Byla 2A-735-611/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti

2iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,

3teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Višinskienės,

4sekretoriaujant Julijai Štreimikienei,

5dalyvaujant ieškovui G. L., jo atstovei adv.Zitai Vizbarienei, atsakovo atstovei R. P.,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. L. ir L. L. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl leidimo privatizuoti butą, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

8ieškovai G. L. ir L. L. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti jiems teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį Subačiaus g. 49-18, Vilniuje, pagal buto pardavimo kainą, ne didesnę nei buvo nustatyta Butų privatizavimo įstatymu, apskaičiuotą iki 1998 m. liepos 1 d.. Nurodė, jog 1992-12-04 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926 šeimos buvo iškeldintos iš butų, esančių Labdarių g. 3, Vilniuje. Nurodė, jog pagal šį nutarimą Vilniaus miesto valdyba turėjo suteikti šeimoms butus. Ieškovų šeima buvo įtraukta į eilę „Dėl piliečių, pageidaujančių gauti valstybės paramą aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis“, todėl Vilniaus miesto valdybos 2001-05-23 sprendimu Nr.1038V „Dėl buto išnuomojimo G. L. ir kt.“ jiems buvo išnuomotas trijų kambarių butas, esantis Subačiaus g. 49-18, Vilniuje. Nurodė, kad ne dėl savo kaltės negalėjo privatizuoti suteikto buto, o dėl to, jog jiems laiku nebuvo suteikta kita gyvenamoji patalpa. Ieškovai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūniją, tačiau jiems nebuvo leista privatizuoti buto, nurodant, kad ieškovai nebuvo iškeldinti, o suteiktos patalpos jiems buvo išnuomotos. Ieškovas L. L. atsisakė nuo pareikšto ieškinio.

9Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad LR Vyriausybės nutarimas Nr.926 nelaikytinas dokumentu, patvirtinančiu aplinkybę, kad pastatas buvo įrašytas į visuomenės poreikiams priimamų pastatų sąrašą. Minėtu nutarimu buvo įpareigoti Vilniaus miesto valdyba spręsti klausimą dėl butų suteikimo gyventojams, o sprendimas iškeldinti ieškovus iš patalpų, esančių Labdarių g. 3-20, Vilniuje, niekada nebuvo priimtas. Butas, esantis Subačiaus g. 49-18, Vilniuje, ieškovams buvo suteiktas bendra tvarka, o ne dėl to, kad jie buvo iškeldinti. Taip pat pažymėjo, jog iš VĮ Registrų centro pažymėjimo matyti, jog patalpų, kuriose gyveno ieškovai, paskirtis yra gamybos patalpos, todėl pagal Butų privatizavimo įstatymą gamybinės patalpos pagal butų privatizavimo įstatymą negalėjo būti privatizuojamos. Pabrėžė, jog pastatas Labdarių g. 3, Vilniuje, yra architektūros paminklo dalis ir tokiom patalpom yra nustatyta speciali privatizavimo tvarka. Atkreipė dėmesį, jog patalpos ieškovams buvo išnuomotas jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, todėl ieškovai negalėjo įgyti teisės privatizuoti minėtą butą pagal negaliojantį įstatymą.

10Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio seniūnija atsiliepimo į bylą nepateikė, nurodė remtis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridinio skyriaus pateiktame atsiliepime išdėstytais argumentais.

11Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovo G. L. ieškinį tenkino, o ieškovo L. L. atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir bylą šioje dalyje nutraukė; teismas pripažino ieškovui G. L. teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį Subačiaus g. 49-18, Vilniuje, pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją; priteisė iš atsakovo 120 Lt žyminį mokestį ieškovui. Teismas padarė išvadą, kad butas, esantis Labdarių g. 3-20, Vilniuje, nepriklausė neprivatizuojamų butų kategorijai. Pažymėjo, jog atsakovo nurodyti kadastro duomenys, jog patalpų paskirtis buvo gamybinė, buvo užregistruoti 1980 m., t.y. iki Butų privatizavimo įstatymo priėmimo. Faktą, kad bendrabučio patalpos buvo gyvenamosios ir šiame pastate gyveno žmonės, teismas nustatė iš byloje surinktų įrodymų – nutarimų, pažymų, gyvenamosios vietos spaudo pase. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2007-03-14 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje civilinėje byloje Nr.3K-3-120/2007 nurodyta, kad tai, jog ieškovai gyveno negyvenamojoje patalpoje, nebuvo kliūtimi privatizuoti butus. Nesutiko su atsakovo argumentais, kad LR Vyriausybės nutarimas Nr.926 nelaikytinas dokumentu, patvirtinančiu aplinkybę, jog pastatas buvo įrašytas į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą. Pažymėjo, jog pastatas buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui, tai buvo padaryta tikslu išsaugoti pastatų ansamblį, kaip istorijos ir architektūros paminklą, todėl tai vertino kaip pastato perdavimą tenkinti visuomenės poreikiams. Savivaldybė nepriėmė sprendimo dėl ieškovo iškeldinimo iš patalpų dėl to, kad nebuvo vykdomi Vyriausybės nutarimai. Toks sprendimas iškeldinti ieškovą iš patalpų, perduotų visuomenės poreikiams, buvo priimtas 1992 m. gruodžio 4 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.926, o 1994 m. balandžio 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.308 buvo numatyta konkreti iškeldinimo tvarka, todėl atskiro savivaldybės sprendimo priimti nereikėjo, o tokį sprendimą priėmė Vyriausybė ir įpareigojo savivaldybę įvykdyti priimtą sprendimą. Iškeldinimas nebuvo vykdomas dėl to, kad valstybė nei 1995, nei 1996, nei 1997 metais Vilniaus miesto valdybai neskyrė lėšų gyventojų iškeldinimui. Iš nustatyto teismas konstatavo, jog ieškovui iki 1998 m. sausio 1 d. nebuvo suteiktas butas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios ir jis negalėjo įgyvendinti savo teisės privatizuoti butą pagal butų privatizavimo įstatymą.

12Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias Subačiaus g. 49-18, Vilniuje, lengvatine tvarka pripažinimo ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Mano, jog pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė butų privatizavimą lengvatine tvarka reglamentuojančius teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, jog ieškovas įgijo teisę lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą socialinį būstą. Pažymi, jog Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. netaikytinas, jei asmuo negalėjo privatizuoti gyvenamųjų patalpų ne dėl straipsnyje paminėtų, o dėl kitų aplinkybių. Nurodo, jog ieškovui butas buvo išnuomotas tuo metu, kai Butų privatizavimo įstatymas buvo netekęs galios (2001 m. gegužės 24 d.), t.y. butas buvo išnuomotas jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika laikytina, kad ieškovas negalėjo įgyti teisės privatizuoti minėtą butą pagal negaliojantį įstatymą. Mano, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-102/2007, kadangi esminės faktinės aplinkybės nagrinėjamojoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nesutampa. Teismas nustatė, jog būstas ieškovui buvo išnuomotas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr.1038V. Tačiau apeliantas pabrėžia, jog sprendimas iškeldinti ieškovą iš patalpų niekada nebuvo priimtas, o teismo nurodytas LR Vyriausybės 1992 m. gruodžio 4 d. nutarimas Nr.926 savaime negali būti laikomas sprendimu iškeldinti asmenis iš pastato, kadangi šis nutarimas buvo sąlygotas jį įgyvendinančių teisės aktų. Teismas pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. įtvirtintą duomenų teisingumo principą, LR CPK 197 str. 2 d. bei padarė išvadą, prieštaraujančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kadangi nepagrįstai sprendė, jog patalpos Lietuvos dailės muziejaus patalpos galėjo būti privatizavimo objektu. Pažymėjo, jog VĮ Registrų centro duomenimis patalpų, esančių Labdarių g. 3, Vilniuje, paskirtis yra gamybos patalpos, o gamybinės patalpos pagal Butų privatizavimo įstatymą negalėjo būti privatizuojamos.

13Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog patalpos, kuriose gyveno ieškovas, negalėjo būti privatizavimo objektu, kadangi ieškovas jose gyveno ir pateikė į bylą tai patvirtinančius ir nenuginčytus įrodymus.

14Apeliacinis skundas netenkintinas.

15Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

16Iš bylos duomenų matyti, jog nuo 1984 m. (b.l.46) iki 2001-06-05 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties (b.l.86-88) sudarymo ieškovas G. L. su šeima gyveno bute, esančiame Labdarių g.3-20, Vilniuje (b.l.19-20, 46, 50). Nors minėtas butas yra pastate, kuris pagal viešo registro duomenis yra gamybinis pastatas, tačiau Vilniaus m. LDT Vykdomojo komiteto 1989-12-29 sprendimu Nr.354 (b.l.106, 165) buvo leista name, esančiame Labdarių g.3, Vilniuje, 28 kambarius (488 kv.m. ploto) naudoti kambarių tipo bendrabučiui, o 7 kambarius (68 kv.m. gyvenamojo ploto) – lovų tipo bendrabučiui, t.y. minėti rašytiniai įrodymai, kurie pagal LR CPK 197 str. 2 d. laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, patvirtina, kad gamybiniame pastate buvo bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos. Šios aplinkybės buvo konstatuotos teismų ir kitoje civilinėje byloje dėl bendrabučio patalpų tame pačiame pastate (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-102/2007). Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad aukščiau minėtos patalpos bet kuriuo atveju negalėtų būti privatizuojamos, nes jos buvo ne gyvenamosios, o gamybinės patalpos.

17LR Vyriausybės 1992-12-04 nutarimu Nr.926 buvo nutarta perduoti respublikinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklą – Radvilų rūmus, esančius Vilniaus g.22, Labdarių g.3, Vilniuje, Lietuvos dailės muziejui, taip pat buvo pavesta Vilniaus miesto valdybai spręsti butų suteikimo gyventojams, iškeldinamiems iš pastato, esančio Labdarių g.3, Vilniuje, klausimus. Nors minėtame nutarime nėra suformuluota sąvoka, jog pastatai paimami visuomenės poreikiams, tačiau šie pastatai buvo įvardinti kaip respublikinės reikšmės istorijos ir architektūros paminklas ir buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui, o muziejų veikla skiriama visuomenės poreikiams tenkinti (LR muziejų įstatymo 2 str.), todėl pripažintina, kad Vyriausybės 1992-12-04 nutarimu Nr. 926 pastatas, esantis Labdarių g. 3, Vilniuje, buvo paimtas visuomenės poreikiams. Šis faktas buvo teismų nustatytas kitoje civilinėje byloje ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (LR CPK 182 str. 2 p.), nes kalba eina apie tą patį pastatą ir tą patį jo paėmimo pagrindą – LR Vyriausybės 1992-12-04 nutarimą Nr.926 (Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A47-731/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-102/2007).

18Aukščiau minėtoje kitoje civilinėje byloje bylą nagrinėjusių teismų buvo nustatyta, kad AB „Skraja“, vykdydama Vyriausybės 1992-12-04 nutarimą Nr.926, 1994-02-21 perdavė minėtą pastatą Lietuvos dailės muziejui, patalpos nebuvo privatizuojamos, buvo sprendžiamas klausimas dėl gyventojų iškeldinimo ir kitų gyvenamųjų patalpų suteikimo. LR Vyriausybė 1994-04-25 nutarimu Nr.308 įpareigojo Vilniaus miesto valdybą iki 1998-01-01 suteikti iškeldinamiems iš bendrabučių gyventojams butus. Kadangi ieškovas gyveno minėtose patalpose, esančiose Labdarių g.3-20, Vilniuje, todėl jis pagal LR Vyriausybės 1992-12-04 nutarimą Nr.926 turėjo būti iškeldintas iš šių patalpų, o pagal LR Vyriausybės 1994-04-25 nutarimą Nr.308 Vilniaus miesto valdyba turėjo jam suteikti kitas gyvenamąsias patalpas iki 1998-01-01, tačiau ne dėl ieškovo kaltės iki nurodyto termino ieškovui kitų gyvenamųjų patalpų nesuteikė. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad dėl ieškovo nebuvo priimtas sprendimas iškeldinti, o LR Vyriausybės nutarimas Nr.926 negali būti laikomas sprendimu iškeldinti ieškovą. Iš LR Vyriausybės 1992-12-04 nutarimo Nr.926 ir 1994-04-25 nutarimo Nr.308 normų analizės darytina išvada, kad būtent šiais norminiais aktais buvo nuspręsta iškeldinti gyventojus iš Labdarių g.3, Vilniuje, o Vilniaus miesto valdybai buvo pavesta spręsti ne šių gyventojų iškeldinimo, o kitų gyvenamųjų patalpų jiems suteikimo iki 1998-01-01 klausimus. Todėl atskiro atsakovo sprendimo dėl ieškovo iškeldinimo nereikėjo priiminėti.

19Pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos minėtoje normoje numatytomis lengvatinėmis sąlygomis, kai jas privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pastatas, esantis Labdarių g.3, Vilniuje, buvo paimtas visuomenės poreikiams, ieškovas gyveno šiame pastate esančiame bendrabutyje ir būtent dėl šio pastato paėmimo visuomenės poreikiams buvo iškeldintas ir todėl jis neturėjo galimybės privatizuoti minėto bendrabučio patalpos pagal LR butų privatizavimo įstatymą. Dėl ne nuo ieškovo valios priklausančių priežasčių ieškovas buvo iškeldintas ir jam butas suteiktas 2001 m., t.y. jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui. Jeigu atsakovas būtų suteikęs ieškovui kitą gyvenamąją patalpą LR Vyriausybės 1994-04-25 nutarime Nr.308 nustatytu terminu, ieškovas būtų galėjęs realizuoti LR butų privatizavimo įstatymo jam suteiktą teisę lengvatine tvarka nuosavybėn įsigyti jam suteiktą gyvenamąją patalpą. Todėl egzistuoja LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nurodytų sąlygų visuma šiai normai taikyti.

20Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 14 d. nutartyje Nr.3K-3-102/2007 yra konstatavęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar absoliuti teisė, tačiau valstybė, suteikusi asmenims teisę privatizuoti valstybinį turtą atitinkamo teisės akto pagrindu, turėjo ginti ir tų asmenų, kurie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku šios teisės įgyvendinti, interesus, t.y. asmenų, negalėjusių tinkamai įgyvendinti teisės privatizuoti visuomenines gyvenamąsias patalpas galiojant LR butų privatizavimo įstatymui, teises ir interesus gina 1992-04-07 priimtas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas, kuris vėliau buvo pakeistas LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu, o vėliau pakeistas LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje taip pat pažymėjo, kad jei asmenys, turėję teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, ne dėl savo kaltės šia teise paduoti paraišką nepasinaudojo, tokiems asmenims įstatymas pratęsė kreipimosi terminą, tačiau terminai išreikšti valią sukurti privatizavimo teisinius santykius nebuvo taikomi tiems nuomininkams, kurie norėjo privatizuoti jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas, bet jie buvo iškeldinti iš ankstesnių jų gyvenamųjų patalpų, šias paėmus valstybės reikmėms, t. y. tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte suteikta teise privatizuoti jam suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra naujesnė nei apelianto apeliaciniame skunde minima Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-394/2002, be to, faktinėmis aplinkybėmis byla yra labiausiai panaši į nagrinėjamoje byloje esamą situaciją. Todėl pripažintinas nepagrįstu apelianto argumentas, kad pasibaigus butų privatizavimo įstatymo galiojimo laiku, ieškovas prarado teisę privatizuoti nuomojamą butą.

21Apeliantas apeliaciniame skunde pripažino, kad ieškovui 2001 metais buvo išnuomotas socialinis būstas. Pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 7 str. 2 d. socialinis būstas neprivatizuojamas, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 12 straipsnyje. Ginčo santykiams taikant LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nustatytą privatizavimo pagrindą, ieškovas gali įgyvendinti nurodytame įstatyme jam suteiktą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė aukščiau minėto įstatymo 7 str. 2 d..

22Be to, apelianto atstovė teismo posėdyje pripažino, kad visiems kitiems buvusiems bendrabučio Labdarių g.3, Vilniuje, gyventojams buvo leista privatizuoti jiems po iškeldinimo suteiktus kitus butus. Apelianto vidaus 2007-04 tarnybiniu raštu (b.l.17-21) buvo rekomenduota leisti privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas visiems buvusiems bendrabučio Labdarių g.3, Vilniuje, gyventojams, tarp jų ir ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas negalėjo pateikti prašymo privatizuoti gyvenamąsias patalpas iki 1998-07-01 ne dėl jo kaltės, kad ieškovas buvo iškeldintas iš visuomenės poreikiams paimto pastato ir jam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, į LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. turinį ir prasmę, atsižvelgiant į tai, kad negali būti skirtingai traktuojami buvę bendrabučio, esančio Labdarių g.3, Vilniuje, gyventojai ir į LR CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ta aplinkybė, kad ieškovui buvo išnuomotas butas iš kito fondo nei kitiems bendrabučio gyventojams, negali būti ieškovui kliūtimi privatizuoti jo šiuo metu nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias Subačiaus g.49-18, Vilniuje.

23Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-102/2007 esminės faktinės bylų aplinkybės nesutampa, apeliantas nenurodė, kuo nagrinėjamų bylų ratio decidendi skiriasi. Vien ta aplinkybė, kad butas ieškovui buvo išnuomotas anksčiau nei kitiems buvusio bendrabučio gyventojams ar kad buvo išnuomotas iš kito fondo, dėl aukščiau nuodytų motyvų nekeičia bylos esmės ir nepaneigia ieškovo teisės privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

25Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteistina 9,85 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

26Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

27Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

28Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,85 Lt (devynis litus 85 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej... 3. teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Dalios Višinskienės,... 4. sekretoriaujant Julijai Štreimikienei,... 5. dalyvaujant ieškovui G. L., jo atstovei adv.Zitai Vizbarienei, atsakovo... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 8. ieškovai G. L. ir L. L. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti jiems... 9. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu nesutiko su ieškiniu,... 10. Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Senamiesčio... 11. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškovo... 12. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės... 13. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nesutinka su... 14. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 15. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 16. Iš bylos duomenų matyti, jog nuo 1984 m. (b.l.46) iki 2001-06-05 Vilniaus... 17. LR Vyriausybės 1992-12-04 nutarimu Nr.926 buvo nutarta perduoti respublikinės... 18. Aukščiau minėtoje kitoje civilinėje byloje bylą nagrinėjusių teismų... 19. Pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams... 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 14 d. nutartyje Nr.3K-3-102/2007... 21. Apeliantas apeliaciniame skunde pripažino, kad ieškovui 2001 metais buvo... 22. Be to, apelianto atstovė teismo posėdyje pripažino, kad visiems kitiems... 23. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamoje byloje... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, konstatuoja,... 25. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteistina 9,85... 26. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 27. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti... 28. Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 9,85 Lt (devynis litus 85...