Byla 2-1103-553/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BATERA“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administratorių kompanija“ prašymą pripažinti BUAB „BATERA“ bankrotą tyčiniu. Suinteresuoti asmenys A. G., UAB „EKODIA“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BATERA“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administratorių kompanija“ prašymą pripažinti BUAB „BATERA“ bankrotą tyčiniu. Suinteresuoti asmenys A. G., UAB „EKODIA“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius.

3Teisėja

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. BUAB „BATERA“ bankroto administratorius pateikė teismui pareiškimą pripažinti BUAB „BATERA“ bankrotą tyčiniu.
  1. Nurodė, kad remiantis 25-ojo verslo apskaitos standarto „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“ nuostatomis, BUAB „BATERA“, tvarkydama apskaitą, privalėjo atlikti (vykdyti) medžiagų, pajamų ir sąnaudų priskyrimą (nurašymą) konkrečioms sutartims vykdyti (t.y. konkretiems objektams). Tačiau šios pareigos BUAB „BATERA“ išvis nevykdė. BUAB „BATERA“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės UAB „EKODIA“ direktorė į BUAB „BATERA“ bankroto administratoriaus paklausimą, ar buvo atliekamas medžiagų, pajamų ir sąnaudų priskyrimas (nurašymas) konkrečioms sutartims vykdyti, atsakė, jog neva „Objektų sąmatas ir sunaudotų medžiagų paskirstymą pagal objektus vykdė bendrovės BATERA už tą darbą atsakingi asmenys“, nors pagal LR BAĮ 10 straipsnio 1 dalį, ūkio subjekto apskaitą tvarko 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Be to, ir BUAB „BATERA“ direktorius A. G. nepateikė bankroto administratoriui jokių šios 25-ame verslo apskaitos standarte „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“ numatytos pareigos vykdymą patvirtinančių duomenų. Tai, jog BUAB „BATERA“ apskaita buvo tvarkoma, nesilaikant 25-ojo verslo apskaitos standarto „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“ nuostatų, patvirtina ir pridedami BUAB „BATERA“ 2012-2013 m. nurašymo aktai, iš kurių turinio, be kita ko, matyti, kad medžiagų paskirstymas pagal objektus nebuvo atliekamas. Taigi, dėl netinkamai tvarkytos BUAB „BATERA“ buhalterinės apskaitos, be kita ko, nėra aišku, kiek, kokios, už kokią sumą ir kuriuose objektuose buvo sunaudotos nurašytos statybinės medžiagos. Dėl šios priežasties taip pat nėra galimybių įvertinti ir atskirų BUAB „BATERA“ sudarytų statybos sutarčių ekonominio naudingumo, palyginti iš atskirų objektų gautas pajamas ir šių pajamų uždirbimui BUAB „BATERA“ patirtas sąnaudas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą bei aplinkybes, kad UAB „BATERA“ direktorius A. G. buvo baustas administracine tvarka už įdarbintų asmenų darbo santykių neįforminimą bei atlyginimo, kuris nebuvo įtrauktas į apskaitos dokumentus, mokėjimą, darytina neabejotina išvada, jog BUAB „BATERA“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir netinkamai, dėl to negalima tiksliai ir visapusiškai nustatyti BUAB „BATERA“ veiklos, jos turto, ūkinės, komercinės, finansinės būklės. Be to, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (4.65)-448-KD-21 nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog BUAB „BATERA“ vengė pridėtinės vertės, socialinio draudimo ir kitų mokesčių mokėjimo. Todėl, vadovaujantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, aukščiau nurodytos aplinkybės yra pagrindas pripažinti BUAB „BATERA“ bankrotą tyčiniu. Vertinant BUAB „BATERA“ bankrotą kaip tyčinį, pareiškėjas pažymėjo, jog dar iki BUAB „BATERA“ bankroto bylos iškėlimo buvęs BUAB „BATERA“ direktorius A. G. 2013 m. vasario 6 d. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kadangi, kaip jis nurodė 2013 m. vasario 6 d. pareiškime, BUAB „BATERA“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, kurie, pasak jo, prasidėjo 2012 m. lapkričio mėnesį, todėl BUAB „BATERA“ negali atsiskaityti su kreditoriais. Nors prie 2013 m. vasario 6 d. pareiškimo pridėtame 2013 m. sausio 31 d. BUAB „BATERA“ balanse buvo nurodyta, jog BUAB „BATERA“ turtas yra 1 223 543 Lt (iš jų 985 225 Lt atsargos, išankstiniai apmokėjimai bei per vienerius metus gautinos sumos), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 1 360 073 Lt (iš jų 960 431,00 Lt, kaip nurodyta 2013 m. vasario 6 d. pareiškime, – pradelsti), t.y. pradelsti BUAB „BATERA“ įsipareigojimai ženkliai (beveik 350 000,00 Lt) viršijo pusę į BUAB „BATERA“ balansą įrašyto turto vertės, tačiau, nepaisant to, 2013 m. kovo 7 d. buvo iškelta BUAB „BATERA“ restruktūrizavimo byla. BUAB „BATERA“ restruktūrizavimo byla Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 nutartimi (civilinės bylos Nr. B2-3414-302/2014) buvo nutraukta dėl to, kad taip ir nebuvo parengtas bei patvirtintas restruktūrizavimo planas. BUAB „BATERA“ veikla tiek iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tiek restruktūrizavimo proceso metu buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į BUAB „BATERA“ turtą buvo panaikintos, buvo atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais, atsiskaitoma, pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, šiurkščiai pažeidinėjamas kreditorių lygiateisiškumo principas, atsiskaitymo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal LR CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes BUAB „BATERA“ nebeturės pakankamai turto. Esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, pradeda vyrauti įmonės kreditorių interesai, todėl viena iš pagrindinių valdymo organų pareigų yra užtikrinti bei suderinti visų įmonės kreditorių interesus, jų lygiateisiškumą.
  1. Suinteresuotas asmuo A. G. nurodė, kad BUAB "BATERA" direktorius A. G. vykdė LR Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkto reikalavimus ir sudarė bei teikė tvirtinti akcininkų susirinkimui BUAB "BATERA" metinių finansinių ataskaitų rinkinius. Patvirtintų metinių finansinių ataskaitų rinkiniai buvo teikiami VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui iki pat teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Kaip teigia ir pats pareiškėjas, BUAB "BATERA" buvo atliekamas mokestinis patikrinimas, kurio metu nebuvo nustatyta bendrovės apskaitos pažeidimų, kuriuos nurodo pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė nei vienos aplinkybės ir nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad UAB "BATERA" nesilaikė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų, tvarkydama savo buhalterinę apskaitą. Pažymėjo, kad UAB "BATERA" sudarytose ir Pareiškėjui perduotose BUAB "BATERA" sutartyse buvo nurodytos statybos - rangos darbų kainos, bei pateiktos sąmatos. Pareiškėjas, nurodydamas, kad UAB "BATERA" nevykdė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 25 - ojo verslo apskaitos standarto reikalavimų tvarkant buhalterinę apskaitą, savo teiginius grindžia dokumentais, kuriuos pavadino "Nurašymo aktais", tačiau šie dokumentai neatitinka LR teisės aktų reikalavimų, t.y. jie nepasirašyti sudarytos komisijos ir t.t. Pareiškėjas nuslėpė nuo teismo ir bylos šalių tikruosius nurašymo aktus, kurie buvo perduoti BUAB "BATERA" bankroto administratoriui. Teismas, priimdamas nutartį iškelti UAB "BATERA" restruktūrizavimo bylą, nustatė būtinas Restruktūrizavimo įstatyme nurodytas sąlygas. Tačiau pareiškėjas kvestionuoja šį teismo sprendimą, nurodydamas, tarsi atsakovas kartu su teismu turėjo bendrą tikslą - "pasinaudojant restruktūrizavimo proceso metu galiojančiu draudimu išieškoti skolas iš įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, užkirsti kelią kitiems kreditoriams pradėti teisminius procesus, tuo tarpu neteisėtai suteikiant pirmenybę atskirų kreditorių reikalavimų patenkinimui." UAB "BATERA" niekada neturėjo nuosavybės teisių į pareiškėjo nurodomą turtą - Peugeot Barter, VW Crafter, VW Caddy ir kt. Šis turtas priklausė finansinio lizingo bendrovėms, atitinkamai - UAB Citadelė faktoringas ir lizingas ir UAB "Nordea finance Lithuania". UAB "BATERA" neturint galimybių vykdyti finansinio lizingo sutarčių, lizingo davėjai būtų nutraukę sutartis. Todėl atsakovo, kaip UAB "BATERA" vadovo, sprendimas surasti asmenis, kurie įsigytų iš lizingo bendrovių minėtą turtą už neišmokėtą vertę ir kompensuotų UAB "BATERA" skirtumą tarp įsigijimo kainos ir rinkos vertės buvo logiškas, pagrįstas ir nukreiptas apsaugoti UAB "BATERA" ir jos kreditorių interesus, nes buvo sutaupytos turto administravimo ir pardavimo išlaidos, o gauta kompensacija buvo iš dalies padengtas UAB "BATERA" įsiskolinimas darbuotojams. UAB "BATERA", vykdydama ūkinę - komercinę veiklą, siekiama užmegzti ir palaikyti versto ryšius su naujais ir esamais partneriais, plačiai naudojo įvairias marketingo ir reklamos priemones, tame tarpe dovanas (dovanų kuponai ir t.t.) versto partneriams ir jų atstovams įvairiomis progomis. Taip pat UAB "BATERA" skatino darbuotojus, organizuodama pobūvius įmonės administracijai ir t.t. Tokia praktika buvo įprasta ir tęsėsi visa UAB "BATERA" veiklos laikotarpį. Tą patvirtiną ir įmonės pirkimo dokumentai, kuriuos neabejotinai turi pareiškėjas. Todėl pareiškėjo nurodomas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nustatytas požymis, dėl kurio UAB "BATERA" bankrotas turi būti pripažintas tyčiniu, neįrodytas. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog BUAB "BATERA" bankrotas yra tyčinis, preziumuojama dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų. Tačiau esą pareiškėjas neįrodė nei vienos sąlygos ir nepateikė jokių jo teiginius pagrindžiančių dokumentų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl UAB "BATERA" darbuotojų, nepagrįstos vien todėl, kad UAB "BATERA" iki bankroto dirbo daugiau kaip 150 darbuotojų. UAB "BATERA" bankrutavus, darbuotojai įsidarbino kitose analogišką veiklą vykdančiose įmonėse. Tai yra įprastas reiškinys darbo rinkoje.
  1. Suinteresuotas asmuo UAB „EKODIA“ nurodė, kad jos verslo veikla yra buhalterinės apskaitos paslaugų teikimas pagal Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis. 2009-12-18 d. UAB „EKODIA“ ir UAB „BATERA“ sudarė Buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį Nr. 2009-12/18-1, pagal kurią UAB „EKODIA“ įsipareigojo, pagal užsakovo pateiktus pirminius dokumentus <...> vesti kompiuterizuotą buhalterinę apskaitą. Sutarties pagrindu UAB „EKODIA“ vedė UAB „BATERA“ buhalterinę apskaitą iki bankroto bylos iškėlimo UAB „BATERA“, t.y. 2014 m. sausio 31 d. apskaita buvo vedama išimtinai pagal užsakovo UAB „BATERA“ pateikiamus pirminius apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas - faktūras, kasos pajamų ir išlaidų orderius, čekius ir kt.). Į UAB „EKODIA“ pareigas pagal sutartį neįėjo jokių pirminių apskaitos dokumentų rengimas, UAB „EKODIA“ niekuomet nesurašinėjo ir nerengė jokių UAB „BATERA“ sutarčių ar kitų panašių dokumentų. UAB „EKODIA“ niekuomet neturėjo prisijungimų prie UAB „BATERA“ banko sąskaitos ir niekuomet nevykdė jokių atsiskaitymų UAB „BATERA“ vardu nei iš banko sąskaitų, nei iš kasos (nevykdė kasininko funkcijų), niekaip kitaip nedalyvavo UAB „BATERA“ verslo veikloje. Pagal sudarytos sutarties nuostatas (3 straipsnio 2 punktas) užsakovo darbuotojai periodiškai pristatydavo į UAB „EKODIA“ buveinę gautas bei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atspausdintus banko sąskaitų išrašus ir kitus pirminius apskaitos dokumentus. UAB „EKODIA“ apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo iš UAB „BATERA“ direktoriaus A. G., kuris nurodė, kad dėl bankroto šalių sutartis taip pat laikoma nutrūkusia. Vykdydama minėtos sutarties 8 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą po sutarties pabaigos grąžinti dokumentus užsakovui, 2014 m. vasario 26 d. – 2014 m. kovo 4 d. Dokumentų priėmimo - perdavimo aktais AB „EKODIA“ pasirašytinai perdavė visus dar turėtus buhalterinės apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus UAB „BATERA“ vadovui A. G.. 2014 m. spalio 21 d. Duomenų perdavimo — priėmimo aktu perdavė bankroto administratoriui visus UAB „BATERA“ buhalterinės apskaitos programos duomenis už visą paslaugų teikimo laikotarpį. Buhalterio pareiga vedant įmonės apskaitą apsiriboja tuo, jog buhalteris privalo tinkamai ir teisingai atitikti buhalterinius įrašus apskaitos registruose, t.y. užtikrinti, kad apskaitoje padaryti įrašai atitiktų pirminį buhalterinės apskaitos dokumentą (sąskaitą, pinigų priėmimo kvitą ir pan.), kurio pagrindu jie yra atlikti. UAB „EKODIA“ neturėjo nei teisės, nei pareigos surašinėti pirminius ar suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, objektyviai negalėjo organizuoti medžiagų priskyrimo konkretiems objektams, kadangi tą gali atlikti tik tiesiogiai įmonės veikloje dalyvaujantys bei specialių statybinių žinių turintys asmenys (apskaitininkai, statybų vadovai, sąmatininkai). UAB „BATERA“ buvo įsigijusi ir apskaitoje (nematerialaus turto sąskaitoje) užregistravusi specialią sąmatų skaičiavimo programinę įrangą (susirašinėjimas dėl šios įrangos nusidėvėjimo su UAB „BATERA“ apskaitininke - Priedas Nr. 8), todėl akivaizdu, jog UAB „BATERA“ turėjo objektyvią galimybę sudarinėti atskirų objektų sąmatas ir priskirti konkretiems objektams panaudotas statybines medžiagas. Taip pat, kaip matyti iš teismo nurodymu pareiškėjo pateiktos 2012 m. spalio 12 d. Vilniaus apskrities VMI Operatyvaus patikrinimo pažymos Nr. (4.65)-448-2128, UAB „BATERA“ turėjo darbuotoją - sąmatininkę R. J.. Jeigu UAB „BATERA“ apskaitoje nebuvo atliekamas medžiagų, pajamų ir sąnaudų priskyrimas (nurašymas) konkretiems statybos objektams, tai jokiu būdu nebūtų galima laikyti apgaulingos ar aplaidžios apskaitos ar, juo labiau, tyčinio bankroto požymiu. UAB „EKODIA“ pažymi ir pabrėžia, jog niekuomet nedalyvavo jokiose darbo užmokesčio mokėjimo „vokeliuose“ schemose. UAB „EKODIA“ niekuomet nevykdė BUAB „BATERA“ kasininko funkcijų ir niekuomet nepriiminėjo jokių BUAB „BATERA“ gaunamų lėšų, taip pat šių lėšų niekam neišmokėjo. Dėl kasos likučio nepateikimo pakanka pažymėti, kad buhalteris ir kasininkas yra absoliučiai skirtingos funkcijos ir UAB „EKODIA“ kasininko funkcijų niekuomet nevykdė, jokių UAB „BATERA“ kasoje esančių piniginių lėšų neturėjo ir jomis nedisponavo. Jei VMI nurodyti pažeidimai, susiję su kasos likučiu, iš tiesų būtų nustatyti, UAB „EKODIA“ neturi su jais nieko bendro ir negali būti už juos atsakinga nei teisiškai, nei faktiškai. Aplinkybė, kad UAB „BATERA“ nedeklaravo pardavimų sumų ir 51 484 Lt PVM, nepatvirtina UAB „EKODIA“ neteisėtų veiksmų ar netinkamo apskaitos vedimo. Kaip jau išsamiai išdėstyta aukščiau, tam, kad UAB „EKODIA“ galėtų įtraukti į apskaitą ir deklaruoti pardavimų sumas, UAB „EKODIA“ visų pirma turėjo gauti iš UAB „BATERA“ pirminius apskaitos dokumentus, šiuo atveju - pardavimo sąskaitas-faktūras. Jei UAB „EKODIA“ tokių sąskaitų nebuvo gavusi iš užsakovo, suprantama, jog UAB „EKODIA“ negalėjo žinoti apie tokias pardavimo operacijas ir apskaitoje jų užfiksuoti. Pagal galiojančius įstatymus UAB „BATERA“ vadovas A. G. turėjo pareigą pardavimo momentu (pavyzdžiui, pridavus statybos darbų rezultatus) išrašyti atitinkamą pardavimo PVM sąskaitą -faktūrą, kurioje nurodoma pardavimo suma ir nuo jos apskaičiuojamas 21% PVM mokestis. Jei tokia PVM sąskaita - faktūra būtų pasiekusi UAB „EKODIA“, UAB „EKODIA“ būtų įtraukusi šią sumą į UAB „BATERA“ pajamas ir deklaravusi PVM. UAB „EKODIA“ paaiškina ir patvirtina, jog niekuomet buhalterinėje apskaitoje savo valia ar iniciatyva nefiksavo jokių priešpriešinių reikalavimų įskaitymų, jei įmonei nebuvo pateikti atitinkami priešpriešinių reikalavimų (skolų) suderinimo aktai, trišalės sutartys arba susitarimai dėl reikalavimų įskaitymo tarp BUAB „BATERA“ ir atitinkamų debitorių.
  1. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius nurodė, kad UAB „BATERA“ priskaičiuotos VSD įmokos iki 2012 m. gruodžio mėn. yra padengtos. Nuo 2013 m. sausio mėn. UAB „BATERA“ atsiskaitymas su VSDF biudžetu sutriko. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi UAB „BATERA“ iškėlė restruktūrizavimo bylą pagal bendrovės direktoriaus A. G. pareiškimą. Restruktūrizavimo bylos įsiteisėjimo dienai UAB „BATERA“ įsiskolinimas VSDF biudžetui sudarė 10 821,52 Eur (37 364,55 Lt), iš jų 10 743,56 Eur (37 095,36 Lt) VSD įmokų ir 77,96 Eur (269,19 Lt) delspinigių. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, restruktūrizavimo proceso metu įmonė privalėjo mokėti visas einamąsias įmokas. Tačiau UAB „BATERA“ nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo VSDFV biudžetui einamąsias įmokas mokėjo tik iki 2013 m. liepos mėn., todėl įsiskolinimas toliau didėjo. Atsižvelgiant ir į tai, kad RUAB „BATERA“ iki teismo nutartyje nurodyto termino neparengė ir nepateikė kreditorių susirinkimui tvirtinti restruktūrizavimo plano, RUAB „BATERA“ restruktūrizavimo administratoriaus UAB „Bankrovita“ įgaliotas asmuo Vilniaus apygardos teismui 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą dėl RUAB „BATERA“ restruktūrizavimo bylos nutraukimo. Restruktūrizavimo byla nutraukta 2013 m. spalio 23 d. Nutraukus restruktūrizavimo byla UAB „BATERA“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 18 527,78 Eur (63 972,71 Lt), iš jų 17 643,54 Eur (60 919,60 Lt) VSD įmokų, ir 884,24 Eur (3 053,11 Lt) delspinigių. VSDFV Vilniaus skyrius, siekdamas išieškoti susidariusį įsiskolinimą, draudėjui taikė LR Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytas sankcijas: nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. iki 2014 m. sausio 21 d. bankams pateikė mokėjimo nurodymus (iš viso 29 nurodymus) dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka įsiskolinimui padengti, tačiau tik vienas iš jų buvo įvykdytas. Paskutinį kartą dalis skolos 2 258,38 Eur (7 797,74 Lt) pagal debeto mokėjimo nurodymą buvo nurašyta 2013 m. rugpjūčio 30 d. Skolos išieškojimo užtikrinimui 2013 m. gruodžio 10 d. VSDFV Vilniaus skyrius areštavo UAB „BATERA“ turtą 6 970,41 Eur (24 067,44 Lt) sumai, kuris buvo atšauktas UAB „BATERA“ iškėlus bankroto bylą. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „BATERA“ įsiskolinimas VSDF biudžetui sudarė 22 631,92 Eur, iš jų 21 348,81 Eur VSD įmokų ir 1283,11 Eur delspinigių. Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, UAB „BATERA“ nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų Lietuvos Respublikoje bankroto bylos iškėlimo dienai neturėjo. Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, draudėjo vardu buvo įregistruotos 2 transporto priemonės: 2007 m. gamybos Citroen Berlingo ir Peugeot Partner (priedas Nr. 4), kurioms VSDFV Vilniaus skyrius pritaikė areštą. UAB „BATERA“ Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą balansą pateikė už 2012 metus. Pagal 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, įmonės turtą sudarė 550 509,73 Eur (1 900 800,00 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 649 743,98 Eur (2 243 436,00 Lt) , iš jų 633 805,32 Eur (2 188 403,00 Lt) - per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Per 2012 m. bendrovė patyrė 113 298,19 Eur (391 196,00 Lt) nuostolių. Pažymėjo, kad ir pagal ankstesnių metų balansą bendrovės įsipareigojimų suma viršijo ne tik daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, bet ir visą turto vertę (pagal 2011 m. gruodžio 31 d. duomenis įmonė turėjo turto už 254 013,56 Eur (877 058,00 Lt), įsipareigojimų - už 268 911,61 Eur (928 498,00 Lt)), tačiau BUAB „BATERA“ nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų likviduotas įsiskolinimas arba iškelta bankroto byla.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi pripažino BUAB „BATERA“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas BUAB „BATERA“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatęs, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės kreditoriams ir buvo sudaromi nuostolingi ar ekonomiškai įmonei nenaudingi sandoriai.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. G. (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais argumentas:
    1. Įmonės restruktūrizavimo proceso metu darbuotojams buvo suteikiamos vienkartinės premijos, atsižvelgiant į jų darbo stažą, išdirbtus viršvalandžius, siekiant išlaikyti darbuotojus tam, kad įmonė būtų konkurencinga rinkoje. Šiais sandoriais žala įmonei nebuvo padaryta, kadangi premijos darbuotojams taip ir nebuvo išmokėtos.
    2. Įmonei patiriant finansinių sunkumų, transporto priemonių išlaikymas buvo susijęs su papildomais kaštais, todėl, siekiant minimalizuoti patiriamas išlaidas, šios transporto priemonės buvo perduotos naudotis kitai įmonei su galimybe bet kuriuo metu panaudos sutartis nutraukti. Todėl nesutinka, kad transporto priemonių panaudos sutartys įmonei buvo žalingos.
    3. Teismas, nustatęs aplinkybes, kad dėl didelės dalies prašyme pripažinti bankrotą tyčiniu nurodytų mokėjimų/užskaitų bankroto administratorius inicijavo teisminius procesus ir šiuose procesuose atsakovai grąžino neteisėtais mokėjimais jiems išmokėtas lėšas, turėjo vertinti, kad atitinkami sandoriai nebuvo sudaryti, nes juos panaikinus šalys grąžintos į pradinę padėtį. Tokiu būdu nėra pagrindo pripažinti bankroto tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
    4. Teismas nustatė, kad įmonė per 2013 metus iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo išpardavė visą savo realios ekonominės vertės turintį turtą ir iš šių lėšų buvo atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais. Tačiau šie sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais ir šalys grąžintos į pradinę padėtį, todėl laikytina, kad, nesant galiojančių žalingų sandorių, nėra ĮBĮ tvirtintos teisės pažeidimo.
    5. Dėl 2013 m. rugpjūčio 6 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. sutarčių tarp lizingo bendrovių, atsakovės ir UAB „OPsta“ nurodė, jog nebuvo nustatinėjamos sutartimis perleistų transporto priemonių vertės. Sudarius trišales sutartis ir UAB „OPsta“ perėmus įsipareigojimus lizingo bendrovėms dėl transporto priemonių, įmonė išvengė reikalavimų ateityje iš lizingo bendrovių dėl nesumokėtų įmokų.
    6. Nesutinka su teismo vertinimu, kad, negalint tiksliai nustatyti, kuriam įmonės statytam objektui priskirtinos išlaidos, turto nurašymai yra nepagrįsti, nes faktas, ar statybinės medžiagos panaudojamos viename ar kitame objekte, nėra reikšmingas, jeigu nėra nustatoma, kad minėtos medžiagos nebuvo pasisavintos ar prarastos. Pažymi, kad iš įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų matyti, kad statybinės medžiagos buvo panaudojamos statybos objektuose, už kuriuos buvo gaunamos pajamos.
    7. Pažymi, kad įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymui pasitelkė profesionalus, kuriems ir buvo pavesta tvarkyti ir vesti buhalterinę apskaitą. Visi pirminiai dokumentai buvo perduodami šiai įmonei ir jos atsakingi asmenys privalėjo apskaitą tvarkyti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti kreipiamasi į buhalterinę apskaitą vedusią bendrovę dėl žalos atlyginimo.
    8. Teismo išvada, jog darbuotojams buvo mokamas atlyginimas „vokeliuose“ iš neapskaitytų lėšų, neparemta jokiais objektyviais argumentais ir/ar įrodymais.
  1. Pareiškėjas BUAB „BATERA“ bankroto administratorius UAB „Bankroto administratorių kompanija“ atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo jį atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apelianto pozicija dėl darbuotojams paskirtų vienkartinių premijų nepagrįsta jokiais įrodymais. Pažymi, kad apeliantas atsiliepime į pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, jog negali paaiškinti aplinkybių, dėl ko priedai buvo paskirti. Apeliantas klaidina teismą, kad priedai nebuvo išmokėti, nes į byla yra pateikti tokių piniginių lėšų išmokėjimo žiniaraščiai.
    2. Apelianto argumentai dėl transporto priemonių panaudos sutarčių nepagrįsti elementaria verslo logika, nes tuo atveju, jeigu transporto priemonės nebuvo reikalingos įmonės veikloje, jos galėjo būti parduotos ar išnuomotos, tačiau jokiu būdu ne perduotos neatlygintinai naudotis tretiesiems asmenims.
    3. Nėra pagrindo teigti, kad panaikinus negaliojančius sandorius, kuriais tyčia buvo siekiama įmonės nemokumo, kuriais, pažeidžiant kreditorių lygiateisiškumo principą, buvo atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais, įmonės bankrotas nebetampa tyčiniu. Be to, svarbu tai, kad didelės dalies priteistų sumų išieškoti nepavyko.
    4. Teismas, pasisakymas dėl įmonės turto nurašymo 2012 – 2013 m., nurodė, kad ant dalies aktų yra tik buvusio įmonės direktoriaus parašas, daugiau jokių asmenų parašų nėra. Aktuose nėra jokių duomenų apie tai, kokiems konkrečiai darbams, kokiuose konkrečiuose objektuose, kurios konkrečiai medžiagos buvo panaudotos ir todėl nurašytos. Todėl nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad teismas išvadą dėl atliktų nurašymų nepagrįstumo padarė, remdamasis vien aplinkybe, jog negalima tiksliai nustatyti, kuriam įmonės statytam objektui buvo priskirtos išlaidos.
    5. Bankroto pripažinimą tyčiniu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo pagrindžia byloje atlikta ekspertizė, Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 20 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)-448-KD-21, bankroto administratoriui pateiktos dvi 2012 m. Didžiosios knygos, kuriose užfiksuoti skirtingi duomenys, aplinkybė, kad A. G. buvo nubaustas už tai, kad jis leido asmeniui nelegaliai dirbti. Teismo išvada pagrįsta, jog tam, kad galėtų mokėti neapskaitytą darbo užmokestį, įmonė turi turėti buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų, o iš to seka, jog tokiu atveju įmonė už atliktus darbus, parduotas prekes bei suteiktas paslaugas iš kontrahentų gauna pajamų, neapskaitomų buhalterinėje apskaitoje, iš kurių moka darbuotojams atlyginimą „vokeliuose“.
  1. Suinteresuotas asmuo UAB „EKODIA“ atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą prašo dėl skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Nurodo, kad UAB „EKODIA“ nei teisiškai, nei faktiškai nėra atsakinga už tuos veiksmus ir sprendimus, kurie skundžiamoje nutartyje įvardijami kaip BUAB „BATERA“ buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimai.
    2. BUAB „BATERA“ vadovas A. G. buvo atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, o UAB „EKODIA“ BUAB „BATERA“ apskaitą vedė pagal BUAB „BATERA“ apskaitininkų ir kasininko parengtus ir pateiktus pirminius dokumentus bei BUAB „BATERA“ apskaitininkės bei vadovo paaiškinimus ir nurodymus. Buhalterio pareiga, vedant įmonės apskaitą, apsiriboja tuo, jog buhalteris privalo tinkamai ir teisingai atitikti buhalterinius įrašus apskaitos registruose, t.y. užtikrinti, kad apskaitoje padaryti įrašai atitiktų pirminį buhalterinės apskaitos dokumentą, kurio pagrindu jie yra atlikti.
    3. Byloje esantys UAB „EKODIA“ rašytiniai paaiškinimai, susirašinėjimai el. paštu bei teismo posėdžių metu duoti žodiniai paaiškinimai patvirtina, kad UAB „BATERA“ turėjo įmonėje dirbančią apskaitininkę-administratorę, kuri ne tik buvo atsakinga už pirminių apskaitos dokumentų surašymą ir jų pateikimą UAB „EKODIA“, bet ir teikdavo UAB „EKODIA“ nurodymus dėl tam tikrų pirminių apskaitos dokumentų įtraukimo ar neįtraukimo į apskaitą.
    4. Pažymi, kad UAB „BATERA“ medžiagų, pajamų ir sąnaudų (nurašymą) konkrečioms rangos sutartims (konkretiems objektams) turėjo vykdyti pati BUAB „BATERA“.
    5. UAB „EKODIA“ niekaip nėra susijusi su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog BUAB „BATERA“ apskaitė ne visas pajamas, neteisėtai įdarbino darbuotoją, mokėjo darbuotojams atlyginimus „vokeliuose“ ir pažeidė kasos vedimo taisykles. UAB „EKODIA“ niekuomet nevykdė BUAB „BATERA“ kasininko funkcijų ir niekuomet nepriiminėjo jokių BUAB „BATERA“ gaunamų lėšų, taip pat šių lėšų niekam neišmokėjo.
    6. UAB „EKODIA“ nėra ir negali būti laikoma atsakinga už bet kokius pažeidimus, susijusius su UAB „BATERA“ turto ar įsipareigojimų inventorizacija, nes pagal teisės aktus inventorizacijos komisija yra sudaroma iš reikiamos kompetencijos įmonės darbuotojų.
    7. BUAB „BATERA“ didžiosios knygos už 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, spausdintos 2013 m. gegužės 22 d. ir spausdintos 2014 m. kovo 6 d., dalis duomenų nesutampa dėl to, jog BUAB „BATERA“ pavėluotai pateikė UAB „EKODIA“ dalį įmonės pirminių apskaitos dokumentų.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
  4. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad įmonės restruktūrizavimo laikotarpiu įmonės direktorius priėmė įsakymus dėl priedų darbuotojams skyrimo, sprendė, jog tokiu būdu tik dar labiau buvo padidinti BUAB „BATERA“ kreditoriniai įsipareigojimai, sumažinta galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais ir tai buvo nenaudinga įmonei. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. tarp UAB „BATERA“ ir UAB „OPsta“ sudarytos panaudos sutartys, pagal kurias UAB „BATERA“ perdavė UAB „OPsta“ neatlygintinai naudotis dvi transporto priemones, įmonei buvo nenaudingi sandoriai.
  5. Apeliantas skunde nesutinka, kad šie sandoriai įmonei buvo žalingi, esą priedų darbuotojams išmokėjimą sąlygojo siekimas išlaikyti darbuotojus, be to, jie realiai nebuvo išmokėti, o panaudos sutartys sumažino UAB „BATERA“ transporto priemonių išlaikymo kaštus.
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepateikė pakankamų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad, įmonei turint laikinų finansinių sunkumų, buvo neišvengiamas ir įmonės interesus atitinkantis poreikis mokėti darbuotojams priedus prie atlyginimo. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokie veiksmai nesiderina su siekiu stabilizuoti įmonės finansinę padėtį ir panaikinti esamus finansinius sunkumus. Be to, apeliantas jokiais įrodymais nepagrindė savo nurodytų argumentų dėl darbuotojų stažo ir išdirbtų viršvalandžių, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šios aplinkybės buvo reikšmingos ir sąlygojusios darbuotojų priedų paskyrimą. Taip pat, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, kad darbuotojams priedai realiai nebuvo išmokėti, ir paneigiančių į bylą pateiktos atlyginimų skaičiavimo suvestinės už 2013 m. rugsėjo mėn., kurioje yra užfiksuoti duomenys apie darbuotojų priedų paskaičiavimą. Nors tikėtina, kad įmonė patyrė transporto priemonių išlaikymo išlaidas, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu nepateisina neatlygintinio perdavimo transporto priemones naudoti tretiesiems asmenims panaudos sutarčių pagrindu. Apeliantas teismui nepateikė jokių reikšmingų argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad įmonė neturėjo galimybės kitokiu būdu spręsti klausimo dėl lizinguojamų automobilių, kad buvo imtasi veiksmų turimą turtą panaudoti/realizuoti įmonei nenuostolingu būdu.
  7. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
  8. Skundžiamoje nutartyje teismas, konstatavęs tyčinį bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nurodė, kad aplinkybes, jog BUAB „BATERA“ atsiskaitinėjo tik su tam tikrais kreditoriais ir suteikė jiems pirmenybę, patvirtinta civilinėse bylose pagal bankroto administratoriaus ieškinius dėl atliktų mokėjimų ir užskaitymų pripažinimo negaliojančiais patvirtintos taikos sutartys ar priimti sprendimai įmonės naudai. Tyčiniais veiksmais pirmosios instancijos teismas taip pat vertino 2013 metais įmonės ekonominės vertės turinčio turto pardavimą ir atsiskaitymą su tam tikrais kreditoriais, įskaitymų atlikimą restruktūrizavimo proceso metu, įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį ir Finansinės nuomos sutartį perleidimą trečiajam asmeniui, kuomet nebuvo patvirtintas restruktūrizavimo planas, turto nurašymą ir turto neperdavimą bankroto administratoriui.
  9. Apeliantas skundu kvestionuoja teismo vertinimą, jog mokėjimai, atlikti pažeidžiant mokėjimų eilę, yra vertinami kaip veiksmai, lėmę įmonės tyčinį bankrotą, kadangi šie mokėjimai teismo buvo pripažinti neteisėtais, UAB „BATERA“ naudai buvo priteistos atitinkamos sumos, t. y. šalys buvo grąžintos į pradinę padėtį, todėl laikytina, kad nenaudingi sandoriai nebuvo sudaryti. Analogiškais argumentais apeliantas kvestionuoja ir teismo vertinimą dėl per 2013 metais parduoto įmonės turto ir atsiskaitymo su pavieniais kreditoriais.
  10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atlikti mokėjimai, pažeidžiant mokėjimų eilę, pirmosios instancijos teismo buvo vertinami jų atlikimo momentu ir buvo sprendžiama, kokią įtaką tuo metu atitinkami mokėjimai turėjo įmonės finansinei padėčiai ir kreditorių interesams. Aplinkybė, kad šiuo metu atlikti mokėjimai yra pripažinti negaliojančiais ir atitinkamos sumos priteistos UAB „BATERA“ naudai, nekeičia tokių mokėjimų ydingumo ir nenaudingumo įmonės interesams vertinimo jų atlikimo metu. Apeliantas, apart bendro pobūdžio pasvarstymų apie šalių atstatymą į pirminę padėtį, nepateikė įrodymų, kad visos sumos yra realiai sugrąžintos ir kad jų nepagrįstas išmokėjimas neturėjo įtakos įmonės mokumui.
  11. Byloje nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 13 d. tarp UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ bei BUAB „BATERA“ buvo sudaryta Lizingo sutartis Nr. 201208F-280 dėl automobilio VW CADDY įsigijimo už 6 814,18 Eur, o 2011 m. gruodžio 5 d. tarp UAB „NORDEA FINANCE LITHUANIA“ ir BUAB „BATERA“ buvo sudaryta Finansinės nuomos sutartis Nr. 20117525 dėl automobilio VW CRAFTER įsigijimo už 56 870,00 Lt. 2013 m. rugpjūčio 6 d. tarp UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, BUAB „BATERA“ bei UAB „OPsta“ buvo sudaryta Novacijos sutartis Nr. NS/SP201208F-280-01, o 2013 m. rugpjūčio 8 d. tarp UAB „NORDEA FINANCE LITHUANIA“, BUAB „BATERA“ bei UAB „OPsta“ buvo sudarytas Susitarimas dėl skolos perkėlimo. Nežiūrint aukščiau nurodytų Perleidimo sutarčių pavadinimų, BUAB „BATERA“ pagal šias sutartis UAB „OPsta“ perleido ne tik įsipareigojimus (sumokėti pagal lizingo sutartis neapmokėtas transporto priemonių likutines vertes, t.y. 3 392,63 Eur pagal Lizingo sutartį, ir 5 368,59 Lt pagal Finansinės nuomos sutartį), tačiau taip pat ir turtines teises, t.y. sumokėjus transporto priemonių likutines vertes, įgyti nuosavybės teises į transporto priemones, kurių verčių didžioji dalis jau buvo sumokėta BUAB „BATERA“ lėšomis.
  12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šios sutartys buvo sudarytos, pažeidžiant imperatyvias ĮRĮ nuostatas, nes perleidimo sutarčių sudarymo metu BUAB „BATERA“ restruktūrizavimo byloje restruktūrizavimo planas nebuvo parengtas ir patvirtintas.
  13. Apeliantas teigia, kad šios transporto priemonės buvo lizinguojamos, todėl bankroto atveju įmonė neturėtų teisės reikalauti šių transporto priemonių nuosavybės teisių perdavimo, o perdavusi UAB „OPsta“ įsipareigojimus pagal sutartis UAB „BATERA“ išvengė reikalavimų ateityje iš lizingo bendrovių. Apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatinėjama, kokia buvo sutartimis perleistų transporto priemonių vertė.
  14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog UAB „BATERA“, neišmokėjusi visos sumos, neturėjo teisės reikalauti transporto priemones perduoti UAB „BATERA“ nuosavybėn, nes pagal Lizingo sutarties ir Finansinės nuomos sutarties sąlygas sutarčių galiojimo laikotarpiu transporto priemonės nuosavybės teise priklauso lizingo davėjams t.y. atitinkamai UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir UAB „NORDEA FINANCE LITHUANIA“. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. UAB „BATERA“ ir UAB „OPsta“ pasirašė sutartį, kurios pagrindu UAB „OPsta“, kaip naujasis lizingo gavėjas, kompensavo UAB „BATERA“ dalį jo atliktų mokėjimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, jog UAB „Opsta“ 2013 m. rugpjūčio 8 d. sumokėjo UAB „BATERA“ kompensaciją. Taigi, UAB „Batera“, perleidusi įsipareigojimus ir turtines teises UAB „OPsta“ pagal lizingo sutartis ir gavusi kompensaciją už sumokėtas įmokas, išvengė tolimesnių įsipareigojimų lizingo davėjams, galimų pasekmių už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir atgavo įmokėtas sumas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti, jog aptarti sandoriai patvirtina tokį įmonės veiklos organizavimą, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą butų apribotos arba panaikintos. Todėl, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sutarčių sudarymas iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo prieštarauja ĮRĮ nuostatoms, spręsti, kad šių konkrečių sandorių sudarymas patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto sąlygų egzistavimą, nėra pagrindo.
  15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012-2013 m. nurašymo aktuose nėra absoliučiai jokių duomenų apie tai, kokiems konkrečiai darbams, kokiuose konkrečiai objektuose, kurios konkrečiai medžiagos buvo panaudotos ir todėl nurašytos, kuris iš aktuose nurodyto turto buvo nurašytas kaip susidėvėjęs ir netinkamas naudoti, kuris iš aktuose nurodyto turto buvo perduotas naudojimui ir koks tokio turto tolimesnis likimas.
  16. Apeliantas skunde nurodo, kad faktas, ar statybinės medžiagos panaudojamas viename ar kitame objekte, nėra reikšmingas, jeigu nėra nustatoma, kad minėtos medžiagos nebuvo pasisavintos ar prarastos.
  17. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2014).
  18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nurašymo aktai už 2012 ir 2013 metus pasirašyti tik buvusio UAB „BATERA“ direktoriaus parašu, tačiau jie nepasirašyti kitų asmenų, nors nurašymo aktuose nurodyta, kad aktus privalo pasirašyti keturi asmenys. Nesant visų aktus privalančių pasirašyti asmenų parašų vertinama, kad tokie dokumentai nėra galutiniai, todėl dėl jų įrodomosios vertės ir reikšmės teismas sprendžia pagal visų byloje esančių įrodymų visumą. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė kitų įrodymų dėl turto nurašymo aktuose įvardinto turto, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto nurašymai atlikti nepagrįstai.
  19. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ar (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje atliktos ekspertizės išvadas, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. kovo 20 d. operatyvaus patikrinimo pažymą, į bylą pateiktas 2012 m. didžiąsias knygas, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutarimą ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus bei paaiškinimus dėl jų, sprendė, kad egzistuoja pagrindas UAB „BATERA“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
    1. Apeliantas skunde nurodo, kad UAB „BATERA“ buhalterinės apskaitos tvarkymui pasitelkė UAB „EKODIA“, kuriai buvo pavesta tvarkyti ir vesti įmonės buhalterinę apskaitą, todėl nustačius buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus turi būti kreipiamasi į buhalterinę apskaitą vedusią bendrovę UAB „EKODIA“ dėl kaltais veiksmai padarytos žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamojoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl žalos įmonei, galimai netinkamai teikiant buhalterinės apskaitos paslaugas, atlyginimo. Suinteresuotas asmuo atsiliepime išdėstė argumentus, kodėl UAB „EKODIA“ nei teisiškai, nei faktiškai nėra atsakinga už tuos veiksmus ir sprendimus, kurie skundžiamoje nutartyje įvardijami kaip BUAB „BATERA“ buhalterinės apskaitos vedimo pažeidimai. Nurodė, kad už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą atsakingas buvo jos vadovas A. G., o UAB „EKODIA“ BUAB „BATERA“ apskaitą vedė pagal BUAB „BATERA“ apskaitininkų ir kasininko parengtus ir pateiktus pirminius dokumentus bei BUAB „BATERA“ apskaitininkės bei vadovo paaiškinimus ir nurodymus. Apeliantas, siekdamas pagrįsti skundo argumentus, kad atsakomybė dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo tenka UAB „EKODIA“, privalėjo pateikti teismui įrodymus, kad jis šiai bendrovei perdavė visus įmonės pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir kad buhalterinė apskaita jų pagrindu buvo atlikta netinkamai. Tačiau tokių įrodymų apeliantas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodyti skundo argumentai yra nepagrįsti.
  21. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tam, kad galėtų mokėti neapskaitytą darbo užmokestį, įmonė turi turėti buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų. Apelianto teigimu, ši išvada neparemta jokiais objektyviais argumentais ir įrodymais.
  22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo procesinis sprendimas negali būti paremtas prielaidomis bei nepatikrintais faktais, todėl sutinka su apeliantu, jog šiai teismo padarytai išvadai pagrįsti byloje nėra jokių įrodymų. Atsižvelgus į tai, skundžiamo sprendimo motyvai, jog „Tam, kad galėtų mokėti neapskaitytą darbo užmokestį, įmonė turi turėti buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų. Iš to seka, jog tokiu atveju įmonė už atliktus darbus, parduotas prekes bei suteiktas paslaugas iš kontrahentų gautų pajamų, neapskaitomų buhalterinėje apskaitoje, o iš tokių neapskaitytų lėšų moka darbuotojams (įskaitant nelegalius) atlyginimą „vokeliuose"“ yra pašalinami.
  23. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 28 punktas).
  24. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
  25. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. UAB „BATERA“ įsipareigojimai buvo didesni negu bendrovės turtas, o nuosavas kapitalas buvo neigiamas. Pirmosios instancijos teismo nustatyti veiksmai dėl netinkamai tvarkytos įmonės buhalterinės apskaitos, nenaudingų sandorių sudarymo, pažeistos mokėjimų eilės ir veiklos organizavimo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, lėmė nemokios UAB „BATERA“ veiklos blogėjimą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
  26. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
  1. Pareiškėjos BUAB „BATERA“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administratorių kompanija“, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas, nes pareiškėja nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.
  2. Suinteresuotas asmuo UAB „EKODIA“ pateikė teismui prašymą priteisti iš apelianto A. G. 416,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Teismas, atsižvelgęs į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.16 punktą (už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 0,4 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į atskirąjį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nurodytų dydžius, todėl yra mažinamos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę suinteresuotam asmeniui UAB „EKODIA“ iš apelianto priteisiama 358,09 Eur bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

5Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Atskirojo skundo netenkinti.

7Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

8Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties motyvuojamosios dalies motyvus, jog „Tam, kad galėtų mokėti neapskaitytą darbo užmokestį, įmonė turi turėti buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų piniginių lėšų. Iš to seka, jog tokiu atveju įmonė už atliktus darbus, parduotas prekes bei suteiktas paslaugas iš kontrahentų gautų pajamų, neapskaitomų buhalterinėje apskaitoje, o iš tokių neapskaitytų lėšų moka darbuotojams (įskaitant nelegalius) atlyginimą „vokeliuose"“.

9Priteisti iš A. G., asmens kodas ( - ) UAB „EKODIA“, juridinio asmens kodas 300867951, naudai 358,09 EUR (trys šimtai penkiasdešimt aštuoni eurai, 9 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai