Byla 2-1185-241/2018

Dėl turto perdavimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. M. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties, kuria atmestas nurodytos pareiškėjos prašymas dėl turto perdavimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Pareiškėja I. M. R. 2018 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama grąžinti turto, esančio ( - ), 2381/1000 dalį natūra ir taikyti šiam parduodamam turtui apsaugos priemones. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. liepos 25 d. su Kauno arkivyskupijos kredito unija pasirašė susitarimą, kuriuo pareiškėja įsipareigojo padengti ir sumokėti IĮ „Teisinės veiklos biuras“ skolą, t. y. hipotekinius įsipareigojimus 6 762,53 Eur sumai. 2018 m. balandžio 18 d. pareiškėja Kauno arkivyskupijos kredito unijai sumokėjo likusią 3 560 Eur skolos dalį, tokiu būdu pareiškėja padengė visą įmonės paskolą kreditorei, todėl įgijo teisę reikalauti, kad bankroto byloje būtų pakeista kaip kreditorė vietoje Kauno arkivyskupijos kredito unijos. Šiuo metu vykdomas laisvas turto, įkeisto Kauno arkivyskupijos kredito unijai, ir esančio ( - ), 2381/1000, pardavimas, kurio vertė yra 6 400 Eur. Kadangi pareiškėja Kauno arkivyskupijos kredito unijai yra sumokėjusi 6 762,53 Eur, kurios reikalavimui užtikrinti buvo įkeistas minėtas turtas, prašo perduoti minėtą turtą pareiškėjai natūra. Bankroto administratorė galėjo apskųsti 2017 m. liepos 25 d. susitarimą, bet to nepadarė.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

2. Kauno apygardos teismas 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjos I. M. R. prašymą dėl turto perdavimo atmetė.
3. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi leista vykdyti išieškojimą iš BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkei E. R. nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. 2381/10000 dalies pastato–gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ). Teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartimi atmestas bendraatsakovės savininkės E. R. prašymas sustabdyti turto pardavimą iš varžytynių; nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi. 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi teismas pakartotinai netenkino bendraatsakovės E. R. prašymo sustabdyti jai priklausančio turto dalies pardavimą, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi.
4. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje yra išaiškinta, jog likviduojant bankrutavusią įmonę tik administratoriui ĮBĮ nustatyta tvarka yra suteikta teisė disponuoti įmonės turtu bei lėšomis (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas), organizuoti turto pardavimą, jį parduoti ar perduoti kreditoriams (ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas); I. M. R. ir kreditorė Kauno arkivyskupijos kredito unija neturi teisės susitarti dėl veiksmų, susijusių su bankrutavusios įmonės turtu, nes tai yra priskirta atsakovės kreditorių susirinkimo ir teismo kompetencijai; Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi teisė vykdyti išieškojimą iš BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkei E. R. nuosavybės teise priklausančio turto yra išimtinai suteikta bankroto administratorei. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjos prašomas perduoti jai nekilnojamasis turtas 2018 m. balandžio 18 d. sutartimi yra parduotas, o viešojo registro duomenimis nuosavybės teisė į minėtą turtą įregistruota UAB „Alanvila“. Įvertinęs išdėstytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas perduoti jai BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkei E. R. nuosavybės teise priklausantį turtą negali būti patenkintas.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

5. Pareiškėja I. M. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas elgėsi šališkai ir pažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalies normą, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 30 straipsnio 1 dalį, 111 straipsnį.
2. Teismui buvo pateikti visi dokumentai, kad hipoteka yra išmokėta.
3. Bankroto administratorė galėjo apskųsti 2017 m. liepos 25 d. susitarimą su Kauno arkivyskupijos kredito unija, bet to nepadarė.
4. Nors teismas nurodė, kad 2018 m. balandžio 18 d. turtas buvo parduotas UAB „Alanvila“, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, jog į bylą nėra pateikta jokių pavedimo kopijų, t. y. kaip ir kada pervesta.
5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2018 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl įmonės savininkei priklausančio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Tai kelia abejonių, kad turtas buvo parduotas 2018 m. balandžio 18 d.
6. Atsakovė BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai vadovavosi ĮBĮ nuostatomis, numatančiomis, kad likviduojant bankrutavusią įmonę tik bankroto administratoriui nustatyta tvarka yra suteikta teisė disponuoti įmonės turtu bei lėšomis. Be to, ginčo turtas 2018 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas ir nuosavybės teisė užregistruota UAB „Alanvita“ vardu.
2. Bankroto administratorė neturi jokio pagrindo ginčyti apeliantės ir Kauno arkivyskupijos kredito unijos 2017 m. rugpjūčio 25 d. susitarimo, nes jis nepažeidė BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ kreditorių interesų.
3. Bankroto administratorė 2018 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo prašymu teismas buvo informuotas, kad 2018 m. balandžio 18 d. buvo sudaryta ginčo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis.
4. 2018 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkime nebuvo nagrinėjamas turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo klausimas, kreditorių susirinkimo protokole tiesiog įsivėlė techninė klaida, kuri buvo ištaisyta, 2018 m. gegužės 25 d. surašius patikslintą protokolą.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl naujų įrodymų priėmimo

7. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
8. Pareiškėja I. M. R. su atskiruoju skundu teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2018 m. balandžio 18 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, bankroto administratorės 2018 m. balandžio 24 d. atsakymą į pareiškėjos 2018 m. balandžio 18 d., 2018 m. balandžio 19 d., 2018 m. balandžio 20 d. pareiškimus ir prašymą, 2018 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą, pareiškėjos 2018 m. gegužės 9 d. prašymą prokuratūrai, skundžiamos Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties kopiją. Įvertinus pateiktų įrodymų ryšį su byloje nagrinėjamu klausimu, jie priimtini ir vertintini visų byloje esančių įrodymų kontekste, išskyrus skundžiamos Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties kopiją, nes byloje jau yra vienas šio teismo procesinio dokumento egzempliorius.

12Dėl bylos esmės

9. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjos I. M. R. prašymas dėl turto perdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
10. Pareiškėja I. M. R. prašymu dėl turto perdavimo siekė, kad jai natūra būtų perduotas nekilnojamasis turtas (jo dalis), kuris buvo įkeistas hipotekos kreditorei Kauno arkivyskupijos kredito unijai, kaip atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ prievolių pagal paskolos sutartį šiai kredito unijai įvykdymo užtikrinimo priemonė. Pareiškėja tokį savo siekį grindė tuo, kad ji sumokėjo atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ skolą hipotekos kreditorei Kauno arkivyskupijos kredito unijai.
11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisė disponuoti įmonės turtu yra suteikta tik bankroto administratorei, kompetencija spręsti klausimus, susijusius su įmonės turtu, yra priskirta kreditorių susirinkimui ir teismui. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašomas jai perduoti nekilnojamasis turtas yra parduotas.
12. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia teismo šališkumu, CPK 285 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio pažeidimu. Taip pat apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad hipoteka yra išmokėta, taip pat į tai, jog bankroto administratorė neginčijo apeliantės 2017 m. liepos 25 d. susitarimo su Kauno arkivyskupijos kredito unija. Be to, apeliantė pažymi, kad teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų (pavedimo kopijų ir kt.), kad ginčo turtas buvo parduotas UAB „Alanvila“. Apeliantės manymu, abejonių dėl turto pardavimo 2018 m. balandžio 18 d. kelia tai, kad 2018 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkime buvo svarstomas klausimas dėl įmonės savininkei priklausančio turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus laiko nepagrįstais.
13. Apeliacinės instancijos teismas išdėstytus atskirojo skundo argumentus vertina apeliantės prašymo dėl turto perdavimo apeliantei kontekste. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atskirojo skundo argumentais nepagrindžiama, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas apeliantės prašymą dėl turto perdavimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad paskutinę įmoką pagal paskolos sutartį Kauno arkivyskupijos kredito unijai už skolininkės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ prievolę apeliantė sumokėjo 2018 m. balandžio 18 d. Tą pačią dieną buvo sudaryta ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis dėl hipoteka apsunkinto ginčo nekilnojamojo turto pardavimo UAB „Alanvila“. Šia sutartimi turto pardavėja BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ savininkė E. R., atstovaujama įmonės bankroto administratorės, įsipareigojo kreiptis į notarą, kad būtų panaikinta turtui taikoma hipoteka. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1291-407/2018 išnagrinėjęs apeliantės atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje pradinė kreditorė Kauno arkivyskupijos kredito unija pakeista naująja kreditore apeliante, remdamasis Hipotekos registro duomenimis, nustatė, kad hipoteka turtui, kuris buvo įkeistas atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ prievolių Kauno arkivyskupijos kredito unijai įvykdymui užtikrinti, yra išregistruota. Įvertinęs šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad į šį įmonės savininkės turtą gali būti nukreipiamas visų atsakovės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ kreditorių reikalavimų patenkinimas ĮBĮ nustatyta tvarka. Kauno arkivyskupijos kredito unijos 2018 m. balandžio 19 d. prašyme Nr. 2-33 dėl sutartinės hipotekos duomenų pasikeitimo, adresuotame suinteresuotiems asmenims, nurodyta, kad IĮ „Teisinės veiklos biuras“ visiškai atsiskaitė su Kauno arkivyskupijos kredito unija pagal 2012 m. gegužės 15 d. paskolos sutartį Nr. 12-00017, todėl prašoma išregistruoti Kauno arkivyskupijos kredito unijai įkeistą turtą.
15. Nors apeliantė įvykdė skolininkės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ prievolę hipotekos kreditorei Kauno arkivyskupijos kredito unijai ir tokiu būdu įgijo tam tikras kreditorės teises (pvz., pradinė kreditorė Kauno arkivyskupijos kredito unija skolininkės BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ bankroto byloje buvo pakeista naująja kreditore apeliante), tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik skolininkės prievolės hipotekos kreditorei įvykdymas savaime nereiškia, kad apeliantė šiuo metu turi teisę perimti buvusį hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą, ypač įvertinus tai, kad šis turtas bankroto proceso metu jau yra perleistas, o hipoteka šiam turtui – išregistruota.
16. Apeliantė, kvestionuodama ginčo turto pardavimo UAB „Alanvila“ aplinkybę, su atskiruoju skundu pateikė šio turto pirkimo-pardavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad šis sandoris būtų pripažintas negaliojančiu arba kad dėl šio sandorio realių teisinių pasekmių nekilo. Apeliantės abejones dėl turto pardavimo, susijusias su 2018 m. balandžio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolu, paneigia byloje esantis 2018 m. gegužės 25 d. patikslintas kreditorių susirinkimo protokolas, iš kurio turinio matyti, kad klausimas dėl įmonės savininkei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo 2018 m. balandžio 20 d. nebuvo svarstytas.
17. Apeliantės argumentai dėl teismo šališkumo, taip pat dėl CPK 285 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies, 111 straipsnio pažeidimo laikytini deklaratyviais teiginiais, kurie nėra pagrįsti jokiomis konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis.
18. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas, pagrįstai sprendė dėl pagrindo perduoti apeliantei ginčo turtą nebuvimo. Apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

19. Atsakovė BIĮ „Teisinės veiklos biuras“ prašo priteisti iš apeliantės bankroto administratorės turėtas išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti. Iš pateiktos 2018 m. gegužės 28 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. RUT0012, 2018 m. birželio 4 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 878307 matyti, kad teisines paslaugas teikė (atsiliepimą į atskirąjį skundą paruošė) advokato padėjėja.
20. Pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).
21. Teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Atsižvelgiant į šiuos argumentus, atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmestinas.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15palikti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį nepakeistą.

16Atmesti atsakovės bankrutavusios individualios įmonės „Teisinės veiklos biuras“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.