 konstatuota aplinkybė, jog žemės sklypas, pagal detalųjį planą pripažintas būtinu visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, negali būti grąžintas pretendentams natūra, reiškia ir tai, kad šis sklypas negali būti perleistas kito asmens privačion nuosavybėn, nes reikalingas bendroms gyventojų reikmėms (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VIII t., b. l. 87–88). Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad teisės aktų reikalavimams prieštaraujančios 2005 m. balandžio 8 d. VŽPP sutarties pagrindu buvo priimtas neteisėtas Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. Ž-2275, šį administracinį aktą pripažino negaliojančiu.

24Spręsdamas pareiškėjų reikalavimą priteisti 4 093,08 Eur (14 132,59 Lt) turtinės žalos atlyginimą dėl 3 aukštų komercinio pastato statybos darbų nutraukimo, teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo užstatę 0,01080 ha žemės sklypą, kadastro Nr. ( - ), ( - ), Panevėžyje. Pagal Nekilnojamojo turto registro 2004 m. balandžio 21 d. duomenis, šiame sklype buvo pastatytas 98 proc. baigtumo paslaugų pastatas 1L2p, unikalus Nr. ( - ), ir įrengta kiemo aikštelė. Civilinės bylos Nr. 2-144-425/2009 duomenimis, šiame pastate 1994 m. gruodžio 29 d. buvo įrengta parduotuvė, 2000 m. kovo 6 d. – alaus baras su žaidimų patalpa, 2000 m. spalio 25 d. – antro aukšto patalpos 2-1 ir 2-9, 2001 m. balandžio 11 d. – rūsio patalpose R8-R14 – komercinės-buitinės patalpos, o 2004 m. balandžio 7 d. – svečių namai (pastato mansardoje) (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, V t., b. l. 158–196). Nekilnojamojo turto registro 2010 m. vasario 9 d. duomenimis, šiame sklype 1994 metais buvo pradėta ir prekybos pastato 2E0p statyba, pastato baigtumas – 6 proc. Vykdydama K. G. ir L. P. įmonės sudarytą 2004 m. gruodžio 16 d. Projektinės dokumentacijos paruošimo sutartį Nr. 04.12, L. P. įmonė parengė komercinio pastato Panevėžyje, ( - ), techninį projektą (I t., b. l. 23–28). Pagal šį projektą, buvę du mediniai laikini pastatai turėjo būti nugriauti, o prie esamo paslaugų pastato 1L2p, unikalus Nr. ( - ), buvo suplanuota pastatyti komercinės paskirties (pramoninių prekių parduotuvei ir viešbučiui) pastatą. Pagal komercinio pastato ( - ), Panevėžyje, techninio projekto duomenis (2005 m. liepos 12 d. nužymėjimo brėžinys; žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), topografinė nuotrauka), šis pastatas turėjo būti pastatytas žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), ribose, vietoje jame esančių pamatų, 3 pastatų ir priestato. Be to, prie ketinamo statyti prekybos-verslo centro buvo suprojektuota automobilių stovėjimo aikštelė. PAV priėmus 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275, K. G. Nekilnojamojo turto registre savo vardu 2005 m. liepos 11 d. įregistravo nuosavybės teises į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ). Be to, Panevėžio miesto savivaldybės administracija su K. G. 2006 m. liepos 31 d. sudarė Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, kuria pareiškėjas įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ir ją be apribojimų skirti bendram naudojimui bei savo lėšomis ir indėliu užtikrinti tinkamą jos eksploataciją. Panevėžio miesto savivaldybės administracija K. G. 2006 m. rugpjūčio 2 d. išdavė statybos leidimą Nr. 45.247 prekybos-verslo centro ir automobilių stovėjimo aikštelės statybai ( - ), Panevėžyje, esančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ) (I t., b. l. 99, 100–101).

25Atsižvelgęs į 2006 m. rugpjūčio 18 d. antstolio parengtą Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, I t., b. l. 62) ir išanalizavęs pareiškėjų pateiktus segtuve „I byla – Materialinė žala dėl 1250 m2 komercinio pastato statybos darbų nutraukimo“ pateiktus dokumentus (l. 6–49), teismas konstatavo, kad jų duomenys patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjai turėjo tam tikrų išlaidų, tiesiogiai susijusių su komercinio pastato ( - ), Panevėžyje, projektavimu, projekto ekspertize, statybos leidimo gavimu ir įgyvendinant projektą faktiškai atliktais darbais. Teismas nustatė, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 2 d. išduotą statybos leidimą Nr. 45.247 pradėta statyba buvo sustabdyta 2006 m. rugpjūčio 21 d. statinio statybos sustabdymo aktu, vykdant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, III t., b. l. 17). Pareiškėjai teigė, kad komercinis pastatas nebegali būti statomas, kadangi 0,0524 ha ploto žemės sklypas, į kurį patenka ir dalis suprojektuoto komercinio pastato, yra sugražintas valstybės nuosavybėn, todėl jiems padaryta turtinė žala.

26Pagal statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 (toliau – ir Reglamentas STR 2.06.01:1999), prie visuomeninių, prekybos, gydymo, administracinių ir kitų pastatų įėjimų ir išėjimų turi būti numatytos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šių objektų (VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 2.8 punktas). Be to, Reglamentas STR 2.06.01:1999 nustato, kad visos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietos prie konkretaus statinio planuojamos tam statiniui skirto žemės sklypo ribose (VI skyriaus „Automobilių aptarnavimo infrastruktūra“ 3.1 punktas). Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 7 dalis nustatė, kad nauji inžineriniai tinklai ar susisiekimo komunikacijos tiesiami statytojo (užsakovo) ir inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų savininko ar naudotojo sutarčių pagrindu. Šios nuostatos įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d. ir nėra pasikeitusios. Teismo vertinimu, po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pripažino negaliojančia 0,0524 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir šio turto perdavimo–priėmimo aktą bei Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymą „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“, nurodytas teisinis reguliavimas leido pareiškėjams imtis aktyvių veiksmų, kad būtų sudaryta susisiekimo komunikacijų savininko ar naudotojo sutartis. Pagal šią sutartį, K. G. turėjo teisę, gavęs NŽT Panevėžio skyriaus sutikimą, susitarti su Panevėžio miesto savivaldybe, kad jis prie savo statomo komercinio pastato nuosavomis lėšomis įrengs automobilių stovėjimo aikštelę ir ją perduos savivaldybės nuosavybėn. Iš byloje esančių pareiškėjų prašymų, teiktų NŽT Panevėžio skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, duomenų teismas nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m. gegužės 11 d. išdavė K. G. leidimą tęsti sustabdytą statybą (II t., b. l. 181, 184). Duomenų, kad 2006 m. rugpjūčio 2 d. išduotas statybos leidimas Nr. 45.247 būtų panaikintas, teismui nebuvo pateikta. Teismas nenustatė byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai iki kreipimosi į teismą būtų rūpinęsi susisiekimo komunikacijų savininko ar naudotojo sutarties sudarymu ar atlikę kitus veiksmus, rodančius jų ketinimus atlikti teritorijų planavimo dokumentų pakeitimus, reikalingus vykdyti komercinio pastato statybą. Teismo vertinimu, net pasikeitus 0,0524 ha žemės sklypo teisinei padėčiai, pareiškėjams nebuvo užkirstas kelias statyti komercinį pastatą ir įrengti prie jo automobilių stovėjimo aikštelę.

27Įvertinęs civilinės bylos Nr. 2-144-425/2009 duomenis, teismas konstatavo, kad prašomas priteisti kopijavimo ir antstolio darbo apmokėjimo išlaidas pareiškėjai patyrė rengdami ir teikdami dokumentų kopijas, kaip rašytinius įrodymus nurodytoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, III t., b. l. 41–72). Teismas nurodė, kad šios išlaidos yra civilinės bylos nagrinėjimo išlaidos, kurių atlyginimo klausimą K. G., būdamas civilinės bylos Nr. 2-144-425/2009 proceso dalyviu, turėjo teisę spręsti civilinio proceso normų nustatyta tvarka.

28Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad pareiškėjų prašomų priteisti 4 093,08 Eur išlaidų nėra pagrindo pripažinti CK 6.249 straipsnyje nurodyta turtine žala, todėl pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos šia apimtimi atlygimo atmetė.

29Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimo dalį dėl 169 323,45 Eur (584 640,00 Lt) turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro negautos pajamos dėl komercinio pastato statybos sužlugdymo, teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme 2006 m. rugpjūčio 2 d. buvo gautas R. J. ir kitų ieškovų ieškinys, kuriame buvo keliami reikalavimai dėl 1992 m. gruodžio 1 d. bei 2005 m. balandžio 8 d. sudarytų valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nuosavybės teisių K. G. įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastro registre panaikinimo, K. G. 2006 m. rugpjūčio 2 d. išduoto statybos leidimo Nr. 45-247 panaikinimo, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G. 2006 m. liepos 31 d. sudarytos Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, I t., b. l. 3, 9). Panevėžio apylinkės teismas, tenkindamas ieškovų prašymą, 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, I t., b. l. 28–29). PAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiasis specialistas, vykdydamas minėtą teismo nutartį, 2006 m. rugpjūčio 21 d. statinio statybos sustabdymo aktu nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. sustabdė statinio statybą pagal L. P. įmonės parengtą komercinio pastato ( - ), Panevėžyje, techninį projektą (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, III t., b. l. 17). Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu, atmetęs visus ieškovų reikalavimus, įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikino visas ieškovų prašymais taikytas laikinąsias apsaugos priemones bei apribojimus žemės sklypui bei statiniui ( - ), Panevėžyje (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VII t., b. l. 47–51). Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VII t., b. l. 184–196, 197). Administracinis teismas nustatė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2011 m. kovo 30 d. nutartį, baigėsi Panevėžio apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi žemės sklypui bei statiniui ( - ), Panevėžyje, taikytos visos laikinosios apsaugos priemonės bei apribojimai. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarties matyti, kad kasacinės instancijos teismas sustabdė Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo dalies, kuria atsakovei K. G. buvo priteistas atstovavimo išlaidų atlyginimas, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 30 nutarties dalies, kuria priteistos valstybei procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos, ir to paties teismo 2011 m. gegužės 17 d. papildomos nutarties dėl atstovavimo ir kelionės išlaidų priteisimo K. G. vykdymas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (civilinė byla Nr. 2-144-425/2009, VIII t., b. l. 24–25).

30Administracinis teismas nustatė, kad komercinis pastatas ( - ), Panevėžyje, iki pareiškėjų nurodyto momento, t. y. 2007 m. rugpjūčio 30 d., nebuvo pastatytas, kadangi jo statyba buvo sustabdyta teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Pareiškėjai segtuve „II byla – Materialinė žala dėl komercinio pastato statybos darbų sužlugdymo. Pajamų netekimas dėl komercinio pastato eksploatacijos sužlugdymo“ pateikė 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. rugpjūčio 15 d. ir 2008 m. rugpjūčio 16 d. sudarytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagal kurias trys ūkio subjektai nuo 2007 m. lapkričio 15 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ketino nuomoti bendro 580 m2 ploto patalpas komerciniame pastate ( - ), Panevėžyje, kurio statybą K. G. ketino užbaigti vėliausiai iki 2007 m. spalio 31 d.

31Teismas atsižvelgė į tai, kad CK 6.249 straipsnis turtinę žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Tai reiškia, kad pareiškėjai privalėjo pateikti įrodymų, neginčijamai patvirtinančių realias jų galimybes gauti konkrečias pajamas, atsižvelgus į pasiruošimą ir priemones, kurių buvo imtasi siekiant gauti tokių pajamų. Išanalizavęs segtuve „I byla – Materialinė žala dėl 1250 m2 komercinio pastato statybos darbų nutraukimo“ esančius rašytinius dokumentus, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjai pateikė duomenis apie 2006 m. liepos 28 d. sudarytą statybos darbų sutartį Nr. ST.06-07.28 dėl komercinio pastato surenkamų ir gelžbetoninių monolitinių pamatų įrengimo. Kitokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo pasirinktas nurodyto pastato statybos darbus vykdysiantis rangovas, pradėtos derybos dėl rangos sutarties sudarymo, preliminariai aptartos tokios sutarties sąlygos, pareiškėjai nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina, kad realiai būtų buvęs įvykdytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimis prisiimtas įsipareigojimas iki 2007 m. spalio 31 d. baigti komercinio pastato ( - ), Panevėžyje, statybą, jį įrengti ir perduoti nuomininkams bei vystyti kitą planuojamą ūkinę veiklą. Be to, 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. rugpjūčio 15 d. ir 2008 m. rugpjūčio 16 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys pareiškėjo K. G. buvo sudarytos jau kilus ginčui dėl žemės sklypo dalies, kurioje turėjo vykti statyba, statybos leidimo ir kitais klausimais. Nurodytą aplinkybę patvirtina ir tai, kad R. J. 2006 m. liepos 20 d. notaro patvirtintu pranešimu panaikino K. G. duotą 2005 m. liepos 12 d. sutikimą dėl komercinio pastato statybos ant šių asmenų nuosavybės teisėmis priklausančių sklypų ribos, o teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi taikė civilinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones. Įvertinęs tai, pirmos instancijos administracinis teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, privalėjo įvertinti, ar jo lūkesčiai tokiomis sąlygomis pastatyti ir įrengti komercinį pastatą ir iš jo nuomos gauti pajamų yra pagrįsti. Be to, atsižvelgęs į aplinkybę, kad statyba buvo sustabdyta teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenustatė pagrindo teigti, kad tarp pareiškėjų nurodytos turtinės žalos dėl 1250 m2 komercinio pastato statybos darbų nutraukimo ir tuometinės PAVA veiksmų egzistavo tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 2 dalį, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

32Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjų reikalavimo dalį dėl 169 323,45 Eur (584 640,00 Lt) turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

33Pareiškėjai taip prašė priteisti 2 340,21 Eur (8 080,26 Lt) turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjai paaiškino, kad šią sumą sudaro už 0,0542 ha dydžio sklypą, kurio pirkimo–pardavimo sutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia, 2006–2013 metų laikotarpiu jų sumokėti mokesčiai valstybei: 449,20 Eur (1 551,01 Lt) žemės mokesčio, už komercinio pastato 3 aukštą per 6,5 metų laikotarpį sumokėtas 1 891,00 Eur (6 529,25 Lt) nekilnojamojo turto mokesčio.

34Spręsdamas dėl šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Žemės mokesčio įstatymo (1992 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. I-2675 redakcija) 2 straipsnį, žemės mokestį privalėjo mokėti privačios žemės savininkas. Šio įstatymo 11 straipsnis (1995 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. I-944 ir 2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-470 redakcija) nustatė, kad teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos žemės mokestį apskaičiuoja ir žemės mokesčio deklaraciją žemės mokesčio mokėtojams pateikia iki kalendorinių metų spalio 1 dienos, o žemės mokestis sumokamas iki kalendorinių metų lapkričio 1 dienos. Nuo 2013 m. įsigaliojusio Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) 3 straipsnio 1 dalis nustatė, kad žemės mokestį moka žemės savininkas. Šio įstatymo 12 straipsnis nustatė, kad žemės mokestį moka asmuo, buvęs žemės savininku mokestinio laikotarpio birželio 30 dieną, bei preziumavo, jog žemės savininkas yra asmuo, tokiu nurodytas Nekilnojamojo turto registre (3 dalis). To paties straipsnio 4 dalis nustatė, kad mokestį apskaičiuoja, centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos mokesčio deklaracijas užpildo ir centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka iki einamojo mokestinio laikotarpio lapkričio 1 dienos jas mokesčio mokėtojams pateikia mokesčio administratorius. Pagal Žemės mokesčio įstatymo (2011 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1829 redakcija) 13 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, reikalingus mokesčiui apskaičiuoti, taip pat Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytus duomenis apie apleistas žemės ūkio naudmenas turto vertinimo įmonė pateikia mokesčių administratoriui turto vertinimo įmonės ir centrinio mokesčių administratoriaus sutartyje nustatytais būdais ir terminais, bet ne vėliau kaip iki kiekvieno mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos.

35Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad K. G. nuosavybės teisės į 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P27/05-0058 įgytą 0,0524 ha ploto sklypą, kuris sujungtas su kitu K. G. vardu registruotu privačios nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, įregistruotos nuo 2005 m. liepos 11 d. Teismas nustatė, kad nežiūrint į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. priimtą sprendimą, duomenys apie K. G. nuosavybės teises į visą žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), Nekilnojamojo turto registre buvo išlikę nepakeisti ir bylos nagrinėjimo metu. Šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto registro 2014 m. rugpjūčio 12 d. išrašo duomenys (III t., b. l. 39–44). Atsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto įstatymo nuostatas, reglamentuojančias šio mokesčio mokėtojus, mokesčio objektus, bei įvertinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis apie pareiškėjo K. G. vardu registruotus statinius, teismas priėjo prie išvadų, kad K. G. pateko į mokesčio mokėtojo kategoriją. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjai paslaugų pastate 1L2p, ( - ), Panevėžyje, vykdė ūkinę veiką: 2007–2012 metų laikotarpiu Z. G. kartu su sutuoktiniu K. G. teikė apgyvendinimo paslaugas; nurodytame pastate įrengtos patalpos buvo nuomojamos įvairiems ūkio subjektams ūkinei veiklai vykdyti; pareiškėjai iš šios veiklos gaudavo pajamų (III t., b. l. 3). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas K. G., kurio vardu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos nuosavybės teisės į žemę ir statinius, turėjo pareigą mokėti Lietuvos Respublikos įstatymais šių nekilnojamųjų daiktų savininkui nustatytus žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius. Teismo vertinimu, pareiškėjų sumokėtų 2 340,21 Eur žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių nėra pagrindo pripažinti CK 6.249 straipsnyje nurodyta turtine žala.

36Be to, pareiškėjai prašė priteisti 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) turtinė žalą, kurią jiems sukėlė VĮRC Panevėžio filialo veiksmai, priimant sprendimus atsisakyti įregistruoti patalpų nuomos sutartį su UAB „Vairolita“, dėl ko, pareiškėjų teigimu, jie neteko dalies pajamų iš patalpų nuomos, už šias patalpas turėjo savo lėšomis mokėti nekilnojamojo turto mokestį, apmokėti šildymo sąskaitas ir kt.

37Vertindamas šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, teismas nustatė, kad 2012 m. sausio 17 d. K. G. ir UAB „Vairolita“ sudarė komercinei veiklai tinkamų 72 m2 ploto patalpų ( - ), Panevėžyje, nuomos nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 31 d. sutartį Nr. 5-B su galimybe šią sutartį pratęsti vieneriems metams. UAB „Vairolita“ šiose patalpose ketino vykdyti automokyklos veiklą. Sutarties dalyviai susitarė dėl nuomos mokesčio ir jo mokėjimo, be to, patalpų nuomotojas K. G. įsipareigojo ne vėliau kaip per 30 dienų nuo patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo momento patalpų nuomos sutartį įregistruoti VĮRC Panevėžio filiale; nuomotojui neįvykdžius šio įsipareigojimo, nurodytą sutartį įregistruoja patalpų nuomininkė UAB „Vairolita“ (I t., b. l. 92–96, 97). Įvertinęs byloje esančių dokumentų duomenis, VĮRC Panevėžio filialo atsiliepime ir jo atstovės pateiktus paaiškinimus, teismas nustatė, kad dėl patalpų nuomos sutarties Nr. 5-B įregistravimo į VĮRC Panevėžio filialą 2012 m. kovo 26 d. ir 2012 m. balandžio 6 d. kreipėsi UAB „Vairolita“, tačiau 2012 m. kovo 27d. sprendimu Nr. 2173 ir 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2462 atsisakyta tenkinti jos prašymus (II t., b. l. 145–156). VĮRC Panevėžio filialas paaiškino, kad dėl pastato, kuriame yra nuomojamos patalpos, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi, yra įregistruotas juridinis faktas „Iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu. Įsiteisėjusi teismo nutartis, turinti įtakos nekilnojamojo turto statusui“, o 2012 m. kovo 27 d. sprendime Nr. 2173 paaiškino dar ir tai, kad negautas kreditoriaus sutikimas dėl turto, kuriam įregistruota hipoteka, apsunkinimo nuomos sutartimi. UAB „Vairolita“ nurodytų sprendimų Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai neapskundė, o K. G. ir Z. G. skundą minėta ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija atsisakė priimti, nustačiusi, kad jie neturi teisės skųsti šių sprendimų (II t., b. l. 103–104). Teismas nustatė, kad VĮRC Panevėžio filialas, ištaisęs Nekilnojamojo turto registre duomenis apie įregistruotą juridinį faktą ir nustatęs, kad civilinėje byloje ieškovų pareikšti reikalavimai yra susiję su žemės sklypu, o ne su statiniu, dėl kuriame esančių patalpų sudaryta 2012 m. sausio 17 d. nuomos sutartis Nr. 5-B, pranešė UAB „Vairolita“ apie galimybę registruoti šią sutartį. UAB „Vairolita“ 2012 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą, o VĮRC Panevėžio filialas tą pačią dieną įregistravo 2012 m. sausio 17 d. K. G. ir UAB „Vairolita“ sudarytą 72 m2 ploto patalpų, ( - ), Panevėžyje, nuomos sutartį Nr. 5-B (II t., b. l. 143).

38Išanalizavęs nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad K. G. dėl 2012 m. sausio 17 d. patalpų nuomos sutarties Nr. 5-B įregistravimo Nekilnojamojo turto registre nesikreipė, o nuomininkas šiuo reikalu į VĮRC Panevėžio filialą pirmą kartą kreipėsi tik 2012 m. kovo 26 d., t. y. praėjus daugiau nė 2 mėnesiams nuo sutarties ir patalpų perdavimo–priėmimo akto sudarymo. Remdamasis VĮRC Panevėžio filialo pateiktais ir kitais duomenimis, teismas nustatė, kad bylos nagrinėjimo metu duomenys apie nuomos sutarties įregistravimą Nekilnojamojo turto registre buvo išlikę iki 2014 m. sausio 31 d. (II t., b. l. 142–144). Patalpų nuomos sutarties Nr. 5-B 5.1 punkte sandorio dalyviai buvo susitarę, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, o 2.1 punkte, – kad K. G. privalo UAB „Vairolita“ išnuomojamas patalpas suteikti pagal priėmimo–perdavimo aktą. Toks aktas buvo sudarytas 2012 m. sausio 17 d. (I t., b. l. 97). Dėl nuomos ir kitų mokėjimų tvarkos sąlygų ir terminų sandorio dalyviai susitarė patalpų nuomos sutarties Nr. 5-B 3.1 punkte, o dėl sutarties nutraukimo sąlygų, kompensacijų mokėjimo nutraukus sutartį kitais, nei susitarta sutartimi, pagrindais – 5.1–5.5 punktuose. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas nenustatė pagrindo teigti, kad nuo 2012 m. kovo 26 d., kai UAB „Vairolita“ pirmą kartą kreipėsi dėl patalpų nuomos sutarties Nr. 5-B įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, iki jos įregistravimo 2012 m. balandžio 25 d. UAB „Vairolita“ negalėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų nuomojamų patalpų bendraturčiams, t. y. sutuoktiniams K. G. ir Z. G.. Teismas nustatė, kad patalpų nuomos sutartį Nr. 5-B 2012 m. sandorio dalyviai nutraukė 2012 m. birželio 29 d. tarpusavio susitarimu. Iš UAB „Vairolita“ prašymo teismas nustatė, kad nuomininkas sutarties nutraukimo priežasties nenurodė, nuomotojas K. B. su tokiu prašymu sutiko, reikalavimų atlyginti patirtas išlaidas, sumokėti kompensacijas ar netesybas sutarties dalyviai nekėlė (II t., b. l. 107). Nagrinėjant bylą, K. G. iš esmės pripažino, kad UAB „Vairolita“ nuosavybės teisėmis įsigijo patalpas ir dėl to prarado poreikį nuomoti 72 m2 ploto patalpas ( - ), Panevėžyje. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas K. G. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. nutraukė nekilnojamojo turto nuomos veiklą (II t., b. l. 189).

39Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, jog VĮRC Panevėžio filialo veikla, priimant sprendimus dėl 2012 m. sausio 17 d. patalpų nuomos sutarties Nr. 5-B įregistravimo, padarė pareiškėjams 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) turtinę žalą ar lėmė neturtinės žalos atsiradimą, todėl pareiškėjų reikalavimą šia apimtimi teismas pripažino nepagrįstu.

40Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti 1 737,72 Eur (6 000,00 Lt) turtinę žalą, atsiradusią per statybinio vagonėlio gaisro, teismas nustatė, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) Nusikaltimų tyrimo biuro 2009 m. gruodžio 4 d. rašto Nr. 50-S-14825 duomenimis, 2009 m. birželio 15 d. apie 9 val. 30 min. prie pastato, ( - ), Panevėžyje, buvo pastebėtas degantis K. G. priklausantis statybinis vagonėlis. Gaisras K. G. padarė 6 000,00 Lt turtinę žalą. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso187 straipsnio 2 dalį, tačiau gaisą sukėlę asmenys nebuvo nustatyti; Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2012 m. vasario 13 d. nutartimi ikiteisminis tyrimas sustabdytas (I t., b. l. 117–119).

41Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nustatė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog tarp turtinės žalos, kuri atsirado dėl 2009 m. birželio 15 d. įvykusio statybinio vagonėlio gaisro, ir Panevėžio miesto savivaldybės ar Nacionalinės žemės tarnybos ir jos tarnautojų veiklos yra priežastinis ryšys. Nors gaisras įvyko nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-144-425/2009, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl žemės sklypų perleidimo privačion nuosavybėn sutarčių, tačiau kilusių ginčų teisminis nagrinėjimas neatleido pareiškėjų, kaip statybinio vagonėlio bendraturčių, nuo pareigos tinkamai rūpintis savo daikto priežiūra ir apsauga. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas pripažino, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti dėl statybinio vagonėlio gaisro atsiradusią turtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas.

42Be to, pareiškėjai prašė priteisti 338,57 Eur (1 169,00 Lt) pareiškėjo K. G. gydymo išlaidas. Teigė, kad dėl atsakovams atstovaujančių institucijų neteisėtų veiksmų pašlijo pareiškėjo K. G. sveikata, dėl ko jis gydėsi sanatorijoje „Draugystė“ ir VšĮ „Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centras“.

43Nagrinėdamas šios reikalavimo dalies pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.247 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, valstybė ar vietos savivaldybė yra įpareigotos atlyginti turtinę žalą tuo atveju, jeigu nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų valstybės, vietos savivaldybės institucijų ar jų tarnautojų neteisėtų aktų. Pareiškėjai pateikė dokumentus, pagal kuriuos, K. G. VšĮ „Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centras“ nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 11 d. lankė procedūras, už kurias sumokėjo 21,14 Eur (73,00 Lt), o nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. gydėsi UAB „Draugystės sanatorija“ ir sumokėjo 317,42 Eur (1 096 Lt) (I t., b. l. 122–126). Iš pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad K. G. procedūros VšĮ „Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centras“ buvo paskirtos dėl ( - ), o gydymasis UAB „Draugystės sanatorija“ – dėl 2011 m. sausio mėn. diagnozuotų ( - ). Tai patvirtina ir UAB „Kniaudiškių šeimos klinika“ 2014 m. vasario 20 d. pažyma Nr. 14-22 „Dėl duomenų apie asmens sveikatą“ (II t., b. l. 205). Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo išvadoms, kad pareiškėjų turėtas išlaidas, skirtas K. G. sveikatinimui, su Nacionalinės žemės tarnybos institucijų neteisėtais veiksmais sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Dėl šios priežasties aptariamą pareiškėjų reikalavimų dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

44Atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei įvertinęs šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, teismas pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė.

45Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt) neturtinei žalai atlyginti. Vertindamas šio reikalavimo pagrįstumą, teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas, kadangi neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Įstatymas teismui priskiria pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokio dydžio piniginį atlyginimą, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

46Pareiškėjų teigimu, neturtinė žala pasireiškė tuo, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jie buvo įtraukti į teisminius procesus ir ilgalaikį bylinėjimąsi, dėl ko labai pablogėjo pareiškėjų sveikata, jie jautė nuolatinę psichologinę įtampą. Be to, pareiškėjai dalį gyvenimo paaukojo ne darbui, kūrybai ar verslo plėtrai, o daugiau nei šešerius metus trukusiam teisminiam procesui bei susirašinėjimui su įvairiomis valstybinėmis institucijomis. Dėl sužlugdytos naujo komercinio pastato statybos žlugo pareiškėjų verslas.

47Teismo vertinimu, pareiškėjai, pirkdami K. G. vardu 0,0542 ha valstybinės žemės sklypą, įgyvendino siekį įsigyti privačion nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, o tapę jo bendraturčiais, – šį turtą panaudoti šeimos vystomos ūkinės veiklos interesams. Todėl teismui pripažinus negaliojančiu 0,0542 ha žemės sklypo perleidimo sandorį, kaip sudarytą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ir jo pagrindu priimtą administracinį aktą dėl žemės sklypų sujungimo, pareiškėjai prarado nekilnojamąjį turtą ir dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Pareiškėjai nuo 2006 m. rugsėjo mėnesio buvo įtraukti į teisminį procesą, kuriame buvo sprendžiama dėl 0,0542 ha žemės sklypo perleidimo sandorio ir administracinio akto dėl žemės sklypų sujungimo teisėtumo, todėl, teismo vertinimu, jie patyrė dvasinių išgyvenimų dėl įsigyto nekilnojamojo daikto statuso. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog civilinės bylos nagrinėjimas truko šešerius metus, lėmė ne Panevėžio apskrities viršininko administracijos, o vėliau – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, veiksmai, be to, pareiškėjų pateikti duomenys nepagrindė jų teiginių apie itin žalingą šios valstybės įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų poveikį sveikatai. Teismo vertinimu, imperatyviems teisėms aktams prieštaraujančio žemės perleidimo sandorio sudarymo ir iš jo sekusio administracinio akto priėmimo nėra pagrindo pripažinti mažareikšmiais ir dėl to nesukėlusiais pareiškėjams jokių dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjams atsiradusią neturtinę žalą ir Panevėžio apskrities viršininko administracijos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, neteisėtus veiksmus sudarant 0,0542 ha žemės sklypo perleidimo sandorį ir priimant administracinį aktą dėl žemės sklypų sujungimo, teismo sprendimu pripažintus negaliojančiais, sieja tiesioginis priežastinis ryšys.

48Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas nusprendė, kad pareiškėjams už patirtą neturtinę žalą priteistina 1 000 Eur suma. Pareiškėjai, motyvuodami, kad jie yra sutuoktiniai, gyvena šeimoje ir veikia bendrais šeimos interesais, prašė neturtinę žalą priteisti solidariai.

49Be kita ko, pareiškėjai prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas (III t., b. l. 7). Spręsdamas šį prašymą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio normomis (1, 2, 6 dalys). Nustatė, kad pareiškėjų teismui pateiktus procesinius dokumentus rengė ir K. G. interesams atstovavo advokatas A. Kolpertas (II t., b. l. 112, 171, 198). Advokato darbo apmokėjimui K. G. išleido 202,73 Eur (700,00 Lt) (II t., b. l. 113, 170; III t., b. l. 51). Be to, K. G. pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už nagrinėjamoje administracinėje byloje teismui pateiktų dokumentų kopijavimą ir jų gavimą jis sumokėjo 23,69 Eur (81,80 Lt) (II t., b. l. 16, 111, 169; III t., b. l. 3). Nustatydamas atlygintinų atstovavimo išlaidų dydį, teismas vadovavosi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Įvertinęs K. G. turėtų atstovavimo išlaidų dydį, teismas pažymėjo, kad jos neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktuose numatytų užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjų skundo reikalavimai dėl žalos atlyginimo tenkinami iš dalies, teismas pareiškėjo K. G. turėtas atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidas priteisė proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t.y. priteisė iš viso 113,21 Eur atstovavimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų.

50III.

51Pareiškėjai K. G. ir Z. G. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (III t., b. l. 96–100) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria atmesti jų reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai. Taip pat pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 234,4 Eur.

52Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, pakartoja savo esminius argumentus dėl patirtos turtinės žalos ir jos dydžio. Be to, nesutikdami su teismo sprendimu, nurodo šiuos argumentus:

531.Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad statybos projektas, kuriuo pagrindu buvo išduotas 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimas, parengtas atsižvelgiant į tai, kad apeliantams priklauso 0,1604 ha žemės sklypas, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu panaikinus 2005 m. balandžio 8 d. sutartį ir PAV 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275, apeliantų sklypas sumažėjo 0,0524 ha. Sustabdžius statybas, o po to panaikinus nuosavybės teises į žemės sklypo dalį (0,0524 ha), apeliantams atsirado būtinybė koreguoti statybos projektą, griauti jau pastatytas statinio dalis, nes jos patenka į valstybei sugrąžinto žemės sklypo ribas, būtina iš naujo rengti statybos techninį projektą iš naujo spręsti dėl automobilių stovėjimo vietų. Teismas rėmėsi hipotetine galimybe apeliantams susitarti su savivaldybe dėl automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo valstybei priklausančioje žemėje ir įrengtos aikštelės perdavimo savivaldybės nuosavybėn. Automobilių stovėjimo vietų klausimas negali būti sprendžiamas teismo nurodytu būdu, nes žemės sklypai išnuomojami konkurso tvarka (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymas). Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad K. G. turi perduoti jo sukurtą turtą savivaldybei, nes tai prieštarautų Konstitucijos 23 ir 46 straipsnių normoms. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nepagrįstais laikytini teismo sprendimo motyvai esą pareiškėjai (apeliantai) galėjo toliau vykdyti statybos darbus, kai buvo atnaujintas statybos leidimo galiojimas.

54Pareiškėjai skunde teismui buvo nurodę, kad patyrė realias išlaidas laikotarpiu, kol buvo atnaujintas statybos leidimo galiojimas (t. y. teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu). Apeliantų nuomone, minėtos išlaidos priteistinos iš atsakovų nepriklausomai nuo to, ar pasibaigus civilinės bylos nagrinėjimui, buvo galimybė toliau vykdyti statybos darbus ar ne. Prie tokių išlaidų priskirtina K. G. sumokėta 3 000 Lt (868,86 Eur) bauda UAB „Statybų laukas“ už tai, kad sustabdžius statybą apeliantas negalėjo suteikti UAB „Statybų laukas“ statybų aikštelės ir ši įmonė negalėjo atlikti statybos darbų.

55Iškilus būtinybei po žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo keisti projektą, apeliantai patyrė nuostolius, nes nebetiko senas projektas, už kurį jie buvo sumokėję ir kurį gavo turėdami Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotą projektavimo sąlygų sąvadą. Dėl minėtų priežasčių nebetiko L. P. įmonės parengtas projektas už kurį šiai įmonei buvo sumokėta 5 500 Lt (1 592,91 Eur), neteko prasmės Techninės-konstrukcinės dalies projektas 2,5 % nuo statybų vertės: 88 59341 x 2,5 % = 2 214,15 Lt. Visas atliktų darbų rezultatas nebetinkamas, nes darbai atlikti ir ant 0,0524 ha žemės sklypo dalies, kuri grąžinta valstybei teismo sprendimu, pripažinus sandorį negaliojančiu, todėl visos apeliantų nurodytos pirmosios instancijos teismui išlaidos turi būti pripažintos turtine žala. 6 procentai pastatyto statinio nebegali būti naudojami nei šiuo metu, nei ateityje, nes būtinas naujas statybos projektas ir visa procedūra pradėta iš naujo. Iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2015 m. vasario 24 d. pažymos Nr. 8A-139(18.13) matyti, kad iki šios dienos, realiai neatskyrus žemės sklypų (nepakeitus Nekilnojamojo turto registro duomenų), jokių statybos darbų apeliantai negali vykdyti. Tiesioginių nuostolių suma dėl statybų nutraukimo yra 14 132,59 Lt (4 093,08 Eur), kuri priteistina iš atsakovų, nes yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovų netesėtų veiksmų (neteisėto žemės sklypo pardavimo) ir sukeltų pasekmių – negalėjimo toliau realizuoti investuotų į pastato statybą lėšų.

562. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jų reikalavimo dalį priteisti turtinę žalą už negautas pajamas, kurias jie būtų gavę, jeigu nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų. Šios negautos pajamas (iš numatytos patalpų nuomos) sudaro 584 640 Lt (169 323,45 Eur).

573. Apeliantai mokėjo žemės mokestį už 5,42 aro žemės sklypo dalį, kuri teismo sprendimu grąžinta valstybei. Pripažinus žemės pirkimo- pardavimo sutartį negaliojančia, sumokėti mokesčiai jiems turi būti grąžinti nuo sutarties sudarymo dienos.

584.Teismas nepagrįstai nurodė esą pareiškėjai gali reikalauti nuostolių atlyginimo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš ieškovų civilinėje byloje CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu. Apeliantai pažymi, kad jie negali pasinaudoti CPK 146 straipsnio 2 dalie nuostatomis, nes ieškinys nurodytoje civilinėje byloje buvo iš dalies patenkintas ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis panaikinta, tokiu būdu konstatuota, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos pagrįstai. Priešingai šioje administracinėje byloje, pareiškėjai gali reikalauti nuostolių atlyginimo, nes dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – neteisėto žemės pardavimo jie pradėjo vykdyti statybos darbus ir šie darbai neteko prasmės panaikinus žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

595. Per tą laiką, kol sutartis nebuvo įregistruota, UAB „Vairolita“ susirado kitas patalpas ir nutraukė nuomos sutartį su apeliantu. Atsižvelgdami į tai, apeliantai mano, kad yra tiesioginis ryšys tarp VĮRC Panevėžio filialo neteisėto atsisakymo įregistruoti nuomos sutartį ir dėl to kilusių pasekmių – šios sutarties nutraukimo ir apeliantų negautų pajamų iš nuomos.

606. Pareiškėjai 2014 m. balandžio 11 d. patikslintame skunde prašė teismo priteisti 2014 metų sausio–kovo mėnesiais išaugusius nuostolius, tačiau teismas šiuo klausimu nepasisakė.

617. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti žalos, padarytos K. G. sveikatai, jam išgyvenant dėl iškeltų bylų bei prarasto verslo, atlyginimą. Apeliantų teigimu, dėl to K. G. patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Apeliantai akcentuoja, kad jokių kitų veiksnių, išskyrus iškeltas bylas, turto paėmimą, verslo sužlugdymą, galinčių turėti įtakos apelianto K. G. sveikatai, nėra. K. G. sveikata pablogėjo iš esmės, jis patiria išgyvenimus, nuolatinį stresą, prarado verslą ir viltis užsitikrinti patogią pilnavertę senatvę, jo teisėti lūkesčiai buvo sugriauti, todėl jam turi būti priteista didesnė neturtinės žalos suma, negu priteisė teismas.

62Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kurioje teismas priteisė solidariai pareiškėjams 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 113,21 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, panaikinti arba teismo priteistą neturtinės žalos sumą paskirstyti solidariai visiems atsakovams; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

63Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 114–117) NŽT pakartoja atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą pateiktus argumentus, papildomai pabrėžia, kad žemės sklypas suformuotas ir įregistruotas vadovaujantis Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintu detaliuoju planu. Sklypo dalyje, kurios pirkimo–pardavimo sutartį panaikino teismas, registruotų Nekilnojamojo turto registre pastatų (statinių) nėra, todėl visos pareiškėjų reikalaujamos atlyginti išlaidos nepagristos. Be to, K. G. grąžinta 8 379,01 Lt valstybei sumokėtos sumos pagal 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058. Apeliantai prašomą priteisti 179 487,86 Eur turtinę žalą ir 8 686,60 Eur neturtinę žalą kildina iš Panevėžio apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų, tačiau nenurodė jokių PAVA veiksmų, kuriuos jie laiko neteisėtais parduodant bei sujungiant žemės sklypus. Apeliantai neįrodė, kad jų vykdoma ūkinė veikla yra nukreipta konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti ir šiai veiklai būtina skirti ginčijamą žemės sklypą. Todėl NŽT mano, kad pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimas neturi nieko bendra su nagrinėjama byla, jokios įtakos patirtiems nuostoliams neturi ir negali turėti, nes apeliantų nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre registruoti statiniai (nebaigtas statyti pastatas – paslaugų pastatas, nebaigtas statyti pastatas – prekybos pastatas ir kiti statiniai (inžinieriniai) – kiemo aikštelė), kuriuose buvo ir yra vykdoma apeliantų komercinė-ūkinė veikla, yra būtent jų nuosavybės teise valdomame 0,1080 ha žemės sklype. Be to, net ir nustačius žalos atsiradimo faktą, nebūtų priežastinio ryšio tarp PAVA neva neteisėtų veiksmų (sudarant pirkimo–pardavimo sutartį) ir, apeliantų nuomone, jiems padarytos žalos. Taigi, žalos atlyginimas nėra galimas.

64Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

65Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 127–128) VĮ Registrų centro Panevėžio filialas nurodo, kad, jo nuomone, teismas objektyviai išnagrinėjo ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą; apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

66Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atstovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

67Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 122–125) Savivaldybės administracija pakartoja atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą pateiktus argumentus. Papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio, galiojusio sudarant 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P27/05-005, nuostatas, už valstybinės žemės, išskyrus žemės sklypų, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, pardavimą ar kita perleidimą privačion nuosavybėn buvo atsakingi apskričių viršininkai (1 dalis). Be to, šio straipsnio 8 dalis nustatė, kad valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo ar kitas įstatymų numatytas valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn sutartis sudaro bei perleistų žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktus pasirašo apskrities viršininkas arba jo paskirtas administracijos darbuotojas. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą, įvardytu laikotarpiu už žemės sklypų pertvarkymo ar formavimo projekto sąlygų išdavimą, šių projektų tvirtinimą buvo atsakingas apskrities viršininkas (40 straipsnis). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, Savivaldybės administracija mano, kad teismas priėjo prie teisingų išvadų, kad būtent Panevėžio apskrities viršininko administracija buvo atsakinga už teisės normų reikalavimams neprieštaraujančio valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą ir žemės sklypų pertvarkymo ar formavimo projekto patvirtinimą nepažeidžiant teisės aktų.

68Teisėjų kolegija

konstatuoja:

69IV.

70Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjai iškėlė, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos bei valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialo, taip pat Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, 179 487,86 Eur (619 735,68 Lt) turtinei ir 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

71Nagrinėjamam ginčui yra reikšmingos byloje nustatytos aplinkybės, kad 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi K. G. pirko iš valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities viršininko administracijos, 0,0524 ha žemės sklypą ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr.( - ), kadastro Nr.( - )). Šis sklypas Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr.Ž-2275 buvo sujungtas su pareiškėjo K. G. nuosavybės teise valdomu 0,1080 ha žemės sklypu ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr.( - ), kadastro Nr.( - )), kuriame pastatytas (2004 m. duomenimis – baigtumas 98 %) paslaugų paskirties pastatas (unikalus Nr.( - )), į kurį įregistruotos K. G. nuosavybės teisės, suformuojant vieną 0,1604 ha žemės sklypą (unikalus Nr.( - ), kadastro Nr.( - )) adresu ( - ), Panevėžyje. Pareiškėjai savo skunde ir jo patikslinimuose pirmosios instancijos teismui nurodė bei pateikė rašytinius įrodymus, kad planavo ir pradėjo verslo plėtrą, susijusią su 2005 m. nusipirktu 0,0524 ha žemės sklypu. Šiuo tikslu teisės aktų nustatyta tvarka buvo parengtas numatomo statyti 3 aukštų komercinio pastato projektas. Panevėžio miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyrius 2006 m. rugpjūčio 2 d. išdavė K. G. (statytojui) statybos leidimą Nr.45.247 prekybos – verslo centro ir automobilių parkavimo aikštelės statybai.

72Byloje nustatyta, kad minėtas statinys nebuvo pastatytas 2006 m. rugpjūčio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme prasidėjus teisminiam procesui civilinėje byloje Nr.2-4704-73/2006 pagal R. J. ir kitų fizinių asmenų ieškinį, kuriuo ieškovai siekė nuosavybės teisių atkūrimo natūra į neužstatytą žemę prie ( - ) ir ( - )a, Panevėžyje, be kita ko, prašydami teismo pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria K. G. pirko iš valstybės 0,0524 ha žemės sklypą ir K. G. nuosavybės teisių įregistravimą į šią nuosavybę, taip pat 2006 m. rugpjūčio 2 d. išduotą K. G. statybos leidimą Nr.45.247. Minėtoje civilinėje byloje K. G. ir Z. G. buvo atsakovai. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi patenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškiniui užtikrinti. Šia nutartimi teismas uždraudė Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir tarybai bei K. G. žemės sklype ( - ), Panevėžyje (kadastrinis Nr.( - )0), greta ( - ) ir ( - )a, Panevėžio mieste esančiose teritorijose, detaliuoju planu numatytose automobilių stovėjimo aikštelėms, atlikti veiksmus, kuriais būtų keičiamas žemės sklypų teisinis statusas, būtų derinami ir tvirtinami teritorijų planavimo dokumentai, statinių projektai ir išduodami leidimai statiniams statyti, leidimai žemės kasimo darbams, o jei tokie leidimai išduotu – sustabdyti jų galiojimą, taip pat iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti minėtame žemės sklype statyti bet kokius statinius ir atlikti kasinėjimo darbus, uždrausti šiuos sklypus perleisti (suteikti neatlygintinai ar panaudai, parduoti, dovanoti, suteikti užstatymo ar uzufrukto teises) tretiesiems asmenims. Iš minėtos teismo nutarties matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos visam K. G. žemės sklypui ( - ), Panevėžyje (kadastrinis Nr.( - )0), t.y. 0,1604 ha žemės sklypui. Ši teismo nutartis buvo išsiųsta Turto arešto registrui, atsakovams, ieškovams, trečiajam suinteresuotam asmeniui VĮRC Panevėžio filialui. Vykdydami šią teismo nutartį, Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2006 m. rugpjūčio 11 d. įregistravo areštą K. G. žemės sklypui, antstolis 2006 m. rugpjūčio 16 d. išsiuntė PAVA, Savivaldybės administracijai ir K. G. patvarkymą – uždraudimą atlikti teismo nutartyje nurodytus veiksmus, o PAVA Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2006 m. rugpjūčio 21 d. statinio statybos sustabdymo aktu nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. sustabdė statomo pagal 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimą statinio statybą. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendime, kuriuo ieškovų ieškinys buvo atmestas, nurodyta, kad įsiteisėjus šiam sprendimui, panaikinamos visos ieškovų prašymais taikytos laikinosios apsaugos priemonės bei apribojimai žemės sklypui ir statiniui ( - ), Panevėžyje. Pirmosios instancijos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendime teisingai nustatė, kad Panevėžio apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas baigėsi 2011 m. kovo 30 d., t.y. įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutarčiai, kuria Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas (CPK 331 straipsnio 6 dalis). Valstybinė teritorijų ir planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m.gegužės 11 d. išdavė K. G. leidimą tęsti sustabdytą statybą, tačiau pagal bylos duomenis jis šiuo leidimu faktiškai nepasinaudojo ir kreipėsi į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs ieškovų kasacinį skundą, 2012 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu (civilinė byla Nr.2A-1182/2012) Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą iš dalies pakeitė, tenkindamas ieškinį iš dalies, t.y. pripažino negaliojančiais 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058, Valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo 2005 m. balandžio 8 d. aktą Nr. 27/05-0058, Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275 „Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“; panaikino nuosavybės teisės K. G. registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha bendro ploto žemės sklype (unikalus Nr.( - ), kadastro Nr.( - )) ir nusprendė grąžinti iš valstybės K. G. jo sumokėtas pagal 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058 sumas. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu kitą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, tame tarpe ir tą, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, paliko nepakeistą.

73Pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) kildina iš to, kad jie, sąžiningi 0,0524 ha žemės sklypo įgijėjai iš valstybės, planavo verslo plėtrą, investavo lėšas į statinio statybą, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje buvo sustabdyta statinio statyba, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu nustačius, kad 0,0524 ha žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei ir negalėjo būti parduotas bei pripažinus negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pareiškėjai neteko 0,0524 ha žemės sklypo, nebegali tęsti planuotų statybų, jų verslas iš esmės sužlugdytas.

74Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies, t.y. priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, solidariai K. G. ir Z. G. 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

75Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjų patirta ir teismui pateiktais įrodymais pagrįsta turtine žala, atmesdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliantai taip pat nesutinka su teismo priteista 1 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti ir teigia, kad ši suma yra pernelyg maža jų patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

76Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, nesutinka su teismo atliktu kai kurių bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, taip pat pažymi, kad teismas kai kuriais aspektais netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str.1 d., 143 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti atitinkamai pakeistas.

77CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kad šiame CK straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

78Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

79Pareiškėjai, prašydami priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, valdžios institucijomis, kurių neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą, nurodo Panevėžio apskrities viršininko administraciją (teisių ir pareigų perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) ir Panevėžio miesto savivaldybę, atstovaujamą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos. Kiekvienos pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėtų veiksmai (jų buvimas ar nebuvimas), atsižvelgiant į pareiškėjų argumentus, kuriais jie grindžia nurodytos žalos atsiradimą, turi būti nustatinėjamas atskirai.

80Valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nustatymui CK 6.271 straipsnio prasme pirmiausia atsižvelgtina į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr.2A-1182/2012, kurios procese atitinkamose procesinėse pozicijose dalyvavo tie patys fiziniai ir juridiniai asmenys. Šis teismo sprendimas yra galutinis teismo procesinis sprendimas, kuriuo baigėsi 2006 m. rugpjūčio 2 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme prasidėjęs teisminis procesas, civilinėje byloje Nr.2-4704-73/2006 pagal R. J. ir kitų fizinių asmenų ieškinį, kuriuo ieškovai, siekdami nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, be kita ko siekė, kad būtų panaikinti atitinkami civiliniai sandoriai ir administracini aktai, priimti dėl apeliantų nuosavybės teise valdomo žemės sklypo ( - ), Panevėžyje. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

81Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažino negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058, kuria PAVA Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius pardavė K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą. Teismas nustatė, kad šios Sutarties 2.3 punkte numatyta – pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas - kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija. Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 „ Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“ patvirtino kitos paskirties žemės sklypų, esančių Panevėžio mieste, ( - ) (plotas 0,1080 ha) ir ( - ) (plotas 0,0524 ha) sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha žemės sklypą. Įsakyme nurodyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, žemės naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra reikalinga bendroms gyventojų reikmėms, yra valstybės išperkama. Ginčo sklypas, į kurį šiuo ieškiniu siekiama atkurti nuosavybės teisę, buvo priskirtas detaliuoju planu automobilių parkavimo aikštelėms, taigi, detaliuoju planu konstatuotas jo reikalingumas visuomenės poreikiams - bendroms gyventojų reikmėms. Būtent tokias išvadas, spręsdami nuosavybės teisės atkūrimo klausimą inter alia dėl nagrinėjamo ginčo sklypo, padarė Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-007-01/2003 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs paminėtą bylą apeliacine tvarka. Ši teismų išvada vertintina kaip prejudicinė ir sukelianti teisines pasekmes ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims (CPK 182 str. 2 p.).

82Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime taip pat nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktą žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kt.). Šių žemės sklypų (teritorijų) plotai ir ribos nustatomi teritorijų planavimo dokumentuose. Pažymėjo, kad šioje byloje kasacinis teismas savo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartyje yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad žemės sklypas pagal detalųjį planą pripažintas būtinu visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, ir todėl negali būti grąžintas pretendentams natūra, reiškia, kad jis ne tik negali būti grąžintas atkuriant nuosavybės teises natūra, bet ir negali būti perleistas kito asmens privačion nuosavybėn, nes reikalingas bendroms gyventojų reikmėms. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovo K. G. vykdoma ūkinė veikla yra nukreipta konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti ir šiai veiklai vykdyti būtina skirti ginčijamą žemės sklypą. Dėl paminėtų aplinkybių ginčijama sutartis buvo pripažintina negaliojančia. Pripažinęs šią Sutartį negaliojančia, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažino negaliojančiais ir šios sutarties pasekmėje sudarytą Valstybinės žemės sklypo perdavimo-priėmimo 2005 m. balandžio 8 d. aktą Nr. 27/05-0058 bei Panevėžio apskrities viršininko 2005 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. Ž-2275 „ Dėl kitos paskirties žemės sklypų Panevėžio mieste sujungimo projekto patvirtinimo“, taip pat panaikino atsakovo K. G. nuosavybės teisių registracija į 0,0524 ha žemės sklypą.

83Iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalies matyti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, jog 0,0524 ha žemės sklypas negalėjo būti perleistas asmens privačion nuosavybėn, nes pagal detalųjį planą buvo priskirtinas valstybė išperkamai žemei. Taigi minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje yra nustatytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto ir Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punkto pažeidimas, kuris buvo padarytas valstybės išperkamą (neprivatizuotiną) žemę parduodant K. G., t.y. perleidžiant jo privačion nuosavybėn. Šiuos ir kitus minėtame Lietuvos apeliacinio teismo sprendime nurodytus veiksmus dėl 0,0524 ha žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn, atstovaudama valstybę, atliko Panevėžio apskrities viršininko administracija.

84Taigi Panevėžio apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumas dėl neprivatizuotino 0,0524 ha žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn (pardavimo K. G.) iš esmės yra nustatytas įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu, kuris byloje dėl žalos atlyginimo turi prejudicinę reikšmę. Todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme minėtos institucijos veiksmų netesėtumas neturi būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas iš naujo (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, dėl žalos, kurią pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos (apskričių viršininkų administracijų funkcijų perėmėjos), turi būti nustatinėjamos likusios dvi civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos (žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų).

85Viešoji atsakomybė remiasi restitutio in integrum principu, kuris reiškia, kad asmuo, patyręs žalą, turi teisę į visišką žalos atlyginimą, kuri sugrąžintų jį į tokią padėtį, kokia egzistuotų, jei žala nebūtų atsiradusi. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

86CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (lot. būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai. Paminėtina, kad conditio sine qua non testo taikymas nėra absoliutus: priežastinio ryšio grandinė gali būti suskaidyta dėl kitų subjektų veiksmų (neveikimo) arba įvykių.

87Pirmosios instancijos administracinis teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad pagal 2005 m. balandžio 8 d. sutarties sudarymo metu galiojusį Žemės įstatymą apskričių viršininkų administracijoms (apskrities viršininkui arba jo paskirtam apskrities viršininko administracijos darbuotojui) buvo suteikti įgaliojimai sudaryti valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis ir pasirašyti perleistų žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktus (Žemės įstatymo 10 straipsnio 8 dalis). Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalį valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, pagal teritorijų planavimo dokumentus priskirtus privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, ir ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, perduodamus neatlygintinai savivaldybių nuosavybėn, parduoda ar kitaip privačion nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Apskričių viršininko kompetencija priimti sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo numatyta ir Žemės reformos įstatymo 16,19 straipsniuose. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės atlyginimo, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime nustatytas aplinkybes, kad parduodant 0,0524 ha pareiškėjui K. G. valstybinės žemės sklypą buvo pažeistos įstatymų nuostatos, tačiau nepagrįstai visa apimtimi atmetė pareiškėjų reikalavimą atlyginti jų apskaičiuotą 179 487,86 Eur (619 735,68 Lt) turtinę žalą.

88Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai nurodo, kad šiuo atveju jie negali pasinaudoti CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir reikalauti, kad ieškovai civilinėje byloje, kurių prašymu teismas taikė jų (atsakovų) atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, atlygintų su tuo susijusius nuostolius, nes ieškinys civilinėje byloje buvo patenkintas iš dalies, be kita ko, 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį pripažįstant negaliojančia. Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių kontekste dar kartą pabrėžtina, kad minėtoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu dėl K. G. parduoto 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo buvo konstatuoti įstatymų pažeidimai, draudžiantys perleisti privačion nuosavybėn žemę, kuri pagal detalųjį planą buvo priskirtinas valstybė išperkamai žemei ir negali būti privatizuojama (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 2 punktas). Minėtoje civilinėje byloje teismų nebuvo nustatyta, kad K. G., pirkdamas iš valstybės šį žemės sklypą, buvo nesąžiningas ir kaip nors prisidėjo prie PAVA neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad viešojoje teisėje teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų ir kad jų sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus. Taigi už neteisėto valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymo teisines pasekmes, kurios atsirado apeliantams pagal minėtą civilinę bylą joje teismui nustačius, kad 0,0524 ha valstybinės žemės sklypas K. G. buvo parduotas neteisėtai, priežastiniu ryšiu susijusias su šiais neteisėtais veiksmais, yra atsakinga ta valstybės institucija, kuriai buvo suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo (šio ginčo atveju Panevėžio apskrities viršininko administracijos funkcijų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba).

89Pareiškėjai, reikšdami reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir viena iš valdžios institucijų, dėl kurios neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.) pareiškėjams kilo žala, nurodė Panevėžio miesto savivaldybę, tačiau šios institucijos veiksmų, kuriuos vertina kaip neteisėtus, nekonkretizavo. Vertinant, ar ši pareiškėjų nurodyta valdžios institucija atliko jų atžvilgiu neteisėtus veiksmus, atsižvelgtina į minėtoje civilinėje byloje, kurioje Panevėžio miesto savivaldybės administracija buvo vienas iš atsakovų, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime (civilinė byla Nr.2A-1182/2012) nustatė, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo" patvirtinta detaliojo plano korektūra prie K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo ( - ), Panevėžio mieste, buvo priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas. Detaliuoju planu taip pat nustatyta, kad kita ginčo sklypo dalis yra skirta automobilių parkavimo aikštelei įrengti. Taigi, detaliuoju planu buvo konstatuotas jo reikalingumas visuomenės poreikiams - bendroms gyventojų reikmėms. Atliekant ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimą ir prijungiant 0,0524 ha žemės sklypą prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kaip nurodo Panevėžio miesto savivaldybė, buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos" patvirtinimo" nuostatomis, o prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelių įrengimui prie K. G. nuosavybės teises priklausančio prekybos centro. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos tikrino aptariamą detalųjį planą ir konstatavo, jog jo rengimo, derinimo ir viešo svarstymo proceso ir procedūrų bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta. Lietuvos apeliacinis teismas minėtame sprendime pažymėjo, kad kiti šioje civilinėje byloje ieškovų ginčijami sandoriai, susiję su 0,0524 ha žemės sklypu, yra atsiradę būtent ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros patvirtinimo pasekmėje. Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 4-8 patvirtintos ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros teismas civilinėje byloje nepanaikino.

90Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu iš esmės buvo nustatyta, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtinta ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra Panevėžio apskrities viršininko administracijai buvo prielaida sudaryti 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sandorį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija ir Panevėžio miesto savivaldybės institucijos (taryba ir administracija) vienas kitam nepavaldūs viešojo administravimo teises ir pareigas turintys subjektai. Panevėžio apskrities viršininko administracijos sprendimas sudaryti su K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį buvo savarankiškas. Byloje nustatyta, kad K. G. 2004 m. spalio 22 d. Panevėžio miesto savivaldybėje pradėjo teisės aktų numatytas projektavimo sąlygų sąvado išdavimo procedūras komercinės paskirties statinio statybai ( - ), Panevėžyje. Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusį Statybos įstatymą statinio projektavimo sąlygos ir statybos leidimas galėjo būti išduotas, be kita ko, statytojui pateikus žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 23 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Taigi Statybos įstatymas nereikalavo, kad statytojas žemę valdytų ar naudotų būtinai nuosavybės teisėmis. 2004 m. spalio 22 d. prašyme išduoti projektavimo sąlygų sąvadą prekybos –verslo centro statybai ( - ), Panevėžyje, K. G. prašė išduoti projektavimo sąlygų sąvadą komercinės paskirties statinio statybai nuosavybės teise valdomame 0,108 ha žemės sklype (kadastro Nr.( - )). Be to, prašė leisti įrengti automobilių parkavimo vietas. 2004 m. lapkričio 19 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracija išdavė K. G. projektavimo sąlygų sąvadą prekybos – verslo centro minėtame žemės sklype, taip pat automobilių parkavimo aikštelės statybai. Projektavimo sąlygose Panevėžio miesto savivaldybės administracija, be kita ko, įrašė sąlygą, kad dėl stovėjimo vietų įrengimo valstybei priklausančioje žemėje statytojas turi sudaryti transporto infrastruktūros vystymo sutartį su savivaldybe pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo“. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas K. G. kreipėsi į tuometinę Panevėžio apskrities viršininko administraciją su prašymu parduoti jam 0,0524 ha žemės sklypą 2005 m. sausio 5 d., t.y. po to, kai Panevėžio miesto savivaldybės administracija išdavė projektavimo sąlygų sąvadą komercinės paskirties statinio statybai ( - ), Panevėžyje, 0,108 ha žemės sklype. PAVA šį K. G. prašymą patenkino, 2005 m. balandžio 8 d. sutartimi parduodama jam 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą, o Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 patvirtino minėtų žemės sklypų (0,108 ha ir 0,0524 ha) sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha ploto žemės sklypą ( - ), Panevėžyje (kadastrinis Nr. ( - )). Taigi byloje nustatyta, kad K. G. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas atitinkamai padidėjo po to, kai jam buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas. Pareiškėjų reikalavimų atlyginti žalą kontekste pažymėtina, kad rengiant projektą komercinis pastatas iš esmės buvo suprojektuotas buvusiame 0,108 ha ploto žemė sklype, tačiau dalis jo konstrukcijų pateko į tą sujungto sklypo dalį, kuri K. G. buvo parduota 2005 m. balandžio 8 d. sutartimi ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijai sprendžiant dėl statybos leidimo išdavimo buvo K. G. nuosavybė. Panevėžio miesto savivaldybės nuolatinė statybos komisija 2005 m. rugsėjo 27 d. nustatė, kad statinio projektavimo sąlygos išpildytos ir pateikė išvadą išduoti statytojui statybos leidimą, o Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2006 m. rugpjūčio 2 d. išdavė statybos leidimą. Iš statinio techninio projekto matyti, kad vykdant Panevėžio miesto savivaldybės administracijos nustatytą projektavimo sąlygą rengiant statinio techninį projektą, prie komercinės paskirties pastato buvo suprojektuota automobilių stovėjimo aukštelė ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija su K. G. 2006 m. liepos 31 d. (iki statybos leidimo išdavimo) sudarė Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, kuria apeliantas įsipareigojo savo lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę ir ją be apribojimų skirti bendram naudojimui.

91Apeliantų reikalavimų atlyginti žalą, kildinamą iš to, kad teismui pripažinus netekusia galios 2005 m. balandžio 8 d. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir panaikinus su jos vykdymu susijusius aktus bei panaikinus K. G. nuosavybės teisės registraciją į 0,0524 ha žemės sklypo dalį 0,1604 ha bendro ploto žemės sklype (unikalus Nr.( - ), kadastro Nr.( - )), komercinės paskirties pastatas pagal parengtą projektą nebegali būti statomas, kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau aptartus Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmus išduodant apeliantui projektavimo sąlygas ir statybos leidimą komercinio pastato statybai nuosavybės teise valdomame žemės sklype toje miesto teritorijoje, kurioje pagal detalųjį planą yra komercinio užstatymo zona, nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtus CK 6.271 straipsnio prasme. Šiame kontekste dėl Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 4-8 „Dėl ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ pažymėtina, kad nors šis sprendimas Panevėžio apskrities viršininko administracijai buvo viena iš prielaidų priimti sprendimą dėl 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pardavimo K. G., tačiau ši prielaida nesaistė minėto viešojo administravimo subjekto kompetencijos išspręsti K. G. prašymą dėl žemės sklypo pardavimo nepažeidžiant įstatymų. Pažymėtina ir tai, kad PAVA funkcijų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime pirmosios instancijos teismui PAVA apsisprendimą parduoti K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą siejo su aplinkybe, kad Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2003 m. sausio 22 d. sprendimu atmetė R. J., A. P. ir E. R. reikalavimą įpareigoti PAVA atkurti jų nuosavybės teises natūra į žemės sklypus, numatytus automobilių stovėjimo aikštelėms, remiantis ( - ) mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūra.

92Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti Panevėžio miesto savivaldybės administravimo subjektų neteisėtus veiksmus, kurie gali būti siejamai su pareiškėjų reikalavimu atlyginti žalą. Konstatavusi, kad atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės, atstovaujamos Panevėžio miesto savivaldybės, neteisėti veiksmai nenustatyti, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti šio atsakovo atžvilgiu dėl kitų civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį elementų ir sprendžia dėl turtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir VĮRC Panevėžio filialo.

93Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime nurodė, kad K. G. grąžintinos sumos, kurias jis sumokėjo pagal 2005 m. balandžio 8 d. žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P27/05-0058. Pareiškėjų reikalavimai atlyginti turtinę žalą nėra siejami su jų išlaidų žemės sklypo 0,0524 ha pirkimui kompensavimu.

94Apeliantų reikalavimai atlyginti turtinę žalą yra siejami su siekiu, kad Lietuvos valstybė atlygintų jų išlaidas ir kompensuotų negautas pajamas, susijusias su tuo, kad 2012 metais po šešis metus trukusio teisminio proceso civilinėje byloje, kurioje nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. iki 2011 m. kovo 30 d. teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, buvo nustatyta (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimas), jog 2005 m. balandžio 8 d. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudarytas neteisėtai ir buvo pripažintas negaliojančiu, o minėtas žemės sklypas grąžintas valstybei.

95Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė argumentus ir įrodymus, kad 4 093,08 Eur (14 132,59 Lt) turtinė žalą sudaro išlaidos dėl 3 aukštų 1250 m2 komercinio pastato statybos darbų nutraukimo (II t., b.l. 2-13,III t., b.l. 5-7 l. ir dokumentų originalų segtuvas „Materialinė žala dėl 1250 m2 komercinio pastato darbų nutraukimo“).

96Apeliantų argumentus, kad teismui pripažinus netekusia galios 2005 m. balandžio 8 d. sutartį ir 0,0524 ha žemės sklypą grąžinus valstybei, komercinis pastatas nebegali būti statomas pagal I. P. įmonės 2005 metais parengtą projektą, nes dalis pastato (11 konstrukcinių elementų) patenka į valstybei grąžintą 0,0524 ha žemės sklypą, todėl turi būti rengiamas naujas projektas, o pareiškėjų išlaidos, susiję su anksčiau parengtu projektu, turi būti vertinama kaip žala, pripažįsta pagrįstais. Pažymėtina, kad jei PAVA nebūtų pardavusi K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo (jei nebūtų atlikusi šių neteisėtų veiksmų), tokios pasekmės apeliantams nebūtų kilę. Pareiškėjai pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus (sutartį, darbų atlikimo aktą, kasos pajamų orderį LPA Nr.0000017; 1 t., b.l.23-25) kad K. G. L. P. įmonei pagal 2004 m. gruodžio 16 d. Projektinės dokumentacijos paruošimo sutartį Nr. 04.12 už projektinės dokumentacijos parengimą 2005 m. gruodžio 20 d. sumokėjo 5500 Lt (1592,91 Eur). Su komercinės paskirties pastato projektu susijusiomis laikytinos šios dokumentais pagrįstos apelianto K. G. išlaidos: 35 Lt (8,68 Eur) už projekto derinimo paslaugą Panevėžio visuomenės sveikatos centre (2005 m. liepos 14 d. pinigų priėmimo kvitas SPN Nr.5373374); 236 Lt (68,35 Eur) UAB „Keliai“ už komercinio pastato paviršinių nuotekų sutvarkymo techninį projektą (2005 m. rugpjūčio 29 d. PVM sąskaita faktūra VG Nr.32 ir tos pačios dienos pinigų priėmimo kvitas Nr.148368068); 1003,00 Lt (290,49 Eur) UAB „Statybų ekspertų biurui“ už komercinio pastato ( - ), Panevėžyje, techninio projekto (architektūrinės ir konstrukcinės dalių ekspertizę (2006 m. liepos 28 d. ekspertizės rangos sutartis; 2006 m. liepos 31 d. ekspertizės aktas; 2006 m. rugpjūčio 1 d. atliktų darbų perdavimo –priėmimo aktas, PVM sąskaita faktūra SEB Nr.000810 ir pinigų priėmimo iš K. G. kvitas LAE Nr.4362008); 200 Lt (57,92 Eur) pagal 2006 m. liepos 16 d. statybos techninės priežiūros vadovo sutartį Nr.2006-12 su UAB „Odelima“ už statybos techninės priežiūros vadovo paslaugas statinio statybos metu (2006 m. liepos 16 d. sutartis, 2006 m. rugpjūčio 9 d. sąskaita faktūra ODE Nr.0034 ir tos pačios datos kasos pajamų orderio kvitas ODE Nr.010 apie pinigų priėmimą iš K. G.) (1 t., b.l 38, 39, 40-46, 48-49). Teisėjų kolegija komercinės paskirties projekto parengimo ir su tuo susijusias išlaidas pripažįsta pagrįstomis reikalauto žalos atlyginimo iš viso 2018,35 Eur sumai, tačiau įvertinusi pateiktus įrodymus nepripažįsta įrodytais pareiškėjo argumentų dėl 2 214, 15 Lt (641,26 Eur) techninės – konstrukcinės dalies projektui, nes tokios išlaidos nepagrįstos įrodymais.

97Pagal pateiktus įrodymus, statytojas K. G. pagal Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. išduotą statybos leidimą ir I. P. įmonės parengtą projektą pradėjo komercinio pastato statybą. Byloje nėra duomenų, kada apeliantai gavo teismo 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau pagal pateiktus į bylą įrodymus Panevėžio miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2006 m. rugpjūčio 11 d. įregistruoto arešto akto pažymėjimą dėl areštuoto žemės sklypo K. G. išsiuntė 2006 m. rugpjūčio 16 d. Tą pačią dieną antstolis išsiuntė 2006 m. rugpjūčio 16 d. patvarkymą – uždraudimą atlikti teismo nutartyje nurodytus veiksmus, o PAVA Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2006 m. rugpjūčio 21 d. statinio statybos sustabdymo aktu nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d. sustabdė statinio statybą. Iš to darytina išvada, kad apeliantai apie laikinąsias apsaugos priemones žinojo ne vėliau kaip nuo 2006 m. rugpjūčio 21 d.

98Byloje nustatyta, kad 2006 m. liepos 26 d. K. G. sudarė statybos darbų sutartį su UAB „Statybų laukas“ komercinio pastato pamatų ašyse A-A/F-F įrengimui ( - ), Panevėžyje. Sutartyje darbų pradžia buvo numatyta 2006 m. rugpjūčio 16 d., pabaiga - 2006 m. rugsėjo 29 d. Sutarties 5.5 punkte buvo numatyta, kad vienai iš šalių ne laiku vykdant bet kurį iš šioje sutartyje numatytų įsipareigojimų, kaltoji šalis turi sumokėti kitai šaliai delspinigius po 0,2 proc. už kiekvieną pavėluotą kalendinę dieną. Prie šios sutarties pridėtos pamatų įrengimo lokalinės sąmatos darbams už 61 086, 02 su 18 % PVM. Pagal 2006 m.spalio 31 d. darbų pridavimo aktą, UAB „Statybų laukas“ pridavė K. G. pagal minėtą sutartį 2014 m. rugpjūčio 17,18,19 d. atliktų komercinio pastato pamatų įrengimo (buvusių pamatų išardymo, metalinio garažo nukėlimo, žemės kasimo) darbų už 505, 02 Lt (146,27 Eur), pateikdama 2006 m.spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui. Sustabdžius statinio statybą, K. G. nebegalėjo suteikti rangovui statybos aukštelės darbams pagal 2006 m. liepos 26 d. sutartį, todėl UAB „Statybų laukas“ 2006 m.spalio 31 d. pagal šios sutarties 5.5 punktą pateikė K. G. baudos apskaičiavimo aktą 3000 Lt (868,86 Eur) sumai, pažymėdama, kad delspinigių atsisako, ir baudos sumą išskaičiuoja iš sumokėto avanso. Taigi pareiškėjai pagrindė 1015, 12 Eur (3505 Lt) pamatų įrengimo išlaidas pagal 2006 m. liepos 26 d statybos darbų sutartį su UAB „Statybų laukas“ (1 t., b.l.29-35). Be to, su šia sutartimi susiję 2014 m. rugpjūčio 18 – 19 d. apelianto išlaidos transporto nuomai. Pagal minėtos statybos darbų sutarties 3.2.5 punktą užsakovas įsipareigojo suteikti rangovui reikalingą techniką kasimo – užpylimo darbams atklikti. Pagal pateiktus įrodymus apeliantas UAB „Statybų laukas“ pamatų įrengimo darbų atlikimui 2014 m. rugpjūčio 18 d. 8 valandoms nuomojo ekskavatorių J. G. įmonėje „Stetiškių ūkis“ ir pagal pateiktą šios įmonės PVM sąskaitą SUM Nr.0002097 (t., b.l.52) tą pačią dieną sumokėjo 472 Lt (136,70 Eur), o 2014 m. rugpjūčio 19 d. 6 valandoms nuomojo autotransportą iš UAB „Panevėžio melioracija“ tą pačią dieną pagal pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą NrAP Nr.000308 ir kasos pajamų orderį UTI Nr.1196017 sumokėdamas šiai įmonei 299, 98 Lt (86,88 Eur). Tokiu būdu teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis ir įrodytomis iš viso 1238,48 Eur K. G. išlaidų, susijusių su 2006 m. rugsėjo 29 d. statybos darbų sutartimi dėl komercinio pastato pamatų įrengimo, kurias pareiškėjai pagrįstai prašo priteisti kaip turtinę žalą.

99Patikslintame skunde nurodytų 320 Lt (92,67 Eur) 2006 m. rugpjūčio 21 d. sumokėtų pagal kasos pajamų orderį UAB „Panevėžio kranai“ teisėjų kolegija nepripažįsta įrodytomis ir jų nepriteisia.

100Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta žala apelianto K. G. išlaidų už statybos leidimo išdavimą (100 Lt), nes statybos leidimas yra galiojantis ir Aplinkos ministerijos 2011 m.gegužės 11 d. išdavė K. G. leidimą tęsti sustabdytą statybą, statybų žurnalo pirkimą (30,69 Lt), nes jis gali būti panaudotas. Taip pat pripažįsta nepagrįstu prašymą pripažinti žala dokumentų kopijavimo paslaugas (116,75 Lt) bei atlygį antstoliui (100 Lt) už faktinių aplinkybių konstatavimą,

101Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjų argumentus ir pateiktus įrodymus, kad pareiškėjai dėl komercinės paskirties statybos nutraukimo patyrė turtinę žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su Panevėžio apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais, pripažįsta pagrįstais 3256, 83 Eur sumai.

102Pareiškėjų reikalavimo dalį pripažinti turtine žala 169 323,45 Eur (584 640,00 Lt) negautų pajamų dėl komercinio objekto statybos sužlugdymo dalies teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir netenkina. Pareiškėjai šią savo reikalavimo dalį grindė 2006 m. rugpjūčio 11 d. sutartimi su UAB “Vairolita“ dėl 110 m2 patalpų nuomos, 2006 m. rugpjūčio 15 d. sutartimi su UAB „Jumenta“ dėl 330 m2 patalpų nuomos ir 2006 m. rugpjūčio 16 d. sutartimi su UAB „Galaksa ir Co“ 150 m2 patalpų nuomos ( - ), Panevėžyje, t.y. komercinės paskirties pastate, kurio statybai pareiškėjas buvo gavęs 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimą. Šiose sutartyje nurodyta, kad nuomos terminas prasideda šalims susitarus pagal šias sutartis ir pasirašius patalpų priėmimo perdavimo aktą, tačiau ne vėliau kaip nuo 2007 m. lapkričio 15 d. ir pasibaigia 2010 m. gruodžio 31 d. Teigė, kad nutraukus komercinio pastato statybų darbus, jie negavo pajamų, kurias būtų gavę pridavus pastatą eksploatacijai nuo 2007 m. rugsėjo 30 d., nes teismui gražinus 0,0524 ha žemės sklypą valstybei, jie nebegalės tęsti komercinio pastato statybos.

103Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią CK normą, yra nurodęs, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų ir pan. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek ieškovas prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją, o didesnio, nei faktiškai asmens patirta žala, dydžio atlyginimas reikštų tokio asmens nepagrįstą praturtėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2007, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį Nr.3K-3-469/2009).

104Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į sutarčių sudarymo datas ir aplinkybes, nes jos buvo sudarytos apeliantams nepalankiu momentu, t.y. ieškovui R. J. notaro patvirtintu pranešimu anuliavus sutikimą komercinio pastato statybai ant gretimo sklypo ribos ir kartu su kitais asmenimis inicijavus procesą civilinėje byloje, be kita ko ir dėl 0,0524 ha valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei statybos leidimo panaikinimo, o teismui minėtoje civilinėje byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus statinio statybą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų argumentus ir negautų pajamų skaičiavimus, nurodytas negautas pajamas vertina kaip hipotetines, pagrįstas prielaidomis. Žala nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą ir žalos dydį privalo įrodyti pareiškėjas. Teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėtomis aplinkybėmis sudarant patalpų nuomos sutartis, jiems buvo reali galimybė gauti jų nurodytas pajamas.

105Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino pareiškėjų reikalavimo priteisti 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) nuostolių, kildinamų iš VĮRC Panevėžio filialo, pareiškėjų teigimu, neteisėtų veiksmų.

106Pareiškėjai šį reikalavimą sieja su 2012 m. sausio 17 d. patalpų nuomos sutarties Nr.5-B, sudarytos tarp K. G. ir UAB „Vairolita“ dėl 72 m2 ploto patalpų, ( - ), Panevėžyje, neįregistravimo VĮRC Panevėžio filiale atitinkamą laiką aplinkybėmis ir šios sutarties nutraukimo faktu. Byloje nustatyta, kad VĮRC Panevėžio filialas 2012 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 2173 netenkino UAB „Vairolita“ direktoriaus 2012 m. kovo 26 d. prašymo įregistruoti juridinį faktą apie šios sutarties sudarymą, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2 punktu , 29 straipsnio 2 dalimi ir 23 straipsnio 2 punktu, kadangi nustatė, jog dėl minėto pastato yra įregistruoti juridiniai faktai – iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu, įsiteisėjusi teismo nutartis, turinti įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 metų nutartį, įregistruota hipoteka ir nepateiktas kreditoriaus sutikimas dėl galimos nuomos įregistravimo. VĮRC Panevėžio filialas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 2462 netenkino ir 2012 m. balandžio 6 d. UAB „Vairolita“ prašymo analogišku klausimu. Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr.100 atsisakė priimti K. G. ir Z. G. skundą dėl minėtų teritorinio registratoriaus sprendimų, paaiškindama tesiės aktų nuostatas, kad šiuos sprendimus galėjo apskųsti UAB „Vairolita“, t.y, subjektas, kurio atžvilgiu priimti šie sprendimai, arba jos įgaliotas asmuo.

107Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo matyti, kad šios nuomos sutarties sudarymo juridinis faktas 2012 m. balandžio 25 d. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (2 t., b.l.142-144), nes teritorinis registratorius išsiaiškino, kad civilinėje byloje pareikšti reikalavimai nesusiję su pastatu, kuriame esančias patalpas išsinuomojo UAB „Vairolita“. Pagal pateiktus į bylą įrodymus atsisakymo įregistruoti nuomos sutarties sudarymo juridinį faktą laikotarpis apėmė mažiau nė mėnesį, t.y. nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. UAB „Vairolita“ nuomojamų patalpų atsisakė po to, kai ši sutartis jau buvo įregistruota. Byloje nėra duomenų, kad minėtas trumpiau nė mėnesį užtrukęs nuomos sutarties sudarymo neregistravimo Nekilnojamojo turto registre, lėmė nuomos sutarties nutraukimą šalių 2012 m. birželio 29 d. šalių susitarimu. Išnuomotos patalpos nuomininkui buvo perduotos 2012 m. sausio 17 d. aktu, nuomos sutartis nenustatė sąlygos, kad sutartis įsigalioja nuo jos įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Taigi VĮRC Panevėžio filialo veiksmai yra susiję tik su nuomos sutarties neįregistravimu nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. balandžio 25 d., tačiau pareiškėjų prašomi priteisti 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) nuostolių, kuriuos neva jie patyrė dėl VĮRC Panevėžio filialo draudimo nuomoti 72 m2 ploto patalpas yra siejami su įvairiomis išlaidomis ir tariamai negautomis pajamomis, nurodytomis už 2012-2014 m. laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. (neišnuomotų patalpų šildymo, nekilnojamojo turto mokesčio, prarasto nuomos mokesčio, skelbimų į laikraščius), kurios priežastiniu ryšiu nesusiję minėtais VĮRC Panevėžio filialo veiksmais nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. Apeliantų argumentai, esą VĮRC Panevėžio filialas uždraudė nuomoti 72 m2 ploto patalpas, neatitinka tikrovės. Apeliantų pridėto prie apeliacinio skundo 2015 m. vasario 23 d. UAB „Vairolita“ direktoriaus paaiškinimo, kuriame nenurodytas adresatas, teisėjų kolegija nepriima ir nevertina kaip įrodymo, nes nėra duomenų, kad pareiškėjai neturėjo galimybių pateikti pirmosios instancijos teismui visų dokumentų apie sutartinius santykius su UAB „Vairolita“ (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis).

108Su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad jiems turi būti priteista turtinė žala, kurią susidaro 2 340,21 Eur (8 080,26 Lt) žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių už laikotarpį iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo priėmimo, sutiktina ta apimti kiek tai susiję su žemės mokesčiu, sumokėtu valstybei už 0,0524 ha žemės sklypą 2005-2012 metais. Pagal Panevėžio apskrities VMI 2007 m. lapkričio 6 d. pažymą ir 2013 m. sausio 30 d. pažymą Nr.(42.3GP)-6-524 (I t., b.l.89-91) apeliantas K. G. žemės mokestį (po 618,92 Lt) 2005-2012 metais mokėjo už 0,1604 ha ploto žemės sklypą ( - ), Panevėžyje, t.y. ir už 0,0524 ha plotą, kuris Lietuvos apeliacinio teismo2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu grąžintas valstybei. Šių pareiškėjo išlaidos priežastiniu ryšiu susiję su teismo nustatytu faktu, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija neteisėtai pardavė valstybės išperkamą (neprivatizuojamą) žemę. Teismo sprendimu grąžinus 0,0524 ha sklypą valstybei, apeliantams priteistina K. G. sumokėto 2005-2012 m. žemės mokesčio už 0,1604 ha ploto žemės sklypą dalis, proporcinga 0,0524 ha sklypo plotui (38,59 Lt x 5,42 arų x 7 metų) – 424, 03 Eur (1 464,10 Lt).

109Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti 1 737,72 Eur (6 000,00 Lt) žalos atlyginimą už per gaisrą sudegusį statybinį vagonėlį negali būti tenkinamas, nes šis faktas neturi jokio ryšio su pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos neteisėtais veiksmais.

110Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nepriteisė pareiškėjams kaip turtinės žalos 338,57 Eur (1 169,00 Lt) pareiškėjo K. G. gydymosi išlaidų VšĮ „Panevėžio fizinės medicinos ir reabilitacijos centras“ nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. spalio 11 d. dėl ( - ), ir nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. UAB „Draugystės sanatorijoje“ dėl ( - ), nes nėra jokio pagrindo išvadoms, kad šie gydymaisi priežastiniu ryšiu susiję su Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtais veiksmais. Į apeliantų argumentus dėl galimos neteisėtų veiksmų įtakos K. G. sveikatai atsižvelgtina vertinant kokia suma turi būti priteista kaip neturtinės žalos atlyginimas.

111Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisia pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 3680,86 Eur (3256, 83 Eur +424,03 Eur) turtinei žalai atlyginti.

112Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjams gali būti priteistas tik iš Lietuvos valstybės ir tik ta apimtimi, kiek tai susiję su Panevėžio apskrities viršininko administracijos neteisėtais veiksmais, nes pareiškėjų nurodytų kitų institucijų neteisėti veiksmai byloje nenustatyti.

113CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (CK 6.250 str.) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

114Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje dėl neturtinės žalos įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) ir kt.).

115Pagal teismų praktiką neturtine žala gali būti pripažįstamas ne bet koks valdžios institucijos aktais asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, ilgalaikiai ir pan., be to, šie padariniai priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais.

116Apeliantai, teigia, kad teismo priteista 1 000 Eur suma yra pernelyg maža suma jų patirtai neturtinei žalai atlyginti. Apeliantai neturtinės žalos atsiradimą iš esmės sieja su 2012 metais paaiškėjusia aplinkybe, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija 2005 m. balandžio 8 d. sutartimi parduodama K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą, pasielgė neteisėtai, todėl pareiškėjai (sąžiningi šio sklypo įgijėjai) šios aplinkybės tyrimo procese, kuris truko šešerius metus, patyrė ilgalaikius dvasinius išgyvenimus ir psichologinę įtampą, nuolatinį stresą, dėl ko teko gydytis, teismui nusprendus, kad žemės sklypas grąžintinas valstybei, buvo sugriauti apeliantų lūkesčiai į verslo plėtrą, žlugo šeimos svajonės susikurti pilnavertę senatvę.

117Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus netekusia galios 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį ir nusprendus 0,0524 ha žemės sklypą grąžinti valstybei, pareiškėjai patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus ir kad šie išgyvenimai nebuvo mažareikšmiai. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutiktina, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentais, kad pagal bylos aplinkybes priteista suma nėra proporcingas ir teisingas atlygis kompensuoti jų patirtą neturtinę žalą. Minėta, kad nei civilinėje, nei administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas K. G. buvo nesąžiningas 0,0524 ha įgijėjas. Sąžiningai įgijęs ginčui aktualų žemės sklypą pareiškėjas ir jo sutuoktinė įgijo lūkesčių į turimo verslo teisėtą plėtrą, panaudojant turimą ir papildomai įsigytą žemės sklypą bei pastatant naują komercinės paskirties pastatą. Minėtoje civilinėje byloje nustatyti neteisėti Panevėžio apskrities viršininko administracijos veiksmai 2005 m. balandžio 8 d. sutartimi parduodant K. G. 0,0524 ha valstybinės žemės sklypą, kuris negalėjo būti privatizuojamas, lėmė pareiškėjams kilusias pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti vertinamos kaip neturtinė žala, nes tokios pasekmės nebūtų kilę, jei minėta institucija nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų. Minėtos valstybės institucijos galimai neteisėtų veiksmų tyrimo procesas civilinėje byloje vyko, be kita ko, ir dėl 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo. Panevėžio apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumas nebuvo konstatuotas pakankamai operatyviai, ir tai apeliantams sukėlė atitinkamus nepatogumus.Todėl pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pareiškėjų reikalavimo atlyginti neturtinę žalą apimtį, nėra pagrindo nesutikti su apeliantais, kad šis procesas turėjo apeliantams CK 6.250 straipsnyje numatytų pasekmių (ilgalaikius dvasinius išgyvenimus, stresą, įtampą).Kartu pažymėtina, kad į šias pasekmes atsižvelgtina tik Panevėžio apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų įtakos apeliantams apimtimi.

118Dėl argumentų, susijusių su apelianto K. G. sveikatos pablogėjimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus (medicininius dokumentus) 2007-2012 metais K. G. ne kartą gydėsi dėl įvairių ( - ), kurias sieti priežastiniu ryšiu (1 t., 120-127, 2 t., b.l.205, 3 t.102-103) būtent su minėtais išgyvenimais nėra pagrindo, tačiau yra duomenų ir apie tai, kad K. G. 2011 metų spalio mėn. kreipėsi į Kniaudiškių šeimos kliniką ir dėl ( - ), padidėjusio jautrumo, nervingumo, dirglumo, o tai gali būti siejama su ilgalaikiais dvasinimais išgyvenimais, stresu, įtampą. Atsižvelgiant į tai laikytina, jog yra pagrindas konstatuoti CK 6.250 straipsnio prasme neteisėtų veiksmų pasekmę – K. G. sveikatos pablogėjimą. Į tai atsižvelgia sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti.

119Pagal pateiktus į bylą įrodymus apeliantė Z. G. atitinkamiems 2007-2009,2011, 2012 metų laikotarpiams turėjo verslo liudijimus apgyvendinimo paslaugų (nakvynės ir pusryčių) paslaugų teikimui ( - ), Panevėžyje, apeliantas K. G. atitinkamiems 2006-2010, 2012 m. laikotarpiams patalpų nuomos paslaugų teikimui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad buvo sužlugdytas jų verslas, nes pagal bylos aplinkybes yra pagrindas tik išvadoms, kad prasidėjus ir vykstant procesui civilinėje byloje, kurioje, be kita ko, buvo vertinamas Panevėžio viršininko administracijos atirinkamų veiksmų bei sprendimų dėl žemės sklypo pardavimo K. G. teisėtumas ir šis procesas baigėsi nepalankiai apeliantams, nes teismas pripažino netekusia galios 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį ir 0,0524 ha žemės sklypą grąžino valstybei, buvo sutrikdyta apeliantų turimo verslo plėtra panaudojant minėtą žemės sklypą ir statant naują komercinės paskirties apstatą, tačiau Aplinkos ministerija 2011 m.gegužės 11 d. išdavė K. G. leidimą tęsti sustabdytą komercinio pastato statybą. Taigi apeliantai nėra praradę galimybės statyti planuotą komercinį pastatą 0,1080 ha ploto sklypo dalyje ( - ), Panevėžyje. Kita vertus, pažymėtina, kad apeliantų nurodyti nepatogumai verslo plėtros srityje nebūtų jiems atsiradę, jei Panevėžio apskrities viršininko administracija nebūtų atlikusi pirmiau aptartų teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytų neteisėtų veiksmų.

120Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad apeliantų išgyvenimai buvo ilgalaikiai, intensyvūs, susiję su nuolatiniu nerimu ir nežinia dėl šeimos verslo, kuris bylai aktualiu laikotarpiu buvo jų pragyvenimo šaltinis, dėl ateities ir lūkesčių teisėtai plečiant verslą užsitikrinti finansine prasme saugią senatvę, taip pat į tai, kad neigiami išgyvenimai paveikė apelianto K. G. sveikatą, kartu vertindama ir tai, kad 0,0524 ha žemės sklypo, kuris buvo neteisėtai parduotas K. G., grąžinimas teismo sprendimu valstybei (nurodant grąžinti K. G. jo sumokėtus pinigus už sklypą) neatima apeliantų galimybės statyti komercinį pastatą likusioje žemės sklypo dalyje, be to, ir į tai, kad apeliantams yra priteista dėl neteisėtų veiksmų jų patirta turtinė žala ir tai atitinkamai kompensuoja praradimus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjų apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

121Apeliantai prašė priteisti 234, 4 Eur teismo išlaidų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Ši suma susideda iš 200 Eur už advokato paslaugas surašant apeliacinį skundą, 29 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 3, 80 Eur už medicininę pažymą, išduotą Kniaudiškų šeimos klinikos taip pat 1,68 Eur už kopijavimo paslaugas.

122Dėl šio pareiškėjo prašymo pirmiausia pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi priimdamas pareiškėjų apeliacinį skundą, šia nutartimi grąžino apeliantams jų sumokėtą 29 Eur žyminį mokestį (3 t., b.l.110), nes skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektu neteisėtų veiksmų, žyminiu mokesčiu neapmokestinami (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 40 straipsnio 3 dalis).

123ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

124CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

125Apeliantai pateikė įrodymus, kad 2015 m.vasario 24 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu Algimantu Kolpertu dėl apeliacinio skundo šioje administracinėje byloje surašymo ir 2015 m.vasario 24 d. sumokėjo pagal šią sutartį advokatui už šią teisinę paslaugą 200 Eur (2015 m. vasario 25 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr.745483, 3 t., b.l. 109). Apeliacinis skundas byloje surašytas 2015 m. vasario 24 d. (3 t.. b.l.96-101). Apmokant apeliantui už advokato paslaugas galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Apelianto G. sumokėta advokatui suma neviršija taikant pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.10 punktus apskaičiuoto užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas už apeliacinio skundo surašymą maksimalaus dydžio. Todėl ši atstovavimo išlaidų suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis).

1262015 m. vasario 23 d. Kniaudiškių šeimos klinikos kvitas BLB Nr.7170765 patvirtina, kad apeliantas K. G. sumokėjo 3,80 Eur už 2015 m. vasario 20 d. medicinos dokumentų išrašą (3 t., b.l.102,104). Šios išlaidos patenka į ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatytas išlaidas, todėl priteistinos (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

127Prašymas priteisti 1,68 Eur kopijavimo išlaidų netenkintinas. Pareiškėjas pateikė UAB „Biuro mašinos“ kasos kvitus 1,68 Eur sumai, tačiau šie kvitai neidentifikuoja, kad kuris nors iš apeliantų patyrė išlaidas, susijusias su minėta administracine byla.

128Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkina iš dalies ir priteisia apeliantams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 203,80 Eur bylinėjimosi išlaidų.

129Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

130Pareiškėjų K. G. ir Z. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

131Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti.

132Priteisti K. G. ir Z. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, solidariai 3 680,86 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt eurų ir aštuoniasdešimt šeši eurocentai) turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti bei 203,80 Eur (du šimtai trys eurai ir aštuoniasdešimt eurocentų) teismo išlaidų.

133Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai K. G. ir Z. G. (toliau – ir pareiškėjai) Panevėžio... 5. Pareiškėjai paaiškino, kad 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės... 6. Pareiškėjai teigė, kad dėl teismo pripažintos negaliojančia 2005 m.... 7. Pareiškėjai nurodė, kad jų prašoma priteisti turtinė žala 179 487,86 Eur... 8. Pareiškėjai, detalizuodami reikalavimą priteisti 179 487,86 Eur (619 735,68... 9. Be to, pareiškėjai teigė, kad jiems buvo padaryta 8 688,60 Eur (30 000,00... 10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 11. Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 61–64,... 12. NŽT teigė, kad 0,0524 ha valstybinės žemės dalyje jokių Nekilnojamojo... 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas valstybės įmonės Registrų centro... 14. Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 137–140; III... 15. Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atstovas Panevėžio miesto... 16. Atsiliepimuose į skundą ir patikslintus skundus (II t., b. l. 55–57,... 17. II.... 18. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu... 19. Remdamasis civilinės bylos Nr. 2-144-425/2009 dokumentais, teismas nustatė,... 20. Panevėžio apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjai... 21. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė)... 22. Viešoje teisėje įtvirtintas teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo... 23. Spręsdamas dėl Panevėžio apskrities viršininko administracijos ir... 24. Spręsdamas pareiškėjų reikalavimą priteisti 4 093,08 Eur (14 132,59 Lt)... 25. Atsižvelgęs į 2006 m. rugpjūčio 18 d. antstolio parengtą Faktinių... 26. Pagal statybos techninį reglamentą STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir... 27. Įvertinęs civilinės bylos Nr. 2-144-425/2009 duomenis, teismas konstatavo,... 28. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad pareiškėjų... 29. Nagrinėdamas pareiškėjų reikalavimo dalį dėl 169 323,45 Eur (584 640,00... 30. Administracinis teismas nustatė, kad komercinis pastatas ( - ), Panevėžyje,... 31. Teismas atsižvelgė į tai, kad CK 6.249 straipsnis turtinę žalą... 32. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjų reikalavimo dalį... 33. Pareiškėjai taip prašė priteisti 2 340,21 Eur (8 080,26 Lt) turtinei žalai... 34. Spręsdamas dėl šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo, teismas... 35. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad K. G. nuosavybės teisės į 2005 m.... 36. Be to, pareiškėjai prašė priteisti 1 654,84 Eur (5 713,83 Lt) turtinė... 37. Vertindamas šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, teismas nustatė, kad... 38. Išanalizavęs nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad K. G.... 39. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nustatyti... 40. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti 1 737,72 Eur (6 000,00 Lt) turtinę... 41. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nustatė, kad nėra jokio pagrindo... 42. Be to, pareiškėjai prašė priteisti 338,57 Eur (1 169,00 Lt) pareiškėjo K.... 43. Nagrinėdamas šios reikalavimo dalies pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad... 44. Atsižvelgęs į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei... 45. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti jiems 8 688,60 Eur (30 000,00 Lt)... 46. Pareiškėjų teigimu, neturtinė žala pasireiškė tuo, kad dėl atsakovų... 47. Teismo vertinimu, pareiškėjai, pirkdami K. G. vardu 0,0542 ha valstybinės... 48. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasis... 49. Be kita ko, pareiškėjai prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas (III... 50. III.... 51. Pareiškėjai K. G. ir Z. G. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde... 52. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi,... 53. 1.Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad statybos projektas, kuriuo pagrindu... 54. Pareiškėjai skunde teismui buvo nurodę, kad patyrė realias išlaidas... 55. Iškilus būtinybei po žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties panaikinimo... 56. 2. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jų reikalavimo dalį... 57. 3. Apeliantai mokėjo žemės mokestį už 5,42 aro žemės sklypo dalį, kuri... 58. 4.Teismas nepagrįstai nurodė esą pareiškėjai gali reikalauti nuostolių... 59. 5. Per tą laiką, kol sutartis nebuvo įregistruota, UAB „Vairolita“... 60. 6. Pareiškėjai 2014 m. balandžio 11 d. patikslintame skunde prašė teismo... 61. 7. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti žalos, padarytos K. G.... 62. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės... 63. Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 114–117) NŽT pakartoja... 64. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VĮ Registrų centro Panevėžio filialas... 65. Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 127–128) VĮ Registrų... 66. Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės atstovas Panevėžio miesto... 67. Atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 122–125) Savivaldybės... 68. Teisėjų kolegija... 69. IV.... 70. Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjai iškėlė, prašydami... 71. Nagrinėjamam ginčui yra reikšmingos byloje nustatytos aplinkybės, kad 2005... 72. Byloje nustatyta, kad minėtas statinys nebuvo pastatytas 2006 m. rugpjūčio 2... 73. Pareiškėjai turtinę ir neturtinę žalą dėl valdžios institucijų... 74. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo reikalavimą dėl turtinės... 75. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 76. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi,... 77. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės... 78. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės... 79. Pareiškėjai, prašydami priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės,... 80. Valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nustatymui CK 6.271 straipsnio... 81. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažino... 82. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime taip pat nurodė,... 83. Iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo... 84. Taigi Panevėžio apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumas... 85. Viešoji atsakomybė remiasi restitutio in integrum principu, kuris reiškia,... 86. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję... 87. Pirmosios instancijos administracinis teismas sprendime teisingai pažymėjo,... 88. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pagrįstai nurodo, kad šiuo... 89. Pareiškėjai, reikšdami reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir viena iš... 90. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu iš esmės... 91. Apeliantų reikalavimų atlyginti žalą, kildinamą iš to, kad teismui... 92. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija nenustatė pagrindo... 93. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime nurodė, kad K.... 94. Apeliantų reikalavimai atlyginti turtinę žalą yra siejami su siekiu, kad... 95. Pareiškėjai pirmosios instancijos teismui pateikė argumentus ir įrodymus,... 96. Apeliantų argumentus, kad teismui pripažinus netekusia galios 2005 m.... 97. Pagal pateiktus įrodymus, statytojas K. G. pagal Panevėžio miesto... 98. Byloje nustatyta, kad 2006 m. liepos 26 d. K. G. sudarė statybos darbų... 99. Patikslintame skunde nurodytų 320 Lt (92,67 Eur) 2006 m. rugpjūčio 21 d.... 100. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta žala apelianto K. G. išlaidų už... 101. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjų argumentus... 102. Pareiškėjų reikalavimo dalį pripažinti turtine žala 169 323,45 Eur (584... 103. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba... 104. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į sutarčių... 105. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo... 106. Pareiškėjai šį reikalavimą sieja su 2012 m. sausio 17 d. patalpų nuomos... 107. Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo... 108. Su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais, kad jiems turi būti priteista... 109. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo... 110. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo... 111. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios... 112. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad... 113. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis... 114. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje dėl... 115. Pagal teismų praktiką neturtine žala gali būti pripažįstamas ne bet koks... 116. Apeliantai, teigia, kad teismo priteista 1 000 Eur suma yra pernelyg maža suma... 117. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui... 118. Dėl argumentų, susijusių su apelianto K. G. sveikatos pablogėjimu,... 119. Pagal pateiktus į bylą įrodymus apeliantė Z. G. atitinkamiems... 120. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, kad apeliantų... 121. Apeliantai prašė priteisti 234, 4 Eur teismo išlaidų nagrinėjant bylą... 122. Dėl šio pareiškėjo prašymo pirmiausia pažymėtina tai, kad pirmosios... 123. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas... 124. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato... 125. Apeliantai pateikė įrodymus, kad 2015 m.vasario 24 d. sudarė teisinių... 126. 2015 m. vasario 23 d. Kniaudiškių šeimos klinikos kvitas BLB Nr.7170765... 127. Prašymas priteisti 1,68 Eur kopijavimo išlaidų netenkintinas. Pareiškėjas... 128. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija prašymą priteisti... 129. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 130. Pareiškėjų K. G. ir Z. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 131. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą... 132. Priteisti K. G. ir Z. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės... 133. Nutartis neskundžiama....