Byla 2A-129-178/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D., V. B., V. Š., G. Š. ir R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3133-614/2017 pagal ieškovų V. D., V. B., V. Š., V. M. M., G. Š., N. P. ir R. J. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį patikslinę, prašė pripažinti negaliojančiomis jų ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011 m. balandžio 8 d.–2011 m. spalio 18 d. laikotarpiu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas atsakovei ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovams vietoj pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje kaip alternatyva buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis. Be to, nė vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės. Ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga kaip ir indėliams. Atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai. Nė vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nė vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Dalis ieškovų sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis buvo senyvo amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Jeigu atsakovė būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikusi reikiamą informaciją, ieškovai ginčo sutarčių sudarę nebūtų, nes pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga.
  3. Pažymėjo, kad 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovei pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinančius sudaryti klientus, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorių sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdu (panaudodama apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė; priteisė iš visų ieškovų po 15,33 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  2. Teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus, kuriuose buvo atskleista obligacijų emitento nemokumo rizika.
  3. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, jog pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Todėl sprendė, jog ginčo atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje nustatytas draudimas (apsauga).
  4. Teismas taip pat rėmėsi minėtoje kasacinėje nutartyje pateiktais išaiškinimais, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Todėl turi būti sprendžiama, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė.
  5. Nustatė, jog ieškovė V. D. turi medicininį išsilavinimą, V. Š. – veterinarė, G. Š. – agronomė, R. J. turi santechniko išsilavinimą. Todėl sprendė, kad didžioji dalis ieškovų yra įgiję išsilavinimą, turintys gyvenimiškos patirties. Didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pavyzdžiui, V. Š. – 2, G. Š. – 33). Visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti ginčo sandorių sąlygas, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Ieškovai iki bankroto bylos iškėlimo atsakovei sudarytų sutarčių neginčijo. Tai rodo, kad draudiminė apsauga ar atsakovės turtinė padėtis nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (CK 1.90 str.). Ieškovai atsisakė pateikti duomenis apie save, todėl neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių.
  6. Teismas nurodė, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus. Banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime dėl atsakovės veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad apie 2011 m. lapkričio 15–16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie Vertybinių popierių rinkos įstatymo pažeidimą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai V. D., V. B., V. Š., G. Š. ir R. J. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo, priimto jų atžvilgiu, dalį ir priimti naują sprendimą – jų reikalavimus tenkinti, paskirstyti ir priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai vertino, kad apeliantų įsigytoms obligacijoms netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga, nes BAB bankas „Snoras“ šiuo atveju veikė ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Ši situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (kaip investicinės įmonės nemokumas). Svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
    2. Teismas vertino tik tai, ar obligacijų draustumas apeliantams buvo esminė aplinkybė, tačiau atsakovės veiksmų visiškai neanalizavo, nevertino, ar atsakovė ieškovams suteikė visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas ir jų draudimo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, jog atsakovė FPRĮ 22 straipsnyje numatytos pareigos tinkamai neatliko. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje numatytų pareigų (informuoti apie atvejus, kada įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami) atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pasisakęs. Teismas nepagrįstai apeliantams perkėlė pareigą sužinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas, o tokia informacija jokiuose atsakovės dokumentuose nebuvo nurodyta. Visi apeliantai patvirtino, jog banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė.
    3. Apeliantams pinigų saugumas buvo esminė aplinkybė. Dauguma apeliantų pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose, kas rodo, jog apeliantams rūpėjo pinigų saugumas ir taupymas. Apeliantai patys teiravosi dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos ir visi jie buvo patikinti, kad toks draudimas galioja. Apeliantams šie pinigai buvo gyvenimo santaupos. Obligacijų palūkanos buvo kur kas mažesnės už ankstesniais metais siūlytas indėlių palūkanas, todėl apeliantai nesiejo didesnių obligacijų palūkanų su didesniu rizikingumu.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nes jie neturėjo specialių žinių apie banko darbuotojų siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė, todėl vidutinis vartotojas turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Finansinių priemonių rinkos vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai. Dalis apeliantų, sudarydami sutartis, buvo senyvo arba vyresnio amžiaus – V. B. buvo 86 metų amžiaus, G. Š. – 70 metų, R. J. – 65 metų.
    5. Tai, kad dalis apeliantų nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį, negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas, draudimo sąlygas.
    6. Apeliantai byloje ir nesiekė įrodyti, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovė buvo nemoki. Apeliantai įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Išleistuose baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Tai, jog Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatė tam tikrus ribojimus bei įpareigojo ištaisyti trūkumus, taip pat tai, kad atsakovė šių trūkumų neištaisė, laikytina esminiu įvykiu Vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) 2 straipsnio 10 dalies prasme. Teismas šiuo aspektu visiškai nepasisakė.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju Investuotojų direktyvoje numatyta draudimo apsauga netaikytina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 jau išaiškino, kad investicinė rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems būtų taikoma ši kompensavimo sistema. Kasaciniam teismui konstatavus aplinkybės dėl vertybinių popierių emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumą, atmestinas apeliantų argumentas dėl pakartotinio kreipimosi į ESTT svarstymo.
    2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra pripažinęs, kad bankas visiškai neatliko informavimo pareigos, o vertino, kad esminė informacija apie obligacijas ieškovui buvo suteikta, nors ir nepakankamai aiški ir suprantama. Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Apeliantų ir atsakovės veiksmai turi būti vertinami kompleksiškai.
    3. Teismas detaliai aptarė kiekvieną apeliantą individualizuojančias aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Asmuo, būdamas veiksnus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir įstatymų normose.
    4. Apeliantai aplinkybių dėl obligacijų draudimo apsaugos ir banko finansinės padėties esmingumo neįrodė. Atsakovės naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugaus investavimo būdas“ nereiškia tapačios draudimo apsaugos, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi.
    5. Apeliantai neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų ir apie tai, kad banko būklė ginčo sutarčių sudarymo ar prospektų paskelbimo metu neatitiko viešai skelbiamos. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės. Šis nutarimas nėra laikytinas esminiu įvykiu. Informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą buvo paskelbta (įrodymai apie tai pateikti kartu su atsakovės atsiliepimu į patikslintą ieškinį).
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Apeliantų argumentas, kad jų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
    2. Ginčo sutartyse, taip pat internete apeliantams visa reikšminga informacija apie įsigyjamų obligacijų riziką buvo pateikta, tačiau patys apeliantai nenorėjo gilintis į šią informaciją. Apeliantai turėjo visas galimybes susilaikyti nuo sandorių sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Apeliantams turėjo kilti klausimas, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu apeliantams buvo palūkanos, jų dydis, bet ne obligacijų draustumas.
    3. Apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suvokti, kad, pasirašydami obligacijų sutartis, sudaro savo esme kitokį sandorį. Vien aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorio asmuo nebuvo iki tol sudarinėjęs, neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai. Apeliantai, pareiškę finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, patvirtino ginčijamus sandorius (CK 1.79 str.), be to, tenkinus jų reikalavimus šioje byloje, apeliantai galėtų nepagrįstai praturtėti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  3. Byloje kilo ginčas dėl

    5obligacijų įsigyjimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 ir 1.91 str.). Ieškovai nurodė, kad ginčijamas sutartis sudarė, klaidingai manydami, jog obligacijų emitento, t. y. atsakovės AB banko „Snoras“, nemokumo atveju taikytina analogiška draudimo apsauga kaip ir terminuotojo indėlio atveju, taip pat būdami atsakovės apgauti dėl jos finansinės padėties ir veiklos perspektyvų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Dalis ieškovų, nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

  4. Apeliacinis skundas atmestinas.

6Dėl Investuotojų direktyvoje nustatytos draudimo apsaugos netaikymo

  1. Apeliantų teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino tik banko, kaip emitento, bankrotą, nors situacija, kuomet emitentas ir investicinė įmonė sutapo, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų (apeliantų) naudai, konstatuojant, kad šiuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį. Pirmiausia pažymėtina, kad tokie apeliantų argumentai laikytini naujais, nes apeliantai nei pirminiame, nei patikslintame ieškinyje jais nesirėmė. Priešingai, kreipimąsi į teismą motyvavo kaip tik tuo, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą paaiškėjo, jog draudimo apsauga jų įsigytoms obligacijoms šiuo atveju nebus taikoma, ir tokio teisinio vertinimo neginčijo. Taigi šie apeliacinio skundo argumentai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
  2. Kita vertus, apie tai, jog obligacijų emitento nemokumo rizika tenka investuotojui ir šio atvejo Investuotojų direktyvos numatyta draudimo apsauga neapima, nepaisant to, jog obligacijų emitentas ir investicinė įmonė sutapo, jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), kuris atitinkamus išaiškinimus pateikė atsižvelgęs, be kita ko, ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13. Apeliantams nenurodžius faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios galėtų sudaryti prielaidas nagrinėjamoje situacijoje obligacijų draudimo apsaugos taikymo klausimą spręsti kitaip nei jau buvo išspręsta analogiškoje situacijoje, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo aspektu neteisėtu ir (ar) nepagrįstu ar svarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

7Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė nagrinėjamu atveju nesant pagrindo ginčijamas sutartis vertinti kaip sudarytas dėl suklydimo ir tuo pagrindu pripažinti negaliojančiomis. Apeliantai nesutikimą su šia teismo išvada iš esmės grindžia šiais argumentais: pirma, teismas neįvertino, ar atsakovė tinkamai atliko FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje numatytas investuotojų informavimo pareigas, antra, teismas nepagrįstai sprendė, jog obligacijų draustumo aplinkybė apeliantų apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis neturėjo esminės reikšmės, trečia, teismas nepagrįstai priskyrė apeliantus vidutinio vartotojo kategorijai.
  2. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantų argumentui, jog teismas neįvertino ar nepakankamai įvertino atsakovės veiksmus, vykdant jai tenkančias teisės aktų numatytas informavimo pareigas. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas pasirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analogiškomis aplinkybėmis pateiktu vertinimu, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Taigi nekyla jokių abejonių, jog teismas atsakovės veiksmų teisėtumą įvertino.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje nutartyje pažymėjo ir tai, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vien atsakovės veiksmų teisėtumo vertinimui nesuteikė išskirtinės reikšmės, o analizavo, kiek netinkamas atsakovės informavimo pareigų įvykdymas galėjo turėti įtakos kiekvieno konkretaus apelianto apsisprendimui sudaryti ar ne ginčijamas sutartis. Tai galima padaryti tik tinkamai įvertinus kiekvieno iš apeliantų situaciją individualizuojančias aplinkybes. Paminėti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir vertinant atsakovės veiksmų atitikimą IĮIDĮ 13 straipsnio nuostatoms, kuriose įtvirtinta atsakovės pareiga informuoti apeliantus apie draudimo sąlygas, įskaitant atvejus, kuomet tokia apsauga netaikytina, t. y. ir šios pareigos netinkamo vykdymo atveju turėtų būti nustatyta, kiek šis pažeidimas buvo esmingas.
  4. Nors apeliantai teigia, jog atsakovė jiems suteikė klaidingą informaciją apie tai, jog obligacijų draudimui galioja tos pačios sąlygos kaip ir terminuotajam indėliui, tačiau šiuos savo teiginius grindė vien savo paaiškinimais. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Kaip byloje nustatyta, apeliantai pasirašytinai patvirtino gavę ginčo sutartyse nurodytus dokumentus, kuriuose buvo atskleista obligacijų emitento nemokumo rizika. Taigi kiti byloje esantys įrodymai neleidžia įsitikinti apeliantų paaiškinimų pagrįstumu, o jokie kiti įrodymai šioms aplinkybėms pagrįsti nebuvo teikiami. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad FPRĮ 22 straipsnyje ar IĮIDĮ 13 straipsnyje numatytų informavimo pareigų pažeidimas būtų toks esmingas, kad leistų ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis. Dėl tos pačios priežasties nėra ir pagrindo vertinti, jog atsakovei nustatytos informavimo pareigos buvo nepagrįstai perkeltos apeliantams.
  5. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog šiuo atveju obligacijų draustumo aplinkybė apeliantų apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis neturėjo esminės reikšmės, t. y. net ir žinodami tikrąją reikalų padėtį, apeliantai ginčijamas sutartis būtų sudarę. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į apeliantų paaiškinimus, jog sudarydami ginčijamas sutartis, atsakovės patikimumu ir gera finansine padėtimi jie pasitikėjo. Taigi manytina, kad net ir suprasdami, jog obligacijų emitento nemokumo rizika tenka jiems, jie vis tiek ginčijamas sutartis būtų sudarę. Apeliantai ginčo obligacijų įsigijo, atsižvelgdami, kad už jas tuo metu atsakovė siūlė didesnes palūkanas nei už terminuotuosius indėlius, būtent ši aplinkybė laikytina esmine apeliantų apsisprendimui sudaryti ginčijamas sutartis. Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų argumentai, jog jie didesnių už obligacijas siūlomų palūkanų nesiejo su didesniu rizikingumu, nes akivaizdu, jog vidutiniškai apdairiam vartotojui turi būti suprantama, jog palūkanų dydis gali greitai ir žymiai keistis, todėl nebūtų pagrįsta ginčo sutarčių sudarymo metu galiojusias obligacijų palūkanas lyginti su prieš metus galiojusiomis terminuotojų indėlių palūkanomis ir tuo pagrindu manyti, jog šie produktai yra analogiški savo rizikomis. Be to, ir iš pačių apeliantų paaiškinimų patikslintame ieškinyje spręstina, jog jie įsigijo ginčo produktą, palyginę jį būtent su tuo metu galiojusiomis terminuotųjų indėlių sąlygomis.
  6. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl ir garbus dalies apeliantų amžius (ginčo sutarčių sudarymo metu V. B. buvo suėję 86 m., G. Š. – 70 m., R. J. – 65 m.) savaime nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantai neatskyrė terminuotojo indėlio nuo obligacijos. Priešingai, jų turima gyvenimiška patirtis, įvertinus obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, sampratą, kaip tik galėjo padėti suprasti įsigyjamo produkto esmę ir su juo sietinas rizikas. Be to, patikslintame ieškinyje nurodoma, jog V. B. yra V. D. motina, bei jog ginčijamas sutartis šios apeliantės sudarė vienu metu, todėl vertintina, jog V. B., turėdama abejonių dėl sudaromos sutarties pobūdžio ir pasekmių, galėjo pasitarti su dukra.
  7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir apeliantų vertinimui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Nors apeliantų teigimu, įvertinus, jog finansų rinka yra specifinė, vidutiniu vartotoju galėtų būti pripažįstamas tik tas asmuo, kuris turi specialių žinių apie finansines priemones, aktualioje kasacinio teismo praktikoje asmens priskyrimas vidutiniam vartotojui nėra siejamas su specialių žinių turėjimu būtent apie finansinių priemonių rinkos produktus ar juo labiau vidutinis vartotojas nėra tapatinamas su profesionaliu klientu, ypač atsižvelgiant į tai, jog obligacija yra nuo seno žinomas ir įprastas vertybinis popierius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Vidutinio vartotojo sąvoką panašiose bylose kasacinis teismas išaiškino kaip apdairaus, atidaus žmogaus elgesį atitinkamoje situacijoje ir vertino, ar teismų nustatytos ieškovų asmeninės savybės (jų amžius, išsilavinimas, darbo pobūdis) bei kitos sandorio sudarymo aplinkybės leido juos priskirti vidutinio vartotojo kategorijai.
  8. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantų asmeninės savybes bei kitas sandorio sudarymo aplinkybes, atsižvelgė, jog didžioji dalis apeliantų turi įgiję išsilavinimą, turi gyvenimiškos patirties, didžioji dalis apeliantų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nei apeliantų amžius, nei jų išsilavinimas, nei patirtis neteikia pagrindo nepriskirti jų vidutinių vartotojų kategorijai.
  9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje būtent su atsakovės obligacijų platinimu neprofesionaliems investuotojams, buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Pagrindo pripažinti ginčijamas obligacijų sutartis juo labiau nėra nagrinėjamoje situacijoje, kuomet nustatyta, jog apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, anksčiau buvo sudarę terminuotojų indėlių sutartis, taigi galėjo suvokti, jog itin skirtingos apimties, taip pat skirtingo turinio obligacijų bei indėlių sutartys, ženkliai skiriantis ir siūlomoms palūkanoms, nėra tapačios savo pasekmėmis ir rizikingumu.
  10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neprofesionalaus investuotojo statuso turėjimas neeliminuoja jo turimų bendrųjų pareigų (pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014). Apeliantai patikslintame ieškinyje nurodė, jog sudarant ginčijamas sutartis, jiems buvo tik parodoma, kuriuose vietose pasirašyti, o sutarčių priedai jiems nebuvo įteikti ir ginčo sutartis jie sudarė su jais nesusipažinę. Įvertinus apeliantų nurodomą faktą, kad jie obligacijų įsigijimo sutartis sudarė pirmą kartą, toks apeliantų elgesys negali būti pripažįstamas rūpestingu ir apdairiu. Byloje nėra nustatyta duomenų, kad apeliantai būtų buvę skubinami pasirašyti ginčijamas sutartis, jog neturėjo galimybės su jų sąlygomis susipažinti iš anksto namuose, pasitarti su asmenimis, turinčiais tokių sutarčių sudarymo patirties ar teisinių (finansinių) žinių. Pagal byloje nustatytas aplinkybes apeliantė V. Š. ginčo obligacijų įsigijo tris kartus skirtingu metu, taigi turėjo pakankamai laiko pasidomėti įsigyjamų vertybinių popierių esme, atsižvelgiant į tai, taip pat nėra pagrindo vertinti, jog ginčijamų sutarčių sudarymą lėmė atsakovės spaudimas įsigyti būtent ginčo obligacijų. Todėl net jeigu apeliantai klydo manydami, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jiems bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.).
  11. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantų elgesio rūpestingumo ir atidumo, pagrįstai atsižvelgė ir į tokią aplinkybę, jog apeliantai, sudarydami ginčo sutartis, atsisakė pateikti atsakovei duomenis apie turimą investavimo patirtį ir poreikius, todėl neturėdama visos reikiamos informacijos apie apeliantus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Ši aplinkybė analogiškose situacijose lygiai taip pat vertinama ir kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016). Skundžiamo sprendimo analizė neleidžia pagrindo pritarti apeliantų išvadai, jog tokiu būdu teismas būtų eliminavęs atsakovės pareigą išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas ir draudimo apsaugos sąlygas. Vien dėl šio fakto atsakovės informavimo pareigos neeliminuotos, tačiau į jį atsižvelgtina kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, sprendžiant dėl apeliantų elgesio atitikimo protingumo kriterijui.

8Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė nagrinėjamu atveju nesant pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti ir kitu teisiniu pagrindu – kaip sudarytas dėl apgaulės. Apeliantai, nesutikdami su šia teismo išvada, akcentuoja, jog jie siekė įrodyti ne tai, jog sutarčių sudarymo dieną atsakovė buvo nemoki, o tai jog atsakovė apgaulingai save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, t. y. Lietuvos banko atsakovės veikloje nustatytus pažeidimus. Apeliantai, siekdami pagrįsti ginčo sandorių negaliojimą šiuo teisiniu pagrindu, turėjo įrodyti, jog atsakovė atliko tyčinius veiksmus, dėl kurių apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių sandorių aplinkybių, taip pat jog jie turėjo lemiamos reikšmės apeliantų apsisprendimui sudaryti ar ne ginčijamus sandorius.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo spręsti, jog atsakovė atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, skirtus suklaidinti apeliantus. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantai aplinkybes, jog jiems nebuvo atskleista visa reikšminga informacija apie atsakovės veiklos perspektyvas, nurodė tik patikslintame ieškinyje. Be to, apeliantai neįrodinėjo, kad prieš sudarant ginčijamas sutartis jie patys būtų domėjęsi atsakovės veiklos perspektyvomis ar turtine padėtimi. Todėl vien ši aplinkybė verčia abejoti tiek apeliantų paaiškinimais apie atsakovės atliktus tyčinius veiksmus, tiek apie šios aplinkybės esmingumą apeliantų elgesiui. Kita vertus, apeliantų paaiškinimai prieštaringi, nesuderinami su pirmine jų pozicija, nes jeigu, kaip teigia apeliantai, jiems esminę reikšmę turėjo aplinkybė, kad atsakovės nemokumo atveju jie gautų draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tokiu atveju atsakovės turtinė padėtis jiems apskritai neturėjo būti reikšminga.
  3. Apeliantai nepagrįstai teigė, jog niekur nebuvo viešai skelbiama, kad priežiūrą vykdanti institucija (Lietuvos bankas) atsakovės veikloje nustatė pažeidimų, nes su atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovės pateikti duomenys patvirtina, jog informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytus atsakovės veiklos trūkumus buvo paskelbta viešai ne tik Lietuvos banko, bet ir įvairių žiniasklaidos priemonių. Ši informacija 2011 m. sausio 20 d. taip pat buvo paskelbta Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje. Apeliantų teigimu, aplinkybę apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimu atsakovei nustatytus tam tikrus ribojimus atsakovė turėjo atskleisti baziniame prospekte, tačiau apeliantai patikslintame ieškinyje pripažino, kad jokių ginčijamų sutarčių priedų, įskaitant bazinio prospekto, neskaitė, taigi jame pateikta informacija negalėjo turėti jokios įtakos (juolab esminės) apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau nepasisakė dėl Vertybinių popierių įstatymo numatytos pareigos pranešti apie esminius įvykius.
  4. Kaip jau ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, vien aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu atsakovei taikė tam tikrus ribojimus, dar nereiškia, jog bankas nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus; nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017; 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018).
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  6. Atmetus apeliacinį skundą, kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę į jų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau šalys duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai