Byla e2A-52-464/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. V., M. N., A. A. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3206-614/2017 pagal ieškovų A. A., A. V., A. K., M. N. ir B. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai ieškinyje, kurį 2017-02-03 patikslino, prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) A. A. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011-07-27 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110727V990056; 2) A. V. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011-03-30 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110330V990009; 3) A. K. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011-10-28 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028V990021; 4) M. N. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011-04-17 ir 2011-10-20 sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110417V990002 ir FO20111020V990009; 5) B. S. su atsakove BAB banku „Snoras“ 2011-04-06 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406V990001; 6) taikyti restituciją ir pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ); 7) priteisti iš atsakovės ieškovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, pripažįstant šias išlaidas bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis, kurios apmokamos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
  2. Ieškovų teigimu, dėl atsakovės pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai. Nė vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis, todėl savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygų negalėjo. Todėl ginčijamos sutartys turėtų būti pripažintos negaliojančiomis kaip sudarytos dėl suklydimo.
  3. Be to, Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai, kurie nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Lietuvos banko nurodymai laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdu (panaudodama apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Todėl yra pagrindas ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis ir kaip sudarytas dėl apgaulės.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-03-09 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų A. A., A. V., A. K., M. N. ir B. S. po 30,66 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas grindžiamas emitento bankroto. Priimdamas sprendimą netenkinti ieškinio, teismas vadovavosi analogiškas aplinkybes kitoje civilinėje byloje jau išnagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateiktais išaiškinimais, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) prasme nėra priskirta prie draudimo objektų.
  3. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje civilinėje byloje padaryta išvada, kad nors atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad savaime leistų ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui ganėtinai pažįstamas finansinis produktas. Ngrinėjamu atveju obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti jokie leistini įrodymai, kurie paneigtų tokius faktus.
  4. Teismas atsižvelgė į tokias ieškovų situacijas individualizuojančias aplinkybes, kaip ieškovų A. A., A. V., M. N. ir A. K. turimą aukštąjį išsilavinimą, ieškovės A. V. vadovavimą įmonei, taip pat faktus, kad didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį, jie buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodę, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Tokie duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių (obligacijų nedraudžiamumas ir didesnis šių finansinių priemonių rizikingumas). Jų pačių neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos, juolab kad ieškovai neįrodė neturėję galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygų ar jų skubinimo priimti atitinkamus sprendimus investuoti. Ieškovai, išskyrus A. K. ir A. V., kurie nurodė, jog turi pradines žinias apie investavimą, turi investavimo patirtį iki 5 metų, atsisakė pateikti atsakovei duomenis apie save. Todėl, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių.
  5. Teismo vertinimu, tai, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovei BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir taip siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovai neįrodė, kad bankas buvo nemokus jau ieškovams sudarant ginčo sutartis. Teismas nesirėmė ieškovų pateikta informacija iš žinių portalų kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertindamas šią informaciją kaip nuomonę. Aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai A. V., M. N., A. A. ir A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-03-09 sprendimo dalį dėl apeliantų ieškinio reikalavimų ir šia dalimi priimti naują sprendimą – apeliantų ieškinio reikalavimus patenkinti, paskirstyti ir priteisti ieškovams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas be pagrindo sprendė, kad ginčo atveju Investuotojų direktyvos draudimo apsauga netaikytina. Investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Teismas nepagrįstai ginčo situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą, nes bankrutavo ir investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo). Šios pirmosios instancijos teismo išvados taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimais, nors šis vienintelis turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Apeliantų nuomone, buvo būtina kreiptis į ESTT dėl papildomo išaiškinimo, tačiau tai nebuvo padaryta.
    2. Teismas nevertino, ar atsakovė apeliantams suteikė visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas, taip pat jų draudimo sąlygas, ir vertino tik apeliantų veiksmus. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų (įskaitant pareigą informuoti apeliantus apie atvejus, kada draudimo apsauga netaikoma) atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl teismas turėjo šią aplinkybę analizuoti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (apeliantams). Be to, visi apeliantai patvirtino, jog banko darbuotojai žodžiu nurodė, kad obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė.
    3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga apeliantams nebuvo svarbi aplinkybė, apsisprendžiant sudaryti sutartis. Apeliantai pinigus iki tol laikė indėlių sąskaitose arba namuose, kas rodo, jog apeliantams rūpėjo pinigų saugumas. Teismas neatsižvelgia į tai, kad už obligacijas siūlomos palūkanos buvo tik keliais procentais didesnės nei tuo metu siūlomos indėlių palūkanos. Prieš tai kelerius metus indėlių palūkanos buvo kur kas didesnės už obligacijų palūkanas sandorių sudarymo metu, todėl didesnės už obligacijas siūlomos palūkanos apeliantams nesuponavo didesnio rizikingumo. Išskirtina apelianto A. K. situacija, nes pastarasis, nors ir norėjo uždirbti iš palūkanų, tačiau manė, jog pinigai bus saugūs, nes tikėjo, jog banko finansinė būklė yra gera.
    4. Teismas nepagrįstai apeliantus priskyrė vidinio vartotojo kategorijai, nors nė vienas iš apeliantų neturėjo specialių žinių apie banko darbuotojų siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) prasme. Visų apeliantų (išskyrus A. K.) išsilavinimas yra visiškai nesusijęs su finansais, investicijomis ar teise.
    5. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad apeliantai, pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir lengvai suprantamai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas ir draudimo apsaugos sąlygas. Formos užpildymas buvo tik formalus veiksmas, kuris neturėjo jokios įtakos teikiamos informacijos apie obligacijas apimčiai.
    6. Apeliantai byloje ir nesiekė įrodyti, jog sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Apeliantai įrodinėjo, jog apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius. Baziniuose prospektuose atsakovė nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar informaciją apie Lietuvos banko nustatytus teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neištaisė, galima laikyti esmine informacija ir ar atsakovė nepažeidė Vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) nuostatų, tokios informacijos nesuteikdama apeliantams. Apeliantas A. K. domėjosi banko finansine būkle ir prieš sudarydamas sandorį skaitė prospektą, tačiau jame rado tik tai, kad atsakovė yra pats geriausias bankas Lietuvoje.
  2. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimų argumentais:
    1. Apeliantų argumentai, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, laikytini naujais (CPK 306 str. 2 d.). Bet kuriuo atveju dėl to jau yra pasisakęs kasacinis teismas, pažymėjęs, kad lėšos, perduotos pagal obligacijų pasirašymo sutartis, negali būti pripažintos įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu, nepaisant to, kad emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo neturi pareigos. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, dėl jų aiškinimo ir galiojimo nekyla klausimų, todėl kreipimuisi į ESTT nėra pagrindo.
    2. Apeliantai neįrodė, kad atsakovė juos suklaidino, nors tokių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka būtent jiems. Atsakovė tinkamai atliko FPRĮ 22 straipsnyje numatytą pareigą, o apeliantai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartyse esančio atsakovės kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovei. Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu. Net pripažinus, kad atsakovė pažeidė tam tikrus FPRĮ bei susijusių teisės aktų reikalavimus, apeliantai galėtų reikalauti nebent žalos atlyginimo, nes apeliantų valia buvo neabejotinai nukreipta į obligacijų įsigijimą (FPRĮ 92 str. 2 p.).
    3. Vertinant apeliantų argumentus dėl jų priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai, pažymėtina, jog neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų, tokių kaip pareiga atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jos sąlygų. Teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra vartojama apibūdinant neprofesionalų investuotoją, jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos. Vien aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.
    4. Teismų praktikoje pažymima, jog amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti suabsoliutinamos. Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju ekonominio ar teisinio išsilavinimo nebuvimas nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų. Apeliantai buvo patyrę indėlininkai. Vertinant, ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Sudarant ginčo sandorius, jų esminiais elementais apeliantams buvo mokamų palūkanų dydis, obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti jas anksčiau išpirkimo datos, bet ne obligacijų draustumas, kuris apeliantams esmine aplinkybe tapo tik atsakovei tapus nemokia. Obligacijos laikytinos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, todėl dalies apeliantų atsisakymas suteikti informaciją apie save neužkerta kelio atsakovei sudaryti su apeliantais ginčo sutartis.
    5. Nėra pagrindo išvadai, kad apeliantai buvo apgauti. Apeliantai neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų ir apie tai, kad banko būklė ginčijamų sutarčių sudarymo metu neatitiko banko viešai skelbiamos. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas nepasisakė dėl apeliantų nurodomos informacijos vertinimo kaip esminės VPĮ prasme, nes skundžiame sprendime daroma išvada, jog apeliantų argumentai apie VPĮ pažeidimą yra nepagrįsti. Atsakovės vertinimu, Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo priėmimas neatitinka esminio įvykio sąvokos (VPĮ 2 str. 10 d.). Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu, bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi. Taigi tam tikrus faktus, susijusius su banko finansine būkle, galima konstatuoti tik šiomis datomis. Į bylą nepateikta įrodymų, kad apeliantai būtų domėjęsi atsakovės finansine padėtimi, išskyrus A. K., kuris nurodė skaitęs prospektą, tačiau jame buvo atskleista investicijų rizika. Asmeniui, kuris mano, kad jog jo investicijoms taikomas valstybės draudimas, tuo pačiu metu negali būti esminė obligacijų emitento turtinė padėtis.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimų argumentais:
    1. Jeigu bet koks kitas finansų makleris (ne atsakovė) savo kliento pavedimu būtų nupirkusi tokių pačių atsakovės obligacijų, po atsakovės bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 jau buvo išaiškinta, kad obligacijų emitento nemokumo rizikos Investuotojų direktyvos numatyta draudimo apsauga neapima, o tai, kad nagrinėjamu atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo, nėra teisiškai reikšminga.
    2. Ginčijamų sutarčių ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių nuostatos pagrindžia, kad atsakovė tinkamai supažindino apeliantus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Niekas neskubino apeliantų sudaryti ginčijamas sutartis. Esminė obligacijų sutarčių pasirašymo sąlyga šių sutarčių sudarymo momentu apeliantams laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.
    3. Teismas pagrįstai priskyrė apeliantus vidutinio vartotojo kategorijai. Apeliantai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotųjų indėlių sutarčių skirtumus. Net jeigu apeliantai nebuvo anksčiau įsigiję obligacijų, neturėjo kitokios investavimo patirties, tai nėra svarbu, nes asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, o asmuo pats turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas savo nutartimi patvirtindamas apeliantų finansinius reikalavimus, jau išsprendė reikalavimus, kylančius iš ginčo sutarčių.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl Investuotojų direktyvoje numatytos draudimo apsaugos taikymo

  1. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo sutarčių pagrindu jų atliktoms investicijoms į obligacijas netaikytina Investuotojų direktyvoje numatyta draudimo apsauga, tvirtindami, kad šiuo konkrečiu atveju esmine aplinkybe yra obligacijų emitento ir investicinės įmonės (atsakovės BAB banko „Snoras“) sutaptis, o Investuotojų direktyva investicinės įmonės nemokumą priskiria prie draudžiamųjų įvykių.
  2. Viena vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės BAB banko „Snoras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą, kad tokie šio skundo teiginiai neatitinka CPK 306 straipsnio 2 dalyje, o taip pat CPK 312 straipsnyje įtvirtintų draudimų apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, bei kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju apeliantai ieškinį grindė tik po banko bankroto paaiškėjusia aplinkybe, kad draudimo apsauga į ginčo obligacijas investuotoms lėšoms nebus taikoma, šios aplinkybės nekvestionuodami, bet ginčydami obligacijų pasirašymo sutarčių galiojimą, kurį grindė savo pačių suklydimu ir /ar atsakovės suklaidinimu dėl draudimo apsaugos emitento nemokumo atveju (ne)taikymo. Tokio pažeistų teisių gynimo būdo, kaip VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nukreiptas reikalavimas dėl prievolės natūra įvykdymo ir draudimo išmokų jiems sumokėjimo, apeliantai nepasirinko, draudžiamojo įvykio fakto bei nepagrįstai netaikomos jų investicijoms draudimo apsaugos neįrodinėjo. Taigi aptariami apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip nauji, peržengiantys nagrinėjamo ginčo ribas.
  3. Kita vertus, apeliantų akcentuojamu aspektu, t. y. kad obligacijų emitentas ir investicinė įmonė sutapo, jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pažymint, kad obligacijų emitento nemokumo rizika tenka pačiam investuotojui (šiuo atveju apeliantams) ir tokio atvejo Investuotojų direktyvos numatyta draudimo apsauga neapima, nepaisant aplinkybės, jog obligacijų emitentas ir investicinė įmonė sutapo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Apeliantai neįvardija, kodėl nagrinėjamoje byloje turėtų būti nukrypstama nuo šių kasacinio teismo išaiškinimų. Kasaciniam teismui, kuris turi diskreciją formuoti vienodą teismų praktiką (CPK 4 str.) jau pateikus išaiškinimus analogiškoje, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėje situacijoje šio teismo nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus.
  4. Pažymėtina ir tai, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje Nr. 3K-7-602-684/2015 išaiškinimai dėl Investuotojų direktyvos apsaugos netaikymo buvo pateikti atsižvelgus, be kita ko, ir į ESTT prejudicinio sprendimo toje byloje pateiktus aktualių Investuotojų direktyvos nuostatų išaiškinimus. Ginčo atveju nekilus papildomų klausimų dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimu, ką savo skunde taip pat nurodo apeliantai, būtinybės nebuvo (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 2 d.).

7Dėl suklydimo kaip sandorio negaliojimo pagrindo

  1. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 2, 4 ir 5 d.).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas investicinių paslaugų teikimo bylose, spręsdamas dėl investuotojo galimo suklydimo (suklaidinimo), yra nurodęs, kad svarbu yra įvertinti tai, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantų skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar atsakovė apeliantams suteikė visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas, taip pat jų draudimo sąlygas, o vertino tik pačių apeliantų veiksmus.
  3. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas jame rėmėsi analogiškoje situacijoje, atsakovei sudarant analogiško turinio sutartis su kitais asmenimis, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje į banko informavimo pareigos atlikimą apskritai neatsižvelgė ir to neįvertino ar kad nepagrįstai perkėlė IĮIDĮ 13 straipsnyje atsakovei numatytas informavimo pareigas apeliantams.
  4. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, jog vien informacijos nepakankamumo ar neišsamumo faktas pats savaime neliudija apgaulės kaip pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl antrosios šalies suklydimo. Turi būti įvertinta, ar būtent ginčijama sąlyga, susijusi su draudimo apsaugą, buvo esminė ir lemianti apeliantų valios sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį susiformavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai didžiausią dėmesį skyrė pačių apeliantų veiksmų vertinimui, siekdamas nustatyti, ar atsakovės informavimo pareigos pažeidimas turėjo esminės reikšmės apeliantų apsisprendimui sudaryti jų dabar ginčijamas sutartis.
  5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, kita vertus, byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kad būtent tik nuo šios aplinkybės priklausė apeliantų apsisprendimas sudaryti tokio pobūdžio sandorį ar, priešingai, jo nesudaryti. Bylos duomenys suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantai net ir žinodami tikrąją reikalų padėtį, susijusią su obligacijų (ne)draudžiamumu, sutartis būtų sudarę.
  6. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Pirmosios instancijos teismo 2017-02-17 posėdyje paaiškinimus davę apeliantai pripažino, kad anksčiau jie buvo įsigiję obligacijų ar kitų vertybinių popierių (A. A. patvirtino, kad obligacijos jai buvo žinomas finansinis produktas, ji yra turėjusi taupymo lakštų, A. K. pripažino, jog buvo įsigijęs Vyriausybės vertybinių popierių, taip pat jis neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje patvirtino, kad turi virš 5 metų investavimo į akcijas ir obligacijas patirtį, A. V. nurodė turinti virš 5 metų investavimo į akcijas patirtį). Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas A. K. investavo ir į sudėtingesnes finansines priemones, t. y. dar iki ginčijamos obligacijų įsigijimo sutarties jis 2010-09-24 sudarė subalansuoto investicinio krepšelio įsigijimo sutartį, kurios pagrindu įsigijo augančių palūkanų indėlio sertifikatą bei AB banko „Finasta“ išleistų obligacijų. Aptartos faktinės aplinkybės leidžia pripažinti, jog apeliantams turėjo būti suprantama, kad obligacija nėra tapati indėliui ir gali pasižymėti didesniu rizikingumo laipsniu.
  7. Visi apeliantai, davę paaiškinimus 2017-02-17 teismo posėdyje, taip pat patvirtino, kad jie ginčo sutartis sudarė būdami įsitikinę atsakovės patikimumu ir jos pajėgumu įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, jokių minčių apie galimą atsakovės bankrotą nebuvo. Iš ieškinyje nurodomų aplinkybių galima spręsti, kad apeliantams buvo žinoma, jog už obligacijas yra mokamos didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius. Iš apeliantų paaiškinimų pirmosios instancijos teisme taip pat galima įsitikinti, kad apeliantų apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis taip pat turėjo įtakos galimybė anksčiau laiko išpirkti obligacijas, neprarandant palūkanų, o A. K. papildomai nurodė, kad jam buvo svarbios ir didesnės palūkanos. Taigi, įvertinus ir šias aplinkybes, t. y. apeliantų pasitikėjimą atsakove bei siūlomas geresnes sąlygas (didesnes palūkanas ir galimybę anksčiau laiko atsiimti investiciją su palūkanomis), darytina labiau tikėtina išvada, kad apeliantai ginčo sutartis būtų sudarę nepriklausomai nuo jų žinojimo apie investicijų į obligacijas draudimo sąlygas ir atvejus.
  8. Apeliantė A. V. teisme pripažino ir tokią aplinkybę, kad apie obligacijų draudimo sąlygas ir atvejus ji visai nesidomėjo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės darbuotojas, kaip teigiama, prieš sudarant ginčijamą sutartį šiuo klausimu jokios informacijos jai taip pat nepateikė, spręstina, kad apeliantei ši aplinkybė neturėjo jokios esminės reikšmės. Vien apeliantų A. A. ir A. K. paaiškinimų, esą atsakovė jiems klaidingai nurodžiusi, jog obligacijos yra valstybės apdrausta finansinė priemonė, taip pat nepakanka jų suklaidinimui konstatuoti, juolab kai jokia kita bylos medžiaga tokių apeliantų teiginių nepatvirtina. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo, kurį apeliantai patvirtino gavę, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 8 punkte yra nurodyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Be to, apeliantė M. N. kartu su antrąja ginčijama obligacijų įsigijimo sutartimi sudarė ir naują terminuotojo indėlio sutartį, todėl galima spręsti, kad apie sudaromų sutarčių skirtumus jai buvo žinoma. Pažymėtina, kad atsakovė BAB bankas „Snoras“ už obligacijas mokėjo didesnes palūkanas, nei už indelius, taip pat egzistavo galimybė obligacijas išpirkti anksčiau laiko. Jeigu abu šie lyginami finansiniai produktai nesiskirtų savo rizikingumu, toks atsakovės pasiūlymas būtų sunkiai ekonomiškai paaiškinamas, ką, neabejotina, turėjo suvokti ir apeliantai. Todėl nėra įtikinantys apeliantų teiginiai, jog atsakovės darbuotojai jiems nurodė apie investicijoms į obligacijas taikomas lygiai tokias pačias draudimo sąlygas, kaip ir terminuoto indėlio sutarties sudarymo atveju.
  9. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apeliantų skundo argumentus, jog vidutiniu vartotoju šio konkretaus ginčo atveju galėtų būti pripažįstamas tik tas asmuo, kuris turi specialių žinių apie finansines priemones. Kaip matyti iš nagrinėjamai bylai aktualios kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016, priskyrimas vidutiniam vartotojui nebuvo siejamas su specialių žinių turėjimu būtent apie finansinių priemonių rinkos produktus. Vidutinio vartotojo sąvoką panašiose bylose kasacinis teismas išaiškino kaip apdairaus, atidaus žmogaus elgesį atitinkamoje situacijoje ir vertino, ar teismų nustatytos ieškovų, ginčijusių obligacijų įsigijimo sutartis dėl suklydimo ar apgaulės, asmeninės savybės (jų amžius, išsilavinimas, darbo pobūdis) bei kitos sandorio sudarymo aplinkybės leido juos priskirti vidutinio vartotojo kategorijai.
  10. Nagrinėjamu atveju patys apeliantai pradiniame ieškinyje save priskyrė vidutiniams vartotojams (2015-07-07 ieškinio 10 psl. paskutinė pastraipa). Pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai įvertino visus apeliantus individualizuojančius aspektus (t. y. kad visi apeliantai turėjo aukštąjį išsilavinimą, jie visi iki obligacijų pasirašymo sutarčių turėjo terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymo patirties, apeliantė A. V. buvo įmonės vadovė (direktorė), visi apeliantai buvo arba sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodę, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu) ir padarė visiškai teisingą išvadą, kad nei apeliantų amžius, nei jų išsilavinimas, nei patirtis neteikia pagrindo nepriskirti jų vidutinių vartotojų kategorijai.
  11. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pavyzdžiui, pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui), bet toks statusas neeliminuoja paties neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014). Apeliantė A. V. 2017-02-17 teismo posėdžio metu paaiškino, kad neskaitė nieko – nei ginčijamos sutarties, nei bazinio prospekto, jokių klausimų atsakovės darbuotojui neuždavė ir pasirašomos sutarties sąlygomis nesidomėjo. Apeliantė A. A. nurodė, jog peržiūrėjo tik ginčijamos sutarties aktualias sąlygas dėl investavimo laikotarpio, asmens duomenų ir pan., bazinio prospekto taip pat neskaitė. Ir vienintelis apeliantas A. K. nurodė, kad grįžęs namo jis perskaitė bazinį prospektą, atitinkamai, jis turėjo susipažinti su prospekto 1.3.1 ir 1.3.2 punktuose atskleistomis obligacijų įsigijimo rizikomis, įskaitant ir tokia, kad atsakovė gali jų neišpirkti.
  12. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantų ieškinys (tiek pradinis, tiek ir patikslintas) buvo, be kita ko, grindžiami ir tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atsakovės darbuotojai ginčijamų sutarčių pasirašymo metu nepateikė susipažinti visų sutarties dokumentų, o ieškovai ir nebūtų galėję su jais susipažinti dėl didelės jų apimties. Vadinasi, pasirašydami sutartis jų sąlygomis apeliantai nepasidomėjo ir jų neperskaitė, taip pat neatidėjo sprendimo dėl sandorių sudarymo priėmimo iki esminės, kaip tvirtinam šiuo metu byloje, sąlygos jiems taps visiškai aiškios ir suprantamos. Toks elgesys akivaizdžiai neatitinka apdairaus ir rūpestingo, savo teisėmis besirūpinančio asmens elgesio sampratos, o neigiami padariniai tenka pačiam nerūpestingam ir neapdairiam asmeniui.
  13. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantais ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino nesuteiktos bankui informacijos apie apeliantų turimą investavimo patirtį faktą (išskyrus A. K. ir A. V., kurie nurodė, jog turi investavimo patirtį virš 5 metų). Šią aplinkybę analogiškoje situacijoje lygiai taip pat yra įvertinęs ir kasacinis teismas, pažymėdamas, jog dėl to, kad ieškovai atsisakė pateikti informaciją apie žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas, neturėdamas šios informacijos, negalėjo įvertinti įsigyjamų investicinių priemonių atitikimo ieškovų poreikiams ir galimybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016). Skundžiamo sprendimo motyvacija neteikia jokio pagrindo spręsti, kad vien dėl šios aplinkybės teismas, kaip kad teigia apeliantai, būtų eliminavęs atsakovės pareigą išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas ir draudimo apsaugos sąlygas. Teismas tik atsižvelgė į šią aplinkybę, kuri kartu su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis leido įsitikinti pačių apeliantų nepakankamu atidumu ir rūpestingumu sudarant ginčijamas sutartis.
  14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, jog byloje nėra nustatytas apeliantų skubinimas ar jų raginimas kuo greičiau sudaryti ginčijamas sutartis. Apeliantai ir patys neįvardijo jokių konkrečių atsakovės veiksmų ar neveikimo, kuris sudarė jiems kliūtis iš anksto gauti ginčo sutarčių projektą ir su jo sąlygomis susipažinti iki pasirašant sutartį. Apeliantė M. N. skirtingu metu sudarė dvi ginčo obligacijų sutartis (2011-04-17 ir 2011-10-20), taigi turėjo pakankamai laiko išanalizuoti jau jos pasirašytos pirmosios sutarties sąlygas. Tokie jų veiksmai, kai apeliantai nurodo buvę klaidingai įsitikinę, jog pasirašo terminuotojo indėlio pratęsimo sutartį (apeliantės A. V. atveju) ar suklydę dėl draudimo apsaugos taikymo sąlygų lėšoms, investuotoms į obligacijas (apeliantų A. A., M. N. ir A. K. atvejai), tačiau, nors ir turėdami realią galimybę, išsamiau investavimo į obligacijas sąlygomis nepasidomi, teisės požiūriu yra neatsargus, neatidus ir nerūpestingas elgesys. Todėl net jeigu apeliantai ir klydo manydami, kad obligacijų emitento nemokumo atveju jiems bus išmokėta draudimo išmoka, toks suklydimas nelaikytinas turinčiu esminės reikšmės, nes šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo (CPK 1.90 str. 5 d.).

8Dėl apgaulės kaip sandorio negaliojimo pagrindo

  1. Aptariant apeliantų skundo argumentus dėl ginčo sandorių negaliojimo šiuo teisiniu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad apeliantai tik patikslintame ieškinyje įvardijo tokį sandorių negaliojimo teisinį pagrindą bei aplinkybes, kad jiems nebuvo atskleistos ne tik obligacijų draudimo sąlygos, tačiau ir informacija apie atsakovės turtinę padėtį ir veiklos perspektyvas. Nors nekvestionuotina ieškovų procesinė teisė, laikantis civilinio proceso įstatymo keliamų reikalavimų, tikslinti ieškinio pagrindą (faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys), kartu pažymėtina, kad pačių apeliantų procesinės pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti jų paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumu. Abejoti šia pakeista apeliantų pozicija verčia ir tai, kad 2017-02-17 teismo posėdžio metu apeliantės A. V. ir A. A. nurodė, kad atsakovės turtine padėtimi jos apskritai nesidomėjo, o banko finansinė būklė joms nebuvo žinoma. Apeliantas A. K. 2017-02-17 teismo posėdžio metu nurodė, jog jam prieš pasirašant ginčo sutartį gavęs bazinį prospektą ir jį perskaitęs, tačiau šie paaiškinimai prieštarauja patikslintame ieškinyje nurodytai aplinkybei, kad pasirašant ginčo sutartį šiam apeliantui nebuvo pasiūlyta perskaityti jokių kitų dokumentų, buvo pateikta žodinė informacija ir parodyta, kuriose vietose pasirašyti. Dėl tokio apeliantų teiginių prieštaringumo jie vertintini kritiškai.
  2. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad apeliantų pasirinktas sandorio ginčijimo dėl apgaulės pagrindas nėra suderinamas su pirmine jų pozicija – jeigu, kaip teigia apeliantai, jiems esminę reikšmę turėjo obligacijų draudimo sąlyga, t. y. jie buvo įsitikinę, kad atsakovės nemokumo atveju jie gautų draudimo išmoką iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tokiu atveju atsakovės turtinė padėtis jiems apskritai nėra reikšminga – ji galėtų būti reikšminga tik apeliantams suvokiant, kad obligacijų emitento nemokumo riziką būtent jie ir prisiima.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje labai panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis situacijoje jau buvo pasisakyta, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį remiantis suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turi pareigą įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių su jais sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis Nr. 2A-3-516/2018), teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4)). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamos bylos duomenys nepagrindžia banko nemokumo ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu. Nors apeliantai akcentuodami, kad šiuo konkrečiu atveju jie ir nesiekė įrodyti banko nemokumo fakto sutarčių sudarymo dienai, o apgaulė pasireiškė tuo, kad atsakovė save pristatė kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, tokio savo reikalavimo pagrindo apeliantai taip pat neįrodė (CPK 178 str.).
  4. Kaip buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, vien aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu atsakovei taikė tam tikrus ribojimus, dar nereiškia, jog bankas nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus; nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016; 2017-07-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017; 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-186/2017).
  5. Nagrinėjamos bylos duomenys, viena vertus, neleidžia spręsti, jog sudarant ginčo sutartis atsakovė teikė kokią nors informaciją apeliantams apie savo veiklos pelningumą ir jos perspektyvas, antra vertus, kad ši informacija neatitiko tikrovės ir dėl to galėjo suklaidinti apeliantus.
  6. Kaip buvo šioje nutartyje minėta pirmiau, apeliantai, teikę paaiškinimus 2017-02-17 teismo posėdyje, pripažino (išskyrus A. K.), jog atsakovės turtine padėtimi jie nesidomėjo bei apie tai jiems nieko nebuvo žinoma. Apeliantų teigimu, aplinkybę apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovei nustatytus tam tikrus ribojimus atsakovė turėjo atskleisti baziniame prospekte, tačiau, kaip minėta, visi apeliantai, išskyrus A. K., nurodė bazinio prospekto net neskaitę, todėl jame pateikta informacija negalėjo turėti jokios įtakos (juolab esminės) jų apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius.
  7. Apeliantų patikslinto ieškinio argumentą, jog niekur viešai nebuvo skelbiama, kad priežiūrą vykdanti institucija 2010 metų pabaigoje atlikto inspektavimo metu atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir įpareigojo juos pašalinti, paneigia atsakovės su atsiliepimu į patikslintą ieškinį pateikti žiniasklaidos priemonių pranešimai, taip pat pranešimas Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje apie tai, kad Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimu buvo konstatuoti atsakovės veiklos trūkumai.
  8. Taigi šiuo atveju nenustačius, kad su atsakovės turtine padėtimi susijusios aplinkybės apeliantams turėjo esminės reikšmės ginčijamų sandorių sudarymui, taip pat nenustačius atsakovės veiksmų, kuriais ji būtų siekusi sąmoningai suklaidinti apeliantus ir taip paveikti jų valią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tokio sandorių negaliojimo pagrindo, kaip apgaulė, nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.
  9. Atmetus apeliacinį skundą, kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę į jų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau šalys duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai