Byla 2S-401-259/2012
Dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1612-359/2011, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo H. D. pareiškimą ir grąžino jį pareiškėjui

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. D. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1612-359/2011, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo H. D. pareiškimą ir grąžino jį pareiškėjui, ir

Nustatė

2pareiškėjas H. D. Kaišiadorių rajono apylinkės teismui pateikė pareiškimą suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, prašydamas teismo tvarka nustatyti jam gyvenamąją vietą.

3Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011-12-07 nutartimi (b.l.14-15) atsisakė priimti pareiškėjo H. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (dėl gyvenamosios vietos nustatymo) ir grąžino jį pareiškėjui.

4Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje apeliacine tvarka teismo nutartyje nurodė, jog pareiškėjas teigia 1985 metais buvęs neteisėtai nuteistas laisvės atėmimu, neteisėtai išregistruotas iš gyvenamosios vietos, todėl iki dabar neteisėtai netekęs registracijos, buto, turto, darbo, stažo ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Iš pareiškėjo prie pareiškimo pridėtų dokumentų teismas nustatė, jog duomenys apie buvusią pareiškėjo gyvenamosios vietos registraciją ( - ) iki jo nuteisimo laisvės atėmimo bausme yra, jokių duomenų apie jo vėlesnę registraciją ( - ) pareiškėjas neturėjo, ten negyveno, kadangi iš jos išregistruotas teisėtai. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir ryšium su tuo neteisėtu jo išregistravimu iš gyvenamosios vietos yra paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civ. byloje Nr. 251-597/2004. Pareiškėjas nenurodė, kokias teisines pasekmes jo prašomas faktas jam sukels, tokių teisinių pasekmių nenustatė ir teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą. Teismas nurodė, jog teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 str.), todėl teismas pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjas gali pasinaudoti kita – gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad faktas dėl pareiškėjo išregistravimo iš jo gyvenamosios vietos yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris nėra nuginčytas ar negaliojantis, bei į tai, kad prašomas nustatyti faktas pareiškėjui nesukurtų jokių teisinių pasekmių (faktas dėl gyvenamosios vietos šiuo atveju negali būti nustatytas), teismas pripažino, jog pareiškėjo prašymas yra teisme nenagrinėtinas, ir atsisakė jį priimti (CPK 137 str. 2 d. 1 p.).

5Atskiruoju skundu (b.l.19) pareiškėjas H. D. su teismo nutartimi nesutiko, prašė nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šių motyvų:

61) teismui pateiktu pareiškimu pareiškėjas prašė teismo nustatyti, pripažinti ir atkurti jam nuolatinę gyvenamąją vietą ir registraciją Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ( - ), ( - ), name Nr. 1 (dabartinis adresas – ( - ), ( - ), Vilniaus rajonas), kur pareiškėjas buvo registruotas nuo 1977-05-19 iki 1986-01-21. Pareiškėjas teismui nurodė, jog neteisėto jo laisvės atėmimo metu jis buvo neteisėtai išregistruotas iš nuolatinės gyvenamosios vietos, iš jo neteisėtai buvo atimtas butas, turtas, darbas, stažas ir nuolatinė gyvenamoji vieta. Savo reikalavimas pagrįsti pareiškėjas kartu su pareiškimu teismui pateikė Vilniaus rajono ( - ) seniūnijos namų knygos išrašą (b.l.4-7) bei LTSR Vilniaus rajono liaudies teismo teisėjo Grigorij Leonov 1987-02-26 nutartį (b.l.8), iš kurios matyti, jog už neteisėtą 255 parų laisvės atėmimą pareiškėjui išmokėjus 595 rublių išmoką, paaiškėjo, jog 1986-01-21 pareiškėjo nebuvo galima laikyti laisvės atėmimo vietoje ir išregistruoti iš gyvenamosios vietos;

72) teisės į gyvenamąją vietą ir registraciją pareiškėjui privalo būti atkurtos dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjų neteisėtų veiksmų. Šiam asmeninių neturtinių teisių pažeidimui, kaip ir genocidui, pagal GK 1.134 str. 1 p., senatis netaikoma;

83) teismas neteisingai ir neteisėtai užkirto pareiškėjui kelią atkurti teisę į registraciją ir nuolatinę gyvenamąją vietą, dėl ko pareiškėjas negali pasinaudoti lygtiniu paleidimu iš laisvės atėmimo vietos, o bausmei pasibaigus – neturės kur gyventi, turėdamas tik 45 proc. darbingumo lygį;

94) pareiškėjo teisės į nuolatinę gyvenamąją vietą nustatymas ir jos atkūrimas nagrinėtinas kaip teisės pažeidimo pripažinimas, bet ne kaip juridinio fakto nustatymas. Civilinėje byloje Nr. 251-597/2004 pareiškėjo išregistravimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos negalėjo būti pripažintas teisėtu ir atskirai nebuvo sprendžiamas. Po LTSR Vilniaus rajono liaudies teismo 1987-02-26 nutarties priėmimo paaiškėjo, jog pareiškėjui reikėjo atlikti ne metus, o tik 26 paras pataisos darbų. Pareiškėjas buvo suimtas 1985-10-15. Iki 1985-11-11 pareiškėjas 26 paras pataisos darbų buvo atlikęs. Todėl nuo 1985-11-11 iki 1986-07-23 pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas neteisėtai, dėl ko 1986-01-21 buvo neteisėtai išregistruotas ir iškeldintas iš savo gyvenamosios vietos (ryšium su neteisėtu laisvės atėmimu). Byloje esančių įrodymų pakanka pareiškėjo pareiškimui patenkinti.

10Atskirasis skundas atmestinas.

11Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pareiškėjas Kaišiadorių rajono apylinkės teismui pateiktame pareiškime suformulavo ieškinio dalyką-nustatyti jam gyvenamąją vietą (b.l.3). Iš pareiškimo faktinio pagrindo matyti, kad pareiškėjas ieškinio dalyką įrodinėja tomis faktinėmis aplinkybėmis, jog jis buvo nepagrįstai teismo nuosprendžiu nuteistas, dėl to nepagrįstai 1986 01 21 buvo išregistruotas iš savo buvusios gyvenamosios vietos ( - ), Vilniaus rajone. Prašymą nustatyti jam gyvenamąją vietą grindė tuo, jog jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, neturi gyvenamosios vietos, todėl negali pasinaudoti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos institutu ir laivės atėmimo bausmei pasibaigus, neturi kur gyventi.

12Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme klausimą, kvalifikavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei dėl juridinę reikšmę turinčio – buvusios gyvenamosios vietos fakto nustatymo LR CPK 444 straipsnio nustatyta tvarka ir pagrindais. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011-12-07 nutartimi (b.l.14-15) pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti ir grąžino jį pareiškėjui motyvuodamas tuo, jog pareiškėjo prašymas yra nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Teismas skundžiamoje apeliacine tvarka teismo nutartyje pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir ryšium su tuo neteisėtu jo išregistravimu iš gyvenamosios vietos yra paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civ. byloje Nr. 251-597/2004, pareiškėjas nenurodė, kokias teisines pasekmes jo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas jam sukels, be to, pareiškėjas gali pasinaudoti kita – gyvenamosios vietos deklaravimo tvarka.

13Atskiruoju skundu (b.l.19) pareiškėjas prašo nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas savo atskirąjį skundą motyvuoja tuo, jog neteisėto jo laisvės atėmimo metu jis buvo neteisėtai išregistruotas iš nuolatinės gyvenamosios vietos, iš jo neteisėtai buvo atimtas butas, turtas, darbas, stažas ir nuolatinė gyvenamoji vieta. Pareiškėjas negali pasinaudoti lygtiniu paleidimu iš laisvės atėmimo vietos, o bausmei pasibaigus – neturės kur gyventi. Be to, pareiškėjo nuomone, jo teisės į nuolatinę gyvenamąją vietą nustatymas ir jos atkūrimas nagrinėtinas kaip teisės pažeidimo pripažinimas, o ne kaip juridinio fakto nustatymas.

14Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, įvertinęs pareiškėjo reikalavimo pobūdį, pateiktus įrodymus, skundžiamos apeliacine tvarka nutarties motyvus bei atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimą, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme. Iš byloje esančių duomenų bei Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog pareiškėjas tiek bendrosios kompetencijos teismuose, tiek administraciniuose teismuose buvo užvedęs eilę bylų, siekdamas nustatyti, pripažinti ir atkurti jo nuolatinę gyvenamąją vietą ir registraciją Lietuvos Respublikoje, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos ( - ), ( - ) (Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1643-548/2009, peržiūrėta apeliacine tvarka byloje Nr. 2S-289-109/2010; Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2011-95/2009; Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. 251-597/2004 ir Iv-3399-160/2010; Vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. AS442 - 16/2011 ir kt.), tačiau visi su gyvenamosios vietos nustatymu susiję pareiškėjo reikalavimai teismų buvo atsisakyti priimti arba atmesti. Kauno apygardos teismas 2010-02-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-289-109/2010 pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai dėl jo nepagrįsto ir neteisėto nuteisimo ir ryšium su tuo neteisėtu jo išregistravimu iš gyvenamosios vietos yra paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu civ. byloje Nr. 251-597/2004. Kadangi faktas dėl pareiškėjo išregistravimo iš jo gyvenamosios vietos yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris nėra nuginčytas ar negaliojantis, Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-289-109/2010 sprendė, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turtintis faktas pareiškėjui nesukurtų jokių teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo prašymas yra teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šias aplinkybes pareiškėjo atskiruoju skundu skundžiamoje 2011-12-07 nutartyje pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, jog pareiškėjas gali pasinaudoti kita juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarka, t. y. deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo įkalinimu (įkalinimo trukme, išmokėtomis kompensacijomis ir pan.), įtakos sprendžiant klausimą dėl galimumo pareiškimą nagrinėti teisme neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų plačiau nepasisako. Kadangi pareiškėjo pareiškimas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, negali būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka (dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo), o pareiškėjas savo gyvenamąją vietą gali deklaruoti, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pareiškimą dėl gyvenamosios vietos nustatymo atsisakė priimti, dėl ko teisėta ir pagrįsta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011-12-07 nutartis paliktina nepakeista (CPK 331 str., 337 str. 1 p.)

15Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

16Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

17pareiškėjo H. D. atskirąjį skundą atmesti.

18Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai