Byla 2K-322/2014

Dėl A. M. ir R. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

2sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

3dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

4nuteistojo A. M. gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui,

5nukentėjusiajai I. P.,

6nukentėjusiosios atstovui advokatui Ramūnui Girevičiui,

7teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendis dėl A. M. ir R. B. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl A. M. išteisinimo ir jis pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendžiu paskirtu laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams bei 10 MGL (1300 Lt) bauda ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas šešiems metams ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą. Į bausmės laiką įskaityta pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. nuosprendį atlikta bausmė.

9Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimo, prokuroro, prašiusio nuteistojo bei nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinius skundus atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios atstovo skundą atmesti, nukentėjusiosios ir jos atstovo, prašiusių jų kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

10A. M. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ( - ) pataisos namuose, esančiuose ( - ), nuo 2010 m. balandžio 24 d., 2010 m. rugpjūčio mėn., tiksli data tyrimo metu nenustatyta, siųsdamas I. P. (buvusiai G.) telefonu (Nr. ( - )) įvairaus turinio žinutes, taip su ja susipažinęs ir įgijęs jos pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš nukentėjusiosios išvilioti kuo didesnę dalį turto – pinigų tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko (nuo 2010 m. rugsėjo mėn.), įvairiais būdais – SMS žinutėmis, pokalbių telefonu metu, laiškais nurodydamas, kad ketina sudaryti su ja santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypą, kurį, paleistas iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus lėšų, jomis padengs I. P. turėtas išlaidas, grąžins paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikino I. P. kreiptis į kredito įstaigą Kredito uniją „( - )“ dėl paskolos. Nukentėjusioji I. P., paveikta A. M., kreipėsi į Kredito uniją ir 2010 m. rugsėjo 24 d. sudarė vartojamosios paskolos sutartį Nr. 70081 dėl 30 000 Lt, prievolę užtikrindama nuosavybės teise turimo buto (unikalus Nr. ( - )), esančio Klaipėdoje, ( - ), įkeitimu. Po to, 2010 m. rugsėjo 24 d. gautą paskolos dalį (18 000 Lt) pervedė į A. M. mamos R. M. sąskaitą.

11Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. M. įtikino I. P. paskolinti jam 4 000 Lt apmokėti tariamas antstolių išlaidas, dėl to I. P. kreipėsi į kredito įstaigą AB „( - )“ dėl 4000 Lt vartojamosios paskolos ir 2011 m. sausio 25 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 47908200238. Po to gautą paskolos dalį 3000 Lt pervedė į A. M. tėvo B. M. sąskaitą.

12Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. M. įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt, tačiau, jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino paskolinti jam kuo daugiau pinigų, skolinantis juos iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą. A. M. įtikino nukentėjusiąją 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos pirmajame notarų biure sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. tariamam pirkėjui R. P. pardavė su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą, esantį Klaipėdoje, ( - ), kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą – 65 000 Lt sumą, iš kurių dalis (28 762,05 Lt) buvo panaudota grąžinti kreditą Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. 70081, o kitą dalį (24 238 Lt) nukentėjusioji I. P. bute, esančiame Klaipėdoje, ( - ), perdavė R. B., kuris tyrimo nenustatytu būdu juos perdavė A. M.. Taip A. M. apgaule įgijo pasitikėjimą ir melagingai nurodydamas faktines aplinkybes bei nepagrįstai žadėdamas vykdyti įsipareigojimus apgaule savo naudai įgijo I. P. turtą – 45 238 Lt .

13R. B. išteisintas dėl to, kad apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2011 m. kovo mėnesio pradžioje, tiksli data tyrimo metu nenustatyta, veikdamas bendrai su A. M., kuris įgijęs I. P. pasitikėjimą, siekdamas apgaule iš jos išvilioti kuo didesnę dalį turto tariamoms skoloms padengti, advokato pagalbai už tariamai suteiktas teisines paslaugas apmokėti dėl paleidimo iš įkalinimo įstaigos anksčiau laiko (nuo 2010 m. rugsėjo mėn.), įvairiais būdais – SMS žinutėmis, pokalbių telefonu metu, laiškais nurodydamas, kad ketina sudaryti su ja santuoką ir bendrai vesti šeimos ūkį, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypą, kurį, paleistas iš įkalinimo įstaigos, realizuos ir gaus lėšų, jomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir grąžins paskolintus pinigus, taip aktyviai, sistemingai veikdamas ir realiai neturėdamas galimybių ir neketindamas vykdyti savo įsipareigojimų, įtikinėjo I. P. paskolinti 80 000 Lt, tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino paskolinti jam kuo daugiau pinigų, skolinantis juos iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant butą. R. B., žinodamas ir suprasdamas A. M. nusikalstamus veiksmus bei tikslus prieš nukentėjusiąją I. P. , veikdamas pagal A. M. nusikalstamus nurodymus, surado bei nukentėjusiajai pristatė tariamą jos buto pirkėją – R. P. ir bendrai su A. M. , naudodami apgaulę, įtikino I. P. 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos pirmajame notarų biure sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu I. P. tariamam pirkėjui R. P. pardavė su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą, esantį Klaipėdoje, ( - ), kurio rinkos kaina 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą – 65 000 Lt sumą, iš kurių dalis (28 762,05 Lt) buvo panaudota grąžinti kreditą Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. 70081, o kitą dalį (24 238 Lt) nukentėjusioji I. P. perdavė R. B., kuris tyrimo nenustatytu būdu juos panaudojo kartu su A. M.. Taip R. B. apgaule savo naudai bendrai su A. M. užvaldė 24 238 Lt bei kitų asmenų – R. P. naudai apgaule bendrai su A. M. užvaldė didelės vertės nukentėjusiosios I. P. turtą – 140 000 Lt vertės butą.

14Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

15Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai aiškino 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 7, 20 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies, 1, 3 punktų, 324 straipsnio nuostatas, todėl priėmė neteisingą nuosprendį, skyrė neteisingą bausmę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įstatymų taikymo praktikos, pažeidė teisę į teisingą teismą, numatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas jį motyvavo tik savo samprotavimais, darydamas vienpusiškas išvadas, nevertino nuteistojo išdėstytų aplinkybių tikrumo, nuosprendyje neaptarė jo nekaltumą galinčių patvirtinti įrodymų, savo sprendimą grindė neišnagrinėtais įrodymais, tuo pažeisdamas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnyje nustatyti reikalavimai – įrodymais teismas pripažino duomenis, kurie buvo gauti pažeidžiant įstatymus, netyrė, kodėl nuteistasis skolinosi pinigus, ar turėjo galimybę atiduoti skolą, nuosprendyje nepateikė pagrįstos ir motyvuotos įrodymų analizės, liko neaišku, kokie duomenys leido teismui padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie faktines veikos padarymo aplinkybes yra nepagrįstos ir tai rodo teismo šališkumą.

16Kasatorius nurodo su I. P. susirašinėjęs SMS žinutėmis, bendravęs nuoširdžiai, nusiuntęs jai savo nuotrauką, I. P. pati pasiūlė padėti, pinigus siųsdavo kas antrą savaitę po 300–400 Lt. Nuteistasis jai siuntęs gėlių, žaislų, todėl jų santykiai tapo artimesni, jie pradėjo bendrauti kaip pora, ketino susituokti, bet vestuvės neįvyko, nes nukentėjusioji neatvykdavo į pasimatymus. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jo I. P. rašytuose laiškuose yra apgaulė, teigia iš tiesų buvęs susižavėjęs nukentėjusiąja, nes nebuvo aiškios visos aplinkybės dėl I. P., kurias žinodamas jis nebūtų skolinęsis iš jos pinigų.

17Kasatorius pripažįsta prašęs I. P. paskolinti 20 000 Lt, kad galėtų išeiti į laisvę. Nukentėjusioji sutiko padėti, pervedė 18 000 Lt į jo mamos sąskaitą. Paskolintus pinigus nuteistasis turėjęs sumokėti advokatui, kuris turėjo padėti išeiti į laisvę anksčiau laiko, tačiau, turėdamas aistrą azartiniams lošimams, A. M. pinigus pralošė, todėl turėjo pakartotinai skolintis pinigų iš būsimos žmonos I. P.. Dėl to nuteistasis kreipėsi į nukentėjusiąją, prašydamas, kad ši parduotų butą. Kasatorius teigia buvęs suinteresuotas grąžinti skolą, nes ketino susituokti su I. P., dėl to jos butas būtų tapęs ir jo nuosavybe, be to, jis turėjęs realią galimybę pasiskolintą pinigų sumą grąžinti, parduodamas butą, kurį jam pažadėjo atiduoti mama R. M. (apie tai yra duomenys byloje), išeiti į laisvę anksčiau laiko, vesti I. P. ir vykdyti visus įsipareigojimus. Tačiau ir antrą kartą iš I. P. pasiskolintus pinigus (24 238 Lt) pralošė.

18Kasatorius nurodo, kad jam toliau bendraujant su nukentėjusiąja paaiškėjo aplinkybės, kurių jis iš anksto negalėjo numatyti – ji prisipažino negalinti turėti vaikų, nelankė A. M. pataisos namuose, jis negalėjo su ja artimai bendrauti. Išaiškėjo jos sveikatos problemos, todėl nuteistasis santykius su ja nutraukė. Kasatorius nurodo negalėjęs atiduoti skolos I. P., nes negalėjo išeiti į laisvę ir neturėjo galimybės parduoti jam padovanotą butą, tačiau stengėsi bent po truputį, dalimis grąžinti I. P. skolą. A. M. nuomone, tokia jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

19Kasaciniu skundu nukentėjusiosios I. P. atstovas advokatas R. Girevičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. B. išteisinimo ir iš kaltinimo A. M. pašalintas epizodas dėl sukčiavimo, sudarant 2011 m. kovo 9 d. I. P. buto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį; šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

20Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305, 331 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus, suklydo vertindamas objektyviuosius ir subjektyviuosius A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius ir nusikaltimo sudėties elementų visumą.

21Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas suklydo vertindamas, kad A. M. su R. B. neturėjo tiesioginės tyčios apgaule įgyti turtinės naudos kitam asmeniui, taip pat kad nenustatyta, jog A. M. pažinojo R. P. ar kitus buto pirkime dalyvavusius asmenis arba perėmus butą pirkėjui būtų gavęs kokią nors naudą. Pasak kasatoriaus, teismas ne tik neišsamiai įvertino bylos įrodymų visumą, susijusią su 2011 m. kovo 9 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybėmis, ir tuo padarė esminį BPK pažeidimą, bet ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

22BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apgaule svetimas turtas gali būti įgyjamas tiek savo (kaltininko), tiek kitų asmenų naudai (šiuo atveju pirkėjo R. P.). Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas be jokio pagrindo sureikšmino faktą, jog nėra duomenų apie A. M. ir R. P. pažintį, nes tai neturi reikšmės teisingam A. M. veiksmų kvalifikavimui. Pakanka vien byloje nustatytų aplinkybių, kad A. M. žinojo apie nukentėjusiosios butą, jo įkeitimą Kredito unijai, kitus juridinius faktus, susijusius su šiuo butu, ir nusikalstamai, panaudodamas apgaulę, įkalbėjo nukentėjusiąją parduoti butą su atpirkimo teise. Taip pat kasatorius pažymi, jog BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija nereikalauja, kad nusikalstamai užvaldžius turtą kito asmens naudai, apgaulę naudojęs kaltinamasis iš kito asmens gautų kažkokį atlygį, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, jog butą perėmus pirkėjui, A. M. negavo iš buto pirkėjo kokios nors turtinės naudos. Nusikalstamai kito asmens naudai įgyjamas turtas yra susijęs su kaltinamojo motyvais, kurie nebūtinai gali būti materialinio pobūdžio.

23Visi objektyviosios pusės požymiai ir įrodymai pagrindžia, kad A. M. pasekmių (buto perleidimo kitiems asmenims) norėjo ir jų siekė, įkalbėdamas nukentėjusiąją parduoti butą su atpirkimo teise, žinodamas, kad nukentėjusioji nesugebės savarankiškai atpirkti šio buto per 7 mėnesius, skatino ir organizavo šio sandorio sudarymą kaip vienintelį būdą apgaule užvaldyti nukentėjusios turtą savo ir kitų asmenų naudai. A. M. neabejotinai suprato, kad nukentėjusiosios turtas atitenka kitam asmeniui ir visų pasekmių atžvilgiu – tiek dėl 45 238 Lt užvaldymo, tiek dėl buto perleidimo kitų asmenų naudai – veikė tiesiogine tyčia. Galiausiai šios pasekmės ir kilo, nes pinigų iš A. M. nukentėjusioji neatgavo, buto atpirkti iš R. P., kuris liko buto savininkas, nesugebėjo. Kasatoriaus teigimu, būtent dėl sistemingų ir nuoseklių nusikalstamų veiksmų buvo pasiekta, kad nukentėjusioji dalyvautų 2011 m. kovo 9 d. sandoryje, o tai neabejotinai įrodo A. M. psichinį santykį su veika ir kilusiais padariniais – A. M. ne tik suprato ir numatė, kad sandoris sudaromas dėl jo apgaulės, dėl to nukentėjusioji praras butą, bet tokių padarinių aktyviais ir tyčiniais veiksmais siekė bei norėjo.

24Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į visas faktines bylos aplinkybes, A. M. asmenybę, jo elgesį teismo posėdžiuose, kurie visiškai pagrįstai leistų teismui konstatuoti A. M. turėjus tyčią ne tik gauti naudos sau ir kitam asmeniui, bet ir sukelti kuo didesnės žalos nukentėjusiajai. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais, jog byloje nenustatytas A. M. naudos gavimas iš 2011 m. kovo 9 d. sutarties sudarymo, nes jie prieštarauja paties teismo padarytoms objektyvioms išvadoms dėl A. M. nusikalstamai užvaldytų 24 238 Lt iš sandorio. Be to, ši suma inkriminuota kaltinimu ir už jos pagrobimą A. M. yra nuteistas. Kasatoriaus nuomone, šios teismo klaidos lėmė nepagrįstą teismo išvadą, jog nėra jokių duomenų, kad A. M. kitų asmenų (R. P.) naudai apgaule bendrai su R. B. užvaldė didelės vertės nukentėjusiosios I. P. turtą – butą, esantį Klaipėdoje, ( - ), kurio rinkos vertė – 140 000 Lt, ir nepagrįstai šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.

25Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nepakanka faktinių duomenų R. B. kaltei nustatyti, t. y. kad jis apgaule užvaldė I. P. turtą ir gautus pinigus (24 238 Lt) panaudojo kartu su A. M.. Pasak kasatoriaus, nuo pinigų gavimo momento ir išvykimo iš nukentėjusiosios namų R. B. galėjo jais laisvai disponuoti ir nusikalstama veika buvo baigta. Todėl teismas klaidingai nurodė, kad nesant duomenų apie tai, kaip šias lėšas R. B. kartu su A. M. panaudojo, R. B. atsakomybė pagal jam inkriminuojamą veiką yra negalima. Konstatavęs nusikaltimo pasekmes, teismas turėjo įvertinti ir objektyviuosius bei subjektyviuosius R. B. padaryto nusikaltimo sudėties elementus.

26Kasatoriaus teigimu, nerealu, kad visų šių detalių R. B. nederino su A. M., nes veikė jo vadovaujamas. Tai, kad R. B. veikimas nebuvo atsitiktinis ir epizodiškas, o buvo sąmoningas veikimas sukčiaujant prieš nukentėjusiąją, aiškiai atsiskleidė aktyvūs veiksmais ir bendravimas su A. M., pakeičiant sukčiavimo rezultatui pasiekti pasirinktą būdą – iš V. K. gavus pasiūlymą vietoje R. B. nurodytos paskolos sutarties sudaryti buto pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį, R. B. besąlygiškai sutiko forminti V. K. pasiūlytą sutartį ir kartu su A. M. įkalbėjo nukentėjusiąją tai padaryti. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog tyrimo pradžioje A. M. nenurodė sandorio sudaryme dalyvavus R. B., nors dėl to buvo apklausiamas. Kasatoriaus nuomone, jei 2011 m. kovo 9 d. būtų vykęs įprastas civilinis sandoris be nusikalstamos veikos, A. M. nuo tyrimo R. B. neslėptų. Iš įrodymų ir R. B. veiksmų visumos yra atskleista, kad jis veikė aktyviai ir intensyviai, panaudodamas apgaulę, kartu su A. M. inicijavo sandorį, koordinavo jo įvykdymą, lydėjo buto pirkėją pas nukentėjusiąją ir paėmė iš jos po sandorio sudarymo gautus 24 238 Lt. Liudytoja notarė R. M.–Z. teisme parodė, kad nukentėjusioji nesugebėjo nurodyti, kokį sandorį ketinama sudaryti ir kokia jo paskirtis, todėl davė telefonu kalbėtis su vyru, kuris nurodęs pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį ir jos sąlygas. Kasatoriaus teigimu, įvertinant ir R. B. aktyvius veiksmus, pirminius jo įtarimus dėl galimų A. M. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją, iš pokalbių su A. M. gautą informaciją, darytina išvada, kad R. B. žinojo ir suprato nusikalstamus A. M. veiksmus ir pats prie jų prisijungė, įgyvendindamas nukentėjusiosios buto pardavimo sandorį, kartu su A. M. sandorio siekė ir norėjo sau bei kitiems nusikalstamos turtinės naudos.

27Nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato R. Girevičiaus kasaciniai skundai netenkinami.

28Dėl nuteistojo A. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

29Kasatoriaus A. M. teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes netinkamai vertino įrodymus ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį, skyrė neteisingą bausmę.

30Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskola, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–454/2012; 2K-462-2013).

31Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo turtą. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004). Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-2011; 2K-535-2011).

32Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra apsunkintas.

33Esant paskoliniams teisiniams santykiams, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos gražinti ar kažkuria forma atlyginti nukentėjusiojo išlaidas, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai ir daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Toks asmens savo tikrų ketinimų nutylėjimas ir kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės gražinti skolą, ar kiti veiksmai, imituojantys sutarties vykdymą, yra kitos sutarties šalies apgaulė. Antai kaltininko nukentėjusiajam išreikštas ketinimas gražinti skolą, ketinimas už paskolintus pinigus nupirkti nukentėjusiajam būstą, nesant realios galimybės to padaryti ar tiesiog panaudojant gautą paskolą tikslams, priešingiems, negu teigiama paskolos davėjui, gali būti vertinamas kaip vienas iš apgaulės piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma, būdų.

34Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį svarbu, kad apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju būtų esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-851/2001; 2K-387-2008).

35Šioje byloje nustatyta, kad A. M., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ( - ) pataisos namuose, nuo 2010 m. balandžio 24 d. sužinojęs, kad nukentėjusioji siekia susipažinti su vaikinu rimtiems santykiams, per SMS žinutes susipažinęs su I. P. ir susirašinėdamas su ja SMS žinutėmis, įgijęs jos pasitikėjimą, SMS žinutėmis, telefoninių pokalbių metu, rašytiniais laiškais įtikino I. P. paskolinti jam pinigų. Jis įtikino I. P. kreiptis į kredito įstaigą Kredito uniją „( - )“ dėl paskolos, dėl to I. P., paveikta A. M., kreipėsi į Kredito uniją ir sudarė 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. 70081 dėl 30 000 Lt, prievolę užtikrindama nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Klaipėdoje, ( - ), įkeitimu. Po to, gautą paskolos dalį 18 000 Lt 2010 m. rugsėjo 24 d. pervedė į A. M. mamos R. M. sąskaitą banke „Swedbank“ AB. Vėliau A. M. paprašė I. P. paskolinti jam 4000 Lt apmokėti tariamas antstolių išlaidas, dėl to I. P. kreipėsi į kredito įstaigą AB „( - )“ dėl 4000 Lt vartojamosios paskolos ir 2011 m. sausio 25 d. sudarė 4000 Lt vartojimo kredito sutartį. Po to, gautą paskolos dalį – 3000 Lt – pervedė į A. M. tėvo B. M. sąskaitą AB „DnB Nord“ banke. Dar vėliau A. M. prašė I. P. paskolinti jam 80 000 Lt, tačiau jai neturint reikalaujamos pinigų sumos, įtikino nukentėjusiąją paskolinti jam kuo daugiau pinigų skolinantis juos iš kitų asmenų, prievolės įvykdymui įkeičiant jos butą, esantį Klaipėdoje, ( - ), dėl to nukentėjusioji 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos 1–jame notarų biure sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu pardavė R. P. su atpirkimo teise iki 2011 m. spalio 9 d. butą, esantį Klaipėdoje, ( - ) kurio rinkos kaina yra 140 000 Lt, už nepagrįstai mažą kainą – 65 000 Lt, iš kurių dalis – 28 762,05 Lt buvo panaudota grąžinti kreditą Kredito unijai pagal 2010 m. rugsėjo 24 d. vartojamosios paskolos sutartį, o kitą dalį – 24 238 Lt nukentėjusioji I. P. perdavė R. B. savo bute, esančiame Klaipėdoje, ( - ), kuriuos R. B., tyrimo nenustatytu būdu perdavė A. M.. Taip A. M. savo naudai iš viso iš I. P. įgijo 45 238 Lt. Taip pat byloje nustatyta, kad įtikinėdamas I. P. perduoti jam pinigų, A. M. rašė jai meilius laiškus bei SMS žinutes, kuriose ją vadino žmonele, princese, teigė, kad ketina sudaryti su ja santuoką, bendrai vesti šeimos ūkį, teigė, kad tariamai turi nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypą, kurį, paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, parduos ir gaus lėšų, kuriomis padengs I. P. turėtas išlaidas ir gražins paskolintus pinigus. Pažymėtina, kad pinigų poreikį A. M. motyvavo noru kuo greičiau išeiti į laisvę ir gyventi kartu su I. P.. Išeiti greičiau į laisvę, pasak nuteistojo, galima tik atlyginus padarytą žalą ir sumokėjus didelę pinigų sumą advokatui, kuris padės įgyvendinti jo sumanymą. Tačiau iš paties nuteistojo parodymų aiškėja, kad vesti I. P. jis visai neketino, o gautus pinigus išleido savo reikmėms, dalį pralošė įkalinimo įstaigoje. Laiškų, kuriuos A. M. rašė I. P., apžiūros metu nustatyta, kad jie apklijuoti širdelėmis, kreipiamasi į žmonelę. Laiške akcentuojama kaip laišką rašęs asmuo myli jo gavėją, trokšta ją vesti, išgirsti jos grąžų balselį, kuo greičiau grįžti pas laiško gavėją. Laiške teigia, jog diedukas jam yra daug žemės geroje vietoje padovanojęs, todėl I. P. drąsiai gali imti paskolą, nes jis parduos žemę ir grąžins paskolą. Pardavęs žemę gaus apie 250 000–320 000 Lt.

36Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad A. M. veikoje nustatyti akivaizdūs sukčiavimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, ir pakankamai motyvavo savo sprendimą. Nors kasatorius neslėpė savo asmenybės, tačiau iš bylos aplinkybių neabejotina, kad jis užvaldė nukentėjusiosios turtą apgaule, piktnaudžiavimo pasitikėjimu forma. Nors kasatorius teigia, kad jis pinigus būtų gražinęs, tačiau jo veiksmai gavus pinigus iš I. P. rodo visai ką kitą. Gautas lėšas jis naudojo visai ne tiems tikslams, kuriuos deklaravo laiškuose ir SMS žinutėse nukentėjusiajai. Be to, jokio nekilnojamo turto, kuriuo jis atsiskaitytų su nukentėjusiąja, A. M. neturėjo. Taigi, nebuvo galimybių grąžinti pasiskolintus pinigus. Tiesa, jis žadėjo nukentėjusiąją vesti. Ši aplinkybė galėtų šalinti jo baudžiamąją atsakomybę tuo atveju, jei jo ketinimai būtų tikri ir santuoka įvyktų. Tačiau, kaip nustatyta byloje, A. M. visai neketino jos vesti, vengė pasimatymų su ja pataisos įstaigoje. Negana to, pasirodo, jis greta draugavo su kita moterimi, su kuria netrukus po I. P. pinigų užvaldymo, sudarė santuoką.

37Kaip pagrįstai konstatavo apygardos teismas, A. M. veiksmuose apgaulė pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu, žadant visų nukentėjusiosios paskolų grąžinimą, kad jis turi žemės, kurią pardavęs gaus maždaug 250 000–320 000 Lt ir tada grąžins skolas. 2010 m. rugpjūčio mėn., tuo metu, kai jis įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jis buvo nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams ir buvo tik pradėjęs atlikinėti šią bausmę. Kaip pats teigia, dar buvo pradėtas vienas ikiteisminis tyrimas. Akivaizdu, jog būdamas penktą kartą teistas A. M. suprato, kad į laisvę išeis dar negreitai, tačiau šias aplinkybes jis nutylėjo ir I. P. teigė priešingai – kad gali greitai išeiti į laisvę, jeigu ji paskolins jam pinigų, kuriuos jis grąžins, nuslėpė ankstesnius savo teistumus, įtikinėjo nukentėjusiąją, jog yra nekaltas, melavo apie realias jo paleidimo į laisvę galimybes. Taigi I. P. buvo suklaidinta ir dėl tokių A. M. ketinimų.

38Teisiamojo posėdžio metu A. M. paaiškino, kad su I. P. nesiruošė tuoktis, nes nebuvo jos matęs, tačiau byloje esantys jo laiškai rodo priešingai. Laiškuose A. M. kalba apie būsimą santuoką, vaikus, bendrą ateitį, I. P. vadina žmona. A. M. buvo gavęs jos nuotraukas, laiškuose rašo, kad ji graži, jam labai patiko. Pats paaiškina, kokius dokumentus turi pateikti pataisos namų administracijai, paduodant pareiškimus dėl santuokos įregistravimo. Po to, pats nurodo, kad nebūtina trukdytis jį lankant, nes vėliau galės gauti ilgalaikius pasimatymus. Nors A. M. kaip priežastį, dėl kurios neįvyko santuoka, įvardijo tai, kad nukentėjusioji negali turėti vaikų, bet laiškuose rašė, kad tai nėra tragedija, jis su ja bus amžinai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. M., gavęs pinigus už I. P. parduotą butą, su ja nebendravo, o greitai sudarė santuoką su kita moterimi. Įvertinęs visas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. M. , kalbėdamas apie santuoką, siekė įgyti nukentėjusiosios pasitikėjimą, o jį įgijęs – apgaule išvilioti kuo didesnę dalį pinigų. A. M. suprato, kad tik pažadėjęs bendrą gyvenimą, gali tikėtis įgyti nukentėjusiosios pasitikėjimą, o įgijęs pasitikėjimą, apgaule kalbėdamas apie savo turtus, įgyti nukentėjusiosios pinigus.

39Kaip jau minėta, byloje nustatyta situacija esant tam tikroms aplinkybėms galėtų būti vertinama kaip civilinės teisės pažeidimas, paskolos sutarties nevykdymas. Civilinės sutarties nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei dėl apgaulės yra apsunkinamas sutarties vykdymas civilinėje teisėje numatytomis poveikio priemonėmis. Kolegija pažymi, kad visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikaltimo, būdų esmė yra apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Apgaulės, dėl kurios iš esmės apsunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka, panaudojimas yra pagrindinis baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojamasis kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387-2008, 2K-329-2011, 2K-535-2011). Kolegija laiko, kad, esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir nesant apkaltinamojo nuosprendžio dėl baudžiamojo teisinio A. M. veiksmų vertinimo, pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka, dėl civilinio proceso ypatumų ir nukentėjusiosios sveikatos būsenos būtų iš esmės apsunkintas, nukentėjusioji vargu ar galėtų įrodyti visus paskolos faktus ir tikėtis jai padarytos žalos atlyginimo civiline tvarka.

40Dėl nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato R. Girevičiaus kasacinio skundo.

41Kasatorius nesutinka su teismų sprendimais dėl R. B. išteisinimo. Nurodo, kad teismai netinamai įvertino R. B. vaidmenį sandorio sudaryme, nes jis žinojo ir suprato nusikalstamus A. M. veiksmus, pats prie jų prisijungė, kartu su A. M. siekė sandorio sudarymo ir nusikalstamos turtinės naudos sau bei kitiems asmenims.

42Byloje apklaustas R. B. parodė, kad A. M. paprašė padėti jo draugei įkeisti butą, gauti paskolą. Iš pradžių R. B. nenorėjo padėti, bet buvo A. M. įkalbėtas. Pabendravęs su nukentėjusiąja telefonu, R. B. suprato, kad ji nori parduoti butą su atgavimo teise, tą pačią dieną nuėjo į agentūrą, kurioje paaiškino, kad jo pusseserei reikia kuo didesnės paskolos. Prisistatyti jos pusbroliu nekilnojamojo turto agentūrai nurodė pati nukentėjusioji, kad nebūtų žinoma, jog jis yra kalinio draugas. Išėjęs iš agentūros R. B. telefonu I. P. perdavė agentūros atstovo V. K., kuris surado buto pirkėją, telefoną. Ką jie derino – nežinojo, savo atvykimo į Klaipėdą R. B. su nukentėjusiąja nederino, tik paskambino telefonu ir pranešė, kad atvyko kartu su pirkėjais. Kai išlipo iš mašinos, I. P. jį (R. B.) apsikabino, pabučiavo ir pasakė: ,,Labas, pusbroli“. Kaip vyko pats sandoris, negali pasakyti, nes nedalyvavo, nukentėjusioji pinigų jam neperdavė. Po išvažiavimo į Kauną nukentėjusioji jam skambino, klausė apie A.. Nekilnojamojo turto agentui jis paaiškino, kad reikėjo paskolos pusseserei, kuri yra butą užstačiusi kredito unijai. Tokią informaciją R. B. pateikė pati nukentėjusioji, nurodydama, kad jai reikia būtent tokios sutarties. V. K. ir R. P. R. B. pasakojo, kad pinigai nukentėjusiajai reikalingi jos tėvo, sergančio vėžiu, operacijai, nes taip sakyti jam nurodė pati nukentėjusioji. Iš byloje esančių duomenų (apklausų, teismo posėdžių protokolų) matyti, kad tokius R. B. parodymus patvirtino ir A. M., nurodęs, kad prašė jo padėti parduoti nukentėjusiosios butą, ir pati nukentėjusioji, papildydama, kad veikė pagal atitinkamus A. M. nurodymus, kuris jai liepęs sakyti, jog R. B. jos pusbrolis, sumeluoti dėl tikslo, kuriam reikalingi pinigai ir t. t., taip pat liudytojai V. K., R. P., E. Z., davę parodymus apie sandorio sudarymo aplinkybes. Vien tai, kad R. B. neigė priėmęs iš nukentėjusiosios jos, sudarius sandorį, gautus pinigus ir perdavęs juos A. M., nepakankamas pagrindas išvadai apie jo dalyvavimą padarant sukčiavimo nusikaltimą.

43Įvertinę šiuos ir kitus byloje esančius duomenis, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, jog jie nepatvirtina R. B. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, t. y. nenustatyta, kad jis susitarė su nuteistuoju panaudoti apgaulę ir taip užvaldyti nukentėjusiosios turtą ir žinojo apie nusikalstamą A. M. sumanymą. Byloje nėra įrodymų dėl bendrininkavimo padarant sukčiavimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis žemesniųjų instancijų teismų išvadomis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. B., paprašytas A. M. padėti I. P. gauti paskolą, kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą, kurios direktorius V. K. pasiūlė sudaryti buto pirkimo su atpirkimo teise sutartį ir pažadėjo padėti surasti pirkėją, dėl to susisiekė su savo pažįstamu E. Z., o šis atitinkamą pasiūlymą perdavė savo draugui R. P.. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad R. B. iki aptariamų įvykių nepažinojo ne tik buto pirkėjo R. P., bet ir jį surasti padėjusių asmenų. Nenustatyta, kad R. B. ar A. M. iki tol turėjo kokių nors ryšių su šiais asmenimis, o juo labiau kad iš anksto su jais tarėsi apgaule užvaldyti nukentėjusiosios butą. Taip pat byloje nėra duomenų, rodančių, kad R. B. žinojo apie tikruosius A. M. ketinimus, juos suvokė ir sąmoningai prisidėjo prie jų įgyvendinimo ar turėjo kokios nors naudos iš šios nusikalstamos veikos. Byloje nustatyta, kad R. B. paėmė iš nukentėjusiosios sudarius sandorį gautus pinigus ir perdavė juos A. M., tačiau tai nereiškia, kad R. B. bendrininkavo padarant nusikalstamą veiką, juo labiau kad nėra duomenų, jog A. M. pasidalijo su juo šiuo nusikalstamu būdu užvaldytu turtu. To nenurodė ir pats A. M., patvirtinęs, kad prašė R. B. pagalbos dėl buto įkeitimo, tačiau nenurodęs, kad atskleidė jam savo tikslus ar tarėsi su juo dėl jų įgyvendinimo.

44Pažymėtina ir tai, kad byloje nenustatyta, jog R. B. kokiais nors būdais įtikinėjo ar vertė nukentėjusiąją sudaryti jai nenaudingą buto pardavimo sandorį, to nenurodė ir nukentėjusioji. Iš I. P., taip pat liudytojų R. P., V. K. parodymų matyti, kad R. B. nedalyvavo pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą, jis pasiliko nukentėjusiosios bute, visus dokumentus I. P. tvarkė pati, nurodymus, kaip elgtis, ką sakyti, ji gaudavo iš A. M.. Nuo pat proceso pradžios apklausiama nukentėjusioji tvirtino, kad A. M. ją įtikino parduoti butą su atpirkimo teise ir gautus pinigus perduoti jam, ji elgėsi taip, kaip jis nurodė. Taigi, bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. B. veiksmai – pirkėjo suradimas ir atvykimas su juo pas nukentėjusiąją – neturėjo jokios įtakos jos apsisprendimui; I. P. valia sudaryti sandorį, kurio pagrindu ji gautų paskolą, garantuodama turimu butu, jau buvo susiformavusi iki pažinties su R. B. ir buvo nulemta ne jo, o A. M. veiksmų.

45Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad R. B. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, jo negalima laikyti nei sukčiavimo vykdytoju, nei padėjėju, todėl teismai, išteisindami jį pagal šį kaltinimą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

46Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog A. M. kitų asmenų (R. P.) naudai įgijo didelės vertės nukentėjusiosios turtą – butą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. M. sistemingai ir nuosekliai, panaudodamas apgaulę, siekė užvaldyti kuo daugiau nukentėjusiosios pinigų. Būtent į šį tikslą, o ne į nukentėjusiosios buto perleidimą kitam asmeniui ar kokios nors naudos jam gavimą, buvo nukreipta nuteistojo tyčia. Savo laiškuose nukentėjusiajai A. M. prašo pinigų, nurodydamas kelis būdus, kaip nukentėjusioji jų galėtų gauti, buto įkeitimas ar perleidimas kitiems asmenims yra tik vienas iš tokių būdų. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad A. M. pažinojo R. P. ar kitus buto pirkime dalyvavusius asmenis, buvo su jais susitaręs dėl atitinkamų nusikalstamų tikslų ar gavo iš R. P. kokį nors atlygį už tokio sandorio inicijavimą. Todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nors A. M. suprato, jog nukentėjusioji, pasiskolinusi didelę sumą pinigų ir negalėdama jų grąžinti, praras savo butą, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis to norėjo ir siekė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas, nuteisdamas A. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis apgaule pasisavino nukentėjusiosios pinigus (45 238 Lt), ir pašalindamas iš kaltinimo aplinkybę, kad jis R. P. naudai įgijo nukentėjusiosios butą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

47Dėl gynėjo dalyvavimo išlaidų priteisimo

48Nuteistasis A. M. nepageidavo dalyvauti nagrinėjant jo kasacinį skundą, tačiau išreiškė prašymą paskirti jam gynėją. Be to, byloje buvo nukentėjusiosios gynėjo kasacinis skundas, kuriuo prašoma bloginti nuteistojo teisinę padėtį. Teisėjų kolegija kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo nuteistajam A. M.. Paskyrus gynėją, valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš A. M. 186,68 Lt teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

49Pagal BPK 375 straipsnio 1 ir 3 dalis suimtam nuteistajam pranešama apie teisę prašyti per septynias dienas nuo pranešimo gavimo dienos paskirti gynėją. Jeigu kasacinis skundas paduodamas remiantis nuteistojo ar išteisintojo padėtį bloginančiais pagrindais, suimtas nuteistasis turi būti pristatytas į teismą. Šioje byloje buvo paduotas ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiosios kasacinis skundas, kuriame nukentėjusioji, be kitų motyvų, prašė bloginti nuteistojo teisinę padėtį. Nuteistasis nepanoro dalyvauti nagrinėjant jo kasacinę bylą. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

51Atmesti nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios I. P. atstovo advokato Ramūno Girevičiaus kasacinius skundus.