Byla 1A-87-185/2015

1Procesinio sprendimo kategorija

2Panevėžys

31.2.14.5.3;2.4.8.

4Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Artūro Ridiko, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei, dalyvaujant: prokurorui Arvydui Grambai, nuteistajam A. K., nuteistojo gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d., ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-07-23 iki 2014-07-25 ir nuo 2014-12-02 iki 2014-12-18. Priteista iš A. K. nukentėjusiajai I. Z. 650 Lt (188,25 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6A. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. apie 20.30 val. Panevėžyje, ties ( - ) namu, pavartodamas fizinį smurtą nukentėjusios I. Z. atžvilgiu, t. y. ašarinėmis dujomis papurkšdamas I. Z. į kairės pusės veido sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą kairės pusės veido srityje ir nukentėjusiajai atimdamas galimybę priešintis, pagrobė svetimą nukentėjusiajai I. Z. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Galaxy Muzic Duos“, 700 Lt vertės, su jame buvusiomis dviejomis SIM kortelėmis „Labas“ ir „Pildyk“, 10 Lt vertės.

7Kaip galima suprasti iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo suteikta galimybė turėti gynėją, jam net nebuvo pasiūlytas gynėjas. Ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai grasino su juo susidoroti, jeigu jis neduos parodymų, kokių jiems reikia. Taip pat grasino jį uždaryti į kamerą su nuskriaustaisiais arba sulaužyti antrą koją (tuo metu jam buvo lūžusi koja). Duodamas pirminius parodymus jis buvo išsigandęs ir sutrikęs. Nurodo, kad dujų balionėlį savigynai prieš keletą metų įsigijo Rietavo turguje, tačiau jo nėra panaudojęs. Šią aplinkybę nurodė ir tyrėjai, tačiau ji apklausos protokole ne taip užrašė. Taip pat niekada nėra plėšęs ar skriaudęs žmonių, nėra teistas už plėšimą. Pažymi, kad nukentėjusioji jo neatpažino. Jos žodžiais tariant, užpuolikas buvo 50 metų amžiaus ir 180 cm ūgio. Tačiau jo ūgis yra 173 cm ir jam yra 45 metai. Nurodo, kad iki sulaikymo jis buvo registruotas darbo biržoje, dirbo laikinus darbus. Darbe negerdavo, o namuose išgerdavo nedaug. Prieš tai septynerius metus gyveno su drauge, kuri mirė. Šiuo metu keletą metų gyvena su sugyventine A. L. adresu ( - ), Plungėje. Dėl to nepagrįstai rašoma, jog jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Taip pat nesupranta, kaip jis gali būti blogai charakterizuojamas, jeigu su namiškiais ir kaimynais sutaria gerai, su policija neturėjo jokių reikalų, jo atžvilgiu jokių iškvietimų nebuvo. Nurodo, kad įsigytu vogtu telefonu jis nesinaudojo. Jis buvo veikiantis, telefoną pardavė už 50 Lt. Tačiau sutinka su civiliniu ieškiniu, nes įsigijo vogtą daiktą ir dėl to yra kaltas. Teigia, kad jis niekur nesislėpė ir į sekretorės skambučius atsiliepė. Prašo į visas šias aplinkybes atsižvelgti.

8Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinio skundo netenkinti.

9Apeliacinis skundas atmetamas.

10Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 242 str. 1 d.). BPK 301 str. 1 d. taip pat nustatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymėtina, jog ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 20 str. 1 ir 2 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Taigi teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau, žinoma, juos visus privalo ištirti teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-450/2007). Be to, baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ne tik tiesiogiai ištirtų visus bylos įrodymus, bet ir vertintų įrodymų visetą, o ne atskirus duomenis.

11Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei tinkamai, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymo normos, įvertino bylos įrodymus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pripažindamas apeliantą kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – kvalifikuotą plėšimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne atskirais duomenimis, o surinktų duomenų, kurie gauti teisėtais būdais ir pagrįstai šioje byloje pripažinti įrodymais, visuma – nukentėjusiosios I. Z., liudytojų M. K., V. M., M. V. parodymais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, policijos informacinės sistemos duomenų registro, Google žemėlapių duomenimis, iš dalies ir paties A. K. paaiškinimais. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino šių įrodymų turinį, sugretino juos tarpusavyje ir skundžiamame nuosprendyje pasisakė dėl jų vertinimo, remdamasis tarpusavyje sutampančiais įrodymais nustatė faktines bylos aplinkybes, išsamiai, aiškiai ir suprantamai išdėstė apkaltinamojo nuosprendžio motyvus. Kartu, remdamasis pirmiau paminėtų įrodymų visuma, apylinkės teismas motyvuotai atmetė apelianto teisme iškeltą versiją, kad jis plėšimo neįvykdė, su savimi dujų balionėlio niekada neturėjo, o nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną įgijo prie „Cido“ arenos iš matymo pažįstamo asmens. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų tinkamai išnagrinėjęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Todėl aukštesnės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria visiems žemesnės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997m.gruodžio 19 sprendimas byloje Helle v. Finland ). Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nuostata, įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, t. y. tik teismas turi išimtinę teisę nuspręsti, ar kaltinimas asmeniui yra pagrįstas ir priklausomai nuo to priimti atitinkamą sprendimą. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jo įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas, ir tokių proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime šių BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Todėl vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip norėjo apeliantas ir sprendimas nepriimtas toks, kokio jis tikėjosi, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu bei įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

12Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, bendrame bylos duomenų kontekste įvertinęs nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos vietą (ties ( - ) namu), užpuoliko pasišalinimo iš įvykio vietos kryptį (nubėgo link Muzikinio teatro), aplinkybes, kada policijoje buvo gautas pranešimas apie šį įvykį (20.52 val., nukentėjusioji apie įvykį pranešė praėjus apytiksliai 5 min. po užpuolimo, t. y. telefonas galėjo būti pagrobtas apie 20.45 val.), liudytojo V. M. parodymus, kad apie 21 val. apeliantas, atėjęs nuo Laisvės aikštės pusės pro Panevėžio autobusų stoties teritoriją link centrinės „Iki“ parduotuvės Ukmergės g., pasiūlė jam pirkti mobiliojo ryšio telefoną, tačiau jį pardavė tuo metu iš „Iki“ parduotuvės išėjusiam jo (liudytojo) pažįstamui M. K., liudytojo M. K. parodymus, kad mobiliojo ryšio telefoną jis nusipirko ne vėliau kaip 21.00 val., nes dar centrinėje „Iki“ parduotuvėje dirbo ten esantis lažybų punktas, iš kurio jis kaip tik išeidinėjo, nes pasiėmė laimėjimą, Google žemėlapių duomenis, kad nuvykimo automobiliu nuo ( - ) namo (įvykio vietos) iki Nemuno g. esančios „Cido“ arenos (kur apeliantas nurodė įgijęs iš pažįstamo asmens mobiliojo ryšio telefoną) laikas yra 4-5 min., pėsčiomis – 19-20 min., nuo „Cido“ arenos iki Panevėžio autobusų stoties (kur apeliantas pardavė mobiliojo ryšio telefoną) 5-8 min. automobiliu, pėsčiomis 20-27 min., nuo ( - ) namo iki Panevėžio autobusų stoties pėsčiomis 10-11 min., ir vadovaudamasis elementaria logika, paremta matematiniais skaičiavimais, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas nuo 20.45 val. iki apytiksliai 21.00 val. nustatytomis aplinkybėmis negalėjo būti nugabentas prie „Cido“ arenos, ten parduotas apeliantui ir po to apelianto nugabentas į Panevėžio autobusų stotį ir ten parduotas, vertinant ir tai, kad užpuolikas, pagrobęs telefoną, nuo užpuolimo vietos dar turėjo nueiti iki Muzikinio teatro, kur tik ten galėjo įsėsti į transporto priemonę ir nuvykti prie „Cido“ arenos, o nuvykęs prie „Cido“ arenos, patekti ant apelianto nurodytų laiptų, įjungti telefoną, parodyti, kaip juo naudotis ir jį parduoti – visa tai galėjo užtrukti iki kelių minučių. Nuteistasis taip pat parodė, kad jis nuo „Cido“ arenos dar ėjo iki parduotuvės „Iki“ (Nemuno g.) aikštelės, kurioje įsėdo į taksi, o tai taip pat užtruko iki kelių minučių. Tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad laikas nuo telefono pagrobimo iki jo realizavimo buvo apytiksliai 10 min. Tiek laiko visiškai pakanka nueiti nuo nusikaltimo vietos – ( - ) namo iki mobiliojo ryšio telefono realizavimo vietos – Panevėžio autobusų stoties. Be to, nukentėjusiosios nurodyta užpuoliko pasišalinimo iš įvykio vietos kryptis (link Muzikinio teatro, o kartu ir Laisvės aikštės, Panevėžio autobusų stoties) visiškai sutapo su liudytojo V. M. nurodyta apelianto atėjimo kryptimi (nuo Laisvės aikštės pusės pro Panevėžio autobusų stoties teritoriją), taip pat, nukentėjusioji bendrais bruožais apibūdino užpuoliko amžių, ūgį (aukštesnis už ją, apie 170-180 cm ūgio, nes jos ūgis 170 cm, apie 50 m. amžiaus), o tai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atitinka apelianto amžių ir ūgį (173 cm ūgio ir 45 m. amžiaus). Šie visi įrodymai, juos sistemiškai analizuojant ir vertinant bendrame kontekste, pagrįstai sudaro logišką, vieningą, vieną kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, neabejotinai paneigiančią apelianto versiją ir kartu patvirtinančią, kad A. K. pagrobė nukentėjusiajai priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir praėjus apytiksliai 10 min., kurių visiškai pakanka nueiti nuo įvykio vietos – ( - ) namo iki Panevėžio autobusų stoties, jį pardavė M. K.. Taigi kolegija, apibendrindama pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra pagrįstos visapusišku ir objektyviu bylos faktinių duomenų vertinimu. Reikšmingas veikos kvalifikavimui aplinkybes taip pat patvirtina teisme patikrintų duomenų visuma. O tai, kad tas aplinkybes iš dalies patvirtina ir nuteistojo paaiškinimai (A. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jis su savimi nešiodavosi dujų balionėlį, tik neatsimena, ar kam nors papurškė dujų, taip pat tvirtino, kad būdamas girtas galėjo padaryti nusikaltimą, kurio aplinkybių (dėl girtumo) nepamena), teismo išvadas daro tik patikimesnėmis. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad policijos pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu grasino su juo susidoroti, jeigu jis neduos jiems reikalingų parodymų. Tačiau kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ikiteisminio tyrimo duomenys (A. K. įtariamojo apklausa) būtų buvę gauti neleistinais ar neteisėtais būdais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. K. niekam nesiskundė dėl jo atžvilgiu neva policijos pareigūnų panaudotų neteisėtų veiksmų, jis taip pat neįvardijo ir policijos pareigūnų, kurie neva jam grasino susidoroti. Be to, apelianto pirminius parodymus užrašiusi tyrėja M. V., pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja, būdama įspėta už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad A. K. jai geranoriškai papasakojo įvykio aplinkybes, t. y. tai, jog jis su savimi nešiodavosi dujų balionėlį, tik neatsimena, ar jį naudojo, taip pat tvirtino, jog dėl girtumo galėjo įvykdyti nusikaltimą, kurio aplinkybių nepamena, kurias bei kitas jo nurodytas aplinkybes ji 2014-07-23 užrašė jo kaip įtariamojo apklausos protokole. Šias nurodytas aplinkybes apeliantas patvirtino ir savo vėlesnėje 2014-07-25 apklausoje, kurią atliko ne ta pati, o kita tyrėja (vyresnioji tyrėja L. E.), jokių papildymų neturėjo. Atmetamas ir apelianto skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam nebuvo suteikta galimybė turėti gynėją ir apskritai jam nebuvo pasiūlytas gynėjas. Pažymėtina, jog nuteistasis, neturėdami teisinių žinių, turėjo teisę ir galimybę prašyti skirti jam gynėją ar sudaryti atstovavimo sutartį su advokatu, kad tinkamai realizuotų savo teisę į gynybą, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu atliekant įvairius procesinius veiksmus A. K. gynėjo ne tik nepageidavo, bet jo ir atsisakė, tai patvirtindamas savo parašais, nors visais atvejais jam būdavo išaiškinama teisė jį turėti. Kolegija pažymi, kad nė vienas įrodymas negali turėti iš anksto nustatytos didesnės galios, todėl nesant įrodymų gavimo ir užfiksavimo pažeidimų, kaip yra šioje byloje kalbant apie nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įrodymų reikšmę ir svarbą lemia jų turinys, o tiksliau, to turinio ryšys su nustatinėjamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei jo atitikimas kitiems bylos duomenims. Šiomis principinėmis nuostatomis ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Taigi apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje A. K. kaltė įvykdžius kvalifikuotą plėšimą yra neabejotinai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji parodymų patikrinimo metu apelianto neatpažino, nepaneigia pirmiau aptartų įrodymų visumos pagrindu padarytų išvadų dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

13Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

14Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.).

15Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK 41 str. 2 d. įtvirtintą bausmės paskirtį. Be to, nusikalstama veika šiurkščiai pažeidžia kitų žmonių teises ir laisves, svarbiausias teisės ginamas vertybes, dėl to ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti bei ginti baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis priemonėmis. Bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiamas prioritetas.

16BK 180 str. 2 d. sankcijoje yra numatyta tik vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas numato taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė gali būti skiriama vadovaujantis BK 62 str. ir BK 54 str. 3 d. nuostatomis, tačiau turi būti nustatytos visos būtinos šioms nuostatoms taikyti sąlygos. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tokių sąlygų nenustatė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl darytina išvada, kad apeliantui paskirta sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas yra teisinga ir pagrįsta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprašė jam skirti kitos bausmės rūšies, o nesutiko tik su nustatytu laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir prašė jį sumažinti.

17Nagrinėjamu atveju A. K. paskirta didesnė už BK 180 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmė, t. y. ketveri metai laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, mano, kad toks apeliantui nustatytas laisvės atėmimo bausmės dydis nėra per griežtas ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str. ir 54 str.). Švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra pagrindo.

18Kaip matyti iš bylos medžiagos, tyčinį, sunkų nusikaltimą nuosavybei (papildomas objektas žmogaus sveikata) apeliantas padarė būdamas prieš tai ne kartą teistas (jo atžvilgiu priimti devyni apkaltinamieji nuosprendžiai), daugiausia už nusikaltimus nuosavybei (vagystes) ir turėdamas neišnykusį bei įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė praėjus vos septyniems mėnesiams po to, kai atliko ankstesniu teismo nuosprendžiu už tyčinio, apysunkio nusikaltimo padarymą paskirtą arešto bausmę. Taip pat apeliantas net 60 kartų yra baustas administracine tvarka, daugiausia už smulkias svetimo turto vagystes ir už girto pasirodymą viešoje vietoje, jam paskirtų baudų nemoka. Be to, apeliantas nusikalto tuo metu, kai niekur nedirbo, nebuvo registruotas darbo biržoje, tačiau sistemingai vartojo alkoholį, yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Visos šios aplinkybės, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, rodo didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumo laipsnį, polinkį nusikalsti ir nenorą taisytis bei tai, kad apelianto nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o tai buvo nuoseklus jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas pirmiau paminėtas aplinkybes bei atsižvelgęs į padarytos žalos pobūdį ir mastą, taip pat į tai, jog nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, pagrįstai A. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė kiek didesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Taigi apibendrinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju švelnesnės bausmės paskyrimas nepaveiktų apelianto taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

19Atsižvelgus į pirmiau aptartų aplinkybių visumą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos duomenis, skundžiamu nuosprendžiu A. K. pagrįstai pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., ir už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu bausmę. Kadangi apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų, konstatuotina, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

20Byloje gauta Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 46,32 Eur apmokėjimo už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, kurias prašoma priteisti iš nuteistojo valstybės naudai. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroro ir gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo būtinas dalyvavimas apeliaciniame procese, o kaltinamajam atsisakyti nuo gynėjo apeliaciniame procese nenumatyta, tai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgus į tai, Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas iš nuteistojo valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

21Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

22Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai